Informacinė visuomenė ir jos situacija Lietuvoje

1 „Informacinės visuomenės“ samprata Pastaruoju metu, kalbant apie pokyčius tiek ekonominėje, tiek politinėje, tiek socialinėje sferose, girdime sąvoką „informacinė visuomenė“. Tai verčia mus susimąstyti, kas yra ta „informacinė visuomenė“, kokios jos atsiradimo priežastys, kaip ji keičia šiandieninį pasaulį. Visuomenė, gyvenanti naujo bendrabūvio sąlygomis, vadinama daugeliu vardų – globalia, postmodernia, postindustrine, vartotojų, pertekliaus, komunikacijos, informacijos ir panašiai. Kaip ją bepavadintume, vienas svarbiausių jos bruožų yra tas, kad pagrindine preke tampa informacija, svarbiausi faktoriai yra ne kapitalas, darbas ar gamtiniai ištekliai, bet žinios, informacija, technologijos. Egzistuoja tam tikra nuomonių įvairovė, randasi gausybė naujų teorijų, bandančių įvardinti ir paaiškinti dabar susidariusią situaciją. Tačiau dauguma autorių kalba apie informaciją, kaip pagrindinį moderniosios visuomenės bruožą ir pažymi kad, įžengėme į informacijos amžių, globalios informacijos ekonomikos laikmetį. Štai keletas informacinės visuomenės apibrėžimų: 1) Pirmasis, bendresnis, pateiktas „Informacinės visuomenės“ Lietuvos Respublikoje kūrimo programos projekte: „Informacinė visuomenė – tai atvira, išsilavinusi ir besimokanti visuomenė, kurios nariai gali ir geba visose savo veiklos srityse efektyviai veikti šiuolaikinių informacinių technologijų aplinkoje, naudotis šalies bei pasaulio informacijos resursais, o valdžios institucijos užtikrina informacijos prieinamumą ir patikimumą“. 2) Kitas – šiek tiek labiau konkretizuotas, pateiktas Estijos informacijos centro duomenų saugumo eksperto Valdo Praust. išskiria 5 principus, kuriuos turėtų atitikti ideali „informacinė visuomenė“: a. „Informacinė visuomenė“ yra tokia visuomenė, kurioje didžioji dalis informacijos yra laikoma, transformuojama bei perduodama universaliu skaitmeniniu formatu tam tikrų prietaisų pagalba; b. „Informacinė visuomenė“ yra tokia visuomenė, kurioje žmonės patiki mašinoms ne tik sunkų fizinį darbą, bet ir rutininį protinį darbą, pasilikdami sau tik kūrybinį protinį darbą; c. „Informacinė visuomenė“ yra tokia visuomenė, kurioje beveik visas pasaulis yra sujungtas vieningo informacijos perdavimo tinklo, kuris yra pajėgus pakankamu greičiu perduoti visas informacijos rūšis, reikalingas žmogaus veiklai; d. „Informacinėje visuomenėje“ dauguma vertybių, sukurtų žmonijos, yra talpinamos informacijoje; e. „Informacinė visuomenė“ yra tokia visuomenė, kurioje žmonių veikla yra suplanuota kiek įmanoma racionaliau, remiantis aukščiau minėtais principais. 3) „Informacinė visuomenė“ – tai kokybiškai naujas visuomenės lygmuo, kai visi subjektai – žmonės, gyventojų bendrijos, Vyriausybė, verslininkai, valstybės valdžios ir savivaldos institucijos visuomeninės organizacijos – intensyviai naudoja informaciją bei naujausias jos apdorojimo ir perdavimo technologijas savo kasdieninėje veikloje dirbant, mokantis, poilsiaujant, bendraujant tarpusavyje. 4) „Informacinė visuomenė“ – tai visuomenė, kurioje informacija vaidina ypatingai svarbų vaidmenį; tai visuomenė, kuri laisvai ir intensyviai keičiasi informacija ir ją vertina; tai visuomenė, išnaudojanti technologijų galimybes tam, kad informacija sklistų nekliudoma ir būtų prieinama bei naudinga kiekvienam visuomenės nariui. 5) „Informacinė visuomenė“ – tai visų formų informacijos tvarkymo, kaupimo, saugojimo ir platinimo procesų globališkumo užtikrinimas panaudojant šiuolaikines informatikos bei ryšių technologijas, sukuriant reikalingą teisinę aplinką. Apibendrindami galime sakyti, kad „informacinė visuomenė“ gali būti apibūdinama kaip visiškai naujo tipo visuomenė, kurioje visi subjektai tiesiogiai dalyvauja informacijos procesuose įvairiose veiklos srityse. Kalbant apie „informacinės visuomenės“ atsiradimo priežastis, reikėtų prisiminti kai kuriuos istorinius faktus. Jau senų senovėje žmonės naudojo turimą informaciją ir ją perduodavo kitiems. Komunikacija egzistavo palyginus primityviomis formomis. Pagal bendrą susitarimą tokia komunikacija naudojo simbolių sistemą ir informacija buvo perduodama naudojant būgnus, varpus, ragus, dūmus, ugnį ar kitokias pranešimo priemones. Norėdami perduoti sudėtingesnio pobūdžio informaciją (apmąstymus, nuomones ir istorijas), žmones sukūrė dainas, poeziją ir kt. Milžiniškas šuolis žmonijos istorijoje buvo rašto atsiradimas, nes taip atsirado galimybė perduoti žinias iš kartos į kartą. Kai Jochannes Gutenbergas XV a. viduryje sukūrė spausdinimo mašiną, pasidarė įmanoma perduoti informaciją dideliems žmonių kiekiams knygų pavidale. Spausdintas raštas buvo tarsi sprogstamoji jėga, suteikusi žmonėms galimybę dalintis informacija, nes sparčiai vystantis spausdinimo pramonei, knygos tapo prieinamos vis platesniam visuomenės ratui. XVII a imta leisti laikraščius ir žurnalus. Elektros srovės atsiradimas leido sukurti telegrafą (1832 m. Rusijoje Šilingas sukūrė klavišinį telegrafo aparatą, 1844 m. JAV pradėta eksploatuoti telegrafo linija su Morzės aparatais), telefoną (1876 m. Belas (JAV) išrado telefono aparatą, o 1878 m. JAV pradėjo veikti pirmoji telefono stotis), radiją (pirmosios radijo stotys pastatytos Rusijoje XIX a. pabaigoje, reguliarios radijo laidos pradėtos Olandijoje 1919 m., JAV –1921 m., Rusijoje – 1924 m., pirmąjį radijo imtuvą 1895 m. sukūrė A. Popovas), televiziją (reguliarios transliacijos pradėtos 1936 m. D. Britanijoje ir Vokietijoje, 1939 m. – TSRS, 1941 m. – JAV; pirmuosius aparatus sukūrė 1884 m. Nipkovas Vokietijoje ir Rozingas 1907 m. Rusijoje). Visos šios informacijos perdavimo per atstumą elektriniais arba radijo signalais priemonės leido operatyviai kaupti ir perduoti informaciją. Tačiau svarbiausia informacinė revoliucija – mikroprocesorinės technologijos sukūrimas ir asmeninio kompiuterio naudojimas (XX a. 70-ji metai), taip pat kompiuterių tinklų ir duomenų perdavimo sistemų atsiradimas. Šiame laikotarpyje pereinama nuo mechaninių ir elektrinių informacijos apdorojimo priemonių prie elektroninių, sukuriami programomis valdomi procesai ir įtaisai. Besivystanti dabar informacinė visuomenė sukelia struktūrinius pokyčius, kuriuos galima palyginti su praeito šimtmečio industrine revoliucija, ir kurie užima vis didesnę ekonomikos sritį. Dabar jau aišku, kad šio proceso sustabdyti negalima ir pamažu jis suformuos žiniomis pagrįstą ekonomiką. Naujos žiniasklaidos priemonės, kompiuteriai, informacinės technologijos, telekomunikacijos, internetas atneša naujus politinius, ekonominius, teisinius, organizacinius – struktūrinius, kultūrinius ir socialinius pokyčius. Kaip jau minėjau yra gausybė teorijų vienaip ar kitaip aiškinančių informacinės visuomenės koncepciją. Tos teorijos grupuojamos pagal tai, kokie informacinės visuomenės aspektai yra labiausiai akcentuojami. Galimos penkios informacinės visuomenės sampratos: 1. Technologinė „informacinės visuomenės“ samprata. Šiuolaikinės informacinės technologijos leidžia efektyviai apdoroti, saugoti ir perduoti informaciją. Tai užtikrina labai spartų jų plitimą į visas mokslo, gamybos ir privataus gyvenimo sritis. Kompiuteriai, telekomunikacijos priemonėmis sujungti į sparčius duomenų perdavimo tinklus, užtikrina efektyvų gyventojų aptarnavimą. Todėl kiekvienoje šalyje turi būti sukurta informacinė infrastruktūra: duomenų rinkimo, kaupimo bei platinimo sistemos, kompiuterių tinklai, informacinės sistemos ir visa tai reguliuojantys įstatymai. 2. Ekonominė „informacinės visuomenės“ samprata. Žinios tampa modernios šalies ekonomikos pagrindu. Nagrinėjant valstybės bendrą nacionalinį produktą (BNP), ryškėja ir kita tendencija – vis didesnė jo dalis sukuriama įmonėse, kurių veikla tiesiogiai susijusi su informacinių technologijų kūrimu, taikymu ir platinimu. Taigi dabartinės visuomenės ekonomika yra informaciškai-orientuota, tai yra nukreipta į informacijos produktų gamybą ir paskirstymą. 3. Profesinė „informacinės visuomenės“ samprata. Galima tvirtinti, jog „informacinėje visuomenėje“ gyvensime tada, kai šalies piliečiai mokės ir galės efektyviai panaudoti informacines technologijas visose veiklos srityse. Manoma, jog vyraujančios profesijos bus susijusios su informacinėmis technologijomis. Profesijos, kurios siejasi su informacijos kaupimu, apdorojimu ir paskirstymu, gali būti suskirstytos į dvi grupes: a) darbuotojai, kurie kuria, vysto, diegia ir valdo informacines technologijas bei telekomunikacijas; b) darbuotojai, kurie tiesiogiai susiję su duomenų kaupimo, apdorojimo ir perdavimo veikla. 4. Erdvinė „informacinės visuomenės“ samprata. Ši samprata remiasi geografiniu erdvės suskaidymu. Kompiuterių tinklai jungia atskiras įvairių lygių ir tipų institucijas, regionus, valstybes (kitaip sakant, įvairias pasaulio geografines erdves), kas itin radikaliai pakeičia iki tol vyravusį laiko ir erdvės organizavimo suvokimą. Išnyksta bet kokie laiko ir erdvės apribojimai, tampa įmanomas bet kokių reikalų sprendimas realiu laiku ir globaliu mastu. Taigi, šios sampratos šalininkai išskirtinį dėmesį skiria informacijos tinklams, kai kurie autoriai net teigia, kad mes esame laidų visuomenės (wired society) nariai. Bet kuriuo atveju kalbama apie nepertraukiamą informacijos eismą, informacijos srautus, efektyvų tinklų darbą. 5. Kultūrinė „informacinės visuomenės“ samprata. Šios sampratos šalininkai linkę akcentuoti „informacinės visuomenės“ kultūrinį aspektą. Gyvename žiniasklaidos priemonių prisotintoje aplinkoje, mums nuolat teikiama informacija, į kurią reaguojame arba ne. Gyvenimą informacija prisotintoje aplinkoje šios sampratos šalininkai ir laiko „informacinės visuomenės“ pradžia. Informacijos srautai kasdien vis labiau veikia atskirų tautų kultūras, vis didesnė atskirų nacionalinių kultūros elementų perėmimo, atmetimo ir suvienodėjimo sparta. Pateiktos penkios „informacinės visuomenės“ sampratos parodo, kad sunku vienareikšmiškai nusakyti ir apibrėžti „informacinę visuomenę“ ir atskiro žmogaus vietą joje. 2 „Informacinės visuomenės“ koncepciją aiškinančios teorijos Įvairios teorijos skirstomos į dvi stovyklas: 1. vienų mokslininkų teorinės pozicijos mūsų akyse vykstančius pokyčius kvalifikuoja kaip visiškai naujos kokybės visuomenės – „informacijos visuomenės“ – gimimą; ši visuomenė netapatinama su prieš tai buvusiais visuomenės būviais; prie tokių teorijų galima priskirti: a. Bell post-industrializmo koncepciją; b. Baudrillard ir Vattimo post-modernizmo koncepciją; c. Castells informacinio pobūdžio vystymosi teoriją; 2. kiti teigia, jog mes esame susiklosčiusių visuomenės procesų ir reiškinių bei santykių informatizacijos liudininkai; šios pozicijos šalininkai, priešingai pirmiesiems, deklaruoja praeities pokyčių ir visuomenės būvio tęstinumą: a. Aglietta ir Lipietz ekonominės pakraipos reguliavimo teorija; b. Giddens požiūris apie nacionalinę valstybę ir disciplinarinį pobūdį; c. Habermas viešosios sferos teorija. Pateiksiu įdomesnių teorijų, kalbančių apie „informacinę visuomenę“, pavyzdžių; visose teorijose yra kažkiek tiesos. Bell skirsto visuomenes pagal darbo pobūdį: • Iki – industrinė, kurioje dominavo ž.