J. Biliūnas - Lazda

 Jonas Biliūnas. Novelė „LAZDA“ „Kriterijus visiems mano darbams – sąžinė“, – sakė Biliūnas. Ir pridūrė: „...savo sąžine ir savo pažiūromis neprekiauju“. KŪRINIO SITUACIJA Žmogaus išgyvenimų visuma. Juozapas išgyvena dėl jam padarytos skriaudos, tačiau niekam dėl to nesiskundžia. Jo liūdna šypsena leidžia suprasti, kad žaizda širdyje neužgijusi. Jis atleido, bet nepamiršo. PAVADINIMO REIKŠMĖ Pavadinimas siejamas su simboliniu įrankiu, turinčiu gana negatyvią prasmę - lazda žmonės yra mušami ar kitaip skriaudžiami, pažeminami. Tai tarsi įprasmina patirtą tėvo skriaudą ir patyčią. Socialinės ir moralinės skriaudos simbolis – baudžiavinės santvarkos esmė – santykiai su žemesnio socialinio sluoksnio žmogumi paremti muštro, lazdos principu. Lietuvių liaudies patarlė: „Lazda turi du galus“ – Dumbrauckas skriaudikas ir nuskriaustasis. PASAKOTOJAS, JO POZICIJA Pasakojama pirmuoju asmeniu. Jis – jaunesnysis Juozapo sūnus. Novelės pasakotojas pasižymi dvasingumu: atidžiai įsižiūri į aplinką, ieškodamas žmogiškumo apraiškų, žmonių santykiuose pabrėžia dorovės klausimus, kiekviename žingsnyje reiklus sau, nuolat jaučia kaltę dėl kitų nelaimių. Pasakotojo moralinė nuostata - gailėtis nelaimingojo ir atleisti netgi skriaudėjui : “ tegu šitoj lazda lieka tarp jūsų ; į ją žiūrėdami, atmįsite, kad ir jūsų tėvai skaudžiai buvo baudžiami. Atsimindami tą, nepyksite, kad ir mudu su motyna jums kartais žabeliu suduodava”. Toks požiūris tiesiogiai siejasi su krikščioniškomis vertybėmis - atleisti priešui. Jis palaiko tėvo poziciją, gailisi išvažiuojančio Dumbraucko: „Bet išgirdus, kad jisai išvažiuoja iš mūsų, nėr kodėl man pasidarė liūdna, gaila jo“. VEIKSMO ERDVĖ Nors aplinkos apibūdinimui daug dėmesio neskiriama, tačiau kūrinio pradžioje minima, kad tai – sodžius, netoli Šventosios. Dabar (pasakojimo metu) erdvė ne tokia, kokia buvo anksčiau. Dabar aplinka vienodesnė, nykesnė, pilkesnė. Pagrindinis apsakymo įvykis orientuotas į spalvingą, gyvybės, atsitikimų pilną praeities erdvę. Mozaikiškas gimtinės erdvių kaitaliojimasis siejasi su įvykiais, apie kuriuos pasakojama. Veiksmo erdvė – Juozapo namai, girininko sodyba, Burbiškio dvaro, esančio už 2 mylių, apylinkės. VEIKSMO LAIKAS Kūrinyje veiksmo laikas besikeičiantis: tai praeityje, tai dabartyje. Jis daugiasluoksinis. Dabartinis laikas sutampa su pasakojimo momentu, t. y. XIX a. pabaiga, o praeities laikas – baudžiavos, Dumbraucko ir tėvo jaunystės laikas. Tad laiką galima išskirti į tikrovišką ir prisiminimų. Tikroviškas laikas apima “dvejus metus “, “visą vasarą ir žiemą”, prisiminimų laikas - prasideda kuomet tėvas ima pasakoti: “Tai jau seni laikai....mudu su motyna dar buvova jaunu.”. Būdingas retrospektyvinis laikas. Trys laiko plotmės: pasakojamasis (dabar pasakojama apie tai, kas vyko, apie ką buvo kalbama vaikystėje, kas yra dabar), du papasakotos istorijos laikai (pasakotojo prisiminimai apie tai, kaip jų namuose gyveno Dumbrauckas, ir tėvo prisiminimai apie baudžiavą – pasakotoju tampa tėvas). Pasakotojas reflektuoja aplinką – refleksijos priežastis – prisiminimai – taip gretinama praeitis ir dabartis. Kuriama retrospektyvinė kompozicija, paranki poetizuoti dorybes (iš toli geriau matyti). Išgyvenamas kadaise patirtas įvykis. Jis iš naujo moraliai ir emociškai vertinamas. Laiko (dabarties ir praeities) priešprieša – esminė J. Biliūno prozos ypatybė. Atsiminimų forma nulemia svarbias stiliaus ypatybes – subjektyvumą, lyrizmą, intymumą. PAGRINDINIAI