Jaunavedžių švietimas, kaip santuokos nutraukimo žalingų pasekmių prevencija

Tema. Jaunavedžių švietimas, kaip santuokos nutraukimo žalingų pasėkmių prevencija Suformuluotas temos pavadinimas ir į jį integruota tyrimo projektas problema. PROJEKTO TURINYS 1.Temos aktualumo ir naujumo pagrindimas 2 2.Probleminė situacija ir suformuluota mokslinė problema 3 3.Projekto objektas, hipotezė, tikslas ir uždaviniai 4 4.Tyrimo metodai ir parašytos metodologinės nuostatos 5 5.Probemos  teoriniai pagrindai 9 6.Prognozuojami rezultatai (laukiama mokslo teorija). 21 7.Literatūros sąrašas 22 8.Sąvokų žodynas 24 1.Temos aktualumo ir naujumo pagrindimas Šeimos politikos koncepcijoje pripažįstama šeimų įvairovė; šeima apibūdinama kaip „asmenų bendrija, kurią sieja giminystės, tarpusavio priklausomybės, at­sakomybės ir globos saitai, patvirtinti įstatymine ar socialiai pripažinta tvarka“ [23: 6]. Kyla klausimas, ar šiame apibrėžime kableliai išskiria įvairovę, ar jun­gia tos pačios šeimos funkcijų ir ryšių įvairovę? Kol tokio atsakymo neturime, galime teigti, kad globos formų ir globojančių vaikus šeimų įvairovė reikalau­ja naujo bendro „šeimos“ apibrėžimo ir specifinių apibrėžimų, paaiškinančių šeimos santykius ir teisė­tumą. Vaikus globojančių šeimų apibūdinimui turi­me taikyti išsamius apibrėžimus, kurie aiškiai api­brėžtų šeimų tipus. Literatūroje galima rasti skirtingų nuomonių apie tai, kaip tėvų skyrybos paveikia vaikus. Vieni mokslininkai pabrėžia pablogėjusi vaikų bei paauglių, patyrusių tėvų skyrybas, psichosocialinį pri­sitaikymą, emocines ir elgesio problemas bei daug kitų neigiamų pasekmių, kiti pastebi nedidelius skirtumus tarp vaikų iš pilnų ir nepilnų šeimų. Dar kita tyrimų grupė akcentuoja ir teigiamas skyrybų puses vaikui, pavyzdžiui, padidėjusį vaiko atsakomybės jausmą, glaudesnius santykius su mama, geresnę vaiko savijautą suirus itin konfliktiškai tėvų santuokai. Tad verta aptarti šias skir­tingas mokslininkų pozicijas. Apibendrinant tyrimus apie neigiamas tėvų skyrybų pasekmes vai­kui, galima pastebėti, kad skyrybos labiausiai susijusios su didesne vaikų elgesio ir emocinių problemų rizika. Vaikai ir paaugliai iš išsi­skyrusių šeimų susiduria su socialinių ir artimų santykių sunkumais (Hetherington, 2009), ima prasčiau lankyti mokyklą, yra nepaklus­nesni, agresyvesni, linkę Įsitraukti j asocialių bendraamžių grupes, delinkventiškai elgtis, pradėti vartoti priklausomybę sukeliančias medžiagas (Collins, Ellickson, Klein, 2007); be to, priklausomybę su­keliančias medžiagas vartoja dažniau (Neher, Short, 1998) palyginti su bendraamžiais, augusiais pilnose šeimose. Stebimi skirtumai tarp lyčių bei amžiaus, kuriame asmuo patyrė tėvų skyrybas. N. H. Wolfingeris (1998) nustatė, jog probleminio alkoholio vartojimo tikimybė didesnė tėvų skyrybas išgyvenusiems vaikinams nei merginoms. T. Huurre, H. Junkkari ir H. Aro (2006) tyrimo projektas duo­menimis, šie skirtumai nėra labai dideli: kasdienis rūkymas ir rizi­kingas alkoholio vartojimas yra žymiai dažnesnis tiek tarp vaikinų, tiek tarp merginų, patyrusių tėvų skyrybas, palyginti su jaunuoliais, kurie užaugo pilnose šeimose. Kalbant apie amžių, kurio būdami asmenys patyrė tėvų skyrybas, ne­mažai tyrimų palaiko poziciją, jog paauglystė - itin reikšmingas ir ri­zikingas metas pradėti vartoti priklausomybę sukeliančias medžiagas. Mokslininkų teigimu, tėvams išsiskyrus vaiko paauglystės metais, pastarieji dažniau ima vartoti priklausomybę sukeliančias medžiagas palyginti su paaugliais iš pilnų šeimų, ar paaugliais, patyrusiais tėvų skyrybas vaikystėje (Needle, Su, 1990). G. Petronytės, A. Verygos ir A. Zaborskio (2007) bei N. H. VVolnngerio (1998) tyrimų duomenimis, paaugliai, gyvenantys su vienu iš tėvų ar tėvu, susituokusiu dar kartą, yra žymiai dažniau linkę rūkyti bei tris kartus dažniau linkę vartoti alkoholinius gėrimus, nei paaugliai, kurie gyvena pilnoje šeimoje. 2.Probleminė situacija ir suformuluota mokslinė problema Šiame darbe apžvelgiami šeimos vertybių pokyčiai Lietuvoje pastaruoju dešimtmečiu. Pateikiamos išvados paremtos Europos vertybių tyrimų, atliktų Lietuvoje Kultūros ir meno instituto užsakymu, 1990 ir 2009 metų duomenų palyginamąja analize. Nagrinėjami šeimos formavimo, moters vaidmens, sėkmingo vedybinio gyvenimo prielaidų, vaikų turėji­mo ir jų auklėjimo vertinimo pokyčiai. Nesaikingas alkoholio vartojimas - didžiulė grėsmė šeimai. Tai viena pagrindinių konfliktų šeimoje ir skyrybų priežasčių (Miškinis, 2003; Collins, Ellickson, Klein, 2007). Tai patikrinti bandysime pasinaudodami Europos vertybių tyrimais (EVT), kuriuos Lietuvoje 1990 ir 2009 m. atliko tyrimų centras „Baltijos tyrimai" (in­terviu darbai) ir 1997 m. - visuomenės ir rinkos tyrimo projektas centras „Vilmorus" (taip pat interviu darbai) Kultūros ir meno instituto užsakymu. Lietuvoje šeimos vertybių tyrimams nebuvo skir­ta daug dėmesio. Neskaitant minėtų EVT, kurių dalis buvo skirta kai kuriems šeimos vertybių ir vertybinių nuostatų bei orientacijų klausimams, ki­tų specialių šeimos vertybių tyrimų Lietuvoje nebu­vo atlikta. Tam tikri demografinės bei šeimos elg­senos vertybiniai aspektai būdavo paliečiami atlie­kant kitus platesnės tematikos tyrimus, tokius kaip, pvz., „Šeima ir gimstamumas Lietuvoje" (atliktas 1994-1995 metais ir esantis sudėtine tarptautinio tyrimo projektas „Gimstamumo ir šeimos tyrimai Europos ša­lyse" dalimi). Šiame darbe pabandysime aptarti kai kuriuos (pagal EVT galimybes) šeimos elgsenos vertybinius aspektus, sugretindami respondentų nuomonių pasi­keitimą nuo 1990 iki 2009 m. Pirmiausia apžvelgsime šeimos, kaip vertybės, traktavimą kitų bendres­nių vertybių komplekse. Toliau konkrečiau nagrinė­sime kai kuriuos santuokos ir gyvenimo kartu, tokių kaip šeimos formavimo, moters vaidmens visuome­nėje ir sėkmingo šeimos gyvenimo prielaidų vertini­mo, pokyčius. Galiausiai atkreipsime dėmesį į gims­tamumo, vaikų turėjimo ir jų auklėjimo vertinimų pokyčius. Vis dėlto galime rasti tyrimų, kuriais nustatyta, jog kai kuriems vaikams skyrybos turi ir teigiamų pasekmių. E. M. Hetheringtonas (2009) nurodo, kad vaikai, pasitraukiantys iš grėsmingos, konfliktiš­kos šeimos j harmoningesnę, susiduria su daug mažesniais skyrybų proceso sunkumais. T. Davey (2001), R. M. Lernerio ir L. Steinbergo (2004) teigimu, vaikai, augę su vienišomis mamomis, gali išsiugdyti didesnę savigarbą ir atsakomybės jausmą dėl papildomų uždavinių, iškylančių tokio tipo šeimose, bei gali išsiugdyti glaudesnius santy­kius su mamomis. Tikėtina, jog šios savybės gali tapti apsauginėmis, padedančiomis vaikams, patyrusiems tėvų skyrybas, atsispirti pri­klausomybę sukeliančių medžiagų vartojimui. Anot S. VVallersteino, J. Lewiso, S. Blakeslee (2000), asmuo, augęs išsi­skyrusioje šeimoje, skyrybų traumą sunkiausiai išgyvena suaugusiojo amžiuje. Tyrimais nustatyta, kad suaugę asmenys, vaikystėje išgy­venę tėvų