ū. darbai; • Industrinė, kurioje vyrauja gamybinė veikla; • Post-industrinė, kurioje svarbų vaidmenį atlieka informacinė veikla. Bell supratimu, post-industrinė visuomenė – tobuliausias visuomenės būvis ir jis linkęs ją laikyti „informacine visuomene“, kurioje vyrauja informacinė veikla ir informacijos paslaugų tiekimas bei vartojimas. Perėjimas į tokį būvį įmanomas racionalizacijos principo dėka, kai minimaliomis sąnaudomis siekiama maksimalių rezultatų. Pagal Bell’ą perėjimas į post-industrinę visuomenę įmanomas užtikrinus penkias sąlygas: 1) Gamybos sferoje dirbančiųjų skaičiaus mažėjimas; 2) Produktyvumo didinimas taikant minėtą racionalizacijos principą; 3) Gamybos sferoje sukaupto kapitalo nukreipimas ir investavimas į paslaugų sferą ir jos plitimą; 4) Užimtumo gamybinėje sferoje ir gamybinių profesijų mažėjimas; 5) Naujų darbo vietų paslaugų sferoje formavimas. Bell deklaruoja, kad post-industrinė visuomenė yra paslaugų tiekimu paremta visuomenė, kurioje svarbiausią vaidmenį vaidina ne fizinė jėga ar energija, o sugebėjimas operuoti ir manipuliuoti informacija. Nesustabdomai plečiasi informacinės veiklos sfera IT apsprendžia produktyvumo padidėjimą o pastarasis įtakoja visą ekonomikos sistemą. Bell post-industrializmo koncepcija remiasi technologine „informacinės visuomenės“ samprata, tačiau su pernelyg dideliais nukrypimais į vieną pusę – pagal jį paslaugų sektorius suvartoja visą gamybinės veiklos sukauptą kapitalą. Galbūt vertas dėmesio Bell nurodytas post-industrinės visuomenės bruožas – tai išaugęs poreikis teoriniam žinojimui ir jo panaudojimui. Bell kalba apie mokslinių ir technologinių naujovių pritaikymą informacijos ir paslaugų tiekimo sferoje.Bell teorija susilaukė daug kritikos, atmetama ir post-industrinė terminologija kaip visai nenaudotina kalbant apie informacinę visuomenę. Kultūrinė postmoderniosios visuomenės teorija (Baudrillard ir Vattimo) Postmodernioje visuomenėje žmonės gyvena komunikacijos priemonių aplinkoje, kur nuolatos teikiama informacija. Informacijos srautai vis labiau veikia atskirų tautų kultūras, vis didesnė atskirų kultūros elementų perėmimo, atmetimo ir suvienodėjimo sparta. Bijomasi, kad informacinėje visuomenėje gali išnykti etninė kultūra. Baudrillard ir Vattimo atstovauja postmodernistams, nagrinėjantiems informacinę visuomenę kultūrine prasme. Šį laikotarpį jie traktuoja kaip naują erą, kurios susiformavimą nulėmė informacijos bei komunikacijos priemonių spartus plitimas. Informacijos srautai iššaukė radikalius pasikeitimus kultūrinėje visuomenės sferoje. Informacijos gausa ir jos plitimas sąlygojo įvairių nuomonių ir požiūrių egzistavimą greta. Tokioje visuomenėje nunyko vienos neginčijamos tiesos viešpatavimas, kuris buvo populiarus anksčiau. Posmodernybėje atsisakoma aklai sekti ir tikėti kažkieno pateikta tiesa, čia pripažįstamas skirtingų tiesos versijų egzistavimas. Informacijos plitimo dėka atsirado daug įvairių alternatyvių aiškinimo būdų. Masinės informacijos priemonės suteikia teisę ir galimybę skirtingoms visuomenės grupėms prabilti ir išreikšti savo nuomonę. Mūsų dienomis atsirado galimybė prabilti ir pasireikšti įvairių tipų mažumoms, pavyzdžiui įvairios religinės bendruomenės arba seksualinės mažumos. Jie gali atvirai kreiptis į visuomenę, nesislėpti, neapsimetinėti, jog tokių nėra. Kaip pažymi Vattimo, to pasekoje pasiekiama laisvė, žmonės išsivaduoja iš vienos tiesos gniaužtų, kurie įpareigoja elgtis pagal tam tikras normas. Kitas būdingas post modernizmo bruožas yra autentiškumo atsisakymas. Čia neieškoma tikrumo ar prasmingumo. Anot Baudrillard, net žiūrėdami žinias per televizorių, mes negauname adekvačios ir autentiškos informacijos, o tik įvairių suinteresuotų subjektų sukonstruotą. Autentiškumo nėra niekur. Pvz. Galime valgyti patiekalus pagamintus pagal senolių receptus, tačiau tai nėra autentiškumas, tai tik bandymas jį sukonstruoti. Postmodernizme atsisakoma ir prasmės ieškojimo. Anot Baudrillard, šiuolaikinė kultūra – tai ženklų kultūra. Vienu metu žmonės priima didelį kiekį pranešimų, ženklų. Jie gaunami skaitant, žiūrint TV. Tačiau šie ženklai neturi galios, jie nieko nenurodo, neturi jokios prasmės. Pvz. Reklamoje vaizduojama, kaip kremas išlygina veido raukšles. Tokia reklama gali būti populiari, tačiau tai neįrodo, jog žiūrovai yra tokie naivūs ir kvaili, kad tikėtų tuo ką mato, mat mergina yra jauna ir visai neturi raukšlių. Žmonės tiesiog žiūri reklamą dėl paties žiūrėjimo, dėl malonumo arba dėl to, kad ji įterpta į įdomią laidą ar filmą. Jie net nebando reklamoje įžvelgti tam tikros prasmės. Postmodernioje visuomenėje įsivyrauja malonumo kultūra. Svarbiausias gyvenimo principas, kuriuo vadovaujasi šios visuomenės nariai, yra kuo didesnio malonumo siekimas. Gyvenimas dėl malonumo yra pagrindinis tikslas. Visos veiklos yra bandomos susieti su malonumu. Pvz. Žmonės žvejoja dėl malonumo sugauti žuvį, o ne kad reikia pačios žuvies. Žmonės vaikšto po parduotuves, kad patirtų malonumą, todėl didelis dėmesys skiriamas parduotuvių dizainui ,apipavidalinimui. Vaikščiojimas į kinus, teatrus, parodas taip pat sąlygotas malonumo siekimo. Čia neieškoma prasmės, klausimas ką tuo norėjo pasakyti režisierius praranda reikšmę. Prasmė postmodernizme nieko nebedomina. Castells informacinės visuomenės samprata Šiek tiek panaši į anksčiau aptartąją ir Castells teorija, bet apart malonumų, jis kalba ir apie kitokius dalykus. Savo koncepcijoje jis kalba apie visuomeninius pasikeitimus, kurie iškilo spartaus informacinių technologijų diegimo pasekoje. Informacinės technologijos įsiskverbė į visas visuomenines sferas ir įtakojo naują socialinės-ekonominės organizacijos modelį. Anot M.Castells pagrindinis „informacinės visuomenės“ bruožas yra spartus informacijos gausėjimas, IT diegimas ir plėtimas. Informacijos gausėjimas yra toks intensyvus procesas, kad reikia sudaryti ją kaupiančius ir analizuojančius informacinius centrus. Kaipo tokius M.Castells išskiria informacinius miestus, būtent juose yra sukoncentruota globalinė ekonominė veikla. Tokiuose didžiuosiuose miestuose yra dirbama su informacija, čia koncentruojasi informacinių darbuotojų bazė, kurie valdo informacinius tinklus. 30% darbo jėgos tokiuose miestuose sudaro informaciniai darbuotojai (bankų vadybininkai, brokeriai, reklamos darbuotojai ir pan.). Tokiuose informaciniuose miestuose, priklausomai nuo informacijos valdymo galimybės, susiformuoja tam tikra klasinė sistema. Vienai klasei priklauso tie asmenys, kurių darbinė veikla įgalina disponuoti informacija, o kitai klasei - žemesnei (underclass) – tie, kurie užsiima paprastesne, nepopuliaria darbine veikla. Pirmąją, aukštesniąją klasę sudaro profesionalūs informacijos tiekėjai. Jai priklauso nedidelė visuomenės narių grupė, tačiau, ji dominuoja miesto kultūroje, sudaro elitą. Informacijos mieste lemiamą vaidmenį atlieka informacijos srauto valdymas. Tad profesionalų klasės nariai dėka aukšto išsilavinimo ir didelių pajamų turi galimybę užsiimti šia veikla. Jų gyvenimo būdas taip pat skiriasi nuo žemesniosios klasės atstovų. Tokį skirtingumą sąlygoja užimama veikla. Pirmosios klasės atstovai gyvena miesto centruose, kasdieniniame gyvenime susiduria su kompiuterizuotomis komunikacijomis ir todėl bendrauja ir kontaktuoja su įvairiais žmonėmis iš viso pasaulio, darbo reikalais dažnai keliauja po pasaulį, bendrauja su įvairių tautybių klientais, jie yra atviri žinioms ir patyrimams iš viso pasaulio. Žemesniosios klasės atstovai kontaktuoja fiksuotose, uždaruose santykiuose. Ji yra lokalizuota visuomeninė klasė. Žmonės priklausantys šiai grupei dažniausiai dirbą visuomeniniu mastu nereikšmingą darbą: padavėjai, pardavėjai, vairuotojai, statybininkai ir t.t. Jų veikla yra apribota ne tik nedidelio darbo užmokesčio, bet ir paprastos, vargo kultūros spąstų. Šiems piliečiams yra būdingas žemas iniciatyvumo laipsnis. Net gyvendami postmoderniuose, pasauliniuose miestuose jie retai peržengia jo ribas. Žemesniosios klasės atstovai dažnai yra žemo išsimokslinimo, kuris jiems yra nepasiekiamas dėl pinigų stokos arba tuo jie net nėra suinteresuoti. Šių abiejų klasių atstovai turi skirtingas galimybes prieiti prie informacijos. Abiejų grupių nariai žino kelius, kuriais galima pasiekti informaciją: telefonų, faksų, naujienų agentūrų, internet dėka. Skirtumas tas, kad aukštesnės klasės atstovai ir žino apie šių galimybių egzistavimą, ir naudojasi jomis, o žemesniosios – žino, tačiau, dėl įvairių priežasčių prie jų neprieina. Antrosios klasės atstovai savo pasaulį kuria vadovaudamiesi vietine patirtimi, kuri dažniausiai remiasi TV standartais. Vienas iš svarbiausių nagrinėjamo miesto bruožų yra atmetimas visko kas yra tradiciška ir modernu. Ši tendencija pasireiškia tiek elgesyje, tiek moralinėse nuostatose. Tokioje visuomenėje maišosi įvairios kultūros formos bei stiliai arba įvairios kultūrinės formos egzistuoja greta. Pramogų siekimas yra vienas postmodernios visuomenės bruožų. Įsigali malonumo kultūra, estetizavimas apima visas gyvenimo sferas, viskas turi būti estetiška ir gražu.. Atsisakoma prasmės ieškojimo, neieškoma ir autentiškumo. Michael Aglietta ir Alain Lipietz ekonominio reguliavimo „informacinės visuomenės“ samprata Šie teoretikai atstovauja reguliacijos teorijos mokyklai. Jie bando paaiškinti, kaip keitėsi kapitalistinė santvarka nuo antrojo pasaulinio karo iki šių dienų. Jų nagrinėjimo objektas yra besikeičiantys ekonominiai bei socialiniai visuomeninės veiklos aspektai. Kapitalistinį laikotarpį jie skirsto į Fordizmą (1945 – 1973 m.) ir post-Fordizmą (nuo 1973m. iki šių dienų). Modernaus (Fordizmo) laikotarpio pagrindiniai bruožai: 1. Masinės gamybos išplitimas. Šiuo laikotarpiu susikūrė pirmosios stambios kompanijos, kurios plačiu mastu gamino standartizuotą produkciją. Tokio tipo įstaigos įdarbino didelį kiekį darbininkų. Vienos iš pirmųjų tokių kompanijų įsikūrė JAV bei Anglijoje. „Ford“ automobilių kompanijoje vienu metu buvo įdarbinta apie 40,000, o „Rover“ kompanijoje – 28,000 žmonių. Jų produkcijoje dominavo serijinė gamyba. 2. Populiariausia įdarbinimo grupė – pramonės darbininkai. Šiuo periodu sparčiai augo pramonės darbininkų gretos. Didžiąją dalį žmonių dirbančių rankų darbą sudarė vyrai. Kūrėsi įvairios darbininkų asociacijos atstovaujančios jų interesus. Užsimezgė ryšys tarp paprastų darbininkų ir valstybės narių. Asociacijų išrinkti lyderiai dalyvaudavo atvirose derybose su vyriausybe sprendžiant jiems aktualius klausimus. 