Justinas Marcinkevičius, poezijos kelias, jo gyvenimas

Poetas Justinas Marcinkevičius buvo iš tų asmenybių, apie kurias kalbėti ir lengva, ir sunku. Lengva, nes su Justino Marcinkevičiaus parašytu ir pasakytu žodžiu užaugo ne viena Lietuvos karta. Jo eilėraščiuose, dramose, nuolat ruseno rūpestis Lietuva ir lietuvybe. Iš eilėraščių ciklo „1946-ieji“, iš „Mindaugo“, „Mažvydo“ ir „Katedros“ mes mokėmės tautos ir valstybės istorijos, mokėmės atpažinti ir išsaugoti žmogiškumą, tautiškumą ir kitas tikrąsias vertybes. Klausydama Poeto kalbų Sąjūdžio renginiuose, tauta dar kartą įsitikino, kad jai užteks jėgų tautiniam, politiniam ir dvasiniam atgimimui. Tikriausiai dėl šių nuolatinių pastangų, dėl atjautos šalia esančiam žmogui, dėl nuolatinio dėmesio gimtajai kultūrai, gimtajai kalbai tautos ir Poeto meilė visada buvo abipusė.   Šiandien dar kartą supratome, jog kiekvienas, skaitęs Justino Marcinkevičiaus knygas, klausęs Jo kalbų ar juo labiau bendravęs su pačiu Poetu, gavo labai vertingą likimo dovaną.  Ir todėl itin skaudu suvokti, kokio tiesos ir dvasingumo šauklio netekome. Netekome žmogaus, kurio ramaus žvilgsnio, ramaus balso ir išmintingų žodžių fone dažnai nelikdavo vietos smulkiems priekaištams, rietenoms, pykčiui. Kuris visus mus drąsino tiesai, augino ir brandino dvasiškai. Justinas Marcinkevičius yra kilęs iš savito Lietuvos krašto, kur susipynę atkakliųjų suvalkiečių ir širdingųjų dzūkų bruožai. Važatkiemis, Stakliškės. Prienai – gimnazijos miestas. Apie save, apie savo ankstyvuosius išgyvenimus tiesiogiai ir netiesiogiai poetas yra pasakojęs "Dienoraštyje be datų". Skausminga patirtis – dar vaikas liko be motinos. Eilėraščiuose daug kur lyg kalbamasi su mirusią motina, ji nuolat prisimenama. Sunkūs pokario išgyvenimai. Studijos Vilniaus universitete, nors ir vienpusiškos, bet stipriau surišo su literatūra, kultūra. Ištikima draugystė siejo Just. Marcinkevičių ir iš to paties krašto kilusį tragiškos lemties kalbininką Joną Kazlauską. "Dienoraštyje be datų" yra skyrius "Draugo daina": "Gulėjome klojime ant šieno Jono tėviškėje, Matiešionyse. Pro vėjų nudraskytą stogą matėsi vasaros žvaigždės. Niekada jos taip neaudrina jausmų kaip jaunystėje. Buvome bebaigę Prienų gimnaziją, ir tartum didelė, ryški, tačiau tolima žvaigždė mums švietė Vilniaus universitetas. Pusbalsiu Jonas dainavo: Upės plauks ir plauks į tolį, gervės skris ir nebegrįš..."  Pokario metai – 1946 ar 1947-ieji. Laikas, kurio skaudumą poetas išsakys cikle "1946-ieji". O šiuose prisiminimuose Jonas dainuoja vieną iš pačių populiariausių tremtinių ir rezistentų dainų "Upės bėgs į melsvą tolį".  Kūrybos pobūdis. Just. Marcinkevičiaus kūryba šakota ir įvairių žanrų: eilėraščiai, poemos, dramos, apysaka, esė. Just. Marcinkevičiaus svarbiausios temos – tėvynė, gimtoji kalba, žmogaus dvasia. Be tėvynės žmogus negali būti. Net būdamas toli, dvasios pastangomis žmogus yra tėvynėje. Tėvynės nėra be jos istorijos. Istorija jungia tos pačios tautos, tos paties likimo žmones. Istorijos vingiuose formuojasi didžiausia dvasinė tautos vertybė – kalba, bręsta kultūra. Istorija kupina žmogaus ženklų, kuriuos turime vis iš naujo suvokti. Iškalbūs yra šie Just. Marcinkevičiaus žodžiai: "Istorija yra gyvas, nenutrūkstantis procesas, ir tai, kas buvo, įvyko, neturi galutinės, užbaigtos prasmės, o tęsiasi ir vyksta mumyse. Šiandien. Dabar ir visados". Okupacijos laikotarpiu, kai Lietuvos istorija buvo beveik išnykusi iš vadovėlių ir iš knygų, poeto kūryba žadino, aktyvino lietuvių tautinę savimonę ir savigarbą, priminė istorinę Lietuvos valstybę, kėlė tautos vientisumo klausimus. Nuo poemos "Donelaitis" Just. Marcinkevičius pradėjo kurti lietuvių kultūros poetinę istoriją. Just. Marcinkevičius yra klasikinių lietuvių poezijos tradicijų tęsėjas. Poetas siekia, kad jo žodis ne tik gražiai skambėtų, bet ir taurintų žmogų, turtintų dvasią. Čia itin daug lemia poeto autoritetas. V. Kubilius yra sakęs, kad "po V. M. Putino mirties Just. Marcinkevičius yra pirmasis poetas, kuriam pavyko sukurti iš savęs, iš savo žodžių ir darbų taurumo fenomeną".  Savo kūryba Just. Marcinkevičius siekia apimti žmogaus visumą: jis regi žmogų istorijoje ir dabartyje, pasiaukojantį dėl idėjų, kuriuos ne visada pasirodo teisingos, ir at- gailaujantį dėl savo kalčių, kuriantį Valstybę ar Katedrą, ir kantriai lipdantį save – iš minties ir iš jausmo, iš tikėjimo ir klaidų, iš gamtos ir iš kultūros. Poetas gerai jaučia lietuviškumo atramas: įsigyvenimą į gamtą, dramatiškos istorijos pojūtį. "Just. Marcinkevičius, galima sakyti, vienas pačių giliausių tautinės mūsų sąmonės reiškėjų dabartinėje literatūroje". Žmogaus problematika kai kur yra deformuota socializmo dogmų, reikalavimų. Tai jaučiama poemose "Dvidešimtas pavasaris", "Kraujas ir pelenai", kai kuriuose eilėraščiuose. Bet ir čia nenustoja plakusi gyva žmogaus širdis. "

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!