Kas trukdo žmogui būti laisvam? Kalba su planu

Lietuvių kalbos ir literatūros įskaitos medžiaga

Kas trukdo žmogui būti laisvam?

Kas trukdo žmogui būti laisvam?

Garsus XIII a. pab. – XIV a. pradž. italų poetas, prozininkas, moralės filosofas bei politinis mąstytojas Dantė Aligjeris kartą yra pasakęs: „Žmogus negali būti laimingas be laisvės“. Ir tai yra absoliuti tiesa, dėl kurios daugelis laisvę laiko ne tik šiaip svarbiu gyvenime, tačiau ir netgi prioritetiniu dalyku. Tai yra žmogaus įgimtas turtas, kuris neįkainojamas, nes kaip jau ir buvo minėta, suteikia laimę ir galimybes. Priešingu atveju, žmogus be laisvės yra tiesiog egzistuojantis padaras, kuris priklauso nuo kitų ir neturi visiškai jokios pasirinkimo laisvės. Toks žmogus, iš esmės, galima sakyti, yra pasmerktas sunykti, nes jis be laisvės – niekas. Būtent todėl ir dažnas žmogus vertina savo laisvę bei ją puoselėja arba bent jau bando puoselėti visais įmanomais būdais, net jeigu ir atsiranda dalykų, kurie trukdo žmogui būti laisvam. Tačiau kokie šie dalykai yra? Kas gali trukdyti žmogui būti laisvam, kai laisvė yra prigimtinis žmogaus dalykas? Būtent tai ir išsiaiškinsiu šiame kalbėjime, remiantis įvairiais lietuvių literatūros kūriniais, kuriuose plačiau aptariama ši problema.

Žmogui būti laisvam trukdo jis pats. Kaip jau ir buvo minėta, žmogaus laisvė – tai yra žmogaus prigimtinis dalykas, kuris yra neatsiejamas nuo žmogaus. Būtent todėl žmogus laisvę turi vertinti ir puoselėti. Tačiau, vis tik, ironiška, bet žmogui būti laisvam kartais trukdo ir jis pats. Tai žmogus dažniausiai daro pats nesuvokdamas savo laisvės reikšmės ir prasmės. Na, o būtent tai lemia paties žmogaus charakteris ir jo pasirinkimai, apsunkinantys jo gyvenimą. Tad būtent tokį atvejį, kuriame pats žmogus trukdo sau būti laisvam, kuo puikiausiai įprasmina žymaus XX a. lietuvių poeto, prozininko bei dramaturgo Vinco Mykolaičio – Putino 1933 m. išleistas jo garsiausias ir daugiausiai pasisekimo bei reakcijų sulaukęs psichologinis romanas, pavadinimu „Altorių šešėly“. Šis kūrinys – tai trijų dalių romanas, kurio centre atsiduria jaunas, dar tinkamai gyvenimo ir net paties savęs nepažįstantis jaunuolis, klierikas ir būsimas kunigas, vardu Liudas Vasaris. Romane atsiskleidžia Liudo Vasario gyvenimas, jausmai, vidiniai konfliktai, siekis išsivaduoti iš visuomenės jam primestų dogmų. Tad bendroje visumoje, Liudas Vasaris romane matomas, kaip į spąstus įkliuvęs žvėris, kuris nežino ką rinktis ir būtent todėl pats sau trukdo būti laisvam. Tad pirmiausia priežastis, kodėl Liudas Vasaris romane sau trukdo būti laisvu, gali būti įvardinta kaip Liudo Vasario skuboti ir neapgalvoti sprendimai. Būtent jie yra matomi jau pačioje kūrinio pradžioje, kada jaunuolis tik prasidėjus jo lytinei brandai, elgiasi gana impulsyviai ir emociškai. Todėl manipuliuojamas tėvų troškimo, kad šis įstotų į kunigų seminariją, jis taip ir padaro. Savo tokio poelgio pats Vasaris nesuvokia, nes ginasi tuo, kad reikia kažką veikti ir galiausiai atgaivinti savo tikėjimą, kurį jis jautė esant prislopusį ir tik toks pasiryžimas kunigauti gali jį atgaivinti: „Jisai ėjo į religinį krizį ir tikėjimo netekimo kelią. O turimas dar tikėjimas ir tėvų auklėjimo įtaka šaukė jį gelbėtis. Kur? Į seminariją.“. Tad taip neatsakingai pasirinkdamas, Vasaris sau užkerta visus galimus kelius į laisvę ir pasirinkimo galimybes, galinčias ateiti vėliau. Visų antra, Liudas Vasaris sau pats trukdo būti laisvu todėl, kad nesiryžta laiku priimti svarbių sprendimų, galinčių jį išvaduoti iš jį netekinančios pareigos bei priartinti prie tos išsvajotosios asmeninės laimės. Liudas Vasaris kūrinyje preliminariai dvidešimt metų kankinasi dėl savo pasirinkto gyvenimo kelio ir negalėjimo tapti tikru rašytoju bei save tokiu vadinti. Jis vis maištauja savo viduje, pamažu ruošiasi atsisakyti to, kas jam neteikia džiaugsmo, t.y. kunigystės, bet jis vis bijo. Tai ryškiai matoma kūrinio atomazgoje, kur Liudas Vasaris karo metu išvykęs mokytis į Vakarų Europą iš arčiau susipažįsta su europietiškąja kultūrą ir grįžta į pokario Kauną, kaip inteligentas, kuris taip pat susitinka ir savo gyvenimo meilę, amerikietę Auksę. Tai jį dar labiau vilioja pagaliau atsisakyti kunigystės, todėl jis nebeveda pamaldų, vis daugiau kuria. Tačiau jis vis atidėlioja. Jis bijo, ką pagalvos jo tėvai, ką pagalvos visuomenė, jeigu kunigas atsisakys savo šventos pareigos. Tad pamažu, po dvidešimties metų, motyvuojamas meilės Auksei ir savo troškimo pagaliau išsivaduoti iš to, kas kankina, Liudas Vasaris pasirinko atsisakyti kunigystės: „Taip, aš esu pasiryžęs viskam! Kelias, į kurį aš stoju, bus sunkus, bet trauktis iš jo neketinu. Jei netesėsiu, beliks pasekti Liucijos pėdom.“. Ir taip jis pagaliau nesutrukdė būti sau laisvam. Taigi, ironiška, bet žmogui būti laisvam trukdo jis pats. Būtent tai įrodo Vinco Mykolaičio – Putino psichologiniame romane „Altorių šešėly“ aprašyto Liudo Vasario istorija, kurioje jis per savo pasirinkimus ir neryžtingumą užkerta sau kelią būti laimingam ir laisvam.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!