Konspektai
Informacinės komunikacinės technologijos
Duomenų kaupimo įrangos raida Duomenų kaupimo įranga, tai – magnetiniai diskai, optiniai diskai, juostos ir t.t. Nuo kaupiklio priklauso sukauptos informacijos kiekis ir jos panaudojimo galimybės, juo labiau, kad dabar informacija būna ne tik skaičių ir teksto pavidalų bet ir grafikų, garsų bei vaizdų. Magnetinės juostos (MJ) – naudojamos jau daugiau nei 40 metų, bet yra lėtos ir nepatogios, dabar naudojamos kaip stambių duomenų atsarginių duomenų saugyklų pagrindas. Magnetiniai diskai (MD) – labai svarbūs dėl tiesioginės kreipties galimybių, tai leido kurti duomenų bazes, darbas su duomenimis tapo prieinamas vartotojų grupėms. MD pirmąkart panaudotas 1956 m. (IBM 305 Ramac komp.). Jų talpa padidinta tobulėjant įrašo tankio technologijoms. Kaupiklių organizavimo technologijos (pvz. RAID) leidžia daug fizinių kaupiklių sujungti į vieną įrenginį su valdymo įranga, tai didina kreipties greitį ir patikimumą. Optiniai diskai (OD) – technologija naudoja lazerio spindulį duomenys įrašyti ir nuskaityti. Diskai įrašyti gamintojo sąlygomis CD-ROM, vartotojo sąlygomis vienkartinio įrašymo CD-R ir daugkartinio įrašymo CD-RW diskai. DVD didesnės talpos diskai. Duomenų saugojimo įrangos tobulėjimo kryptys tai: įrašo tankio didinimas, mažesni įrenginių gabaritai. Naujos organizacinės duomenų saugojimo technologijos panaudojimo formos: Regioniniai duomenų kaupino tinklai (SAN – Storage Area Network) – bendrovė įrengia didelio pralaidumo tinklą jungianti kaupimo įrenginius, sudarydama duomenų erdvę, sukuriama duomenų kaupimo infrastruktūra. Duomenų saugojimo paslaugos (SSP – Storage Service Provider) – duomenų saugojimo paslaugos perkamos iš šalies, tai išvaduoja nuo būtinybės turėti ir išlaikyti savo duomenų kaupimo technologijas. Ryšių įrangos raida Ryšių infrastruktūros raida: Senoji infrastruktūra Naujoji infrastruktūra • analoginė technologija • variniai laidai; perdavimo greitis iki 1,2 Mb/s DSL sąlygomis • Daugiausiai pritaikyta balso paštui • Komutuojamas ryšys • Neoptimizuota duomenims perduoti • skaitmeninė technologija • stiklo pluošto kabeliai ir bangų ryšys; perdavimo greitis iki 1 Tb/s • perduodama bet kokia informacija (balsas, el. paštas, vaizdai, muzika ir kt.) • komutuojami paketai • Pralaidumas padidėja dvigubai kas 4 mėn. Sąlyginiai IT technologijos raidos etapai: 1. Pavienio apdorojimo technologijos (angl. mainframe batch processing) – būdingos ankstyviesiems kompiuterių taikymo laikotarpiams; pagrindinės savybės – kompiuteryje vienu metu vykdoma viena programa; darbai atliekami nuosekliai iš eilės; vartotojas dirba su technologija per skaičiavimo technikos specialistus. 2. Terminalų technologijos, pagristos laiko paskirstymo režimu ir vienu metų aptarnaujamomis terminalus turinčių vartotojų grupėmis (angl. time sharing multi-user system); pagrindinės savybės: vartotojas gali tiesiogiai dirbti su IT, nustatyti ir keisti darbų eiga, galimybė keliems vartotojams dirbti viename kompiuteryje. 3. Išskirstytos technologijos (angl. distributed computing ) kelių kompiuterių sąveiką tinklo pagalba, galimybė keistis duomenimis, kiekvieno kompiuterio savarankiškas veikimas. 4. Asmeninių kompiuterių technologijos – (angl. desktop computing) atėjimas ir paplitimas, vartotojo ir IT santykiai pasikeitė: padidėjo vartotojų skaičius, asmeninių IT išteklių įgijimas, pasipriešinimas centralizuotų IT diktatui, vartotojų kvalifikacijos kilimas ir pan. Grynasis technologijos atvejis neįjungtas į tinklą AK aptarnaujantis izoliuotus vietinius poreikius. 5. Interneto technologijos – interneto ir AK technologijos lėmė gyvenimo kompiuterizacijos mastą. 6. Mobiliosios technologijos – vartotojas mobiliojo ryšio priemonėmis gali būti tinko dalimi bet kur, kur yra mobiliojo ryšio zona. Technologija dar ribota dėl mobiliųjų telefonų nedidelių galimybių, palyginus su AK. IT klasifikacija 1. IT pagal duomenų apdorojimo etapus • Duomenų registravimo ir įvesties technologijos, skirtos perkelti realiame pasulyje egzistuojančius duomenys perkelti į virtualią erdvę. • Duomenų perdavimo technologijos, skirtos perduoti duomenys tarp kompiuterių ir kitų įrenginių • Duomenų saugojimo technologijos, skirtos kaupti ir saugoti duomenims, o prireikus patogiai juos išgauti • Duomenų apdorojimo technologijos, skirtos gauti vartotojams reikalingus rezultatus, t. y. gauti naujus duomenys iš jau turimų duomenų. • Duomenų pateikimo technologijos, skirtos pateikti vartotojams reikalingus duomenys suprantama ir vaizdžia forma. 2. IT pagal išteklių vietą ir sąveiką ◦ Pagal centralizacijos laipsnį IT skirstomos į centralizuotas ir decentralizuotas. Centralizuotos technologijos dominuoja centrinis elementas (centrinis kompiuteris ar centrinis serverių mazgas), kiti elementai turi mažai savarankiškumo, ar visai jo neturi. Decentralizuotos technologijos yra savarankiškos nors ir yra susijusios, jos gali atlikti esminius darbus nepriklausomai nuo kitų mazgų. ◦ Pagal sujungtumo laipsnį IT skirstomos į asmenines (pavienes), daugelio vartotojų (išskirstytas, tinklo, terminalinės). Pirmas atvejis tai gali būti pavienis AK neįjungtas į tinklą. Antras tipas labiausiai paplitęs, dėl jo kompiuteris dabar yra labiau komunikacijos nei skaičiavimo įranga. ◦ Pagal techninių reikalavimų vienalytiškumą IT skirstomos į homogeniškas ir heterogenines. Pirmas tipas sudarytas iš vienalyties įrangos ir veikai pagal vienodus standartus, pvz įmonės tinklas iš IBM PC kompiuterių. Vienoje heterogeninėje technologijoje sujungiami skirtingos prigimties ir standartų kompiuteriai. ◦ Pagal komponentų vaidmenį IT skirstomos į kliento-serverio ir lygiateises. Pirmose išskiriamas mazgas serveris, kuris teikia tam tikras specializuotas paslaugas, kiti mazgai – klientai. Antro tipo, visi vartotojai turi lygias teisias ir gali laisvai keistis informacija (peer-to-peer technologija). Išskirstytų sistemų architektūra Šiuo metu išskirstytų sistemų konfigūracija yra dominuojanti. Sistemos išskirstymo laipsnį lemia dvi veiksniu grupės: organizaciniai veiksniai, priklausantys nuo veiklos poreikių, ir techniniai veiksniai. Organizaciniai veiksniai: • Veiklos susietumo laipsnis – kiek atskiros veiklos vienoje organizacijoje yra susijusios ir turi būti koordinuojamos; stipriai susijusio pvz.: gamyboje, logistikoje; tokiu atveju IT ištekliai centalizuojami. • Veiklos homogeniškumas – kiek atskiros veiklos vienoje organizacijoje yra to paties ar skirtingo pobūdžio; pvz.: banko filialai teikia vienodas paslaugas, gali aptarnauti tos pačius klientus todėl turi keistis informacija, o prekybos ar statybos įmonės gali diegti nepriklausomas informacines sistemas. • Organizacijos valdymo kultūra – kiek valdymas, sprendimų priėmimas ir atsakomybė centralizuojami ar decentralizuojami. Sistemos išskirstymo mastą lemia ir tai, kokiems veiklos hierarchijos lygiams gali būti reikalingi IT ištekliai. Tokių lygių skiriama iki septyniu: 1. Veiklos aplinka, „artimoji išorė“ ar vertės grandinė – artimiausi išorės subjektai, su kuriais bendraujama tiesiogiai. 2. Organizacija – bendrovė, institucija. 3. Šalis ar regionas, kur veikia organizacijos atstovybė. 4. Objektas – įmonė, sandėlis, filialas. 5. Padalinys ar procesas. 6. Darbo grupė ar komanda. 7. Asmuo. Prie techninių veiksnių gali būti priskiriama: 1. vieta, kur atliekamas apdorojimas 2. Būdas, kuriuo sujungti procesoriai ir kita techninė įranga 3. Vieta, kur saugoma informacija 4. Naudojamos taisyklės ir standartai 1.2 pav. trijų lygių išyteklių išskirtymo schema SUMURU (angl. Single User, Multiple User, Remote Utility) - trijų lygių IT išteklių išskirstymo schema. Šios schemos komponentai yra pavienių vartotojų darbo vietos, vartotojų grupių įranga ir nutolę centralizuoti ištekliai. Pavienis vartotojas gali dirbti tiek tinkle, tiek atskirai. Vartotojų grupės suteikiami pavieniai kompiuterių tinklai, vietinės duomenų bazės ir kita darbui reikalinga įranga. Nutolę ištekliai gali būti reikalingi visiems organizacijos darbuotojams; tokiai išteklais gali būti duomenų bazės, programinė įranga ir pan. Skiriami keli svarbiausi egzistuojančių sistemų tipai: 1. Centralizuota hierarchija. 2. Decentralizuota hierarchija. 3. Lygiateisių vietinių tinklų sistemos. 4. Hibridinė sistemos visai organizacijai (angl. enterpricsewide). 5. Kliento-serverio sistemos. 6. Internetu pagrįstas apdorojimas. IT infrastruktūros samprata IT ištekliai teikiantys bendines paslaugas, laikomi organizacijos infrastruktūra. Šį infrastruktūra sudaro pagrindą, kuriuo vėliau kuriamos specifinė IS įvairioms veiklos sritims. Sėkmingai pasirinktą infrastruktūra suteikia didesnę laisvę ir lankstumą planuojant, projektuojant ir įgyvendinant įvairias taikomąsias IS ar atskirus uždavinius. Duomenų ir informacijos organizavimas Organizacijos sukaupti duomenys ilgainiui tampa informacija, kurios vertingumui vartotojams, o ypač tokioms savybėms, kaip antai: teisingumui, aktualumui, gavimui laiku tiesiogiai turi įtakos jos apdorojimo technologijos ir ypač – duomenų organizavimo technologijos. Duomenų struktūrų vienetai. Rekvizitai, įrašai, rinkmenos, bazės Informacinė sistema (IS) atspindi realaus pasaulio dalį – dalykinę sritį (DS), kuri apima tam tikras veiklas ir jų dalyvius. • Objektas priklauso dalykinei sričiai; • Informacinė sistema atspindi dalykinę sritį; • Savybės apibūdina objektą; • Atributas nusako vieną iš objektų savybių; • Duomenų elementas išreiškia atributą sutarta forma; • Galimos atributo reikšmės nustato reikšmių, kurias šia atributas gali įgyti šiam objektui, rinkinį; • Duomenų elemento reikšmė išreiškia konkretaus objekto tam tikros savybės reikšmę. Paprasčiausias būdas susieti DE su jo reikšme ir su objekto atributais yra dvimatė lentelė. Raktai: 1. Pirminis raktas – tai toks duomenų elementas (DE) arba jų visuma, kuri patogiausiu būdu identifikuoja įrašą ir leidžia į jį kreiptis. 2. Antrinis raktas – įrašo laukas ar laukų derinys, kuris skiriasi nuo pirminio rakto, tačiau taip pat leidžia vienareikšmiškai apibrėžti šį įrašą. 3. Išorinis raktas – įrašo laukas, kuris sieja šį įrašą su giminingos lentelės įrašu ar įrašais ir toje giminingoje lentelėje turi pirminio rakto arba jo dalies vaidmenį. Indeksai, kaip ir raktai, turi vienareikšmiškai apibrėžti įrašą. Skirtingai negu raktai, kuriems sudaryti naudojamos įrašo laukų reikšmės, indeksai yra papildomi duomenys greta lentelės ar įrašų rinkinio. Dažniausiai indekso elementas yra sveikas skaičius ir išreiškia įrašo loginį eilės numerį. Lentelės antraštę sudaro atributų vardai ir jų tipai, kurie lemia atributų reikšmę. Lentelės antraštė yra loginis įrašas, apibrėžiantis, kaip duomenis suvokia vartotojas. Loginis irašas atspindi įrašo struktūrą, t.y. laukų vardų ir jų tipų aprašymą. Loginis įrašo egzempliorius – tai įrašo laukų reikšmių visuma. Duomenų rinkmena – tai įvardyta loginių įrašų egzempliorių visuma. DS priklausančių objektų charakteristikų aibės sudaro organizacijos informacinę bazę. DS informacinė bazė gali būti organizuota dviem būdais: be informacinių technologijų priemonių ir informacinių technologijų priemonėmis. Informacinė bazė be IT – tai rankinė kartoteka, kurioje galima saugoti visą vidinę ir išorinę dokumentaciją (patogi kai nedaug DS objektų, nepatogi informacijai apdoroti). IT pagrįsta informacinė bazė gali būti organizuojama dviem būdais: 1. rinkmenų sistema ( duomenys organizuojami į atskiras rinkmenas, ir kiekvienas uždavinys arba jų grupė turi savo rinkmenas). 2. duomenų baze (saugo ne tik DS duomenis, bet ir jų aprašymą). Duomenų santykiai ir struktūros DS susideda iš objektų, o tarp objektų egzistuoja ryšiai: • vienas su vienu ( jei objektą galima aprašyti dvimate lentele (toliau lentele), tai šis ryšys reiškia, kad vienos lentelės įrašas gali turėti ryšį tik su vienu kitos lentelės įrašu). • vienas su daugeliu (vienos lentelės įrašas gali turėti ryšį su keliais antros lentelės įrašais ir, atvirksčiai). • daugelis su daugeliu ( keli vienos lentelės įrašai gali turėti ryšį su keliais antros lentelės įrašais ir, atvirkščiai). Sudėtingi ryšiai ir didelė duomenų apimtis lemia, kad duomenis būtina organizuoti į logines struktūras. Egzistuoja keturios pagrindinės duomenų struktūros arba duomenų modeliai: 1. Hierarchinis duomenų modelis (HDM) – tapo pirmos kartos DB pagrindu; atsirado iš programavimo kalbos COBOL duomenų struktūrų apibendrinimo. HDM pateikiamas medžio tipo grafu, kurio viršūnės išdėstytos hierarchiniuose lygiuose. HDM galima taikyti atlikti loginį ir fizinį duomenų pateikimą. Šio modelio pranašumas yra tas, kad jį paprasta suvokti. 2. Tinklinis duomenų modelis (TDM) – tapo taip pat pirmos kartos DB pagrindu; sukurtas CODASYL grupės. Duomenys TDM pateikiami kaip įrašų kolekcijos, o ryšiai – kaip rinkiniai, kurie realizuojami rodyklėmis. Duomenų elementas yra laukas. Rinkinio tipas yra „vienas su daugeliu“. Pagrindinis TDM trūkumas – jo sudėtingumas, o pagr. pranašumas – mažesnis nei HDM duomenų perteklius. 3. Reliacinis duomenų modelis (RM) - antros kartos DB pagrindas;turi teorinį pagrindą – reliacinę algebrą ir yra pagrįstas dvimačių lentelių (santykių) naudojimu. Pastaruoju metu populiariausios yra reliacinės DB, nes egzistuoja apie 100 reliacinių duomenų bazių valdymo sistemų. 