Infliacija Europos Sąjungoje

ĮVADAS Šiandieniniame pasaulyje vienas sudėtingiausių ekonominių reiškinių yra infliacija. Su infliacija susiduria tiek išsivysčiusios, tiek ir besivystančios valstybės. Ji pasireiškia prekių kainų augimu, pinigų perkamosios galios sumažėjimu. Skirtingas infliacijos lygis iššaukia skirtingas pasekmes, kurios gali būti tiek teigiamos, tiek neigiamos. Infliacija, kaip procesas, iškilo XIX a. antroje pusėje. Anksčiau infliacija būdavo laikina, susijusi su nelaimėmis, epidemijomis, šiuolaikiniame pasaulyje ji išaugo į globalų įprastą reiškinį. Infliacijos reguliavimas yra svarbus ekonominės politikos uždavinys. Tai aktualu Europos Sąjungos šalims, ypač naujoms narėms, tarp jų ir Lietuvai. Infliacijos rodiklis yra vienas iš Mastrichto kriterijų prisijungiant prie Eurozonos. Infliacija yra viena pagrindinių šių šalių ekonominių rodiklių, lemiančių jų ekonomikos paspartėjusį augimą. Darbo tikslas – remiantis įvairių autorių monografijomis, straipsniais, metodiniais leidiniais nustatyti infliacijos aktualumą ir svarbumą Europos Sąjungoje. Darbo tikslui pasiekti keliami uždaviniai: 1. Išsiaiškinti infliacijos sąvokos prasmę bei jos reikšmę Europos Sąjungoje. 2. Įžvelgti skirtumus tarp tik ką atsiradusios infliacijos ir šiuolaikinės. 3. Trumpai aptarti infliacijos priežastis, pasekmes bei nustatymo būdus. 4. Remiantis statistikos duomenimis, palyginti infliaciją Europos Sąjungos šalyse. 5. Nustatyti kainų kitimo priežastis Europos Sąjungoje 2004 – 2007 metais. 6. Pateikti žymių ekonomikos specialistų prognozes 2007 – 2009 metams. Atliekant analizę naudojami šie metodai: 1. Literatūros ir internetinių šaltinių analizė ir apibendrinimas; 2. Lyginamoji statistinių duomenų analizė; 3. Grafinė analizė. Nagrinėjant infliaciją Europos Sąjungoje, tenka susidurti su duomenų neatitikimo problema. Taip yra todėl, kad naudojami skirtingi infliacijos matavimo būdai. Tam, kad to būtų išvengta, infliacijos palyginimai bus atliekami remiantis Eurostat duomenimis, apskaičiuotais suderintu vartotojų kainų indeksu (SVKI), nes jį naudoja tiek ES, tiek Europos centrinis bankas (ECB) lygindami infliaciją kiekvienoje sąjungos šalyje. INFLIACIJOS SAMPRATA Infliacija – tai ne bet koks kainų kilimas, tai nėra tam tikrų prekių arba jų grupių kainų didėjimas . Infliacija reiškia, kad kyla bendras visų prekių ir paslaugų kainų lygis. Be to, tai ne vienkartinis kainų pakilimas, o nuolatos besitęsiantis reiškinys, trunkantis gana ilgai. Kai kurių prekių kainos net ir infliacijos sąlygomis gali išlikti nepakitusios ( arba net gali sumažėti).(Makroekonomika, Kaunas, Technologija, 2001.408 psl.) Pats terminas kilęs iš lotynų kalbos žodžio „inflatio“, kuris reiškia „ išpūsti“. Infliacijos bruožai ėmė ryškėti, atsiradus piniginiams ženklams. Senovės Romoje Neronas ir jo įpėdiniai nuvertindavo auksines ir sidabrines monetas ir dėl to atsirasdavo nedidelė infliacija. Egiptas patyrė nevaldomą infliaciją 324 metais. XI a. infliacija paskatino Kiniją pradėti leisti popierinius pinigus. Paminėti infliaciniai reiškiniai buvo trumpalaikiai ir lokalūs. Kainų lygis padidėdavo, o praėjus kažkiek laiko smukdavo. XVIII ir XIX amžiuose defliacija1 buvo įprastas reiškinys.( V.Skominas, Makroekonomika, Vilniaus universiteto leidykla, 2006. 156 psl.). Nors ir yra tvirtinama, kad infliacija žinoma nuo seniausių laikų, tačiau ji iš esmės susiformavo tik XIX a. antroje pusėje. Manoma, kad infliacijos terminas pirmą kartą pavartotas JAV pilietinio karo metais ( 1861 – 1865 ), kai į apyvartą buvo išleista daugybė popierinių pinigų.( Makroekonomika, Kaunas, Technologija, 2005. 