Jonas Basanavičius (išsamus)

Jonas Basanavičius (1851 – 1927)   Lietuviams ypatingos svarbos asmuo yra Jonas Basanavičius, tautos atgimimo tėvas, tautinės ideologijos kūrėjas, moralinis Lietuvos prezidentas, sakęs, kad jo partija esanti senoji Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Tai „planingas, programinis žmogus kiekviename colyje, kiekviename žingsnyje. Veikėjas, kuriam per visą amžių tešvietė tas vienas tikslas, teviliojo tas vienas gyvenimo uždavinys - vaisingai be afektacijų, be afišavimosi, be reklamų tarnauti savajai tautai in toto; tokiai, kaip yra, bet tik ji būtų gyva ir į žmonijos turtų iždyną įdėtų tai, ko ji turi originalaus, šviežio, naujo", - taip apie Joną Basanavičių rašė Juozas Tumas-Vaižgantas. Biografija. Jonas Basanavičius gimė 1851 metų lapkričio 23 dieną Ožkabalių kaime, Bartininkų valsčiuje, Vilkaviškio apskrityje. Motina Marė Birštoniūtė iš Stolaukio, Pajevonio parapijos, kilusi iš labai senos Birštonų giminės (ši pavardė minima 1384 m. kryžiuočių raštuose). Tėvas Jurgis Basanavičius, nors ir paprastas ūkininkas buvęs, skaityti ir rašyti kiek mokėjęs, buvo kelerius metus Bartininkų valsčiaus vaitas, žinomas kaip labai gerbiamas ir teisingas žmogus: „Ir aš jam, ir jojo atminimui esmi kaltas įgaivinimu mano širdyje meilės į mūsų tautos praeitį ir lietuvystę." Būdami pamaldūs ir dievobaimingi, kaip dauguma to meto lietuvių, Basanavičiaus tėvai norėjo savo pirmagimį sūnų matyti kunigu. Nuo mažens pradėta vaiką tam rengti ir mokyti. Pirmieji jo mokytojai buvo žiemos metu keliaujantys per kaimus savamoksliai daraktoriai: dzūkas Kardokas išmokė skaityti ir rašyti, lenkas Szymanowskis nuo Vištyčio pramokė lenkiškai, Bartininkų zakristijonas Naujokas - prie šv. Mišių patarnauti. Dvylikos metų pradėjo lankyti Lukšių pradinę mokyklą, vėliau mokėsi Marijampolės gimnazijoje, kurią 1873 metais baigė sidabro medaliu. Grįžęs namo, pradėjo galvoti apie tolimesnius mokslus, Tėvai tenorėjo, kad sūnus stotų į Seinų kunigų seminariją, ir jie sulauktų, anot motinos, gražaus kunigėlio. Po ilgų kalbų ir didelių verksmų tėvai sutiko sūnų leisti į svetimą šalį mokslų eiti. „Mat nuo mažens į mano širdį buvo įsimetusi žingeidumo kumelaitė, kuri mane graužė, traukte mane traukė į nepažinstamą tolimą svietą." Ir su 100 rublių kišenėje jis išvyko į Maskvą „tarytum nauju žmogum tapęs". Mokydamasis Maskvos universiteto Istorijos-filologijos fakultete, jis klausė rusų literatūros, istorijos, lyginamosios kalbotyros ir antikinių kalbų paskaitų, ypač mėgo prof. S.Solovjovo Rusijos istorijos paskaitas. Žinodamas, kad lietuviams uždrausta savo krašte mokytojauti, gavęs Varšuvos mokslo apygardos stipendiją, skirtą lietuviams studentams nuo lenkų įtakos atitraukti, ir baigiantis antrajam semestrui, perėjo į Medicinos fakultetą, garsų visoje Rusijoje ir žinomą gerais gydytojais. Dar 1875 m., būdamas Medicinos fakulteto pirmo kurso studentas, jis Nivos laikraštyje atsakė į archeologo A.H.Kirkoro straipsnį „Slavų senovės štrichai" („Zarysy pierwotnej Slowiarisczizny"), pateikdamas mitologinės jo dalies kritiką, kuriai pritarė Maskvoje studijuojantys lietuviai. Mokydamasis medicinos, Basanavičius neatitrūko nuo lietuvybės, jis užsibrėžė plačiai tyrinėti lietuvių tautos praeitį: antropologiją, istoriją ir archeologiją (senąsias kapavietes, piliakalnius, rinkti įvairias senienas), etnologiją, kalbą, tautosaką. 