K. Hamsunas "Viktorija"

K. Hamsunas „Viktorija“ Turbūt negalima įsivaizduoti literatūros kūrinio be meilės temos. Ją įvairiai atskleidžia skirtingų epochų, literatūrinių srovių autoriai. Vyro ir moters jausmų pasaulio vaizdavimas kartu perteikia ir tų epochų žmogaus auklėjimą, tradicijų įtaką tarpusavio santykiams. Tačiau skaitant įvairiais laikais gyvenusių rašytojų kūrinius, galima tik stebėtis: visada meilė buvo ir kūrybinio įkvėpimo šaltinis, ir žmogaus susinaikinimo atvejis. Žinoma, kartais šiandien nelabai įmanoma suprasti kūriniuose pavaizduotą veikėjų drovumą, nedrąsą, netgi pasitaikančią baimę, kai vengiama atvirai išsisakyti ar prisipažinti. Nemažai meilės temos kūrinių yra 10 klasės literatūros vadovėlyje. Skyriuje „Naujasis romantizmas“, be lietuvių autorių, yra ir norvegų rašytojo, Nobelio premijos laureato Knuto Hamsuno (tikroji pavardė – Pedersonas) apysaka „Viktorija“. Kūrinys, pasirodęs XX amžiaus išvakarėse (1898), skamba „lyg himnas didžiam ir beviltiškam jausmui“1, rašo literatūros kritikė Raminta Gamziukaitė- Mažiulienė. Apibūdindama šio autoriaus kūrybos temą literatūrologė teigia: „Iš visos meilės psichologijos įvairovės Hamsunas renkasi vieną aspektą – meilės kančios psichologiją“2. Apysakos paantraštė iš karto nusako temą – „Sakmė apie vieną meilę“.3 Tačiau kaip suprasti žanrą: sakmė? Tai pasakojamosios tautosakos kūrinys, kuriame aiškinama pasaulio ar įvairių gamtos reiškinių kilmė, žmogaus susidūrimas su mitinėmis būtybėmis. Joje vaizduojami dalykai laikomi tikrais, todėl sakmės panašios į pasakojimus bei atsiminimus, tuo jos skiriasi nuo pasakų. Kūrinyje autorius nuosekliai, lėtai pasakoja meilės istoriją. Todėl ir apysaka, ir sakmė siejasi su žodžiu „sekti“. Knygą sudaro 13 skyrių, ji pavadinta Viktorijos, pagrindinio veikėjo Juhaneso mylimosios vardu. Apysaka tarsi „beveiksmė“: nėra ypatingų įvykių, nuotykių, netgi tokių scenų, kuriose skaitytojui tiesiai būna pasakoma apie abipusį veikėjų išgyvenimą. Nors kūrinys pavadintas merginos, tačiau autorius tiesiogiai pasakoja ne apie jos, o apie vaikino jausmus. Juhanesas auga neturtingo malūnininko šeimoje. Apysaka pradedama keturiolikmečio paauglio svajonėmis: kuo jis norėtų būti užaugęs. Jo fantazija remiasi į du kraštutinumus: Kai jis užaugs, darys degtukus. <...> Kai jis užaugs, bus naras (p.6). Pirmasis Juhaneso noras toks, nes jis įsivaizduoja, kad draugai jį gerbs už kraupų amatą. Svajodamas tapti naru, mintimis persikelia į pasakos aplinką, kur stūkso koralų pilis (p.6). Paaugliškos Juhaneso mintys rodo, kad jis yra vienišas, galbūt neturi draugų. Tačiau netrukus paaiškėja, kad pilis yra čia pat. Tai dvaras, paskendęs žalumoje, atrodė kaip pilaitė, kaip vieniši pasakų rūmai (p.6). Atrodo, kad toji pilis ir žadino malūnininko sūnaus fantaziją, nes ten gyveno ir „princesė“, dešimtmetė Viktorija. Jis, ne to luomo vaikas, negalėjo