VEIKĖJAI, JŲ PAVEIKSLAI Nors kūrinio pačiame centre yra matomi tik keli veikėjai – jie labai ryškūs ir daugiausiai įprasminantys kūrinio siužetą, kuris remiasi būtent tuometinio, baudžiavinio kaimo vaizdu, kuriame svarbiausias tėvas – žmogus, apie kurį kūrinyje pasakojama pasakotojo, ypatingai gerai nužvelgiančio visą tą tėvą supančią aplinką. Pagal pasakotojo pasakojimą, tėvas nuolat yra ujamas dvaro prievaizdo Dumbraucko. Žinoma, Dumbraucko toks darbas, jis nori nenori yra priverstas raginti darbininkus dirbti ir nė akimirkos netinginiauti. Tad būdamas žiauriai mušamas ir skriaudžiamas, tėvas visa tai suvokia ir nekaltina Dumbraucko už jo smurtą. Tėvo atlaidumas išryškėja ypač tada, kai dvaras bankrutuoja, yra parduodamas, o Dumbrauckas netenka darbo. Tuo metu būtent tėvas, ne kas kitas, ištiesia pagalbos ranką Dumbrauckui ir priima jį gyventi kartu, nepaisant visų šeimos kontraversiškų reakcijų. Kūrinyje tėvas yra svarbiausia figūra, nes ji daugiausiai dominuoja atskleisdama šviesaus ir gero žmogaus portretą per įvairias prizmes, kurių kiekviena svarbi kūriniui, tam, kad jis būtų tinkamai išpildytas. Dumbrauckas - “senas aukštas žmogus, jau visai žilas ir vienai vienas, be šeimynos. Vedęs jis niekados ir nebuvo, sūnų tečiaus jau suaugusį turėjo.” Lošėjas, pralošęs savo turtus. Piktas ir negailestingas. Tėvas Dumbraucką vertina gana teigiamai, gerbia. Jis priėmė tą lazdą, su kuria pats kažkada buvo muštas, su pagarba ir mandagiai padėkojo, sakė vaikams, kad nereikia pykti ant Dumbraucko, nes ir pastarasis yra nukentėjęs maišto metais nuo kazokų. Tėvas jį priėmė gyventi, norėdamas parodyti, kad jau pamiršo skriaudą ir tuos lazdos smūgius. Motina - jautresnė ir širdgėla dar išlikusi jos širdyje. Jai Dumbrauckas - tik vyras, kažkada mušęs jos brangų žmogų. Vaikai vertina skaudžiausiai - sesuo apsiverkia, vyresnysis brolis pasiūlo sudeginti lazdą. Juozapas. Pagyvenęs vyras, turintis žmoną, vaikų, jaunystėje ėjęs baudžiavą, buvo sumuštas prievaizdo Dumbraucko už tai, kad tris dienas Burbiškio dvare, už 2 mylių nuo namų, ardamas pono laukus, pono dobilais pašėrė alkanus savo jaučius: „Ir atėjo man tada galvon bloga mintis – taip, kaip jums, jauniems, dabar kartais atsitinka: dirbu ponui, tad kodėl negaliu pono žole jaučių pašerti?“ Priima gyventi pastogės netekusį Dumbraucką: „Girininkas buvo jau nebereikalingas. Kaip tyčia ir namai, kuriuose gyveno, visai baigė griūti: pro lubas varvėjo vanduo, pro sienas švilpavo vėjas... Ir vieną gražią dieną girininkas išnyko iš mūsų akių. Dumbrauckas irgi turėjo kraustytis. Nežinau, ar jis kreipėsi į mano tėvus, ar tėvai jam pasiūlė, tik Dumbrauckas apsigyveno pas mus seklyčioj. Kokiomis sąlygomis apsigyveno, nežinau. Tik atgabeno pas mus mažą staliuką, keletą knygų ir karvę – daugiau nieko.“ Dvasiškai stipresnis už Dumbraucką – atleidžia skriaudą, bet jos nepamiršta. Jautrus, humaniškas, reiklus sau („Ir atėjo man tada galvon bloga mintis – taip, kaip jums, jauniems, dabar kartais atsitinka: dirbu ponui, tad kodėl negaliu pono žole jaučių pašerti?“), atlaidus kitiems: „Nepyk, motin, geras mūsų ponas, – atsakė tėvas ir, kaip visados, liūdnai, tyliai nusijuokė.“ „Šitas, – atsakė tėvas, – tik nereikia ant jo pykti: jį patį maišto metais kazokai taip buvo primušę, kad tris mėnesius visas kraujuos išgulėjo...“ „Gal ir mus ponai baudė dėl mūsų gero?..