J. Biliūno biografinis kontekstas ir novelių konspektas

Jonas Biliūnas

Biografinis kontekstas: lietuvių lyrinės prozos pradininkas,vienas žymiausių psichologizmo

pradininkų lietuvių literatūroje. Rašytojas humanistas. Užuojauta

skriaudžiamiesiems,nelaimigiesiems-svarbiausia rašytojo moralinė ir estetinė nuostata.

Tėvai norėjo, kad sūnus taptų kunigu, bet jis pasirinko rašytojo profesionalo kelią.

Bilūno kūryba yra gana autobiografiška.

Kultūrinė aplinka: Jau XIX a. Pab. Randasi vis daugiau iš kaimo kilusių inteligentų,

įsipareigojančių atgimstančiai Lietuvai.

Konfliktą lemia tradicinės tėvų ir moderniosios sūnų kultūros skirtumas. Tėvai, numatydami

savo vaikų ateitį, svajodavo bent vieną sūnų išmokslinti kunigu. Pasipriešinti tėvų valiai ir

atsisakyti kunigystės reiškė netekti jų paramos. Tam galėjo ryžtis tik valingi jaunuoliai.

Novelė ,,Vagis“: Jokūbas vedybų naktį nujaučia, kad kažkas vyksta lauke. Išeina, mato, jog

kažkas įsibrovė į tvartą. Susivokia, kad yra vagis. Kadangi naktis ir negali pasiprašyti

pagalbos, greitai nusprendžia su kūlė (medinis kūjis) nutrenkti vagį, kuris žilas, senas, rusas.

Ilgainiui, pamato, kad nebegyvas ir turėjo revolverį (šautuvą), todėl, jeigu taip nebūtų

pasielgęs, gali būti, jog ūkininkas būtų likęs nebegyvas. Kūrinyje aprašomi Jokūbo jausmai,

jaunystėje Jokūbas jautė gyvenimo džiaugsmą, turėjo sąžinės ramybę, tačiau po didelės

nuodėmės prarado ramybę. didžiausia žmogaus teisėja yra sąžinė.

Novelė ,,Lazda“(atlaidumas): pagrindinė šios novelės figūra – tėvas, kuris baudžiavos

laikais, išliko doras, geras žmogus sugebantis atleisti už jam padarytas skriaudas. Tėvas

pasakoja vaikams istoriją iš senų laikų, kuomet dirbdamas laukuose buvo lazda sumuštas

prievaizdo Dumbraucko, nes nepaklausęs ar gali, pašėrė jaučius pono dobilais. Nors tėvas po

to įvykio buvo skaudžiai sužeistas, kad net kelias dienas iš lovos negalėjo atsikelti, jis

neturėjo neapykantos ponui Dumbrauckui. Jis supranta, kad toks buvo jo darbas ir jis nieko

kitaip kaip pamokyti už vagystę negalėjo padaryti. Tad štai čia pradeda ryškėti atlaidumo

vertybė.Kai išnyko baudžiava Dumbrauckas liko be namų, tėvas jį priėmė. Taigi, galima

teigti, kad atleidžia tik tas, kuris yra išmintingas ir nuoširdus, suvokiantis, kad gebėjimas

atleisti – moralinė vertybė, kuri, mano manymu, mažai kam tepasiekiama ir sunkiai