3. Masinis vartojimas. Įsikūrus didelėms korporacijoms, pradėjus gaminti standartizuotas prekes ir įdarbinus didelį skaičių žmonių, atsirado galimybė daugeliui naudotis bei įsigyti gaminamą produkciją. Tuo metu sparčiai plito reklama bei mada. Daugeliui buvo prieinamos reklamuojamos prekės, kadangi masinės prekybos dėka nebuvo labai didelės šių produktų kainos. Masinis vartojimas sąlygojo masinės gamybos tęstinumą. 4. Tautinių oligopolijų įsikūrimas. Įsikūrusias tautines oligopolijas buvo galima pažinti pagal jų gaminamą produkciją. Šios kompanijos lokalizuodavosi vietinėse ribose, veikdavo vietinėse rinkose. 5. Planuojama ekonomika politinės valdžios įtakoje. Valdininkai įtakodavo ekonominį gyvenimą. Pvz: 1950m. Anglijoje konservatorių dėka buvo koncentruota plieno pramonė. Apie 1970 metus prasideda naujas visuomenės vystymosi etapas ir jis tęsiasi iki šių dienų. Šiuo laikotarpiu įvyko didelis kapitalistinis nuosmukis, pastūmėjęs visuomeninius santykius permainų link. Globalizacija – svarbiausias faktorius, kuris sąlygojo perėjimą iš modernizmo į postmodernizmo erą. Globalizacijos dėka auga ir plečiasi tarptautiniai santykiai įvairiose gyvenimo srityse, didėja integracija į pasaulinę socialinę-ekonominę sferą. Post-Fordizmo laikotarpyje koncernai remiasi pasaulinės politikos strategija, sparčiai auga migracija, plečiasi turizmas ir t.t. Sparčiai auga informacijos svarba ir jos plitimo tempai. Informacija tampa sėkminga darbo priemone. Kapitalistiniai santykiai skatino globalizacijos procesus, pradėjo kurtis tarptautinės kooperacijos. Ši tendencija ypač išryškėjo pastaraisiais dešimtmečiais, net ir tokiose izoliuotose valstybėse kaip Kinija ar buvusioje Tarybų Sąjungoje. Taigi, globalizacijos procesą post-Fordistai nurodo kaip vieną iš pagrindinių šiuolaikinės visuomenės charakteristikų. Globalizacija apima rinkos, gamybos, finansų ir komunikacijų globalizaciją: 1. Rinkos globalizacija. Fordizmo laikais vyravo tautinė, nacionalinė rinka. Post-Fordizmo laikotarpiu vyrauja pasaulinė rinka, kuri nuolatos plečiasi, ji yra pasaulinė ir atvira. 2. Gamybos globalizacija. Šio proceso dėka skirtingos gamybos sistemos yra sujungiamos kartu. Vienu metu kompanijos gamybos padaliniai gali būti įkurti skirtingose pasaulio šalyse. Besivystanti gamybos globalizacija sąlygoja informacinių tarnybų (reklamos, bankininkystės, draudimo, konsultacinių tarnybų) globalizaciją. 3. Finansų globalizacija. Ji reiškia integruotą pasaulinę finansų vadybą, pvz. bankų tinklo plitimas visame pasaulyje. Tai sąlygoja pasaulinės finansų rinkos atsiradimą. 4. Komunikacijų globalizacija. Kadangi informacijos srautai sparčiai gausėja, informacija tampa pagrindiniu darbo elementu, tai sėkmingas informacijos įvaldymas apsprendžia sėkmingą darbinę veiklą. Gebėjimas įvaldyti informaciją tampa didžiausiu turtu. Kita savybė, charakterizuojanti Post-Fordistinę visuomenę – siekis didinti ekonominį našumą technologijų įvedimo pagalba. Tačiau, technologijų diegimas sukelia tam tikras problemas. Šio proceso pasekoje, darbininkų darbą dažnai gali pakeisti įvairios technologijos. Todėl susiduriama su darbininkų išleidimu iš darbo vietų, pvz.: Anglijos Telekomo kompanija iki 1993m. atleido apie 100,000 darbuotojų. Trečiasis bruožas charakterizuojantis post-Fordistinę visuomenę yra vertikali didžiųjų kompanijų dezintegracija. Pastaruoju metu populiarios tokios kompanijos, kurių tinklas yra paplitęs įvairiose pasaulio šalyse, pvz., Italijos kompanija Benetton. Savo produkciją ji platina ne tik gimtinėje, bet ir kitose šalyse. Vertikali dezintegracija įmanoma tik tada, kai yra pakankama komunikacijų ir kompiuterių infrastruktūra, kas įgalina koordinuoti ir kontroliuoti išsklaidytas sritis. Tokioje visuomenėje atsiranda ir naujas internacionalinis darbo jėgos pasiskirstymas, nes filialuose dirba būtent žmonės tų šalių, kuriose tie filialai yra. Įvairių naujų technologijų dėka galima sistemingai reguliuoti produkcijos valdymą, platinimą, pardavimą tarptautiniu lygiu. Besikuriantys tarptautiniai bankai, pasaulinis finansų tvarkymas, biržos pasikeitimai, išvystyti komunikacijos tinklai sudaro sąlygas sėkmingai kurtis ir gyvuoti tokio tipo dezintegruotoms kompanijoms. Daugelis tokią veiklą laiko galima dėl to, kad dabartiniu metu išnyko laiko ir erdvės apribojimai, kur lemiamą vaidmenį suvaidino telekomunikacijų atsiradimas. Tai suteikė galimybę įsigyti įvairių prekių bei paslaugų iš viso pasaulio. Teoretikai dar išskiria tokią Post-Fordizmo laikotarpio ypatybę kaip lankstumas: darbuotojų lankstumas (flexibility of employees), gamybos lankstumas (flexibility of production), vartojimo lankstumas (flexibility of consuption): 1. Darbuotojų lankstumas. Asmens tikslas nėra susirasti pastovų ir ilgalaikį darbą, kurį galėtų dirbti visą gyvenimą. Profesinis mobilumas (dėl algos ar darbo laiko) įgauna populiarumo tendenciją. Profesijos pakeitimas nėra sudėtingas ir neįmanomas, neįgyvendinamas procesas. 2. Gamybos lankstumas. Informacijos šaltinių dėka kuriama įvairiapusė ir efektyvi gamyba, tokia kaip kaip tik laiku (Just in time). Tokia sistema turi būti pakankamai lanksti, todėl didžioji dalis investicijų yra nukreipta ir investuojama į technologijų diegimą. 3. Vartojimo lankstumas. Naujos elektroninės technologijos sudaro sąlygas įvairios produkcijos gamybai. Žmonės nebenori Fordo periodo uniformų. Iškyla poreikis įsigyti skirtingus daiktus, kurie atspindėtų asmenų individualumą, nusakytų jų gyvenimo stilių. Informacijos dėka pirkėjų norai yra patenkinami. Taigi Post-Fordizmo laikotarpiu didžiausią vaidmenį atlieka informacija. Dėka jos žmonėms atsiranda įvairių galimų pasirinkimo kelių, deja, kai kuriems tai atnešė prarasto stabilumo jausmą. Šiam laikotarpiui būdinga stilių įvairovė bei jų susiplakimas. Įtakingiausiais ekonominiais subjektais, šiame laikotarpyje tapo tarptautinės kompanijos, kurios turi atviriausius ir geriausius priėjimo prie informacijos kelius. Giddens šiuolaikinės visuomenė kaip nacionalinės valstybės samprata. Giddens savo darbuose operuoja ne informacinės visuomenės, o modernybės sąvoka. Pagal jį moderniosios visuomenės bruožai yra: 1) Suaktyvėjusios priežiūros vaidmuo; 2) Nacionalinės valstybės gimimas; Jis teigia, kad pasaulis, kuriame mes gyvename yra žymiai labiau organizuotas nei bet kada anksčiau. Mūsų kasdieninis gyvenimas yra planuojamas ir tvarkomas tam tikrų institucijų. Šiuolaikinė visuomenė organizuojama taip, kad visus jos narius būtų galima efektyviai stebėti, apskaityti ir valdytis. Modernus pasaulis yra sudarytas iš nacionalinių valstybių. Jos neabejotinai yra tautinės savimonės. Dauguma nacionalinių valstybių buvo sukurtos karo ir būtinybės gintis sąlygomis. Sugebėjimas pasirengti karui ir organizuoti valstybės gynybą yra vienas iš pagrindinių principų, kuriuo remiasi šiuolaikinės nacionalinės valstybės. Kariniam tautos mobilizavimui pajungiamas visas nacionalinės valstybės technologinis potencialas, visa technologijų tyrimo ir vystymo pramonė. Tokiu būdu, autorius įžiūri priklausomybę tarp IT taikymo ir valstybinės karo pramonės, t.y. IT diegiamos karinei pramonei vystyti ir nacionalinių valstybių saugumui užtikrinti, o tai reikalauja dar aktyvesnės priežiūros: stebimi, apskaitomi ne tik pačios nacionalinės valstybės nariai, bet nuolatos vyksta ir kitų valstybių gyvenimo, įvairių proecesų bei įvykių stebėjimas. J. Habermas „informacinės visuomenės“ samprata: viešosios sferos teorija Habermas visuomenės vystymesi didžiausią dėmesį skiria visuomeninės sferos (public sphere) formavimuisi. Anot jo, visuomeninė sfera yra nepriklausoma nuo vyriausybės ir nuo ekonominių jėgų ir būtent joje formuojasi viešoji visuomeninė nuomonė. Anot Habermas, visuomeninė sfera iškilo besiformuojant kapitalizmui, kai iškilo veiksmų ir sprendimų laisvės poreikis. Jos elementai yra: atviros diskusijos, kritinis žvilgsnis, naujos ir šviežios mintys. Visuomeniniai reikalai tampa vieši, matomi. Kapitalistinėje valstybėje valdžios, politikų jėgos augo, jie siekė savo tikslų įgyvendinimo viešosios nuomonės pagalba. Dabar. ji tarnauja toms jėgoms, kurios siekia ir turi galimybę formuoti ir manipuliuoti visuomenine sfera tam, kad galėtų paslėpti tikruosius savo tikslus, viešųjų debatų pagalba įgyvendinti slaptus interesus. Pakito masinių informacijos priemonių funkcija, jos tapo nuomonės formuotojos, o ne informacijos tiekėjos. Jos suteikia galimybę pasireikšti tiems, kurie užima pozicijas politikoje ir ekonomikoje, ir gali panaudoti jas savo tikslams. Tad, nežiūrint į tai, kad visuomeninę sferą suformulavo, sudarė sąlygas jai atsirasti besivystantis kapitalizmas, tačiau jos išlikimą sąlygojo suinteresuotų visuomeninių grupių (pvz.: politikų) pastangos ją išsaugoti ir panaudoti savo tikslų siekimui. Habermas išskyrė tris informacijos valdymo ypatybes: informacijos organizavimas ir kaupimas, įbauginimas (propagandos skleidimas), rėmimas (sponsoriavimas). 1. Informacijos organizavimas ir kaupimas. Šiame amžiuje lemiamą reikšmę visuomenės valdyme vaidina informacijos valdymas. Svarbiausias sėkmingos veiklos garantas yra priėjimas prie informacijos, mokėjimas ja manipuliuoti, pateikti liaudžiai kaip teisingiausią. Kieno rankose informacija, to rankose ir valdžia. Tuo ypač naudojasi politikai bei verslininkai. 2. Įbauginimas (propaganda). Informacinės komunikacijos, tai svarbiausia priemonė, kurios pagalba politikai bei kiti svarbūs valstybės veikėjai gali manipuliuoti viešąja nuomone. Visa informacija yra pajungta valstybės valdžiai ir jie gali informaciją pateikti vadovaudamiesi savo tikslais. Tokiu būdu informacija yra neadekvati, tam tikra nereikalinga informacijos dalis yra cenzūruojama ir pateikiama tik tai, kas naudinga. Habermas informacijos valdymo augimą vertina kaip visuomeninės sferos sunaikinimą. Pateikiama propagandinė informacija veda prie manipuliacijos. Masinės informacinės priemonės yra tarsi scena įvairioms politinėms jėgoms pasireikšti. Sėkmingiausiai šią funkciją atlieka radijas ir televizija. Įvairių politinių laidų metu žmonėms pateikiama iliuzija, kad viskas vykta tiesioginiame eteryje, kad užduodami klausimai nežinomi. Nors iš tikrųjų tai tik sufabrikuotas vaidinimas. Tokia strategija šiomis dienomis naudojama nuolatos. 3. Rėmimas (sponsoriavimas). Šiandieninėse kompanijose pastebimas jų lyderių gebėjimas sėkmingai pasireikšti politinėje, ekonominėje bei socialinėje aplinkoje. Jie sugeba įtikinti politines partijas savo kompanijos politika, bei sudaryti nepriekaištingą įvaizdį visuomenės akyse. To pasekoje sparčiai išauga reklamos ir sponsoriavimo vaidmuo. Reklamavimasis tampa kaip tam tikri visuomeniniai santykiai. Atsiranda labdaros fondai, įvairios geranoriškos akcijos. Tad, šiuolaikinėje visuomenėje informacijos kaupimas ir disponavimas tampa svarbiausiu sėkmingos veiklos garantu. Tai sudaro sąlygas manipuliuoti visuomenine nuomone, bet ir dingsta pasitikėjimas gaunama informacija, žmonės negali būti tikri gaunamos informacijos kokybe bei adekvatumu. 