4. Objektinis duomenų modelis – trečios kartos DB pagrindas. Duomenų registravimo ir įvedimo technologijos Technologijos, skirtos duomenims įvesti į kompiuterio aplinką, vadinamos įvairiai – įvedimo, registravimo, fiksavimo, įrašymo technologijomis, tačiau, kad ir kaip būtų, jos turi tą patį tikslą – sutelkti realiame gyvenime susidarantiems duomenims skaitmeninį pavidalą, tinkamą apdoroti kompiuterinėmis informacinėmis technologijomis, ir atlikti šias procedūras kaip galima patikimiau, tiksliau, išsamiau. Registravimo ir įvedimo technologijų ypatumai/pavojai: • didelės rankinių įvedimo operacijų laiko sąnaudos; brangios operacijos; duomenų įvedimo sąnaudos sudaro apie 60–70 proc. visų duomenų apdorojimo sąnaudų; • daugiausiai duomenų klaidų atsiranda būtent šiuo technologijos etapu; klaidų suradimas ir pašalinimas taip pat brangina duomenis ir didina apdorojimo ciklą; • operacijos dažnai nepatogios tuo atžvilgiu, kad vyksta toli nuo apdorojimo vietos ir nepatogu kontroliuoti jų eigą; be to, sunkoka apsaugoti konfidencialius duomenis nuo „nutekėjimo“ iš jų įvedimo vietos, ypač jei duomenų įvedimo ir apdorojimo vietos yra geografiškai atskirtos. Neautomatizuotas būdas Rankinis duomenų įvedimas yra ilgiausiai egzistuojantis ir iki šiol labiausiai paplitęs duomenų įvedimo būdas. Duomenų rašymo greitį riboja maksimalus operatoriaus darbo greitis. Todėl šis būdas labiau tinka ten, kur nereikia greitai įvesti didelio kiekio duomenų, taip pat kai yra daug duomenų formų, duomenys neaiškūs ar suprantami tik žmogui. Klaviatūra išlieka pagrindiniu rankiniu duomenų įvedimo įrankiu, nors likusios įvedimo technologijos dalies tarp klaviatūros ir kompiuterio turinys daugelį kartų keitėsi: nuo tarpinio įrašymo į perfokortas ir perfojuostas pereita prie tiesioginio įrašymo į magnetines juostas ir magnetinius diskus. Dar vėliau tiesiogiai su kompiuteriu sujungti terminalai, paskui ir asmeniniai kompiuteriai visiškai išstūmė kitokios įvedimo įrenginius. Kartais kyla poreikis įvesti grafinius duomenis – eskizus, schemas, taip pat įvesti į kompiuterį brėžinių koordinates. Tam naudojami tiesioginio grafinės informacijos įvedimo įrenginiai – grafinės plokštelės. Jos daugiausiai veikia elektromagnetiniu ir akustiniu principais. Pirmu atveju darbo lauko paviršiuje indukuojamas elektromagnetinis laukas, o naudojama grafinei informacijai braižyti plunksna arba žymeklis šį lauką iškreipia. Antru atveju žymeklis generuoja ultragarsą, o koordinates nustato davikliai darbo lauko kraštuose. Balso atpažinimo technologijos (BAT) informacinių technologijų kūrėjų akiratyje yra jau seniai. Pagrindinis BAT veikimo principus sukūrė mokslininkai iš bendrovės IBM ir Carnegie–Mellon universiteto Pitsburge, JAV. Kol kas daugiausia dėmesio skiriama būtent kompiuterio ir vartotojo sąveikos erdvei, kurioje vartotojas gali balsu nurodyti reikiamas komandas ir darbo režimus. Automatizuoti būdai Vaizdo nuskaitymo technologijos. Jose naudojami nuskaitantys įtaisai – skeneriai (skaitikliai) nuskaito vaizdus, naudojami šviesos šaltinį ir fotoimtuvą ar kelis fotoimtuvus skirtingoms spalvoms – raudonai, žaliai ir mėlynai. Brūkšninių kodų technologijos. Brūkšniniai kodai – viena labiausiai žinomų ir plačiausiai paplitusių automatizuoto duomenų įvedimo technologijų. Brūkšniniai kodai spausdinami ant objektų (prekių, dėžių, konteinerių) ir atpažįstami lazerio spinduliu, išeinančio iš skenerio. Kortelių technologijos. Skiriamos dvi pagrindinės rūšys: • Paprastosios magnetinės kortelės. Jos saugo įrašytus skaitmenine forma duomenis antrojoje kortelės pusėje esančioje magnetinėje juostelėje. Čia įrašomi daugiausiai kortelės turėtojo identifikaciniai duomenys, todėl greta piniginių operacijų tokiomis kortelėmis naudojamasi ir kaip leidimais, raktais, registracijos priemonėmis ir t.t. • Mikroscheminės, arba lustinės, kortelės turi įmontuotą elektroninę schemą ir pagal jos sudėtingumą ir atliekamas funkcijas skirstomi į mikroprocesorines (su įmontuoti savarankišku mikroprocesoriumi) arba atminties (su įmontuota atminties schema, skaitikliu) korteles. Magnetinio rašalo technologija. Čia naudojamas rašalas su įmagnetintomis metalo dulkėmis ir stilizuotų simbolių šriftas. Didžiausios šios technologijos, kuri žinoma sutrumpinimu MICR (iš angl. Magnetic Ink Character Recognition), naudotojas – bankų sistema, kuri jau apie trisdešimt metų naudoja čekių informacijai koduoti. Rankos rašto skaitymo čekiuose technologija. Nors čekių apdorojimo automatizuotos yra iš dalies magnetinio rašalo technologijos MICR pagalba, tačiau pinigų sumos reikšmė čekyje rašoma ranka, ją nuskaito žmogus – operatorius ir taip operacijai sugaištama nemažai laiko. Masačiusetso technologijos instituto (JAV) mokslininkai sukūrė čekyje esančių ranka rašytų duomenų atpažinimo sistemą, kurioje programinė įranga analizuoja skeneriu nuskaitytą čekio vaizdą. Sukurtos sistemos patikimumas, jos autorių teigimu, yra 80–85 proc. Žymų dokumentuose skaitymas. Naudojamos specialios dokumentų formos su vietomis žymoms, kurios daromos granitiniu pieštuku ar bet kokia rašomąja priemone, vėliau žymas atpažįsta specialus įrenginys. Tokia technologija naudojama, pavyzdžiui, rinkti gyventojų surašymo duomenis, pildyti įvairias anketas ir registracijos blankus. Automatiniai būdai Automatiniai duomenų įvesties būdai remiasi specialiais fiksuojančiais prietaisais – skaitikliais, davikliais, matuokliais, sensoriais ir kt. Skiriamas tolydinių (pvz., temperatūra, tankis slėgis) ir diskretinių (pvz., detalių skaičius, konteinerių skaičius) duomenų registravimas. Duomenų kontrolės metodai Pagrindiniai naudojami kontrolės metodai gali būti suskirstyti į tokias grupes: • vizualūs metodai, • verifikacijos (pakartotinės įvesties) metodai, • programiniai metodai. Pirmieji du naudojami palyginti retai, o programiniai metodai dabar naudojami plačiausiai, kadangi dauguma informacijos apdorojimo technologinių operacijų pamažu migravo iš pagalbinių įrenginių į kompiuterio programomis valdomą veiksmų erdvę. Automatiniai būdai Automatiniai duomenų įvesties būdai remiasi specialiais fiksuojanciais prietaisais – skaitikliais, davikliais, matuokliais, sensoriais. Skiriamas tolydinių ir diskretinių duomenų registravimas. Automatinį diskretinių duomenų įvedimą dažnai pavyksta įdiegti gamyklose, gaminančiose masinę produkcija. Tolydiniai duomenys automatiškai registruojami aplinkybėms, kai žmogaus dalyvavimas yra ekonomiškai netikslingas, pavojingas arba neįmanomas. Naudojant automatines tolydinių duomenu registravimo technologijas, tanka spręsti kai kurias duomenų transformavimo problemas, iš kurių paminėtos suderinamumas, diskretizacija ir linearizacija. Automatinis duomenų įvedimas brangiai kainuoja ir todėl naudojamas palyginus retai. Duomenų kontrolės metodai Kad sumažinti klaidų skaičių įvesties technologijos papildomos duomenų kontrolės operacijomis. Pagrindiniai naudojami metodai skirstomi į grupes: vizualūs metodai, verifikacijos metodai, programiniai metodai. Vizualūs metodai remiasi remiasi žmogaus gebėjimu pastebėti klaidas. Verifikacijos metodų pagrindas – pakartotinas duomanų suvedimas ir palyginimas. Programiniai metodai naudojami plačiausiai, yra keli jų tipai: formato kontrolė, apribojimų kontrolė ir loginių ryšių kontrolė, kuri gali bųti atliekama įvairiais būdais: su tuo paties įrašo duomenimis, su kitų įrašų duomenimis toje pačioje rinkmenoje, su kitų tos pačios duomenų bazės rinkmenų duomenimis ir kontrolinių sumų metodu. Duomenų saugojimas. Duomenų bazių sandara ir veikimas Terminas „duomenų bazė“ atsirado XX amžiaus šestojo dešimtmečio pabaigoje. DB yra logiškai susijusių duomenų visuma, kuri saugoma ir naudojama apibrėžtoje DS. Duomenų ir jų ryšių aprašymas yra loginis ir fizinis. DB saugomiems duomenims būdingos tam tikros savybės: vientisumas, neperteklumas, nepažeidžiamumas, saugumas, informacinis suderinamumas. DB yra neatsiejama nuo duomenų bazės valdymo sistemos (DBVS), kuri sieja vartotoja su saugomais duomenimis. DBVS – programų rinkinys kuris atlieka duomenų struktūrų aprašymą DBVS aplinkos komponentai: aparatinė įranga, programinė įranga, duomenys, procedūros. DB vartotojus galima suskirstyt į keturias grupes: 1. duomenų administratoriai ir DB administratoriai, 2. DB projektuotojai, 3. Taikomieji programuotojai, 4. Vartotojai yra Db klientai. Juos galima suskirstyt į dvi grupes „naivius“ ir patyrusius vartotojus. Duomenų perdavimo ir komunikacijos technologijos Organizacijų veikla neįsivaizduojama be tinklų, nors naudojami telefono tinklai, radijas ir televizija, tačiau didžiausią reikšmę turi kompiuteriu tinklai. Kompiuterių tinklai dabar yra labai svarbi informacinių technologijų raidos kryptis. Pirmieji kompiuteriai buvo atskiros izoliuotos sistemos. Kompiuterių tinklų prototipu galima laikyti didžiuosius universalius kompiuterius (Mainframe), prie kurių išteklių terminalų pagalba galėjo prisijungti paskiri vartotojai. Tačiau čia buvo daug trūkumų ir problemų. Atsiradus AT (asmeniniams kompiuteriais), jiems tobulėjant, šių problemų pavyko išvengti: didėjo našumas, mažėjo kaina, didėjo programinės įrangos gamybos tempai. Po to atsirado organizacijose būtinybė įrengti vietinius tinklus efektyvesniam darbui organizuoti. XX a. vid. Pasaulyje paplito tokios komunikacijos priemonės – telegrafas ir telefonas. Telefono tinklai naudojo kanalų komutavimo technologiją, tačiau ji netiko kompiuterio duomenims perduoti. Todel buvo sukurta paketų komutavimo technologija. Pirmasis paketų komutavimo kompiuterių tinklas ARPAnet buvo sukurtas apie 1969-uosius, vėliau labia greitai išplito JAV ir Europoje, o laikui bėgant iš šių tinklų išsirutuliojo šiuolaikinis globalus tinklas – internetas. Duomenų perdavimo proceso savybės Perduodami tinklu duomenys paverčiami signalais, nes tik taip gali judėti ryšių linijomis. Elektriniai impulsai perduodami variniais laidais, šviesos impulsai – optinio pluošto kabeliais, radijo signalai ar infroraudonieji spinduliai – atmosfera. Kompiuterių duomenų (vienetų ir nulių) keitimas tam tikros energijos impulsais vadinamas kodavimu arba moduliacija. Perduota energija jos paskirties vietoje vėl grąžinama į duomenų pavidalą Skaitmeniniai ir analoginiai signalai. Moduliacija Yra du signalų tipai – skaitmeniniai ir analoginiai. Kompiuterių duomenys yra skaitmeniniai, o telefonai, įvairi vaizdo ir garso aparatūra – analoginių duomenų šaltinis. Pirmu atveju perduodami signalai generuojami kaip elektriniai ar šviesos impulsai, antruoju – kaip elektromagnetinės bangos. Analoginiais signalais lengva multipleksuoti, t. y. vienu ryšio kanalu perduoti daug signalų, be to, jie ne taip greitai silpnėja, palyginti su skaitmeniniais, todėl galima perduoti didesniais atstumais. Skaitmeniniai, arba diskretieji, mažiau jautrūs trikdžiams, palyginti su analoginiais. Kompiuterių tinkluose skaitmeniniai signalai leidžia pasiekti didesnę spartą bei didesnį saugumą ir patikimumą. Duomenims suteikti signalų formą gali būti naudojama įvairūs kodavimo būdai. Kompiuterio viduje naudojamas, pavyzdžiui, potencialo metodas, kai nulį atitinka vienoks įtampos lygis, o vienetą - kitoks. Taikant impulsų metodą, 0 ir 1 koduojami vienodo arba skirtingo poliškumo impulsais. Kompiuterių tinkluose skaitmeniniams duomenims perduoti naudojami nemoduliuoti ir moduliuoti signalai. Nemoduliuoti signalai gaunami užkoduojant duomenis jau minėtais potencialo ar impulsiniu metodais. Nemoduliuotas signalas užima visą ryšio kanalą. Nemoduliuoti signalai naudojami aukštos kokybės kanaluose, pvz, ISDN, kur signalai perduodami atskirais vieno kabelio kanalais. Moduliuoti skaitmeniniai signalai gaunami taikant analoginės moduliacijos metodus. Šiuo atveju skaitmeniniai duomenys pateikiami sinusoidės pavidalo signalu. Naudojant moduliaciją vienu kanalu skirtingais nešančiaisiais dažniais galima perduoti kelis signalus., pvz, taip dirba kabelinė televizija. Atliekant analoginę moduliaviciją, duomenys užkoduojami keičiant vieną iš nešančiosios bangos parametrų – amplitudę, dažnį ar fazę. Paprastai analoginė moduliacija naudojama, kai globaliuose tinkluose perduodami duomenys analoginėmis telefono ryšo linijomis. Perduodant skaitmeninius duomenis analogine forma, naudojami tam tikri įrenginiai. Vietiniuose tinkluose – tinklo plokštės, pritaikytos tam tikrai perdavimo terpei, pavyzdžiui, vytai porai, koaksialiniam ar optiniam pluoštiniam kabeliui, o globaliuose – modemai. Pastarieji atlieka šias funkcijas: koduoja(moduliuoja) ir dekoduoja (demoduliuoja) duomenis, sinchronizuoja elektromagnetinių signalų perdavimą ryšio linijomis, atlieka duomenų perdavimo teisingumo kontrolę ir kt. Tobulėjant ryšių technikai, vis plačiau naudojami skaitmeniniai ne tik kompiuterių duomenų, bet ir garso bei vaizdo perdaimo būdai. Duomenų paketai, komutavimas, siaurajuostis ir plačiajuostis ryšys Prieš perduodant duomenis tinklu signalų pavidalu, pirmiau juos reikia išskaidyti į nedideles dalis, kad jas galėtų apdoroti tinklo įrenginiai ir vienu metu tinkle galėtų dirbti daug vartotojų. Didelį dokumentą ar elektroninę pašto žinutę negalima perduoti tinklu kaip nenutrūkstamą srautą, nes tai užimtų tinklą tam tikrą laiką ir kiti kompiuteriai nebegalėtų juo naudotis. Tokios nedidelės lengvai perduodamos tinklu duomenų porcijos vadinamos paketais (kadrais, segmentais). Perduodamų duomenų suskirstymas į nedidelius paketus turi pranašumų: • Tinklo kompiuteriai gali perduoti duomenis paeiliui, vienas kompiuteris negali monopolizuoti ryšių kanalo; • Jeigu paketas tinkle prarandamas, pakartojamas tik jo siuntimas, o visos rinkmenos iš naujo perduoti nereikia; • Priklausomai nuo tinklo topologijos kiekvienas paketas gali būti perduotas į paskirties vietą skirtingais keliais. Pasiekiamas didesnis perdavimo efektyvumas ir patikimumas. Dažniausiai vietiniuose tinkluose naudojama viena perdavimo terpė. Kompiuterius jungiančiu kabeliu vienu laiko momentu perduodamas tik vienas signalas, todel visos sistemos kabeliu gali naudotis eilės tvarka. Tokio tipo tinklas vadinamas siaurajuosčiu. Kai visi paketai pasiekia paskirties vietą, ten iš jų komponuojamas pradinis pranešimas. Tai tinklo su paketų komutavimu darbo principas. Šis metodas labiau tinka duomenims perduoti nei telefoniniams pokalbiams. Alternatyvus būdas – kanalų arba linijų komutavimo metodas, kurį naudojant laikina ryšio linija sujungia šaltinį su gavėju, tam pasitelkiant bendro naudojimo telefonines linijas ir komutavimo techniką. Šis metodas geriausiai tinka telefoniniui ryšiui, tačiau ir duomenų paketus galima siųsti virtualiu kanalu. Kur kas efektyvesni yra plačiajuosčio ryšio tinklai, kuriuose per vieną kabelį vienu metu perduodami keli signalai.Pvz, kabelinė televizija. Plačiajuostis ryšys vietiniuose tinkluose beveik nenaudojamas, tačiau globaliuose tinkluose jo populiarumas didėja. Duomenų srautų sutankinimas Sutankinimas leidžia keliems vartotojams kartu naudoti tam tikrą terpę. Kelių loginių ryšio kanalų sujungimas į vieną fizinį kanalą vadinamas sutankinimu arba multipleksavimu. Sutankinimas leidžia vienu kanalu perduoti daug signalų, kurie paskirties vietoje atkuriami, atskiriami vienas nuo kito. Sutankinimo schemos skirstomos taip: 1. Erdvinis sutankinimas (šis metodas buvo naudojamas senoje analoginėje telefonijoje: kiekvienas abonentas susietas su vietine telefonų stotimi atskira telefono laidų pora.) 2. Dažninis sutankinimas – dažnių spektras filtrų pagalba paskirstomas loginiams kanalams. 3. Sutankinimas laiko atžvilgiu – vartotojai paeiliui naudoja tą patį kanalą. 4. Sutankinimas suteikiant kodą – kiekvienam kanalui priskiriamas skirtingas kodas, naudojamas siunčiamiems duomenims užkoduoti. Asinchroninis ir sinchroninis perdavimas Perduodant signalus tenka spręsti dar vieną problemą – sinchronizuoti, suderinti laiko atžvilgiu siuntėjo ir gavėjo kompiuterių darbus. Šiuo požiūriu naudojami du duomenų perdavimo režimai: asinchroninis ir sinchroninis. Asinchroniniu būdu duomenys į ryšių kanalą perduodami nuosekliai, bitas po bito, iš kurių, juos priimant, sudaromi baitai. Todėl kiekvienas perduodamas simblis ribojamas pradžios ir pabaigos bitais, kurie ir leidžia išskirti iš perduodamo srauto atskirus baitus. Asinchroninis režimas yra gana lėtas, bet nebrangus. Sinchroniniu būdu duomenys perduodami blokais, į kurių sudėtį taip pat įeina specialūs sinchronizuojantys simboliai, kurie identifikuoja bloko pradžią ir pabaigą, bei klaidų kontrolės bitai, padedantys aptikti keitimosi duomenimis klaidas. Sinchroniniu būdu duomenys perduodami dideliu greičiu, dideliais kiekiais ir beveik be klaidų, tačiau naudojami brangūs ir sudėtingi įrenginiai. Simpleksinis, pusiau dupleksinis ir dupleksinis perdavimo metodai Kanalai, kuriais perduodami signalai, gali dirbti vienu iš trijų režimų: • Simpleksiniu (signalai gali keliauti tik viena kryptimi.pvz, televizija); • Pusiau duplesiniu (duomenys vienu laiko momentu keliauja viena kryptimi, o kita kryptimi – kitu laiko momentu.Pvz, radijo ryšio sistemos, modemai); • Dupleksiniu (duomenys siunčiami į abi puses tuo pačiu laiku. Pvz, telefoninis pokalbis, DSL sistema). Prieigos prie tinklo metodai Naudojami įvairūs prieigos prie tinklo metodai, užtikrinantys duomenų perdavimo proceso tvarką. Galimi du atvejai: tiesioginės prieigos (arba konkurencinės) ir kontroliuojamos prieigos (arba laukimo) metodai. Konkurenciniu atveju, kai dviem ar daugiau tinklo kompiuteriams reikia siųsti duomenis, jie savo peketus gali išsiųsti vienu metu, tada įvyksta savitas paketų susidūrimas – kolizija, kurio metu paketų duomenys prarandami. Taigi tam tikro laiko momentu perduoti duomenis gali tik vienas vartotojas. Kontroliuojamos prieigos prie tinklo atveju prieiga prie perdavimo terpės yra kontroliuojama arba centralizuotai arba tinkle perduodant specialų paketą, vadinamą markeriu. Labiausiai paplitę šie prieigos prie tinklo metodai: • CSMA/CD – konkurencinio