žaisti kartu su kilmingų tėvų vaikais, tad tik savo svajonėse galėjo jiems prilygti, matyti nusižeminusią Viktoriją, kai nuo jo, galingo ir turtingo, sprendimo priklausys kitų likimai. O dabar jis reikalingas tik tam, kad pasaugotų ponaičių valtį. Mažąją princesę, kad ši nesušlaptų kurpaičių, perneša jo bendraamžis turtingo kamerhero sūnus Otas, kuris vėliau taps leitenantu ir jo varžovu. Antrame skyriuje trumpai papasakojęs, kad Juhanesas mieste lankė mokyklą, autorius jį, jau sulaukusį dvidešimties metų, grąžina į kaimo aplinką. Atsitiktinai susitikusi, Viktorija jo nepažino. Iš tikrųjų taip yra ar toks įspūdis kyla skaitytojui? Tačiau skyriuje tiek meilės prisipažinimo ženklų: Viktorija pasuka tuo keliu, kur tikisi sutikti Juhanesą, prašymas sukurti jai eilėraštį, žodžiai: Seniai jau bemačiau jus, Juhanesai, netgi atviras gestas, prisipažinimas. Trečias skyrius pradedamas gražiausiais žodžiais apie meilę, ypatingą jos jėgą ir galią. Jame Juhanesas sulaukia atsako į savo dvejones: Viktorija prisipažįsta jį mylinti. Taigi atrodytų, kad sakmė baigėsi neįprastai, turi pasakos pabaigą. Tačiau kitame skyriuje įvykiai pasisuka kitaip: įkvėpimo apimtas Juhanesas (jis – garsėjantis poetas) jau ne kūryboje išsilieja: atsiveria niūrokam senyvam kaimynui. Bet jo pakili nuotaika netrukus pasikeičia, kai pamato Viktoriją kartu su Otu. Atrodytų, lyg mergina žaidžia poeto jausmais. Bet ir vėl grįžtama į tą užuominų ir neišdrįstamo prisipažinimo metą: Viktorija atsiunčia laišką, kad bus pas Sejerius ir paaiškins savo elgesį. Įžeista vyriška Juhaneso savimeilė neatleidžia: jis atsiprašo Sejerių prižadėdamas užeiti kitą dieną. Subtiliai išreikštų mylimosios jausmų poetas nesuprato! Anas Viktorijos prisipažinimas, išsakytas žodžiais, reiškė jos amžinos meilės priesaiką, nuskambėjusią kadaise dar tik dešimtmetės princesės lūpose: Esu tikra, kad ji taip nemyli tavęs kaip aš (p.12). Tačiau ji priversta blaškytis tarp savo jausmų ir realybės, kurią diktuoja gyvenimo aplinkybės: išretėjęs Pilies šeimininko miškas yra ne kas kitas, o įrodymas, kad ne toks turtingas ten gyvenimas, kaip gali atrodyti. Tad įprasta, kad reikia ieškoti išeities: tekėti už pasiturinčio jaunikio ir taip pagelbėti šeimai. Juhanesas, nesupratęs Viktorijos meilės užuominų, savo išgyvenimus išsako kūryboje. Jis tapo garsiu rašytoju. Kančia jam – įkvėpimas :„Mielas skaitytojau, šioje knygoje pasakojama apie Dideriką ir Izeliną. Ji parašyta gerais laikais, menkučių rūpesčių dienomis, kai bet kokia našta atrodo lengva, parašyta su didžiausia užuojauta Diderikui, kurį dievas nubaudė meile.