Kaip suprantame kūrybą?

„Gebėjimas kurti – tai didžiausia dovana, kuria gamta apdovanojo žmogų be galo ilgoje evoliucijoje“, - teigė rusų biochemikas Vladimiras Engelgardtas. Kūrėjo kelias ne visuomet yra lengvas ir malonus, todėl požiūris į kūrybą negali būti vienareikšmiškas. Vieniems ji tarsi džiaugsmo daina, kuri padeda išgyventi sudėtingose situacijose, suteikia viltį bei galimybę pabėgti nuo realybės. Kitiems kūryba yra lyg širdies klyksmas, kuris neleidžia ramiai gyventi, tačiau negali būti išlaisvintas, nes nedera su jau pasirinktu gyvenimo keliu. Būtent todėl kūryba turėtų būti suprantama dvejotai. XX a. lietuvių poetas, prozininkas, dramaturgas Vincas Mykolaitis – Putinas tai pavaizdavo psichologiniame romane ,,Altorių šešėly“. Jis įėjo į lietuvių literatūros istoriją kaip pirmasis tokio pobūdžio kūrinys, atskleidžiantis dramatišką individualios sąmonės formavimąsi, komplikuotą asmenybės psichiką, kovą už dvasinę laisvę. Pagrindinis kūrinio veikėjas Liudas Vasaris yra žmogus, nuolat ieškojęs tikrojo pašaukimo, blaškęsis klaidžiame gyvenimo kely. Jis jaučia poetinį polinkį, norą kurti, dalintis savo talentu su žmonėmis, kurį, deja, slopina begalinis tėvų noras turėti šeimoje kunigą – didį ir visų gerbiamą žmogų, kuriuo galėtų didžiuotis. Negalėjimas paprieštarauti tėvų valiai, draugo nusižudymas, žavėjimasis Lietuvos poetais kunigais, suvokimas, jog poeto talentui plėtoti reikia peno – dvasinių išgyvenimų, noras tarnauti Dievui ir šaliai - visi šie dalykai paskatino jį stoti į kunigų seminariją. Nors Liudas abejojo savo pamaldumu, tikėjo, kad anksčiau ar vėliau atras tikrąjį savo pašaukimą, įrodys sau ir kitiems, jog įmanoma suderinti ir kūrybą, ir kunigystę. Jau pirmaisiais seminarijos metais Vasaris pajuto, kad slogi tų patalpų atmosfera varžo žmogiškus jausmus. Deja, tada jis nesuprato, kad būtent tai yra pirmas žingsnis į savęs pažinimo kelią. Jis užsisklęsdavo savyje, nerodydamas nei skausmo, nei dvasinių jausmų, bjaurėdavosi bereikšmėmis dogmomis, apeigomis, materialistais kunigais. Vienintelė gamta, nepaprastas jos grožis ir tyrumas atgaivindavo Vasario dvasią, suteikdavo laimės ir vilties. Ji jam buvo įkėpimo šaltinis, kuriame atgimdavo siela, užplūsdavo palaima, ramuma. Tik čia Liudas Vasaris galėdavo nuoširdžiai kurti, išsilaisvinti iš šarvų, gaubiančių tikruosius jausmus, kuriuos išsakyti trukdė kunigystė. Vidiniai prieštaravimai, neryžtingumas ir baimė atsisakyti kunigystės naikino Liudą Vasarį ne tik kaip poetą, bet ir kaip asmenybę: ,,Jo kunigystė buvo gili, paslėpta žaizda, kurią tik jis pats mokėjo aplenkti, bet kurią skaudėjo nuo kiekvieno svetimo prisilietimo.“ Seminarija užgožė jo ryšį su gamta bei kūryba, tarp kurių atsivėrė bedugnė. Norą vėl rašyti sužadino nepakartojami Nidos vaizdai atostogų metu: ,,Patekęs į didelę, turtingu vasaros gyvenimu alsuojančią gamta, jis nejučiom, savaime turėjo toj gamtoj paskęsti ir prisiderinti prie jos dėsnių. O vasaros saulėj nėra jokių rūpesčių nei klausimų, nei problemų. Yra vienas vienintelis šauksmas: gyvenk ir džiaukiks gyvenimu¡

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!