metodo pavyzdys, tai dauginė prieiga atliekant nešančiosios bangos kontrolę ir aptinkant kolizijas. Šio mechanizmo esmė paprasta – tinklo kompiuteris, norintis perduoti pranešimą, tikrina perdavimo terpę, laikdamas, kada ji bus laisva. Metodas labiausiai paplitęs Ethernet tinkluose. • CSMA/CA – taip pat konkurencinis metodas, tai dauginė prieiga atliekant nešančiosios bangos kontrolę ir sienkiant išvengti kolizijų. Prieš siųsdamas duomenis, pirmiau siunčia signalą apie savo ketinimus RTS. Jeigu tuo pačiu laiku ir kitas kompiuteris padarys tą patį, įvyks RTS, bet ne duomenų paketų konfliktas. Metodas CSMA/CA naudojamas AppleTalk tinkluose. • Markerio perdavimas – naudojamas žiedinės topologijos Token Ring tinkluose.Tai kontroliuojamos prieigos metodas, nes tik gavęs markerį tinklo kompiuteris turi teisę perduoti duomenis. Kadangi markeris yra tik vienas, kolizijų šiuo atveju nebūna. Markerį generuoja sistema, atliekanti aktyvaus stebėtojo vaidmenį, vėliau jis keliauja tinklu nuo vieno kompiuterio prie kito. • Užklausų prioritetai. Skirtas specialiai vietinio 100VGAnyLAN tinklo architektūrai. Tam tikriems duomenų tipams suteikiami prioritetai, todėl jie apdorojami pirmiausiai. Kabeliai Vytos poros kabeliai – viena iš pirmųjų ir iki šiol telefono linijose naudojamų perdavimo priemonių, vėliau pradėta taikyti ir kompiuterių tinkluose. Jie susideda iš dviejų ar daugiau varinių izoliuotų ir susuktų tarpusavyje laidų. Susukti į poras po du arba po keturis laidininkai iš išorės apsaugomi dar vienu izoliacijos sluoksniu. Laidų susukimas sumažina gretimų porų ir išorinius trikdžius bei perduodamo signalo iškraipymus. Yra du vytos poros poros kabelio tipai: • neekranuota vyta pora, UTP (Unshielded Twisted Pair); • ekranuota vyta pora, STP (Shielded Twisted Pair). Neekranuotą kabelį sudaro aštuoni laidininkai susukti į keturias poras, kurios apvelkamos apsauginiu polivinilchlorido apvalkalu, o galuose naudojami RJ-45 tipo jungčių antgaliai. Nuo telefoninių antgalių RJ-11 jie skiriasi tuo, kad vietoje keturių ar šešių turi aštuonis kontaktus ir yra šiek tiek didesni. Neekranuotos vytos poros kabeliai gaminami kelių kategorijų, atitinkančių standartą EIA/TIA (Electronics Industry Association/Telecommunication Industry Association): • Kategorija 1 – tik telefono tinklams; • Kategorija 3 – telefono tinklams, Ethernet (10 Mbps), Token Ring (4 Mbps) ir kt.; • Kategorija 5 – Fast Ethernet (100 Mbps), SONet ir ATM tinklams; • Kategorija 5e – Gigabit Ethernet (1000 Mbps) tinklams. Ekranuotas vytos poros kabelis papildomai apvyniojamas ekrano sluoksniu (pavyzdžiui, aliuminio folija). Tokia izoliacija patikimai saugo kabelį nuo trikdžių ir leidžia perduoti signalą gerokai toliau. Naudojant ekranuotus kabelius, jų jungčių antgaliai (gremėzdiški IDC (IBM Data Connector) taip pat ekranuojami. STP kabelis naudojamas rečiau nei UTP – dažniausiai tik stiprių elektromagnetinių trikdžių sąlygose. Koaksialiniai kabeliai turi puikią apsaugą nuo trikdžių ir tinka duomenims perduoti didesniais atstumais bei didesniais greičiais. 1 km ilgio kabelyje pasiekiamas 1 – 2 Gbps perdavimo greitis. Yra du koaksialinio kabelio tipai: • RG58 – plonas (Thin coaxial) (Signalas tokiu kabeliu be didesnių iškraipymų perduodamas iki 185 m atstumu); • RG8 – storas (Thick coaxial) (Signalas tokiu kabeliu gali būti perduodamas didesniu nuotoliu – iki 500 m). Optinio pluošto kabeliai naudojami saugiai perduoti didelius duomenų kiekius dideliu greičiu ir dideliais atstumais. Duomenys perduodami moduliuotais šviesos bangų impulsais, kurie sklinda praktiškai nesusilpnėdami specialaus stiklo pluoštu. Pluoštinių optinių kabelių neveikia elektromagnetiniai trikdžiai, todėl jie daug patikimesni už vytos poros ar koaksialinius kabelius. Optinis pluoštas gali būti MMF (Multiple Mode Fiber) arba SMF (Single Mode Fiber). Pirmoju atveju duomenys perduodami 100 Mbps greičiu iki 10 km atstumu (naudojamas vietiniuose tinkluose), o antruoju – iki 1 Gbps greičiu iki 100 km atstumu (naudojamas ilgų distancijų tinkluose). Bevielė terpė Labiausiai paplitęs duomenims perduoti atmosfera būdas – elektromagnetinės bangos. Nuo bangų ilgio priklauso jų sklidimo pobūdis. Yra trys bangų sklidimo tipai: • sklidimas palei žemę (Ground Wave); • jonosferinis (Ionospheric); • Tiesia linija matomumo zonoje (Line of Sight). Duomenų perdavimo techninė įranga Tinklo plokštė (NIC, Network Interface Card) užtikrina ryšį tarp kompiuterio ir tinklo. Ji įstatoma į praplėtimo lizdą kiekviename tinklo kompiuteryje. Kai kuriuose kompiuteriuose tinklo valdiklis būna įmontuotas į sisteminę plokštę, bet dažniausiai gaminamas kaip atskira plokštė, kuri jungiama prie ISA ar PCI magistralės. Pardavime yra ir USB jungčiai pritaikytų tinklo plokščių. Tinklo plokštė ir jos tvarkyklė atsako už daugumos fizinio ir kanalo lygių protokolų funkcijų vykdymą. Skirtingiems protokolams reikia pritaikyti ir juos atitinkančias tinklo plokštes. Tinklo plokštės atlieka įvairias funkcijas, būtinas ryšiui tarp kompiuterio ir tinklo palaikyti. Pavyzdžiui: • Duomenų inkapsuliacija; • Signalo kodavimas ir dekodavimas – dvejetainius duomenis paverčia elektros krūviais, šviesos impulsais ar kitais signalais, priklausomai nuo tinklo aplinkos; • Duomenų perdavimas ir priėmimas – tinklo plokštė tikrina kiekvieno paketo kanalo lygio paskirties adresą, kad tarp visų paketų rastų tą, kuris skirtas jos aptarnaujamam kompiuteriui; • Laikinas duomenų saugojimas – tinklo plokštė perduoda ir gauna duomenis kadrais. Todėl jai reikalinga tarpinė atmintis (buferinė), kad laikinai galėtų saugoti duomenis iš kompiuterio arba iš tinklo, kol ji formuoja kadrą ir rengiasi jį apdoroti; • Nuoseklaus/lygiagretaus perdavimo suderinimas – duomenų mainai tarp kompiuterio ir tinklo plokštės vyksta lygiagrečiai (išskyrus USB), t. y. po 16 ar 32 bitus, tuo tarpu duomenų perdavimas tinkle vyksta nuosekliai bitas po bito. Todėl tinklo plokštei reikia suderinti šiuos perdavimo būdus; • Prieigos prie tinklo valdymas – tinklo plokštė realizuoja kanalo lygio protokolo funkciją MAC (Media Access Control). Modemas (Modem) – įrenginys, naudojamas kompiuteriui prijungti prie telefono tinklų. Jis kompiuterio skaitmeninius signalus verčia analoginiais, kurie perduodami telefono linijomis, o analoginius signalus gavėjo kompiuteryje verčia į skaitmeninius. Modemai gali būti vidiniai (Internal) ir išoriniai (External). Plokštės pavidalo vidinis modemas montuojamas į sisteminės plokštės praplėtimo lizdus, o išorinis – jungiamas prie kompiuterio specialiu kabeliu. Multiplekseris (Multiplexer). Jei reikia perduoti ar priimti didelius duomenų srautus, tai turimų ryšio linijų paprastai nepakanka. Tokiu atveju naudojamas multiplekseris, kuris optimizuoja ryšių linijų panaudojimą – daugeliui vartotojų ar įrenginių (8, 16, 32 ir daugiau) sudaro galimybę naudotis viena didelio greičio ryšių linija. Telktuvas arba koncentratorius (Concentrator) arba skirstytuvas (Hub) taip pat leidžia daugeliui įrenginių dalytis viena ryšių linija, tačiau jis intelektualesnis už multiplekserį, nes galima užprogramuoti tam tikras papildomas funkcijas, pavyzdžiui, laikinai saugoti duomenis ir išsiųsti nurodytu laiku. Norint sujungti kompiuterių grupę į tinklą pakanka tinklo plokščių, koncentratoriaus ir keleto kabelių. Tačiau plečiant tinklus, vien šių įrenginių nebepakanka. Koncentratoriai sujungia tinklus fiziniame lygyje, tačiau naudojami ir sudėtingesni įrenginiai, skirti tinklams sujungti kanalo ir tinkliniame OSI modelio lygiuose. Tai tiltai, komutatoriai, maršrutizatoriai. Tiltas (Bridge) – įrenginys tinklams kanalo lygyje sujungti. Juo galima sujungti du tinklus ar atskirus vieno tinklo segmentus. Tiltas atlieka paketų filtravimą (Packet Filtering). Kadangi tiltas funkcionuoja kanalo lygyje, jis apdoroja visus paketus ir sugeba interpretuoti paketo antraščių informaciją. Jeigu kompiuterio-siuntėjo ir kompiuterio-gavėjo adresai yra skirtinguose tinkluose (arba segmentuose), tai tiltas paketą perduoda, o jei tame pačiame tinkle (arba segmente) – paketas ignoruojamas. Kitaip sakant, tiltas praleidžia tik tuos paketus, kurie keliauja į kitą jo pusę. Tiltas sumažina tinklo apkrovimą, kadangi duomenys nepraleidžiami ten, kur jie nereikalingi. Tuo tarpu koncentratorius išsiuntinėja paketą visiems kompiuteriams. Paprastas tiltas, jungiantis vieno tipo tinklo segmentus, pavyzdžiui, vienoje patalpoje, vadinamas vietiniu tiltu (Local Bridge). Įvairių topologijų ir nutolusiems vienas nuo kito tinklams (ar jų segmentams) sujungti naudojami kiti tiltų tipai. Transliavimo tiltas (Translation Bridge) jungia skirtingus tinklus su skirtingais protokolais, bet jis dirba lėtai ir yra gana brangus, todėl naudojamas retai, nes sujungti skirtingus tinklus galima ir kitais įrenginiais, pavyzdžiui, maršrutizatoriais. Globaliuose tinkluose naudojami nutolę tiltai (Remote Bridge). Komutatorius (Switch Komutatorius nukreipia kompiuterio-siuntėjo paketus tik kompiuteriui-gavėjui. Yra du komutatorių tipai: tiesioginiai (Cut-through) ir su tarpiniu duomenų saugojimu (Store-and-forward). Pirmieji perduoda paketus nedelsiant, net nelaukdami priėmimo pabaigos, tuo tarpu antrieji priima paketą ir tik tada nukreipia jį pagal paskirtį. Maršrutizatorius (Router) – tai įrenginys, kuris funkcionuoja tinkliniame OSI modelio lygyje, skirtas tinklams sujungti. Maršrutizatorius gali sujungti tinklus, dirbančius skirtingais kanalo lygio protokolais (pavyzdžiui, Ethernet ir Token Ring), bet tinklinio lygio protokolas turi būti tas pats. Pats populiariausias šiandien yra TCP/IP rinkinys, kurio tinkliniame lygyje veikia protokolas IP. Kai vieno vietinio tinklo kompiuteris perduoda duomenis kito tinklo kompiuteriui, jis siunčia paketą savojo tinklo maršrutizatoriai, o pastarasis nukreipia paketą į kitą tinklą. Maršrutizatoriumi vadinamas įrenginys arba programinis komponentas, tinkliniame lygyje sujungiantis vietinius tinklus. TCP/IP aplinkoje maršrutizatorių dažnai vadina šliuzu (Gateway). Kartotuvas (Repeater) – įrenginys, kuris po tam tikro atstumo atkuria perduodamų linijomis duomenų signalus, siunčiamus dideliais nuotoliais. Tinkluose kartotuvas naudojamas sujungti du vienodo tipo vietinius tinklus ar jų segmentus. Tinklai ir tinklų technologijos Kompiuterių tinklas – tai keli kompiuteriai ir kiti įrenginiai, sujungti ryšio priemonėmis, kad galėtų bendrai naudoti duomenis ir išteklius bei vykdyti bendrus uždavinius. Sujungti įrenginius galima kabeliais arba bevielėmis priemonėmis. Bendrai naudojami duomenys ir ištekliai – tai rinkmenos, programos, spausdintuvai, modemai ir kt. įrenginiai. Tinklus galima skirstyti į grupes pagal: • apimamą teritoriją; • topologiją; • tinklo operacines sistemas; • tinklo protokolus ir kt. Kompiuterių tinklų klasifikavimas teritoriniu požiūriu Vietiniai tinklai(Local Area Network – LAN) sujungia kompiuterius ir kitus įrenginius, išdėstytus nedidelėje teritorijoje. Vietinį tinklą apibūdina šios susijusios charakteristikos: • topologija – tai kompiuterių sujungimo schema; • tinklo aplinka arba perdavimo terpė; • protokolai. Globalūs tinklai(Wide area Network – WAN) apima dideles geografines teritorijas ir sujungia nutolusius vienas nuo kito mazgus(pvz.: internetas). Jeigu ryšys palaikomas naudojant interneto protokolus ir techn., tai vienos kompanijos privatus tinklas kartais vadinamas intranetu, o kelių skirtingų partnerių – ekstranetu. Virtualus privatus tinklas – tai privatus uždaras tinklas, kuris vietoje skirtosios tel. linijos naudoja internetą. Vertę didinantys tinklai – tai privatūs apsaugoti tinklais, džn skirti įgyvendinti el. dumenų mainus – įv. organizacijų keitimąsi stand. dokumentais. Kompiuteri tinklų klasifikavimas pagal topologiją Fizinė topologija reiškia fizinį kompiuterių, kabelių ir kitų tinklo komponentų išdėstymą, t.y. kaip kompiuteriai ir kiti tinklo įrenginiai sujungti tarpusavyje. Loginė topologija reiškia kelią, kuriuo iš vieno tinklo mazgo į kitą perduodami signalai. Labiausiai paplitusios šios tinklų topologijos: • Magistralės – visi kompiuteriai ir kiti įrenginiai jungiami prie bendro kabelio, kuriuo perduodami duomenys gali sklisti į abi puses. Magistr. tinkle visada lieka du laisvi kabelio galai, kuriuos butina blokuoti specialiais įtaisais – aklėmis arba terminatoriais. Svarbiausias trūkumas – mažas patikimumas. • Žvaigždė – viena iš labiausiai paplitusių tinklų topologijų, kuri grindžiama mazgo arba koncentratoriaus naudojimu. Duomenis perduodantis kompiuteris pirmiausia siunčia juos į koncentr., o šis perduoda duomenis visiems mazgams. Kartais iš mažesnių žvaigždinių tinklų sudaromas hierarchinis žv. tinklas. • Žiedo – topologija gaunama sujungiant kompiuterius nuosekliai vienas su kitu. Vieno kompiuterio perduodami duomenys keliauja į kitą, kol galiausiai grįžta į pradžios tašką. • Gardelės – topologija nėra paplitusi, tačiau ji labai patikima, nes poromis(gardelėmis) sujungiami visi tinklo kompiuteriai – kiekvienas su kiekvienu. Tinklo įrengimas labai brangus. • Kombinuotos (hibridinės) topologijos – dideliems tinklams ypač būdingos, juose galima išskirti atskirus tipinių topologijų fragmentus. Kompiuterių tinklų modeliai ir standartai Protokolai – tai tiksliai apibrėžtos taisyklės, kodai ir procedūros, kirtos įrenginiams sujungti ir duomenims persiųsti iš vieno įrenginio į kitą. Tinklo modeliai apibrėžia, kaip turi vykti duomenų perdavimo procesai( žinomiausias OSI). Protokolų, naudojamų įvairiais OSI modelio lygiais, visuma vadinama Protokolų rinkiniu. Svarbiausios OSI modelio lygiai: 7. Taikomasis; 6. Pateikties; 5. Seanso; 4. Transporto; 3. Tinklinis; 2. Kanalo; 1. Fizinis. Antraščių prijungimo procesas vadinamas duomenų inkapsuliacija. OSI – ne vienintelis kompiuterių tinklo modelis. Dešimtmečiu anksčiau buvo sukurtas DoD modelis kartu su TCP/IP (dbr labiau žinomu) protokolu. VIETINIŲ TINKLŲ TECHNOLOGIJOS Skirtingos vietinių tinklų technologijos vadinamos Architektūra. Šis terminas apibrėžia kabelių sistemą, signalų kodavimą, duomenų perdavimo spartą, paketų formatą, prieigos prie tinklo metodą, topologiją. Labiausiai paplitusios vietinių tinklų architektūros yra Ethernet, Token Ring, FDDI, o Apple Macintosh kompiuteriams – AppleTalk ir EtherTalk. Ethernet tinklai Tai pats populiariausias vietinių tinklų OSI modelio kanalo lygio protokolas. Šio tipo tinkluose naudojama magistralės arba žvaigždės topologija, koaksialiniai arba vytos poros kabeliai. Standartinė perdavimo sparta 10 Mb\s arba 100 Mb\s. Nauji Gigabit Ethernet standartai numato optinio pluošto kabelių naudojimą ir galimybę pasiekti 1 Gb\s greitį. Ethernet standartą sudaro trys pagrindiniai komponentai: • prieigos prie tinklo valdymo mechanizmas (CSMA\CD), • fizinio lygio specifikacija, • kadro formatas. Token Ring Tai žiedo topologijos tinklo architektūra. Dabar jau kuriamos specifikacijos su 100 Mb\s ir 1 Gb\s sparta. Token Ring protokolą apibūdina tie patys kaip ir Ethernet elementai: • prieigos prie tinklo valdymo mechanizmas (CSMA\CD), • fizinio lygio specifikacija, • kadro formatas. Tai puikus pavyzdys architektūros, kurioje fizinė ir loginė topologijos skirtingos, t.y. žvaigždinė ir žiedinė. Logiškai – ,,žiedas“ Visuotinės prieigos modulis • Fiziškai – ,,žvaigždė“ Išoriškai tinklas panašus į žvaigždinį: kompiuteriai sujungti su centriniu koncentratoriumi, kuris čia vadinamas daugelio stočių prieigos moduliu MAU (Multistation Access Unit). Bet kartu panašus į žiedinį: MAU gautus duomenis perduoda tik vienam kompiuteriui eilės tvarka, o ne iškart visiems (kaip Ethernet). Kompiuteris, gavęs