Jonas Biliūnas, Jurgis Savickis, Šatrijos Ragana

Jonas Biliūnas Jonas Biliūnas – realistas, lietuvių psichologinės lyrinės prozos pradininkas. Jis atsisakė tapti kunigu, todėl šeima nutraukė jo finansavimą. Kūryba • Biliūno kūriniai pasižymi humanistinėmis idėjomis. • Juose ypač ryškus pasakotojo, reiškiančio autoriaus dorovines nuostatas, vaidmuo. • Dažniausiai Biliūno veikėjai yra atstumti, niekam nereikalingi. • Kūrybos bruožai: dėmesys žmogaus dvasiai, kasdienis gyvenimas, atjautos tema, santykiai su tėvais, sąžinė, gailestingumas. • Būdingas humanizmas – žmogų reikia paguosti, užjausti, padėti jam. Novelės „Vagis“ • Pagrindinis veikėjas – Jokūbas, kuris piršlybų naktį nužudo jo arklį bandžiusį pavogti vagį. Jokūbo nekaltumą suprantame, nes pasakotojas vagį nužudė tik dėl susiklosčiųsių aplinkybių – tai nebuvo nužudymas pačio Jokūbo noru. Taip pat pasakotojas gailisi dėl to ką padarė. • Jokūbas nenorėjo prisipažinti, kad nužudė vagį, nes nenorėjo būti ištremtas į Sibirą ar patekti į kalėjimą, teismą ar katorgą, ir kad galėtų turėti šeimą, vaikų ir gyventi laimingą gyvenimą. Jo sprendimai parodo, kad pasakotojas gailisi, kad tai padarė, jautė pareigą padaryti savo šeimą laimingą, todėl jo argumentai yra įtikinami. • Moralinės nuostatos ir žmogiškosios vertybės: atgaila, sąžinė, meilė šeimai. Šios vertybės ir nuostatos jam suteikia vidinės tvirtybės, todėl jis ir neprisipažįsta, kad nužudė žmogų. • Vagies sąvoka turi 2 prasmes: 1) Vagis – tiesioginė prasmė. Vagis bandė pavogti arklį. 2) Perkeltinė prasmė – iš Jokūbo buvo atimta/pavogta visa gyvenimo ramybė, ir jį graužė sąžinė už tai, ką jis padarė. • Svarbiausias žmogaus poelgių teisėjas – sąžinė. Žmogus, neatsakingai, neapgalvotai pasielgęs, gali jausti sąžinės graužatį. Tai jautė ir Juozapas piršlybų naktį nužudęs vagį. Šio neapgalvoto veiksmo pasakotojas negali pamiršti visą gyvenimą ir tik vėliau galėjo papasakoti ką padaręs savo žmonai, kaimynams taip nusiramindamas. Taip pat ėjo išpažinties ir aukojo bažnyčiai pinigus. Šis Juozapo poelgis nedavė jam visą gyvenimą ramybės, todėl galime sakyti, kad sąžinė – tai pats svarbiausias žmogaus poelgių teisėjas. „Lazda“ • Veikėjai: 1) Dumbrauckas – žmogus, sumušęs pasakotojo tėvą už tai, kad tėvas savo išsekusiems arkliams nurovė keletą dobilų lapų iš dvaro teritorijos. 2) Tėvas – sumuštasis. 3) Pasakotojas – tėvo vaikas. • Tėvas ir pasakotojas Dumbraucką vertina teigiamai, nes žino, kad ir patį Dumbraucką kazokai buvo mušę, taip pat jis, sumušęs tėvą, jam tik gero norėjo: kad pamokytų, kad vogti yra negerai. • Dumbraucko atiduota lazda pasakotojo tėvui tampa kaip skausmo, kaltės, atleidimo ar atgailos simbolis. Dumbrauckas gailisi už tai ką padarė tėvui. • Leitmotyvo „liūdnai nusišypsojo“ reikšmė – skriaudos atleidimas. Ir liūdni prisiminimai slopinami šypsena. Tai atskleidžia tėvo savybę, kad jis gali atleisti net priešui, atskleidžiamas nuoširdumas, supratingumas. • Krikščioniškosios vertybes: 1) Atlaidumas – Dumbrauckui atleidžia už skriaudas ir priima jį gyventi savo namuose; 2) Meilė artimam žmogui – mylėjo savo šeimą ir mokė savo vaikus; 3) Supratingumas – suprato kitą žmogų ir jį priėmė gyventi nors jis ir mušė jį. • Gebėjimas