“(p.40). Tai jo didžiosios knygos pratarmė, bet kad ir kokiu vardu besivadintų jo kūrinių herojai – jų prototipai – jisai pats ir Pilies šeimininkė Viktorija. Baigęs darbą, Juhanesas bėga – niekam nieko nesakęs išvažiuoja į užsienį, tampa žinomu rašytoju. Garsas apie jį pasiekia net tėviškę, tačiau daugiau apie jo gyvenimą nežino niekas ilgiau nei metus laiko. Šeštame skyriuje vaizduojamas Viktorijos apsilankymas malūne. Atrodo, klausimai apie Juhanesą tik atsitiktiniai, bet jie išduoda merginos jausmus. Ji tarsi tik tarp kitko paklausia, kada Juhanesas grįš iš užsienio, nors to klausimo vejama Viktorija ir atėjo į malūną. Juhaneso motina savo moteriška intuicija supranta, kad tai – ne atsitiktinumas. Ji įžvelgia netikėtos viešnios akyse meilės liepsnas, žino, kaip elgiasi įsimylėjusi moteris, nors Viktorija tiesiai nieko nepasako. Skyriaus pabaigoje malūnininkas tampa žinios apie sūnaus parvykimą „perdavėliu“, nors pats to nesupranta, nesuvokia subtilių Pilies panelės klausimų. Viktorija po ilgo nesimatymo sutikusi Juhanesą akmenų skaldykloje (neatsitiktinai ten atsidūrė!), aiškinasi, kad atėjo pasiskinti gėlių. Tas naivus pasiteisinimas suprantamas skaitytojui, bet ne įsimylėjusiam apysakos veikėjui. Jam reikia tiesaus atsakymo. Nelauktas įvykių posūkis – Viktorija pakviečia Juhanesą į pilies pobūvį. Ji paruošusi staigmeną, tačiau Juhaneso vyriškas orumas lieka įžeistas – jam nereikia mylimosios užuojautos, jei ši negali būti kartu. Jam nereikia pakaitalų. Vis dėlto vaikiną užlieja nuostabus ir netikėtas džiaugsmas, kai pasiuntinys atneša asmeninį kvietimą į pobūvį. Situacija, kuri buvo mieste, pasikartoja, tik dabar Juhanesas kvietimą priima, nes jau be jokių užuolankų yra kviečiamas atvykti. Tačiau nors ir pats labai mylėdamas, laukdamas mylimosios prisipažinimo, savo jausmų garsiai irgi neišsakė: Aš nerūstauju ant jūsų, ne, ne, nerūstauju; aš myliu jus kaip mylėjęs, myliu jus...(p.46). Pobūvio pradžia – naujų nusivylimų ir aiškinimųsi banga: Viktorija vėl mūvi sužadėtuvių žiedą ir jam pristato Kamilę – merginą, kuriai malūnininko sūnus kadaise išgelbėjo gyvybę. Juhanesas įsižeidžia: Viktorija tokia maloni, kad surado sau užvadą (p.47). Atrodo, „princesės“ poelgis mažų mažiausiai keistas! Ji pati jam surado merginą. Tačiau Juhanesas neįžvelgia Viktorijos skausmo, galbūt net nevilties. Atiduoti mylimąjį kitai moteriai irgi reikia daug pastangų. Bet toks sprendimas pateisinamas. Ji nenori Juhanesui skaudinti širdies, viliasi, kad jei dar jos nepamiršo, tai pamirš. Nors pati yra įsitikinusi, kad jis visada bus jos mintyse. Per pilies puotą Juhanesas įsikalba su senuoju namų mokytoju, kuris jaunąjį menininką prisimena dar vaiką. Šis papasakoja savo meilės istoriją, labai panašią į Juhaneso. Mokytojas taip pat negalėjo turėti moters, kurią mylėjo. Tik jis priėmė tai kaip gyvenimo iššūkį, o Juhanesas kaip nepakeliamą sau kančią, kuri buvo įkvėpimas kūrybai. Dar viena aiški Viktorijos meilės užuomina per vaišes – ji paprašo Ričmondo pasakyti kalbą Juhaneso garbei. Vaikinas iš pradžių nesupranta, kodėl ji taip pasielgia, todėl karštai ir giliai susijaudina, nori pulti jai po kojų ir