Inovacijos viešame sektoriuje

Įvadas Šio darbo tikslas – apibūdinant inovacinės veiklos ypatumus viešajame sektoriuje, išnagrinėti viešųjų organizacijų naudojamus inovacijų kūrimo skatinimo metodus. Išsikeltam tikslui pasiekti suformuluojami uždaviniai: 1. Apibūdinti, kas yra laikoma inovacija viešajame sektoriuje. 2. Nustatyti viešojo sektoriaus organizacijų naudojamus inovacijų kūrimo skatinimo metodus. 3. Apibrėžti viešosioms organizacijoms būdingus kliuvinius inovacinei veiklai. Darbui atlikti naudojama šie tyrimo metodai: viešai prieinamos mokslinės ir metodinės literatūros analizė, reiškinių ar procesų aprašymas modelio lygmeny, palyginimo metodas. 1. Inovacijos viešajame sektoriuje Šiame skyriuje apibūdinama, kas yra laikoma inovacija viešajame sektoriuje ir kokius skirtumus galima įžvelgti nuo inovacijų privačiame sektoriuje. Mokslinėse diskusijoje nėra aiškios apibrėžties, kas yra inovacija viešajame sektoriuje. Įvairūs šaltiniai siūlo inovacijas viešajame sektoriuje apibūdinti per tai, kaip inovacijos suprantamos versle (Arundel et al. 2013: 146–159; Bloch et al. 2013: 133–145; OECD 2014: 1–40). Oslo vadovas (OECD et al. 2005) apibrėžia, kad inovacija versle – tai įdiegtas naujas ar reikšmingai patobulintas produktas (prekė ar paslauga) arba procesas, naujas rinkodaros metodas arba naujas vadybinis metodas verslo praktikoje, darbo vietų organizavime arba santykiuose su išore (146 punktas). Šiame apibrėžime reikėtų išryškinti du svarbius momentus. Pirma, inovacija turi būti įgyvendinta, o tai reiškia, kad inovacija nėra tik gera idėja, bet praktikoje įgyvendinta idėja. Antra, inovacija suprantama arba kaip visiškai naujas dalykas, arba kaip reikšmingas buvusio dalyko pagerinimas. Naujovė yra priimama subjektyviai: nors inovacija jau gali būti panaudota ar įdiegta kažkur kitur, tai yra yra naujas dalykas inovaciją įdiegusiai organizacijai. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) (angl. Organisation for Economic Co-operation and Development, OECD) studijoje teigiama kad esminiai skirtumai tarp inovacijų viešajame ir privačiame sektoriuose glūdi pastarųjų inovacinių projektų tiksluose (OECD 2014: 1–40). Privatūs subjektai diegia inovacijas tam, kad įgytų konkurencinį pranašumą rinkoje, kad didintų savo pelno rodiklius. Viešajame sektoriuje yra priešingai – viešosios organizacijos nediegia inovacijų dėl finansinių paskatų. Viešųjų inovacijų tikslai yra daugiabriauniai ir neretai reikalauja skirtingų vertybių subalansavimo. Altruistinė motyvacija (pvz. parama visuomenės mažumų grupėms ar organizacijos vertybių propagavimas) taipogi vaidina svarbų inovacijų viešajame sektoriuje skatintojos vaidmenį. Kalbant apie inovacijų poveikį, pabrėžiama, kad inovacijos viešajame sektoriuje neturėtų fokusuotis vien tik į kažko naujo įdiegimą, bet į siekį sukurti daugiau viešosios vertės visuomenei. Kitaip tariant, viešojo sektoriaus inovacijos – tai naujos įgyvendintos idėjos, kurios yra veiksmingos ir efektyvios, kuriant viešąją vertę. Ekspertų grupės ataskaitoje Europos komisijai (Euroepan Commission 2013), nurodoma, kad viešojo sektoriaus inovacijos turėtų būti suvokiamos kaip nauji ar pagerinti viešųjų organizacijų procesai ir naujos ar