3 Svarbiausi „informacinės visuomenės“ bruožai ir galimos problemos Išnagrinėję įvairias „informacinės visuomenės“ sampratas ir apibendrindami medžiagą, galime teigti, kad vystantis „informacinei visuomenei“, ryškėja tokios tendencijos: 1. Nepaprastai greitas „nformacinės visuomenės“ vystymasis. Dažniausiai omenyje turima visuotinė kompiuterizacija, kompiuterių įdiegimas praktiškai visose srityse, - pradedant gamyba ir baigiant laisvalaikiu. Kadangi naujos, tobulesnės technologijos kuriamos didžiuliu tempu, tai anksčiau sukurtosios labai greitai sensta. Toks greitas technologijų bei telekomunikacijos tinklų tobulėjimas, kompiuterių atminties ir spartos augimas lemia didžiulį informacinės ir ryšio technikos, programinės įrangos, duomenų perdavimo kainų mažėjimą, kas, savo ruožtu, irgi skatina platesnį šių produktų vartojimą. Be to, vyksta įvairių elektroninių priemonių susiliejimas. Kompiuteris dabar gali atlikti daugybę kitų prietaisų funkcijų: jis gali dirbti kaip televizorius, kaip faksas, radijo imtuvas ar kompaktinių diskų grotuvas. 2. Globalumas, pasireiškiantis tiek ekonomikos, tiek finansų, kultūros, politikos, technologijų ar karinėje srityse. Pagal A. McGrew, globalizacija – tai tie procesai, kurie vyksta globaliu mastu, kerta nacionalines sienas, jungia bendrijas ir organizacijas į naujas laiko-erdvės kombinacijas, padarydami pasaulį vis daugiau vidiniai susijusį. Globalizacijos procesas technologijoje ryškiausiai pasireiškia tinklų, jungiančių žmones, objektus, resursus kūrimu. Verslo globalizacija pasireiškia verslo proceso pertvarkymais, kurių viena iš pasekmių - didesnė priklausomybė nuo efektyvios komunikacijos. Tai skatina kurti pasaulinius telekomunikacijos paslaugas teikiančius aljansus (pav., Concert, Global One ir kt.). Kompiuteris tampa ne tik svarbiausia darbo, informacijos saugojimo ir kaupimo priemone, bet ir tarpininku, įgalinančiu sujungti atskirus elementus į sistemą (pav., Internetas). Vienu iš išskirtinių kompiuterinio ryšio bruožų tampa tai, kad šis tinklas neturi nei aiškios pradžios, nei pabaigos. 3. Neturįs precedento informacijos atvirumas, laisvas ir nekontroliuojamas priėjimas prie informacijos bei jos gausa ir nevaržoma galimybė ja keistis (pavyzdžiui, bet kuris turintis telefono liniją ir kompiuterį su modemu asmuo neišeidamas iš savo kambario gali nevaržomai semtis informacijos iš Interneto, dalyvauti diskusijose ir t.t.). 4. „Informacinėje visuomenėje“ išnyksta laiko ir erdvės apribojimai. Kai kuriuose darbuose tai vadinama laiko ir erdvės “suspaudimu”. Šis reiškinys sutinkamas praktiškai visose gyvenimo srityse ir apibūdinamas kaip „informacinės visuomenės“ gyvenimo būdo pagrindinis bruožas, kai kiekvienas jam patogiu laiku gali tvarkyti bet kokius reikalus bet kurioje pasaulio vietoje. 5. Kompanijos ir firmos tampa fragmentuotomis geografiniu požiūriu, t.y. darbo dalis, nereikalaujanti aukštos kvalifikacijos, atliekama mažiau išsivysčiusiose šalyse (pvz, kur mažesni mokesčiai ir pigesnė darbo jėga), o kvalifikacijos ir žinių reikalaujanti darbo proceso dalis – išsivysčiusiose valstybėse. 6. „Informacinėje visuomenėje“ keičiasi ir darbo pobūdis. Jei fordistinės gamybos atveju darbas paprastai buvo susijęs su vienos užduoties atlikimu, tai informacinės visuomenės narių darbas tuo neapsiriboja – darbas nebetenka griežtos specializacijos, iš darbuotojo reikalaujama įgūdžių daugelyje sričių ir jo darbas tampa susijęs su daugelio užduočių atlikimu. Be to, silpnėja išorinė kontrolė, išauga galimybė pačiam darbuotojui priimti sprendimus, didėja jo asmeninė atsakomybė. Keičiasi ir darbo apmokėjimo pobūdis – jei fordistinės gamybos atveju atlyginimas buvo fiksuotas ir grindžiamas darbo pobūdžiu (pav., inžinieriaus alga, valytojos alga), tai dabar atlyginimas priklauso nuo darbuotojo dalykinių savybių bei pasiekimų, jis grindžiamas detalia premijų, paskatinimų sistema. Be to, dėl nuolat besikečiančių ir tobulėjančių technologijų išauga nuolatinio kvalifikacijos kėlimo svarba. Informacinėje visuomenėje darbuotojas yra skatinamas nuolat mokytis, dalyvauti įvairiuose kursuose, konferencijose, seminaruose ir kt. Darbo procesui tampant vis labiau kompiuterizuotu, vis daugiau užduočių iš dalies ar netgi visiškai gali būti atliekamos bet kuriuo (nebūtinai darbo) metu ir bet kur (nebūtinai darbo vietoje). Taigi, nyksta skirtumas tarp darbo laiko ir laisvalaikio, tarp darbo vietos ir kitų vietų (nes, pavyzdžiui, nešiojamo kompiuterio pagalba (notebook, laptop) pagalba darbą galima atlikti namie, kavinėje, paplūdimyje ir pan.). Be to, tobulėjančios komunikacijos priemonės (mobilusis telefonas, pranešimų gaviklis, elektroninis paštas ir kt.) suteikia galimybę žmogui būti pasiekiamam bet kurioje pasaulio vietoje. Naudojimasis šiomis komunikacijos priemonėmis pasiekia tokį laipsnį, kad „tampa panašus į telepatiją: nesvarbu, kur tu esi, - visada gali pasiųsti žinutę ar klausimą kitam asmeniui – ir gauti atsakymą“. Nykstant skirtumui tarp darbo laiko ir laisvalaikio, išryškėja dvi prieštaringos tendencijos: viena vertus, darbą dirbant ne darbo vietoje, gali „nukentėti“ laisvalaikis; kita vertus, atsiranda galimybė lanksčiau ir laisviau disponuoti savo laiku. 7. „Informacinės visuomenės“ gamybos proceso varomąja jėga tampa poreikiai, o ne resursai, kaip buvo fordistinės produkcijos atveju. Visais būdais stengiamasi patenkinti vartotojų poreikius. Masinę vienodų prekių gamybą stambiose įmonėse pakeitė lanksti įvairių produktų grupių gamyba nedidelėmis partijomis. Prekės nebegaminamos „į sandėlį“, vengiama kaupti jų atsargas. „Informacinės visuomenės“ laikotarpiui būdinga taip vadinama Just-in-time produkcija, kai pagamintas produktas iš karto pristatomas vartotojui.Tokiu būdu reikia mažiau sandėliavimo įrangos. Gamybos proceso kontrolė pagrįsta nebe „ex-post“ principu, kai pastebėtos klaidos ištaisomos vėliau, jau pagaminus prekę, - kokybės kontrolė tampa integruota viso gamybos proceso dalimi, kai klaidos taisomos iš karto, nepabaigus gamybos proceso. Gamybos procesas tampa geriau organizuotas, stengiamasi išvengti organizacinių nesklandumų. 8. Pasikeitė ir prekių, plačiai vartojamų produktų (commodity) pobūdis: Tradicinių prekių, kaip varomosios ekonomikos jėgos, vietą pradeda užimti informacijos industrijos prekės. Prekės ėmė prarasti savo fizinį pavidalą ir svorį. Jei anksčiau pagrindinėmis prekėmis buvo tokie fiziniai objektai kaip automobiliai ir kt., tai dabar pagrindine preke tampa duomenys (informacija ir pramogos) bei paslaugos (neretai „patogumas“ vertinamas pagal tai, kiek laisvalaikio jis sukuria). Žiniomis pagrįstos paslaugos tampa pagrindine eksportuojama preke. Komunikacijos technologijų pagalba savo darbo rezultatus gali išsiųsti (t.y. „eksportuoti“ patys būdami bet kurioje pasaulio vietoje) ne tik žurnalistai, mokslininkai, bet ir gydytojai, mokytojai ir kt. Naujos technologijos leido sukurti lanksčią masinę produkciją, „personalizuotų produktų“ masinę gamybą. Nuo vienodų prekių gamybos pereinama prie nuolat besikeičiančių įvairių prekių, atitinkančių pačius įvairiausius skonius, gamybos. Prekių, o taip pat ir madų, kitokių vertybių, idėjų ir ideologijų srityse pasireiškia nepastovumas, trumpalaikiškumas, t.y., vertinimas to, kas yra greita, padaroma akimirksniu (pusfabrikačiai, „greitas“ maistas, iš miltelių pagaminami tirpūs gėrimai ir kt.), ir to, ką galima panaudojus išmesti (vienkartiniai indai, stalo įrankiai, kojinės, nosinės, pakuotė ir kt.). Ši „išmetančioji“ visuomenė („throwaway“ society), kurios bruožai pradėjo ryškėti 1960-aisiais, pasižymi tuo, kad labai lengvai skiriamasi „ne tik su išmetamais daiktais (sukuriant didžiulę atliekų utilizavimo problemą), bet ir vertybėmis, gyvenimo būdais, pastatais, vietomis, žmonėmis, veiklos ir buvimo būdais“. „Lyginant su gyvenimu lėčiau besikeičiančioje visuomenėje, dabar kiekvienu akimirksniu praslenka daugiau situacijų – o tai reiškia gilius pokyčius žmogaus psichologijoje“. Tai sukuria tiek visuomenės, tiek asmens vertybių sistemos laikinumą, kuris, savo ruožtu, skatina fragmentiškos visuomenės vertybių įvairovę. 9. Prekių platinimas ima darytis labiau "transliuojamo" (broadcast) negu fizinio pobūdžio. Pvz., Platinimas ima reikšti ne kino juostos pristatymą į kino teatrą, bet filmo retransliavimą kabeliniu ryšiu tiesiai į namus. 10. Idėja apie laisvą, neišmatuojamą laiką ima nykti, laikas tampa „suprekintas“. Pavyzdžiui, „pay-per-unit“ atveju, žiūrovas perka ne filmą, bet jo transliacijos laiką. Analogiškai, reklamos kompanijos moka už eterio laiką, kurio kaina priklauso nuo to, kiek žmonių tuo metu žiūri televizorių (šiuo atveju net ir žiūrovas, o tiksliau, - galimybė pasiekti žiūrovą irgi tampa preke). Taigi, laikas kaip prekė įgyja vertę, kurią galimą išmatuoti ir naudoti mainuose. 11. Rinkos erdvė tampa vis labiau išskaidyta. Rinka yra nebe vieša vieta įprastine prasme, bet privatūs santykiai su duomenimis ir technologijomis, kur geografiniai atstumai praranda reikšmę. Elektroninės komunikacijos priemonių išsivystymas leidžia daugybę darbų atlikti neišeinant iš namų. Keičiasi ir įprastinė darbo vietos samprata, ji ima prarasti savo prasmę. 12. Atsisakoma planavimo, ypač ilgalaikio, nes šiuolaikinis visa ko nepastovumas, trumpalaikiškumas labai apsunkina planavimą. Vidutinis tarnautojo darbo vienoje kompanijoje laikas – penkeri metai, o pačios kompanijos, veikdamos finansų ar valiutų rinkose, siekia tik trumpalaikių tikslų. 13. Pasikeičia ir visuomenės institutų (politika, ekonomika, normos, religija) pobūdis, vertybės. Šiuos pokyčius mokslininkai aiškina egzistencinio saugumo pojūčio sustiprėjimu. Tiek agrarinėje, tiek ankstyvojoje industrinėje visuomenėje išlikimas nebuvo garantuotas didžiajai visuomenės daliai, - todėl jos nariams būdingos išlikimo, išgyvenimo vertybės (stiprių lyderių poreikis, tvarka, prioritetas ekonomikos augimui, individuali ir valstybinė nuosavybė, absoliučiai griežtos religinės taisyklės ir t.t.). Informacinės visuomenės arba „gerovės“ vertybės suklesti išsivysčiusiose industrinėse valstybėse, kur išlikimas didžiajai visuomenės daliai yra garantuotas. Egzistencinis saugumas ekonominėje srityje veda prie didėjančio rūpinimosi subjektyvia gerove ir gyvenimo kokybe, - daugumai žmonių tai tampa svarbesniu dalyku nei ekonomikos augimas. Be to, keičiasi ir darbo motyvacija: nuo siekio kuo daugiau uždirbti – prie troškimo dirbti mėgiamą, įdomų ar reikšmingą darbą, išreikšti save, aktyviai dalyvauti visuomeniniame ar politiniame gyvenime.Aukščiausias prioritetas – gyvenimo kokybė. Kaupimas siekiant užsitikrinti ekonominį saugumą buvo esminis industrinės visuomenės tikslas. Paradoksalu, tačiau šio tikslo pasiekimas, išjudinęs ir laipsnišką kultūros kitimą, sąlygojo hierarchinių institucijų, padėjusių pasiekti šiuos tikslus, atmetimą, o pačius tikslus pavertė antraeiliais. 