Jurgis Kunčinas ,,Tūla“ kompozicija

Jurgis Kunčinas ,,Tūla“ kompozicija:

Jurgis Kunčinas – XX amžiaus antros pusės – XXI amžiaus pradžios poetas, prozininkas, eseistas, vertėjas. Jurgio Kunčino kūryboje svarbu ne objektyvus gyvenimo paveikslas, bet subjektyvus jo atspindys žmogaus sąmonėje, supintas su dvasinėmis individo būsenomis. 1993 metais išleistame jo romane ,,Tūla“ yra aprašoma meilės istorija tarp bevardžio pasakotojo, valkataujančio inteligento, poeto, ir dailininkės Tūlos. Romanas autobiografiškas, rašoma pirmuoju asmeniu, beveik visi veikėjai turi prototipus, minimos konkrečios vietos ir konkrečios to laiko detalės, pavyzdžiui Tūlos, kuri yra Gražinos Jaronytės prototipas, nuomojamas kambarys Užupyje, Malūnų gatvėje 3. Romane ,,Tūla“ yra aptariamos meilės, miesto, sovietmečio, bohemos (menininkų palaidas gyvenimas) temos. Kūrinys sudarytas iš 15 skyrių. Romanas, sukomponuotas kaip užrašai, aprėpia ne tik Tūlos ir poeto pažinties laiką, bet ir kitus svarbius tarpsnius. Romano pasakojimas sudarytas iš dviejų siužetinių linijų. Pirmoji – prisiminta meilė Tūlai. Antroji – Vilniaus bohemos gyvenimas sovietiniu laikotarpiu. Kūrinis pradedamas Jono Aisčio eilėraščio ,,Man tave“ pirmu posmu: ,,Kaip pavasaris atkiunta / Ašen atkiutau. / Man tave čia Dievas siuntė, / Tik mane ne tau!“. Eilėraštis yra apie meilę, kuri atbunda pavasarį, tai iškart sukelia šiltus jausmus, nuteikia skaitytoją istorijai apie meilę. Pirmame skyriuje yra aprašomas poetinis pasakotojo pasakojimas, prisiminimai apie Tūlą, Viniaus apibūdinimas. Tūla jau yra mirusi, pasakotojas ją palaidojęs jos name po juoda klinkerio plyta: ,,Juodas kraujas varva ant tavo patalo, prasisunkia nenorom pro audeklą ir jau kapsi ant juodos klinkerio plytos po tavo amžinuoju guoliu, Tūla, Tūla...” Pasakojimas vingiuoja nuo vienos temos prie kitos, vienas prisiminimas skatina kitą, nutolstama ir vėl grįžtama prie pagrindinės pasakojimo linijos. Realistinis pasakojimas pinasi su fantastika. Veikėjas, negalėdamas pasiekti savo mylimosios, skrenda pas ją pavirtęs į šikšnosparnį: ,,Kuždėk, alsuok vos girdimai, kai aš įskrendu pro vos pravertą nakčiai orlaidę, sugniaužęs abi dideliausias alyvų puokštes, kai jau sklendžių po skliautu – begarsis šikšnosparnis – be garso, be šnaresio, visus meilės ir nevilties žodžius sandariai uždaręs mažutėje skraidančio naktinio žvėrelio kaukolėje, atsargus, kad neišbaidyčiau kitų dvasių, tykančių paglemžti tavo sielą, kūną, protą,,,“ Tokie fantastiniai intarpai sustiprina romano įtaigumą, leidžia skaitytoją pajusti visą apimantį pasakotojo ilgesį. Šikšnosparnio skrydžio motyvas tai tarsi Jurgio Kunčino kūrybos skrydžio simbolis. Antrame skyriuje pasakojama, kur gyveno Tūla: „Anuo metu Tūla gyveno tarp dviejų tiltelių – dengto, modernaus, vedančio į buvusio Tūlos instituto duris, ir funkcionalaus, betoninio, ties senuoju Bernardinų vienuolynu.“ Minimi Antrojo Pasaulinio karo metai, kai pasakotojo tėvai ir giminės gyveno Vilniuje, Malūnų gatvėje. Prisimenamas septintojo dešimtmečio vidurys, kai pasakotojas buvo Vilniaus universitete germanistikos studentu ir nuomojosi su bičiuliu kambarį Savičiaus gatvėje – name, kur prieš pusę amžiaus gyveno Čiurlionis, kalbama apie sovietmetį: ,,Tik šiame pasaulyje jau maža buvo belikę švento - bažnyčioje ar ne nuo pat pokario veikė sandėlis, per jos slenkstį trinksėjo sukvežimiai ir motoroleriai su sidabriniais furgoniukais, tad kai mudu su literatūros tyrinėtoja įžengėme į pamuilėm, žibalu ir actu dvelkiantį „Volkshūttės" kiemą, aš tyliai kostelėjau ir paprašiau: „Jūs gal luktelėkit, dėstytoja, aš tuoj..." Pasakotojas maištauja prieš sovietinę ideologiją, kuri siekė suvienodinti žmones, paversti juos vienodai mąstančia paklusnia mase (daro neautentiškus). Taip pat atsiskleidžia pasakotojo ryšys su Vilniumi, savęs ieškojimas patiriant Vilnių fiziškai: ,, Manyje visuomet - ir šiandien - kažkas krusteli, kai tik vėl pamatau tuodu tiltus, ilgąjį Bernardinų vienuolyną, siaurą spragą kiemelių anfiladoje - „bromelę", už kurios jau veriasi tikrojo Užupio viduriai ir kloakos, - kiek čia vaikštinėta klumpančiom kojom ne su Tula, be Tūlos, dar nepažįstant Tūlos, o ir paskui... kiek čia svyruliuota ir nykiai dūlinta paryčiais...“. Kadangi „Tūlos“ pasakotojas yra niekam neįsipareigojęs sensualistas, kurio tikslas – atskleisti jausmus ir pojūčius, jo santykis su Vilniumi taip pat yra pagrįstas įvairiomis asmeninėmis patirtimis, o ne tautine simbolika. Vilnius jam yra ne Lietuvos simbolis, ne tik didingos architektūros ir daugiakultūriškumo simbolis.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!