paketą, patikrina paskirties adresą ir grąžina jį atgal koncentratoriui, kuris paketą siunčia sekaniam kompiuteriui ir t.t. Todėl susidaro vaizdas, kad paketas keliauja ratu, kol galiausiai grižta į jį perdavusį kompiuterį, kur sunaikinamas. Toks tinklas dirba patikimai ir veikia išėjus kuriam nors kompiuteriui iš rikiuotės. Skirtingai nuo Ethernet, kur naudojamas tik vienas kadro formatas, Token Ring tinkluose gali būti naudojami keturių tipų kadrai: duomenų, markerio, komandos ir atmetimo. Duomenų kadras panašus į Ethernet kadrą, jame patiekiami šaltinio ir paskirties (gavėjo) adresai ir patys duomenys, o kitų tipų kadrai naudojami tik tinklui valdyti. FDDI tinklai FDDI – kanalo lygio protokolas, leidžiantis perduoti duomenis optinio pluošto kabeliais 100 Mb\s sparta. Protokolas naudojamas žiedo topologijos tinkluose su markerio perdavimu. Ši technologija naudojama įrengiant didelių nuotolių, atsparius elektromagnetiniams trikdžiams tinklus miestuose ar didelės apimties vietinius tinklus skirtinguose pastatuose. FDDI naudojami trys kadrų tipai: • duomenų, • markerio, • stočių valdymo. Bevieliai vietiniai tinklai WLAN (Wireless LAN) pasiekė duomenų perdavimo spartą iki 11 Mb\s, tačiau jie neprilygsta savo greičiu ar patikimumu kabeliniams LAN tinklams. Todėl bevielės technologijos naudojamos tik išskirtinai būtinais atvejais. Šiuose tinkluose galimos dvi topologijos: “kiekvienas su kiekvienu” (kompiuteriai keičiasi duomenimis tiesiogiai, bet taip galima sujungti ribotą kiekį kompiuterių) ir infrastruktūra (šiuo būdu galima išplėsti kabelinį tinklą tuo požiūriu, kad prie jo gali prisijungti kiti kompiuteriai bevieliu būdu). Šis standartas palaiko tris fizinio lygio specifikacijas: • tiesinės sekos spektro sklaida • kintamo dažnio skeptro sklaida • infraraudonieji spinduliai Nors dauguma bevielių tinklų naudoja radijo bangas, tačiau greit bus pereita prie infraraudonųjų spindulių, kurie turi daugiau pranašumų: • nejautrios radijo dažnių sistemų trikdžiams • nereikia leidimo kaip deficitinio radijo dažnių diapazono atveju • IR kanalai saugūs, nes jais perduodami signalai neaptinkami radijo tinklų aparatūra • nėra duomenų perdavimo spartos IR ryšio kanalais apribojimų. Globalių tinklų technologijos Sąveikai užtikrinti naudojamas telefoninis (analoginis ar skaitmeninis), optinio pluošto kabelių ar palydovinis ryšys. Duomenys gali būti perduodami įvairiomis terpėmis bet dažniausia naudojamas vienas iš sujungimo tipų – kanalų arba paketų komutacija. Globalinių tinklų technologijos Duomenys adresatui globaliniuose tinkluose gali būti perduodami įvairiomis terpėmis, tačiau dažniausiai naudojamas vienas iš sujungimo tipų – kanalų arba paketų komutacija. Kanalų komutacijos tinklai PSTN Vartotojas per modemą jungiasi prie bendro naudojimo komutuojamo telefonų tinklo PSTN, kuris visame pasaulyje užsiima balso perdavimu. Tinkle su modemu modelio OSI kanalo lygiu paprastai naudojamas PPT protokolas, rečiau SLIP. Yra du PSTN linijų tipai: 1) Skambinimo linijos, kai sujungimas atliekamas pagal reikalavimą.(Didelis triukšmas, lėtos(33,6 kb/s)) 2) Skirtosios linijos –pastovus dviejų tinklų telefoninis ryšys.(Geresnė kokybė, bet brangu, nes reikia mokėti už nuolatinį ryšį(24 h/parą)). Skirtosios skaitmeninės linijos DDS buvo viena iš pirmųjų skaitmeninių JAV komunikacijos sistemų, kuri užtikrino 56 kb/s duomenų perdavimo spartą. Switched 56 - tai skaitmeninis ryšys, garantuojantis 56 kb/s perdavimo spartą, kitaip nei analoginių PSTN linijų, kuriose tokia sparta tik teorinė. T/E linijos. Tai greitaeigės skirtosios skaitmeninės linijos, kurias nuomoja didelės kompanijos perduoti dideli duomenų kieki.Vietoje modemų čia naudojami specialūs įrenginiai CSU/DSU, jie prie tinklo prijungiami per maršrutizatorių. Tl dabar yra pagrindinė skaitmeninės telefonijos technologija, naudojama JAV, garantuojanti 1,544 Mb/s duomenų perdavimo spartą. Termino „Tl linijos" raidė T reiškia duomenų perdavimą - Transmission. Europoje ekvivalente technologija vadinama EI (2,048 Mb/s). Liniją Tl sudaro 24 kanalai, kiekvienas kanalas veikia kaip atskira telefono linija ir kiekvieno pralaidumas - 64 kb/s. Kanalai gali būti naudojami arba visi kartu, arba atskirai. ISDN ISDN - tai visuminių paslaugų skaitmeninis tinklas, kuriuo galima perduoti duomenis (pokalbius, kompiuterio duomenis, vaizdus ar muziką) skaitmeniniais signalais, todėl nebereikia modemų, o tokios linijos našumas ir patikimumas didesnis. Tiesa, pastaruoju metu žinomi ir kiti efektyvūs interneto ryšio rūdai, pavyzdžiui, xDSL ar kabelinė televizija, kurie pasirodo besą spartesni ir pigesni už ISDN. Duomenų perdavimo sparta ISDN linijomis didesnė nei PSTN (vieno ISDN kanalo sparta -64 kb/s, palyginti su 33,6 kb/s PSTN tinkle), be to, daug kartų mažesnis sujungimo laikas. Žinomi du ISDN variantai: • Bazinis ISDN susideda iš dviejų 64 kb/s spartos kanalų duomenims (B kanalai) ir vieno 16 kb/s spartos kanalo tarnybinei informacijai (D kanalas) perduoti. BRI variantas kartais dar vadinamas 2B+D. • Aukštesnės klasės ISDN susideda iš 23 B kanalų ir vieno 64 kb/s spartos D kanalo. Šiuo atveju pasiekiama skirtosios Tl linijos sparta (~ 1,5 Mb/s). Europoje, kur naudojamos EI (2,048 Mb/s) linijos, PRI sudaro 30 B ir 1 D kanalai. ISDN naudoja tą pačią perdavimo terpę kaip ir PSTN, tik galutinis vartotojas privalo turėti specialius Įrenginius: terminalinę ISDN plokštę kompiuteriui, ISDN telefoną, ISDN faksą. Visi minėti įrenginiai prie ISDN tinklo jungiami per specialų terminalinį įtaisą, vadinamą tinklo baigtimi (angl. Network Temiination - NT). NT gali būti dvejopi: • NT tik su skaitmeninėmis sąsajomis, prie kurio galima prijungti iki aštuonių abonento įrenginių. • NT su skaitmeninėmis ir analoginėmis sąsajomis, prie kurio galima prijungti du analoginius įrenginius (analoginius telefoną, faksą ar modemą) ir šešis skaitmeninius. xDSL Skaitmeninė abonentinė linija (angl. Digital Subscriber Line - DSL) - tai bendras įvairių skaitmeninių komunikacijos tarnybų pavadinimas. Visos jos perduoda duomenis standartinėmis telefono linijomis, tik didesniu greičiu nei PSTN ir ISDN. Konkreti DSL tarnyba žymima tam tikru simboliu (pavyzdžiui, HDSL, ADSL ir kt.), todėl kartais naudojama bendra santrumpa - xDSL. xDSL trūkumas - atstumo tarp vartotojo ir paslaugos teikėjo apribojimai. Kai kurios xDSL paslaugos aprašytos lentelėje: Tarnyba Greitis Atstumas HDSL (Hiigh-bit-rate DSL) 1,544-2,048 Mb/s 3,5-4,5 km SDSL {Symmetrical DSL) Iki 3 Mb/s 3 km ADSL (Asymmetrical DSL) 1,544-8,448 Mb/s gaunant 16-640 kb/s siunčiant 3-5,5 km RADSL (Rate-Adaptive DSL) 640 kb/s-2,2 Mb/s gaunant 272 kb/s-1,088 Mb/s siunčiant 3-5,5 km ADSL Lite Iki 1 Mb/s gaunant Iki 512 kb/s siunčiant 5,5 km VDSL (Very-high-bit-rateDSL) 13-52 Mb/s gaunant 1,6-2,3 Mb/s siunčiant 0.3-1,4 km IDSL (ISDN DSL) Iki 144 kb/s 5,5 km Dauguma DSL paslaugų yra asimetrinės, t. y. skiriasi duomenų siuntimo ir gavimo greitis. Tai susiję su tuo, kad DSL signalai sukuria daug daugiau trikdžių perduodant duomenis iš kliento kompiuterio į centrinę DSL tarnybą nei atvirkščia kryptimi. Paketų komutacijos tinklai X.25 standartas X.25 standarto tinklai - tai vienas iš pirmųjų paketų komutacijos tinklų tipų. Jie buvo sukurti ryšiui su Mainframe kompiuteriais. Ši technologija ir dabar vis dar naudojama srityse, kur reikia duomenų perdavimo patikimumo ir saugumo. Pradinis X.25 variantas užtikrino 64 kb/s, o 1992 metų standartas - 2 Mb/s duomenų perdavimo spartą, tačiau reali šio tipo tinklų sparta siekia 512 kb/s. X.25 standartas nustato duomenų perdavimo tarp tinklų taisykles naudojant tarpinį ryšio kanalą su paketų komutacija. Jis apibrėžia tris OSI modelio lygius: fizinį, kanalo ir tinklo. X.25 standartą sudaro keli protokolai. Pagal fizinio lygio protokolo X.21 specifikacijas šiuolaikiniuose X.25 tinkluose duomenims perduoti galima naudoti telefono, ISDN ir skirtąsias linijas. Kanalo lygio protokolas atsako už klaidų korekciją, duomenų srauto valdymą, o tinklo lygio protokolas suskaido duomenis į paketus. Duomenų paketai X.25 tinklu perduodami virtualiais kanalais, kurie gali būti nuolatiniai arba komutuojami. Virtualus kanalas - tai ne kabeliai, o tiesiog virtualus sujungimas. Naudojant vieną fizinį kanalą, pavyzdžiui, skirtąją liniją, galima turėti labai daug virtualių sujungimų. Įrengiant X.25 tinklus naudojami tiltai ar maršrutizatoriai, palaikantys X.25 protokolą. Galimas ir pigesnis variantas, tada naudojama X.25 tinklo plokštė ir modemas, veikiantis skirtosios linijos režimu. Kadrų retransliavimas(Frame Relay) Tai ANSI ir ITU sukurta technologija, skirta šiuolaikiniams kompiuteriams ir skaitmeninėms telefono linijoms. Tai lyg patobulintas X.25 variantas, kuriame naudojami tik du pirmieji OSI modelio lygiai - fizinis ir kanalo. Kanalais perduodama daug mažiau tarnybinės informacijos nei X.25 atveju, todėl Frame Relay daug efektyvesnė technologija, duomenų perdavimo sparta gali būti nuo 1,5 Mb/s iki 45 Mb/s, o tai maždaug atitinka skirtųjų linijų Tl ir T3 lygi. Frame Relay kartais vadinama „greitųjų paketų" technologija. Vartotojams reikia Įsigyti maršrutizatorių, kuris jungiamas prie skirtosios ryšio linijos. Per ją duomenys perduodami į tiekėjo komutuojamų paketų (kadrų) Frame Relay tinklą, vadinamą retransliacijos „debesimi", iš kurio duomenis gali pasiimti kitas vartotojas. Vietinio ir retransliacijos tinklo sąsajai užtikrinti reikia specialaus įrenginio FRAD. Asinchroninis duomenų perdavimas Asinchroninis duomenų perdavimas ATM - tai didelio našumo paketų komutacijos technologija, naudojanti fiksuoto dydžio paketus perduoti įvairių tipų duomenis (dažniausiai balso ir vaizdo) realiu laiku. Standartinė duomenų perdavimo sparta ATM tinkluose gali būti 25,6 Mb/s, 155 Mb/s, 520 Mb/s, 622,08 Mb/s ir net 2,46 Gb/s, todėl naudojama įvairiausiose tinklų konfigūracijose. Kabelio segmentuose, jungiančiuose darbo stotis su komutatoriumi, paprastai naudojama 25 Mb/s sparta, o tarptinkliniuose magistraliniuose kanaluose pasiekiama 100-155 Mb/s sparta. ATM gali būti naudojama tiek globaliuose, tiek vietiniuose tinkluose, ir perduoda duomenis fiksuoto dydžio paketais, vadinamais ląstelėmis. Ląstelių dydis - 53 baitai, iš kurių 48 baitai naudojami perduoti duomenis, o 5 baitai - tarnybine informaciją. Duomenys perduodami nenutrūkstamu ląstelių srautu, o didžiulę spartą lemia mažas ląstelių dydis. Norint vienu metu perduoti duomenis, balsą ir vaizdą, naudojamas signalų multipleksavimas. ATM gali būti naudojama su tradicinėmis perdavimo terpėmis: vytąja pora, T/E linijomis ar optinio pluošto kabeliais. Naujos globalių tinklų technologijos SONET Sinchroninis optinis tinklas SONET kai kuriose šalyse žinomas kaip SDH - tai globalių tinklų technologija, funkcionuojanti fiziniu modelio OSI lygiu. Šis standartas numato duomenų perdavimo spartą diapazonu nuo 51,8 Mb/s iki 2,48 Gb/s, o perdavimo terpę - optinio pluošto kabelius. Plačiajuostis ISDN Plačiajuosčio ISDN technologija skirta greitai perduoti duomenis optinio pluošto kabeliais ir radijo bangomis. Joje naudojami SONET, FDDI ir Frame Relay metodai. Plačiajuostis ISDN pasižymi didele sparta (nuo 10 Mb/s iki 1 Gb/s). SMDS SMDS - tai nauja paketų komutacijos technologija, sukurta specialiai globaliems tinklams, kurių apkrova yra kintama. Ši technologija naudoja didelės apimties paketus, iki 7168 baitų. SMDS kanalai (dažniausiai OC3 SONET) jungiami prie magistralinio telefonų tinklo komutatorių. SMDS gali būti naudojama dideliuose miestuose, duomenų perdavimo sparta nuo 1,544 Mb/s iki 45 Mb/s. Kabelinė televizija Kabelinė televizija(CATV) - tai gerai išplėtota dideliuose miestuose ir net kaimo vietovėse koaksialinių kabelių infrastruktūra, skirta transliuoti televizijos programas iš televizijos kompanijos vartotojams. Vartotojai gauna ir televizija ir interneto ryšį.Tai palyginti pigus būdas, o duomenų perdavimo greitis nuo 364 kb/s iki 1,5 Mb/s. Jei kabelinė televizija įvesta, pakanka pastatyti šakotuvą, prie jo prijungti kabelini modemą, o prie pastarojo per tinklo plokštę galima jungti kompiuteri. CATV kompanijos gali teikti vienkryptį arba dvikrypti perdavimą. Vienkryptis perdavimas reiškia, kad signalai koaksialiniu kabeliu perduodami tik viena kryptimi - iš kompanijos vartotojui. Duomenis perduoti atvirkščia kryptimi galima įprasta analogine telefono linija, kuri taip pat jungiama prie kabelinio modemo. Naudojant dvikrypti kabeli, duomenų perdavimo sparta didelė abiem kryptimis, tačiau paprastai CATV kompanijos riboja vartotojo duomenų perdavimo spartą iki 128 kb/s, kad vartotojai nesugalvotų įrengti Web serverių. Vietinių ir globalių tinklų sujungimo būdai Prijungti vietinį tinklą prie globalių tinklų galima keliais budais, priklausomai nuo turimų lėšų ir atsižvelgiant į organizacijos poreikius . 1. Pats seniausias ir paprasčiausias būdas - aprūpinti kiekvieną tinklo kompiuteri modemu ir prijungti prie telefono linijų. 2. Adresų transliacija NAT - tai vienas iš pigesnių būdų prijungti nedidelius vietinius tinklus prie interneto ar kito globalaus tinklo. Šiuo atveju naudojamas vienas kompiuteris, vadinamas NAT kompiuteriu, kuris vykdo adresų transliavimo programą ir turi sąsajų su abiem tinklais - vietiniu ir globaliu. Šiam kompiuteriui suteikiamas individualus IP adresas, naudojamas ryšiui su vietinio tinklo kompiuteriais palaikyti, ir viešasis IP adresas, naudojamas jungiantis prie globalių tinklų. 3. Serveriai tarpininkai yra ne tik vietinio tinklo ir globalių tinklų tarpininkai, jie taip pat užtikrina duomenų apsaugą, nes atlieka siunčiamų ir gaunamų paketų filtravimą. Be to, jie įsimena dažniausiai naudojamus Web puslapius. 