460 psl.) Kainų kilimą žmonija patiria nuo seniausių laikų, tačiau iki XX a. prekių kainos padvigubėdavo per 70 – 100 metų. Todėl viena žmonių karta beveik nepajusdavo pinigų nuvertėjimo. Net ir XX a. pr. vidutinis visų prekių kainų lygis tai pakildavo, tai nukrisdavo. Infliacija ankstesniais laikais buvo laikina, daugiausia susijusi su karais, revoliucijomis ir kitokiomis politinėmis negandomis. Kartais ją sukeldavo epidemijos. Ne veltui popieriniai pinigai vadinami bėdos, vargo vaikais. XX a. infliacija įgavo visuotinį pobūdį, tapo įprastu reiškiniu ir viena iš opiausių socialinių – ekonominių problemų. Kainos dažniausiai keitėsi didėjimo linkme. Dėl to žymūs pasaulio politikai XX a. 8-ajame ir 9-ajame dešimtmečiuose infliaciją buvo paskelbę „priešu numeris vienas“. Atsižvelgdamas į visuomenines nuotaikas 1974m., JAV prezidentas Dž. Fordas kurį laiką net nešiojo ženklelį su užrašu WIN (lietuviškai reiškia nugalėsime infliaciją dabar. (Makroekonomika, Kaunas, Technologija 2005, 460 psl.) INFLIACIJOS NUSTATYMO BŪDAI Infliacija gali būti įvairių rūšių. Ją galima skirstyti įvairiais požiūriais, t.y. pagal vietą, pasireiškimo pobūdį, atsiradimo priežastis, mastą ir t.t. 1. Pagal infliacijos vertinimo kriterijus galima skirti įvairias infliacijos raiškos atmainas. Kriterijumi pasirinkus infliacijos tempą, tikslinga skirti trejopą infliaciją: • Šliaužiančioji (angl. creeping inflation) arba dar vadinama saikingoji, slenkančioji, lėtoji infliacija - teorinė santykiškai stabilių kainų būsena, kai infliacijos prieaugis išsivysčiusiose šalyse neviršija 2—3 procentų, o besivystančiose gali siekti 20 procen­tų.( Infliacijos lygis, pagal kurį infliacija priskiriama prie kurios nors atmainos, skirtingose šalyse gali būti nevienodas) Tokio masto infliacija nedaro esminio poveikio ekonominiams procesams, pini­gų perkamoji galia mažėja lėtai, ūkinės veiklos sandoriai sudaromi einamosiomis kai­nomis.( V.Skominas, Makroekonomika, Vilniaus universiteto leidykla, 2006. 157 psl.). Šliaužiančioji infliacija yra nesėkmingų investicijų ir blogesnės gyvenimo kokybės priežastis.( http://www.free-europe.org/blog/?itemid=124). • Šuoliuojančioji infliacija (angį. galloping inflation) - infliacija, pasižyminti dide­le ir permaininga kainų didėjimo sparta, kuri skirtingo ekonominio išsivystymo šaly­se gali labai skirtis. Esant šiai infliacijos atmainai pinigai „dega rankose", t. y. greitai nuvertėja. Noras apsaugoti juos nuo nuvertėjimo padidina ilgo vartojimo prekių, stabilesnės užsienio valiutos, brangiųjų metalų paklausą. Pinigų srautams judant, sudarant įvairias sutartis turi būti atsižvelgta į besikeičiančias kainas. Šalies ekonomi­nis gyvenimas destabilizuojamas. ( V.Skominas, Makroekonomika, Vilniaus universiteto leidykla, 2006. 157 psl.) Išsivysčiusiose šalyse kainos tuo atveju gali kilti 25-30% per metus. Tuomet ūkinės sutartys sudaromos įvertinus infliacijos lygį arba siejamos su tvirta valiuta. Manoma, kad šuoliuojančioji infliacija yra aiškus pinigų sistemos krizės požymis.( Makroekonomika, Kaunas, Technologija, 2005, 462 psl.) • Hiperinfliacija (angį. hyperinflation / runaway inflatiori). Jai būdingas itin spartus kainų didėjimas, kuris išreiškiamas triženkliu, keturženkliu ar didesniu procentų skai­čiumi. Hiperinfliacijos metu paralyžiuojama visa ekonomika, pinigai neatlieka pa­grindinių savo funkcijų. Hiperinfliacija nėra dažnas reiškinys. Per visą pasaulio istoriją iki XX a. paskutinio dešimtmečio buvo žinoma tik 15 hiperinfliacijos atvejų (žr. 10.1 lentelę). Dažnai jos būdavo karų padarinys. Didžiausios žinomos infliacijos po Pirmojo pasaulinio karo buvo Vokietijoje ir 1946 m. Vengrijoje.( V.Skominas, Makroekonomika, Vilniaus universiteto leidykla, 2006. 