skyrybas, pasižymi prastesne psichikos ir fizine sveikata, didesniu emociniu distresu, menkesne gyvenimo kokybe (Jonsson, Njardvik, Olafsdottir, Gretarsson, 2000; Maier, Lachman, 2000), kenčia dėl socialinių įgūdžių stokos, pasižymi blogesniais tarpasmeniniais santykiais ir sunkiau sprendžia savo santuokose kylančius konflik­tus, be to, jų profesinis statusas yra gerokai žemesnis, akademiniai pasiekimai - menkesni (Amato, 2000). R. G. Thompsono, D. Lizardi, K. M. Keyeso, D. S. Hasino (2008) tyrimo projektas duomenimis, vaikystėje ar paauglystėje patirtos tėvų skyry­bos yra reikšmingai susijusios priklausomybę sukeliančių medžiagų vartojimu suaugusiojo amžiuje. Kaip nurodo S. Hope, C. Poweris ir B. Rodgersas (1998), jauno suaugusiojo amžiuje sunkiau pastebėti priklausomybę sukeliančių medžiagų vartojimo ryšius su neigiamo­mis tėvLĮ skyrybų pasekmėmis, tačiau šie ryšiai išryškėja vėlesniais metais. Alkoholio vartojimas rizikingiausias tarp 23-33 metų (Hope, Povver, Rodgers, 1998). Apibendrinant galima pastebėti, jog mokslinių tyrimų išvados apie tai, kaip tėvų skyrybos paveikia svarbiausias asmens funkcionavimo sritis tiek vaikystėje, tiek suaugusiojo amžiuje, yra nevienareikšmės. 3.Projekto objektas, hipotezė, tikslas ir uždaviniai Šiuo projektu norime pristatyti tyrimo projektą at­spindinčius jaunuolių, patyrusių tėvų skyrybas, priklausomybę su­keliančių medžiagų vartojimo ypatumus. Tyrimu analizavome jau­nuolių rūkymą bei alkoholio vartojimą, todėl terminu priklausomybę sukeliančios medžiagos vadinsime tabaką bei alkoholį. Projekto objektas - Jaunavedžių švietimas, kaip santuokos nutraukimo žalingų pasėkmių prevencija, 18-26 metų jaunuolių, patyrusių tėvų skyrybas, priklausomybę sukeliančių medžiagų vartojimo ypatumai. Projekto tikslas - nustatyti 18-26 metų jaunuolių Jaunavedžių švietimas, kaip santuokos nutraukimo žalingų pasėkmių prevencija, patyrusių tėvų sky­rybas, priklausomybę sukeliančių medžiagų vartojimo ypatumus. Projekto uždaviniai: 1. Jaunuoliai, patyrę tėvų skyrybas, palyginti su jaunuoliais, užau­gusiais pilnose šeimose, dažniau vartoja priklausomybę sukeliančias medžiagas dėl to išyra šeimos. 2. Kuo vyresnio amžiaus jaunuoliai patyrė tėvų skyrybas, tuo daž­niau vartoja priklausomybę sukeliančias medžiagas. 3. Vaikinai, patyrę tėvų skyrybas, palyginti su merginomis, paty­rusiomis tėvų skyrybas, dažniau vartoja priklausomybę sukeliančias medžiagas. 4. Jaunuoliai, patyrę tėvų skyrybas bei turėję patėvį ar pamotę, paly­ginti su jaunuoliais, patyrusiais tėvų skyrybas, bet neturėjusiais patėvio ar pamotės, dažniau vartoja priklausomybę sukeliančias medžiagas. 5. Jaunavedžių švietimas, kaip santuokos nutraukimo žalingų pasėkmių prevencijos priemonė. Kelliame hipotezę: jaunuoliai, patyrę tėvų skyrybas, palyginti su jau­nuoliais, užaugusiais pilnose šeimose, dažniau vartoja priklausomybę sukeliančias medžiagas. 4.Tyrimo metodai ir parašytos metodologinės nuostatos Veiklos srities tyrimais siekiama apibūdinti ir atskleisti fenomenus natūraliomis sąlygomis. Tyrėjui aktualu giliau išsiaiškinti ir suvokti individų ir grupių, gyvenančių realų gyvenimą, elgesio aspektus, požiūrius ir nuostatas. Duomenys renkami, remiantis tyrėjo stebėjimais, interviu, dokumentais. Pagrindinis tyrėjo tikslas – atliekant veikimo lauko tyrimą „suartėti“ su asmenimis, siekiant geriau suprasti jų problemą arba situaciją, t.y. žvelgti iš tų žmonių perspektyvos. Tyrėjas veikia ne pagal iš anksto detalų planą, pvz., iš anksto žino, kokius klausimus užduos, ką tiksliai stebės ir pan. Veiklos lauko tyrime pats tyrėjas yra instrumentas, todėl nebūtina remtis tyrimo proceso studijų eiliškumu. Galbūt tyrėjas pradės nuo bendros (pagrindinės) tyrimo problemos ar hipotezės, kuri bus iškelta tik surinkus ir išanalizavus duomenis. Tyrėjai mano, jog veiklos lauko tyrimas yra lankstus ir leidžia geriau suprasti tiriamųjų patirtį. Savarankiškos ir dirbančios moters vertinimo pa­didėjimas dar ryškiau išsiskiria paanalizavus tai pa­gal lyties priklausomybę. 1990 m. moterys nė kiek daugiau negu vyrai akcentavo visišką pritarimą tei­giniui, kad „geriausia išeitis moteriai būti nepriklau­somai - dirbti", ir labiausiai iš visų klausimų palai­kė nuomonė, jog „darbas yra svarbu, tačiau daugu­ma moterų nori turėti šeimą ir vaikus" (jai visiškai pritarė 29,7% pareiškusių nuomonę vyrų ir 40,3% moterų). 2009 m. sustiprėjo moterų pozicija, prita­rianti savarankiškai ir dirbančiai moteriai. Nuomo­nei, kad „geriausia išeitis moteriai būti nepriklauso­mai - dirbti" visiškai pritarė dvigubai daugiau mo­terų negu vyrų (11,7% vyrų ir 25,7% moterų). Mo­terys labiau negu vyrai pritarė nuomonei, kad „dir­banti moteris gali sukurti tokius pačius santykius su vaikais, kaip ir nedirbanti" (jai pritarė 17,8% vyrų ir 27,5% moterų). Kitų klausimų atsakymuose mo­terų nuomonė nuo vyrų nelabai tesiskyrė. (Stankūnienė V., 2009, p. 35). Darbas yra svarbu, tačiau dauguma moterų nori turėti šeimą būti namų šeimininke yra tiek pat reikšminga, kiek ir dirbti. Geriausia išeitis moteriai būti nepriklausomai – dirbti. Savo indėlį į šeimos dalis bendroje koreliacinės matricos dispersijoje egzistuojančios priešingos nuomonės, kad dirbanti moteris negali turėti tokių pačių santykių su vaikais, kaip nedirbanti, kad ypač nukenčia ikimokyklinio am­žiaus vaikai ir pan. Tai gana aiškiai pastebėsime gau­tų atsakymų sąryšius analizuodami faktūrinės anali­zės metodu. (Stankūnienė V., 2009, p. 47) Atlikus aptartų (gautų 1990 m.) kintamųjų kore­liacinės matricos faktūrinę analizę (su koordinačių sistemos pasukimu Varimaxo metodu), paaiškėjo, kad išsiskyrė 3 reikšmingiausi faktoriai, paaiškinantys 62% bendros koreliacinės matricos dispersijos. Šiuos fak­torius būtų galima apibūdinti taip: I - dirbančių moterų savarankiškumo pateisini­mo; II - dirbančios moters nepateisinimo dėl santy­kių su vaikais pablogėjimo; III - namų šeimininkės pateisinimo. Kaip matome, visais atvejais išsiskiria faktoriai, patvirtinantys (naudotų analizei kintamųjų matricos sąlygomis) dviejų kintamųjų sąryšių grupių ir atitinka 1 Formuojant koreliacine matricą, kintamieji, atitinkan­tys teiginius, buvo pertvarkyti į dichotominius, sugretinan­čius skalės padalinius „visiškai sutinku" ir „nesutinku". Šeimos vertybių pokyčiai pastaruoju dešimtmečiu pakeitė nuomonių egzistavimą: pirma, prioriteto tradiciniam moterų vaidmeniui (II ir m faktoriai 1990 ir 2009 m.) ir antra, dirbančios moters savarankiš­kumo bei lygybės su vyrais protegavimo (I faktorius 1990 ir 2009 m). Atsižvelgiant į aukščiau pateiktų moters vaidmens vertinimų 1990 ir 2009 m. pasiskirstymų pokyčius, galima teigti, kad aptartos dvi vertinimų nuo­monių grupės per pastarąjį dešimtmetį išliko, tačiau sustiprėjo moters savarankiškumo, jos išsivadavimo iš namų šeimininkės įvaizdžio vertinimas. (Stankūnienė V., 2009, p.62) 1. Duomenų trianguliacija, kuri apima: a) laiko trianguliacija, tyrėjas bando išsiaiškinti, kokią įtaką daro laikas ir naudoja „skerspjūvių“ bei longitudinį tyrimo planavimą; b) vietos (ploto, erdvės) trianguliacija: tyrėjai naudoja palyginamąjį tyrimą, t.y. lygina skirtingus regionus, skirtingus miestus (šalis), c) asmens trianguliacija skirtingose analizės lygiuose: (i) individualus lygis; (ii) interakcinis lygis tarp grupių; (iii) kolektyvinis lygis. 