Jono Laužiko gyvenimas, pedagoginės idėjos ir veikla

Vilniaus Pedagoginis Universitetas LITUANISTIKOS FAKULTETAS Jono Laužiko gyvenimas, pedagoginės idėjos ir veikla Darbo vadovas Doc. Dr. J. Dautaras Darbą parengė III kurso 3 grupės studentas Sergejus Pavlovas Vilnius 2004 Jonas Laužikas (1903 m. lapkričio 23 d. Panevėžio apskritis, Dūbliškių kaimas (Kupiškio raj.) - 1980 m. gruodžio 10 d. Vilniuje) – pedagogas, Lietuvos visuomenės veikėjas. Jonas Laužikas gimė vidutinio ūkininko Povilo Laužiko ir Veronikos Laužikienės šeimoje. Jis buvo penktas vaikas. Ūgtelėjusį Jonuką tėvai ir vyresnieji broliai bei seserys namuose mokė lietuviškai skaityti, rašyti ir skaičiuoti. Vėliau, 1913 – 1915 metais, Jonukas lankė pradinę mokyklą Rudiliuose. I-ojo pasaulinio karo metais vėl mokėsi namuose ir dirbo žemės ūkio darbus paaugliui teko nelengva dalia. Vyresnieji broliai ir seserys pasitraukė į Rusijos gilumą. Namuose liko tėvai, Jonukas ir jauniausioji sesutė. Skurdas, nepritekliai. Reikėjo daug dirbti. Tėvas – griežtas, tvirto charakterio žmogus. Daug dirbo pats ir nelepino vaikų. Jonukas, nuilsęs nuo darbų, ne kartą verkė apsikabinęs vienintelės kumelės kaklą: jis pavargęs, kumelė akla – abu nelaimingi. Nors berniukas daug dirbdavo, nuvargdavo, tačiau knygos, mokslai traukė Jonuką lyg magnetas. Religingos motinos sekmadieniais siunčiamas į bažnyčią, Jonukas slapčia paimdavo knygą ir, paėjęs toliau nuo namų, skaitydavo. Grįžtančių iš bažnyčios žmonių klausinėdavo, ką sakė kunigas per pamokslą, kad galėtų motinai papasakoti. Atsiradus palankesnėms sąlygoms (1917 – 1920) Jonukas pradėjo lankyti lietuvišką vidurinę m-klą Kupiškyje. Tėvai, ypač motina, svajojo matyti Jonuką kunigu. Deja, Jonukas kunigu būti nepanoro. Jo svajonė – būti agronomu, padėti žemdirbiams jų sunkiame darbe. Dar daugiau – susiginčijo su kunigu, nelankė tikybos pamokų. Ir mokslus teko tęsti kitur - 1920 - 1923 m. - Panevėžio vidurinėse m-klose, 1924 m. baigė Ukmergės vid. m-klą. Po nesėkmingos mokslų pabaigos Kupiškyje, tėvai J. Laužikui mažai padėjo, todėl jis vertėsi privačiomis pamokomis, kad galėtų užsidirbti duonai ir už mokslą sumokėti. Mokslo trauka didelė. Vos baigęs vidurinę, J. Laužikas 1924m. įstoja mokytis į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą. Studijuoja pedagogiką - psichologiją (pagrindinė specialybė) ir istoriją. Šalutinę specialybę pasirinko todėl, kad galėtų mokytis neakivaizdiniu būdu. Pragyvenimui ir mokesčiams už mokslą lėšų užsidirbo mokytojaudamas Pasvalio vid. m-kloje ir mokytojų kursuose (1924-1926), Pilkaviškių vid m-kloje (1928-1927). J. Laužikas 1927 m. už neleistiną veiklą areštuojamas, atleidžiamas iš mokytojo pareigų. Po arešto toliau tęsia studijas ir dirba Kaune, V. Kudirkos liaudies universitete. 1929m. sausio mėnesį J. Laužikas išlaiko baigiamuosius egzaminus ir gauna aukštosios mokyklos baigimo diplomą. Tais pačiais metais vėl areštuojamas ir šį kartą jau išsiunčiamas į Varnių koncentracijos stovyklą kaip nepalankus, valstybei net pavojingas pilietis. Vengdamas didesnių nemalonumų ir norėdamas pasprukti nuo policijos priežiūros, J. Laužikas 1930m. išvyksta į užsienį. Klauso bendrosios ir gydomosios pedagogikos ir psichologijos paskaitų Ciuricho, Vienos, Hamburgo universitetuose, susipažįsta su mokyklų ir jaunimo globos įstaigų darbu Šveicarijoje, Austrijoje, Čekoslovakijoje, Vokietijoje. Grįžęs į Lietuvą, 1931 – 1938m. J. Laužikas dirba mokytoju Kauno pagalbinėje mokykloje, kurią pats įkūrė. Per vasaros atostogas lankosi Latvijoje, Estijoje, Suomijoje, Švedijoje, Norvegijoje, Anglijoje, Belgijoje, Prancūzijoje, norėdamas geriau pažinti tų kraštų mokyklas. 