J. Savickis ,,Vagis'' novelės analizė

J.Savickis „Vagis“. Novelės analizė Novelės tema lietuvių literatūroje nėra nauja - apie kaimietį, susidūrusį su arkliavagiu, dar prieš Savickį rašė Jonas Biliūnas. Tačiau nesunku pastebėti keistų, stebinančių Savickio požiūrio į šią temą bruožų: vagis čia gretinamas su kunigu, o paskui su Kristumi, kai­miečių elgesys nepamatuotai žiaurus. Dviprasmiškas ne tik vagies, bet ir svarbiausio novelės veikėjo - vaiko - paveikslas: viena vertus, jis pasielgia kilniai - išlaisvina suimtą ir kankinamą žmogų; tačiau, antra vertus, jis juk išlaisvina nusikaltėlį, apvogusį jo tėvus. Vaiko poelgis nėra aiškiai motyvuotas - greičiausiai jis impulsyvus. Toliau šiuo žmogumi vaikas nebesirūpina. Labiausiai trikdo tai, kad pasakojamoji istorija niekur nėra aiš­kiai vertinama, skaitytojas pats turi susidaryti nuomonę, ką reiškia greitai, tiesiog kaleidoskopiškai vienas kitą keičiantys vaizdai. Jau pirmojoje novelės pastraipoje pinasi keletas „balsų", keletas požiū­rių: „Kaip gerai turėti savo namas..." yra nuomonė, pasakotojo priskiriama žmogui, „kuris kaip šuva išguitas po pasaulį bastos", tačiau priskiriama netvirtai („taip gali manyti žmogus..."); tai kartu ir paties pasakotojo, ir kaimiečių, trobos savininkų, mintis. Sakinyje „Pilna troba žmonių, pančius vejančių" jaučiama ironija - tais iš pažiūros niekuo dėtais pančiais bus prie trobos skersinio pririštas vagis, panašus į Kristų, tad savotiškai pakartotas Išganytojo nukry­žiavimas. Kūrinio vaizdų ir veiksmo daugiaprasmiškumas susitelkia frazėje: „Tėtė, sako, geras, bet kam jis taip baisiai muša vagį!" (pa­galvokite, kieno nuomonės, požiūriai čia susiduria!) Panaši ir bai­giamoji novelės dalis: žodžiai „Jo užgimusioje šią valandą sieloje..." iškilmingi, netgi patetiški (pakilūs, jausmingi), bet ar jie ne per daug pakilūs, turint omenyje nevienareikšmį ankstesnį personažo elgesį? Ar čia taip pat nėra ironiškos gaidos?.. Taigi nedidelis Savickio kūrinys yra atviras įvairiausioms interpreta­cijoms. Jame galima matyti ir psichologinę sceną iš vaiko brendi­mo istorijos (vaikas nepaiso šeimos, kaimo bendruomenės autoriteto, ima savarankiškai mąstyti ir spręsti), ir etinę parabolę ( kūrinys, turintis perkeltinę reikšmę) - sugautas nusikaltėlis juk vis tiek yra žmogus, savyje turintis dievišką kibirkštį (vagies sugretinimas su Kristumi); taip pat ir filosofinę užuominą apie žmogaus prigimties ir būties dviprasmiškumą (kokių „žmonių" tarpan tapo „įrašytas" vaikas - tų, kurie pančius veja?..). Tiek galimų interpretacijų - labai daug tokios nedidelės apimties kūriniui. Be to, meistriški, ekspresionistiškai deformuoti novelės meniniai vaizdai gali kelti estetinį pasigėrėjimą ir tada, kai skaitytojas nėra nusiteikęs gilintis į sudėtingesnę kūrinio problematiką. „Vagyje" atskleidžiama žmogaus brendimo, žmogiškų vertybių išbandymo, būties nevienareikšmiškumo problematika dažna ir kitose Savickio novelėse. Tik reikia nepamiršti, kad daugelis šio rašytojo kūrinių parašyti savotišku „saloniniu" stiliumi - į rimtus dalykus žvelgiant lengvai, su šypsena. Todėl Savickio noveles ne­sunku skaityti ir kaip pramoginius tekstus, gėrintis jų puikia kalba, sąmoju, taikliomis detalėmis. Atidus skaitytojas pastebės šį tekstų daugiasluoksniškumą. TEKSTO ANALIZĖ (PAGAL KNYGĄ „LITERATŪROS TEKSTO