14. „Informacinės visuomenės“ reklamos paskirtis nebėra informavimas: ji manipuliuoja skoniais ir troškimais kurdama įvaizdžius, kurie gali neturėti nieko bendra su reklamuojamu produktu. Negana to, patys įvaizdžiai tampa prekėmis. Įvaizdžiai imami naudoti konkurencinėje kovoje ne tik tam tikro produkto atpažinimui, bet ir asociacijai su tokiomis sąvokomis kaip „respektabilumas“, „kokybė“, „prestižas“, „patikimumas“, „naujumas“. Įvaizdžių kūrimas tampa esminiu konkurencinės kovos tarp firmų aspektu. Įvaizdis padeda nustatyti tapatybę rinkoje, todėl jis tampa labai svarbus ir darbo rinkoje (pavyzdžiui, dėvint tam tikro dizainerio drabužius ar važinėjant tam tikros markės automobiliu), ir apskritai, individualios tapatybės suformavimui, savirealizacijai. Įvaizdžiai ne tik nuolat kuriami ir perkuriami buvusių įvaizdžių pagrindu, - jie dar ir kopijuojami. Ir kuo tobuliau jie kopijuojami, tuo labiau didėja jų rinka. Įvaizdžio kopijos ir originalas tampa tiek panašūs, kad bemaž neįmanoma jų atskirti, įvaizdis tampa nuoroda į įvaizdį, t.y., į nieką. Įvaizdžiai, surinkti iš skirtingų vietovių ir epochų, sumetami krūvon ir ne tik transliuojami per televiziją, bet ir įgyja materialios simuliacijos (melagingo tikrovės vaizdavimo) formą – pastatuose, įvykiuose ir pan., kurie tampa nebeatskiriami nuo tikrovės. Klasikinis tokios materialios simuilacijos pavyzdys – Disneyland’as, kur, pavyzdžiui, Disney’s Žvėrių Karalystėje simuliuojama ne tik laukinė gamta, žvėrys, bet ir nuotykiai, pavojai, netikėtumai; kur liūtai gyvena kartu su zebrai ir jų nesuėda, o žmogus tėra tik „geras įsibrovėlis“, nesuardantis gamtos harmonijos. Informacijos visuomenės žmogus netrukdomai džiaugiasi simuliacija, jis taip mėgaujasi greičiu, televizijos ar kino sukurtais įvaizdžiais, technologijomis, kad, anot kai kurių mokslininkų (Baudrillard), susidūrė su logikos krize. Kiti gi (Harwey) nėra tokie kategoriški. Jų teigimu, trumpalaikiškumo verpete vis tik pastebimos ir priešingos tendencijos. Pavyzdžiui, siekis apsisaugoti technikos priemones nuo ateities sukrėtimų jas apdraudžiant, arba visus metus kuriant būdus, kaip išvengti 2000-ųjų klaidos. Arba domėjimosi tradicinėmis institucijomis (tokiomis kaip šeima ar bendruomenė) ir istorinėmis šaknimis atgimimas liudija apie saugesnių ir ne tokių trumpaamžių vertybių paieškas besikeičiančiame pasaulyje. 15. „Informacinėje visuomenėje“ keičiasi ir kultūra. Kultūros sąvoka apima daugelį komponentų – tai ir menas, ir bendravimas, ir laisvalaikis, moralinės normos ir kt. Informacinė visuomenė suformavo naują popkultūros fenomeną – kultūros skirtos visiems ir niekam asmeniškai. Kompiuterizacija, kompiuterinių pasaulinių tinklų atsiradimas bei paplitimas pavertė popkultūrą globalia. Vienodą ir vienodai prieinamą bet kam, bet kuriame pasaulio taške. Informacinės technologijos sąlygojo visiškai naujų meno rūšių atsiradimą. Kompiuterių pagalba kuriamas vaizduojamasis menas, atsiranda tokios dailės rūšys kaip kompiuterinė grafika. Informacinės, kompiuterinės technologijos įsibrauna ir į kitas meno sritis, tokias kaip kinematografija ar muzika. Muzikiniai kūriniai ne tik kuriami, bet ir atliekami kompiuterių pagalba. Kompiuteriniai tinklai keičia žmonių bendravimo pobūdį, jis vis mažiau tampa asmeniniu. Bendraujama, dažnai net nežinant ir nesigilinant su kuo tas bendravimas vyksta – santykiai tampa vis labiau anonimiški. Anonimiškumas tampa informacinės visuomenės kultūros išskirtiniu bruožu. Žmonės bendrauja tarpusavyje nematydami kito žmogaus ir dažnai net nežinodami, kas jis toks, ir kokiame pasaulio kampelyje gyvena. Susiformavo ypatinga kasdienės tarptautinės komunikacijos globalinė kalba – anglų kalba, kurioje labai gausu specifinio tinklinio žargono (Web jargons). Susiformavo ir globalus pramogų tinklas. Didžiulis kompiuterinių žaidimų paplitimas, juos žaidžia ne tik pavieniui, bet ir tinkle. Bendra kalba ir bendros pramogos nulemia esminius „informacinės visuomenės“ kultūros bruožus. Kultūros analitikas Neil Postman teigia, kad kompiuteriai skatina tokią proto būseną ir tokią kultūros būseną, kurią jis vadina technopolija, kuomet technologija yra garbinama, tiesiog dievinama ir kontroliuoja visas gyvenimo sritis. Technokratija yra mokslinių metodų pritaikymas visose gyvenimo srityse, o technopolija yra ekstremaliausia jos forma. Kitas prancūzų sociologas Jacques Ellul mano, kad nevaldomas technologijų tobulinimo vaikymasis skatina vystymąsi tokio technologinio elito, sudaryto iš mokslininkų, inžinierių ir vadybininkų, kuriam technologija tampa galutiniu jo tikslu, neturinčiu moralinio pagrindo. 16. Švietimo, studijų ir mokslo pokyčiai „informacinėje visuomenėje“. Informacinės technologijos verčia tobulinti mokslo principus ir eigą. Informacinė visuomenė dažnai apibūdinama kaip nuolat besimokanti visuomenė, nes „informacinės visuomenės“ fizinis ir techninis pagrindas – informacinės technologijos – vystosi ir tobulėja taip sparčiai, kad šį procesą būtina žinoti ir panaudoti teikiamas galimybes ne tik informatikos specialistams, bet ir informacinių technologijų vartotojams, dirbantiems įvairiose ūkio šakose. Šiuolaikinės technologijos įgalina organizuoti įvairių lygių mokymo procesą, tiesiogiai nesiejant jo su laiku ir erdve. Tampa aktualios ne tik įprastinės mokymo formos – pradinis, vidurinis, specialusis, aukštasis, bet labai svarbus tęstinio mokymo organizavimas, įvairios jo formos, tame tarpe ir distancinis mokymas. Ima vyrauti su informacinėmis technologijomis susijusios profesijos. Paprastėja mokslininkų bendradarbiavimas – galima greitai gauti, perduoti, keistis, platinti informaciją, kas gali žymiai pagerinti mokslinių tyrimų organizavimą ir rezultatų diegimą. „Informacinėje visuomenėje“ kiekvienas pilietis turi galėti ir mokėti naudoti savo darbinėje, kultūrinėje ar buitinėje veikoje šiuolaikines informacines technologijas. Ypatingą reikšmę „informacinėje visuomenėje“ įgauna išsilavinimo įgijimas, žinių ir kvalifikacijos palaikymas. Tai pabrėžiama visuose dokumentuose „informacinės visuomenės“ tema. Akcentuojama, kad „informacinė visuomenė“ turės būti nuolat besimokančia visuomene. Mat žinių pasaulyje daugėja milžinišku greičiu (padvigubėja kas 10-15 metų). Todėl prieš 10 metų įgytos žinios dabar jau yra nepakankamos, o informacinėse technologijose šį periodą tenka trumpinti kelis kartus. Savo žinias reikia papildyti neatsitraukiant iš darbo vietos, dėl to firmos skiria nemažai lėšų žmonių resursų formavimui bei jų kvalifikacijos palaikymui ir atnaujinimui. Esame ant kokybiškai naujo tipo visuomenės – „informacinės visuomenės“ - slenksčio. Tačiau užliūliuoti jos saldžių pažadų ir beatodairiškai verždamiesi josios link, dažnai sąmoningai ar nesąmoningai pamirštame seną kaip pasaulis taisyklę, kad kiekvienas pokytis be teigiamų padarinių, deja, su savimi atsineša ir aibę neigiamų. Neigiamų padarinių įsisąmoninimas ir įvardijimas yra ne mažiau svarbus, o gal net ir svarbesnis, nei gerųjų vienokio ar kitokio pokyčio padarinių akcentavimas. Žmogaus socialinė raida yra žmogaus sugebėjimų ir pasirinkimų plėtimo procesas. Yra įvairių rūšių galimybių, kurios esminės žmogaus gyvenimui, tokių kaip galimybė turėti namus, darbą, geriamo vandens, bazinį išsilavinimą, sveikatos apsaugą. Lygiai tiek pat svarbios galimybės laisvai saviraiškai, atstovauti savo tikėjimą ir kultūrą, nediskriminuojamai dalyvauti politiniame procese ir pilietinės visuomenės veikloje, būti neišnaudojamam, gyventi garbingai. Šias galimybes galima sugrupuoti į ekonomines, socialines, kultūrines ir politines. Visos šios galimybės yra glaudžiai susijusios, ir vienos iš jų plėtimas plečia kitas. Kiekvienas turi turėti galimybę dalyvauti ekonominiame, socialiniame, kultūriniame ir politiniame gyvenime. Tokių galimybių neturėjimas gali būti pavadintas skurdu plačiąja prasme. Teigdami kad informacinės technologijos vienaip ar kitaip keičia žmogaus gyvenimą, vienokiu ar kitokiu būdu jį įtakoja, paliečiame klausimą, ar tai iš tikro yra problema; t. y. ar tai, kad keičiasi mūsų gyvenimas, iš tikro yra blogai. Tai palieka erdvę apmąstymams apie šių pokyčių teigiamas ar neigiamas puses. Taigi, kokias socialines, kultūrines ir politines problemas su savimi atsineša „informacijos visuomenė?“ Socialinės informacinės visuomenės problemos 1. Viena esminių informacijos visuomenės socialinių problemų yra vis didėjančios socialinės nelygybės problema. Viena šio socialinio atotrūkio didėjimo priežasčių glūdi tame, kad toli gražu ne visos visuomenės grupės turi, ar ateityje turės, vienodą galimybę naudotis šiuolaikinėmis informacinėmis technologijomis. Literatūros šaltiniuose nurodoma, kad globaliai naujausių ir geriausiai išsivysčiusių technologijų vartotojai gali būti apibūdinti kaip turintys kai kurias bendras charakteristikas. a. Pajamos (ne kiekvienas gali jį įsigyti kompiuterinę techniką bei programinę įrangą); b. Išsilavinimas (neužtenka vien turėti modernias technologijas, žmonėms reikia tam tikrų įgūdžių jas naudoti); c. Lytis ir amžius (vyrai ir jaunimas dominuoja, nes jauni vyrai užima darbo vietas, susijusias su informacija ir komunikacija; Nors bendrai Lietuvoje studenčių procentas aukštesnis už studentų (57,7%), matematikoje ir kompiuterių moksluose merginos sudaro apie 35%); d. Kalba (daugeliui anglų kalba gali būti pakankamai svarbi kliūtis); e. Gyvenamoji vieta (miestiečiai turi daugiau galimybių, nes kaime labiau paplitęs skurdas ir jei, pavyzdžiui, žmonės neturi kompiuterio namuose, tai jie praktiškai negali prieiti prie jo ir kitose vietose); f. Etniškumas (kai kuriose šalyse gali būti diskriminuojamos tautinės mažumos informacijos pasiekiamumo aspektu, nors tokių pavyzdžių tikriausiai būtų nedaug, gal nebent čigonai, tačiau apie juos būtų atskira kalba). 2. Naujų technologijų naudojimas ekonominiame sektoriuje sąlygoja darbo vietų mažėjimą. Tiek gamybos, tiek ir paslaugų sektoriai perorganizuoja savo infrastruktūras ir automatizuoja savo produkcijos procesus, tuo sąlygodami darbo vietų pasiūlos šiuose sektoriuose mažėjimą. Nors taip vadinamas „žinojimo sektorius“ ir sukurs šiek tiek naujų darbo vietų, jų bus per mažai tam milijonui naujų technologijų pakeistų darbininkų. Žinojimo sektorius, pagal prigimtį, yra elitinė, o ne masinė, darbo jėga. Ir būtent perėjimas nuo masinio prie elitinio darbo yra tai, kas skiria darbą „informacinėje visuomenėje“ nuo darbo industrinėje visuomenėje. Šis žymus bedarbystės lygio išaugimas turi dvi puses. Pirma, šio darbo pobūdžio pasikeitimo pirminėmis aukomis taps ne elitinės klasės atstovai.Tai sąlygos dar didesnį atotrūkį tarp elito ir skurdžių. Antra, tai, kad vis daugiau žmonių neturės darbo, gali sąlygoti socialinių neramumų bei nusikaltimų bangą. 