1938m. J. Laužikas vėl tęsia studijas Ciuricho universitete studijuoja bendrąją ir gydomąją pedagogiką bei antropologiją, rengia daktaro disertaciją. Grįžęs 1939 – 1940m. dirba Kauno 17-osios pradinės mokyklos mokytoju. Galutinai parengia disertaciją, kurią 1940m. gina Ciuricho universitete, ir gauna filosofijos daktaro laipsnį. Apgynęs disertaciją, J. Laužikas per parako dūmais pakvipusią Europą grįžta į okupuotą Lietuvą. Čia jis aukštos kvalifikacijos specialistas, skiriamas Vilniaus pedagoginio instituto direktoriumi. Vokiečiai nutraukė pradėtą darbą, J. Laužikas vėl areštuojamas. Paleistas buvo policijos priežiūroje. Įsidarbino Vilniuje, krašto ūkio inspekcijoje techniniu sekretoriumi. Vėliau iš Vilniaus išvyko, slapstėsi įvairiose kaimo vietovėse vengdamas arešto. Išvijus vokiškuosius okupantus nuo 1944m. liepos mėnesio – Vilniaus universiteto docentas, prodekanas, nuo gruodžio mėnesio – Vilniaus pedagoginio instituto dekanas, o 1945 – 1948 metais – šio instituto direktorius. Vėliau buvo šio instituto docentu, dekanu, katedros vedėju. 1955m. Maskvoje apgynė kandidatinę disertaciją. 1958 – 1959m. – prorektorius mokslo reikalams, nuo 1959m. – Mokyklų mokslinio tyrimo instituto vyresnysis mokslinis bendradarbis. 1966m. gina psichologijos mokslų daktaro disertaciją. 1968m. J. Laužikas – šio instituto (PMTI) sekretoriaus vedėjas, 1969m. – profesorius, nuo 1972m. iki mirties – direktoriaus pavaduotojas mokslo reikalams. J. Laužiko gyvenimo kelias – pedagogo, teoretiko, praktiko kelias. Šį darbą, ypač teorinį – pedagoginį, jis dirbo net ir tada, kai jam buvo draudžiama kūrinius spausdinti. M. Karčiauskienė, aplankiusi J. Laužiką namuose, rado jį berašantį. Nustebusiai išsprūdo žodžiai: “Profesoriau, tai vis rašote, betgi jūsų darbų neleidžia spausdinti”. J. Laužikas nusišypsojo ir trumpai atsakė: “Gyvenime būna atvejų, kai ir po mirties darbus išleidžia”. Kartą laužikas gulėjo ligoninėje, blogai atrodė. Aplankiusi sesuo jį rado bedirbantį, knygomis apsikrovusį ir patarė: “Blogai atrodai, pailsėtum…” Jis atsakęs: “Juk žinai, kad kitaip negaliu”. Profesorius daug dirbo pats, šito reikalaudavo ir iš kitų. Besiskundžiantiems aukštosios mokyklos darbuotojams, kad tenka daug dirbti atsakydavęs: “O mes, jauni, rašėme net ne savo pavarde, redagavome laikraščius, žurnalus be jokio atlyginimo”. Toks buvo Jonas Laužikas. Gyvenimo užgrūdintas, atkaklus, tvirtas, humaniškas, nenuilstantis optimistas, darbštuolis. J. Laužikas rasdavo laiko ir poilsiui. Jis buvo aistringas keliautojas, pėsčiomis, dviračiu, valtimi, slidėmis išraižęs Alpes, Kaukazą, Lietuvos kelius, upes, ežerus, kalnelius. Jis net dieną prieš mirtį slidinėjo Vilniaus apylinkėse, grožėjosi žiemos šerkšnu pasipuošosiomis pušimis, jas lygino su savo plaukų šerkšnu. Profesorius mėgo gamtą, mokėjo įžvelgti ir grožėtis jos grožiu visur. Kartą pavasarį vykdamas su grupe PMTI bendradarbių