J. Vaičiūnaitė "Senosios rinkos aikštė"

Juditos Vaičiūnaitės eilėraščio „ Senosios rinkos aikštė “ interpretacija Išdidžios, aristokratiškos prigimties XX amžiaus poetės Juditos Vaičiūnaitės gyvenime nuo pat vaikystės dominavo kultūra. Ji buvo jau ne kaimo, o miesto žmogus, jame gimusi ir užaugusi. Šilta lyriška miesto erdvė subtiliai papildo daugumą poetės kurinių, o kultūros pasaulyje atrandamas grožis tą erdvę dar labiau praplečia. Tai atskleidžia ir šis Vaičiūnaitės eilėraštis. Kūrinys tarsi išplaukia iš šešėliškos praeities ir žmogaus atminties. Tai parodo nutylėjimu pradedami žodžiai: „ ... Nes tu žinai, kad čia dar grįši “. Grįžimo motyvas įveda tam tikrą ratą, susidaro įspūdis, jog viskas kartojasi. Atsakymą į klausimą, kur grįši, atrandame pavadinime. Senosios rinkos aikštė – vienas Lietuvos istorinių objektų, esantis Kėdainiuose. Šiuo faktu ryškiai atsiskleidžia Vaičiūnaitės domėjimasis istorija. Iškylanti aikštė yra labai sena, tačiau lyriniam subjektui sava ir pažįstama. Sustabdyta akimirka laike, trumputis praeities sugrąžinimas eilėraščio žmogui primena sapną, viskas atrodo nerealu, bet kartu ir jau išgyventa. Išgyvenamas momentas lyginamas su filmu: „ <...> o gal jau mus filmavo kažkuomet jame “. Matome tarsi retrospektyvą, kuri nėra šviesi. Miesto erdvė, nors ir džiaugsmingai sutinkama, visgi yra labai niūri, sena. Tai pabrėžiama epitetais: aplytą, pageltę, permirkusios. Lyrinio „ aš “ jausenų ir paties pasaulio aplinkos kontrastas vis stiprėja. Matome rožes, tačiau jos ne žydigčios, spindinčios, o nuvytusios. Tuo leidžiama išvysti vilčių žlugimą, nerimo atskleidimą. Šventumas ( vienuoliai ) imamas priešinti su pačia tamsa ( gotiškais šešėliais ). Eilėraščio nuotaika tampa įtempta, praslenkantys šešėliai – tai lyg iš lyrinio subjekto minčių užkaborių iškylančios nerimo priežastys. Visas šias emocijas padeda perteikti aliteracija ( š, ž ). Ji sukelia šniokštimą, suteikia savotiško svorio ir prasmės kiekvienam žodžiui. Eilėraštis tarsi skyla į dvi dalis. Antroji vėl pradedama nutylėjimu: „...Nes tu žinai“. Kreipiamasi į labai artimą žmogų, nes tik jis gali suprasti, paguosti ir padėti. Susidaro įspūdis, jog eilėraščio žmogus būtent su juo patyrė gražiausius momentus Senosios rinkos aikštėje. Nenutrūkstantys kūrinio vaizdai, kurie yra pakankamai fragmentiški, netikėtai sugrąžina į viduramžius – laiką, kuomet buvo daugybė netikrumo ir abejonių, vieną tamsiausių epochų. Šio kultūrinio laikmečio paminėjimas leidžia dar labiau sutirštinti eilėraščio nuotaiką ir spalvas. Įvairių kultūrinių objektų užuominos, pavadinimai ( senaisiais herbais, vitražus ) padeda suprasti, jog lyrinis subjektas ilgisi praeities, jo teigimu, sapnas – tai lyg tikrovė. Toliau sekantys palyginimai: „ kaip rankų šiluma “, „ kaip tolimas dangus stikle “ parodo glaudų ryšį ir artumą. Jaučiama stipri nostalgija, tačiau ji pažįstama ir suprantama. Netiesiogai atskleidžiama, jog vieną dieną teko viską palikti, kuomet viskas keitėsi. Autorė meistriškai, iš atrodytų nereikšmingų detalių, smulkmenų, atskleidžia tikrus vaizdus ir lyrinio subjekto jausenas. Jomis varijuojant pavyksta sukurti ilgesiu ir kontrastu dvelkiantį kūrinį, kuris užbaigiamas nutylėjime paslėptu palyginimu: „

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!