Jonas Vabalas-Gudaitis

J. Vabalas-Gudaitis (1881-1955) - pedagogas ir psichologas. Studijavo Peterburge ir Maskvoje. 1907 m. baigė pedagoginius kursus, 1913 m. - Peterburgo universiteto biologijos sekciją, 1915 m. - Maskvos Žemės ūkio institutą.
Grįžęs į Kauną, J. Vabalas-Gudaitis aktyviai darbavosi, organizavo Aukštuosius kur­sus (1920). Čia jis įsteigė eksperimentinės psichologijos laboratoriją. 1922-1940 m. dėstė Kauno, 1940-1941 m. ir 1944-1951 m. - Vilniaus universitetuose, profesorius (1927). Be to, vadovavo Pedagogikos ir psichologijos katedrai.
Originaliausios mokslinės pedagoginės idėjos keliamos šiuose J. Vabalo-Gudaičio pedagogikos ir psichologijos veikaluose: „Konstrukcinės sąveikos pedagogika" (1929), „Sinergazijos principas vaikų darželiuose", „Nauji rektologiniai testai vaikų darbingumui tirti" (1931). Taip pat autorius rašė ir apie visapusišką bei vienpusišką ugdymą, socialinį, moralinį, estetinį, seksualinį auklėjimą, mokymo ir auklėjimo vie­novę. Daugelyje savo darbų ir straipsnių nagrinėjo veiklumo, valios, norų, charakterio, darbštumo problemas. Jis skelbė, kad sąveikos principas įeina ne tik į pagrindinius pedagogikos klausimus, bet ir į visą jos kursą. Kėlė mintį, kad kiekvienam pedagogui svarbu pasirinkti vieną kurią nors pedagogikos sistemą „pagal savo linkimus bei gabumus ir aplamai gyventi bei elgtis savo pasaulėžvalgos nustatytais principais" . „Pedagogikos paskaitose" (1924) ir straipsnyje „Naujų kelių ieškojimas pedagogiko­je" (1928), paskaitų kurse, skirtame vaiko psichologijai, autorius, aiškindamas „nau­josios mokyklos taikymo galimybes Lietuvoje", nurodė jos teigiamas ypatybes - pasipriešinimą inertiškumui, rutinai, tačiau kartu pažymėjo, kad šios mokyklos ugdy­mo priemonės mechaniškos, atsietos nuo jausmų, painūs samprotavimai apie valią, vienašališkai nušviestas auklėjimas, neatsižvelgta į vietos sąlygas ir krašto tradicijas. J. Vabalas-Gudaitis, šalia tėvų ir mokytojo poveikio, pabrėžė ir mokinį, kaip aktyvų poveikio objektą ir subjektą.
Vienu pirmųjų mokymo ir auklėjimo uždavinių jis laikė mokinių pažinimą, reikalavo, kad mokytojai suprastų mokinių psichiką, nes „mokykla negali tarpti, kol mokytojai rūpinasi daugiau išviršinėmis mokymo priemonėmis, o ne apie išvidinį savarankišką mokinių brendimą". Mokslininkas išvertė Binė-Simono testus, A. Lazurskio „As­menybės tyrimo programą", parengė leidinį „Mokinių sielos svarbesniųjų psichikos funkcijų įvertinimas" (1927), ruošė mokytojams medžiagą antropometriniams duo­menims rinkti, propagavo eksperimentą...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!