Molėtų rajono keliais, jis pasakęs, jog daug kur keliavęs, bet gražesnių vietų už Molėtų apylinkes nematęs nei Prancūzijoje, nei Šveicarijoje, nei Italijoje – niekur! Profesorius labai vertino darbą sode, augino daug įvairių vaismedžių, vaiskrūmių. Jo sode prinokdavo net vynuogės. Pokario metais tai buvo retas atvejis Lietuvoje. Tai valingo žmogaus etalonas visiems, kas jį pažinojo, bendravo. O profesorių Lietuvoje pažinojo beveik visi. Vargu ar rastume mokytoją, ar bent kiek daugiau pedagoginiu požiūriu išprususį tėvą ar motiną, kurie nebūtų girdėję psichologijos mokslų daktaro profesoriaus, nusipelniusio mokslo veikėjo Jono Laužiko vardo. Jį pažinojo visi. Vieniems jis skaitė paskaitas aukštosiose mokyklose, kiti klausėsi profesoriaus paskaitų per radiją, televiziją. O visi skaitė daug profesoriaus knygų, straipsnių pedagoginiais klausimais, skirtų mokytojams, tėvams, visuomenei. Jono Laužiko veikalai nėra kabinetinių apmąstymų ar trumpų laboratorinių bandymų aprašymas. Jis kruopščiai ieškojo pedagoginių minčių ištakų praeities ir dabarties gyvenime, pedagogų klasikų veikaluose ir glaudžiai siejo teoriją su praktika, su gyvenimu. Laužiko kūriniai bus visada naudingi kiekvienam pedagogui ne vien kaip istorinis faktas, bet ir kaip pagalbininkas kasdieniniame darbe, nes juose apibendrinta didelė pedagoginė jo paties ir daugelio žymių užsienio pedagogų teorinė mintis, pateikta daug faktinės medžiagos, atskleista įdomi ir sudėtinga pedagoginių tyrimų metodika, padedanti geriau pažinti mokinį, jo socialinę aplinką, pedagoginį procesą. J. Laužikas yra vienas iškiliausių institucializuoto ugdymo atstovų, todėl jo kūriniai užima svarbią vietą mūsų pedagoginėje kultūroje. J. Laužiko kūrybinis palikimas apytikriai sudarytų per 10 knygų. J. Laužiko kūryba skiriama į du laikotarpius: iki Antrojo pasaulinio ir pokario metų. Pedagoginei visuomenei mažiau žinomi J. Laužiko ikikarinio laikotarpio veikalai ir beveik visai nežinomi rankraščiai. Šie kūriniai rašyti drąsiai, nesuvaržyti ideologinės kunjunktūros reikalavimų, todėl ir dabar yra įdomūs, verčia naujai žvelgti į kasdieninius mūsų darbus, susimąstyti, kokia jų prasmė aukščiausių ugdymo tikslų atžvilgiu (jie labiausiai atskleisti pirmajame Rinktinių raštų tome). Profesorius buvo plačiai žinomas ir užsienyje. Jis artimai bendravo su įžymiais Maskvos, Sankt Peterburgo, Tbilisio, Rygos, Tartu, Ciuricho ir kitų miestų mokslininkais. Darbas J. Laužikui buvo prigimtinė žmogaus pareiga. Jo sesuo, prisiminusi ankstyvąją vaikystę, pasakoja: „Būdama 3 – 4 metų gavau dovanų ražią lėlę, bet brolis Jonas ją iš manęs atėmė sakydamas: - Nėra ko laiko gaišti žaidimams su lėlėmis“. Ir pats jis reikalo verčiamas ir savo noru nuolat buvo užsiėmęs naudinga veikla. Atitrūkęs nuo ūkio darbų, skaitydavo. Paūgėjęs rašė eilėraščius, kurių niekam nerodė. Dar būdamas mokiniu (nuo 1923m.) J. Laužikas, užsidirbdamas pragyvenimui ir mokslui, rado laiko literatūrinei veiklai, bendradarbiavo įvairiuose kultūriniuose, socialiniuose bei pedagoginiuose žurnaluose, studijuodamas redaguoja pažangų pedagoginį žurnalą „Mokykla ir gyvenimas“ (1927). O jau 1929m. pasirodo jo pirmoji knyga „Mokinių savivaldybė“. Tai dar studijų metais parašyta knyga. Vėliau beveik kasmet pasirodydavo po knygą: „Mūsų