pagerintos viešosios paslaugos. Šioje ataskaitoje taipogi identifikuojami trys bendriniai tikslai, kodėl viešosios organizacijos imasi inovacinių projektų: (1) viešojo sektoriaus veiklos efektyvumo gerinimas, (2) piliečiams ir verslui teikiamų viešųjų paslaugų gerinimas ir (3) inovacijų plėtros skatinimas kituose sektoriuose. Viešojo sektoriaus veiklos efektyvumo gerinimo tikslas siekiamas per administracines ir organizacines inovacijas (inovacijos „iš vidaus“). Tai apima valdymo modelius, viešąjį administravimą, viešųjų paslaugų teikimo organizavimą, bendrus valdžios funkcionavimo principus. Šioje srityje siekiama įdiegti naujus valdymo metodus ir pradėti naudoti naujus įrankius, kurie leidžia operuoti našiau ir efektyviau. Šiuo požiūriu nėra didelio skirtumo nuo privataus sektoriaus, kuris taip pat siekia taikyti naujus ir efektyvius vadybinius metodus. Galbūt būtų galima įžvelgti skirtumus sprendžiamų uždavinių laiko perspektyvoje: paprastai viešosioms organizacijos tenka spręsti ilgame laikotarpyje išsidėsčiusius uždavinius (pvz. senėjančios visuomenės problema). Viešųjų paslaugų gerinimo tikslai siekiami per viešųjų paslaugų inovacijas. Daugelis socialinių iššūkių negali būti sprendžiami izoliuotai nuo privačių ir nevyriausybinių subjektų. Visuomenė tikisi iš viešojo sektoriaus, kad jis padarys reikalingas intervencijas įvairiose srityse – viešasis transportas, energetika, tyrimai ir švietimas, aplinkosauga, socialinė rūpyba, sveikatos apsauga ir pan. – tam, kad paslaugos šiose srityse būtų prieinamos. Paminėtos sritys yra ne tik sudėtingos bei kompleksinės, bet ir politizuojamos. Tad inovaciniai projektai šiose srityse yra ypač laukiami. Viešajam sektoriui taip pat priskiriama funkcija skatinti inovacijų plėtrą kituose – privačiame ir nevyriausybiniame – sektoriuose. Istoriniai pavyzdžiai rodo, kad drąsiausios radikaliosios inovacijos nebūtų prigijusios, jei už jų nebūtų valstybinės rėmimo programos. Viešosios organizacijos gali prisiimti ankstyvos fazės inovacinių projektų rizikas, kurių privatus sektorius kratosi. Prasmingos viešųjų organizacijų intervencijos gali generuoti naujas žinias ir technologijas, kurios įgalina spręsti pagrindines visuomenės problemas. Apibendrinant šiame skyriuje pateiktus viešojo sektoriaus inovacijų apibūdinimus, peršasi išvada, kad esminis jų skirtumas nuo privataus sektoriaus inovacijų yra kitokie formuluojami tikslai ir laukiami rezultatai. Kiti inovacijų apibūdinimo aspektai – naujumas ir idėjos įgyvendinimas – būdingi tiek viešosioms, tiek privačioms inovacijoms. 2. Inovacijų kūrimo skatinimo metodai, naudojami viešosiose organizacijose Šiame skyriuje aiškinamasi, kaip viešosios organizacijos inovuoja, kitaip tariant, kokie inovacijų kūrimo skatinimo metodai jose taikomi. Nagrinėjant mokslinę literatūrą (Arundel et al. 2015: 1271–1282; Arundel et al. 2013: 146–159; Euroepan Commission 2013; Gallouj et al. 2013: 89–97; Djellal et al. 2013: 98–117; OECD 2014: 1–40), dažniausiai minimi tik du inovacijų skatinimo viešosiose organizacijose metodai: „iš viršaus į apačią“ (angl. top-down) ir „iš apačios į viršų“ (angl. bottom-up). Inovacijų skatinimas „iš viršaus į apačią“ yra sąlygojamas politinių sprendimų ir