2. Tyrėjų trianguliacija: daugiau nei vienas asmuo tiria tą pačią situaciją. 3. Teorijos trianguliacija: bet kurioje tyrimo situacijoje naudojamos alternatyvios arba „konkuruojančios“ teorijos. 4. Metodologinė trianguliacija: apima „trianguliaciją metode“ (Wellington, 1986), t.y. tas pats metodas naudojamas skirtingose situacijose. Šią trianguliaciją galima vadinti „trianguliaciją tarp metodų“, kai naudojami skirtingi metodai, siejant juos su tuo pačiu tyrimo objektu. Slaugos, edukologijos tyrimuose dažnai naudojama metodologinė trianguliacija, t.y. kai taikomi įvairūs metodai tiriant tą patį reiškinį, situaciją ar pa. Trianguliaciją naudinga naudoti, kai analizuojami, apibūdinami ir apibendrinami individų požiūriai, susiję su konkrečiomis situacijomis. Prieš konkrečių tyrimo metodų aptarimą tyrėjams tikslinga prisiminti, jog reikia išsiaiškinti tai, kas jau žinoma tiriamoje srityje, kas jau padaryta, kas atrasta ir t.t. Tai labai svarbus aspektas, kurį tyrėjai neretai ignoruoja. Viešųjų paslaugų teikimo savivaldybėse tyrimo tikslas – išsiaiškinti, kokias paslaugas Lietuvos savivaldybėse teikia privatūs asmenys ir/ar bendrovės bei išsiaiškinti, kokios paslaugos, atsakingų savivaldybės darbuotojų nuomone, galėtų būti perduotos teikti privatiems asmenims ar bendrovėms. Atliekanti viešųjų paslaugų teikimo savivaldybėse tyrimą, taikyti kiekybinis ir kokybinis metodai. Tyrimų lygiai: • Fundamentiniai. • Taikomieji. Tyrimo struktūra: 1. Teorinių prielaidų sudarymas (mokslinės literatūros studijavimas). 2. Tyrimo problemos formulavimas. 3. Užduočių numatymas. 4. Hipotezės. 5. Tyrimo kriterijų nustatymas (metodai). 6. Objekto nustatymas. 7. Rezultatų gavimas, apibendrinimas, įvertinimas. 8. Tyrimo rezultatų įdiegimas. Tyrimo metodų klasifikacija: • Projekciniai metodai, skirti žmogiškos veiklos produktams studijuoti: a) asociatyvios technikos (emocijos, asociacijos ir kt.); b) konstruktyvios technikos (paveikslėlių piešimas, rašiniai ir kt.); c) papildomos technikos (nebaigti sakiniai ir kt.); d) ekspresyvios technikos (išraiškingumas, aktyvumas, kūrybingumo atskleidimas ir kt.); e) vaidmenų metodas (žmonių tarpusavio santykiai ir kt.). • Teoriniai metodai, kurie padeda sukurti mokslinę teoriją: a) analizė-sintezė; b) modeliavimas; c) indukcija-dedukcija; d) hipotezės; e) analogijos; f) palyginimai ir kt. Kiekybinio tyrimo metodika – kiekybinis reprezentatyvus tyrimas. Analizuojant kokybinio tyrimo duomenis, savivaldybės buvo skirstomos į miesto, kaimiškąsias ir vidutiniąsias. Pagrindinio jaunavedžių švietimo paslaugą beveik visose savivaldybėse teikia savivaldybės įmonės. 100 proc. miestiškųjų savivaldybių respondentų nurodė, ši paslauga yra teikiama savivaldybės įmonių. Taip pat ir vidutinėse bei kaimiškose savivaldybėse respondentai nurodė, kad didžiąja dalimi ši paslauga yra teikiama savivaldybės įmonių. Vidutinėse savivaldybėse šis procentas siekė – 88,9, kaimiškose – 90,3. 1 paveikslas. Pagrindinio jaunavedžių švietimo paslaugos teikimas Lietuvos savivaldybėse pagal paslaugų teikėją Pagrindinio privalomojo jaunavedžių švietimo teikime. Miestiškose savivaldybėse šią paslaugą teikia ir savivaldybės bei jų kontroliuojamos įmonės, ir privatūs asmenys/bendrovės po lygiai. Vidutinėse savivaldybėse ši paslauga daugiausia savivaldybės įmonių rankose – 77,8 procentai (55,6 procentai šių respondentų teigia, kad paslauga galėtų būti perduota teikti privačioms organizacijoms). Taip pat ir kaimiškose savivaldybėse – 83,9 proc. atvejų ši paslauga yra savivaldybės ir jos įstaigų rankose. 38,7 proc. kaimiškųjų savivaldybių respondentų teigia, kad ši paslauga galėtų būti perduota organizuoti ir teikti privačioms organizacijoms. 5.Probemos  teoriniai pagrindai Pastarąjį dešimtmetį pakito sėkmingo vedybinio gy­venimo vertinimas. Tokius pokyčius matome atsižvelgdami į a vertinimų teiginius, atstovaujamus atitinkamų kintamųjų, kurie tarpusavyje palyginami pagal 2009 m. duomenis. Tačiau, kaip žinome, vertinimų teiginiai, arba atitinkami kintamieji, gali būti sujun­giami pagal tarpusavio sąryšių stiprumą į tam tikras grupes, išreiškiančias realesnį vertinimų vaizdą. Tai atsispindi sugretinus sėkmingo vedybinio gyvenimo vertinimų 1990 ir 2009 m. faktūrinės analizės rezul­tatus. (Van de Kaa D. J., 1987, p.37) Ištikimybė 70,1 Pakankamos pajamos 35,7 Ta pati padėtis visuomenėje 7,7 Abipusė pagarba ir supratimas 65,0 Tapatūs, religiniai įsitikinimai 14,0; Geros būsto sąlygos (geros gyvenimo sąlygos - 1990) 33,1 Politinių pažiūru artumas, bendrumas - 7,5 Supratimas ir tolerancija (tolerancija - 1990) - 33,1 Gyvenimas atskirai nuo sutuoktinio tėvų, giminių - 34,9 . Geri seksualiniai santykiai 36,7 Buitinių rūpesčių pasidalijimas 24,8 Iš pateiktų procentų matome, kad iš 2009 ir 2009 m. duomenų išsiskyrė po 4 faktorius (koordinačių siste­mą pasukus Varimaxo metodu), paaiškinantys pagal 1990 m. duomenis 66% bendros koreliacinės matri­cos dispersijos, o pagal 2009 m. duomenis - 70%-. 1990 m. vertinimams buvo būdingi tokie fakto­riai: I - kultūrinio homogeniškumo (sureikšminančio tapačią padėtį visuomenėje, politinių pažiūrų ben­drumą, tapačius religinius įsitikinimus); II - materialinių sąlygų svarbumo; III - geru seksualinių santykių ir tolerancijos; IV - ištikimybės vertinimo. 2009 m. duomenyse išsiskyrė šie faktoriai: 1. Ištikimybė 2. Pakankamos pajamos 3. Ta pati padėtis visuomenėje 4. Abipusė pagarba ir supratimas 5. Tapatūs religiniai įsitikinimai 6. Geros gyvenimo sąlygos 7. Politinių pažiūrų artumas, bendrumas 8. Tolerancija 1 Formuojant koreliacinę matricą, kintamieji, atitinkan­tys teiginius, buvo pertvarkyti į dichotominius, sugretinan­čius skalės padalinius „labai svarbu" ir „nelabai svarbu". Lentelėje pateikiami reikšmingiausi faktorių svoriai, kurių reikšmė didesnė negu ±0,30. I - supratimo, tolerancijos ir ištikimybės (tai bū­tų galima pavadinti lyg ir ištikimybės plačiąja pras­me faktoriumi); II - kultūrinio homogeniškumo; III - materialinių sąlygų; IV - gerų seksualinių santykių (ir gyvenimo at­skirai nuo sutuoktinio tėvu, giminių). Matome, kad iš 1990 ir 2009 m. duomenų išsi­skyrė kelios beveik tu pačių kintamųjų kombinaci­jų grupės, atstovaujamos nustatytų faktorių. Taigi sėkmingas vedybinis gyvenimas tiek 1990 m., tiek 2009 m. buvo vertinamas atsižvelgiant į tokias kin­tamųjų grupes: • materialinės sąlygos; panašios faktorius sudarančiu kintamųjų grupės buvo nustatytos ir faktorizavus 16 Vakarų Šalių 1990 m. duomenis. Kad panašios sėkmingo vedybinio