jaunuomenė ir jos kelias (1930), „Darbo psichologija ir etika“ (1931), „Žmogus ir jo aplinka“(1933), „Švietimo reforma“ (1934), „A. S. Makarenkos pedagoginės idėjos“ (1956), „Įžymusis čekų pedagogas J. A. Komenskis“ (1957), „Paskatinimai ir bausmės auklėjant vaikus šeimoje“ (1958), Mokinių valios ugdymo bruožai“ (1965), „Mokinių pažinimas ir mokymo diferencijavimas“ (1974). Daug profesoriaus kūrinių, tutinčių teorinę, praktinę bei istorinę vertę, išliko rankraščiuose, pvz.: „Mokyklinės ėmybos apraiškos“ (1938), „Švietimo integracijos pagrindai“ (1943). Kaip jau minėta, J. Laužikas rašė iki pat mirties, todėl kūriniai „Mokymo proceso tobulinimo pagrindai“ (1981), „Mokymo tobulinimas pradinėse klasėse“ (1982), „Šešiametis ir mokykla“ (1983) spaudoje pasirodė jau po jo mirties. J. Laužiko unikaliuose straipsniuose sukaupta didžiulė padagoginė išmintis, švietimo bei pedagoginės minties raidos Lietuvoje istorija, raidos ištakos, ryšiai su pasaulio pedagogine mintimi. Buitiniai reikalai profesoriui mažai rūpėjo. Vaikščiojo prastai apsirengęs, butas apstatytas gana kukliai. Ir tuos baldus, anot jo sesers, pirko J. Laužiko žmonos tėvai. Tačiau šeima, ypač vaikų auklėjimu, profesorius labai rūpinosi. Visada rasdavo laiko bendrauti su jais. Jaunesniąją dukrą leido į II-ąją klasę, parengtą namuose. Labai daug laiko ir jėgų skyrė nelaimingo sūnaus auklėjimui. Vaikai pasakojo, kad „tėvelis niekada nenaudojo fizinių bausmių“. Dukra D. pateikė tokį pavyzdį: „Maža buvau kaprizinga. Tėvelis nebardavo, nebausdavo už tai. Tik kartą man esant 5 – 6 metų, neapsikentęs įmetė mane į Nerį, iki kaklo į vandenį ir sako: „Gal vandeny paskęs ožiukas“. J. Laužikas buvo humaniškas ir darbštus, taktiškas su visais žmonėmis. Kai jis dirbo PMTI sektoriaus vedėju, direktoriaus pavaduotoju, laborantė dažnai vėluodavo į darbą. Vardo dienos proga profesorius jai padovanojo žadintuvą, tarsi primindamas, kad į darbą vėluoti nedera. M. Karčiauskienė prisiminė pirmuosius susitikimus su J. Laužiku: „Tiesiogiai su profesoriumi teko susitikti 1946m. stojant į Vilniaus pedagoginį institutą. J. Laužikas tuomet buvo šio instituto direktorius. Nežinau ar su visais ateinančiais į institutą ar tik su pasirinkusiais studijuoti pedagogiką, profesorius norėjo asmeniškai pakalbėti. Direktoriaus kabinetas buvo skurdus: išlūžusios grindys, apšepęs stalas, kėdė. Bet šioje kėdėje sėdėjo gili asmenybė nuoširdžiai priėmusi kiekvieną ir patarusi nepabūgti studijų sunkumų tuo laiku, kai buvo normuojamas duonos gabalėlis, kai paskaitas šaltose auditorijose užsirašinėjom ant įvairiais būdai sumedžiotų popieriaus lapelių...“ Ir toliau M. Karčiauskienė tęsia: „Didžioji auditorija, kurioje profesorius skaitė paskaitas, būdavo pilna. Eidavome anksčiau, kad galėtume atsisėsti kuo arčiau ir gaudyti kiekvieną prasmingą profesoriaus žodį. Su kokia meile tada J. Laužikas tardavo didžiojo pedagogo humanisto, vargšų globėjo J. H. Pestalocio vardą, vis pabrėždamas, kad kančiose ir nesėkmėse šis žmogus nepalūžo, kad jis, užmiršęs save, gyveno dėl kitų ir dirbo dirbo ligi gilios senatvės. Matyt, J. Laužikas ir pats ėjo J. H. Pestalocio pėdomis. J. Laužikas studentus gerbė ir mylėjo. Tačiau kartu jis buvo ir reiklus. Ypač daug reikalaudavo iš studentų pedagoginės praktikos metu. Jis nuolat kartojo, kad atsistoti prieš klasę vesti pamoką nepasirengus yra negarbinga, nehumaniška. Studentų pamokas aptardavo labai nuodugniai, negailėdavo tam laiko. Aptarimas trukdavo iki 2 valandų ir daugiau“. Be to, kaip prisimena M. Karčiauskienė, „profesorius neleisdavo mums sustoti vietoje. Susitikus vienas iš pirmųjų jo klausimų būdavo: „Ką skaitai?