Ironija lietuvių literatūroje. Kalbos planas

I. XX a. buvo ypač sunkus žmonijai – du pasauliniai karai ir jų metu patirtas žiaurumas vertė žmones keisti savo pasaulio suvokimą ir į jį pažvelgti ironiškai. Pasak „Dabartinės lietuvių kalbos žodyno“, ironija yra sąmojingas, pridengtos formos pašiepimas, stiliaus priemonė, kai žodis ar posakis vartojamas priešinga, atvirkščia reikšme. XX a. lietuvių literatūroje ironija – dažna stiliaus priemonė. Balys Sruoga („Dievų miškas“) ironiją pasitelkia siekdamas išgyventi koncentracijos lagerio nužmoginimą, nes ji – vienintelis ginklas prieš patiriamą žiaurumą. Antanui Škėmai („Balta drobulė“) ironija yra raiškos būdas aprašyti egzistencinę vienatvę (emigraciją), maištą ir absurdą. Juokas tampa vertybių praradimo priešprieša. Postmodernizmo laikotarpe Mariaus Ivaškevičiaus ,,Madagaskare“ susipina ironija dėl tautos...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!