gyvenimo vertini­mų sąryšių grupės egzistuo­ja, patvirtina ir visuomenės ir rinkos tyrimo projektas centro „Vilmorus" 1997 m. duomenys. Pa­gal tų duomenų faktorinės analizės rezultatus išsiskiria kultūrinio homogeniškumo (II faktorius), ištikimybės ir tolerancijos (III fakto­rius), o materialinių sąlygų bei gerų seksualinių san­tykių vertinimo kintamieji susijungia į vieną faktorių (I) ir kaip atskiras susiformuoja vaikų svarbumo fak­torius (IV). ištikimybė - 0,77 Pakankamos pajamos – 0,63 Ta pati padėtis visuomenėje - 0,52 Abipusė pagarba ir supratimas - 0,78 Tapatūs religiniai įsitikinimai - 0,48 Geros būsto sąlygos - 0,35 Politiniu pažiūrų artumas, bendrumas – 0,33 Supratimas ir tolerancija – 0,25 Gyvenimas atskirai nuo sutuoktinio tėvų, giminių – 0,25 Geri seksualiniai santykiai - 0,65 Buitinių rūpesčių pasidalijimas - 0,51 Vaikai - 0,56 Taigi palyginus aptartų duomenų faktorinės ana­lizės rezultatus, pastebimos tų pačių kintamųjų gru­pių, atstovaujančių atitinkamiems faktoriams, šiokios tokios variacijos, išskyrus 1997 m. duomenis, kur at­sirado naujas vaikų svarbos faktorius. Todėl galima teigti, kad Lietuvos sąlygomis pastaruoju dešimtme­čiu sėkmingas vedybinis gyvenimas vertinamas pagal materialines sąlygas, kultūrinį homogeniškumą, išti­kimybe ir toleranciją, seksualinius santykius bei vai­kų turėjimą. Aptariamų tyrimų duomenys rodo, kad vienų ar kitų faktorių susidarymas yra labiausiai susijęs su amžiumi, išsimokslinimu ir gyvenamąja vieta. Tačiau tai nereiškia, kad, žiūrint laiko pjūviu, visuomet ta pati amžiaus ar išsimokslinimo grupė išreikš vieno­dą tam tikrų socialinių reiškinių (šiuo atveju - vedy­binio gyvenimo sėkmės) vertinimą. (Tiesa, pastebė­ta, kad materialinių sąlygų svarbumą labiau vertina žemesnio išsimokslinimo ir daugiau kaime gyvenan­tys respondentai). 1990 m. materialinių sąlygų svar­bumą vedybinio gyvenimo sėkmei labiau ignoravo jaunesni, nevedė, gyvenantys kartu su tėvais, žemes­nio išsimokslinimo respondentai, o 2009 m. tokiai nuomonei pritarė jau vyresni ir aukštesnio išsimoks­linimo. Nereikėtų suprasti, kad tokia nuomonė „nudreifavo" iš 1990 į 2009 m. kartu su jos ankstesniais atsto­vais - jie paseno ir įsigijo aukštesnį išsimokslinimą. Čia įvyko materialinių sąlygų svarbos vedybiniam gy­venimui neigimo atstovų pasikeitimas. 1990 m. mato­me jaunesnių, nesukūrusių šeinių, idealizmą (materia­linės sąlygos vedybiniam gyvenimui nesvarbios), o 2009 m. tokią nuomone (kurią jau vargu ar galima apibūdinti kaip idealistinę) palaiko vyresnio amžiaus, aukštesnio išsimokslinimo ir, matyt, gyvenimo pamo­kyti, kad vedybų sėkmei materialiniai dalykai nėra svarbiausi (tarp taip teigiančių didžiausias lyginamasis svoris yra išsiskyrusių ir našlių). Pastaruoju dešimtmečiu įvy­kę įvairių šeimos gyvenimo aspektų vertinimo pokyčiai paveikė požiūrį į vaikų turė­jimą bei kitus su tuo susiju­sius klausimus, Labai išryš­kėjo nuomonės apie vaikų reikšme moters gyvenime pa­sikeitimas: teiginiui, kad mo­ters gyvenimas visavertis, jei ji turi vaikų, 1990 m. pritarė 89%, o 2009 - tik 67% pa­reiškusių nuomone respon­dentų. Gerokai pakito požiū­ris į abortus. Abortui, kai moteris netekėjusi, 1990 m. pritarė tik 28,5% pareiškusių nuomone, o 2009 m. jau 58,6%. Kai sutuoktiniai nenori turėti daugiau vaikų, abortui 1990 m. pritarė 45%, o 2009 m. - net 64,8% pareiškusių tuo klausimu nuomone žmo­nių. Požiūrio į vaikų turėjimo bei gimstamumo kai kurių prielaidų pokyčius pabandėme analizuoti panaudodami faktorinės analizės metodą. Palyginus abiejų, besiskiriančių beveik dešimtme­čiu, tyrimų duomenis, galima konstatuoti, kad abiem atvejais matome dvi prieštaringų nuomonių grupes. Pirmąją grupę - pavadinkime „tradicine", pagal kurią moteris turi turėti vaikų, kurie augtų pilnoje šeimoje, ir antrąją - prioritetą teikiančią naujoviškam, tarkime, postmodernistiniam požiūriui, pateisinančiam moterį, norinčią viena auginti vaiką, teigiančiam, kad santuoka atgyvenusi ir nesmerkiančiam aborto. To­kią nuomone, kurią, anot Van de Kara, galima apibū­dinti kaip „karalių poros su vaiku" patvirtinimą, jau pastebime 1990 m., tačiau jos paplitimą patvirtina 2009 m. duomenys. Taigi pastarąjį dešimtmetį tebesigrumia abi nuomonės vis labiau pasitraukiant iš arenos ilgai egzistavusiam tradiciniam požiūriui į vai­kų gimdymą ir auginimą. Įvyko ir tam tikri vaikų auklėjimo vertinimo po­kyčiai. Vaikų auklėjimo vertinimą apžvelgsime apsi­ribodami tais duomenimis, kurie buvo gauti 1990 ir 2009 m. tyrimais. Tai nuomonės apie savybes, kurias vaikas turėtų įgyti namuose. Bendriausias nuomonių apie tas savybes vaizdas atsispindi 7 lentelėje. Mato­me, kad labiausiai vertinamas darbštumas, savaran­kiškumas, atsakomybė, tolerancija ir pagarba, ma­žiausiai - vaizduotė, paklusnumas ir religingumas. Per dešimtmetį neįvyko didesnių aptariamųjų savy­bių vertinimo pokyčių: kiek padidėjo atsakomybės jausmo ir sumažėjo darbštumo, nesavanaudiškumo bei paklusnumo vertinimas. 7 lentelė. Kokių savybių vaikas turi įgyti namuose 1990 m., % 2009 m., % (N =1000) (N =101 8) Skirtumas Geros manieros 35,1 33,7 -13 Savarankiškumas 80,8 77,3 -3,5 Darbštumas 92,0 ' 86,6 ' -5,4 Atsakomybės jausmas 72,3 77,0 4,7 Vaizduotė 6,3 5,2 -1,1 Tolerancija ir pagarba kitiems žmonėms 56,7 5S,0 1,3 Taupumas 36,5 39,9 3,4 Ryžtingumas, atkaklumas 34,1 ' 36,9 2,8 Religingumas 21,1 19,6 -1,5 Nesavanaudiškumas 33,2 28,6 -4,6 Paklusnumas 24,5 - 16,7 -7,8 ~ Apžvelgus tų savybių sąryšius, jų grupes ir tai, kiek jos pakito per dešimtmetį (tai pabandžius nu statyti pasinaudojant aptariamų savybių vertinimų {aktorine analine, kurios aprašymas čia nepateikia­mas), nepastebėsime ryškesnių pokyčių. Išryškėjo tik keletas savybių sąryšių ypatumu, kurie buvo paste­bėti 1990 ir 2009 m. duomenyse. Tai savarankišku­mo svarba, kuri kartu su ryžtingumu ir religingumu (tarp pastarosios savybės ir savarankiškumo bei ryž­tingumo vertinimo yra atvirkščias ryšys) sudaro vie­ną grupę. Kita - darbštumo savybė, susigrupavusi su vaizduotės, tačiau atvirkščių ryšiu. Toliau trečia - ge­ru manierų savybė, susijusi atvirkščių ryšiu su ryž­tingumu, atkaklumu. Tai tokios savybių grupės, ku­rios iš 3990 „nudreifavo" į 2009 metus. Tačiau 1990 m. duomenyse išsiskyrė dvi grupės, kurios grynu pa­vidalu nerado vietos 2009 m. Abiem atvejais (1990 ir 2009 m.) jos išreiškė sąryšius, susijusius su tokio­mis savybėmis kaip tolerancija ir pagarba kitiems žmonėms ir paklusnumas (su atvirkščių ryšiu) bei nesavanaudiškumas ir taupumas (taip pat su atvirkš­čių ryšiu). Pastaraisiais dešimtmečiais išsivysčiusiose šalyse šei­mos funkcionavimas bei jos raida patyrė gana dide­lių pokyčių. Pirmiausia tai palietė santuokos insti­tutą: sugyventinių porų paplitimas, ne santuokoje gimusių vaikų gausėjimas, vedybinio amžiaus senėji­mas, skyrybų gausėjimas ir kt. Visa tai siejant su stiprėjančiomis visuomenėje individualizmo bei ra­cionalizmo tendencijomis 