Jurgaičių piliakalnis

PLANAS I. ĮŽANGA.................................................................................................................. II. MITOLOGINĖ KALNO REIKŠMĖ....................................................................... III. SAKRALINĖ KALNO IR JO APLINKOS REIKŠMĖ.......................................... IV. ETNOGRAFINĖ KALNO REIKŠMĖ.................................................................... V. KALNO KRAŠTOVAIZDINĖ REIKŠMĖ............................................................. VI. ISTORINĖ KALNO REIKŠMĖ.............................................................................. VII. IŠVADOS................................................................................................................ VIII. NAUDOTOS LITERATŪROS SĄRAŠAS............................................................ ĮŽANGA KRYŽIŲ KALNAS, KAS JIS? Archeologui – tai piliakalnis su senovės gyvenviete ir senkapiais, reikšmingas archeologijos mokslui. Istorikui – tai viduramžių valstybės gynybinių įtvirtinimų sistemos objektas, XX a. pabaigos tautos kančių, vilties ir rezistencijos simbolis, padedantis pažinti šalies valstybingumo ir laisvės kovų istoriją, etnografui ir etnologui – tai atmintina vieta, apipinta padavimais, legendomis, pasakojimais, pilna meno ir etnografinių vertybių, svarbi etnografijos bei etnologijos mokslui. Pamaldžiam krikščioniui Kryžių kalnas – tai įžadų, maldų, atgailų ir kitokio individualaus religinio jausmo raiškos sakralinė vieta, turinti išskirtinę reikšmę jo dvasiniam gyvenimui. Kraštovaizdžio architektui – tai vieta, įprasminanti kraštovaizdį, teikianti jam savitumo, išskirtinumo bruožų, turinti ryškių asociatyvinio kultūrinio kraštovaizdžio požymių. Kultūrologui ir paveldosaugininkui – tai kompleksinės kultūrinės ir visuomeninės reikšmės saugotinas objektas, turintis išskirtinę tarptautinę svarbą. Tokia sampratos ir interesų įvairovė skatina nuodugniau aptarti šio objekto kultūrinės ir visuomeninės reikšmės kaitą, sampratą ir prioritetus šiandieninio paveldosaugos mokslo kontekste. Prieš pradedant tokią analizę nereikėtų pamiršti, kad objekto kultūrinė reikšmė yra gnoseologinė kategorija, parodanti objekto priklausomybę ir svarbą visuomenės kultūrinės veiklos sritims: istorijai, archeologijai, architektūrai, urbanistikai, dailei, etnografijai ir kt.; visuomeninė reikšmė yra socialinė kategorija, parodanti objekto svarbą visuomenės sluoksniams ar institucijoms (vietos bendruomenei, regionui, valstybei ir t.t.) bei jų suinteresuotumą objekto globa, o kultūrinė vertė yra aksiologinė kategorija, kurios teisinės apskaitos lygmenys yra nustatyti teisiniais dokumentais – įstatymu ar poįstatyminiais aktais. LR Nekilnojamųjų kultūros vertybių įstatymu nustatyti du kultūrinės vertės teisinės apskaitos lygmenys: kultūros vertybė ir paminklinė kultūros vertybė (paminklas). Reikia manyti, kad tai nediferencijuotos paveldosaugos (nėra nustatyta, kuo turi rūpintis valstybė, savivaldos, bendruomenės) padarinys. Pamėginkime dar kartą pažvelgti į Kryžių kalno ir jo aplinkos kultūrinės reikšmės aspektus, į jam teikiamą kultūrinės vertės statusą kraštotvarkos specialistų akimis. MITOLOGINĖ KALNO REIKŠMĖ 1922 m. pasakojimus apie Jurgaičių piliakalnį yra aprašęs P. Būtėnas „Mūsų senovėje”. Nemažai padavimų iš senolių lūpų yra užrašęs ir 1930 m. spausdinęs „Trimite” B. Buračas. Keletą padavimų savo knygoje „Mūsų Lietuva” (T. 3.), 1966 m. išleistoje Bostone, mini B. Kviklys. Kai kurie padavimai minimi 1994 m. leidinyje „Nukentėję paminklai”. Senieji Jurgaičių ir Domantų kaimų gyventojai iki šiol prisimena nemažai padavimų apie šį kalną ir jo apylinkes. Kaip rašo B. Kviklys, ten, kur dabar yra Kryžių kalnas, buvęs didžiulis mūšis, per kurį žuvę daug kareivių. Draugai žuvusiuosius gražiai palaidoję ir jų garbei supylę kalną. Pylę tris dienas ir tris naktis, o kai baigę, deginę aukas; vėliau nuolat deginę šventąją ugnį, kurią kursčiusios vaidilutės. Įvedus krikščionybę, aukuras buvęs išgriautas, vaidilutės išvaikytos. Apie pirmojo kryžiaus atsiradimą B. Kviklys pateikia tokį padavimą. Vienas tėvas turėjęs mylimą dukterį, kuri susirgusi. Niekas neįstengė jai padėti. Tėvas ištisas dienas ir naktis budėjęs prie jos lovos, tačiau kartą labai pavargęs ir užsnūdęs. Jis sapnavęs šviesiais drabužiais apsirengusią moterį, kuri tarusi: „Jei nori, kad tavo duktė pagytų, turi pats padaryti medinį kryžių ir jį nunešti į Pilies kalną ties Meškučiais”. Nelaimingas tėvas taip ir padaręs. Jo kryžius buvęs labai sunkus ir jis vargęs 13 valandų, kol pasiekęs kalną. Tada jis pabučiavęs kryžiaus medį ir jį pastatęs kalne. Grįždamas namo, jau pusiaukelėje sutikęs pasveikusią dukrą. Ji pasakojusi, kad kai tik tėvas išėjęs iš namų kryžium nešinas, sveikata ėmusi gerėti, o kai jis pasiekęs Pilies kalną, duktė jau iš lovos atsikėlusi. Šis įvykis plačiai buvo žinomas visoje apylinkėje. Ligų bei vargų prispausti žmonės ėmę daryti pažadus statyti kryžius, ir jie pasveikdavę. Ilgainiui Pilies kalne atsirado daugybė kryžių ir kryželių. Kiti padavimai mini kalno vietoje stovėjusią bažnyčią. Vienais metais per Jonines smarki audra ją išgriovusi, paskui apnešusi smėliu. Griūvant bažnyčiai, žuvę ir žmones. Vienas senukas ankstą Velykų rytą ėjęs pro Jurgaičių kryžių kalną. Kai priartėjęs prie kalno, išgirdęs varpelius skambančius ir pamatęs aplink kalną einančią procesiją. Senukas prisijungęs prie procesijos ir panorėjęs patekti į kalno vidų, tačiau toje vietoje, kur pirmiau matęs praviras duris, radęs paprastą kalno šlaitą. Kalno viršūnės įdubime buvusi skylė. Kai į ją akmenį mesdavę, girdėdavę skambėjimą, tarsi akmuo kristų į bažnyčios vidų. Kalnas sudominęs ir vieną Meškuičių kleboną. Šis su apylinkės vyrais mėginęs kasti kalno viršūnę per įdubimą: prisikasę iki žemėmis užpiltos bažnyčios stogo. Vienas kasėjas įlindęs į vidų ir išnešęs kelis liktorius. Naktį klebonas sapnavęs, kad turįs radinius grąžinti, tačiau neišsigandęs ir tęsęs savo darbą. Bekasant vieną kasėją sutraukę į krūvą. Klebonas išsigandęs, įsakęs iškastuosius radinius sudėti atgal, pašlakstęs šventu vandeniu duobę ir užlyginęs žemėmis. Nelaimingasis kasėjas padaręs apžadus pastatyti kryžių ir pasveikęs. P. Būtėnas yra užrašęs tokį pasakojimą. Jurgaičių kaimo arkliaganiai pamatę naktį pilies kalne pinigus degant. Tuojau sujudę kasti toje vietoje, kur matę liepsną, ir radę katilą auksinių pinigų. Ir drąsiausias pusbernis bijojęs visus pinigus iš katilo imti, tik nedaug tepasiėmęs. Kitą naktį jis sapnavęs, kad kažkoks balsas jam sakęs: „Jei kasi pinigus, neužmiršk, kad aš tau tik paskolinu ir tu turėsi juos grąžinti”. Pusbernis viską papasakojo savo šeimininkui, šis Meškuičių klebonui. Klebonas su bažnytine procesija nuėjęs pinigų vietos šventinti. Jie vėl atkasę katilą su likusiais pinigais, kurie blizgėję kaip