įgyvendinamas aukščiausios lygmens vadovybės (Gallouj et al. 2013: 89–97). Metodas „iš apačios į viršų“ apibūdina tokį inovacijų skatinimo būdai, kai jos yra inicijuojamos viduriniosios vadovų grandies arba net tiesiogiai su galutiniais vartotojais dirbančių specialistų. Neretai tokios inovacijos būna sukurtos ir išbandytos pačių galutinių vartotojų (Gallouj et al. 2013: 89–97). Tiesa, naujesnėse diskusijose (Djellal et al. 2013: 98–117; Arundel et al. 2015: 1271–1282), įžvelgiama, kad metodas „iš apačios į viršų“ turi ir kitokių šio metodo atmainų, įskaitant tokius būdus, kai inovacijos vyksta neplanuojamai ir neformaliai. Taipogi pažymima, kad politikos moksluose atsiranda nauja sąvoka „inovacijos bendradarbiaujant viešajame sektoriuje“ (angl. collaborative innovation in the public sector). Toks bendradarbiavimas, skatinant ir kuriant inovacijas, gali būti ne tik tarp kelių viešųjų organizacijų, bet ir su privačiais partneriais. Savo empiriniame tyrime A. Arundel (Arundel et al. 2015: 1271–1282) identifikavo ir įvardijo jau 3 metodus, kaip viešosios organizacijos inovuoja: „iš apačios į viršų“ (angl. bottom-up), „priklausymas nuo politikos“ (angl. policy-dependent), „žinių nuskaitymas“ (angl. knowledge-scaning). Pirmieji du metodai yra atitikmenys anksčiau paminėtiems metodams. „Žinių nuskaitymo“ metodu įvardijamas toks metodas, kai organizacijos sprendimų savo problemoms išspręsti ieško išorėje. Visgi norint suprasti, kaip viešosios organizacijos prieina prie inovacinių projektų vykdymo, reikia suvokti, kad inovacijos nevyksta vakuume, o yra apibrėžiamos tam tikros, viešai organizacijai būdingos specifinės aplinkos (OECD 2014: 1–40). Inovacijos yra realizuotos idėjos. Idėjas generuoja tik žmonės ir jos yra suprantamos kaip žmogaus mąstymo produktas (Kelley et al. 2005: 216). Žmonės veikia tam tikroje, struktūruotoje aplinkoje (1 pav.). Jei aplinkoje nebus inovacijų plėtojimo skatinančios mechanizmų, viešosios organizacijos darbuotojų generuojamos inovacijų idėjos nebus privedamos prie jų realizavimo. 1 pav. Idėjos generavimo ir inovacinių idėjų realizavimo anatomija (modelis sudarytas autorės) Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) savo studijoje (OECD 2014: 1–40) pristato modelį, kuris identifikuoja veiksnius, įtakojančius inovacijų skatinimą viešajame sektoriuje (2 pav.). Šis modelis skirtas identifikuoti temines sąvokas, kurios apibūdina aplinką, kurioje viešosios organizacijos vysto savo inovacinius projektus. 2 pav. Inovacijas viešajame sektoriuje įgalinantys veiksmai (adaptuota iš (OECD 2014: 1–40)) Diagramoje apskritimais reprezentuojami aplinkos analizės lygiai: centre pozicionuojami inovatyvūs viešosios organizacijos darbuotojai. Sekantis apskritimas – tai pati viešoji organizacija, kurie veikia darbuotojai. Trečiasis apskritimas reprezentuoja šalies viešąjį sektorių, sudarytą ir kitų viešųjų organizacijų. Už viešojo sektoriaus ribų – visuomenė, su kuria viešasis sektorius palaiko ryšius inovuojant. Pateikiama struktūra dalinama į keturias dalis, kurios reprezentuoja teminius elementus, darančius įtaką viešojo sektoriaus inovacijoms. Viešosios organizacijos žinių ir mokymosi sritis reprezentuojama sritimi – idėjų