80-jų metų viduryje buvo pradėta kalbėti apie antrąjį demografinį perėjimą (Second Demographic Transition, 2009 ), kuriam būdingi to­kie glaustai suformuluoti svarbiausi šeimos pokyčiai: • perėjimas nuo santuokos „auksinio amžiaus” prie kohabitacinės sąjungos; • perėjimas nuo „vaiko-karaliaus su tėvais” eros prie „karalių poros su vaiku”; • perėjimas nuo kontracepcijos siekiant apsisau­goti prie kontracepcijos kaip saviraiškos; • perėjimas nuo vienarūšių ūkių tipo prie pliu­ralistinių šeimų bei namų ūkių tipų. Antrasis demografinis perėjimas siejamas su post modernybės eros atėjimu. Panaši demografinė elgsena neaplenkė ir Lietu­vos - tik gerokai vėliau. Toks lūžis demografinėje bei šeimos elgsenoje įvyko tik XX a. paskutinio de­šimtmečio pradžioje, Tada pradėjo mažėti vedybų skaičius, jos „senėti", gausėti neregistruotų santuo­kų. Ėmė formuotis kartų kaitos nebeužtikrinantis gimstamumas. Tai rodo specialūs demografiniai bei sociologiniai tyrimai ir atitinkami statistikos duomenys. (Van de Kaa D. J., 1987, p. 145). Taigi Lietuvai aktualu nagrinėti naujus demogra­finės bei šeimos elgsenos pokyčius. Viena iš kylan­čių svarbesnių problemų yra nustatyti, koks ryšys eg­zistuoja tarp faktinės aptartos šeimos elgsenos ir jos vertinimo. Reikia atsakyti į klausimą, kiek giliai vyks­tančios permainos yra interiorizuotos subjektų, kiek tie nauji reiškiniai yra įgiję vertybinį pripažinimą. Tokie šios problemos nagrinėjimo tikslai inspiruoja atitinkamas hipotezes. Tarp jų svarbiausia būtų ta, kad pastaruoju dešimtmečiu įvykusi demografinės bei šeimos elgsenos permainos interiorizavosi ir atitin­kamose vertybėse bei vertybinėse orientacijose, ku­rios grįžtamuoju ryšiu veikia faktinę elgseną. (Stankūnienė V., 2009, p. 14) Kon­krečiau tariant, reikėtų nustatyti: • kaip pakito požiūris į santuoką; • ar didėja neregistruotos santuokos (sugyveni­mo) ir skyrybų pateisinimas; • ar nyksta moters, vienos auginančios vaikus, smerkimas; • kokiu mastu pateisinami abortai. Tai patikrinti bandysime pasinaudodami Europos vertybių tyrimais (EVT), kuriuos Lietuvoje 1990 ir 2009 m. atliko tyrimų centras „Baltijos tyrimai" (in­terviu darbai) ir 1997 m. - visuomenės ir rinkos tyrimo projektas centras „Vilmorus" (taip pat interviu darbai) Kultūros ir meno instituto užsakymu. Lietuvoje šeimos vertybių tyrimams nebuvo skir­ta daug dėmesio. Neskaitant minėtų EVT, kurių dalis buvo skirta kai kuriems šeimos vertybių ir vertybinių nuostatų bei orientacijų klausimams, ki­tų specialių šeimos vertybių tyrimų Lietuvoje nebu­vo atlikta. Tam tikri demografinės bei šeimos elg­senos vertybiniai aspektai būdavo paliečiami atlie­kant kitus platesnės tematikos tyrimus, tokius kaip, pvz., „Šeima ir gimstamumas Lietuvoje" (atliktas 1994-1995 metais ir esantis sudėtine tarptautinio tyrimo projektas „Gimstamumo ir šeimos tyrimai Europos ša­lyse" dalimi). (Van de Kaa D. J., 1987, p. 147) Šiame darbe pabandysime aptarti kai kuriuos (pagal EVT galimybes) šeimos elgsenos vertybinius aspektus, sugretindami respondentų nuomonių pasi­keitimą nuo 1990 iki 2009 m. Pirmiausia apžvelgsime šeimos, kaip vertybės, traktavimą kitų bendres­nių vertybių komplekse. Toliau konkrečiau nagrinė­sime kai kuriuos santuokos ir gyvenimo kartu, tokių kaip šeimos formavimo, moters vaidmens visuome­nėje ir sėkmingo šeimos gyvenimo prielaidų vertini­mo, pokyčius. Galiausiai atkreipsime dėmesį į gims­tamumo, vaikų turėjimo ir jų auklėjimo vertinimų pokyčius. Patį bendriausią vaizdą apie šeimą kaip vertybę ga­lima susidaryti ją lyginant su kitomis žmonių gyve­nime išsiskiriančiomis vertybėmis. (Van de Kaa D. J., 1987, p. 16) Todėl pirmiausia ir apžvelkime, kokią vietą užima šeima tarp tokių gyvenimo vertybių kaip darbas, draugai, laisvalaikis, politika bei religija ir kaip ta vieta keitėsi pastarąjį dešimtmetį. Tiek 1990, tiek 2009 m. šeima pagal jai teikiamą svarbą tame sąraše išliko pirmoje vietoje, tuo tarpu labiausiai pakito darbo (padidėjo), politi­kos (sumažėjo) ir religijos (vertinimas, kad ji „labai svarbi" gyvenime, kiek sumažėjo.­ Bent kiek labiau nepakito šeimos vertinimas pa­gal rytį. Kaip ir anksčiau, moterys šeimai, kaip ver­tybei, teikia didesnę reikšme negu vyrai. Kad šeima gyvenime labai svarbu, 1990 m. teigė 57% vyrų ir 72% moterų, 2009 m. - 58% vyrų ir 74% moterų, o kad „svarbu", 1990 m. - 35% vyrų ir 24% mote­rų, 2009 m. atitinkamai 37 ir 22%.(Stankūnienė V., 2009, p. 47) Pastarajame dešimtmetyje neįvyko didesnių ben­driausio šeimos vertinimo permainų, kurias galėtu­me pastebėti žiūrėdami į tai ir kitais aspektais. Pa­vyzdžiui, palyginę tarpusavyje įvairių galimų pokyčių visuomenėje vertinimą pastebime, kad tiek 1990, tiek 2009 m, teiginys, kad „daugiau dėmesio bus skiria­ma šeimai", susilaukė 96% tai pažymėjusių respon­dentų teigiamo vertinimo. Taigi galima teigti, kad pastaruoju dešimtmečiu šeima išliko ta „tvirtove", kuri, palyginti su kitomis gyvenimo sritimis, patyrė mažiausius vertinimo po- tu „labai svarbu" ir „svarbu" - padidėjo) vertinimas. Pokyčius, joje žmonės bent mintyse tebematė nišą, galinčią priglausti nuo daugelio gyvenimo negandų. Ta­čiau kita vertus, pačiame šeimos gyvenime, žvelgiant į jį kitais vertinimo aspektais, žymesnių pokyčių ne­buvo išvengta. Vieni tokių vertinimo pokyčių tenka šeimos sudarymui bei jos stabilumo išlaikymui. Nesaikingas alkoholio vartojimas - didžiulė grėsmė šeimai. Tai viena pagrindinių konfliktų šeimoje ir skyrybų priežasčių (Miškinis, 2003; Collins, Ellickson, Klein, 2007). Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos vyriausybės duomenimis (2009), 2008 m. Lietuvoje iš­tuokų skaičius sudarė 43 % tais metais sudarytų santuokų skaičiaus. Skyrybų pasekmė - daugybė šeimos gyvenimo pertvarkų ir reor­ganizacijų, kurios pakeičia vaikų gyvenimus ir jų raidos kontekstą (Pedro-Carroll, 2001). Tai ne tik konfliktai, bet ir vieno iš tėvų, daž­niausiai tėvo, išėjimas, pablogėjusios materialinės sąlygos, pasikeitęs auklėjimo stilius (VVallerstein, Lewis, Blakeslee, 2000). Skyrybų pa­sekmės tęsiasi visą gyvenimą, atima iš vaiko tam tikrą dalį patirties bei sudaro sunkumų prisitaikyti prie aplinkos sąlygų. Viena aktualių tėvų skyrybų pasekmių vaikams - priklausomybę su­keliančių medžiagų vartojimas, kurio pradžia stebima jau paauglystės laikotarpiu. Mokslininkai įvairiais aspektais analizuoja alkoholinių gėrimų, tabako bei kitų narkotinių medžiagų vartojimo ryšius su šeimos, jos funkcionavimo ypatybėmis. Sutrikęs šeimos narių bendra­vimas, nepakankama tėvų kontrolė, nuolatiniai konfliktai, ilgalaikė šeimos dezorganizacija dėl tėvo ar motinos mirties, skyrybų - tai tik keletas veiksnių, didinančių vaikų alkoholinių gėrimų, tabako bei kitų narkotinių medžiagų vartojimo riziką (VVolfinger, 1998; Petronytė, Veryga, Zaborskis, 2007). Galime pastebėti, kad analizuodami tėvų skyrybų pasekmes asmens gerovei, mokslininkai didžiausią dėmesį skiria vaikystei