4. Maršrutizatoriai - Įrenginiai, suteikiantys vietiniams tinklams prieigą prie globalių tinklų. Šiuo atveju nebereikia kompiuterių tarpininkų, NAT ar serverio tarpininko, kiekvienas kompiuteris, turintis IP adresą, gali prisijungti prie globalaus tinklo tiesiogiai. Prisijungti reikia arba atskiro įrenginio (maršrutizatoriaus), arba specialios programinės įrangos (tada pats kompiuteris dirba kaip maršrutizatorius). Mobiliosios technologijos Mobilus ryšys - tai judančių abonentų ryšys. Mobilus ryšys gali būti šių tipų: • radijo duomenų sistema, • radijo iešką (pranešimų gaviklių), • korinis, • radialinis, • mobilus palydovinis, • bevielis telefonas. Radijo duomenų sistema Radijo duomenų sistema (Radio Data System - RDS): kiekviena radijo stotis turi savo dažnį (kanalą), kuriuo transliuoja savo programą; FM bangų techninės savybės leidžia vienu metu transliuoti ne tik garsinę, bet ir šiek tiek skaitmeninės informacijos (t.y. trumpus tekstinius pranešimus, pvz., dainos autorius, pavadinimas, orų prognozė, skelbimai ir kt.). Pagrindinis trūkumas – ribotas informacinio kanalo plotis, t.y. galima perduoti tik nedidelį duomenų kiekį. Pranešimų gavikliai Pranešimų gaviklių, arba ieškos (Paging – iškvietimas), ryšys vyksta viena kryptimi. Tokia sistema perduoda trumpus pranešimus iš sistemos centro (ieškos terminalo) radijo ieškos tinklu į abonento pranešimo gaviklį. Radijo ieškos tinklu siunčiamas RIC kodas (Radio Identification Code – RIC) aktyvina gaviklį ir šis, atpažinęs savo kodą, priima jam adresuotą pranešimą. Dažniausiai pasitaiko tekstiniai ir skaitmeniniai. Pagrindiniai trūkumai – gaviklių ribotumas ir nėra grįžtamojo ryšio. Siekiant spręsti šias problemas diegiami abipusio ryšio tinklai, ženkliai išplečiantys pranešimų gaviklių galimybes (nuo žinutės gavimo patvirtinimo iki galimybės į ją atsakyti). Radialinis ryšys Radialinis (Trunk) ryšys – tai didžiulė skaitmeninė sistema, aptarnaujanti daugelį vartotojų, kartais turinti ryšį su bendro naudojimo telefonų tinklu. Tai radijo ryšys, naudojantis tam tikro dažnio radijo bangas, ir besiremiantis signalų retransliavimu. Organizuota bendra prieiga į retransliacijos punktą, iš kurio signalai gali būti retransliuojami tam tikroms abonentų grupėms. Tokios sistemos naudojamos policijos, gaisrininkų, apsaugos tarnybų ir t.t. Korinio ryšio sistemos Korinis ryšys – tai mobilus radiotelefoninis ryšys, teikiantis įvairias šiuolaikinio telefoninio ryšio paslaugas neribojant abonento buvimo vietos. Jau sukurti stacionarūs koriniai aparatai, kurie specialia antena užtikrina daug didesnį veikimo nuotolį nei įprasti mobilūs telefono aparatai. Mobilaus korinio ryšio raidos istorijoje skiriamos trys kartos: • Analoginė sistema (1971 – 1992 m.): informacijai perduoti naudoja analoginius signalus, t. y. nenutrūkstamus; • Skaitmeninė sistema (nuo 1992 m.): informacijai perduoti naudoja skaitmeninę formą, t. y. analoginius signalus verčia diskrečiaisiais; • Universalioji sistema (nuo 1998 m.): leidžia duomenis perduoti dideliu greičiu ir įgyvendinti vaizdo ryšį realiu laiku; tai technologija, leidžianti mobiliuoju telefonu prisijungti prie interneto greitąja jungtimi. (Dabar jau kalbama apie 4-osios kartos mobilų ryšį, šis projektas numatytas iki 2025 metų. Svarbiausia kryptis – globalus tinklų performavimas. Numatoma, kad šios sistemos leis įgyvendinti daug naujų programų, pvz.: virtuali navigacija, telemedicina, telegeoinformacija, ypatingų krizinių situacijų valdymas, grupinės multimedija komunikacijos ir kt.) GSM – šiuo metu labiausiai paplitęs standartas, kuriam priklauso 55 % pasaulio korinio ryšio abonentų. GSM ryšys nuolat tobulėjo ir praturtėjo naujomis paslaugomis: • Trumpųjų žinučių (Short Message System – SMS) paslauga; • Daugialypės terpės informacijos perdavimo (Multimedia Message System – MMS) paslauga; • Protokolas bevieliams įrenginiams WAP (Wireless Application Protocol), jungiantis mobilaus ryšio ir interneto technologijas; jei tinklapis parašytas HTML kalba, speciali programa išverčia jį į bevieliam tinklui skirtą tekstų kūrimo kalbą WML; • Paketinio duomenų perdavimo GPRS (General Packet Radio Service) paslauga, skirta greitesniems duomenų mainams (teorinis spartos maksimumas – 171,2 kb/s), nedideliam informacijos kiekiui perduoti. Technologijos duomenų perdavimui spartinti: • Sparti komutuojamų kanalų duomenų perdavimo HSCSD (High Speed Circuit Switched Data) technologija, leidžianti pasiekti 43,2 kb/s fiksuotą spartą, tinka didesniam informacijos kiekiui perduoti; • EDGE (Enhanced Data Rates for Global (GSM) Evoliution), leidžianti perduoti visų tipų informaciją ir pasiekti net 384 kb/s spartą, tačiau skirta tik 3G mobilaus ryšio sistemai. Tobulinami ir mobilieji telefonai. Naujausi turi puikų ekraną, integruotą skaitmeninį fotoaparatą, diktofoną, iš programų – specialią OS, interneto naršyklę, pašto programą, užrašų knygelę, kalendorių, tekstų redaktorių, elektronines lenteles ir kt. Bevielis telefonas Bevielis telefonas – tai mobilaus ryšio sistema su ribotu abonentų judėjimu. Bevielio telefono sistemos DECT (Digital European Cordless Telecommunications) technologija naudojama: • „Vidinis telefonas“ (The Cordless); • „Bevielė vietinė kilpa“ (Wireless Local Loop – WLL); • „Bevielis ribotas mobilumas“ (Cordless Terminal Mobility – CTM); • „Namų bevieliai telefonai“ (Home Cordless Phones); • GSM/DECT junginys (GDM/DECT Internetworking). Palydovinio ryšio technologijos 1970-ųjų pradžioje atsirado palydovio ryšio sistemos, nuo tada palydovinio ryšio kokybė ir galimybės ėmė smarkiai plėstis ir tobulėti. Palydovinis ryšys – tai radijo ryšio atmaina, nes vietoje retransliatoriaus Žemėje naudojamas palydovas, kuris skrieja savo orbita.Skiriam keturi orbitų tipai. ◦ Geostracionarios orbitos ◦ Vidutinio aukščio orbitos ◦ Žemos orbitos ◦ Elipsės formos orbitos • Palydovinis ryšys turi daug pranašumų organizuojant plataus masto telekomunikacinius tinklus. Teikia galimybę aprėpti didžiulęteritoriją, milžinišką vartotojų skaičių, sumažinti tinklo eksploatavimo išlaidas ir pan. Kiekvienas palydovinio ryšio tinklas apima vieną ar kelis palydovus per kuriuos sąveikauja Žemėje esančios stotys. 3.5. Interneto technologija Internetas – pasaulio kompiuterių tinklų sistema, kurioje yra didžiulis kiekis duomenų, programų, dokumentų ir kitokios informacijos ir kuri leidžia naudoti kompiutėrį tos informacijos paieškai bei tiesiogiai bendrauti su bet kuriuo kitu tinklo vartotoju. Tai visas pasaulio šalis apimantis kompiuterių tinklas, jungiantis daugybę nacionalinių ir transnacionalinių bendrosios paskirties ir komercinių tinklų. 3.5.1 Informacijos perdavimas internetu Interneto pagrindas – TCP/IP (Transfer Control Protocol/Internet Protocol) protokolų rinkinys, į kurio sudėtį be TCP ir IP protokolų įeina ir tokie taikomojo lygio protokolai: • HTTP (Hypertext Transfer Protocol) – hiperteksto perdavimo protokolas; • SMTP (Simple Mail Transfer Protocol) – pašto perdavimo protokolas; • NNTP (Network News Transfer Protocol) – tinklo naujienų perdavimo protokolas; • FTP (File Transfer Protocol) – rinkmenų perdavimo protokolas. Tinkluose, dirbančiuose TCP/IP protokolu vartojamas terminas „pagrindinis protokolas“, kuris gali reikšti kiekvieną tinklo įrenginį, turintį jį identifikuojantį adresą. Kiekvieną kompiuterį apibūdina unikalus skaitmeninis adresas (IP adresas) ir jį atitinkantis simbolinis vardas Interneto teikiamos paslaugos Internetas – pasaulinis kompiuterių tinklas, sudarantis sąlygas gauti ir perduoti informaciją; WWW – interneto informacinė paslaugų sistema, apimanti didelį kiekį informacijos. Svarbiausi www komponentai yra šie: • HTTP (hiperteksto perdavimo protokolas); • HTML (web dokumento kūrimo kalba) • web serveriai; • web klientai arba naršyklės; • DNS. HTTP protokolas - protokolas, nustatantis keitimosi hipertekstiniais dokumentais taisykles. Hipertekstas – tektas, turintis nuorodų į kitas to paties ar kito dokumento vietas, tokios nuorodosn vadinamos hipernuorodomis. Web klientas – tai programa, vadinama naršykle, ji siunčia vartotojo užklausas į web serverį – programą, kuri tas užklausas analizuoja ir siunčia reikalingą dokumentą klientui. Taigi web serveriai ir klientai nedrauja su HTTP protokolu. WWW žiniatinklio informacija saugoma Web puslapiuose arba tinklalapiuose, jiems kurti naudojama speciali kalba HTML, apibūdinanti dokumento teksto apipavidalinimą. Naršyklė – tai kliento programinė įranga. Didžiulis informacijos kiekis, sukauptas žiniatinklyje kartais sukelia problemų norint surasti reikalingiausius duomenis. Siekiant palengvinti paieškos procesą, sukurta daugybė paieškos sistemų: AltaVista, Google, Excite, Lycos. Northern Light. Dar vienas žiniatinklyje naudojamas terminas – Web portalas. Tai tam tikras Web mazgas, kuris vartotojui yra namų arba „paradinis“ puslapis. Paprastai tai yra vieta, teikianti daug paslaugų: naujienas, paštą, hipernuorodas. Tokios vietos adresą vartotojai nurodo nustatydami naršyklės parametrus. Elektroninis paštas Elektroninis paštas (email) - viena iš populiariausių interneto paslaugų, turinti daug pranašumų. Elektroninis paštas greitas, patogus ir pigesnis už paprastą paštą ir telefono ryšį. Elektroninius laiškus galima skaityti patogiu laiku, neskubant, grįžti prie įdomesnių vietų, juos galima išspausdinti popieriuje, padauginti ar saugoti bet kokia patogia forma. Šiuolaikinės elektroninio pašto klientu programos leidžia prijungti prie laiško bet kokias rinkmenas, taigi laiškas gali būti ne tik tekstinis. Elektroninio pašto adresą sudaro dvi dalys, atskirtos ženklu @. Pirmoji dalis identifikuoja žmogų, antroji - jo pašto serverį. Pirmojoje adreso dalyje gali būti keli žodžiai, atskirti taškais. Antrosios dalies pirmasis žodis dažniausiai reiškia kompiuterio vardą, toliau yra srities vardas ir šalies kodas ar kuri nors kita internete naudojama santrumpa, p3vyzdziuijonas.jonailis@lcf.vu.lt, ji i Iii iš @ya hoo. com. Be abejo, elektroninis paštas turi ir trūkumų. Tarptautiniu kompiuterių tinklu išsiuntinėjama masinė informacija (pvz.: reklaminė medžiaga) tapo didele šių dienu problema. Ji „užkemša" ryšio linijas ir trukdo vartotojui susirasti reikalingus elektroninius laiškus. Dabar yra specialių filtrų, pažyminčių įtartinus pranešimus, galinčių sudėti juos i atskirą aplanką arba automatiškai pašalinti. Lyginant su realiu ar telefoniniu pokalbiu, elektroninis laiškas neteikia emocijų. Todėl juose galima naudoti emotikonus - specialias piktogramas, galinčias išreikšti tam tikras emocijas. Deja, daugelis ėmė piktnaudžiauti tuo, jog elektroninius laiškus labai paprasta išsiųsti. Vis labiau plinta “elektroniniai karai” -šiurkštūs išpuoliai ir grasinimai. Taip pat elektroninis paštas atvėrė vartus plisti kompiuteriniams virusams. Elektroninį paštą aptarnauja serverio ir kliento programinė įranga. Elektroninio pašto serveriuose naudojami standartiniai protokolai: • SMTP (angl. Simple Mail Transfer Protocot); • l'()P3 (angl. Post Office Protocol vcrsion 3); • IM AP(angl. Internet Message Access Protocol). SMTP scrveris paprastai naudojamas elektroniniams laiškams siųsti. POP serveris priima elektroninius laiškus ir saugo juos pašto dėžutėje. IMAP serveriai taip pat priima elektroninius laiškus, bet dar jie suteikia galimybę peržiūrėti gautų laiškų pavadinimus ir nuspręsti, kuriuos iš jų pasiimti į savo kompiuterį, o kuriuos galima pašalinti net jų neskaičius. Labiausiai paplitusi elektroninio pašto serverių programinė įranga yra Microsoft Exchange, Netscape Messaging Senver, Post Office, Sendmail, Slmail, Imail, Mdaemon ir kt. Naujienų grupės Naujienų grupės sudaromos teminiu pagrindu. Norint dalyvauti naujienų grupėse, reikia savo kompiuteryje įdiegti specialią programą ir prisijungti prie tam tikro naujienų serverio. Tada galima peržiūrėti ir skaityti visus tos naujienų grupės pranešimus bei siųsti savuosius. Taip pat yra ribotos prieigos naujienų grupių, kuriose reikia nurodyti vartotojo vardą ir slaptažodį. Dažniausiai naujienų grupių serveriai ir klientai vienas su kitu bendrauja protokolu. Naujienų grupės veikia diskusijų ar skelbimų lentų principu. Vartotojas visam pasauliui gali užduoti klausimą ir gauti atsakymų ir patarimų iš tų, kurie jau išsprendė panašią problemą. Naujienų grupėse galima nuolat sekti tam tikros dalykinės srities naujienas, sužinoti, kokių problemų kyla specialistams ir kaip jos yra sprendžiamos. Kiekviename naujienų serveryje visi gauti pranešimai yra saugomi tam tikrą ribotą laiką, kad visi norintys galėtų su jais susipažinti. Pasaulyje naujienų grupių yra be galo daug, todėl jos suskirstytos į temines grupes. Rinkmenų persiuntimas (FTP) Rinkmenoms persiųsti internete naudojamas rinkmenų persiuntimo protokolas FTP. Šis protokolas leidžia vartotojui susisiekti su nutolusiu kompiuteriu, užsiregistruoti jame ir persiųsti rinkmenas iš nutolusio kompiuterio i vartotojo kompiuterį arba atvirkščiai. FTP paslaugos paplito todėl, kad visiems interneto vartotojams suteikė galimybę keistis rinkmenomis. Dauguma FTP serverių suteikia galimybę prisijungti prie jų anonimiškai. Vartotojai, prisijungę anonimiškai, turi ribotas teises: ne visa serverio informacija jiems yra matoma, jie negali persiųsti visų rinkmenų. Prisijungimas prie tolimos sistemos (Telnet) Telnet - tai prisijungimo prie tolimos sistemos (kompiuterio) protokolas. Jis suteikia galimybę dirbti taip, lyg vartotojo klaviatūra ir vaiduoklis (terminalas) būtų tiesiogiai prijungti prie nutolusio kompiuterio. Vartotojas gali naudotis nutolusio kompiuterio ištekliais - paleisti programas, peržiūrėti rinkmenas ir kt., tačiau Telnet protokolu negalima persiusti rinkmenų iš vieno kompiuterio į kitą. Programa Telnet - tai kliento terminalo emuliacijos programa, naudojanti Telnet protokolą. Ši programa įeina į TCP/IP protokolų rinkinį. Kitas kompiuteris pasiekiamas per Telnet tik vartotojui užsiregistravus ir nurodžius savo vardą bei slaptažodį. Tačiau internete galima naudotis ir anonimo teisėmis, bet jos riboja darbo nutolusiame kompiuteryje galimybes. Pokalbiai (IRC) IRC - tai internete vykstanti tekstinė komunikacija (pokalbis) realiu laiku. IRC sistema - tai aplinka, kurioje IRC klientai, prisijungę prie IRC serverio, „kalbasi" vienas su kitu, be to, pokalbyje vienu metu gali dalyvauti ir daugiau pašnekovų. IRC serveriai pateikia atskirus pokalbių kanalus, skirtus tam tikromis temoms arba tam tikroms vartotojų grupėms. Kiekvienas IRC vartotojas bendrauja per kliento programą. Greito pranešimų perdavimo programos akimirksniu perduoda pokalbyje dalyvaujančių asmenų tekstinius pranešimus. Yra sistemų, teikiančių balso ir vaizdo ryšio priemones. Pranešimų perdavimo programų pavyzdžiai: Messenger, Yahoo Messenger ir kt. Garso ir vaizdo konferencijos Garso ir vaizdo konferencijų, arba telekonferencijų, pagalba gali bendrauti vienas nuo kito nutolę vartotojai. Šios technologijos tampa vis populiaresnės komercinėse ir mokslo organizacijose. Jos skirtos aptarti verslo reikalus su partneriais iš įvairių šalių, organizuoti virtualias klases mokymui realiu laiku, pagaliau pamatyti ir išgirsti kitame pasaulio krašte esantį asmenį. Garso ir vaizdo konferencijoms organizuoti reikia turėti specialią techninę ir programinę įrangą. Techninės priemonės - tai garso plokštė, ausinės su mikrofonu arba garsiakalbiai ir mikrofonas, vaizdo kamera. Garso ir vaizdo konferencijų programinė įranga gali būti dviejų rūšių: palaikanti dviejų asmenų ryšį arba palaikanti grupės asmenų ryšį. Garso ir vaizdo duomenys internete Šiuolaikinės ryšio priemonės (ISDN, DSL, T/E ryšys ir kt.) teikia galimybę perduoti garso ir vaizdo duomenis nenutrūkstamu srautu, o tai leidžia klausytis garso įrašų, internetinių radijo transliacijų ar žiūrėti televizijų laidas bei kitokius vaizdo dokumentus tiesiogiai savo kompiuteryje susijungus interneto ryšiu su atitinkamu serveriu. Tam naudojama speciali programinė Įranga: QuickTime, RealAudio/RealVideo ar Microsoft Media Player. Interneto lelefonija Interneto lelefonijos programų pagalba vartotojai gali kalbelis vienas su kilu, nepaisant atstumo. Ši technologija vadinama VoIP. Pagal naudojamus įrenginius ir galimybes pokalbius kompiuterių tinklu galima skirstyti taip: • kompiuteris-kompiuteris; • kompiuteris-telefonas; • telefonas-kompiuteris: • telefonas-telefonas (internetu). Virtualūs privatūs tinklai Šiems tinklams įrengti reikia minimalių išlaidų, jie vis labiau populiarėja. Šiuo atveju internetas naudojamas kaip duomenų perdavimo priemonė, užtikrinanti patikimą ir saugų privataus vietinio tinklo sujungimą su nutolusiais klientais. Virtualiuose tinkluose nėra tiesioginės perdavimo terpės. Duomenims perduoti viešajame tinkle, paprastai internete, sukuriamas tunelis, kurio pagalba bendrauja VPN kompiuteriai. Tunelis- tai tik loginis taško su tašku sujungimas. Perduodami tuneliu duomenys šifruojami, be to, atliekamas vartotojų autentifikavimas. VPN tinkluose naudojami trijų tipų protokolai: • protokolai tuneliui sukurti; • saugos užtikrinimo (šifravimo) protokolai; • tinklinio ir transporto lygių protokolai, nusakantys VPN kliento ir VPN serverio bendravimo taisykles (pavyzdžiui, TCP/IP, IPX/SPX). VPN tunelį galima sukurti antruoju (kanalo) ir trečiuoju (tinkliniu) modelio OSI lygiais. VPN linkių saugumą užtikrina šios procedūros: • Autentifikacija • Autorizacija. • Šifravimas. Pirmu atveju galimi du VPN tinklų tipai: 1. Pagrindinis VPN įrenginys yra maršrutizatorius, turintis duomenų šifravimo priemonių. 