3. Taigi, tie visuomenės nariai, kurie neturės galimybės (sąlygų, noro, ir t.t.) naudotis šiuolaikinėmis informacinėmis technologijomis, potencialiai gali tapti atriboti nuo visuomeninio gyvenimo. Kyla klausimas, kas bus su tais, kurie nesugebės prisitaikyti prie informacijos visuomenės keliamų reikalavimų. Kaip neišsilavinę išmoks naudotis kompiuteriais (net jeigu jie ir įstengtų juos nusipirkti)? Kas atsitiks su žmonėmis, kurie nesugeba skaityti, bei yra per seni adaptuotis prie naujų technologijų? 4. Iš kitos pusės, vis didesniam skaičiui žmonių naudojantis IT, iškyla potenciali grėsmė, kad kasdieninį veidas-į-veidą žmonių bendravimą gali pakeisti bendravimas per atstumą. Tai ne tik potenciali grėsmė tradicinėms bendruomenėms, bet taip pat ir grėsmė, kad individas staiga gali pasijusti izoliuotas nuo išorinio pasaulio, savanoriškai „įkalindamas“ save namuose, prie kompiuterio ekrano. 5. Kitas naujausių informacinių technologijų naudojimo nepageidaujamas efektas yra tas, kad informacinės technologijos laužo tradicines schemas. Visos mūsų socialinės institucijos - tarp jų šeima, mokyklos, religija ir vyriausybė - tradiciškai teikė tam tikras schemas, arba protinius modelius, kurie padėdavo mums įvertinti, kuriuos faktus priimti, o kuriuos atmesti. Jeigu taip iš tikro yra, daug visuomenės nelaimių - tokių kaip nusikaltimai, smurtas, paauglių narkomanija gali būti iš dalies priskirtos informacinėms technologijoms, kadangi labai tikėtina, kad šios problemos yra susiję su šiuo tradicinių schemų suirimu. Kai kurie Internetą supranta kaip moralės normų laužytoją. Ir iš tiesų, tai potencialiai yra įmanoma, nes tai yra tokia informacinė technologija, kurią sunku kontroliuoti. 6. Informacinėje visuomenėje kyla informacijos pertekliaus problema, kai žmogui gana sunku informacijos gausybėje atsirinkti kokybišką ir tikrą informaciją. Politinės „informacinės visuomenės“ problemos 1. Viena didžiausių informacijos visuomenės politinių problemų yra atotrūkio tarp skirtingų šalių ir net ištisų regionų didėjimas. Tai yra pasekmė to, kad toli gražu ne visos valstybės turi, ir ateityje turės, vienodą galimybę naudotis šiuolaikinėmis informacinėmis technologijomis. Pvz., tik labai nedidelė pasaulio žmonių dalis turi priėjimą prie Interneto. Iš tokių dauguma gyvena Europoje, Šiaurės Amerikoje ir kitose išsivysčiusiuose regionuose. „Kitoje spektro pusėje yra Skaitmeniniai Tretieji Pasauliai, bendruomenės, kur yra mažas arba iš viso nėra priėjimo prie Interneto.“ (Hamman: 1998) Iš čia kyla ir politinės šalių nelygybės, to vis didėjančio atotrūkio tarp šalių bei regionų, pasekmės. Šalies informacinė technologija „informacinėje visuomenėje“ tampa pagrindiniu šalies galios matu. Būtent informacinė technologija yra tai, kas leis šaliai padidinti savo galią ir įtaką. Tos, kurios turi geresnę informacinę technologiją, tos ir dominuos, „...nacionalinės valstybės ateityje kovos dėl informacijos, kaip anksčiau jos kovojo dėl teritorijų, paskui dėl žaliavų šaltinių ir pigios darbo jėgos.“ (Lyotard: 1993, 16). Jungtinės Amerikos Valstijos, būdamos informacinių technologijų lyderiu, dar labiau įsiverš į priekį, tapdamos dominuojančia pasaulinės politikos jėga. Kyla grėsmė, kad Amerika pasinaudos informacijos prievartine ir įtikinamąja galia. Kitos šalys, būdamos kur kas mažiau pažengusios informacinių technologijų srityje, pradės vis labiau pasikliauti Amerikos žinių rezervuarais. Šito paseka yra tai, kad tai „...leis Amerikai suprojektuoti savo idealų, ideologijos, kultūros, ekonominio modelio bei socialinių ir politinių institucijų patrauklumą.“ Taigi, šie modernių komunikacijos priemonių pagalba pasiekti skirtumai tarp skirtingų šalių ir regionų gali sukelti tiek neramumus šalies viduje, tiek ir paskatinti globalinę nesantaiką tarp skirtingų šalių bei regionų. 2. Dar viena problema išryškėja, kai mes atkreipiame dėmesį į netolygų informacinių technologijų naudojimo pasiskirstymo faktą. Tai dar viena galimybė dar labiau pabloginti vargingųjų visuomenės grupių padėtį. Šis skirtingo priėjimo prie informacijos laipsnio faktas gali tik dar labiau pasunkinti ankstesnį politinį ir socialinį susiskaldymą ir netgi sukurti naujas grupuotes (Šustausko ubagai ir pan). 3. Individams elektroninė susitikimo vieta siūlo naujas galimybes prieiti prie informacijos, valdžios. Dabartinė technologijos būklė minimizuoja erdvinius bei laiko suvaržymus politiniam elgesiui. Elitui, tautoms ir organizacijoms, naujas individo priėjimas tiek sustiprina tradicines valdžios pozicijas, tiek ir meta iššūkį. 4. Vyriausybės turės iš naujo permąstyti tiek savo vaidmenį, tiek ir valstybės sampratą apskritai. Industrinė revoliucija atvedė prie vietinių valdžios organų ir dabartinio pavidalo vyriausybės kūrimo, nes buvo pripažinta, kad bendruomenėms įsigyti prekes kolektyviai yra efektyviau. Dabar, kai Industrinis amžius užleidžia vietą Informacijos amžiui, kyla klausimas, ar tebėra poreikis vietinės valdžios formoms arba vyriausybei tokiems, kokius mes juos šiandien žinome? Vyriausybė už paslaugas, kurias ji teikia vietiniame ir nacionaliniame lygyje, pinigus gauna per mokesčius. Vyriausybė valdo šalies turtą. Žmonės sutinka gyventi pagal jos įstatymus, nes tai jiems duoda naudą. Informacijos revoliucija pakeičia šį santykį. Suteikdama greitai gaunamą informaciją, ji leidžia individams padaryti pasirinkimus, kokių paslaugų jie nori, ir kiek jie nori mokėti. Tai įtakoja visą kolektyvinių paslaugų sampratą. Informacijos revoliucija jau padarė taip, kad vyriausybei tapo sudėtinga tiek valdyti tautos turtą, tiek ir teikti kolektyvines paslaugas. Ji praranda savo vertę. Keičiantis žinojimo prigimčiai, ir žinojimui vis labiau įgyjant prekės formą, įsivyrauja „komunikacinio „skaidrumo“ ideologija“; ideologija, kuri „...ims suvokti valstybę kaip neperregimumo ir „triukšmo šaltinį“. Atsiradus multinacionalinėms korporacijoms, nacionalinė valstybė beveik prarado investicijų kontrolę. Tai gali taip paveikti egzistuojančias valstybines valdžias, kad jos bus priverstos permąstyti savo santykius su didžiosiomis korporacijomis ir plačiau imant su pilietine visuomene. Be to, senieji nacionalinių valstybių suformuoti traukos centrai - partijos, profesijos, institucijos ir istorinės tradicijos – dabar praranda savo patrauklumą. 5. Dar vienas „informacinės visuomenės“ politinių problemų blokas kyla iš to fakto, kad Informacijos amžiuje kontroliuoti informacijos srautus tampa vis sunkiau. Informacijos revoliucija pateikia naujus kanalus informacijos skleidimui ir rinkimui; yra grėsmė, kad individai, vyriausybė ir firmos mažiau gali kontroliuoti informacijos prieinamumą. Informacijos turėtojams gi atsiveria puikios galimybės kontroliuoti. Iš vienos pusės, informacijos skelbimo lengvumas ir anonimiškumas padeda naikinti tai, ką būtų galima įvardinti kaip informacijos oligopoliją. 6. Tačiau tuo pačiu informacijos visuomenės technologijos sukuria puikią terpę ir įvairių politinių (ir ne tik) grupuočių, religinių sektų, neapykantos grupių ir pan. propagandai bei naujokų verbavimui. Šiomis naujai atsivėrusiomis galimybėmis ypač puls (ir tą mes jau šiandien stebime) naudotis tos grupės, kurios yra ignoruojamos tradicinės žiniasklaidos. Turint omenyje tą faktą, kad šiuolaikinės informacijos technologijos leidžia pasiekti iki tol neregėto dydžio auditoriją, nesunku visu ryškumu įsivaizduoti, kokias politines pasekmes tai gali turėti. 7. Kita grėsmė, kuri neabejotinai iškils informacijos visuomenės vyriausybėms, yra ta, kad vyriausybėms bus vis sunkiau apsisaugoti nuo informacijos „piratų“, nepageidaujamų „įsilaužėlių“, arba hackerių. Naujos technologijos atveria kelią naujoms karo priemonėms. Atsiveria puikios galimybės anonimiškoms atakoms. Kultūrinės „informacijos visuomenės“ problemos 1. Kalbant apie informacinių technologijų poveikį kultūrai, vienas garsiausių balsų paprastai girdimas iš žmonių, susirūpinusių informacijos technologijų keliama grėsme etninei kultūrai. Bijomasi, kad informacijos technologijų dėka pasauliui tampant vis mažesniu, atsirandant vis didesnei sąveikai su kitomis kultūromis, etninė kultūra praras savo „grynumą“. Informacijos revoliucijos bijomasi kaip grėsmės tautinei kultūrai, bijomasi, kad Vakarų kultūra gali „išstumti“ etninę kultūrą. Internetas juk pagrindinai anglų kalba. Anglų kalba kaip viso pasaulio kalba. Ypač bijomasi amerikoniškosios kultūros invazijos. 2. Naujos technologijos pakeičia „mūsų jausmų proporcijas“, kai jos keičia empirines erdvės ir laiko struktūras. McLuhanas pranašavo radikalius kultūrinius sutrikdymus, kai žmonių kultūra iš vietinės, linijinės ir spausdintu žodžiu pagrįstos transformuosis į tokią kultūrą, kuri yra daugiabalsė, elektroninė, globalinė, kur dominuoja multimedia. Anot McLuhano ir tokių autorių kaip Harold Innis, Neil Postmanas ir kitų, grafinė, filminė ir elektroninė terpė sukuria skirtingas žmonių bendravimo aplinkas. McLuhanas teigia, kad technologijos turi globalinę įtaką kultūrai, arba aplinkai, kurioje ji yra. Mus supančios aplinkos pasikeitimas sukelia mumyse unikalias jausminio suvokimo proporcijas: vieno kurio jausmo išplėtimas keičia mūsų mąstymą ir veikimą - tai, kaip mes suvokiame pasaulį. Kai šitos proporcijos keičiasi, žmonės keičiasi, rašo McLuhanas. Anot Neilo Postmano, yra skirtumas tarp to, kaip mes matome pasaulį kai informacija juda lėtai, kaip kad oralinėse kultūrose, ir kai ji juda šviesos greičiu, kaip kad elektroninėse kultūrose. Postmanas rašo: „Pakeisk informacijos formą, arba jos kiekį, arba greitį, arba kryptį, arba prieinamumą, ir kažkokia monopolija sugrius, kažkokiai ideologijai grės pavojus, kažkoks valdžios modelis praras pagrindą“. Anot Posterio, informacijos gausa ir virtuali realybė yra bendravimo aplinka, kuri praturtina egzistuojančias vartotojų kultūros formas ir turi potenciją naujų kultūrinių formacijų sukūrimui. 4 Kiekybiniai ir kokybiniai visuomenės „informaciškumo“ kriterijai Kriterijai gali būti kiekybiniai (lengvai išmatuojami, lengvai išreiškiami skaičiais) arba kokybiniai (tokie, kuriuos yra sudėtinga, o kartais ir neįmanoma įvertinti skaičiais). Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, jog apie „informacinės visuomenės“ lygį vienoje ar kitoje valstybėje lengviausia būtų spręsti remiantis kiekybiniais kriterijais, statistiniais duomenimis, ekonominiais rodikliais. Jau anksčiau minėtas Estijos atstovas V. Praust išskiria net 11 parametrų, pagal kuriuos būtų galima pamatuoti valstybės, miesto ar regiono informaciškumą: 1. Elektroninio pašto adresų skaičius, tenkantis tam tikram gyventojų skaičiui. Anot autoriaus, elektroninis paštas leidžia vartotojams perduoti informaciją universalia skaitmenine forma iš bet kurios pasaulio vietos. Sutikčiau su autoriumi, jog tai svarbus rodiklis, tačiau nereikėtų jo suabsoliutinti dėl dviejų priežasčių. Pirma, vienas žmogus gali turėti (ir dažnai turi) ne vieną ir ne du elektroninio pašto adresus. Antravertus, žmogus gali turėti elektroninio pašto adresą, registruotą kitoje valstybėje. Taigi, manyčiau, jog reikėtų labai atsargiai vertinti šį rodiklį. 2. Kompiuterių vartotojų skaičius, tenkantis tam tikram gyventojų skaičiui. Pasak V.Praust’o, šis skaičius parodo kiek žmonių turi galimybę naudotis pokyčiais, kurie atsitinka dėl informacijos perkėlimo į skaitmeninę formą. Vėlgi, galima būtų kvestionuoti šio skaičiaus reprezentatyvumą. Kaip pamatuoti, kiek žmonių naudoja vieną kompiuterį? 3. Interneto ryšių skaičius, tenkantis tam tikram gyventojų skaičiui. Čia autorius turi omenyje kompiuterių, prijungtų prie interneto ir turinčių IP adresą, skaičių bei bendrą skaičių interneto paslaugų (dial-up) tiekėjų. 4. Darbuotojų, dirbančių namie ir komunikuojančių su likusiu pasauliu skaitmeninėmis priemonėmis, dalis. Anot V.Praust’o, šis skaičius parodo kiek šalyje yra išnaudojamos informacinės visuomenės teikiamos galimybės. 5. Interneto puslapių (web sites) skaičius, tenkantis tam tikram gyventojų skaičiui. Interneto puslapiai lyginami su bibliotekomis „prieš-skaitmeniniame“ (pre-digital) pasaulyje. Šis parametras parodo, kaip dažnai žmonės naudoja skaitmenines priemones informuoti apie savo veiklą. Tačiau problema iškyla, kai reikia pradėti skaičiuoti. Internetinių puslapių skaičiui skaičiuoti yra ne vienas metodas – galima skaičiuoti www serverius tam tikroje teritorijoje, informacijos kiekį juose arba informacijos vienetų (bylų, files) skaičių. 6. Laidinių bei mobiliųjų telefonų skaičius, tenkantis tam tikram gyventojų skaičiui. Šis parametras svarbus tuo, kad atspindi duomenų komunikacijos lygį šalyje. 7. Vidutinis duomenų komunikacijos greitis. Ganėtinai neaiškus indikatorius - norint skaičiuoti greitį, reikia pasirinkti kelis universalius centrus pasaulyje ir skaičiuoti informacijos nukeliavimo laiką iki jų. 8. Bankinių operacijų dalis, atliekama telebankingo pagalba. 9. Skaitmeninių dokumentų ir parašų naudojimas bei jų statusas. 10. Vyriausybės ir savivaldybių duomenų bankų informatizacijos lygis bei telekomunikacijos su valstybinėmis institucijomis galimybė. 11. Skaitmeninių paslaugų egzistavimas ir jų dalis visame paslaugų sektoriuje Kaip matome, nėra lengva įvertinti informacinės visuomenės lygį vien kiekybiniais kriterijais, kurių, be abejo, galima surasti ir daugiau, nei surado V.Praust (pvz., kompiuterių skaičius vidurinėse bei aukštosiose mokyklose, savaitinių informatikos pamokų skaičius vidurinėse mokykloje ir kt.). Taigi informacijos visuomenės įvertinimas statistiškai yra sudėtingas dalykas, sausos statistikos neužtenka, ji yra viso labo rezultatas, pasekmė tam tikrų sprendimų, tam tikros veiklos, kurią įvertinti skaičiais nėra taip paprasta. Be to, nėra tiksliai nustatyta, kokie ekonominiai rodikliai turėtų atspindėti „informacinės visuomenės“ progresą, ir kurie iš jų yra svarbiausi. Dar daugiau, labai dažnai statistiniai duomenys skirtinguose šaltiniuose prieštarauja vienas kitam. Kokybinių kriterijų (tokių kaip, pvz., informacinių technologijų dėstymo mokyklose kokybė, visuomenės technologinis išprusimas, politikų bei valdininkijos technologinis išprusimas, piliečių duomenų bazių valdymo išsivystymas, valstybės institucijų informacijos prieinamumas piliečiams, sprendimų priėmimų „technologizacija“) nustatymas ar paskaičiavimas yra dar sudėtingesnis. Manyčiau, jog surasti kokį nors bendrą „informacinės visuomenės“ lygio indeksą yra praktiškai neįmanoma, galima tik įvertinti atskiras informacinės visuomenės sferas kaip antai švietimo, paslaugų verslo, valstybinių institucijų. Nagrinėjant „informacinės visuomenės“ kūrimo situaciją ir perspektyvas, būtina aiškiai įvertinti esamą situaciją. Nors „informacinė visuomenė“ gali būti suprantama ir nagrinėjama pagal skirtingus kriterijus, jos plėtrai būtina tam tikra materialinė bazė – kompiuteriai, valstybinė informacinė infrastruktūra. Taigi pagrindiniai, lengviausiai nustatomi šalies kompiuterizacijos rodikliai yra bendras kompiuterių kiekis ir kompiuterių kiekis, tenkantis vienam gyventojui. 1995 m. pasaulyje buvo instaliuota 259 mln. kompiuterių, o 1996 m. pabaigoje jau 305 mln. Taigi metinis prieaugis sudarė 17,7 %. 1997 m. realizuota per 80 mln. kompiuterių. Realiai eksploatuojamų kompiuterių padaugėjo gal 50 mln., o kiti pakeitė moraliai pasenusius modelius. Buvo planuota, kad šio amžiaus pabaigoje pasaulyje bus apie 600 mln. kompiuterių, o didesniais kompiuterizacijos tempais pasižymės dabar atsiliekančios valstybės. Lentelėje pateikti duomenys apie 25 pasaulio valstybes, kur instaliuota daugiausiai kompiuterių – apie 80 %. Pažymėtina, kad per 95 % jų – tai personaliniai kompiuteriai. UNIX darbo stotys, serveriai, pagrindiniai kompiuteriai (meinfreimai), superkompiuteriai sudaro mažiau negu 5 % visų kompiuterių. Daugiau kaip trečdalis pasaulyje esančių kompiuterių dirba JAV. Bendras instaliuotų kompiuterių kiekis nevisiškai atspindi valstybės kompiuterizacijos lygį. Įdomesnis kitas rodiklis – kompiuterių kiekis, tenkantis vienam gyventojui. Iš lentelės matyti, kad ir pagal šį rodiklį tvirtai pirmauja JAV, kur maždaug penkiems gyventojams tenka du kompiuteriai. Lietuvoje vienam gyventojui tenka apie 0,04-0,06 kompiuterio. Tai atitinka Lenkijos kompiuterizacijos lygį, bet yra aukštesnis negu Rusijoje, Kinijoje, Indijoje ir daugelyje kitų šalių. 1 lentelė: 25 labiausiai kompiuterizuotos pasaulio valstybės Eil. Nr. Valstybė Kompiuterių kiekis 1995 metų pabaigoje Kompiuterių kiekis 1996 metų pabaigoje Kompiuterių kiekis vienam gyventojui Vieta pagal kiekį vienam gyventojui 1. JAV 96,6 108,6 0,415 1 2. Australija 4,84 ? 5,67 ? 0,319 2 3. Kanada 7,25 8,85 0,302 3 4. Švedija 2,15 2,65 0,301 4 5. Danija 1,31 1,54 0,296 5 6. Suomija 1,27 1,49 0,292 6 7. Olandija 3,32 3,87 0,251 7 8. D. Britanija 12,6 14,5 0,250 8 9. Šveicarija 1,43 1,68 0,240 9 10. Belgija 1,89 2,18 0,216 10 11. Prancūzija 10,0 11,7 0,203 11 12. Vokietija 14,2 16,2 0,199 12 13. Japonija 18,6 23,3 0,186 13 14. Austrija 1,27 1,46 0,183 14 15. Italija 6,7 7,86 0,137 15 16. Taivanis 2,11 2,57 0,123 16 17. Ispanija 3,47 4,16 0,106 17 18. P. Korėja 3,55 4,57 0,103 18 19. Lenkija 1,23 1,65 0,043 19 20. Meksika 2,57 3,23 0,035 20 21. Rusija 2,69 3,64 0,025 21 22. Brazilija 2,42 3,15 0,020 22 23. Indonezija 1,01 1,36 0,007 23 24. Kinija 2,96 4,34 0,004 24 25. Indija 1,59 2,12 0,002 25 Europa 67,9 79,6 Pasaulis 239,0 305,0 Dar vienas „informacinės visuomenės“ įvertinimo kriterijus yra Interneto ryšių skaičius. Internetas – komunikacijų tinklas, kuris dabar nematomomis gijomis apraizgė beveik visą žemės rutulį, yra sparčiausiai auganti komunikacinė priemonė, kada nors išrasta pasaulyje. Jei prieš 10 metų buvo tik 100’000 kompiuterių sujungtų į tinklą, tai šiandien 36’000’000 asmeninių kompiuterių tiesiogiai (on-line) tinkle yra prienami 150 milijonų vartotojų. Manoma, kad 2001metais jų bus 700 milijonų. Lietuvoje Internetu naudojasi apie 50-60 tūkstančių žmonių, 10’000 gyventojų tenka 3 Interneto puslapiai. Individų ir kompanijų skaičius, kurie vartoja internetą nuolat auga. Nuo paprastesnių veiklos formų einama prie vis sudėtingesnių: reklamos, marketingo, produktų ir paslaugų pirkimo. Hipertekstinė informacija Internete 1990 metais buvo pavadinta „Pasauliniu voratinkliu“ (World Wide Web, The Web, WWW, W3). Kompiuterio pagalba keliaujant šiuo „Voratinkiu“ jame galima rasti įvairią informaciją, kuri gali būti patiekiama teksto, piešinių, muzikos, animacijos, video ir kt. pavidalu. 1996 metais atliktas 5000 Europos pardavėjų, bankų ir komercinių organizacijų tyrimas rodo, kad „Voratinklis“ yra naudojamas įvairiausiose veiklos ir gyvenimo srityse: Pav. 1 „Voratinklio naudojimo tikslas“ 5 Lietuvos „informacinės visuomenės“ plėtra Straipsnyje „Kur tu, informacijos visuomene?“ D. Pietaris pateikia atsakymą į iškeltą klausimą: „Ar Lietuvoje yra informacinė visuomenė?“Jis rašo: „Į klausimą kas yra informacijos visuomenė? keletas paklaustų žmonių (turinčių aukštąjį išsilavinimą, bet nesusijusių su IT verslu) tik patraukė pečiais… Šiandien „informacijos visuomenė“ Lietuvoje – tai tik nedidelis profesionalų būrys, kuriame informacija keičiamasi be priekaištų Apie kokią „informacijos visuomenę“ galime kalbėti, jei jos žinios ir įgūdžiai atsilieka nuo technologijos pažangos keliomis kartomis, tarsi laiko mašinos gedimas būtų sustabdęs progresą? Beje šis atsilikimas toli gražu nelinkęs mažėti Ne dėl to, kad tai techniškai neįmanoma ar nėra įstatyminės bazės – „informacijos visuomenė“ dar tik įžengė į savo evoliucijos priešaušrį ir niekas nepagreitins šio proceso, keistis turėtų ne gigabaitai, megahercai ar valdininkų kabinetai, o mūsų sąmonė, kuri dar ne visai suvokia pasikeitimų mastus ir atsisako paklusti technologinės revoliucijos padiktuotų įvykių eigai“. Vis dėl to, nežiūrint to, kad Lietuvoje dar nėra „informacinės visuomenės“, tam tikri, jai būdingi bruožai (tokie kaip informacinių technologijų plėtra) jau egzistuoja, arba pamažu ryškėja. Aktyviąją informacinės visuomenės kūrimo dalį (Lietuvoje geriausiu atveju 10-15 % visuomenės narių).sudaro: • specialistai, kurių veikla tiesiogiai susijusi su informacinėmis technologijomis; • vartotojai, kurie savo veikloje vartoja informacinių technologijų teikiamą servisą; • mėgėjai, kurie domisi informacinių technologijų teikiamomis galimybėmis ir servisu, bet tiesiogiai darbui ar kūrybai kol kas jų nenaudoja. Kita visuomenės dalis: • neutralūs, kurie nesidomi kompiuteriais ir jų teikiamomis galimybėmis; • antagonistai, kurie sparčiame kompiuterizacijos procese įžiūri tik neigiamą įtaką visuomenei, šeimai ir sau asmeniškai bei gali prieštarauti šiam procesui. Atskirai dar išskiriama viena grupė, tai: • funkcionieriai, t.y. įvairaus lygio tarnautojai, nuo kurių sprendimų gali priklausyti informacinių technologijų paplitimas, taikymas, platinimas atskirose institucijose. Labai svarbu, kad ši aibė būtų arčiau aktyviosios informacinės visuomenės kūrėjų dalies, bet tuo pasidžiaugti kol kas dar negalime. Kadangi kalbėti apie realią „informacinę visuomenę“ bus galima tik tada, kai su ja siesis daugumos šalies gyventojų veikla nepriklausomai nuo jos statuso, gyvenamosios vietos, Lietuvoje aktyvioji „informacinės visuomenės“ kūrėjų dalis turi padidėti 4 - 5 kartus. Kaip minėta anksčiau, Lietuvoje Internetu naudojasi apie 50-60 tūkstančių žmonių, 10 tūkst. gyventojų tenka 3 Interneto puslapiai. Baltic IT Review (1998/11) duomenimis, 1998 metais Atviros Lietuvos fondas atliko Lietuvos Interneto lankytojų, prisijungiančių prie vidaus ir tarptautinių Interneto tinklų registraciją. Paaiškėjo, kad Lietuvoje internetiniais puslapiais daugiausia naudojasi privačios įmonės. Jos sudaro 57% visų besinaudojančių internetiniais puslapiais. Tuo tarpu valstybinės institucijos - 31%, o akademinės institucijos – 12%. 