ir paauglys­tei. Suaugusiojo amžiuje šis reiškinys tyrinėjamas kur kas rečiau. Todėl šiame darbe pasirinkta tirti 18-26 metų jaunuolių, patyrusių tėvų skyrybas, priklausomybę sukeliančių medžiagų vartojimą. Atlikome projektą, kuriuo siekėme nustatyti 18-26 metų jaunuolių, patyrusių tėvų skyrybas, psichologinės gerovės, subjektyviai verti­namos fizinės sveikatos bei su ja susijusių aspektų (priklausomybę sukeliančių medžiagų vartojimo ir fizinio nuovargio bei išsekimo) ypatumus. Šeimos formavimas tradiciškai susijęs su santuoka. Nors, kaip matėme, šeimos kaip vertybės traktavi­mas bendriausia prasme beveik nepakito, tačiau san­tuokos instituto ne tik faktinė elgsena jo atžvilgiu (neregistruotų santuokų plitimas, skyrybų daugėjimas ir kt.), bet ir jo vertinimai patyrė gana ryškius po­kyčius. Antai 1990 m. tik 9% respondentų manė, kad santuoka jau atgyvena, o 2009 m. taip teigian­čių jau buvo apie 21%. Iš jų beveik vienodai (apie 10%) padaugėjo tiek vyrų, tiek moterų. Nuomonė, kad santuoka atgyvena, labiausiai buvo paplitusi tarp jaunesnio amžiaus žmonių. Vis labiau ryškėja skyrybas pateisinanti nuomo­nė. 1990 m. skyrybas kategoriškai neigiamai vertino 24% respondentų. 2009 m. jų dalis sumažėjo iki 19%. Pagal lytį skyrybas vertinanti nuomonė išliko beveik tų pačių proporcijų. Iš esmės nepakito ir ver­tinimų pasiskirstymas priklausomai nuo amžiaus -skyrybas labiau pateisina jaunesni. (Van de Kaa D. J., 1987, p. 16) Kaip rodo tyrimų duomenys, noras turėti vaikų vis mažiau siejamas su šeimos sudarymu. Vis labiau pritariama nuomonei, kad vaikai gali augti ir nepil­nose šeimose. Antai 1990 m. tokiai nuomonei prita­rė tik 6% respondentų, o 2009 m. - jau beveik penktadalis. Prieš dešimtmetį tarp pritariančių tokiai nuo­monei buvo beveik po lygiai vyrų ir moterų. 2009 m. toje grupėje išsiskyrė moterys: jos sudarė daugiau nei 21%, tuo tarpu vyrai tik mažiau negu 14% visų respondentų. Tai rodo, kad tarp moterų įsivyravo nuomonė, jog vaikui augti nebūtina turėti abu tė­vus. Ta nuomonė 1990 m., ypač 2009 m., palaikoma jaunesnio amžiaus žmonių. Plintant nuomonei, kad vaikas gali normaliai augti ir nepilnoje šeimoje, vis labiau pateisinamos moterų pritarimas nuomonei, kad vaikas gali augti bei vys­tytis ir nepilnoje šeimoje. Bent kiek labiau nepakito šeimos vertinimas pa­gal lytį. Kaip ir anksčiau, moterys šeimai, kaip ver­tybei, teikia didesnę reikšme negu vyrai. Kad šeima gyvenime labai svarbu, 1990 m. teigė 57% vyrų ir 72% moterų, 2009 m. - 58% vyrų ir 74% moterų, o kad „svarbu", 1990 m. - 35% vyrų ir 24% mote­rų, 2009 m. atitinkamai 37 ir 22%.(Stankūnienė V., 2009) Pastarajame dešimtmetyje neįvyko didesnių ben­driausio šeimos vertinimo permainų, kurias galėtu­me pastebėti žiūrėdami į tai ir kitais aspektais. Pa­vyzdžiui, palyginę tarpusavyje įvairių galimų pokyčių visuomenėje vertinimą pastebime, kad tiek 1990, tiek 2009 m, teiginys, kad „daugiau dėmesio bus skiria­ma šeimai", susilaukė 96% tai pažymėjusių respon­dentų teigiamo vertinimo. (Stankūnienė V., 2009, p. 65) Taigi galima teigti, kad pastaruoju dešimtmečiu šeima išliko ta „tvirtove", kuri, palyginti su kitomis gyvenimo sritimis, patyrė mažiausius vertinimo poros, norinčios vienos auginti vaiką. 1990 m. tokį mo­terų poelgį pateisino beveik 55% pareiškusių nuo­monę respondentų, iš jų 50% vyrų ir 58% moterų, o 2009 m. jau apie 62% (58% vyrų ir 65% moterų). Pagal amžių taip pat išryškėja gana aiški nuomonė: jaunesni labiau pateisina moteris, kurios vienos nori auginti vaiką. Taigi matome, kad šeimos formavimo vertinimai per pastarąjį dešimtmetį gana stipriai pakito. Jie tam tikrais aspektais susiję su moters vaidmens visuome­nėje vertinimų pokyčiais. Toliau kaip tik tai ir ban­dysime aptarti. (Stankūnienė V., 2009, p. 87). ESPAD tyrimo projektas duomenimis, 15-16 metų amžiaus Lietuvos moksleivių (8,6 % vaikinų ir 6,9 % merginų) per paskutines 30 dienų 10 ir daugiau kartų vartojo alkoholį (Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos vyriausybės, 2009). Norėdami atskleisti moters vaidmens vertinimo po­kyčius, bandysime analizuoti respondentų teiginius 1990 ir 2009 metais šiais kausimais: 1) dirbanti moteris gali sukurti tokius pačius san­tykius su vaikais, kaip ir nedirbanti; 2) dirbančių motinų nukenčia ikimokyklinio am­žiaus vaikai; 3) darbas yra svarbu, tačiau dauguma moterų nori turėti šeimą ir vaikus; 4) būti namų šeimininke yra tiek pat reikšminga, kiek ir dirbti; 5) geriausia išeitis moteriai būti nepriklausomai -dirbti; 6) savo indėlį į šeimos biudžetą turi įnešti tiek vyras, tiek žmona. (Van de Kaa D. J., 1987, p. 47) Tyrimų duomenys rodo, kad sustiprėjo nuomonė, patvirtinanti dirbančios moters vaidmens padidėjimą. 2009 m. visuose respondentų atsakymuose į aptaria­mus klausimus- vyrauja savarankiškos ir dirbančios moters vertinimas. Tokio pobūdžio moters vaidmens vertinimo pokyčiai, atsižvelgiant į abi teigiamo ver­tinimo skalės padalinius - visiškai sutinku ir sutin­ku. Moters vaidmens visuomenėje vertinimo pokyčiai (procentai nuo pareiškusiųjų nuomone): l - dirbanti moteris gali sukurti tokius pačius santykius su vaikais, kaip ir nedirbanti; 2 - dirbančių motinų nukenčia ikimokyklinio amžiaus vaikai; 3 - darbas yra svarbu, tačiau dauguma moterų nori turėti šeimą ir vaikus; 4 - būti namų šeimininke yra tiek pat svarbu, kiek ir dirbti; 5 - geriausia išeitis moteriai būti nepriklausomai -dirbti; 6 - savo indėlį į šeimos biudžetą turi įnešti tiek vyras, tiek žmona. (Van de Kaa D. J., 1987, p. 69) Pagrindiniai paramos šeimai politikos veiksmų, įgyvendinamų tiek specialiomis, tiek funkcionuojančiomis socialinės bei ekonomi­nės politikos priemonėmis, tipai yra šie: 1. įstatymai ir normos; 2. pašalpos k lengvatos; 3. paslaugos. Paramos Šeimai politikos priemonių tipai tarpusavyje persipi­na ir papildo vienas kitą. Įstatymai ir normos. Įstatymai ir įvairaus lygio nutarimai bei sprendimai apibrėžia šeimų funkcionavimo teises ir normas. Įvai­riais norminiais aktais nustatoma šeimų kūrimosi, funkcionavimo, o kartu k paramos šeimai tvarka. Etnokultūrinės, religinės k pan. normos, nors k neturėdamos įstatyminės galios, paramos šeimai politikoje gali vaidinti svarbų vaidmenį. Pašalpos ir lengvatos. Paramos šeimai politika, įgyvendina­ma pašalpų k lengvatų būdu, akivaizdžiausiai išreiškia jos tikslinga paskirtį. Įvairiose šalyse pašalpų šeimai sistema yra gana skirtinga. Dažniausiai taikomos tokios pašalpos: vaiko pašalpa (dažniausiai mokama iki pilnametystės ar kol vaikas mokosi); motinystės pašal­pa, išmokama nėštumo k pogimdyminių atostogų metu; gimimo pašalpa (vienkartinė pašalpa gimus vaikui); vaiko priežiūros pašal­pa, išmokama vaiko priežiūros atostogų metu; pašalpa šeimai, ku­rioje yra tik vienas iš tėvų (pašalpa nepilnoms šeimoms); pašalpa mažai aprūpintoms šeimoms ir įvairios kitos socialinės pašalpos, teikiamos šeimai sunkiu jai laikotarpiu (mirus maitintojui