atleisti yra stipraus žmogaus savybė. Žmogui, patyrusiam moralinę ar fizinę žąlą, yra ypač sunku atleisti skriaudėjui. Tačiau pasakotojo tėvas stengiasi suprasti ir atleisti Dumbrauckui: „tik nereikia ant jo pykti: jį patį maišto metais kazokai taip buvo primušę, kad tris mėnesius visas kraujuos išgulėjo“ , o vėliau netgi jam padeda ir leidžia gyventi kartu su juo namuose, nes skriaudėjas prarado savo namus: „namai, kuriuose gyveno, visai baigė griūti: pro lubas varvėjo vanduo, pro sienas švilpavo vėjas… Ir vieną gražią dieną girininkas išnyko iš mūsų akių. Dumbrauckas irgi turėjo kraustyties. Nežinau, ar jis kreipėsi int mano tėvus, ar tėvai jam pasiūlijo, tik Dumbrauckas apsigyveno pas mumus seklyčioj“. Taigi gebėti atleisti išties yra nelengva – tai gali tik stiprus žmogus. „Ūbagas“ • Veikėjai: 1) Sabaliūnas – buvęs turtingas bitininkas, dabar valkata, benamis. 2) Pasakotojas – jam Sabaliūnas yra dėdė. Pasakotojas priglaudžia į savo kiemą Sabaliūną, seną pažįstamą. • Atidavęs meilę ir rūpestį Sabaliūnas, dabar išvarytas sūnaus, ubagauja ir į tai reaguoja itin jautriai. Sabaliūnas primena „pasaką“ apie vaikų negailestingumą, nes jis norėjo parodyti pasakotojui kaip jaučiasi, ir kad jo situacija yra labai panaši į pasakos. Jis remiasi žmonių išmintimi, nes tai dalykas atsitinkantis dažnai. • Pasakotojas jaučiasi atsakingas už Sabaliūnui padarytą skriaudą, nes jis irgi tokio amžiaus kaip ir jo sūnus ir dėl to kad jis jo dėdė. Tačiau tą skriaudą jis bando atitaisyti atsiprašydamas ir duodamas jam bent duonos riekę. • Duonos davimo scena yra kulminacinė, nes Sabaliūnas ir atėjo dėl maisto. Simbolika – rūpestis. Sabaliūnas praeityje rūpinosi ir mylėjo pasakotoją, o dabar pasakotojas rūpinasi juo. • Sabaliūnas pasijaučia tėvu, galinčiu patarti, nes jis prisimena kaip anksčiau juo rūpindavosi jo vaikai, o dabar jis jaučiasi pasakotojui reikalingas. • Vertybės – begalinė meilė ir atsidavimas saviems vaikams – Sabaliūnas atidavė savo vaikams viską, ką turėjo ir jie (sūnus) vis tiek negražiai pasielgė ir paliko tėvą be nieko, nors jis ir galėjo glaustis prie dukterų, bet iš begalinės meilės nenorėjo užkrauti joms sunkios naštos: „Nėra tenai man vietos.“ Dar gali būti reikalingos novelės: „Brisiaus galas“, „Kliudžiau“, „Laimės žiburys“. Apysaka „Liūdna pasaka“ • Vaizduojamas tragiškas Banių šeimos likimas – apibendrinant galima sakyti, jog tai visos tautos likimas 1863 metų sukilimo laikotarpiu. • Tema – kova už laisvę (ir už šeimos ir už tautos). Jeigu tauta nėra laisva, individas irgi negali būti (jaustis) laisvas. • Viena Juozapota negalėjo išlikti, nes jos visas gyvenimas susijęs su mylimu žmogumi. Jos dvasia nesugebėjo išlaikyti. Rašytojas atidžiai seka Juozapotos dvasios kelią į nebūtį. • Lietuviui aišku, kad 1863 metų sukilimas buvo didelių vilčių ir didelių kančių laikas. Sūkurys, įsisukęs ir sunaikinęs daugelio jaunų, mylimų ir mylinčių žmonių likimus. Jurgis Savickis Jurgis Savickis – XX amžiaus pradžios modernistas, ironijos meistras, miestą vaizdavęs ne tik kaip blogį, o kaip galimybių šaltinį. XX amžiaus pradžios lietuvių prozos atnaujintojas, modernios prozos kūrėjas. Kadangi Savickiui darė didelę įtaka teatras, todėl jo