auksiniai. Pasimeldęs klebonas pašlakstęs juos švęstu vandeniu. Katilas tik sužvangėjęs ir nugrimzdęs į dugną. Bet pusbernis anksčiau paimtų pinigų nebegrąžinęs. Yra užrašyta ir daugiau pasakojimų. Esą kalną dažnai lanką klajojantys velniai, kurie galį pasiversti katėmis ar kitais gyvūnėliais. Tačiau gaidžiui pragydus, pranykdavę. Pagal išlikusių pasakojimų ir padavimų turinį bei įvairovę, mitologinė kalno reikšmė svarbi ne tik lietuvių epui pažinti, bet ir istorinei bei sakralinei kalno reikšmei geriau suvokti. Tačiau iki šiol Kryžių kalno ir jo aplinkos, kaip atmintinos mitologinės vietovės, kultūrinė reikšmė nėra įtraukta į teisinius verčių apskaitos dokumentus. SAKRALINĖ KALNO IR JO APLINKOS REIKŠMĖ Kada kalnas pradėtas vadinti šventviete, kodėl ir kada žmonės ant jo pradėjo statyti kryžius, nėra tiksliai žinoma. Senieji vietos gyventojai dar mena legendą apie XIX a. 7 dešimtmetyje kalne pasirodžiusią Mariją su kūdikiu Jėzumi ir liepusią kalne statyti kryžius. Mauricijus Hriškevičius (Zubovų dvaro archyvaras) nurodo, kad pirmąjį kryžių, prašydamas dukrelei sveikatos, 1847 m. kalne pastatė netoli jo gyvenęs žmogus; 1850 m. kalne jau būta 14 kryžių. Pagal B. Kviklį, tikintieji kalną nuo seno laikę stebuklinga vieta. Pasak lenkų archeologo L. Kšyvickio, kalnas dažnai buvo vadinamas Šventkalniu. L. Kšyvickis, šį kalną aprašęs „Žemaičių senovėje”, mini, kad 1895–1898 m.jame stovėjo 180 kryžių. 1900 m. rugpjūčio 22 d. piliakalnyje jis buvo suskaičiavęs 130, o 1902 m. liepos mėnesį – 155 kryžius. Tuo metu viršūnės aikštelėje stovėjusi mūrinė koplytėlė su garsiomis votomis. Sovietmečio istoriniuose šaltiniuose kryžių statybos pradžia siejama su 1831 ir 1863 metų sukilimais. Kunigams patarus piliakalnyje buvo statomi kryžiai žuvusiems arba dingusiems be žinios sukilėliams. Kai atsirado keletas dingusiais laikytų sukilėlių, žmonės ėmę tikėti, kad vieta turinti stebuklingų galių, ir pradėjo statyti daugiau kryžių. Po 1905 – 1907 metų įvykių ir po Pirmojo pasaulinio karo kryžių ėmė daugėti. Kalnas išgarsėjo visoje Lietuvoje. Ypač daug kryžių buvo pastatyta po Antrojo pasaulinio karo. 1958 – 1960 m. Šiaulių rajono valdžios pasitarimuose buvo reikalaujama kryžius naikinti, uždrausti juos statyti. 1960 m. pabaigoje LTSR ministrų taryba, aptarusi požiūrį į Kryžių kalną, kryžių naikinimui nepritarė, bet vietos valdžiai leido reikalą spręsti „darbo tvarka”. Po LTSR ministrų tarybos svarstymo Šiaulių muziejininkai suskaičiavo, kad kalne būta 2400 didesnių kryžių. 1961 m. kovo pradžioje Kryžių kalno sakraliniai paminklai pirmą kartą buvo sunaikinti: mediniai kryžiai sudeginti, akmeniniai sudaužyti ir sumesti į Kulpę, o metaliniai išvežti į metalo laužą. Po kurio laiko žmonės slapčia vėl pradėjo statyti kryželius, didelius kryžius, koplytstulpius, stogastulpius. Bet kryžiai buvo griaunami. Istoriniai šaltiniai mini, kad iki 1974 m. pabaigos buvo sunaikinta dar apie 1200 paminklų. Kryžius griaudavo dažniausiai baigiantis metams. Vėliau buvo perkasami keliai, užrašomi ir darbovietėms pranešami čia atvykstančių automobilių numeriai, net panaikinta netoli kalno buvusi Domantų autobusų stotelė. 1977 m. buvo parengtas piliakalnio užtvindymo projektas, imta kasti griovį, turėjusį vandens juosta apjuosti piliakalnį. Nors projekto įgyvendinti nespėta, tačiau piliakalnio pietinė pusė pavirto pelke. 