Jonas Aistis

(1904 – 1973; Aleksandravičius, iki 1940 m. pasirašinėjo Kossu-Aleksandravičius ir Kuosa-Aleksandriškis).
Žymiausias lietuvių eleginės lyrikos kūrėjas, sujungęs subtilią intymaus kalbėjimo tonaciją su neoromantizmo programa: poetas yra tautos pasaulėvaizdžio reiškėjas ir tautos gyvybės saugotojas („lietuvių tautos likimas – vienintelė mano gyvenimo mįslė“).
Studijuodamas nuo 1927 m. lituanistiką Kauno universitete, išleido lyrikos rinkinius – Eilėraščiai (1932), Imago mortis (1934), Intymios giesmės (1935). Ketvirtoji eilėraščių knyga Užgesę chimeros akys (1937) pažymėta Valstybine literatūros premija. 1936 m. Švietimo ministerijos pasiųstas į Grenoblį tęsti literatūrinių studijų, 1944 m. apgynė daktaro disertaciją apie Evangelijos vertimus į senąją provansalų kalbą. 1946 m. išvyko į JAV, kur dėstė lietuvių kalbą Marianapolio kolegijoje, dirbo „Laisvosios Europos komitete“ Niujorke ir Kongreso bibliotekoje Vašingtone, buvo išrinktas Lietuvių rašytojų draugijos pirmininku. Pirmuosiuose eilėraščiuose Aistis meninio tobulumo paslapties ieškojo liaudies kūryboje, kurią jau M.K.Čiurlionis buvo paskelbęs lietuvių profesionalaus meno pagrindu. Tik nebandė perkelti į eilėraštį liaudies dainos veikėjų, ritualinių situacijų, kanoniškų frazių, kaip A.Miškinis ar K.Inčiūra. Pasigavo vos vieną kitą folklorinį įvaizdį (gegutėlė, vyšnių sodas, rūtų darželis, margas dvaras), kad eilėraštis atsidurtų Lietuvos kaimo ir lietuvių kultūrinės tradicijos aplinkoje, kurioje glūdi lietuvių lyrikos ištakos, „Pjūvio“ teigimu. Jį traukė dainos, melodijos išglostytas poetinės kalbos švelnumas. A.Miškinis sušiaušia eilutę netikėtais kirčiais ir pauzėmis, o Aistis išlygina frazės, susigarankščiavimus ir įskilimus, kad susidarytų vientiso tono skambesys. Žodžiai nebeištariami pavieniui – jie banguoja harmoningose dermėse, pasidavę dar neišblėsusio meloso traukai. Tekanti kalba gulasi į grakščiai plevenančias eilučių ir intonacijų simetrijas. Strofa išnyra kaip išbaigtas muzikinio ritmo judesys, pagrįstas liaudies dainos paralelizmo kylančiomis ir krintančiomis linijomis.
Niekam nepasakėm...
Kaip vanduo negrįžta.
Iš dainiškosios lietuvių literatūros tradicijos (esame V.Krėvės ir B.Sruogos vaikai) Aistis perėmė išskaidrintą leksiką, virpančią sintaksinių atkarpų ir intonacijų pusiausvyrą, lygiai plaukiantį ir plazdantį toną, gracingai linguojančią žiedinę kompoziciją, pagrįsta pakartojimų akordais. Lėta ritmika, ilgai tęsiami baisiai, uždelstos kadencijos suteikė eilėraščiui „gailią melodiją“, ir autoriui ji atrodė nepaprastai savita, nes lietuvių melosas,...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!