novelės yra teatrališkos. Jis buvo visapusiškai išsilavinęs, mokėjo daug kalbų, domėjosi Europos kultūra. Savo raštuose Savickis į Lietuvą žvelgė išsilavinusių Europiečių akimis, o į Europą lietuvio, nuolat lyginančio gimtosios ir svečių šalių gyvenseną, gamtą, žmonių papročius. Į literatūrą jis atėjo kaip originalus menininkas. Savickio kūryboje neidealizuojamas senas Lietuvos kaimas, nepabrėžiamas veikėjų lietuviškumas, negarbinama gamta. Novelių veikėjai – laisvi žmonės, dažnai paminantys vertybines nuostatas, juos pasakotojas atidžiai stebi, bet į psichologinę analizę nesileidžia. Autoriui įdomios žmonių užsidedamos kaukės, kurios kinta jiems keičiantis. Gyvenimas Savickiui panašus į cirką, kartais į absurdo dramą. Kūriniuose pasakotojas mėgsta pasišaipyti iš kilnių norų ir iš prigimties netobulumo, tačiau nesmerkia ir nemoralizuoja, į žmogaus likimą žvelgia rimtai. Savickio ironija intelektuali. Kūrybos svarbiausi bruožai (savitumas): 1. Nevaizduojamas senasis Lietuvos kaimas, nepabrėžiamas lietuviškumas. 2. Nepoetizuojama gamta, žmogus nėra gamtos vaikas. Peizažas primena: teatro dekoracijas, paveikslą, daug dėmesio skiriama spalvoms, aplinka modeliuojama pagal teatro principus, akcentuojamas pasaulio dirbtinumas. 3. Pirmasis vaizdavo didmiestį, kuris nei idealizuojamas, nei kritikuojamas, rodoma viskas, kas bjauru, ir kas gražu. Miestas nėra kaimo priešprieša (Donelaičio „Metuose“ mieste ištinka nelaimė, o čia to nėra) 4. Veikėjai: a) pasidavę aistroms; b) ryškūs erotikos elementai; c) žmonės kompleksuoti; d) valdomi instinktų; e) tuščiagarbiai; f) jų veiksmus lemia atsitiktinumai arba prigimtis; g) veikėjai dažnai elgiasi veidmainiškai (viena galvoja, kita sako). 5. Pasaulis: a) žiaurus, negailestingas; b) paveiktas blogio, keliantis grėsmę žmogaus egzistencijai; c) žmogus jame lyg likimo marionetė (įkaitas); d) daug kur žmogus vaizduojamas kaip aktorius, kuriam vadovauja likimas. 6. Būdinga: ironija, paradoksas, sarkazmas, dažnai siekiama šokiruoti, gretinami nesuderniami dalykai, pasakotojas dažnai viską žiūri iš šalies, kaip į kokį teatro spektaklį, su pasakojimu pasakotojas dažniausiai yra nesusijęs. 7. Jurgio Savickio tekstas yra grafiškas, fragmentiškas - tai modernus tekstas. „Vagis“ • Novelėje „Vagis“ atskleidžiama žmogaus brendimo, žmogiškųjų vertybių išbandymo, būties, nevienareikšmiškumo problema. • Pasakojamos istorijos Savickis aiškiai nevertina, vaizdai greitai keičia vienas kitą, pavyzdžiui, vaikas išlaisvinęs vagį jaučiasi pasielgęs kilniai, o paskui tampa abejingas. • Novelė teigia, jog moralė tikrovėje tik veidmainystė. Žmonės svetimi vienas kitam, žiaurūs ir egoistiški, už gerą dažnai atsimoka blogiu (būdinga visoms novelėms). • Vaikas, dar neišmokęs apsimetinėti, todėl kai tėvas muša vagį jis galvoja: tėtė juk geras, tai kodėl jis tada muša vagį? (suaugę moka apsimetinėti, o iš tikrųjų yra pakankamai žiaurus, o vaikas sąžiningas). • Savickio novelėje pagrindinis veikėjas yra vaikas - jo akimis yra žvelgiama į visą situaciją, o pasakotojas į viską žvelgia tik iš šono, todėl pasakojama trečiuoju asmeniu. „Fleita“ • Vaizduojamas negailestingas pasaulis, o žmogus jame tarsi marionetė. Tragiška bejėgio fleitininko