2. VPN naudoja ugniasienes . Pagal saugos taisykles, kurias nustato tinklo administratorius, ugniasienė sprendžia, ar galima praleisti tam tikrą paketą, blokuoti ar ne tam tikrus IP adresus ar jungčių numerius. Paprastai ugniasienės įrengiamos tinklo šliuzuose, jungiančiuose vietinį tinklą su kitais tinklais. Realizuojant VPN tinklus programiniu būdu, galima pasirinkti du variantus: 1. Įsigyti specialias įvairių gamintojų tam tikslui sukurtas programas. 2. Įsigyti operacinę sistemą, į kurios sudėtį įeina VPN priemonės, pavyzdžiui, Windows 2000. Tai kainuoja pigiau nei pirmu atveju. Biuro sistemų technologijos Jos skirtos padidinti biuro darbuotojų (sekretorių, referentų..) darbo našumą kompiuterizuojant pagrindines biuro veiklos sritis – komunikaciją ir koordinavimą. Pasitelkus šias technologijas bendraujama laiškais, pranešimais ir kitais dokumentais organizacijos viduje bei už jos ribų ( su tiekėjais, klientais). Jų svarba efektyviam organizacijos darbui yra gan didelė. Biuro informacinės technologijos turi ilgesnę istoriją nei kompiuteriais pagrįstos informacinės technologijos. Anksčiau naudotos rašomosios mašinėlės, kartotekos, mikrofilmai, bylos ir aplankai, dalykiniai raštai ir laiškai įgijo naują pavidalą atitinkamų kompiuterinių technologijų (teksto redaktorių, duomenų bazių, elektorinio pašto) dėka. Jos leido efektyviau valdyt ir koncentruot biuro informaciją. Čia galima pažymėti kelias naujausias biuro technologijų funkcijas – elektroninė skelbimų lenta, elektorinių žinučių sklaida, lengvas dokumentų jungimas. Apibūdinsim kelias svarbiausias dabar naudojamas biuro technologijas. Dokumentų rengimo ir valdymo technologijos Dokumentai rengiami daugiausiai tokiomis priemonėmis: • Tekstų redaktoriais (Microsoft Word, Word Perfect Suite..) • Maketavimo ir leidybos programomis (Adobe Acrobat, Corel Ventura..) • Teksto simbolių atpažinimas iš nuskaityto materialaus dokumento taškinio vaizdo (skeneriais) (Fine Reader, Cunei Form) • Hiperteksto dokumentų rengimas tinklalapiams (Corel Word Perfect Suite 8 Proffesional) • Paprasto teksto rengimo programos (Write, Wordpad, e-mail laiškų rašymo programos) Šių programų pagalba dokumentas virsta elektoriniu dokumentu ir jo apdorojimo galimybės išsiplečia. Jis paskatino dokumentų valdymo technologijų atsiradimą. Jų paskirtis struktūrizuoti dokumentų judėjimą, saugojimą ir naudojimą, kaip tai su duomenimis daro duomenų bazių ir kitos duomenų tvarkymo technologijos. Informacijos sklaidos ir grupių darbo technologijos Ši technologija skirta skatinanti bendrą veiklą ir koordinavimą. Elektroninio pašto funkcijos yra ribotos, kai reikia suteikti elektroninę bendro darbo erdvę su tokiom savybėm kaip parama atlikti idėjų generavimą ir diskusijoms, vieša atnaujinama informacija apie bendrą daro eigą, automatinis perduotos informacijos kaupimas ir klasifikavimas. Programinė tokių technologijų įranga vadinama grupių darbo įranga. Vienas tokios įrangos atstovas yra paketas Lotus Notes. Tai grupių darbui skirta elektroninė erdvė, kuri leidžia naudotis elektoriniu paštu, kaupti ir saugoti įvairaus pavidalo dokumentus, leisti kurti duomenų bazes, naudoti elektroninį kalendorių, saugiai koduoti tinkle perduodamą informaciją, stebėti darbų eigą, skelbti bendrą informaciją, skelbti saugomą informaciją WWW puslapių formatu. Prie šios biuro priemonių grupės galima priskirti ir intraneto technologiją. Procesų valdymo sistemų technologijos Jas naudojant stebimi ir valdomi nenutrūkstami gamybos ar kitokie procesai. Ten kur reikia stebėti daug procesų parametrų ar greit apdorot nemažą duomenų kiekį (jėgainėse, automatinėje gamyboje..). Jos yra gan paplitusios. Pradiniai duomenys naudojant tokias technologijas renkami automatiniais būdais (žr.3.1). Tiesiogiai procesą valdo analoginiai kontrolieriai, kurie gali tiek stebėti, tiek reguliuoti atskirus proceso parametrus (pvz. slėgį). Kompiuteriai naudojami paremti ar vykdyti sudėtingesnes valdymo funkcijas. Kelios bazines procesų valdymo sistemų schemos: • Duomenų rinkimo sistema. Duomenys apie proceso eigą automatiškai renkami, perduodami kompiuteriui, apdorojami, kaupiami ir pateikiami vartotojui. • Operatorių įspėjimo programa. Greta išvardytų funkcijų veikia programos galinčios vertinti situaciją, pateikti pasiūlymus, pranešti apie reikalingą remontą... • Automatinio valdymo sistema. Proceso valdymas gali būti visiškai automatizuotas, o reguliuojančias komandas pateikia kompiuteris, kuriuo apdorojami gauti duomenys. • Analoginio dubliavimo tiesioginio skaitmeninio valdymo sistema. Kompiuterio priimti sprendimai tiesiogiai valdo procesą, o sutrikus veiklai perima kontrolieriai. • Hibridinė sistema. Įkūnija aprašytų schemų derinius, sudarytus hierarchine tvarka. Integruojančių informacinių sistemų technologijos Verslo valdymo sistemos (VVS) integruoja informacinius procesus organizacijos mastu ir taip leidžia susieti ir įvertinti įvairias veiklos sritis. Svarbiausios VVS stiprybės yra: gaunama realiu laiku informacija; informacija įvedama vieną kartą; duomenys standartizuodami organizacijos mastu ir tampa tikslesni; taikomieji uždaviniai įkūnija geriausią patirtį; organizacija verčiama dirbti efektyviau; objektyvesni rezultatai ir tikslesnės prognozės. VVS sąlygomis organizacija tampa labiau ,,permatoma“, o tai leidžia nuo tradicinio informacijos pateikimo pjūvio pereiti prie kitų pjūvių (pagal procesus, projektus, produktus..). VVS yra stambios ir sudėtingos sistemos ir pagrindiniai problemų šaltiniai jas įgyvendinant yra: • Sudėtingas ir varginantis diegimas. Tenka iš esmės keisti veiklos būdus ir įpročius • Didelės vienkartinės išlaidos ir neaiški grąža. Jos brangios, o nauda sunkiai įvertinimą • Nelankstumas. VVS įranga yra sudėtinga, sunkiai įsisavinama, trūksta specialistų. • Strateginės naudos problemos. Diegimas bus nesėkmingas jei skirsis nuo organizacijoje naudojamų originalių veiklos modelių, sudarančių konkurencinį pranašumą. Santykiu su klientais valdymo sistemos (CRM) vykdo funkcijas kaip 1)registravimas bet kokių kontaktų su klientais, šiuos duomenis renkant visais įmanomais kontakto kanalais 2)Sukauptų duomenų analizavimas, klientų grupavimas 3)analizių rezultatų teikimas marketingo kompanijoms 4)Bendravimo su klientu individualizavimas 5)grįžtamojo ryšio stebėjimas. Tiekimų grandinės valdymo sistemos (SCM) susieja tiekimus/pirkimus, atsargų valdymą, gamybos eigą, distribuciją ir pardavimus į veiksmų grandinę su vieninga informacija ir leidžia atsakyt į klausimus ar kažkoks užsakymas įmanomas ir kaip greit gali būt padarytas. Kai kuriose sistemose tiekėjo ir pirkėjo informacinės sistemos tampa matomos vieni kitiems. INFORMACIJOS PATEIKIMO TECHNOLOGIJOS Informacija pateikiama: • Popieriuje • Ekrane (ar kitas šviesa pagrįsta vaizdavimo įtaisas) • Garso ar akustinis signalas Informacijos pateikimo galimybės: 1. Spausdinimo: ◦ Patogus rengiamo spausdinti informacijos redagavimas ir apipavidalinimas (daug programų: įvairūs šriftai, teksto ir iliustracijų formatai, lentelės, spalvos, kontūrai ir kt.) ◦ Automatinės spausdinimo zonos, laukai (automatinis besikartojančių zonų įtraukimas, pvz: puslapio antraštės, paraštes, adresai, kreipiniai) ◦ Struktūros valdymas (pavyzdžiui automatinio turinio sudarymas, išnašos, nuorodos) ◦ Galimybė registruoti keliems vartotojams dokumento pokyčius ir jų versijas. 2. Ekranų savybės (monitoriai, telefonai, delniniai kompiuteriai, interfeisai): ◦ Portatyvumas (leidžia naudotis jais nepaisant buvimo vietos) ◦ Galimybė jungtis prie nutolusių informacijos šaltinių ◦ Ribota ekrano talpa (ribotas atvaizduotas informacijos kiekis) ◦ Interaktyvumas – galimybė vartotojai ir matyti ir daryti įtaką pateikiamai informacijai 3. Garsų pavyzdžiai: ◦ Balsinis dialogas (vartotojo ir kompiuterio bendravimas kalbos fragmentais) ◦ Viešos informacijos pateikimas balsu (telefonuose, tvarkaraščių...) ◦ Teksto skaitymas balsu iš elektroninių dokumentų (tai kompiuterio informacijos naudojimas akliesiems su lietimo ir gestų pagalba) 4. Vaizdų atgaminimo įranga. Tai galimybė šiuolaikines fotografijų ir filmų įrašus laikyti skaitmenine bylomis, persiusti jas, redaguoti, saugoti ir kita. 5. Multimedija ir hipermedija. Čia suderinama tekstas, grafika, videovaizdas, garsas. Plačiai naudojama elektroninėse knygose, laikraščiuose, naujienų portaluose, mokomosiose paskaitose ir pan. 6. Visuomenės informavimo priemonių ir IT suartėjimas. Tai viešos informacijos pateikimas visuomenei (televizija, radijas), kai visuomenė ir IT glaudžiai suartėja. Pavyzdžiui vartotojų galimybė televizijos programas matyti per internetą. Vaizdų atgaminimo įranga Plintant skaitmeninėms terpėms, šios teprės išstumia tradicines fotografijos ir filmų srityse. Įrašai ir vaizdai tampa skaitmeninėmis bylomis, kurios saugomos ir padorojamos kaip ir kiti duomenys. Prireikus šias skaitm. bylas galima kelti į išorines laikmenas – spausdinti nuotraukas ar įrašyti optinius videodiskus. Multimedija ir hipermedija Čia suderinami – tekstas, grafika, videovaizdas, garsas. Ši technologija naudojama tokiose srityse- elektr. knygos, laikraščiai ir naujienų portalai, mokomosios paskaitos, vaizdo konferencijos, kompiuterių žaidimai. Visuomenės informavimo priemonių ir IT suartėjimas Kopiuteris gali būti kaip radijo arba TV imtuvas. Kita vertus, televizija taip pat priartėjo link IT funkcijų. Dabar nemažai TV bendrovių transliuoja savo programas internetu Pateikiamos informacijos išraiškos formos 1. tekstas. Tai labiausiai paplitusi informacijos raiškos forma. 2. struktūrinai duomenys. Jais pateikiami griežti faktiniai duomenys – rekvizitai, įrašai, lenetelės. Informacijos apdorojimo rezultato VIS dažnai pateikiami dokumentais. 3. vaizdai. Su pirmaisiais PC išpopulerėjo vadinamoji dalykinė grafika, vėįliau ją papildė piešimo ir grafinio projektavimo programos, dar vėliau į komp. Persikėlė skaidrės, nuotraukos, animacija, videofilmai. Dalykinė grafika, diagramos. Intensyviai naudojami pateikiant ekonominius duomenis ataskaitose, prezentacijose. Grafinis duomenų pavidalas yra vaizdesnis. Statiniai vaizdai. Brėžinai, piešiniai, schemos, eskizai, nuotraukos. 2 pagr. Principai, kuriais kuriamasgrafinis vaizdas komp. Ekrane: • rastro, arba matricos – vaizdas išreiškiamas fiksuoto taškų skaičiaus matrica; (blogėja didinant) • vektorinis – vaizdas matematiškai aprašomas geometriniais primityvais (vaizdo dydžio pokyčiai nedaro įtakos vaizdo kokybei. Keli pagr. Grafinių vaizdų formatai: JPEG (JOINT PHOTOGRAPHIC EXPERTS GROUP) – naudoja aukšto laipsnio vaizdo informacijos suspaudimo laipsnį – kartais iki 100:1. dažniausiai naudojamas nuotraukoms pateikti, rečiau brėžiniams. GIF (GRAPHICS INTERCHANGE FORMAT) –populiarus grafinių vaizdų formatas. Formatas naudoja 8 bitus spalvoms išreikšti (256 atspalvius). Dėl gero suspaudimo plačiai vartojamas. PNG (PORTABLE NETWORK GRAPHICS) – naujas matricos formatas, atsiradęs siekiant panaikint GIF trūkumus (nepraranda vaizdo kokybės). TIFF (TAGGED IMAGE FILE FORMAT) –sukūrė Aldus, Microsoft, dabar priklauso Adobe systems. Formatas skirtas aukštos kokybės vaizdams pateikti, 1elementui 32 bitai. BMP (BIT-MAPPED GRAPHICS) – išreiškia vaizdą taškų matrica. Formatas užima gana daug vietos, didinant išsikreipia. • dinaminiai arba aktyvūs, vaizdai. Kompiuterinė animacija, reikalinga kompiuteriniams žaidimams, reklamai. („Macromedia“ flash). Taip pat dinaminiai grafikai ir diagramos – gaunami realiu laiku apdorojant duomenis. (imitacinis paketas PowerSim). Taip pat – video vaizdai, naudojami multimedijos ir hipermedijos taikymuose:naujienose, dvd filmuose, mokymo sistemose. • Virtuali realybė. Vaiduojam kompiuetr. Ekrane taip pat ir spec. Įrenginiuose 3D vaizdui pateikti elektr.stereoakiniai, elektr.pirštinė. Taikoma projektams pateikti, pilotų mokymams, žaidimams, kinui. • Interaktyvūs vaizdai. Vartotojas sustabdo, grįžta, pasirenka variantus, atlieka kitus veiksmus. Informacijos kokybės veiksniai TEISINGUMAS. Nusako kiek pateikta info yra teisinga ar klaidinga. TIKSLUMAS. Nusako su kokia paklaida ar skiriamąja geba pateikta info. SAVALAIKIŠKUMAS. Vienas svarbiausių požymių. Nusako kiek info pateikimo vartotjui momentu sutampa su jos poreikio momentu. IŠSAMUMAS. Nurodo kiek info yra išsamiai ir visapusiškai apibūdina objektą. APIBENDRINIMO LYGIS. Rodo kokiu laispniu info turi būti agreguota. Ir turi atitikti vartotojo lygį, hierarchiją. AKTUALUMAS. Info atitinka dalykinę vartotojo veiklos sritį. VAIZDUMAS. Nusako kiek info patogi naudotis.-išraiškinga, neperkrauta detalių ŠALTINIŲ PATIKIMUMAS. Aktualus tada, kai info gaunam ne vien iš savo duomenų. KREIPIMOSI PATOGUMAS. Ypatybė kuri nusako, kiek vartotojas turi skirti pastangų, siekdamas gauti reikiamą info. KREIPIMOSI RIBOJIMAS. Vertinama, kai info konfidenciali. Vartotojo interfeisas Vartotojo interfeisu vadinamas IT ir vartotojo sąveikos tvarka. Plačiąja prasme intrefeisas reiškia bet kokios sąveikos taisykles- ir raktas us avo užraktu, ir elektr.kištukas su kištukiniu lizdu yra tam tikras interfeisas. Vartotojo interfeisas įdomus tuo, kad vienas sąveikos dalyvis yra žmogus, o tai verčia šią sritį sieti su ergonomika arba inžinerine psichologija. Vartotojo interfeisas atsiranda tada kai jis turi galimybę dirbti su technologija. Dabar naudojami inerfeiso stiliai: • komandos • meniu • grafinis interfeisas • natūralios kalbos interfeisas • spec ženklų intrefeisas • balso interfeisas • virtualios realybės interfeisas komandomis pagrįsti interfeisai sudaryti kaip dviejų krypčių dialogas: po vartotojo pateiktos komandos būna kompiuterio reakcija. Šis interfeisas nepatogus nes jis nepaleidžia vartotojo klaidų. Rinkti komandas reikia rūpestingai. Taip pat nepatogu vizualiai, po kažkiek komandų dalis info dingsta iš ekrano. Meniu intefreisai pašalina poreikį mokytis komandų formatų ir sintaksės, nes įvardija galimas funkcijas. Maniu apibūdinamas kaip gylis ir plotis . gylis yra max meniu lygių skaičius, o plotis max elementų sk vienam lygyje. Piktnaudžiavimas gyliu ir pločiu daro vartotojui problemų. Grafinis interfeisas buvo sukurtas „Xerox“ . buvo sukurtas WIMP stilius pagrįstas taškine grafika ir tiesioginės manipuliacijos principu. Šis principas reiškia, jog manipuliatorium galima objektus išdėstyti, perkelti, pakeisti jų dydį, naudojant rankų judesius. Natūralios kalbos interfeisas (NKI) turi leisti vartotojui bendrauti su kompiuteriu laisva kalba, lygiai kaip bendrautų su kitu žmogumi. Bendravimas gali vykti balsu as užrašytu tekstu. NKI problema – nesugebėjimas perteikti ir atpažinti konteksto turtingumo, būdingo natūraliam kalbiniam bendravimui. Šiuo metu yra nemažai technologijų, sugebančių suprasti kvazinatūralią kalbą, t.y. turinčią išraiškos apribojimus ir taisykles. Tačiau visiškai laisvos kalbos interpretavimo problema kol kas nėra išspręsta; pagrindiniai kliuviniai yra kalbos daugiaprasmiškumas ir konkrečios prasmės priklausymas nuo konteksto, o žmogiškojo žinojimo konteksto atkūrimas šiandieninei technologijai dar nėra įveikiamas. Specialių ženklų interfeisas atpažįsta tam tikrus vartotojo judesius manipuliatoriumi( pele, pieštuku) ir verčia juos komandomis ir veiksmais. Toks interfeisas giminingas ranka rašyto teksto atpažinimo sistemoms ir paplito delniniuose kompiuteriuose. Balso interfeisas leidžia vartotojams valdyti kompiuterį balso komandomis, taip pat gauti informaciją balso ar kitokio audio signalo pavidalu. Natūralios kalbos interfeisas remiasi kalbos konstrukcijų prasmės interpretavimu, o balso interfeisas pagrįstas garsinių kalbos konstrukcijų atpažinimu ir generavimu. Virtualios kalbos interfeisas