dėkoti be galo. Vėliau šitą gestą priima kaip meilės įrodymą. Bet ne tik jis supranta Viktorijos jausmus. Konkurenciją pajaučia Otas, kuris suduoda Juhanesui antausį, norėdamas įrodyti savo galią, taip pat įspėti Viktoriją dėl galimų pasekmių. Juk pobūvis – ne šiaip kokios vaišės, o Viktorijos ir Oto sužadėtuvės. Taigi mylimiesiems nėra jokių galimybių būti kartu: Viktorija susižadėjo su Otu, Juhanesas - su Kamile. Bet literatūroje viskas taip nesibaigia. Įvyksta nelaimingas atsitikimas – Otas miršta nuo atsitiktinio šūvio per slankų medžioklę. Nuskurdęs ir nematydamas kitos išeities, Viktorijos tėvas padega dvarą ir pats žūsta. Nujaučiame: pilies šeimininko mirtis pasirinkta sąmoningai. Juk Oto pinigai buvo vienintelė viltis išgelbėti skurstantį dvarą, o kartu ir kilmingą šeimą. Viktorija lieka viena. Juhaneso sužadėtinė Kamilė greitai susižavi kitu vaikinu – Ričmondu, nes ji pernelyg gyvybinga, jai reikalingas nuolatinis dėmesys. O meilė kadaise ją išgelbėjusiam vaikinui greičiau buvo tik jaunatviškas susižavėjimas, kurį galbūt kurstė didvyriškas poelgis. Dar po kurio laiko Juhanesas sužino, kad Viktorija mirė. Jį pasiekė mylimosios laiškas – „tyras, liūdnas atsisveikinimas su pasauliu“4. Tuo kūrinys ir baigiamas. Lyg pati meilė, kuri ateina nežinia kaip ir nejučia išnyksta. Kūrinio herojai panašūs į sakmių veikėjus: jų likimai tarsi nulemti iš anksto ir kažkokių atsitiktinumų; netikėtai žūsta Otas, sudega pilis, mylimieji negali būti kartu. Kaip realūs, gyvenimiški personažai Viktorija ir Juhansenas yra tikros priešingybės. Nors Viktorija auklėta kilmingoje šeimoje, ji kur kas tikroviškiau žvelgia į gyvenimą, todėl gelbėdama šeimą nuo visiško skurdo susižada su pasiturinčiu jaunuoliu. Ji be galo myli malūnininko sūnų, tik negali nei atvirai išreikšti savo jausmų (auklėjimas ir jos padėtis), nei svajoti apie gyvenimą kartu su mylimuoju. Jos subtilios užuominos dažnai taip ir lieka nesuprastos (laiškai, palikta nosinaitė, atrodo, atsitiktiniai klausimai ir pan.). Juhanesas myli Viktoriją ne kaip moterį, su kuria svajotų apie bendrą gyvenimą, bet myli pačią meilę, kaip jausmą, kuris verčia kankintis, išgyventi ir žadina kūrybinį įkvėpimą. Jis nepasirengęs grumtis už mylimąją (prisiminkime Oto suduotą antausį). Mokytojo istorija – tai ta pati Juhaneso istorija. Tik galbūt jis nebuvo toks talentingas kaip jo mokinys. O gal panašų likimą būtų patyręs Juhanesas, jeigu būtų pasirinkęs ne menininko, bet kur kas žemiškesnę profesiją. Literatūros sąrašas Bjornesterjernė Bjornsas. Apysakos. Hamsunas Knutas. Badas Panas. /Pasaulinės literatūros biblioteka. Vilnius: „Vaga“.1987. Hamsunas Knutas. Badas. Panas. Viktorija. Vilniu:. „Vaga“. 1972. Hamsunas Knutas. Viktorija /Mokinio skaitiniai/. „Žaltvykslė“. 2004. Lietuviška tarybinė enciklopedija, t. 9. Vilnius. 1982.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!