Marius Ivaškevičius g. 1973

Marius Ivaškevičius g. 1973 Biografija. Prozininkas, dramaturgas, žurnalistas, teatro ir kino režisierius M. Ivaškevičius gimė Molėtuose. Vilniaus universitete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Ivaškevičius taip apibūdina savo atėjimą į suaugusiųjų pasaulį: Užaugau blogio sistemoje, ir ji manęs, kaip ir mano tėvų, nesuluošino. Pačiu laiku atėjo „gerieji“ laikai, ir kone vienu metu su brandos atestatu gavau išėjimą į laisvę. Tai buvo tarsi dviguba laisvė, kartu išėjimas į savarankišką gyvenimą <...>. Turėjau laimės patirti dvi sistemas, kurios nuo amžių amžinųjų lydi žmoniją, o tokia patirtis tenka toli gražu ne visiems. Dirbo dienraščio „Respublika“ reporteriu, Lietuvos televizijos Kultūros laidų re­dakcijos žurnalistu, režisieriumi, buvo Lenkijos laikraščio „Gazeta Wyborcza“ bendradarbis. Išleido novelių rinkinį „Kam vaikų“ (1996 m.), romanus „Istorija nuo debesies“ (1998 m.), „Žali“ (2002 m.). Parašė pjeses „Artimas“ (2002 m.), „Malyš“ (2002 m.), „Madagaskaras“ (2004 m.), „Mistras“ (2010 m.), „Išvarymas“ (2012 m.). Ivaškevičius rašo ir vaidybinių, dokumentinių filmų scenarijus. Vienas iš rašytojų, kurių kūryba daugiausia verčiama į kitas kalbas. Savitas santykis su istorija kūryboje. M. Ivaškevičių labiausiai domina individo, tautos santykis su istorija. Tragiški įvy­kiai vaizduojami žaismingai, kartais net komiškai. Apie tautai svarbius dalykus rašy­tojas kalba be išankstinių nuostatų, pasišaipydamas iš to, kas atgyvenę, siūlo naują požiūrį. Drama ,,Madagaskaras“ Mitų paneigimas Dramos ypatybė - stereotipų ir štampų, įsigalėjusių Lietuvos sampratoje, nei­gimas, naujo santykio su tėvyne ieškojimas. Pasak kritikės Jūratės Sprindytės, „Madagaskaras“ yra tikras XX a. tautinių idėjų ir mitų lobynas: veidu į jūrą (Kazys Pakštas), veidu į debesis (Steponas Darius ir Stasys Girėnas), veidu į meną ir estetizmą (Juozapas Albinas Herbačiauskas), Rytų ir Vakarų sintezė (Stasys Šalkauskis), pranašiškos vizijos (Oskaras Milašius), Vilniaus vadavimas, krepšiasvydis kaip reli­gija, ūkinė trumparegystė. Pagrindiniai visuomenėje įsigalėję mitai, kuriais abejoja autorius, susiję su lietuvių kilme, nacionaliniu charakteriu, kalba ir agrarine gyveni­mo sankloda. Pozityvaus lietuvių charakterio mitas Herojiškas, romantizuotas kario ar žemdirbio paveikslas, būdingas klasikinei lietu­vių literatūrai, modernaus individo nebetenkina. Pjesėje labiau pabrėžiamos neigia­mos lietuvio savybės: • pražūtingas naivumas, kritinio mąstymo stoka (Salės pasitikėjimas slibi­nais - komunistais); • priešiškumas kaimynams (Oskaras tiki savo regėjimu, kad nukritęs Mėnulis išvaduos lietuvius nuo pavojingų kaimynų); • menka savivertė, nepakanta kitataučiams (lietuvis „kartais gerokai pristingąs nerviško pajėgumo, tuomet įvairiai išsiliejantis: arba su kilpa ant kaklo, arba kaimyną kapot“, „Vasarą mūsų tautiečiai linkę nekęsti lenkų, žiemą jie linkę nekęsti aptariamos žiemos“); • susireikšminimas, pasipūtimas (Pokštas ir Oskaras įtikėję aukšta lietuvių kilme); • agresyvumas (svajoja okupuoti Madagaskarą, nes reikės vietos naujakuriams lietuviams, nuolat ieško priešų: „Betgi išorės priešą, net ir juodajam žemyne, lepiame kontinente, tautai į krūvą sutelkti apsimoka augint“). Senos ir nekintančios