1878 m. kovo 2 d. dienoraštyje užrašė: „Ištvermingai darbuokis, neieškok tuščios garbės ir būk naudingas - venk kovų su vėjavaikiais - mažiau žodžių, daugiau darbų - visada turėk prieš akis tikslą, kurio sieki!" Baigęs universitetą 1879 metais ir siekdamas išvengti gydytojo praktikos Maskvoje, pradėjo rūpintis darbu ką tik nepriklausomybę atgavusioje Bulgarijoje. Gavęs kvietimą ir kelionpinigių, 1879 metų pabaigoje iškeliavo iš Maskvos į Lom Palanką, kur iki 1882 metų dirbo gydytoju ir vadovavo ligoninei. Bulgarijoje gyvendamas, jis susirašinėjo su Mažojoje Lietuvoje ėjusio laikraščio Keleivis redaktoriumi F.Kuršaičiu. Pradėjus leisti Tilžėje naują lietuvišką laikraštį (Naująjį keleivį), Basanavičius buvo pakviestas bendradarbiauti. Priėmė jis ir kitą, pastoriaus K.R.Jakobio atsiųstą kvietimą įstoti į Lietuvių literatūros draugiją, ragino jos vaidybą leisti populiarius K.Donelaičio, S.Daukanto ir kitų rašytojų darbus. Tik atvykęs Bulgarijon ir palankiai vertindamas bulgarų laisvės sąjūdį, jis prisidėjo prie rusofobų demokratų partijos. Liberalams praradus valdžią, toliau bendradarbiavo pažangioje spaudoje, neslėpė savo demokratinių pažiūrų ir buvo įskųstas valdžiai. Norėdamas išvengti persekiojimų, 1882 m. išvyko į Prahą toliau studijuoti medicinos, dirbo tai Prahoje, tai Vienoje. Kartu Basanavičius toliau bendradarbiavo lietuvininkų laikraščiuose, ypač Lietuviškoje ceitungoje. Sveikindamas J.Zauerveino sumanymą įsteigti Prūsijos lietuvių mokslo draugiją, jis rašė: „Triūskimės, broliai. Iš tos sėklos, kurią mes Lietuvoje išbarstysime, išaugs gražūs vaisiai. Kada jau mes į dulkes pavirsime, jei lietuviška kalba bus tvirta pasidarius, jei per mūsų darbus Lietuvos dvasia atsikvošės, tąsyk mums ir kapuose bus lengviau, smagiau ilsėtis, o mūsų dvasios gėrėsis savo darbu draugystėje mūsų prabočių, stiprių Lietuvos apgynėjų ir mylėtojų." Basanavičiaus draugų ir bendražygių ratas vis didėjo, po šio straipsnio prie jų prisidėjo ir J.Šliūpas. Bulgarijoje 1880 - 1882 m. Basanavičiaus respondentai buvo: F.Kuršaitis (Karaliaučius), A.Einaras, M.Šernius, K.R.Jakobis (visi iš Klaipėdos), J.Reilenderis (Tilžė), J.Mikšas (Virkytai), J.A.Vištelis (Orlinecas), M.Akelaitis (Paryžius), J.Miklaševičius (Heidelbergas), J.Jasinskis, M.Aglinskas (Maskva), P.Kriaučiūnas (Peterburgas), P.Vileišis (Belgija) ir kt. 1882 m. Basanavičius apsisprendė dėl lietuviško laikraščio steigimo ir apie tai parašė J.A.Višteliui ir J.Mikšui, nurodydamas ir leidybos vietą - Mažosios Lietuvos miestelį Ragainę. Basanavičiaus sumanymui buvo karštai pritarta. Persikėlęs į Prahą, ten pradėjo organizuoti laikraščio leidybą. Bendradarbiais pasitelkė J.Zauerveiną, J.A.Vištelį, S.Dagilį, S.Narkevičių, J.Šliūpą, V.Pietarį, J.Mikšą ir kt. 1883 m. pasirodė pirmasis “Aušros” numeris. „Kaip aušrai auštant nyksta ant žemės nakties tamsybė, o kad taip jau prašvistų ir Lietuvos dvasia", - linkėjo Basanavičius prakalboje. Aušra lietuvių visuomenėje buvo nepaprastas įvykis, visų aptariamas ir įvertintas: „Dr. J.Basanavičiaus „Aušra" - jos mintys, kalba, žodžiai, - kaip perkūnas trenkė pasirodžiusi mūsų tarpe ir tuoj išblaškė visus

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!