J. Aistis "Poezija"

Jonas Aistis – XX a. lietuvių neoromantikas, siekęs grįžti prie tautos šakų. Jam buvo artimas tautos idealizmas, bet ir šiuolaikiškumas, modernumas buvo svarbus. Poezijos pasaulis kuriamas iš pasakos, vaizduotės žaismo. Eilėraštyje – dainoje “Poezija” pasakų motyvais atskleidžiama tautos likimo problematika.
Pradedant skaityti eilėraštį, į akis krenta jo pavadinimas, kuris, atrodo, neatitinka turinio (eilėraštyje kalbama apie vakarą, pasaką, karalaitę, bet ne apie poeziją). Pirmoje strofoje poetas tartum žvelgia “į peizažą”, kuriame atsispindėjęs “mariose prigesęs” vakaras, žemę kasantis Pegasas. Skaitant atrodo, jog savo vaizduotėje lyrinis subjektas regi pasakos siužetą, kurio veikėjai – saulėlydžio danguje regėtas slibinas, gražusis Pegasas, pagrobta karalaitė ir ryžtingas karžygys. Galima teigti, jog tik poetas, tik kūrybingas žmogus peizaže gali matyti atgyjant pasaką, kultūrą, literatūros kūrinius. Tai patvirtina ir kreipinys į Pegasą (“Vai jokime pasakų ieškot, Pegase”), todėl jaučiame, kad kalba ne lyrinis “aš”, o pats poetas. Iš tikrųjų pasaka šiame eilėraštyje turi kelias reikšmes: pradžioje ji – nepaprastumas, nuotykis, grožis, kurio jojama ieškoti; vėliau tai – konkretus pasakos siužetas, regimas, įsivaizduojamas; ir pagaliau – pasakos siužetą, nepaprastumą atitinkantis eilėraščio atsiradimo stebuklas – poezijos išsivadavimas iš “slibino” nasrų. Taigi pasakos įvaizdžiais J. Aistis aptaria kūrėjo būsena, kūrybos eigą ir prasmę.
J. Aisčio eilėraštyje “Poezija” išreikštą kančią, gėlą tarsi numalšina, atšaldo vidinis melodingumas. Akivaizdu, kad poetą traukia lietuvių liaudies dainų lyrizmas, švelni vaizdo plastika. Arti glausdamasis prie dainiškosios lietuvių literatūros tradicijos, iš jos perėmė skaidrią leksiką, intonacijų pusiausvyrą, lygiai ir melodingai plaukiojantį toną. Lyrinis subjektas eilėraštyje kalba sujaudintu balsu, posmuose besirutuliojančios mintys nutraukiamos daugtaškiu. Tai rodo eilėraščio žmogaus abejojimą, teikia paslapties jausmą. Ketvirtoji eilėraščio “Poezija” strofa pradedama tautosakiniais motyvais (“Ir tris dienas, ir tris naktis kovosime -/ Praliesime kraujo tris marias”), kurie priartina šį eilėraštį prie lietuvių liaudies dainos. Šis suartėjimas svarbus ne tik pačiam poetui, bet ir visai tautai, juk, anot J. Aisčio, dainuodami dainas žmonės atsipalaiduoja nuo paties sielvarto.
Gal dar...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!