ir pan.), šeimoje esant asmenų su specifiniais poreikiais (nedarbingų, neįga­lių) k kt. Lengvatos gali būdų labai įvairios: mokesčių bei paslaugų sfe­ros lengvatos šeimoms su vaikais, užimtumo ir pan. Pastaruoju metu lanksčios užimtumo formos, lengvatos darbo rinkoje (dar­bas ne visą darbo laiką, slankūs darbo grafikai ir kt.) tampa vienu svarbiausių paramos šeimai politikos plėtros būdų socialinės ge­rovės šalyse. Tai yra viena pagrindinių priemonių, padedančių tė­vams (motinai ir tėvui) derinti šeimos funkcijas su profesine veik­la ir saviraiška gyvenime (Family, 1990; Dūmon, Nuelant, 1994; National, 1995; Programine, 1994; Ronsen, 1999, etc., p. 215). Mūsų res­publikoje ši paramos šeimai politikos plėtros sritis yra gana silp­nai išvystyta. Paslaugos. Per paslaugų sistemą teikiama parama šeimai la­biausiai išreiškia netiesioginius Šeimos politikos būdus, kuriais vy­riausybinės ir nevyriausybinės institucijos gali reikšmingai padėti šeimoms įvairiais jų gyvenimo atvejais. Svarbiausiomis iš jų yra vaikų priežiūros ir ugdymo paslaugos (pirmiausia ikimokyklinio ugdymo institucijų plėtra ir poreikių joms patenkinimas, užklasi­nio ugdymo paslaugos ir kt.). Šių paslaugų kiekybinės ir kokybi­nės charakteristikos prižiūrint mažamečius ir jaunesniojo mokyk­linio amžiaus vaikus yra labai svarbi paramos šeimai, auginančiai vaikus, sritis, padedanti tėvams (motinai ir tėvui) šeimos funkcijas derinti su profesine veikla ir saviraiška gyvenime, kurianti prielai­das moters ir vyro lygių galimybių idėjai įgyvendinti bei išplečian­ti šeimos ekonominio gyvybingumo galimybes. Anksčiausiai ir plačiausiai, tačiau toli gražu ne geriausiai ikimokyklinių institucijų sistema buvo išvystyta buvusiose planinės komandinės ekonomi­kos šalyse. Dauguma ikimokyklinio amžiaus vaikų šiose šalyse lankė lopšelius-darželius, nors jų darbo metodai netenkino šeimų poreikių. Ikimokyklinės vaikų institucijų plėtra daugumoje socialinės gerovės šalių ilgą laiką buvo gana lėta. Tik 20 a. paskutiniai­siais dešimtmečiais, sparčiai augant moterų užimtumui, daugumo­je jų (išskyrus kai kurias konservatyvaus-korporatyvinio — pvz., Vokietija, Šveicarija ir liberalaus — pvz., Didžioji Britanija — gero­vės valstybių tipo šalis) vaikų priežiūros institucijos sparčiai gau­sėja (Fux, 1997; Fedcrkerl, 1997; Clarke, Hemvood, 1997, p.14). Kai kuriose pereinančiose į rinkos ekonomiką šalyse (tarp jų ir Lietu­voje), transformacijų pradžioje vyko ryškus šių vaikų ugdymo pa­slaugų siaurinimas, didelė dalis ikimokyklinių institucijų buvo už­daryta. Lietuvai tai buvo ypač būdinga. Tačiau, pavyzdžiui, Esti­joje šis reiškinys praktiškai nebuvo stebimas. Šiuolaikinė aktyvi ir tikslinga paramos šeimai politika pa­prastai yra orientuota ne tik spręsti svarbiausias šiuolaikines Šei­mų ir individų problemas, bet ir siekti progresyvių šeimos vidi­nės organizacijos formų plitimo, savarankiškos šeimos įsigalėji­mo bei šeimos tipo, užtikrinančio visuomenės demografinį sta­bilumą, įsitvirtinimo: 1. pagrindiniais paramos šeimai politikos tikslais ben­driausia prasme išreiškiamos vyriausybės ir visuomenės nuostatos dėl veiksmų kryptingumo, turinio ir įsiparei­gojimų bei pačių šeimų ir jų narių atsakomybės, spren­džiant šeimų problemas bei prioritetinio šeimos mode­lio; 2. paramos šeimai politika paprastai yra įvairiapusė, tei­kianti visokeriopą paramą šeimai, vykdant jos funkcijas; užtikrinanti šeimų socialinį saugumą; teikianti diferencijuotą paramą, atsižvelgiant i realius poreikius; skatinanti šeimų ir individų aktyvumą siekiant autonomiškumo ir sprendžiant susidariusias problemas; skatinanti šeimos narių ir kartų solidarumą, jų moralinę bei materialinę, atsakomybę už kitus šeimos narius; skatinanti šeimų at­sakomybę už šeimos funkcijų vykdymą. (Stankūnienė V., 1999, p.87) Pastaruoju metu, ypač pastarųjų dviejų dešimtmečių laikotarpiu, vis daugiau šalių gyventojų problemas ima spręsti tikslingai (Natio­nal, 1995; Opyt, 1994, p. 86). Gyventojų problemų sprendimą vis labiau koordinuoja tarptautinės organizacijos, o konkrečiose Šalyse tai įgau­na statusą valstybinės tikslinės veiklos, vadinamos gyventojų politika. Jos sudėtinės dalys - paramos šeimai politika {familypoticy), migracijos politika (migrationpolicy) ir sveikatos politika (healthpo/icy). Tačiau įvai­riose Šalyse (įvairaus išsivystymo lygio ar įvairiuose gerovės valstybių ti­puose) gyventojų politika suprantama ir įgyvendinama gana skirtingai. Įvairių šalių vyriausybių veikla, sprendžiant gyventojų proble­mas pagal veiksmų statusą gali būti grupuojama tokiu būdu: 1.Kuriamos nacionalinės gyventojų programos (skirias msą demogra-finiąprvcestt -gmstamumo, mirtingumo, migracijos -problemoms spręsti). Kuriamos specializuotos programos: • skirtos spręsti kurio nors vieno iš demografinių procesų problemoms (pvz. gimstamumo, šeimos); • skirtos spręsti kurią nors specifinę gyventojų problemą (pvz. jaunų šeimų, AIDS ir pan.). Kuriamos gyventojų politikos priemonių sistemos (neįgaunančios programinio statuso). 1. Formuojama socialinė politika, orientuota spręsti gyvento­jų (šeimų) problemas. 2. Neformuojamos vyriausybės veiklos nuostatos dėl gyven­tojų (ar šeimų) problemų sprendimo. Tikslingai formuojama gyventojų politika šiuo meta dažniau­siai vykdoma tose šalyse, kurios susiduria su labai opiomis gyvento­jų socialinėmis ekonominėmis (pvz., aukštas vaikų skurdo lygis) bei demografinėmis (pvz., demografinis sprogimas) problemomis, rei­kalaujančiomis kryptingų ir nuoseklių vyriausybės ir visuomeninių institucijų veiksmų. Tarp jų dažniausiai yra besivystančios šalys (National, 1995; Opyt, 1994). Be to, šių šalių gyventojų problemos dažniai peržengia nacionalines ribas (pvz., didžiuliai legalios ar ne­legalios migracijos srautai) ir tampa tarptautinėmis. Todėl ir jų sprendimas dažnai inicijuojamas bei remiamas įvairių tarptautinių organizacijų (Jungtinių tautų organizacijos, Pasaulio sveikatos orga­nizacijos, Tarptautinės migracijos organizacijos ir kt.) bei šalių-donorių. Tad besivystančios šalys, naudodamos tarptautinį paprojektą ir paramą, gyventojų politikai gana dažnai suteikia tikslinį-programinį statusą. Šiose šalyse gyventojų politika dažnai yra plati k skirta įvai­rių gyventojų problemoms spręsti bei demografiniams reiškiniams (gimstamumui, sergamumui/mirtingumui, migracijai) reguliuoti (National, 1995; Opyt, 2006, p.32). Išsivysčiusios industrinės (poindustrinės) šalys, nors ir turi il­giausią gyventojų politikos formavimo ir įgyvendinimo paprojektą, gyventojų problemas dažniausiai sprendžia vykdydamos speciali­zuotas programas. Vientisos gyventojų politikos, jungiančios visų demografinių procesų (gimstamumo, mirtingumo, migracijos) rai­dos problemų sprendimą, jos paprastai nekuria. Konceptualiuoju ar/ir priemonių sistemos lygmeniu paprastai formuojamos su įvai­riais demografiniais procesais susijusios politikos (pvz., paramos šeimai