žiogo mirtis atskleidžia žmonių susvetimėjimą, godumą, abejingumą, nesaugumą. • Iš pradžių Žiogas yra gerbiamas ir visų mylimas, bet vėliau, kai Viksvų šeima pamatė, kad jis neturtingas, „nuleidęs rankas“ nedirba, giminaičiai pradėjo jo nemėgti, o kaime iš Žiogo yra šaipomasi, nes kaimo bendruomenės žmonės nevertina jo grojimo, neleidžia jam pasireikšti kapelijoje. • Įspūdis, kad žiogui liko vienintelė išeitis - mirtis, sukuriamas, kai žiogas pradeda groti fleita paskutinį kartą savo gyvenime. Pasakotojas situaciją žvelgia į situaciją iš šono ir ironizuoja jo mirtį, yra sulyginamas su tarakonu, kuris prarado savo gyvenimo vertę, tapo nebereikalingu ir tik naštą keliančiu vabzdžiu. • „Ad astra“ • Novelėje „Ad astra“ ironiškai pašiepiant tradicinio kaimo būties vaizdus plėtojama nenauja lietuvių literatūroje žmogaus ir šuns tema. • Šio kūrinio pagrindinis veikėjas Dalba reformatoriškų nuotaikų apimtas (nori kažką keisti) pasirįžta atsikratyti seno šuns. Regime žiaurų gėdos ir sąžinės netekusį žmogų. • Jei Biliūno kūrinio „Brisiaus galas“ šeimininkas nušovęs šunį bėga nuo sąžinės, tai Dalba net ir išgelbėjus šuniui jam gyvybę vis vien jį nuskandina ir pamiršęs savo priesaikus Dievui (pasninkauti) grįžęs namo sėda sočiai vakarieniauti. • Dalba net neklauso savo žmonos, kuri nujausdama pasako, kad „nedarytų nieko gyvuliui šventą dieną“, tačiau jis į tai net nesureaguoja. Tai rodo jo lengvabūdiškumą. • Įmetęs šunį į eketę pirmą kartą, jis paslysta ir pats įkrenta, ir tada sako, kad „jei atsitiktų laimė“ ir jį kas nors išgelbėtų, tai jis „nieko negailėtų tam žmogui“. Tačiau jis sako vieną, o daro visai kitą. Grįždamas namo jis prisimena, kad kažko nepadaręs ir šunį galiausiai paskandina. Tai rodo jo veidmainiškumą (SAKO VIENA, DARO KITA). • „Kova“ • Vaizduojamas išmintingas nelaimingas vaikas, trokštantis kad jo šeima būtų normali, kad jo tėvas būtų toks pat „kaip ir kiti“, o ne paprastas „girtuoklėlis“, kad mamanka nebūtų tokia graži. Aprašoma vaiko kova už motiną ir už savo gyvenimą. Rašytojo sukurtas ekspresyvus vaizdas su Petro elementais, rodo vaiko ateities perspektyvas – blogio pergalę. • Vaikas kovoja už motiną, geresnį savo gyvenimą. Jis svajoja apie normalią šeimą kaip ir kitų: „Jis buvo nebepataisomas fantastas ir labiausiai norėjo, kad ir jo tėvas būtų toks pats „kaip ir kiti“.“ • Pasakotojas motiną pavadina „neramiąja miestelio siela“, nes kelia pagundą savo grožiu kitiems žmonėms. Tokia motina pasakotojui atrodo bloga, rodo blogą pavyzdį vaikui. • Vaikas dar yra mažas, nepatyręs, visą laiką augęs smurtaujančioje aplinkoje. Parodoma, kad vaikas yra nelaimingas, neturi geros šeimos, tokios kokios norėtų turėti kaip žydukas. Su juo žiauriai elgiamasi ir šeimoje, ir aplinkinių žmonių. Vaikas vadovaujasi tuo, kad tas, kuris yra stipresnis, tas yra laimėtojas. „Jono graužos nuotykiai“ „Jono graužos nuotykiai“ veikėjas yra tuščiagarbis, veidmainis. Jis mėgsta pasišaipyti iš kitų, bet pats elgiasi neatsakingai – leidžiasi į lengvabūdišką meilės istoriją. „Mėnesiena“ Novelė „Mėnesiena“ apie sėkmingai karjeros laiptais lipantį vyrą. Autorius kelia naudos ieškojimo, apsimetinėjimo problemas, atskleidžia miesto gyvenimo rutiną, moters