“ Ir taip nuo studijų metų iki tol, kai jau turėjome mokslinius laipsnius ir vardus“. J. Laužikas labai rūpinosi respublikos pedagogų kvalifikacija, pedagogikos mokslo būkle, ryšiu su mokyklos praktika, pedagogikos prestižu. Visokiais būdais jis stengėsi ugdyti pedagogus teoretikus. Pats važinėjo į Maskvą, Sankt Peterburgą, ieškojo mokslinių vadovų, kurie galėtų vadovauti aspirantams, į aspirantūrą siuntė ne pavienius žmones, o grupes. Jis ir buvo daugelio aspirantų moksliniu vadovu. Profesorius organizuodavo mokslines konferencijas, rengdavo leidinius, daug prisidėjo prie pedagogikos mokslinio tyrimo instituto steigimo ir pats jame dirbo iki mirties. Solidaus amžiaus profesorius organizavo kompleksinius tyrimus mokyklose, į tyrėjų grupes įtraukęs pedagogus, metodininkus, sociologus, medikus, psichologus, ir šiuos tyrimus vykdė su jam būdingu kruopštumu: ilgai, nuosekliai. Organizuoti tyrimus buvo nelengva. Reikėjo daug kantrybės suburti grupę ir ją išlaikyti, visus įtraukti į darbą. Laužiko pedagoginis palikimas Profesoriaus plunksnai priklauso daug knygų, šimtai straipsnių, parašytų įvairiais laikais. Tai sudaro nemaža keblumų analizuojant jo pedagoginį – kultūrinį palikimą. Šį darbą trukdo ir tai, kad J. Laužiko veikaluose liečiama labai plati tematika. Nėra nė vienos pedagogikos teorijos, mokyklos darbo srities, kurios nebūtų lietusi profesoriaus plunksna. Nuodugniau susipažinus su J. Laužiko veikalais, matyti, kad visus juos vienija pagrindinė mintis – meilė ir dėmesys vaikui. Mokinys yra dėmesio centre kaip tyrimo, pažinimo ir ugdymo objektas, kaip pedagoginio proceso subjektas. Viena iš pagrindinių J. Laužiko tyrinėtų krypčių – pedagogikos istorija. Didžiausias profesoriaus kaip pedagogikos istoriko nuopelnas – Lietuvos mokyklos istorijos ir pedagoginės minties raidos ypatumai. Jis nagrinėjo pirmosios lietuviškos knygos šviečiamąją reikšmę, pedagoginę mintį Lietuvoje XIV – XVII a., atskleidė kai kurių Lietuvos švietėjų (M. Mažvydo, A. Kulviečio, M. Daukšos, Ž. Liauksmino, J. Vabalo-Gudaičio, M. Nameikšaitės) veiklą. J. Laužikas yra vienas iš kolektyvinio veikalo „Lietuvos mokyklos ir pedagoginės minties istorijos bruožai“ (1983) autorius. J. Laužiko mokslinė veikla nesiribojo vien Lietuvos mokyklos ir pedagoginės minties raidos ypatumais. Jis parašė daug straipsnių, brošiūrų ir kitais švietimo klausimais. Profesorius nagrinėjo ir pedagogikos klasiką. Jis išsamiai gvildeno J. A. Komenskio gyvenimo sąlygas ir pedagogines idėjas: mokymo visuotinumą, mokyklų sistemą, mokymo (didaktikos) teorijos pagrindus, ugdymo tikslus. J. Laužikas pirmasis archyvuose surado J. A. Komenskio laišką „Lietuvos broliams“, kuriame didysis pedagogas išreiškė norą bendrauti su Lietuvos pedagogais, visuomene, tačiau apgailestavo, kad to meto sąlygos neleido užmegzti ryšių su Lietuva. Buvo minėta, kad J. Laužiko pedagoginėje sistemoje svarbiausią vietą užima