INTERPRETACIJA“, 2000, P.106-111) Tema, tipas, kompozicija, veikėjai, siužetas, bendriausi stiliaus bruožai, spėjama problematika Iš pažiūros prieš mūsų akis nesudėtingas buitinis vaizdelis: vagystė kai­me, vagies sugavimas ir kaimiečių kerštas, stebimas vaiko, kuris, matyt, nai­vaus žmoniškumo paakintas vagį paleidžia. Vagystė kaip ją patiriančių žmo­nių moralinio išbandymo situacija - tema, aprašyta ir kitų lietuvių rašytojų (J. Biliūno, J. Grušo, A. Vienuolio). Juntame, kad čia viskas galbūt ir nėra taip paprasta: pasakotojas vengia vienaprasmio įvykių įvertinimo (klasiki­niame realistiniame pasakojime būtent pasakotojo vertinimas padeda su­vokti teksto prasmę: prisiminkime Žemaitę, Biliūną); siužetas tarsi niekur neveda: vaikas vagi paleidžia, bet šis vėl pagaunamas, ir dabar jau vaikas juo nebesidomi (intelektualus skaitytojas sakytų, kad tokia siužeto pabaiga šiek tiek paradoksali - netikėta, prieštaraujanti įprastiniam mąstymui). Yra keistų palyginimų, priverčiančių skaitytoją šyptelėti arba pašiurpti (vagis kaip ku­nigas „su kaliošais" arba Kristus altoriuje). Nepaisant tokių, matyt, kažką rimto reiškiančių detalių, kūrinėlis labai trumpas: vos kiek daugiau kaip du puslapiai; veiksmas greitas, beveik nėra aplinkos aprašymų, būdingų klasi­kinei realistinei prozai; nepasakytume ir kad daug dėmesio tektų veikėjų „psichologinei analizei" (psichologinės prozos požymis). Pasakojama vos ne konspektu, punktyru - svarbiausių įvykių užuominomis. Lakoniškumas, simboliškumas, prasminė koncentracija, atotrūkis nuo tradicinių meninio vaizdavimo būdų, šokiravimo elementai - tai modernistinės literatūros bruožai. Išoriškai tekstelis susideda iš trijų dalių, atskirtų tarpeliais. Pirmoji - sa­votiškas įvadas, kuriame pasakojama, „kaip kitados buvo", antroji - vienos „nepaprastos dienos" įvykiai, trečioji - tarsi apibendrinimas: ką įvykiai davė vaiko sielai ir kaip jie baigėsi (ar, iš tiesų, kaip niekaip nesibaigė). Galima tikėtis, kad tekste bus liečiamos giluminė psichologija (netikė­tas vaiko poelgis); minėti vagies sugretinimai rodo, kad kūrinėlyje gali būti ir abstrakti intelektualinė-filosofinė plotmė. Erdvė, laikas, veikėjų sistema, siužeto slinktis, kompozicijos logikos išsiaiškinimas; personažų paveikslai, jų santykiai; literatūrinės, kultūrinės nuorodos, stiliaus įprasminimas; pasakotojo laikysena Apčiuopę, koks maždaug tekstas yra, kokiems literatūros kontekstams jis priklauso, galime savo spėjimus patikrinti, papildyti, įsiskaitydami atidžiau. Pamėginkime žingsnis po žingsnio pereiti visą kūrinį, išsiaiškinti, ką reiš­kia kiekvienas teksto poslinkis. Visada naudinga iš pradžių įsižiūrėti į bendriausią veiksmo arba vyksmo situaciją - erdvę, laiką, veikėjų santykius, o paskui analizuoti ir interpretuoti smulkesnius elementus. Praktiškai visų šių aspektų nagrinėjimą bus sunku vieną nuo kito atskirti - tiesiog įdėmiai skaitome ir sekame viską iš karto. Jau pirmas novelės sakinys, paskui pirma pastraipa ir visa pirmoji kom­pozicinė dalis duoda labai reikšmingas erdvės ir (netiesiogiai) laiko nuoro­das. Pagrindinė novelės veiksmo erdvė yra „namas", arba namai, kuriuos tu­rėti „gerai", kuriuose žmones gaubia smagi šiluma. Yra ir kita, ne tokia jauki erdvė - „pasaulis", kuriame žmogus „kaip šuva išguitas

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!