ir vyro santykių netvarumą. Šatrijos Ragana Šatrijos Ragana – neoromantikė, kilusi iš dvaro, visą gyvenimą puoselėjusi krikšioniškąsias vertybes. Ji - pirmoji Europinio išsilavinimo moteris. Ji pirmoji dvarą vaizduoja kaip kultūros židinį, pirma savo kūrinyje „Sename dvare“ pavartojo dienoraščio formą. Itin glaudus ryšys mažąją Mariją siejo su motina, kurią net ir suaugusi rašytoja vadino mamate - reta žemaitiška forma. Pati rašytoja daug dalykų perėmė iš mamos: meilę žmonėms, ypač nuskriaustiesiems, nuolankumą, atlaidumą, geranoriškumą, rūpestingumą ir polinkį į meną ir muziką. Šatrijos Ragana gyveno dvare, todėl dvaras vaizduojamas ne kaip ydų šaltinis, o kaip švietimosi, kultūros židinys. Šatrijos Ragana visą gyvenimą puoselėjo krikščioniškąsias vertybes. Rašytoja buvo altruistė, padėjo vaikams: „Laimė – tai įsitikinimas, kad savo gyvenimu teiki žmonėms kokią naudą.“ „Sename dvare“ • „Sename dvare“ – lyrinė romantinė apysaka. Tai yra atsiminimų kūrinys. • Apysaka „Sename dvare" gimė iš ilgesio mirus mylimiems žmonėms - broliams Steponui ir Vincui, motinai - ir iš didžiulio noro įamžinti tėviškę netoli Užvenčio. • Pagrindinė apysakos veikėja – mamatė Marija. Ji – dvaro ponia, trijų mažų vaikelių motina, vargšų globėja ir užtarėja, mokytoja, patarėja, labai subtilios dvasios moteris. Mamatė padeda knygnešiui Levanardai, užjaučia varganą žydą prekiautoją, siunčia vaikus su dovanomis pas vienišą bobutę. Ji labai myli savo vaikus, stengiasi, kad jie augtų dori ir teisingi, kad tai, kas svetima, nežalotų vaikų dvasios. Užtat neišleidžia iš namų dukrelės Irutės, atsisakydama didesnių galimybių jai mokytis, kurias siūlo turtingi giminaičiai. Svarbiausia – nesužaloti vaiko. • Fragmentiško pasakojimo ašis - mamatės, trijų vaikų motinos, žmonos, dvaro šeimininkės, paveikslas. Tai jausminga, labai religinga, subtiliai jaučianti meną moteris. Skaitydama poeziją ji užmiršta „viską, viską… klausydamasi ar pati skambindama fortepijonu Šopeną nepastebi, kaip praeina vasaros naktis, išgirsta tylią, subtilią pakalnučių varpelių melodiją, baltų rožių ir jazminų kvapas jai primena pažįstamą muziką. Jai atrodo, kad vidurnakčio tyloje „kiekvienas daiktas gyvena, mąsto ir jaučia". Aplinkui regėti grožį, svajoti, muzikuoti ir skaityti poeziją kartu su vaikais, būti kiekvieno „gailestinga seserim" - taip ji suvokia savo pašaukimą. • Mamatė trokšta didesnės prasmės, negu gali duoti kasdienis gyvenimas, kurio paviršius jai baugus ir nuobodus, tik „grožio anojo čia atvaizdas menkas, nublankęs". Vyras Liudvikas rūpinasi šeima, bet nesupranta žmonos sielos gelmės, skausmo matant lėtą dvaro mirtį - įsigalintį prakticizmą, dykaduoniavimą ir tuščias pramogas. Mamatė trokšta meilės, artimo žmogaus, abipusio supratimo. „Gal būsi laimingesnė, Irusia, ir turėsi sielą, kuri svajos drauge su tavim", - sako ji dukrai. Tačiau griežtos krikščioniškos nuostatos ir padorumas neleidžia jokio artumo su jai simpatizuojančiu ponu Jonavičium. Mamatė stengiasi neprarasti aukštų idealų ir sieloje liūdi dėl jų nepasiekiamumo. • Mamatės dvasinis pasaulis, ypač ryškiai atsiskleidžia užrašuose: ji rašo apie pareigas, meilę, atminimą, gailestį, gamtą, tėvynę. Tokia užrašų, dienoraščio