1988 m. nustota kalną niokoti ir persekioti jo lankytojus. Kalnas tapo lankomas turistų ir maldininkų ne tik iš Lietuvos. Iki 1989 m. ant piliakalnio pastatyta per 10 000 didesnių kryžių. Ant didelių kryžių prikalta ir prikabinėta daug kryželių, rožančių, ant žemės sudėta kryžių iš pagaliukų, akmenukų, kapeikų. 1989 m. vasarą sudaryta Kryžių kalno tvarkymo komisija, parengtas ir pradėtas įgyvendinti Kulpės ir piliakalnio aplinkos tvarkymo projektas. Po Nepriklausomybės atkūrimo kryžiai nebetilpo piliakalnyje. Ne kartą buvo mėginta juos suskaičiuoti. 1990 m. Šiaulių pedagoginio instituto studentų grupė, vadovaujama dėstytojo V. Bezaro, suskaičiavo 14 387 didelius kryžių, iš kurių 1 112 buvo 3 – 4 m aukščio, o 130 – dar aukštesni. Suskaičiuoti ir per 40 944 mažesni nei 0,5 m aukščio kryžiai, per 226 paveikslai ir skulptūros. Padėtų ant žemės, prikaltų ar pakabintų ant didesnių kryžių kryželių, rožančių ir kitų šventų ženklų neįmanoma buvo net apytiksliai suskaičiuoti. Kryžiai išaugo ne tik papilyje, bet ir atokesniuose plotuose. Tuo metu piliakalnyje pastatyti kryžiai užėmė 3 875 kv. m, o pastatytieji aplink piliakalnį – 727 kv. m. Visas apstatytas kryžiais plotas sudarė 4 602 kv. m. Kryžių kalno paminklai įamžinti daugelyje paveikslų, nuotraukų, lankstinukų, knygų. Kryžių kalnas išgarsėjo visame krikščioniškame pasaulyje, kai 1993 m. rugsėjo 7 d. jį aplankė popiežius Jonas Paulius II. V. Rimkus Kryžių kalno sakralinės reikšmės plėtrą dalija į tris etapus. Pirmasis etapas – savaiminės Kryžių kalno sakralinės reikšmės augimas be valdžios, bažnyčios ar kitų institucijų kišimosi. Šis etapas apima laikotarpį iki Antrojo pasaulinio karo. Kryžių kalno sakrališkumas katalikiškos visuomenės gyvenime buvo vietinio pobūdžio reiškinys. Antrasis etapas – tai dramatiška sakralinės reikšmės plėtra: draudimai, kryžių griovimai, spontaniška religinė rezistencija. Šis etapas apima laikotarpį nuo Antrojo pasaulinio karo iki Nepriklausomybės atkūrimo. Kryžių statymas kalne turėjo ne tik sakralinę, bet ir politinės rezistencijos prasmę. Kalnas netapo oficialia religinių apeigų atlikimo vieta kaip Žemaičių Kalvarija ar Šiluva. Kryžių kalnas – tai anoniminio bendravimo su Dievu, įžadų ir meditacijų, žmogaus asmeninio religinio jausmo raiškos vieta. To laikotarpio sakralinės raiškos apogėjumi reikia laikyti XX a. 7 – 9 dešimtmečius. Tada Kryžių kalnas tampa ne tik masinio individualaus religinio jausmo, bet ir pasyvaus pasipriešinimo sovietiniam režimui simboliu. Trečiasis etapas prasidėjo po Nepriklausomybės atkūrimo. Kryžių kalno sakralinė reikšmė įgavo pasaulinį garsą po popiežiaus Jono Pauliaus II apsilankymo. Kryžių kalnas tapo ne tik Lietuvos, bet viso krikščioniškojo pasaulio savastimi. Kita vertus, sakralinė Kryžių kalno reikšmė įgijo naujų ypatumų. Iš paslaptingo, uždaro, intymaus bendravimo su Dievu pereita prie atviro, ekstensyvaus apeigų atlikimo. Iš kitų Lietuvos šventų vietų Kryžių kalnas išsiskiria tuo, kad iki popiežiaus Jono Pauliaus II apsilankymo čia nebuvo nei stebuklingo paveikslo, nei kapų, nei bažnyčios. 1929 m. ant piliakalnio pastatytoji koplyčia 1935 m. buvo nugriauta. Kalnas, kuris senovėje nebuvo garsi šventvietė ar legendinė vieta, nepatraukia akies nei išskirtine forma, nei unikaliu landšaftu. Kryžiai ant kalno imti statyti tik nuo XIX a. vidurio. Sovietmečiu jie buvo statomi slapčia, nugriaunami ir vėl statomi. 7 – 8 dešimtmečiais kryžių statyba tapo masinė. Po popiežiaus Jono Pauliaus II apsilankymo padidėjo vietovės subažnytinimo ir urbanizacijos grėsmė. 