daugiausiai taikomas gana specifinėmis situacijomis – treniruokliuose, mokymo priemonėse. Bet kokio pavidalo interfeise yra tokie komponentai – galimi vartotojo veiksmai, sistemos reakcija ir sąveikos taisyklės. Daugiausia jų pobūdį lemia naudojama sąveikos technologija. Tačiau kuriant interfeisus ta pati technologija gali būti panaudota vienodai efektyviai. Vertinant interfeisus skiriamos tokios jų savybės: • Vientisumas – nusako, kiek interfeisas yra vienareikšmiškas ir nuoseklus, ar giminingi dalykai išreiškiami panašiomis priemonėmis, ar laiomasi globalių visuotinai naudojamų standartų ir vietinių taisyklių; • Intuityvumas – nusako, kaip lengvai vartotojas atpažįsta ar numato galimą sąveikos eigą; sakoma, kad prastą ar neintuityvų interfeisą reikia įsiminti, o intuityvus interfeisas laidžia atpažinti ir susivokti; • Valomumas – kiek vartotojas gali veikti darbo eigą ir priimti jam reikalingus sprendimus; • Navigacija – galimybė greitai ir patogiai pasiekti reikiamą funkciją ar objektą, taip pat lengvai nuspėti, kur gali būti tuo metu neparodytas objektas; • Nusakomumas – tokie patys veiksmai tokiomis pačiomis aplinkybėmis turi vykti taip pat; • Lakoniškumas – išreiškiami sąveikos lauke, dažniausiai ekrane, dalykai turi būti įvardyti trumpai ir taikliai. Interfeiso projektuotojų naudojamos svarbiausios interfeiso sudarymo priemonės: Komandos. Meniu sistemose visi punktai gali būti laikomi komandomis ar nurodymais atlikti tam tikra veiksmą. Kai kuriose interfeiso sistemose , skirtose daugiau IT profesionalams, gali būti palikta galimybė naudotis komandomis, tačiau veikia visiškai analogiškai – reikalauja žinoti sintaksę ir nedaryti klaidų. Meniu. Viena iš svarbiausių interfeiso sudarymo priemonių, egzistuojanti įvairiais pavidalais. Paplitusios meniu atmainos yra įrankių juosta (Toolbar), darbų juosta (Taskbar), pasirinkimo laukeliai (Checkboxes), ,,radijo mygtukai“ (Radiobuttons), atsirandantys sąrašai ( Combo box). Grafikos elementai . Tai įvairūs paveikslėliai, reiškiantys sąveikos objektus: mygtukai, piktogramos, aplankai, kursoriaus forma ir kt. Grafikos elemento reikšmė turi būti aiški ir neklaidinanti. Dabar pagrindinė grafinių ženklų aibė plačiai vartojamose programose yra daugmaž nusistovėjusi ir suprantama; be to, grafinis ženklas, nustačius ties juo kursorių, dažniausiai paaiškinamas atsirandančiu tekstu. Metaforos. Grafiniame interfeise naudojamos gana plačiai, nes sieja interfeiso objektus su realaus gyvenimo objektais ir reiškiniais. Metaforosa gali būti stambios, kaip rašomosios mašinėlės metafora, taikoma programai – tekstų redaktoriui; smulkesnės – žirklių metafora funkcijai cut. Spalvos Dar vienas interfeiso išraiškos matmuo, kuriuo galima pasinaudoti siekiant atkreipti vartotojo dėmesį, taip pat siekiant bendro nuoseklumo ir vientisumo. Per daug margame interfeise dirbti bus sunku. Zonos. Sąveikos lauke gali būti išskiriamos zonos, į kurias grupuojami giminingi ar skirtingo dėmesio reikalaujantys objektai. Toks skirstymas, jei teisingai atliktas, padeda koncentruoti vartotojo dėmesį. Langai. Pagal paskirtį panašūs į zonas : visada tai stačiakampis ekrano laukas, skirtas vienai programai ar vienam procesui. Kitaip nei zonos, talpinamos viename lange ir išdėstomos viena greta kitos, langai gali užsikloti vienas ant kito. Taip sukuriama darbastalio metafora. Vartotojo kompetencijos lygiai Vartotojo kompetencijos lygiai: • Naujokas – atliekami veiksmai paprasti; jų nedaug; vengiama naudotis galimybėmis, kurios nėra pažįstamos; • Kvalifikuotas naujokas – turi tam tikrą specifinių operacijų rinkinį, kurį gerai moka; bendrais bruožais supranta, kaip produktas veikia; • Kompetentingas vartotojas – geriau suvokia tikslų ir veiksmų ryšį; mąsto nebe elementariomis operacijomis, o veiksmų grandinėmis; • Patyręs vartotojas – moka panaudoti daug veiksmų ; plačiai naudoja abstrakcijas, pavyzdžiui, ,,išsiųsti laiška grupei adresatų“ ir kt. • Ekspertas – dirba negalvodamas apie technines detales; atliekamo darbo planas sąmonėje susidaro greitai ir intuityviai. Intelektualios technologijos ir sistemos Sprendimu paramos sistemos – SPS yra skirtos pateikti informaciją kaip argumentus valdymo sprendimams priimti. Kiekvienoje veikloje nuolat priimama daug įvairios svarbos ir masto sprendimų nuo pačių paprasčiausių iki labai svarbių ir sudėtingų . Kalbant apie SPS turimi omenyje daugiausiai netradiciniai arba vadinamieji nestruktūriniai sprendimai, reikalingi nestandartinėmis ir netikėtomis situacijomis, kai liečiami svarbūs bendrovės ar kitos organizacijos veiklai arba jos išlikimui apskritai. Tokiomis aplinkybėmis priėmus klaidingą sprendimą, jo padariniai gali būti gana skaudūs. Kitaip sakant, SPS turi tenkinti aukšto lygio ir sudėtingus informacijos poreikius, todėl SPS darbo rezultatai skirti daugiausiai viduriniam ir viršutiniam valdymo lygiams, kur šie poreikiai susidaro. Svarbus vaidmuo tokio tipo sistemose tenka išorinei informacijai, kuri formuojama ir saugoma už įmonės ar organizacijos ribų- komercinės duomenų bazės; viešieji įmonių registrai; operatyvi kapitalo, finansų ir kitokių rinkų informacija, teikiama informacinių agentūrų kanalais. SPS – tai rinkinys priemonių, kurios leidžia atveju kreiptis į reikiamos informacijos šaltinius, gauti šią informaciją, ją apdoroti ir pateikti reikiamu pavidalu. Keletas žinomų SPS apibrėžimų: SPS yra kompiuteriais pagrįstos sistemos, kurios padeda sprendimus priimantiems asmenims spręsti neaiškios struktūros problemas tiesiogiai naudojant duomenis ir analitinius modelius SPS suderina žmonių intelekto išteklius su kompiuterio galimybėmis, tuo pagerindamos sprendimų kokybę. SPS pačios nepriima sprendimų. Jų tikslas – leisti vadovui, sprendėjai ar grupei sprendėjų patogiai įvertinti galimas alternatyvas įvairiomis sąlygomis, tam pateikiant pagrįstus informacinius argumentus. Pirmieji tyrimai SPS srityje, pirmieji tokių sistemų prototipai apsirado XXa. aštuntame dešimtmetyje. Kalbant apie vartotojų poreikius SPS atsirado iš tradicinių IS, kai šios pradėjo nebetenkinti informacinių verslo valdymo poreikių. IS pasirodė esančios labiau informacijos valdymo sistemos, kurių funkcijos – valdyti duomenų srautus, duomenų bazes, duomenų apdorojimo technologinius procesus, tenkinti kasdienius informacijos poreikius. IS tapo ir informacinės perkrovos šaltiniu, kai vartotojai perkraunami sistemos sukurtomis ataskaitomis, kartu patiriant dažną svarbios ir operatyviai reikalingos informacijos trūkumą. Susidarė prieštaravimas tarp silpnai struktūruoto ir nereguliaraus daugelio valdymo problemų pobūdžio ir IS nesugebėjimo pateikti reikalingus informacinius argumentus šioms problemoms spręsti. Kita vertus to meto IT plėtra taip pat sudarė sąlygas SPS atsirasti: • Paplito duomenų bazės • Padidėjo techninės įrangos galimybės, veikimo greitis, atminties apimtis; • Ištobulėjo ryšių įranga ir sistemos, darbas tinkluose tapo daug patikimesnis; • Tobulėjo vartotojų darbo su kompiuteriu kvalifikacija SPS teikiami vartotojams pranašumai: • Priimami geresni arba pagrįstesni sprendimai; mažesnė blogo sprendimo rizika; • Sprendimai priimami greičiau; • Geriau suvokiami veiksniai, turintys įtakos veiklai; gilinamas bendras organizacijos ir jos aplinkos pažinimas; • Mažinama iliuzijų, šališko mąstymo, argumentavimo klaidų įtaka. Situacijos ir sprendimai Probleminės situacijos sąvoka. Poreikį priimti sprendimą sukelia susidariusi probleminė situacija – numatomi veiklos pokyčiai, kurių atsiradimo priežastis galima suskirstyti į dvi grupes: • problemos ir pavojai – organizacijos viduje ar išorėje pastebėti nepalankių permainų požymiai, kurie verčia laiku reaguoti siekiant išvengti nuostolių ar bent juos sumažinti; • progos ir plėtra – įžvelgtos ar atpažintos galimybės naudingai veikti, sustiprintipozicijas ar įgyti pranašumą savo veiklos srityje. Situacijos pasižymi visais ūkinių reiškinių hierarchijos bruožais: • egzistuoja visais valdymo lygiais; • turi tiek išorinius, tiek vidinius šaltinius arba priežastis; • turi lokalią ir globalią aplinką; • gali turėti laiko perspektyvą: ◦ operatyvinė situacija, ◦ einamoji arba taktinė situacija, ◦ perspektyvinė arba strateginė situacija. Sprendimų savybės. Skiriami keturi pagrindiniai sprendim nagrinėjimo aspektai: Normatyvinis: mokslinės vadybos rezultatas; ieškomas geriausias sprendimasbeveik idealiose organizacijose. Deskriptyvinis: remiasi faktinių procesų stebėjimu; aprašoma ir aplinkos, iracionalumo įtaka. Analitinis: vertinamas situacijos priklausymas galimam situacijų tipui (apibrėžta, rizikinga, neapibrėžta); atliekama kiekybinių parametrų analizė; taikomi kiekybiniai metodai sprendimo procesams ir jų baigmėms modeliuoti. Bihevioristinis (angl. behaviour – elgesys): remiasi organizacinės psichologijos nuostatomis; daugiausia dėmėsio skiriama žmogiškiems, psichologiniams sprendimo aspektams. Taip pat sprendimai skirstomi pagal struktūravimo laipsnį į struktūruotus, nestruktūruotus ir iš dalies struktūruotus. Pagal organizacinius metodus sprendimai skirstomi į individualius, konsultacinius, grupinius. Sprendimo procesas. Sprendimo procesas gali būti suskirstytas į tokias fazes: • informacijos rinkimas – pradinė fazė: tikslai, problemos apibrėžimas, informacijos rinkimas; • sprendimo sudarymas – informacijos analizė, modelio formulavimas, kriterijų nustatymas, alternatyvų apibrėžimas; • pasirinkimas – rezultato paieška, galutinis sprendimo varianto (alternatyvos) parinkimas; • diegimas. SPS sandara. SPS sudaro duomenų posistemis, modelių posistemis ir interfeiso posistemis. Duomenų posistemis. Jis vartotojams pateikia sprendimų informaciją. Ji gali būti skirstoma į tokias grupes: • SPS viduje sukaupti („nuosavi“) duomenys ir informacija, skirti specifiniams SPS poreikiams; • organizacijos turimi duomenys ir informacija: duomenų bazės, dokumentų sistemos, bibliotekos – elektroninės ir įprastos, informacijos mainų sistemos; • organizacijos išorėje esantys duomenys ir informacija, gaunami iš įvairių viešų ir specialių šaltinių. Duomenų posistemis suteikia ir papildomas darbo funkcijas: Paieška – priemonės ieškoti duomenų ir informacijos tiek vidiniuose, tiek išoriniuose šaltiniuose. Duomenų žodynas – ši funkcija reikalinga, kai sukaupti SPS viduje duomenys naudojami pakartotinai ir juos surasti tokiu būdu yra patogiau. Duomenų derinimas – reikalingas, kai iš įvairių šaltinių surenkami pagal prasmę giminingi, tačiau skirtingų formatų duomenys, ir norint juos kartu apdoroti reikalingos duomenų suderinimo priemonės. Modelių posistemis. Jame programiniais moduliais saugomi ir sisteminami įvairios paskirties matematiniai modeliai. Modelių paskirtis – juose įkūnytais metodais apdoroti surinktą informaciją, suteikiant jai griežtumo ir patikimumo. Kadangi modeliai saugomi pagal vienodą tvarką, laikoma, kad SPS turi modelių bazę (MB) ir modelių bazės valdymo sistemą (MBVS). Interfeiso posistemis. Posistemyje organizuojamas vartotojo ir sistemos dialogas, kuriam suteikiamos reikiamos priemonės: techninė įranga, programinė įranga, sąveikos metodai ir stiliai. Dialogo procesą nulemia: 1. Vartotojo veiksmai; 2. Informacijos pateikimas (ekrane, spausdinant, braižant,garsu); 3. Taisyklių ir žinių apie sąveiką visuma. Verslo įžvalga. Verslo įžvalga yra intelektuali informacinė veikla, vykdoma padedant IT. Tai veikla, artima sprendimų paramai ir apibūdinama kaip intelektualus ir legalus verslo aplinkos stebėjimas naudojantis IT teikiamomis galimybėmis. Verslo įžvalga apima informacijos paiešką ir rinkimą bei informacijos analizę ir interpretavimą. Geografinės informacinės sistemos. Geografinės informacinės sistemos (GIS) – tai speciali SPS kategorija, kuri analizuoja ir pateikia duomenis sprendimams pagrįsti, naudodama skaitmeninius žemėlapius. Pagrindiniai GIS programinės įrangos komponentai yra: • Priemonės įvesti ir apdoroti geografinę informaciją – adresus, sienas; • Duomenų bazė ir jos valdymo sistema; • Priemonės sukurti skaitmeninius žemėlapius; • Paprastas ir patogus vartotojo interfeisas. Internetinės sprendimų paramos sistemos. Interneto technologija pirmiausia turėjo įtakos SPS tuo atžvilgiu, kad atvėrė didžiulius lengvai pasiekiamus išorinės informacijos išteklius. Išplitus interneto technologijai, nemažai organizacijų sudarė SPS, kuriose įdėtos sprendimų paramos priemonės yra prieinamos bet kur esantiems vartotojams. Pasitelkę interneto technologiją argumentų savo sprendimams gali rasti ne tik darbuotojai ir specialistai, bet ir klientai. Grupių paramos sistemos Organizacijose nemažai sprendimų priima ne pavieniai asmenys, o grupės žmonių, kai to reikia pagal situaciją, pavyzdžiui, yra poreikis suderinti įvairius interesus, pasitelkti dalyvių žinias, patirtį. Grupių darbo stilių ir ypatumus plačiai nagrinėjo vadybos ir organizacijų specialistai; tyrimai rodo, jog nors žmonės daug laiko praleidžia dirbdami su kitais žmonėmis, tačiau geriausiai susikaupia ir dirba būdami vieni, todėl kyla poreikis kelti grupių darbo našumą. Atsiradus ir paplitus SPS, jų technologija ilgainiui apėmė ir grupių darbą. Taip atsirado grupių paramos sistemos (GPS; angl. Group Support System, Collaborative Systems), o joms priklauso ir grupių paramos sistemos (GSPS). Jose sprendimų paramos technologijos suderinamos su darbo grupių įranga (angl. Groupware). GSPS yra technikos, programinės įrangos ir kalbos komponentų ir procedūrų rinkinys, skirtas padėti grupei žmonių, dirbančių kartu, surasti nestruktūrizuoti problemų sprendimus. Pagal įtaką grupės darbui GSPS skirstomos i tris lygius. Pirmo lygio sistemos skatina efektyvesniu informacijos mainus grupės viduje. Pavyzdžiui, demonstraciniai bendro naudojimo ekranai, elektroninės pranešimų perdavimo dalyviams priemonės. Antro lygio sistemos suteikia sprendimų modeliavimo ir grupės sprendimų priėmimo technologijas, siekdamos sumažinti neapibrėžtumą ir „triukšmą“. Pavyzdys: Delfi metodo programinė realizacija. Trečio lygio sistemos. Jse technologinėmis priemonėmis valdomas ir reguliuojamas grupės bendravimas, taip pat automatizuotai parenkamos ir tvarkomos grupės darbo taisyklės. GSPS technologija Plačiausiai paplitęs pavyzdys – pirmo lygio sistemoms priskiriamas „sprendimų kambarys“. Tokiame kambaryje kompiuteriai yra ant visų darbo stalų, grupė turi vadovą – moderatorių, kuris reguliuoja grupės darbą – stebi bi kaip vaizduojamas bendras grupės darbo rezultatas. GSPS Programinė įranga Individualioms darbo stotims suteikiamas įprastas tekstų ir duomenų kūrimo, elektroninių lentelių, grafikos, duomenų bazių priemonių rinkinys. Bendram grupės darbui skiriamas specifinės programinės priemonės: • Bazinė programinė įranga • Darbo eigos programinė įranga • Posėdžių programinė įranga • Organizacinės veiklos planavimo programinė įranga BRAINSTORM – idėjų generavimo programa, kuri leidžia grupės nariams asmeniškai keistis idėjomis ir komentarais. RANK – leidžia rūšiuoti alternatyvas ir variantus pagal kuriuos nors kriterijus. RATE – teikia galimybių vertinti alternatyvas pagal keletą kriterijų. Quest – leidžia dalyviams atsakyti į kompiuterinę apklausą – anketą. GSPS darbo stiliai ir rėžimai Vadovaujamas stilius – programinę įrangą naudija tik vienas žmogus, grupės vedėjas Palaikomas stilius – panašus i vadovaujamą stilių, bet informaciją gali įrašyti į bendrą lauką bet kuris asmuo. Interaktyvus stilius – visi ryšiai palaikomi ir bendraujama ryšio kanalais. GSPS pranašumai ir trūkumai: Pranašumai: 1. Leidžia visiems dalyviams dirbti vienu metu, daugiau idėjų pateikiama susitikimo metu, sumažinamas formalių lyderių dominavimas 2. Suteikiamos lygios teisės dalyvauti anonimiškumo dėka. 3. GSPS struktūrizuoja darbo procesą ir taip padeda firmai susikoncentruoti ties pagrindiniais klausimais, užkertamas kelias neaktualiems nuokrypiams ir neproduktyviam elgesiui 4. GSPS padeda stiprinti organizacijos atmintį sulig kiekvienu susitikimu automatinio protokolo pagalba. Trūkumai: 1. Galimi apribojimai dėl grupės dydžio ir esamo pobūdžio. 