vaikas. Todėl profesorius, spręsdamas pedagoginės minties raidos problemas, skyrė vietos vaikui kaip pedagogikos objektui. Jis nagrinėjo mokinių pažinimo XX a. Lietuvos pedagogikoje problemą. Lietuvių pedagoginėje literatūroje buvo nemaža rašyta mokinių pažinimo klausimais (J. Šliūpas, J. Žekienė, M. Šalčius, K. Skabeika, A. Jakubėnas, J. Vabalas-Gudaitis ir kt.). vaikų pažinimo būtinybę skatino „laisvojo auklėjimo“, visuotinio švietimo ir eksperimentinės (A. Bini) pedagogikos idėjos, kurios plito Lietuvoje. Daug vertingų minčių profesorius pateikė pedagogikos teorijos klausimais. Jautriai reaguodamas į kiekvieną įvykį bei mokyklos gyvenimo posūkį, norėdamas padėti mokytojui ir mokiniui, J. Laužikas, remdamasis kitų autorių mintimis, savo stebėjimais bei eksperimentais gautais faktais, parašė daug straipsnių ir knygų. Galima drąsiai tvirtinti, kad nėra nė vienos pedagogikos teorijos, ypač didaktikos, srities, kurios profesorius nebūtų nagrinėjęs. Pabrėždamas veiklos reikšmę žmogui ir žmonijai, J. Laužikas akcentuoja amžiaus tarpsnių ypatumus. Jis rašo, kad vaikas nuo pat gimimo socializuojasi ir vystosi bendraudamas ir veikdamas aplinkoje. Jo bendravimo, veiklos pobūdį lemia prigimtis. Bendravimo ir veiklos socialiniai poreikiai pranoksta biologinius poreikius, bendraudamas ir veikdamas vaikas tobulėja fiziškai ir dvasiškai. J. Laužikas, nurodydamas individo bendravimo su aplinka svarbą jo vystymuisi, kartu pabrėžia ir individo vidinių ypatumų reikšmę. J. Laužikas žmogų nagrinėja kaip individą – asmenybės, veiklos subjekto, individualybės vienovę. Jis pažymi: „asmenybės vystymasis daugiausia priklauso nuo individo sveikatos, psichinių ypatybių, tikslingo ugdymo ir socialinės aplinkos bei santykių“1. Vadovaudamasis šiomis mintimis, profesorius daugiausia dėmesio skyrė vaiko psichikos, jo individualybės tyrimams. J. Laužikas nesiribojo atskirų psichinių funkcijų tyrimais, kadangi izoliuotai tiriant psichines fukcijas, negalima pažinti vaiko asmenybės, jo individualių savybių. Be to, ir pedagoginis poveikis mokiniui negali būti efektyvus. Remdamasis naujausiais tyrimais, mokslininkas dar Nepriklausomoje Lietuvoje atkreipė dėmesį į žmogaus kaip vientisos sistemos reikšmę. Rankraštyje „Mokyklinės ėmybos apraiškos“ J. Laužikas rašė: „Naujas pažiūras, kad ėmyba prasideda ne iš elementų pagavos, bet iš visumos, įnešė naujosios psichologijos srovės: biheviorizmas, pavidalo, eidetinė ir kitos“. Toliau J. Laužikas pažymi, kad „Naujosios mokyklos mokinio ėmybai pateikia ne medžiagos daleles ir ne vienai funkcijai, bet pateikia medžaigos kompleksą psichinių funkcijų kompleksui...“ Tai šiuolaikinės mintys, kurios toli gražu nėra realizuotos nei teoriškai, nei praktiškai. Kad ugdymas mokykloje būtų efektyvus, reikia gerai pažinti mokinį, visas jo vidines savybes kiekvienu ontogenezės tarpsniu. J. Laužikas pripažįsta psichinių funkcijų brandos laipsniškumą, individo veiklos, savipažinimo, savivaldymo ir kt. ypatumų bei savybių vystymąsi ontogenezėje. Jis teigia, kad ontogenezės pradžioje (maždaug iki 3 metų) viską lemia vaiko prigimtis. Vėliau (3 – 7 metais) daugiausia vaikui įtakos turi aplinka. Nuo 7 metų, kai vaikas pradeda lankyti mokyklą, organizuotas ugdymas labai svarbus augti mokiniui kaip asmenybei. Pagaliau