1994 m. Kryžių kalno rytinėje pusėje pranciškonai pasistatė Mažesniųjų brolių ordino vienuolyną, kalno prieigose ketinama statyti šv. Klaros moterų vienuolyną ir bažnyčią, greta numatyta išplėsti Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos pranciškonų sodybas. Kryžių kalnas prarado intymaus, uždaro meditavimo statusą, jo religinės apeigos gretinamos su Lurdo, Fatimos, Altetingo apeigomis. Kalno sakralinė erdvė tapo turizmo objektu, vienu pakeleiviniu stabtelėjimu turistinėje kelionėje. Į natūralią Kryžių kalno sakralinę erdvę įsiveržė ir vis labiau plečiasi visiškai nauji architektūros ir urbanistikos elementai. Anot J. Minkevičiaus, architektūriniai urbanistikos naujadarai keičia Kryžių kalno sakralinės erdvės vizualinį pobūdį, iškreipdami jos tradicinį įvaizdį, sumenkindami vietovės archetipinę aurą ir pagrindinį, tikrai autentišką tapatumo ypatumą – aplinkos natūralumą, neribotos erdvės sakralumą po atviru dangumi. ETNOGRAFINĖ KALNO REIKŠMĖ Kryžių kalnas – tai kryžių sankaupa vienoje vietoje, tiesiog Kryžių miškas. Dauguma kryžių mediniai, dažnai tradicinių liaudies meno formų. Tai savita etninė dvasinė vertybė, ne lokalinio, nacionalinio, bet pasaulinio masto. Net neįmanoma tiksliai suskaičiuoti kryžių ir kryželių. Jų skaičius nuolat keičiasi ir didėja. Iš tolo dangaus fone išryškėja didieji kryžiai. Iš arčiau žvelgiant į Kryžių mišką, išsiskiria stogastulpiai, stogeliais dengtos koplytėlės. Dar labiau priartėjus galima skaičiuoti tūkstančius mažesnių kryžių. O pasivaikščioję po kalną išvysime nesuskaičiuojamą daugybę mažyčių kryžiukų ir kitų relikvijų. Anot E. Čapo, stulbina kryžių įvairovė: nuo mažyčių rožinių iki didingų su Nukryžiuotojo figūra, nuo medinių ir metalinių iki plastmasinių, stiklinių, gintarinių, cementinių, iškaltų iš marmuro ir kitokio akmens. Daugelį kryžių puošia pavaizduoti žmogaus darbo įrankiai, pagoniški gamtiniai ir astronominiai simboliai: saulės spinduliai, žaibo strėlės, pusmėnuliai, žvaigždės, lapai, medžių šakos, tulpės ir kitokios gėlės. Lietuvos pakelėse, sodybose, bažnyčiose, kapinėse išlikę nemažai įvairiausių kryžių. Dauguma jų statyti liaudies meistrų ir turi ne tik etnografinę, meninę, bet ir architektūrinę reikšmę. Yra nemažai pastatyta ir tautodailės ansamblių, kuriuos inspiravo kūrybinės institucijos. Tačiau Kryžių kalnas yra tautos spontaninės saviraiškos kūrinys, bene vienintelė pasaulyje vieta, kurioje sukaupta neįtikėtina daugybė kryžių,sukurtų įvairiausių visuomenės sluoksnių ir suvežtų ne tik iš Lietuvos, bet ir kitų kraštų. Be abejo, daugelis šių kryžių yra lietuvių liaudies smulkiosios architektūros ir skulptūros kūriniai. Pradžioje kryžius statė tik vietos gyventojai, vėliau jie buvo vežami iš tolesnių apylinkių, dar vėliau – iš visų Lietuvos etnografinių sričių. Žlugus Sovietų Sąjungai, daug kryžių pastatė išeivijos lietuviai, kitų šalių krikščionys. V. Čapas rašo, kad daugelio kryžių užrašai mena Sibiro tremtinius, už Lietuvos laisvę žuvusius partizanus, tautos kančias ir mirtis dėl religinės ir politinės laisvės. Daugelis krikščionių ar šiaip turistų Kryžių kalną lanko ne tik kaip sakralinį objektą, bet ir kaip tautos dvasios, tautiškumo saviraiškos simbolį. Įrašai, dedikacijos liudija kryžių statymo paskatas, pavienio žmogaus, šeimos ar žmonių grupės kreipimąsi į Dievą, prašant sveikatos, laisvės, gero