generavimas ir sklaida. Atsižvelgiant į tai, kaip renkami ir analizuojami duomenys, kaupiama informacija ir dalinamasi ja, priklauso, kiek yra padedama ar trukdoma inovacijoms. Jei organizacija sugeba efektyviai valdyti duomenis, informaciją, žinias ir dalintis jais, tuomet jos gebėjimas diegti inovacijas didėja (OECD 2014: 1–40). Sritis darbuotojų įgalinimas nusako kaip motyvuojami viešosios organizacijos darbuotojai ieškoti inovacinių idėjų ir ekspermentuoti, ieškant naujų būtų sprendžiant su organizacijos veikla susijusiu iššūkius. Čia taip pat peršama mintis, kad lyderystė ir būdai, kaip organizacijos darbuotojai yra atrenkami, įvertinami ir valdomi, turi įtakos organizacijos inovaciniams pajėgumams. Kita teminė sritis – taisyklių ir procesų valdymas – nagrinėja teisinė reguliavimą, biudžetavimo procesus, sprendimų priėmimo ir patvirtinimo procesus ir kaip jie įgalima arba blokuoja inovacinės veiklos projektus. Norėdamos išskleisti galimybes imtis inovacijų, viešosios organizacijos turėtų supaprastinti reguliuojančias procedūras ir taisykles, taikyti lankstesnes biudžetavimo procedūras, rizikas valdyti ir sudėtingus klausimus spręsti naudojant ekspermentinius metodus projektų valdyme ir paslaugų dizaine. Galiausiai organizacijos dizaino teminė sritis nagrinėja, kaip organizacinės struktūros elementai, o visų pirma, kaip darbas yra struktūrizuota viduje ir ryšyje su kitomis organizacijomis, gali turėti įtakos inovacijoms. Tai apima novatoriškų metodų, kurie leidžia struktūruoti komandų darbą bei dirbti partnerystėje su kitomis organizacijų ir net kitais sektoriais. Apibendrinat galime teikti, kad inovacijų skatinimo viešosiose organizacijose metodų nėra išskiriama daug. Dažniausiai įvardinami tik du pagrindiniai: „iš viršaus į apačią“ ir „iš apačios į viršų“. Pastarasis metodas suvokiamas kaip demokratiškesnis, todėl galbūt neatsitiktinai jam priskiriamos įvairios kitos metodo atmainos. Norint suvokti, kaip pasirinktas inovacijų skatinimo metodas veikia, tenka detaliau nagrinėti mechanizmus, kurie skatina arba slopina inovacijas organizacijos viduje. 3. Inovacinės veiklos kliūtys viešajame sektoriuje Šiame skyriuje apžvelgiami kliuviniai, kurie trukdo arba sužlugdo inovacinę veiklą viešojo sektoriaus organizacijose. Diskusijose inovacinės veiklos viešajame sektoriuje klausimais (Euroepan Commission 2013; Arundel et al. 2013: 146–159; Bloch et al. 2013: 133–145) išreiškiamas požiūris, kad viešojo sektoriaus inovacijų procesai skiriasi nuo inovacijų procesų privačiame sektoriuje. Nors ir pripažįstama, kad tiek privačios, tiek viešosios organizacijos susiduria su panašiais finansiniais ir ekonominiais iššūkiais, visgi viešojo sektoriaus inovacijoms būdingi specifiniai dalykai – tokie kaip struktūrinės kliūtys, žmogiškųjų išteklių ribotumas bei tarpinstitucinės koordinavimo problemos (Euroepan Commission 2013). Struktūrines kliūtys pasireiškia tuo, kad kompetencijų išsibarstymas per įvairias viešąsias institucijas bei neefektyvūs naujovių valdymo procesai labai apsunkina inovacinės praktikos sklaidą. Valstybinės kontroliuojančios struktūros, propaguojančios teisinį ir administracinį reguliavimą, dažnai stabdo inovacinės veiklos skverbtį į viešąsias