Jonas Aistis - II-oji neoromantikų karta - kūryba

JONAS AISTIS (1904 – 1973) Jonas Aistis (tikroji pavardė – Aleksandravičius, iki 1940m. pasirašinėjo Kossu-Aleksandravičiumi ir Kuosa Aleksandravičiumi). • Būdamas gimnazistas, 1926 m. „Ateities“ žurnale išspausdino pirmąjį eilėraštį „Gegutėlė“; • 1927 m. įstojo į Kauno universitetą studijuoti lituanistikos; • 1936 m. gavęs Švietimo ministerijos stipendija išvyko į Prancūziją, Grenoblio universitetą, studijuoti prancūzų kalbos ir literatūros; • 1946 m. persikėlė gyventi į JAV. Ten išleido kelias poezijos ir eseistikos knygas. Pastarosiose Aistis išsako asmenišką santykį su literatūros istorija, svarsto istorines, visuomenines problemas, apmąsto išeivio padėtį. ANTROJI NEOROMANTIKŲ KARTA Neoromantizmas suvokiamas kaip XX a. Pirmąją pusę apimantis lietuvių literatūros reiškinys, turintis kelis raidos etapus. Pirmasis etapas labiau tradicinis (išlaikęs literatūros tradiciją moralinių ir socialinių vertybių požiūriu), antrasis – modernusis. Pirmąja neoromantikų karta buvo laikomi Vincas Krėvė, Vaižgantas: jų kūrybai būdinga tautosakos stilistika ir įvaizdžiai, tautinio charakterio analizė, domėjimasis egzotiškais Rytais, bibliniai įvaizdžiai. Ketvirtame dešimtmetyje lietuvių literatūroje įsitvirtino antroji rašytojų neoromantikų karta - Jonas Aistis, Salomėja Nėris, Antanas Miškinis, Bernardas Brazdžionis. Visi jie - kūrybinės individualybės, saviti menininkai, bet jų poezijoje esama ir tų pačių motyvų, stilistikos, pasaulėjautos bendrybių. Dar viena neoromantikų idėjų – laiko laikiškumas. Apie bėgantį laiką kalbama kaip apie trumpalaikį žydėjimą, vandens tekėjimą, žmogaus gyvenimas suvokiamas kaip kelionė; dabarties laikinumas, nykimas. Neoromantikų ypatumas, atsispindintis pačiame kartos pavadinime, - tradicijos ir modernumo jungtis. Viena vertus, šie menininkai tęsia romantizmo tradiciją: jų poezijai būdingas lyrinis kalbėjimas, eilėraščio centre dažniausiai yra lyrinio subjekto vidinis pasaulis, jausmai ir būsenos. Kita vertus, jie aiškiai supranta, kad nuoširdžių jausmų gerai poezijai nepakanka. Jų kūryboje atsiranda moderniajai literatūrai būdinga distancija ir ironija. Jausmingumo ir ironijos derinys ypač būdingas romansui - jų dažnai stilizuojamam dramatiškam meilės eilėraščiui. Būties klausimus neoromantikai sprendė asmeniniu patyrimu: sudėtingi žmogaus jausmai, ilgesys. Neoromantikų poezijoje apstu pasakos elementų: siužetų nuotrupų, personažų, pavienių detalių. Pati poezija suvokiama kaip pasakiška - eilėraštis yra iš žodžių kuriamas stebuklas, paneigiantis kasdienę buitinę logiką. Todėl eilėraščiuose ir peizažas dažnai yra ne tik gamtos aprašymas, ne tik žmogaus jausmų atspindys, bet ir pasakiškas vaizdas. Neoromantikų poezijoje derinami gamtos ir kultūros elementai, gamtą linkstama apibūdinti kultūros sąvokomis. Poetų kūryboje galima įžvelgti avangardistinės stilistikos bruožų: pakilios intonacijos, romantiškų vaizdų ir kasdieniškų pabrėžtinų proziškų detalių derinimas. Neoromantikams svarbus buvo įvairių kraštų ir epochų kultūrinis ir literatūrinis kontekstas, jiems rūpėjo universalios problemos. Lietuvių poezija buvo suvokiama kaip pasaulinės kultūros dalis. Apie tėvynę kalbėjo nebe kaip apie abstrakčią idėją, bet apie konkrečią idėją, vietą, detalę, situaciją. Meilė tėvynei reiškiama be patoso, nevengiama parodyti jos kasdienybės, vargo ir skurdo. Ryški buvo žlugimo, nuopuolio, artėjančios katastrofos literatūra. Tai susiję su pasaulio tvarkos teisingumo abejonėmis. Juntamas žmogaus menkumas prieš istorijos, politikos visagalybę. Šias nuotaikas neoromantikai atskleidė agonijos, trapumo, rudens motyvais. XX a. 3-4 dešimtmečio neoromantikų kūryboje į pirmą planą iškyla laisva individo dvasia, santykis su tauta yra laisvo žmogaus apsisprendimas. Pagrindas buvo gyvas, siekiantis, kenčiantis žmogus su visais instinktais ir savo prigimties chaosu. Svarbiausi Jono Aisčio kūrybos bruožai: • Kūryboje dominuoja lyrinio subjekto skausmas ir kančia. Jausmo, įsijautimo galia. • Elegija (liūdno pobūdžio eilėraštis). • „Intymi poezija“ – asmeniška. Kuriama pasitelkiant pasaulinės kultūros įvaizdžius, tautosakos motyvus, romanso stilistiką. • Ryški distancija (kuriama pasitelkiant spektaklio logiką, polinkis į vaizdo teatrališkumą), ironija išsakomam jausmui. • Pasakiškumas – svarbiausias (karalaitė). Poezijos kaip pasaulio, paneigiančio realybės dėsnius suvokimas. • Emigravus kūryboje: tėvynės meilė, ilgesys (kaltės dėl paliktos ir negintos tėvynės jausmas). • Gamtos motyvai. • Vadintas liūdnojo vaizdo riteriu. KŪRINIŲ ANALIZĖ PASTORALĖ O Viešpatie, koks vakaras, koks nerimas, Koks sielvartas mane apėmęs! Toli balti laivai liūliavo mariomis - Balti, kaip baltos chrizantemos. O saulė leidosi balta, pailsusi: Ji leidos nežinion į rūką tirštą - Mačiau, sutąsė spindulius konvulsijos, Mačiau ir vakarą, kaip žmogų, mirštant Užgeso varpo aidas klonyje... Skambėjo kažin kas, lyg piemenų rageliai... Tai vakaras ir tai tikra agonija, Tai galas kažkokios graudingos pastoralės. Už šilo spinduliai nusilpo bekyšodami Ir, tartum skęstančio ranka, paniro. Ir medžiai, šermenų giesmes giedodami, Pravirko, ir, lyg vargonai, gaudė girios.. Gęstančios dienos vaizdas: ,,spindulius konvulsijos‘‘; ,,Mačiau ir vakarą

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!