gyvenimo, dėkojant Dievui už išsipildžiusį norą. Įrašų yra įvairiomis kalbomis, įvairių tautų. Kalno kryžiai – daugelio dešimtmečių įvairių lankytojų dvasinės raidos liudytojai, lietuvių ir kitų tikinčiųjų sakralinės raiškos unikalūs objektai. KALNO KRAŠTOVAIZDINĖ REIKŠMĖ Geologai tvirtina, kad nuo ledynmečio palei kairįjį Kulpės upės krantą driekėsi virtinė pailgų kalvų, susiformavusių iš buvusių ledynų upių sąnašų. Vienoje iš šių kalvų, vadinamoje ozu, IX a. buvo įrengta pilis. Jai sunykus, kalva buvo pavadinta piliakalniu, o vėliau, piliakalnį apstačius kryžiais, – Kryžių kalnu. Archeologas P. Tarasenka apie 1920 m. rašė: „ medžio jokio jame neaugo ir neauga. Šiaip jau visa viršūnė ir šlaitai apžėlę žole. Arti kalno jokio upelio nėra. Aplink jį eina arba pievų ganyklos, arba ariama žemė. Tvyksančių balų nėra, o tik sausa loma, su mažais kūbreliais. Kalne yra likę apie 50 sveikų kryžių…”. Kadangi kryžiai nuolat buvo statomi, griaunami ir atstatomi, Kryžių kalnas ir jo poveikis aplinkai keitėsi. Dėl gretimų teritorijų naudojimo ir tvarkymo keitėsi ir kalną supantis kraštovaizdis. Kaip žinoma, Kryžių kalnas nuo XVI a. buvo Jurgaičių ir Domantų kaimų žemėse. Kaimų gyvenvietės buvo dešinėje Kulpės pusėje, o piliakalnis – kairiosios pusės rėžiais suskirstytų laukų plynėje. Jurgaičiai iki skirstymo į vienkiemius buvo tipiškas valakinės rėžinės žemėnaudos su gatvine gyvenviete žemėvaldos vienetas. Domantai buvo analogiškas Jurgaičiams valakinis rėžinės žemėnaudos kaimas. Jurgaičių ir Domantų kaimų žemėse žemėnaudos ir gyvenviečių bei jų sodybų, pastatų statybos principai susiklostė per Valakų reformą. Jų buvo laikomasi apie 380 metų. Iki kaimų skirstymo į vienkiemius kairėje Kulpės pusėje nebuvo jokių sodybų, tik atvira erdvė. Todėl piliakalnis buvo matomas ne tik nuo 1835 m. nutiesto iš Peterburgo į Tauragę naujojo plento bei nuo 1871 m. netoli kalno nutiestos geležinkelio linijos, bet ir iš tolimiausių Jurgaičių ar Domantų žemių šiaurinių ir vakarinių pakraščių. Domantų ir Jurgaičių kaimų skirstymas į vienkiemius užtruko nuo 1922 iki 1936 metų. XX a. trečiajame dešimtmetyje Jurgaičių ir Domantų gyvenvietės išretėjo. Vienkiemių sodybos pradėjo kurtis ir kairiajame Kulpės krante. Besikuriantieji vienkiemiuose valstiečiai trobas persikeldavo iš kaimo gyvenvietės, o ūkinius pastatus statėsi iš molio. Tokių pastatų iki šiol Kryžių kalno aplinkos kraštovaizdyje nebuvo. Kairėje Kulpės pusėje įsikūrė 6 sodybos. Nors jos suskaldė Kulpės kairiosios pusės atvirą erdvę ir šiek tiek sumažino kalno apžvalgos galimybes, tačiau piliakalnis vis tiek liko ryškia kraštovaizdžio dominante. Po Antrojo pasaulinio karo, prasidėjus kolektyvizacijai ir gyventojų trėmimams, vienkiemių sodybos pradėjo nykti. Dauguma jų sunyko per 1980-1991 m. Iš buvusių 6 sodybų kairėje Kulpės pusėje iki Nepriklausomybės atkūrimo išliko trys. 1959 m. čia pradėtas kasti žvyras. Neliko kalvų, kurios driekėsi tarp senojo Šiaulių-Meškuičių kelio ir Kulpės upės į vakarus nuo piliakalnio. 