1999 metų gruodžio mėn. atlikus Interneto tinklo lankytojų skaičiavimą, matyti, jog per šį mėnesį Lietuvoje į Interneto tinklalapius buvo įeita 14144 kartus, o tai yra 1147 atvejais daugiau, nei praeitą, t.y. lapkričio mėn. Tuo tarpu iš Latvijos – 18711, o iš Estijos – 28674 lankytojai. Kaip matyti Lietuva gana smarkiai atsilieka nuo kaimyninių Baltijos šalių (nekalbant jau apie išsivysčiusias Vakarų šalis, tokias kaip, pavyzdžiui, Didžioji Britanija kur į Internetą įėjo 1741700 lankytojų; žr.: http://www.ripe.net/statistics/hostcount.html). UAB „Baltijos tyrimai/Gallup“ 2000 m. gegužės mėn. atliktos Lietuvos gyventojų apklausos duomenimis, kasdien vidutiniškai internetą naršo 2,7% šalies gyventojų. Kasdien internetu naudojasi 33,3% Lietuvos verslininkų. Lietuvos Internetas pagal vartotojų skaičių nuo kaimyninių šalių atsilieka akivaizdžiai, tačiau turinio požiūriu nežymiai. Interneto puslapiuose jau galima rasti įvairių gamintojų reklamos, įvairaus pobūdžio informacinių skelbimų. Kol kas Lietuvos Internete nėra nė vieno didelio tarptautinio informacijos tinklo, galbūt todėl jis gana sunkiai skverbiasi į šalies verslo struktūras. Tuo tarpu kai Vakarų šalys plačiai naudojasi „elektroninės“ prekybos patogumais, Lietuvoje dar toli gražu ne visos įmonės turi priėjimą prie pačio Interneto. Vos keletas firmų interneto puslapiuose rengia rimtus projektus (pavyzdžiui, „Penki kontinentai“ periodiškai rengia projektus Spaudos pasaulis (www.press.lt), Interneto pokalbių svetainė (www.irc.lt) ir kt.). Nežiūrint to, jog internetinių paslaugų tiekėjai, parduodami reklaminius plotus, gauna nemažą pelną ir bando taikyti kuo lankstesnę kainų politiką, daugumai individualių vartotojų Interneto paslaugos tebėra per brangios. Kalbant apie elektroninio pašto (E-mail) naudojimo laiką rezultatai pasiskirsto sekančiai: privačioms kompanijoms tenka – 54%, akademinėms institucijoms – 38%, o valstybinėms institucijoms – tik 8%. Tai lemia faktas, jog didesnės privačios įmonės naudojasi on-line režimu, susimokant mėnesinį abonentinį mokestį. Tuo tarpu valstybinėse ir akademinėse institucijose, populiaresnė taip vadinama dial-up connection paslauga. Galimybę kiekvienam šalies piliečiui tapti pilnateisiu informacinės visuomenės nariu turi užtikrinti vyriausybė, sukurdama visą šalį apimančią informacinę infrastruktūrą bei jos veikimą aprobuojančią juridinę bazę. Lietuvoje pirmas nutarimas informacinės visuomenės kūrimo klausimu buvo priimtas 1991 m. Tai buvo programa „Lietuva 2000“. Tuomet šis žingsnis buvo pažangus. Įgyvendinant šį projektą, buvo parengtas Lietuvos valstybės informacinės infrastruktūros kūrimo strateginis planas. Infrastruktūra – tai informatikos ir telekomunikacijų priemonių, standartų, teisės aktų, organizacinių struktūrų bei procedūrų visuma, leidžianti tvarkyti ir naudoti šalies informacinius resursus. (Išplėtota informacinė infrastruktūra apima: telekomunikacijas, kompiuterių tinklus, duomenų bazes, informacines sistemas, šių sričių teisinius aktus ir standartus, priemones kuriančias ir prižiūrinčias institucijas, specialistus). 1993 m. LR Vyriausybė patvirtino „Valstybinę ryšių ir informatikos plėtojimo programą“, kurios pagrindinė nuostata – kurti viešą duomenų perdavimo tinklą. 1994 m. buvo pradėtas kurti Valstybės institucijų kompiuterių tinklas VIKT1. Tai buvo pirmieji žingsniai naujos valstybinės informacinės infrastruktūros kūrimo link. 1998 m. šis tinklas apėmė visus 12 miestų ir 44 rajonus, juo dabar cirkuliuoja didžiuliai informacijos srautai, pradedant valstybės institucijų dokumentais, statistikos bei registrų duomenimis ir baigiant eilinių vartotojų, naudojančių VIKT, elektroniniais laiškais. 6 Dabartinė situacija Lietuvoje Šiuo metu, kuriant „informacinę visuomenę“ Lietuvoje, nuveikta ne taip jau ir mažai. Paminėsime svarbiausius aspektus to, kas jau padaryta. 1. Informacinės infrastruktūros plėtojimas. a. Daugiau kaip 200 valstybės institucijų ir apie 2000 įmonių bei organizacijų sujungtos į VIKT (valstybės institucijų kompiuterių tinklą); b. 10 universitetų ir akademijų, 36 mokslo įstaigas, 12 bibliotekų, 140 kitų ne pelno organizacijų sujungtos į LITNET (Lietuvos mokslo ir studijų kompiuterių tinklą); c. Diegiamos informacinės sistemos, jos daugiau ar mažiau sėkmingai funkcionuoja: 1. Kuriama LIBIS (Lietuvos integrali bibliotekų informacinė sistema) (2001 m.); – kuriama nacionalinė bibliografijos duomenų bazė, suvestinis šalies katalogas ir t.t.; 2. Kuriami valstybės registrai – tai informacijos apie šalies gyventojus, įmones, nekilnojamąjį turtą, gamtos išteklius ir kitką tvarkymo priemonės. Registrų kompiuterizavimas palengvina tą pirminį informacijos registravimo, kaupimo ir teikimo procesą. Šį darbą atlieka Integrali valstybės registrų sistema; 3. InGis (Integruota geoinformacinė sistema) apima topografines georeferentines duomenų bazes; 4. VADIS (Vyriausybės administracinė informacinė sistema); 5. SoDros informacinė sistema; 6. IMIS (Integruota mokesčių informacinė sistema); 7. VAKIS (Valstybės kontrolės informacinė sistema); 8. Savivaldybė (Savivaldybių informacinė sistema); 9. APSKRITIS (Apskričių viršininkų administracijų IS); 10. MIS (Muitinės informacinė sistema); 11. Paštas (Respublikinė pašto informacinė sistema); 12. SIS (Statistikos informacinė sistema informacinė sistema) ir kt. 2. Teisiniai aspektai: Prie pagrindinių „informacinės visuomenės“ kūrimo problemų reikėtų priskirti atitinkamų teisės aktų ruošimą. Būtina spręsti asmens duomenų ir duomenų bazių teisinę apsaugą, kovoti su žmogaus teisių pažeidimais, smurto, narkotikų propaganda ir kt. Atsiranda naujos rūšies nusikaltimai – informacijos vagystės, falsifikavimas, neteisėtas duomenų panaudojimas ir t.t. Tiek informacijos tiekėjui, tiek jos vartotojui turi būti aiški teisinė aplinka. LR Seimo priimti įvairūs informatikos ir telekomunikacijų srities įstatymai yra suderinti ir su ES teisės aktais: Autorių teisių, Valstybės registrų, Asmens duomenų teisinės apsaugos ir kt. Galima paminėti, kad jau priimtas Elektroninio parašo įstatymas ir artėja galimybė atsiskaityti internetu, o tai yra didžiulis akstinas kurti kompiuterines sistemas, todėl specialistai prognozuoja informacinių technologijų bumą Lietuvoje ir nemažas pajamas tuo užsiimančioms bendrovėms. Tačiau elektroninis parašas išpopuliarės tik tada, kai bus sukurta jam veikti reikalinga infrastruktūra, bei parengtas Elektroninės komercijos įstatymas. 3. Kai kurių mokslininkų atlikti tyrimai parodė, kad Lietuva nėra atsilikusi trečiojo pasaulio valstybė, mūsų Seimo ir Vyriausybės, taip pat kai kurių ministerijų kompiuterinis (ir Internetinis) raštingumas įvertinti gana palankiai; ypač reikėtų pažymėti, jog Lietuvos Respublikos Seimo tinklalapis išsiskiria iš kitų valstybinių institucijų tinklalapių savo išsamumu, informacijos gausa bei navigacijos patogumu. Tinklalapyje galima klausyti tiesioginių Seimo posėdžių transliacijų, yra patogi teisės aktų paieškos sistema, galima rasti išsamius rinkimų duomenis. Nepamiršti ir ryšiai su visuomene. Šioje skiltyje galima rasti Seimo Spaudos tarnybos pranešimus, spaudos konferencijų garso įrašus, žurnalo „Seimo kronika“ elektroninę versiją, informaciją apie seimo narių susitikimus su rinkėjais bei gyventojų priėmimus Seime. Čia taip pat galima sužinoti kaip taisyklingai parašyti laišką į Seimą, kaip parašyti prašymą akreditacijai ir netgi užsiregistruoti ekskursijai į Parlamentą. Bendras LR Seimo internetinis raštingumas buvo įvertintas 19 balų (25 balų sistemoje), kas atitinka kitų Europos valstybių lygį. 4. Jei informacinių sistemų kūrimo, jų diegimo ir naudojimo situacija yra gana optimistiška, tai pagal kompiuterių bei Interneto vartotojų skaičių Lietuva yra ne tik Vakarų Europos, bet ir Latvijos bei Estijos užnugaryje. Pastaraisiais metais beveik nevykdoma naujų informatizavimo projektų, anksčiau pradėtų vykdyti projektų finansavimas nuolat mažinamas. Nei viena iš šalies partijų savo programose nieko nerašo apie elektroninės demokratijos principus ar informacijos visuomenės kūrimą. 5. Lietuvoje egzistuoja informacijos visuomenės vertinimo kriterijų problema. Norint vertinti informacijos visuomenės būklę Lietuvoje negalima kalbėti abstrakčiai. Tam reikalingi labai konkretūs atskaitos taškai, kurie leistų diagnozuoti „informacijos visuomenės“ išsivystymo būklę, jos santykį su ES patirtimi, tendencijų ir prioritetų pobūdį ir kt. Tačiau informacijos visuomenės plėtotės Lietuvoje koncepcijos neturi pakankamai apibrėžto vertinimo konteksto ir kriterijų. Kitaip tariant, informacijos visuomenės realizavimas vyksta labiau teoriniu ir metodologiniu, o ne programų ir patyrimo lygmeniu. Galima net teigti, jog konkrečių programų metmenys ir užuomazgos yra paimtos iš informacijos visuomenės koncepcijų, kurios turi labiau ideologinį, nei praktinį pavidalą. Tai lemia informacijos visuomenės plėtotės ir tradicijų stoka. Iš tikrųjų informacijos visuomenė suprantama kaip ateities vizija ar idealas, nesiejant jos su kasdienio gyvenimo praktika ir veiksmais. Dėl to informacijos visuomenės programos, nežiūrint aukšto jų paruošimo lygio ir pakankamos rengusiųjų kvalifikacijos, atrodo utopiškos, neįgyvendinamos ar geriausiu atveju skirtos „ne dabarčiai, artimajai ateičiai“. Kitaip sakant, ideologizuotas informacijos visuomenės supratimas prasilenkia su realia praktika. Antra vertus, negalima neigti, jog Lietuvoje informacijos visuomenės plėtotė neturi realaus pamato .Priešingai, šalyje, lyginant su Vidurio ir Centrinės Europos šalimis, yra pakankamai išplėtota informacijos infrastruktūra ir būtinas informacinės kultūros lygis, kuris apima kompiuterinį raštingumą, palankų gyventojų nusiteikimą informacijos technologijų atžvilgiu, ypač aukštus žinių ir mokslo siekimo reitingus ir vertybines orientacijas. Tai leidžia teigti, jog Lietuvoje dominuoja technologinė informacijos visuomenės samprata. Tai atsispindi šalies mokslininkų ekspertiniuose vertinimuose ir rekomendacijose. Naudota literatūra: • Valentina DAGIENĖ, Aidas ŽANDARIS; INFORMATIKA; Leidykla TEV; 2002 m.. • www.press.lt. • http://www.ripe.net/statistics/hostcount.html. • www.irc.lt.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!