Kaip literatūroje atskleidžiamos žmogaus pastangos suvokti save?

Kaip literatūroje atskleidžiamos žmogaus pastangos suvokti save?

Savęs suvokimas – tai individo branda, kuri gali būti pasiekta tik tuo atveju, kai žmogus tvirtai ir drąsiai, be jokių abejonių renkasi savo gyvenimo kelią bei siekia pažinti ne tik jį supantį pasaulį, bet ir save patį. Šį teiginį labai gerai pagrindžia XX a. pradžios Lietuvos poetas ir prozininkas – Vincas Mykolaitis-Putinas romane „Altorių šešėly“ bei XVIII a. antrosios pusės – XIX a. pradžios vokiečių poetas, prozininkas, Apšvietos epochos atstovas Johanas Volfgangas Gėtė dramoje „Faustas“.

Vincas Mykolaitis-Putinas romane „Altorių šešėly“ individo savivoką aprašo, kaip ilgą, aštuoniolika metų trunkantį procesą, kurio metu žmogus sprendžia sielos konfliktą. Romano pagrindinis veikėjas – Liudas Vasaris, kurio pagrindinė priežastis stojant į kunigų seminariją buvo tėvų, ypač labai religingos motinos, troškimo vykdymas, seminarijoje jaučia melancholišką, šaltą ir niūrią atmosferą, kuri bundančiai poeto sielai buvo lyg rėmai, neleidžiantys vystytis kūrybiškumui. Tačiau kunigų seminarija taip pat buvo Liudo Vasario – poeto kelio pradžia. Čia jis susipažįsta su Jonelaičiu – seminarijos bibliotekos knygininku, kuris įtraukia Vasarį į slaptą „Šviesos“ kuopelę, skatina Vasarį rašyti eiles. Ankstyvoji jo poezija labai bendra, trykštanti jaunuoliška nerimastimi, laisvės ilgesiu, gyvenimo nepasitenkinimu ir kažkokio nepasiekiamo idealo susižavėjimu, o išspausdinus porą jo eilėraščių, Vasaris greit pajunta, kad negali rašyti iš širdies, jo kūrybą varžo kunigiškos dogmos. Taigi pradeda vystytis jo vidinis konfliktas. Liudas stengiasi savyje suderinti kunigo ir poeto kelius, tačiau jo maištinga asmenybė negali susitaikyti su šaltumu bei oficialumu, kuris dvelkia iš kiekvieno seminarijos kampelio, bet jos mesti neketina, bijo nuvilti tėvus, kurie gali nesuprasti, tikisi, kad bėgant laikui pripras prie tvarkos. Nepaisant bandymų prisitaikyti, poetiška jaunuolio siela veržte veržiasi į gėrį, grožį, kitą žmogų ir kryžkelėje atsidūrusio Liudo Vasario sielos konfliktą bei norą tapti laisvu žmogumi padidina susižavėjimas moterimi. Pirmoji Vasario simpatija – Liucė. Su ja susipažįsta pirmų atostogų metu per Šv. Lauryno atlaidus. O prasidėjus antriems mokslo metams, per Marijos nekalto prasidėjimo atlaidus Liudo akys užkliūva už paslaptingosios Katedros Nepažįstamosios, kuri buvo tik jo įsivaizduojamas idealas, užimantis Liucės vietą besimokant, jaunuolio asmenybę slegiančioje, seminarijos aplinkoje. Šis susižavėjimas Katedros Nepažįstamąja, Vasarį įkvepia, ji tampa jo mūza, į kurią nukreipia savo poeziją rašydamas seminarijoje. Bėgant laikui Liudas niekaip negali atsikratyti minčių apie Liucę, todėl pasinaudoja Varnėno pasiūlymu trečiąsias atostogas praleisti keliaujant po Lietuvą, aplankyti žymiausias Lietuvos vietas bei pasisemti įkvėpimo savo kūrybai, nepaliekant laiko susitikimui su Liuce. Grįžęs iš šių turiningų atostogų Liudas Vasaris atsiduoda kunigystei: daug laiko praleidžia vienas bažnyčios koplyčioje, bando rasti artumą su Dievu, gilinasi į save, net nustoja rašyti eilėraščius, nebeskaito, tampa pavyzdingu klieriku per prievartą. Po ketvirtų mokslo metų, per atostogas Liudas vėl sutinka Liucę, po dviejų nesimatymo metų, abu jaunuoliai pasikeitę, subrendę. Per šias atostogas Liudas rengė išleistuvių šventę, jų metu jam teko patirti pirmąjį savo išbandymą: Vasariui su Liuce išėjus į sodą ieškoti Liucės skaros, mergina pasinaudojo proga ir suteikė Vasariui šansą ją pabučiuoti, tačiau šis ją atstūmė, atsispyrė pagundai, todėl Liucė taria: „Būk tamsta kunigu, Pavasarėli. Tamsta būsi geras kunigas.