7-ajame dešimtmetyje nuo Šiaulių – Joniškio plento iki piliakalnio buvo ištiesinta Kulpės vaga. Aštuntojo dešimtmečio pradžioje žvyro karjerai buvo rekultivuoti, teritorijos reljefas tapo lygus, todėl kalnas pasidarė labiau matomas, išsiskyrė iš kraštovaizdžio. Kita vertus, sovietmečiu Domantų kaimo žemėse buvo pastatyti du gamybiniai centrai, iš kurių vienas po Nepriklausomybės atkūrimo sunyko. Paradoksalu, tačiau sovietmečiu pasikeitęs kraštovaizdis – išlygintas reljefas, iškirsti Kulpės pakrančių krūmynai, suformuoti stambūs sėjomainų laukai, sunykę vienkiemių sodybos – sudarė palankias galimybes apžvelgti piliakalnį iš atokiausių vietų. Piliakalnis tapo dar labiau pastebimas, kai XX a. apaugo kryžių mišku. Kryžių kalnas buvo ryški atviros laukų erdvės dominantė, natūralus kaimo kulto centras po atviru dangumi, teikiančiu kraštovaizdžiui sakralinę aurą. „Savotiškas Kryžių kalno atsivėrimas akiai, – rašo profesorius V. Rimkus. – Iš toliau atrodo kukli, pilka kalvelė, tiesiog kauburėlis. Artėjant prie kalno, jis didėja ir visa savo didybe, nepakartojamumu atsiveria tik atsidūrus prie pat jo, o ypač ant jo, jo viduryje, kai lyg ir pats tampi vienu iš tų kryželių ir dedikacijų”. ISTORINĖ KALNO REIKŠMĖ Kryžių kalnas – ne tik archeologijos paminklas, liudijantis savo sąsajas su senove, viduramžių civilizacijos medžiaginę kultūrą, bet ir IX–XIV a. žiemgalių žemių pakraščio gynybinės pilies vieta. Tai iš rytų į vakarus ištįsusi 60 m ilgio ir 40 – 50 m pločio per vidurį įlinkusi kalva, iš tolo primenantį balną. Pirmą kartą šis piliakalnis Kulpės pilies vardu minimas 1348 metais Livonijos kronikoje. Istoriniuose šaltiniuose rašoma, kad XI–XIV a. piliakalnyje stovėjo medinė pilis, gynusi Šiaulių žemės rytinį kraštą nuo Livonijos kariuomenės antpuolių. Papėdės gyvenvietėje gyveno žemdirbių bendruomenė, kurios nariai buvo ne tik žemdirbiai, bet ir medžiotojai. Bendruomenės vyrai buvo kariai ir savo pilies gynėjai. Archeologas A. Tautavičius teigia, kad Jurgaičių pilį statė ir ją gynė šalia gyvenantys žemaičiai. Šiaulių žemę, o kartu su ja ir Jurgaičių piliakalnį archeologas priskiria prie Žemaitijos, nes, jo manymu, žemaičių gyventi plotai siekė Mūšą. Jurgaičių pilis stovėjo prie istorinio Hanzos kelio, iš Šiaulių ėjusio per Sidabrą į Žiemgalos centrą Mežotnę prie Lielupės. Pilis buvo įrengta natūralioje kalvelėje, paaukštintoje supiltomis žemėmis. Kalno šlaitai statūs, 8 – 10 m aukščio, viršuje – ovalo formos aikštelė, kurios rytų ir vakarų galuose buvo pylimai. Tai buvusių įtvirtinimų liekanos. 1348 m. pilis buvo sudeginta ir neatstatyta. Liko tik buvusios pilies kalnas, kuris archeologų vėliau vadinamas Kulpės, Jurgaičių, Domantų piliakalniu. Manoma, kad Šiaulių žemės ir gynybinės sistemos centras buvo Salduvės pilis, arba dabar vadinamas Šiaulių piliakalnis. Stipriausia Šiaulių žemės pilis stovėjo pietiniame jos krašte. Tai Bubių piliakalnis, arba Dubysos pilis. Pietrytiniame Šiaulių žemės krašte stovėjo Kudinų pilis. Jurgaičių pilis stovėjo Livonijos pasienyje. Ši pilis kaip gynybos objektas funkcionavo apie vieną tūkstantmetį. Ji ne tik gynė žemaičių žemes nuo Livonijos ordino, bet ir saugojo besikuriančios Lietuvos valstybės šiaurinį pakraštį. Tarpukariu Kryžių kalno apylinkės pateko į Lietuvos laisvės kovų istoriją. Po Pirmojo pasaulinio karo atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, šiose apylinkėse vyko kovos su bermontininkais. Čia kryžiavosi geležinkelio ir Šiaulių – Joniškio plento linijos. 