nuo 15 – 16 metų, kai formuojasi jaunuolio savimonė, jis pradeda sąmoningai suvokti savo vietą gyvenime, asmenybės tapsmui yra būtiniausias saviugdos veiksnys. Taigi profesorius pabrėžia biologinių, socialinių, pedagoginių bei psichinių veiksnių ryšį ir jų svarbos kitimą ontogenezėje. Jis neabsoliutina nei vieno iš šių veiksių, o tai retai pasitaiko mokslinėje literatūroje. Svarbiausiais žmogaus vystymosi veiksniais profesorius pripažįsta aplinką, ugdymą, saviugdą. Tačiau, anot autoriaus, visi išoriniai poveikiai, skatinantys ar stabdantys vaiko lavėjimą, visada persilaužia per jo vidines savybes, paveldėtą biologinę struktūrą. Toks veiksnių, lemiančių žmogaus vystymąsi, supratimas ir skatinio gilintis į vaiko prigimtį, jo veiklą individualias savybes, ryšius su aplinka. Kiekvienas mokinys, anot profesoriaus, savaip reaguoja į išorinio pasaulio poveikius, savitai suvokia ir įsisavina mokymo turinį, užsiima mokymosi veikla. „Daug mokymo ir auklėjimo sutrikimų kyla dėl to, kad atitrūkstama nuo pačios vaiko individualybės. Kadangi mokoma ir auklėjama apibendrintais būdais, naudojant apibendrintą medžiagą, susidaro tarp vaiko interesų, polinkių bei sugebėjimų ir mokyklos reikalavimų bei polinkių tam tikrų prieštaravimų.“ Dabartinei pedagogikai ir mokyklai daug aktualių minčių yra rankraštyje „Mokyklinės ėmybos apraiškos“. J. Laužikas rašė: „Mokyklinės sambrandos apraiška priklauso nuo: a)mokinio sugebėjimo nusistatyti ėmybai, b) atlikimo sąmoningumo, c) atlikimo ekonomiškumo ir d) sugebėti kolektyvo poveikyje sudaryti sąveiką su mokytoju“. Tai svarbu žinoti mūsų pedagogams, dirbantiems su vaikais, ypač šešiamečiais, kurių daug dar nėra pribrendę mokytis mokykloje (mokyklinei ėmybai.- J. Laužiko terminas). Mokslininkas teigia, kad mokyklinės ėmybos fukcijos reiškiasi medžiagos pasisavinimo, išlaikymo ir išreiškimo aktu. J. Laužikas nurodo, sambranda mokyklinei ėmybai būna sutrukdyta fizinių ar psichinių vystymosi poveikių, ypač iškyla atkaklos (t.y., valios – J. L.) vaidmuo“. J. Laužikas daug dėmesio mokinių pažinimo metodikos klausimams, kurie iki šiol pedagogikos, psichologijos ir kitų mokslų atstovams lieka neaiškūs, kelia daug problemų, ginčų. Mokslininkas savo pedagoginėje sistemoje nekuria naujų mokinio pažinimo metodų, naudoja žinomus, tačiau jo rekomenduojamų tyrimo metodų sistema yra įdomi, originali, nes padeda pažinti ne vieną tiriamojo savybę, o visą asmenybę. Pagal J. Laužiko siūlomą tyrimo metodų sistemą galima nagrinėti šiuos mokinio duomenis: 1. fizinį išsivystymą; 2. ugdymo bei augimo sąlygų mokinio ankstyvojoje vaikystėje raidą (šeimos sąlygas); 3. materialinę, kultūrinę, socialinę ir pedagoginę aplinką; 4. aukštosios nervinės veiklos tipą; 5. mokinio žinių, įgūdžių, mokėjimų lygį; 6. darbštumo bei darbingumo lygį; 7. gabumus ir mokslumą; 8. mokinio interesus, motyvacinę sferą, požiūrį į mokymąsi; 9. valios, charakterio ypatybes. Profesoriaus siūloma mokinio tyrimo metodų sistema yra tokia: tiesioginio kontaktavimo su mokiniu metodų grupė (stebėjimas, pokalbis – atsitiktinis, tikslingas; eksperimentas – natūralus, laboratorinis); netiesioginio kontaktavimo su mokiniu metodų grupė (anketos, tiriamojo darbų analizė, eksperimentų metodas); asmenybės tyrimo metodai (konstatavimo – rangų, koreliacijos, aiškinimo – veiksnių, sąveikos, išvadų – charakteristikos, poveikio priemonės, prognozės). Taip pat J. Laužikas siūlo plačiai naudoti ir kitų mokslų tyrimo metodus (sociologijos, medicinos). Norint gerai pažinti mokinius įvairiais metodais, reikia organizuoti kompleksinius tyrimus, pasitelkiant įvairių mokslų atstovus (pedagogus, medikus, psichologus, sociologus). Tokį kompleksinį mokinio pažinimo būdą įvairiais asmenybės tyrimo metodais profesorius taikė praktiškai. Dirbdamas Pedagogikos mokslinio tyrimo institute, J. Laužikas organizavo grupę įvairių mokslų atstovų ir savo pasiūlytu kompleksiniu būdu tyrė respublikos mokinių pažangumą, jo priklausomybę nuo sveikatos būklės, socialinių sąlygų, lyties, amžiaus, pedagoginio poveikio ir kitų veiksnių. Tyrimo rezultatai paskelbti spaudoje po profesoriaus mirties. Tai pirmieji kompleksiniai tyrimai respublikos mokyklose. Staigi profesoriaus mirtis nutraukė pradėtą vertingą darbą. Pabrėždamas mokinio individualybę, sąvybes, įgytas paveldėjimo bei patirties keliu, J. Laužikas kėlė mintį dėl mokymo diferencijavimo bei individualizavimo. Tik atsižvelgdamas į mokinį, jo galimybes, polinkius, interesus ir juos protingai veikdamas, mokytojas įstengs sužadinti mokinio norą mokytis, įskiepys jam pasitikėjimo savo jėgomis ir išvengs nesėkmių mokantis. Veikale „Mokinių pažinimas ir mokymo diferencijavimas“ profesorius pateikė konkrečių pasiūlymų, kaip diferencijuoti ir individualizuoti mokymą klasėje, skiriant namų darbus. Mokymo individualizavimas – tai mokinio noro mokytis, pasitikėjimo savo jėgomis žadinimas ir jo veiklos aktyvinimas. Tik geras mokinio ir jo aplinkos pažinimas, anot J. Laužiko, gali užtikrinti sėkmingą mokinio ugdymą. Individualaus priėjimo mokymo procese realizavimas priklauso vien nuo mokytojo, jo sugebėjimų pažinti vaiką ir kūrybiškai panaudoti tinkamus mokymo būdus, priemones, kadangi individualus priėjimas kiekvienu momentu yra vis kitoks ir jokių taisyklių pritaikyti negalima. Čia ypač svarbūs, kaip pabrėžia profesorius, mokytojo ir mokynių santykiai, jų bendravimas, mokytojo sugebėjimai organizuoti mokinių veiklą ir gauti grįžtamą informaciją. Tik tokiu atveju mokytojas gali reguliuoti savo ir mokinių veiklą ir atitinkamai juos veikti. Todėl ir mokymo procesą J. Laužikas apibūdina kaip „tikslingai organizuotą mokytojo vadovavimą mokinių mokymuisi ir visapusiškos asmenybės vystymuisi, įsisavinant mokslo žinių pagrindus“2. Vadinasi, šį procesą J. Laužikas supranta kaip mokytojo ir mokinių bendradarbiavimą, vadovaujant mokytojui. Mokytojai, auklėtojai, švietėjai, pasak profesoriaus, yra: „mokinių gyvenimo ir švietimosi bendrininkai, mokinių gyvenimo ir darbo organizatoriai, vadovai, kūrėjai, pagalbininkai ir panašių savybių organiško kolektyvo nariai“. Mokykla – naujo žmogaus dvasinio gimimo vieta, o mokytojas – šio gimimo vyksmo pagalbininkas ir kūrėjas, ne amatininkas, ne viršininkas. Vadinasi J. Laužikas kelia didelius reikalavimus mokytojui kaip specialistui, žmogui, asmenybei, kurio vienas iš svarbiausių bruožų – meilė vaikams, noras ir sugebėjimai su jais bendrauti, jiems padėti patarti, bet neįsakinėti. Jis rašo: „mokytojas turi stebėti ir stebėti, tirti ir tirti

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!