“ Liudas pyko dėl šio pasakymo, dėl to, kad ji neprisipažino meilėje, nes dabar jo kančia bus nepagrįsta jokiu fiziniu potyriu, tik įsivaizduojamomis fantazijomis. Grįžęs į seminariją Liudas daug mąstė, gailėjosi, kad per lengvai palinksta į vasaros gėrybes ir linksmybes, nors iš tiesų tai buvo tik jo palinkimas į tikrąją savo prigimtį. Vis dėlto gailėjosi ir nepabučiavęs Liucės. Šiais metais pradėjo rašyti eilėraščius, įkvėptus tikrųjų jausmų, taip pat gavo kvietimą bendradarbiauti su literatūriniu žurnalu, kurio atsisakė. Susitelkė į mokslą bei tapimą subdiakonu. Kitais metais buvo įšventintas į diakonus, taigi užsimezgęs kunigo ir poeto konfliktas, pirmoje romano dalyje baigiasi Liudo Vasario – kunigo laimėjimu. Antroje romano dalyje Liudas jau Kalnynų parapijos vikaras, nuoširdžiai stengiasi tapti geru kunigu, tačiau jį piktina žmonės, kurie kunigą lanko ne dėl dorovinio, dvasinio parapijos būvio pažinimo. Taigi Vasario sielos konfliktas vėl ryškėja, tik dabar viršų ima Liudo vasario – poeto likimas, jis vėl pradeda pasitikėti savimi, o šį pasitikėjimą skatina jauna ir laisva baronienė Rainakienė, kurią Vasaris sutiko jojančią žirgu, lyg amazonę, išėjęs pasivaikščioti aplink dvarą. Užsimezgus jųdviejų draugystei Vasaris pradeda vis dažniau lankytis dvaro bibliotekoje, godžiai skaito baronienės duodamas knygas, kaltindamas save, bet tuo pačiu ir teisindamas: „Jeigu jisai save kaltino kaip kunigas, tai teisino kaip poetas, nes juk tai buvo literatūra, o Tetmajeris – net didelis poetas.“ Baronienei esant gudria bei išsilavinusia moterimi, ji pildo Liudo poetinę asmenybės pusę pasaulietiškumu, padeda jam kovoti su kunigo – poeto konfliktu. Ji supažindina kunigėlį su estetine filosofija, teigia pasaulietinio menininko pranašumą bei pasaulinės literatūros grožį ir vertę, niekina kunigiškąją literatūrą: „Menas <...> verda, kunkuliuoja visais žinomais širdies jausmais ir aistromis žmogiškumo ribose, o kunigo širdis – apmarinta ir suvaržyta griežtomis normomis ir dėsniais.“ Baronienė pastebėjo Vasario talentą, jį skatino, augino ir šios draugystės metu Vasaris supranta, jog jis gali kurti tik būdamas laisvas žmogus, taigi jis vėl gauna išbandymą ir nors atrodytų, jog šį kartą jis pasirinks keliauti savo tikrojo pašaukimo keliu, Liudas nusprendžia toliau eiti kunigo pareigas, tačiau baronienės skatinamas, jis vis labiau siekia pažinti pasaulį. Artėja Pirmasis pasaulinis karas, Vasaris apsilanko pas Šlavantų tėvelį, kuris yra gero kunigo pavyzdys ir, nors šis apsilankymas palieka Liudui didelį įspūdį, jis nepasinaudoja jo patarimu rašyti bažnytines giesmes, bet pagaliau jam nušvinta šviesa tunelio gale. Vasaris yra paskatinamas važiuoti mokytis į Peterburgo dvasinę akademiją ir jis pasiryžta išvykti, jam sustojus paskutinį kartą žvilgtelti į Kalnynų parapiją, Liudas stebi griūvančio bažnyčios bokšto vaizdą, kuris lyg pranašauja jo išsivadavimą iš kunigų luomo varžtų. Prabėgus dešimčiai metų baigėsi karas, susikūrė Lietuvos valstybė, Vasaris baigė mokslus Peterburgo dvasinėje akademijoje bei keletą metų studijavo ir gyveno Vakarų Europoje. Taigi į Lietuvą jau grįžta išsimokslinęs, įgijęs filosofijos daktaro laipsnį bei subrendęs kaip menininkas. Jo sielos konfliktas jau beveik išspręstas – širdies gilumoje jis jau „pasaulietis“ inteligentas, kuris vengia ryšių su dvasininkų sluoksniu, tačiau vis dar nesiryžta pasitraukti iš kunigų luomo, apie tai mąsto, abejoja ir delsia. Pabuvojęs Londone, Romoje, Paryžiuje, į Lietuvą Vasaris sugrįžo kaip visai kitas žmogus. Jis jau tvirtai laikėsi savo nuomonės, nesivilko sutanos, eidavo į teatrą, leisdavo laiką su Liuce, o vėliau ir su amerikiete Aukse, ambicinga moterimi, kurią pirmą kartą sutiko literatūros-muzikos vakare. Auksė vis klausdavo Liudo „kas bus toliau?“, taip subtiliai užsimindama apie šeimos kūrimą, tačiau pagaliau išsivadavusiam ir savo pašaukimo keliu einančiam Liudui mintis apie šeimos kūrimą buvo labai svetima. Jam labiau rūpi jo talento ir kūrybos likimas, dėl kurių yra pasirengęs mesti kunigystę – ne dėl šeimos. Taip pat mano, kad šeima gali pakenkti jo kūrybai, kasdieniškoje rutinoje ir šeimyniniuose rūpesčiuose nebus įkvėpimo: „Tik stiprūs gyvenimo smūgiai ir stiprūs jų išgyvenimai bei apmąstymai gimdo tikrą poeziją.“ Vėliau, kūrinio pabaigoje, Liucė miršta, o Liudas suvokia save kaip poetą, supranta savo būties prasmę, tad sėda rašyti pareiškimą apie pasitraukimą iš kunigų, visam laikui nusivelka sutaną ir atsiduoda kūrybai. Taigi Liudo Vasario kelias savęs pažinimo link buvo ilgas, sunkus, pilnas iššūkių ir reikalavo daug pastangų, tačiau galiausiai jis išsprendžia savo sielos konfliktą ir pasirenka eiti poeto keliu.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!