Ką gali juokas? (Sruoga, Savickis, Škėma)

Juokas dažnai įvardijamas kaip ilgo gyvenimo garantas. Juk tai jis praskaidrina nuotaiką, leidžia į gyvenimą pažvelgti lengvabūdišku žvilgsniu, atitolti nuo problemų, kurios vargina ir atima jėgas. Vis dėlto vieni pasakytų, kad juokiasi tik tie, kuriems stinga rimtumo, kurie nesupranta pasaulį varginančių negandų masto ir svarbos. Tačiau, mano manymu, tie žmonės vargu ar įžvelgia tikrąją juoko, pasireiškiančio įvairiomis formomis, galią: tai savotiškas ginklas, leidžiantis nepalūžti mirties akivaizdoje, iš tolo kritiškai pažvelgti į žmogaus prigimtį bei neprarasti vertybių svetimame pasaulyje.
Pirmiausia, ironiškas požiūris į dehumanizuojančius, mirtį sukeliančius reiškinius suteikia individui galimybę išlikti savimi, išlikti žmogumi. Mirtis – vienas labiausiai gąsdinančių dalykų, su kuriuo susidūrus sukausto begalinė baimė, kuri gali pastūmėti mus padaryti viską, kad išgyventume, o į tai įeina net virtimas gyvuliu ir kitų gyvybės negerbimas. Būtent juokas atitolina žmogų nuo žiaurumo, nes į įvykius jis ima žvelgti iš tam tikros distancijos, su užslėptu pasipiktinimu, kuris ir sulaiko nuo sužvėrėjimo. Analogišką situaciją vaizduoja XX a. pirmosios pusės lietuvių rašytojas Balys Sruoga memuariniame romane „Dievų miškas“. Šiame kūrinyje sudėti paties autoriaus išgyvenimai vokiečių koncentracijos stovykloje Antrojo pasaulinio karo metu. Romano pasakotojas ir kartu pagrindinis veikėjas, profesorius, detaliai nusako Štuthofo lagerio gyvenimą, buitį. Čia atsiskleidžia nepaprastas žiaurumas, kuris pasireiškia įvairiais būdais: kaliniai pliekiami lazdomis už menkiausią „pagarbos“ nerodymą valdžiai, jie miega utėlių pilnuose pataluose, nusilpę ir sergantys katorgininkai, klipatos yra varomi į darbą. Tokia aplinka nužmogina, nelaimėliai ima vogti vieni iš kitų, kai kurie yra pasiruošę išplėšti širdį ar kepenis iš mirusių likimo draugų kūnų. Kad išgyventų, kalinys turi mušti kitus, tokią „mušeikizmo“ filosofiją profesoriui išdėsto senbuvis katorgininkas. Atrodytų, kad tokioje erdvėje žmogus negali išlikti žmogumi. Tačiau kūrinio pasakotojas į viską žvelgia ironiškai, jis piešia groteskiškus lagerio prižiūrėtojų, esesininkų paveikslus, vadina juos „pavyzdingais“ savo srities ekspertais. Šis pajuokos spalvomis nuspalvintas žvilgsnis išsaugo profesoriaus humaniškumą – jis iki pat paskutinės išsilaisvinimo minutės išlieka žmogiškas, gerbiantis kitų...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!