“) Vadovaujasi krikščioniškomis vertybėmis: „Bet motiną tie tėvo užtarimai kartais erzindavo, ir jinai dažnai primindavo: – Gana jau gana, tėvai!.. Ar atmeni lazdą? Tėvas nieko į tą neatsakydavo, nusijuokdavo tik liūdnai ir, paėmęs knygą, pradėdavo visiems balsu skaityti Kristaus gyvenimą.“ Dumbrauckas. „Buvo tai senas, aukštas žmogus, jau visai žilas ir vienai vienas – be šeimynos. Vedęs jis niekados ir nebuvo, sūnų tačiau jau suaugusį turėjo. Bet tasai sūnus gyveno kažin kur Rusijos gilumoj ir pas tėvą labai retai prisilankydavo. Sakydavo, kad Dumbrauckas kitados buvęs labai turtingas, bet visus savo dvarus kortomis pralošęs. Kiek tame buvo teisybės, sunku atspėti; tiek tik yra žinoma, kad mano tėvo atminime jis buvo pas mūsų poną prievaizda. Baudžiavai išnykus, Dumbrauckas nustojo vietos ir kažin kodėl apsigyveno mūsų sodžiuj – pas girininką.“ Pono prievaizdas, sumušęs ,,mužiką“ Juozapą, pašėrusį jaučius pono dobilais. Išsilavinęs: „Išgyveno jisai pas mus dvejus metus ir – man visai netikėtai – paliko mano mokytoju. Padavė man rankosna didžiausią lenkišką knygą, atsistojo prie manęs ir liepė skaityti: jisai visą dieną stovėjo, aš visą dieną skaičiau. Ir taip visą vasarą ir žiemą. Sunku būdavo man su ta lenkiškąja kalba: buvau šveplas ir daugelio žodžių visai negalėjau ištarti.“ Šiukštus: „ Matydavau, kaip Dumbrauckui virpėdavo pirštai, – taip ir norėdavo nusitverti man už ausies arba suduoti per nosį. Pažinau tuos jo pirštus! Buvo tai prievaizdos pirštai – kieti kaip geležis.“ Per daugelį darbo prievaizdu metų susiformavusio nenuolankaus, ambicingo charakterio, nemokantis atsiprašyti: „Tau, Juozapai, palieku atminimui savo lazdą, – tarė Dumbrauckas tėvui.“ Neramus, sudirgęs: „Ir vėl ištisas dienas pradėjo Dumbrauckas vaikščioti po seklyčią iš vieno galo kitan arba sėdinėti už staliuko prie lango.“ Galbūt kaltės jausmas paskatina Dumbraucką išsikelti iš buvusio baudžiauninko namų: „Atvažiavo iš kažin kur toli nepažįstamas „šlėktūnas“ ir išsivežė jį.“ Šlėkta 1. istor. Lenkijos ir Lietuvos (nuo XV a.) bajoras. 2. šnek. plikbajoris. 3. tarm. sulenkėjęs lietuvis. PROBLEMOS Ar svarbu atleisti už skriaudą ir dovanoti priešui? Ar visuomet reikia geru atsakyti į blogį? Ar galima humaniškai elgtis su skriaudiku? Kodėl vieni žmonės niekina kitus? Kodėl žmogaus gyvenimas sudėtingas, būtis ir laimė labai trapios? Kodėl žemesnio socialinio sluoksnio žmogus yra atlaidesnis, mažiau ambicingas už aukštesnio sluoksnio žmogų? KŪRINIO IDĖJA, VERTYBĖS Negalima keršyti silpnesniajam ar bejėgiui. Klysti yra žmogiška. Lietuvis kaimietis greitai užmiršta skriaudą, geru atsako į blogį, atleidžia ponams. Vertybės - humaniškumas, sugebėjimas atleisti, meilė artimui, pagarba, užuojauta, gailestingumas, jautrumas. Savo vaikų auklėjimas geru pavyzdžiu, puoselėjant šias vertybes. APIBENDRINIMAS Lazda – simbolis, primenantis vaikams skaudžias tėvų kančias baudžiavos laikais, – tampa apskritai krikščioniškojo atlaidumo simboliu. Šiame apsakyme J. Biliūnas giliai pavaizdavo lietuvio kaimiečio dvasią, jo humaniškumą: greit užmiršti skriaudą, geru atsakyti į blogį, dovanoti priešams. Atskleidžiama, kiek yra reikšmingas žmogiškumas, koks dvasingas turi būti žmogus, kad galėtų nuoširdžiai atleisti skriaudėjui. Rašytojas neskuba teisti ir teisinti savo veikėjų, jis pasitiki skaitytoju ir verčia jį patį ieškoti atsakymų į keliamus klausimus. Nereikia pasaulyje sėti neapykantos ir keršto. Jonas Biliūnas ragina gailėtis nelaimingo, nuskriaustojo, bejėgio asmens, humaniškai elgtis su skriaudėju.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!