organizacijas. Naujovių kūrimo ir diegimo procese lemiamą vaidmenį atlieka žmogiškieji ištekliai. Tenka pripažinti, kad viešasis sektorius susiduria su sunkumais pritraukiant, motyvuojant ir ugdant kūrybiškus ir talentingus žmones. Viena iš paminėtinų žmogiškųjų išteklių ribotumo priežasčių –adekvataus finansavimo trūkumas. Galiausiai įvardintas trečiasis inovacinę veiklą ribojantis elementas, tarpinstitucinės koordinacijos stoka, neretai sužlugdo viešojo sektoriaus inovacines iniciatyvas. Vangus tarpinstitucinis bendradarbiavimas lemia, kad inovaciniams projektams pritrūksta stiprios analizės pradinėse fazėse bei pakankamos paramos juos diegiant. Mokslinėje literatūroje taip pat aptinkami detalūs inovacijų kliūčių viešajame sektoriuje apibūdinimai bei bandymai juos surūšiuoti. R. Bandzevičienė (Bandzevičienė 2007: 35–43) nurodo tris grupes veiksnių, ribojančių inovacinius procesus valstybiniame socialiniame sektoriuje. Tai išoriniai arba objektyvūs, vidiniai arba organizaciniai bei socialiniai arba psichologiniai veiksniai, kurie apibūdinami pavyzdžiais, pateikiamais 1 lentelėje. 1 lentelė. Inovacijų kūrimą ribojantys veiksniai viešajame sektoriuje Ribojančių veiksnių grupė Apibūdinimas Išoriniai arba objektyvūs • Ribotas biudžetas; • dažna politinių ir administracijos lyderių kaita; • neaiškūs inovacijų efektyvumo kriterijai; • greitai matomų rezultatų reikalavimas; • sunkumai vertinant inovacijų atitiktį visuomenės poreikiams; • neišnaudojamos mokslo ir tyrimų galimybės. Vidiniai arba organizaciniai • Sudėtinga viešosios organizacijos valdymo struktūra; • nėra patirties suvaldyti didelės apimties projektus; • bloga komunikacija tarp atskirų padalinių ir skyrių; • nepakankami administraciniai gebėjimai; • konservatyvi organizacinė kultūra; • iniciatyvų neskatinanti lyderystė. Socialiniai arba psichologiniai • Neigiamos politikų ir visuomenės nuostatos kai kurių paslaugos gavėjų grupių atžvilgiu; • nežinomybės ir pokyčių̨ baimė; • asmeninių interesų prioritetai; • nepakankamas skirtingų kartų atstovų bendradarbiavimas; • neveiksminga inovacijų patyrimo sklaida visuomenėje. Adaptuota ir sudaryta pagal (Bandzevičienė 2007: 35–43) Panašiai viešosios organizacijos inovacinės veiklos kliūtis grupuoja S. Borins (Borins 1998). Jis inovacinės veiklos ribojančius kliuvinius skirsto į susijusius su politine sistema bei į išorinius ir vidinius. Nurodytų kliūčių grupių apibūdinimai pateikiami 2 lentelėje. 2 lentelė. Inovacijų kūrimo kliūtys viešajame sektoriuje pagal S. Borins Kliūčių grupė Apibūdinimas Politinės sistemos kliūtys Neadekvatūs ištekliai inovacijų įgyvendinimui, teisiniai bei norminiai apribojimai, politinė opozicija. Vidinės kliūtys Biurokratinės nuostatos, nepasidalinimas įtakos zonomis, veiklos koordinavimo sunkumai, logistinės kliūtys, sunkumai išlaikyti specialistų entuziazmą, darbuotojų „perdegimas“, pasipriešinimas naujoms technologijoms, profsąjungų priešinimasis, viduriniosios vadovų grandies priešinimasis, nepalankumas entrepreniškumui. Išorinės kliūtys Išorės abejonės, sunku pasiekti tikslines grupes, grėsmės privataus sektoriaus interesams, visuomenės pasipriešinimas, galima konkurencija su privačiu sektoriumi. Adaptuota ir sudaryta