ar migracijos politika) ar specialios programos konkrečioms gyventojų problemoms spręsti (pvz., kovai su AIDS). Buvusios planinės komandinės ekonomikos šalys, einančios į rinkos ekonomiką, pastaraisiais metais patiria ne tik ekonominį ne­stabilumą, bet ir demografinį nuosmukį. Tačiau jų pastangos spręs­ti pradėjusias reikštis ypač opias gyventojų problemas yra ribotos ne vien dėl išteklių stokos, kurią šalys patiria dėl ekonominių trans­formacijų bei pastarojo laikotarpio ekonominių, socialinių sunku­mų. Jos neturi k patyrimo projektas, kaip rinkos sąlygomis formuoti bei vyk­dyti gyventojų politiką. Gyventojų politikos samprata šiose šalyse dažnai yra eklektinė, ypač pradinėje formavimo stadijoje, ir neretai jungia rinkos bei planinės ekonomikos principus. Juos kuriant sto­kojama profesionalumo bei konceptualumo. Nors kai kurios iš jų (pvz., Latvija — Eglite, 1989) dar komandinės ekonomikos sąlygo­mis turėjo parengusios konceptualius gyventojų politikos pagrindus bei programinę jos veiksmų sistemą, tačiau kintant ūkininkavimo principams bei dėl sovietmečiu susiformavusių socialinės politikos stereotipų sunkiai perima naujo tipo gyventojų politikos principus. 6.Prognozuojami rezultatai (laukiama mokslo teorija). Kadangi atliekant šį projektą išryškėjo nemažai diskutuotinų klausimų, kai kurie tyrimo projektas duomenys prieštarauja ankstesnių mokslinių tyrimų duomenims, pateikiame rekomendacijas tolesniems tyrimams, kuriais būtų galima plačiau patyrinėti šiame tyrime analizuotus aspektus. 1. Dauguma šio tyrimo projektas jaunuolių po tėvų skyrybų gyveno su ma­momis. Tad būtų labai įdomu tolesniais tyrimais didesnėmis imti-mis paanalizuoti jaunuolių, patyrusių tėvų skyrybas ir gyvenusių su mamomis bei patyrusių tėvų skyrybas ir gyvenusių su tėvais, pri­klausomybę sukeliančių medžiagų vartojimo ypatumus. Be to, būtų įdomu patyrinėti, kuo skiriasi suaugusių merginų, dėl tėvų skyrybų užaugusių tik su mamomis, ir vaikinų, dėl tėvų skyrybų užaugusių tik su tėvais, priklausomybę sukeliančių medžiagų vartojimas. 2. Būtų naudinga daug didesniais tyrimais paanalizuoti, kaip jau­no suaugusio amžiaus asmenų priklausomybę sukeliančių medžiagų vartojimas susijęs su vaikystėje patirtomis tėvų skyrybomis, pavyz­džiui, atsižvelgiant į šiuos faktorius: vaikų skaičių šeimoje, kurioje asmuo užaugo; kitų asmenų, gyvenančių kartu, palaikymo svarbą; tėvų išsilavinimą; santykius tarp tėvų skyrybas patyrusio vaiko ir vieno iš tėvų, su kuriuo užaugo, bei vieno iš tėvų, kuris negyveno kartu. 3. Siame darbe tirti 18-26 metų jaunuoliai, studijuojantys aukštosio­se mokyklose, kolegijose bei profesinėse mokyklose. Tačiau tyrime nedalyvavo niekur nestudijuojantys tokio pat amžiaus jaunuoliai. Būtų įdomu tolesniuose tyrimuose praplėsti tiriamųjų imtį įtraukus ir niekur nestudijuojančių jaunuolių. Atlikus tokį projektą, būtų galima palyginti jaunuolių, patyrusių tėvų skyrybas, ir jaunuolių, užaugu­sių pilnose šeimose, priklausomybę sukeliančių medžiagų vartojimą pagal tai, ar jie studijuoja (mokosi), bei pagal tai, kokios pakopos mokymosi įstaigose studijuoja. Keltina prielaida: daugiau asmenų, patyrusių tėvų skyrybas, patektų į niekur nestudijuojančiųjų ar stu­dijuojančiųjų profesinėse mokyklose grupes, nei į studijuojančiųjų aukštosiose mokyklose. 7.Literatūros sąrašas 1. Van de Kaa D. J. Europe's Second Demographic Tran-sition. Population Bulletin, Vol. 42. No. 1. Population Reference Bureau, March 1987. 2. Van de Kaa D. 3, Postmodcrn Fertility Prcferences: from Changing Value Orientation to New Behaviour. Work Papers in Demography. Canbera, 1998. No. 74. The Australian National University. 3. Stankūnienė V. Nauji Lietuvos šeimos bruožai: tradi­cinių ii modernių šeimos formavimo strategijų sandū­ra. Seimą ir gimstamumas Lietuvoje. Vilnius: LFSI, 1997 4. Stankūnienė V. Fertility Changes in Lithuania: Adap-tation or New Pattem. Revue Baltiąue. 1999, No. 13. 5. Stankūnienė V, Baublytė M., Kanopienė V, Mikutio-nicnė & Gimsiamumas ir Šeima: biografinis požiūris. Vilnius: LFSI, 1999. 6. Lietuvos socialinė raida. Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Vilnius, 2000. 7. Halman L., Vloet A. Measiiring and Comparing Valu­es in 16 Countries of the Wesiern Worid. WORC, Tilhurg, 1994. 8. Amato P. R. (2000) The Consequences of Divorce for Adults and Children // Journal of Marriage and the Family, 62, p. 1269-1287. 9. Bielskutė J., Zaborskis A. (2005) Paauglių polinkis vartoti alkoholinius gėrimus ir šį poelgį skatinantys veiksniai // Medicina, 5 (41), p. 409-417. 10.Collins R. L., Ellickson P. L., Klein D. J. (2007) The role of substance use in young adult divorce // Addiction, 102, p. 786-794. 11.Davey T. (2001) Considering Divorce // The American Prospect, 12. Dovydaitienė M. (2004) Tėvų skyrybos ir vaikas. Priešmokyklinio ugdy­mo turinio įgyvendinimas, metodinės rekomendacijos. Vilnius: Švietimo aprūpinimo centras. 12.Hetherington E. M. (2009) Coping with Divorce, Single Parenting, and Remarriage: A risk and resiliency perspective. New Jersey: Lavvrence Erlbaum Associates. 13.Hope S., Power C, Rodgers B. (1998) The relationship betvveen parental separation in childhood and problem drinking in adulthood //Addiction, 93 (4), p. 505-514. 14.Huurre T, Junkkari H., Aro H. (2006) Long-term Psychosocial effects of parental divorce: a follow-up study from adolescence to adulthood. Eur Arch Psychiatry Clin Neurosci, p. 256. 15.Jonsson F. H., Njardvik U., Olafsdottir G., Gretarsson S. J. (2000) Parental divorce: Long-term effects on mental health, family relations and adult sexual behavior // Scandinavian Journal of Psychology, 41, p. 101-105. 16.Lerner R. M., Steinberg L. (2004) Handbook of Adoslescent Psychology. New Jersey: John Wiley & Sons. 17. Maier E., Lachman M. E. (2000) Conseąuences of early parental loss and separation for health and well-being in midlife // International Journal of Behavioral Development, 24, p. 183-189. 18.Miškinis K. (2003) Šeima žmogaus gyvenime. Kaunas: Aušra. Needle R. H., Su S. S., Doherty W. J. (1990) Divorce, remarriage, an adolescent substance use: A prospective longitudinal study // Journal of Marriage and the Family, 52 (1), p. 157-169. 19.Neher L. S., Short J. L. (1998) Risk and Protective Factors for Children's Substance use and Antisocial Behavior Following Parental Divorce // American Journal of Onhopsychuary, 68 (1). 20.Pedro-Carroll J. L. (2001) The Promotion of YVellness in Children and Families: Challenges and Opportunitiess // The American Psychologist, 56. 21.Petronytė G., Veryga A., Zaborskis A. (2007) Jaunimo alkoholinių gėrimų vartojimo rizikos veiksniai ir prevencijos programų kryptys // Medicina, 43 (2), p. 103. 22.Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos vyriausybės (2009). Santuokos ir ištuokos [žiūrėta: 2009-04-28]. Prieiga per internetą:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!