2. Grupės darbą GSPS sąlygomis dažnai, ypač priimti svarbius sprendimus. 3. Atsiranda specifiniai technologiniai niuansai. Duomenų gavyba (DG) ir jos architektūra Per pastaruosius tris dešimtmečius vis daugiau duomenų saugoma elektroninėse laikmenose. Tačiau ne visada galima gauti naudos iš šių išteklių. Susidaro paradoksas „daugiau informacijos – mažiau aiškumo“, kuris parodo, kad vertingą informaciją, esančią duomenyse, ne taip lengva išskirti. DG yra procesas, kurio metu duomenų analizės ir programinėmis priemonėmis iš didelio duomenų kiekio gaunami vartotojui prasmingi dėsningumai, modeliai ir tendencijos. Dažnai vartojami du sinonimiški terminai: duomenų gavyba ir žinių išgavimas iš duomenų bazių. DG aktualiausia organizacijoms, kurių veikloje susidaro dideli duomenų kiekiai, pvz., telekomunikacijų įmonėms, medicinos įstaigoms, transporto kompanijoms ir t.t. DG gali būti taikomi įvairūs metodai, modeliai ir algoritmai. Štai keletas jų: • Neuronų tinklai (NT) teikia galimybę mokytis iš duomenų, išplėsti ateities numatymo ribas ir jų programinė įranga imituoja žmogaus smegenų neurofiziologiją. Jie naudingi konstruojant sudėtingus parametrinius modelius, prognozuojant ir nustatant sudėtingas schemas. • Medžio tipo modeliais, kaip ir neuronų tinklais, galima nustatyti netiesinius ryšius ir iš didelės kintamųjų visumos pasirinkti svarbiausius. Tai tokios struktūros, kuriose pateikiamos duomenų klasifikacijas generuojančios taisyklės iš pateiktos sprendimų visumos. • Statistiniai modeliai taikomi atliekant sudėtingų ryšių paieškas ir įrašant nustatytų naujų ryšių duomenis. • Genetiniai algoritmai – tai optimizacinės technologijos, kurios naudoja tokius procesus: pvz., genetinė kombinacija, mutacija ir natūrali selekcija. • Klasifikacija – procesas, kurio metu duomenys išskaidomi į grupes pagal panašias savybes, o jų pačių savybės gali būti skirtingos. • „Artimiausio kaimyno“ technologija yra samprotavimų metodas, kuris leidžia priimti sprendimą ieškant vieno ar kelių panašių atvejų, jau esančių sistemos atmintyje. • Indukciniu būdu išskiriama informacija pagal taisykles „jeigu..., tai“, taikant tam tikrą statistikos metodą. • Asociacijų paieška leidžia atlikti reiškinių ir objektų grupių dėsningumų analizę. Ji taikoma, pvz., rengti reklamos kampanijas. • Eiliškumo analize galima nustatyti, pvz., kokia eilės tvarka klientas naudojasi tam tikromis paslaugomis ir pagerinti paslaugų teikimo kokybę. • Prognozavimas padeda numatyti būsimus veiklos įvykius, remiantis turimais duomenimis. Aptartos priemonės gali būti integruotos ir į DS, ir į intelektualaus analitinio duomenų apdorojimo priemones. DG procesas susideda iš trijų pagrindinių etapų: tyrinėjimo, modelio sudarymo ir įvertinimo. Duomenis į DG teikia duomenų saugyklos (DS). DG įrankiai gali bendrauti su intelektualiojo analitinio duomenų apdorojimo (IADA) sistemomis. DG kartu su DS leidžia suformuoti interaktyvias įmonės veiklos analizės priemones. DS saugomi vidiniai ir išoriniai įmonės duomenys. Ji yra pradžios taškas. DS gali būti sukurta reliacinės duomenų bazės pagrindu ir optimizuota lanksčiai ir greitai kreipčiai į duomenis. DG serveris, susijęs su DS ir IADA, užtikrina grįžtamuosius ryšius. DS nuolat papildoma naujais sprendimais ir rezultatais, kurie gali būti panaudoti kitų sprendimų paramai. Intelektuali analitinio duomenų apdorojimo (IADA) technologija IADA yra analitinis duomenų apdorojimas yra daugiamečių didelės apimties duomenų dinaminė sintezė, analizė ir apibendrinimas. Joje taikomas daugiametis duomenų pateikimas. IADA technologija padeda geriau suvokti dalykinės srities duomenis, įvertinti esamą padėtį, gauti atsakymus į „kas bus, jei“ klausimus ir pasirinkti geriausią veiksmų strategiją. IADA gali būti taikoma tokiose dalykinėse srityse: finansinėje veikloje, gamyboje, marketinge ir pan. Kad būtų galima pritaikyti IADA dalykinė sritis turi turėti tokias savybes: • daugiamatį duomenų pateikimą; • sudėtingų skaičiavimų palaikymą; • laiko kaip veiksnio palaikymą. Daugiamačiai duomenys pateikiami duomenų kubu, kurio kraštinės yra dimensija. Kubą sudaro ląstelės, kurių reikšmė vadinama kintamuoju. Picture 1 Duomenų kube galima lengvai atlikti duomenų manipuliavimo operacijas, pvz., papildyti nauja dimensija. Duomenų kubo dimensijos turi hierarchinę struktūrą, pvz., laiko dimensija gali skaidytis į metus, mėnesius ir pan., geografinės padėties dimensija į rajonus, miestus, šalis ir t. t. Hierarhija leidžia atlikti loginius apibendrinimus, pvz., apskaičiuoti savaitės, mėnesio pelną. Žinių išgavimo iš duomenų (ŽID) sistemos Iada ir DS atitinka duomenų lygį, DG – informacijos, o ŽID sistemos- žinių lygį. Dažnai DG ir ŽID sąvokos vartojamos kaip sinonimai, tačiau jos skiriasi. Žinių išgavimu iš DB yra apibrėžiamas visas naudingos informacijos išgavimo iš duomenų procesas, o DG yra tik šio proceso žingsnis. ŽID yra sritis, kurioje naudojamos priemonės, skirtos autometiškai išskirti svarbiausius labai didelių DB modelius ir koncepcijas. Šios mokslo srities tikslas yra išskirti žinias (informaciją) iš žemesnio DB lygio. Žinių išgavimo iš DB procesas yra sąveikaujantis ir iteracinis. Jį sudaro tam tikras žingsnių skaičius ir daugybe vartotojo atliekamų sprendimų: 1. Tikslo nustatymas 2. Tikslinio (angl.target) duomenų rinkinio sukūrimas. 3. Duomenų ,,apvalymas“ ir paruošimas apdoroti (angl. processing). 4. Duomenų apimties sumažinimo projektavimas. 5. Žinių išgavimo iš DB tikslų transformavimas (angl. matching). 6. Tyrimo analizės modelio ir hipotezės parinkimas. 7. Duomenų gavyba. 8. Gautų modelių (angl. patterns) interpretavimas. 9. Gautų žinių naudojimas. Kadangi procesas yra iteracinis, galima grįžti atgal po kiekvieno žingsnio ir pakartoti procesą. ŽID pranašumai tampa ypač akivaizdūs, kai nenutrūkstamai didėja duomenų, informacijos ir žinių masė visose srityse, o gebėjimas ją analizuoti nedidėja tais pačiais tempais, dė to gaunama tik dalinė informacijos išteklių optimizacija. Bendri žinių išgavimo iš duomenų etapai: 1.DS konstrukcija Kuomet įmonėse saugomi duomenys yra atskiruose posistemiuose, toks duomenų heterogeniškumas trukdo panaudoti ŽID. Problema galėtų būti išspręsta, jei įmonėje būtų sudarytas unikalus loginis visų įmonės duomenų modelis. 2. Žinių išgavimas Išskiriamos vykdytinos užduotys, suvokiami duomenys, „gyvenantys“ DS (įmonės „pasauli“. Tada Klasifikacijos ir vizualizavimo priemonėmis galima suskaidyti šį pasaulį į subvisumas. Tai gali būti atlikta naudojant nepriklausomų kintamųjų atranką. Po to parenkama modeliavimo metodologija, galiausiai sudaromas pats modelis, jis testuojamas, įverinamas. Įvertnimas būna kelių žingsnių. Įverinimo efektyvumą lemia duomenų abstrakcijos lygis, kuriuo remiantis buvo sudaryta DS. 3. Universalumo įvertinimas Tai baigiamasis apdorojimas,kurio metu reikia atsakyti į tokius klausimus : kokie bus žinių išgavimo rezultatai arba kokie galimi žinių išgavimo praktiniai taikymai. Tai galetų būti informacijos formos, aktyvios DB valdymo sistemos, veiksniai , susiję su įmonės komercinėmis operacijomis. 4. Žinių išgavimo aktualizavimas Jei ŽID sėkmingai eksploatuojamos, jos turėtų būti priskirtos vienam iš šių dvejų tipų: 1) „Post-hoc“ analizės sistemos, kuriose žinios yra pateikiamos priežastine, abstrakčia forma ir kur vartotojas naudoja žinias ir jas keičia. 2) Sistemos, kuriose žinių išgavimas remiasi chronologiniais duomenimis ir kur galimas variantinis modeliavimas, remiantis vis naujais duomenimis. Programiniai agentai Programinių agentų ir multiagentinių sistemų (MAS) problematika per pastarajį dešimtmetį išsirutuliojo į atskirą mokslinių tyrimų bei taikymų sritį ir dabar tampa viena iš perspektyviausių intelektualių informacinių technologijų. Bene išsamiausiai agentas apibrėžiamas (Wooldridge, Jennings, 1995), kaip techninė arba programinė kompiuterinė sistema, pasižyminti tokiomis savybėmis : AUTONOMIŠKUMU (veikia be tiesioginio žminių ar kitų objektų įsikišimo); BENDRADARBIAVIMU (sąveikauja su žmonėmis ir kitais agentais); REAKTYVUMU(agentai pastebi ir suvokia aplinką bei yra linkę reaguoti į tokius pokyčius); AKTYVUMU ( ne tik reaguoja į aplinką, bet gali perimti iniciatyvą, veikti savarankiškai). Projektuojant agentines sistemas vyrauja dvi prieigos : autonominio agento ir multiagentinės sistemos realizacija. Autonominis agentas sąveikauja tik su vartotoju ir įgyvendina tam tikrą funkcinių galimybių spektrą. Tuo tarpu MAS sąveikauja skirtingi agentai ir atlieka uždavinius, kurių nepajėgia išspręsti vienas agenas. Yra manoma, kad autonominiai agentai greitai nebegalės dirbti vieni, nes, placiai palitus agentų technologijai, jie negalės atlikti savo užduočių izliuotai, nesąveikaudami su kitais agentais. Agentų klasės: 1. Bendradarbiaujantys agentai 2. Interfeiso agentai 3. Mobilūs agentai 4. informacijos / interneto agentai 5. „gudrūs“ agentai. Ši klasifikacija nėra absoliuti, bet padeda aiškiau suvokti agento sąvoką. Bendradarbiaujantys agentai Būdingas autonomiškumas, bendravimas su kitais agentais. Jie turi galimybę racionaliai ir autonomiškai veikti atviroje ir ribojamoje laiko multiagentinėje aplinkoje.Šiuos agentus kuria tam, kad sistema, siejanti bendradarbiaujančius agentusįgautu tokias savybes, kuriom nepasižymėjo pavieniai agentai. Bendradarbiaujančių agentų sistema gali atlikti tokias užduotis: • spręsti problemas, kurios dėl išteklių stygiaus yra per sunkios ą agentui; • susieti bendrai atlikti operacijas keletą sistemų • spręsti natūralias pagal savo prigimtį išskirstytas problemas • rasti sprendimus išskirstytos patirties sistemose • tyrinėti žmonių bendruomenių sąveiką Interfeiso agentai Būdingas autonomiškumas, mokymasis. Tikslas –atlikti asmeninio vartotojo padėjėjo vaidmenį. Interfeiso agentų tipai: • Energingi patarėjai • Gidai • Priminimų agentai • Filtrų / kritikos agentai • Piršlybų / persiuntimo agentai • Pirkimo / pardavimo agentai • Pramogu agentai Mobilūs agentai Tai tokie programiniai produktai, kurie „klajoja“ globaliais tinklais, renka informaciją savo šeimininkui, susisiekia su kitų agentų šeimininkais ir grįžta „namo“ , atlikę gautas užduotis. Šių užduočių spektras yra labai platus – nuo lektuvo bilietų rezervavimo iki telekomunikacinių tinklų valdymo. Labai perspektyvūs, bet dar nėra jų konstravimo standartų, nėra išspręstas legalus agentų judėjimas tinklu, verifikacijos problemos. Informaciniai / interneto agentai Atlieka informacijos rinkimą ir valymą. Jie padeda vartotojui valdyti vis didejanti informacijos srautą. Gudrūs agentai dar vadinami kognityviais, inteektualiais agentais. Jie sukonstruoti remiantis dirbrinio intelekto modeliais, metodais ir priemonėmis. Jie turi mentalių savybių ir tam tikros DS žinių. Šio tipo agentai realizuojami multiagentinėmis sistemomis (MAS). MAS pranašumai , vieno agento atžvilgiu akivaizdūs – sumažėja operacijų trukmė, padidėja patikimumas, MAS lengviau tobulinti, naudoti daugelį kartų. Esminis MAS elementas yra programinis agentas, sugebantis suvokti situaciją, priimti sprendimą ir komunikuoti su kitais agentais. MAS agentų savybės yra kooperacija, konkurencija, derybos. MAS organizacijos struktūra Pirmosiose MAS egentai atstovavo asmenims, kurių vardu sąveikavo pranešimais. Tai buvo parastos MAS struktūros, vadinamos gurpinėmis, komandinėmis ir interesų grupėmis. Po to sekė paskirsytų sistemų koncepcija, kurioje žinios ir ištekliai paskirstomi agentams, išlaikant bendrą valdymo organą, priimantį sprendimą kritinėms arba konfliktinėms situacijoms. Tai – hierarchinis MAS modelis, pagrįstas „šeimininko / vergo“ santykiais. Tokie modeliai dažniausiai taikomi kooperacinėse ir udarose sistemose. Po to atsirado visiškai decentralizuotų sistemų paradigma. Jos esmė- valdymą pakeičia lokalių agentų sąveika. Tokių sistemų taikymo sritys lieka elektroninė komercija ir informacijos paieška internete. Decentralizuotų sistemų lygmeniu dominuoja MAS struktūra vadinamarinka. Paprasčiausia rinkos tipo organizacija pagrįsta tiekėjo ir pirkėjo santykiais, o pagrindinis modelis, susijęs su tokia struktūra yra konkurencinės MAS.Siekiant suaktyvinti konkuruojančių agentų bendravimą, gali būti naudojamas ir vadinamasis federacinės bendruomenės modelis. Tokiose organizacijose agentai suskirstomi i grupes, kiekviena iš jų susiejama su palengvinančiu darbą įgaliotiniu, kuris rūpinasi svetimų agentų identifikavimu ir duoda leidimą su jais komunikuoti EKSPERTINĖS SISTEMOS (ES) ES apibrėžimai: • ES yra programos, sprendžiančios problemas, kurias paprastai sprendžia žmonės – ekspertai. • ES yrs programa, sujungianti žinių bazę ir išvadų generatorių. Programa reaguoja kaip atskiros dalykinės srities protingas patarėjas. ES bruožai: • Konceptualiu lygiu siekia atgaminti tam tikros srities žmogaus-eksperto samprotavimus; • Realizacijos lygiu ES yra atliekamas žinių (žinių bazės) ir programos, kuri jas apdoroja (išvadų generatoriaus), atskyrimas. Tikslams įgyvendinti ES turi: • Būti pajėgi įsiminti žinias ir nustatyti jų ryšius; • Daryti išvadas arba jas nustatyti iš faktų bei apdoroti abejotinas tiesas. ES paskirtis yra uždavinių sprendimas, remiantis apibrėžtos DS ekspertų darbo patirties žinių baze. ES gali atlikti tokius veiksmus: • Konsultuoti neprofesionalius ir nepatyrusius vartotojus; • Asistuoti ekspertui, atliekančiam sprendimų paramos variantų analizę; • Patarti ekspertui, kai uždaviniui spręsti reikia kitų dalykinių sričių žinių. Sudedamosios ES dalys: • Išvadų generatorius – programa apdorojanti žinias: peržiūri visą žinių bazę ir aiškiai apibrėžia kaip turi būti valdomi faktai ir taisyklės. Jis savyje turi samprotavimų mechanizmus ir sprendžia problemą, eksploatuodamas žinių bazę pagal duotą situaciją, gaunamą iš faktų bazės. • Žinių bazė - pasyvūs duomenys, faktai, aktyvūs duomenys, taisyklės • Faktų bazė – darbinė atmintis Faktų ir taisyklių visuma sudaro žinias. Faktai yra paprasti posakiai, supaprastintos taisyklės, nes jie nepateikia sąlygos. Taisyklės yra tokio tipo: JEI
Šį darbą sudaro 21467 žodžiai, tikrai rasi tai, ko ieškai!
★ Klientai rekomenduoja
Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?
Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!
Norint atsisiųsti šį darbą spausk ☞ Peržiūrėti darbą mygtuką!
- Informacinių technologijų konspektas
- 56 psl., (21467 ž.)
- Word failas 1 MB
- Lygis: Universitetinis
- ✅ Yra šaltiniai
Atsisiųsti šį konspektą
Mūsų mokslo darbų bazėje yra daugybė įvairių mokslo darbų, todėl tikrai atrasi sau tinkamą!
Panašūs darbai
Informacinės technologijos. Informatika. Informacija ir duomenys
Informacinės technologijos
Peržiūrėti darbą
Informacinė visuomenė ir informacinės technologijos: duomenų bazės
Informacinės technologijos
Peržiūrėti darbą
Baigiamosios praktikos ataskaita: informacinės technologijos UAB "Dironta"
Informacinės technologijos
Peržiūrėti darbą
Privalumai
Darbo pakeitimo garantija
Atsisiuntei rašto darbą ir neradai jame reikalingos informacijos? Pakeisime jį kitu nemokamai.
Gauk 25% nuolaidą
Pirkdamas daugiau nei vieną darbą, nuo sekančių darbų gausi 25% nuolaidą.
Greitas aptarnavimas
Išsirink norimus rašto darbus ir gauk juos akimirksniu po sėkmingo apmokėjimo!
Atsiliepimai