pagal (Borins 1998) Analizuojant skirtingų šaltinių pateiktus viešosios organizacijos inovacinės veiklos kliūčių apibūdinimus, buvo pastebėta, kad apžvelgti autoriai akcentuoja žmogiškųjų resursų, dalyvaujančių viešųjų inovacijų valdyme ir diegime, kompetenciją, lankstumą, kūrybiškumą bei atvirumą naujovėms. Nurodytų savybių stoka, gali būti įvardinama kaip kliūtis inovacijoms. Kadangi viešajam sektoriui sunkiau pritraukti tokius žmones dėl finansinių išteklių apribojimų, šiuo požiūriu viešajam sektoriui tenka konkuruoti su privačiu sektoriumi ir neretai jam nusileisti. Kitos nurodytos kliūtys inovacinei veiklai – teisinis ir administracinis reguliavimas, sudėtingi inovacijose dalyvaujančių institucijų ryšiai, politinių bei lobistinių interesų sankirtos – būdingos išimtinai viešajam sektoriui. Išvados ir pasiūlymai Įgyvendinant šiame darbe išsikeltus uždavinius, buvo išnagrinėta, kaip apibūdinama inovacija viešajame sektoriuje. Buvo padaryta išvada, kad esminis skirtumas tarp inovacijų viešajame ir privačiame sektoriuose glūdi formuluojamuose tiksluose ir laukiamuose rezultatuose. Viešasis sektorius inovuoja tam, kad sukurtų daugiau viešosios vertės visuomenei. Kiti inovacijų apibūdinimo aspektai – naujumas ir idėjos įgyvendinimas – būdingi tiek viešosioms, tiek privačioms inovacijoms. Darbe buvo konstatuota, kad inovacijų skatinimo viešosiose organizacijose metodų nėra išskiriama daug. Dažniausiai įvardinami tik du pagrindiniai: „iš viršaus į apačią“ ir „iš apačios į viršų“. Pastarasis metodas suvokiamas kaip demokratiškesnis, todėl galbūt neatsitiktinai jam priskiriamos įvairios kitos metodo atmainos. Norint suvokti, kaip pasirinktas inovacijų skatinimo metodas veikia, tenka detaliau nagrinėti mechanizmus, kurie skatina arba slopina inovacijas organizacijos viduje. Analizuojant skirtingų šaltinių pateiktus viešosios organizacijos inovacinės veiklos kliūčių apibūdinimus, buvo pastebėta, kad nagrinėti autoriai akcentuoja žmogiškųjų resursų, dalyvaujančių viešųjų inovacijų valdyme ir diegime, kompetenciją, lankstumą, kūrybiškumą bei atvirumą naujovėms. Nurodytų savybių stoka, gali būti įvardinama kaip kliūtis inovacijoms. Kitos identifikuotos kliūtys inovacinei veiklai – teisinis ir administracinis reguliavimas, sudėtingi inovacijose dalyvaujančių institucijų ryšiai, politinių bei lobistinių interesų sankirtos – būdingos išimtinai viešajam sektoriui. Literatūra ir kiti šaltiniai Arundel, A.; Casali, L.; Hollanders, H. 2015. How European public sector agencies innovate: The use of bottom-up, policy-dependent and knowledge-scanning innovation methods, Research Policy 44(7): 1271–1282 [interaktyvus]. [žiūrėta 2016 m. balandžio 21 d.]. DOI: 10.1016/j.respol.2015.04.007. Arundel, A.; Huber, D. 2013. From too little to too much innovation? Issues in measuring innovation in the public sector, Structural Change and Economic Dynamics 27: 146–159 [interaktyvus]. [žiūrėta 2016 m. balandžio 21 d.]. DOI: 10.1016/j.strueco.2013.06.009. Bandzevičienė, R. 2007. Inovacijos socialinėje politikoje ir praktikoje, Socialinis darbas 6(1): 35–43 [interaktyvus]. [žiūrėta 2016 m. balandžio 21 d.]. Prieiga per internetą:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!