1919 m. lapkričio 21 d. lietuvių daliniai įsitvirtino prie kalno iškastuose apkasuose. Lietuviams teko kovoti su visu batalionu gerai ginkluotų bermontininkų. Bermontininkai pasitraukė, tačiau vienos sargybos visi kovotojai žuvo. Jie palaidoti Meškuičių kapinėse, kur pastatytas atminimo paminklas (sovietmečiu įrašytas į vietinės reikšmės istorijos paminklų sąrašą IŠVADOS Lietuvoje kultūriniai kraštovaizdžiai, kaip kultūros paveldo vietovės ir vietos, nėra įteisinti paveldosaugos dokumentais, nevedama jų apskaita. Kultūrinių kraštovaizdžių teisinės apskaitos kategorijos, patvirtintos Pasaulio paveldo komiteto, Lietuvos paveldosaugos teisėje nėra įteisintos. Kryžių kalno psichologinio efekto zona peržengia kalno vizualinio vyravimo kraštovaizdyje ribas; lankytoją psichofiziologiškai veikia ne tik matomoji medžiaginė, bet ir dvasinė kraštovaizdžio pusė – sakralinė aura. Pagal Pasaulio paveldo komiteto patvirtintas kultūrinių kraštovaizdžių kategorijas, Kryžių kalnas ir jo aplinkos kraštovaizdis atitinka asociatyvinių kultūrinių kraštovaizdžių kategorijos kriterijus. Kryžių kalnas ir jo aplinka yra ryškiausias XX a. pabaigos etnosakralinės raiškos asociatyvinių kraštovaizdžių Lietuvoje fenomenas; vietovės universali kultūrinė ir išskirtinė visuomeninė reikšmė atitinka ne vieną, bet keletą kriterijų, kuriais remiantis asociatyvinės vietovės gali būti įrašytos į Pasaulio paveldo sąrašą. Tikslinga parengti dokumentus, kurių reikia Kryžių kalno ir jo aplinkos, kaip išskirtinės kultūrinės vertės etnosakralinės raiškos asociatyvinio kraštovaizdžio, pirminei nominacijai į Europos (ar Pasaulio) kultūros paveldo sąrašą. Siekiant išsaugoti Kryžių kalno ir jo aplinkos psichofiziologinį ir vizualinį aktyvumą, būtina reguliuoti urbanizacijos procesus, atsižvelgiant į teritorijos zonų įtaką jausminiam ir vizualiniam sakralinės erdvės suvokimui. NAUDOTOS LITERATŪROS SĄRAŠAS 1. Kryžių kalno istorinė raida ir jo išlikimo problemos: Tarptautinės konferencijos pranešimų medžiaga. Šiauliai, 2000. 2. Pokrovskij F. Archeologičeskaja karta Kovenskoj gubernii. Vilna, 1899. P. 55. 3. Tarasenka P. Lietuvos archeologinė medžiaga. K., 1928. P. 145. 4. Tautavičius A. Šiaulių žemė ir Šiauliai (V–XV a. archeologijos duomenys) // Šiaulių miesto istorija (iki 1940 m.). Šiauliai., 1991. P. 9–11. 5. Lietuvos TSR archeologijos atlasas II. Piliakalniai. V., 1975. P. 76. 6. Stankus J. Jurgaičių piliakalnio gyvenvietė // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1990 ir 1991 metais. V., 1992. P. 55–56. 7. Salatkienė B. Jurgaičių piliakalnio gyvenvietės tyrimai // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1992 ir 1993 metais. V., 1994. P. 59–64. 8. Salatkienė B. Jurgaičių piliakalnio archeologiniai tyrinėjimai // Kryžių kalno istorinė raida ir jo išlikimo problemos (Tarptautinės konferencijos medžiaga, 2000 02 24-25). Šiauliai, 2000. P. 16–39. 9. Zabiela G. Lietuvos medinės pilys. V., 1995. P. 178, 198, 204. 10. Kviklys B. Mūsų Lietuva. V., 1991. T.3. P. 29–31. 11. Nukentėję paminklai. V., 1994. P. 161–166. 12. Kšyvickis L. Žemaičių senovė. Kaunas–Marijampolė, 1988. P. 20–27. 13. Mačiulis D. Kryžių kalno ir jį supančio kraštovaizdžio istorinė raida // Kultūros paminklai. V., 2000. P. 71–88. 14. Rimkus V.  Kryžių kalnas – kultūros fenomenas // Tarptautinės konferencijos pranešimų medžiaga „Kryžių kalno istorinė raida ir jo išlikimo problemos”. Šiauliai, 2000. P. 178–189. 15. Mačiulis D. Kryžių kalno ir jį supančio kraštovaizdžio istorinė raida // Ten pat. P. 41–64. 16. Minkevičius J. Natūrali sakralinė erdvė ir architektūrinė novacija // Ten pat. P. 35–37. 17. Čapas E. Apmąstymai apie bendražmogišką Kryžių kalno svarbą // Ten pat. P. 164–169

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!