kalbos mitas Veikėjų vartojama stilizuota tarpukario laikų kalba turi dvejopą funkciją: kelia juo­ką, nes pasikeitusi daugelio žodžių reikšmė (pavyzdžiui, santykiauti anuomet reiškė bendrauti) arba dabar jie išvis nevartojami (pramatymai - planai, idėjos, televizionierius – vizijų regėtojas, krepšiasvydis - krepšinis), ir iš dabarties perspektyvos leidžia suvokti pokyčius. Idealizuotas lietuvių kilmės mitas Metraščiuose užrašytas ir kai kurių rašytojų (Jono Radvano, Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus) kūryboje kartojamas lietuvių kilmės iš romėnų mitas ne tik įtvir­tino ypatingą tautos statusą, bet ir leido jai įsirašyti į Vakarų Europos kultūros žemėlapį. „Madagaskare“ pateikiama lietuvių kilmės iš mistinės Atlantidos versija, tikėjimas, kad senieji graikų išminčiai kilę iš lietuvių, greičiau rodo susireikšminimą, stereotipinę mažos tautos gigantomanišką mąstyseną. Perdėtas, liguistas lietuvybės puoselėjimas pajuokiamas iškalbinga remarka I veiksmo 7 scenos (Pokšto ir Oskaro dialogo) pabaigoje: „Grindys, neišlaikiusios lietuvybės, įtūžta, ir jiedu prasmenga.“ Nekintančio pasaulio mitas Jis byloja apie amžiną, nesikeičiančią agrarinę sanklodą. Daugelio lietuvių rašytojų kūrybos pagrindas - kaip tik žemdirbio pasaulėjauta ir agrarinės kultūros tradicija. Dabartiniam žmogui, gyvenančiam globaliame pasaulyje, žemdirbio pasaulėvaizdis per ankštas. Senoji gyvenimo sankloda seniai suirusi, o jos vertybės - lėtumas, pasy­vumas, nenoras keistis - žmogui gali būti net pražūtingos. Ne veltui kritikuojamas Pokšto tėvų neūkiškumas (ketina pjauti ariamą jautį), patriarchališka tvarka šeimo­je, tamsumas (nevertina knygų), pasyvumas (bijo naujovių). Nuvainikuodamas tautinius mitus Ivaškevičius skatina mąstyti apie tai, kas mūsų tradicijoje iš tiesų amžina, o kas virtę prietarais ir stabdžiu. Kritiškas požiūris į lie­tuvių kultūrą, istoriją - tai autoriaus pastanga padėti tautai išgyti nuo perdėto savęs garbinimo ar niekinimo. Komizmas Komišką įspūdį sudaro tiek veikėjų kalba, tiek siekis įgyvendinti fantastinius su­manymus. „Madagaskaras“ yra idėjų drama: joje nėra veiksmą plėtojančio išorinio konflikto, veiksmo variklis - skirtingų idėjų susidūrimas. Pokšto idėja - išgelbėti Lietuvą perkeliant į kitą kraštą, Salės - įprasminti gyvenimą romantiška meile idea­liam vyrui. Kalba - itin savitas komizmo elementas. Komiškas efektas pasiekiamas įvairiai žaidžiant žodžiais: • neįprastai užrašant ir taip pakeičiant prasmę (geografas Pakštas virsta dramos protagonistu Pokštu, jausmingo žanro - „melo dramos“ - kūrinys prilygina­mas prasimanymui, „jūroskeptikai“ skamba panašiai kaip „euroskeptikai“); • vieną reikšmę pakeičiant kita (Indijos vandenynas vadinamas Indauja, Antananaryvas - Antano narvu); • manipuliuojant netaisyklingos darybos žodžiais („Rūsti Lietuva yra geni­jams. Kaip Dantiniai pragaro ratai“, - „Dantiniai“ yra ir netaisyklingas daik­tavardžio „dantis“ vedinys, ir užuomina apie Dantės „Pragarą“). Ironija pasitelkiama kalbant apie romantizuotą lietuvybės idėją. Lakūnams Steponui ir Stasiui Pokštas sako: „Skriskit ir būkit pirmieji lietuviai tarpe aniuolų. Skleiskite lietuvybę tarpe Dievo tarnų.“ O taip jis apibūdina emigrantų lie­tuvybę: „

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!