forma ne tik nauja literatūroje, bet ir stebėtinai drąsus sumanymas, nes anuomet moterys dar mažai reiškėsi visuomenėje, jų dvasios įvykiai nebuvo viešinami (Šatrijos Ragana taip pat buvo drąsi moteris. Šatrijos Ragana to meto Lietuvos kultūriniame gyvenime buvo pirmoji Europietiško išsilavinimo moteris, skleidusi naujausias pedagogikos ir katalikybės idėjas). • Mamatės užrašai - tai, pasak Viktorijos Daujotytės, ir laisvo mąstymo išraiška, ir džiaugsmas kalbėtis su savimi, ir savianalizė, ir svarbių idėjų pajauta. • Dienoraštyje mamatė išryškėja kaip svajotoja, idealiste, nuolat besiilginti grožio - begalybės atspindžio. • Pirmą kartą lietuvių literatūroje į dvarą žiūrima ne kaip į išnaudojamo ir ydų šaltinį, atvirkščiai – Šatrijos Ragana rodo iš dvaro sklindančią knygos ir rašto šviesą, atskleidžia dvasinio pasaulio turtingumą. • Mamatės ir jos vaikų bendravimas yra idealus, labai artimas, subtilus. Ji yra savo vaikų bičiulė ir kartu auklėtoja. Iš lėto, atsargiai, per gamtos tėvynės, Dievo meilę, per muziką ir knygą, kreipianti juos į aukštus žmoniškumo idealus. Vaikų, ypač Irutės, prisirišimas prie motinos – begalinis. Mergaitė siuvinėja staltieselę mamai, kad vos pabudusi ir pažvelgusi į ant stalelio užtiesą staltiesėlę, mamatė pagalvotų apie Irutę. Ji pasitiki mama, ima iš jos pavyzdį. Kai numirė Irutės draugė Kazelė, valstiečių dukra, mamatė pasiūlė Irutei atiduoti draugės paskutinei kelionei gražiausią „jupelę“ (sijonėlį). Mergaitei gaila buvo „jupelės“, tačiau ji paklausė mamos patarimo. Vėliau, žiūrėdama į mirusią draugę, ji džiaugėsi, kad Kazelė susitiks su Dievuliu tokia graži. Mamatės paveikslas Kokią matome mamatę kūrinyje? (reikia citatų, neilgų) 1. Pamaldi - ji nebijo mirties, nes tiki pomirtiniu sielos gyvenimu: 1) „Ir žavi mane mirtis...“; 2) „Aš žinau, kad visa tai yra, ir žinau, kad kuomet nors tai paregėsiu, ir žinau, kad kuomet nors tai išgirsiu“; 3) ,,Dulkių pasaulyje veikliai darbuotis šviesos pasauliui…” 2. Drąsi - ji parduoda brangią apyrankę, kad prisidėtų pinigais prie lietuviškos spaudos leidimo. 3. Altruistė: „Mamatė vaišina Levanardą, bet jis nedaug tevalgo.“ 4. Gailestinga - padeda ir užjaučia varganą žydų prekiautoją, duoda jam medaus: 1) „Kad turėčiau daug pinigų, – tariau Nikai, – pirkčiau Šmulkai tokį kromą, kaip vengrų.“ 2) „Vargšas Šmulkelis, – tarė gailestingai mamatė, glostydama žydo pažaliavusį chalatą.“ 3) „Bus ir medaus, – prasijuokė mamatė. – Ar turi stiklinėlę?“ 5. Dosni - ji aiškina savo dukrai Irusiai, kad atidavus suknelę mirusiai draugei Kazelei, ji prisimins šį garbingą savo poelgį. Taip pat sako, kad prieš susitikimą su Dievu Kazelei reikia gerai atrodyti: „Argi norėtumei aprėdyti Kazelę su savo bjauriausiu rūbeliu? Reikia ją gražiai gražiai papuošti tai didelei, džiaugsmingai iškilmei, kuomet jos siela nuėjo pas „gerąjį Dijvulį““ 6. Puiki psichologė - išmintingai auklėja vaikus. Nuolat su jais kalbasi apie svarbius dalykus ir sukuria situacijas, leidžiančias jiems patiems nuspręsti teisingai: „Pamąstyk, Irusia, kas tau pačiai buvo maloniau paskui. Jei neatiduosi jupelės, apsivilksi ja kelis kartus, ir reiks ją mesti prie skurlių.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!