158 psl.) Hiperinfliacijos mastą Vokietijoje 1922 – 1923 metais galima apibūdinti taip : fermeris, 1919 m. pardavęs žemės sklypą už 80 tūkst. markių po kelerių metų už tai galėjo nusipirkti vilnonį megztinį, o restorano lankytojai pavalgę kartais sumokėdavo du kartus brangiau negu pagal valgiaraščio kainas ( jos žaibiškai pakildavo).( Makroekonomika, Kaunas, Technologija, 2005, 463 psl.). Tačiau paskutinių dešimtmečių kainų dina­mika rodo, kad hiperinfliacija dažnėja. Metai Argentina Turkmėnija Nikaragva Kongas Brazilija Angola 1985 672,2 - 219,5 23,5 226 1,8 1986 90,1 - 681,6 46,7 147,1 1,8 1987 131,3 - 911,9 90,4 228,3 1,8 1988 343 - 14315,8 82,7 629,1 1,8 1989 3079,5 - 4709,3 104,1 1430,7 1,8 1990 2314 - 3127,5 81,3 2947,7 2,8 1991 171,7 - 7755,3 2154,4 477,4 83,6 1992 24,9 492,9 40,5 4129,2 1002,5 299,1 1993 10,6 3102,4 20,4 1893,1 1927,4 1379,5 1994 4,2 1748,3 7,7 23760,5 2075,8 ^ 949,8 1995 3,4 1005,2 11,2 541,8 66 2672,2 1996 0,2 992,4 11,6 616,8 15,8 4146 1997 0,5 83,7 9,2 198,5 6,9 221,5 1998 0,9 167,8 13 106,9 3,2 107,4 1999 -1,2 - 11,2 269,6 4,9 248,2 2000 -0,9 - 11,6 553,7 7 325 2001 -1,1 - 8,3 299 6,8 152,6 2002 27,5 - - - 6,1 1 2003 32,5 ~ - - 3,9 Lentelė 1. Hiperinfliacija 1985-2003 metais, % (Šaltinis: The World Economic Outlook DataBase. April, 2002) Dar vienas hiperinfliacijos pavyzdys – Bulgarija 1997 m. vasario mėnesį: Bulgarijos perėjimas į rinkos ekonomiką nebuvo labai paprastas žingsnis. Kaip ir kitose komunistinėse R.Europos šalyse, kainos buvo lengvai keičiamos, sistema netokia griežta dar ankstyvojoje stadijoje, tačiau perėjimo procesas buvo charakterizuotas politiniu nestabilumu ir nepasitenkinimu reformomis. Iš tikrųjų, Bulgarija 1991 – 1997 m. turėjo nemažiau 7 vyriausybių, makroekonominė politika buvo permaininga. Valstybės skola ( daugiau nei 100% ) buvo aiški kliūtis ilgalaikiam augimui. Todėl biudžetas pasiekė rekordinį deficitą, monetarinė politika egzistavo tik dėl vyriausybės financinių poreikių. Viso to pasekmė – nestabili infliacija, aukščiausiai pakilusi 1997 m. vasario mėnesį ir siekė apie 243 %.( http://www.schipka.de/files/ecb_on_bg.pdf.) Po hiperinfliacijos, patirtos 1997 m vasario mėnesį, žmonės ėmė suprasti, kad reikia keisti ekonominės politikos eigą. Ekonominės reformos pagrindą sudarė valiutos kurso sutvarkymas, fiksuotas valiutos kurso rėžimas,garantuotas įstatymais. 1997 m.Vokietijos markė buvo pakeista euru. Praktiškai Bulgarija tapo viena iš daugelio fiskalinių, sistemingų šalių. Nuo daugiau nei 100% BVP 1997m iki 32% 2005 m. Toks ekonomikos augimas yra pavydėtinas. Mus labiausiai dominanti Europos Sąjungos valstybė – Lietuva taip pat patyrė visas tris minėtas infliacijos atmainas. Tai parodo kainų lygių pokyčiai žemiau pateiktoje lentelėje. Metai 1991 1992 1993 1994 1995 1996 1997 1998 1999 2000 2001 2002 2003 2004 Procentai 383 1163 189 45,1 35,7 13,1 8,4 2,4 0,3 1,4 2,0 -1,0 -1,3 2,9 Kaip matoma, 1990—1993 m. Lietuvoje buvo labai spartus kainų šuolis. 1993 m., palyginti su 1992 m., kainos padidėjo 1163 procentais, t. y. pasi­reiškė hiperinfliacija. 1994—1996 m. ji perauga į šuoliuojančiąja infliaciją, o vėliau į šliaužiančiąją. 2002-2003 m. pastebima defliacija, kuri yra gana retas reiškinys pa­saulio ekonomikoje. Nuo 2004 m. Lietuvoje vėl pastebima šliaužiančioji infliacija. 2. Pagal infliacijos pasireiškimo akivaizdumą galima skirti atvirą ir paslėptą inflia­ciją. • Atvirai infliacijai (angį. open inflatiori) būdingi aiškiai matomi kainų lygio poky­čiai. Kainos reaguoja į rinkos mechanizmo siunčiamus signalus, o jie atitinkamai orientuoja prekių ir paslaugų gamintojus, jų pardavėjus ir pirkėjus. • Paslėpta infliacija (angį. hidden inflation) pasireiškia tada, kai susiformuoja deficitinė rinka arba kai blo­gėjant prekių kokybei jos parduodamos už ankstesnę kainą. Tokia situacija iš esmės reiškia kainų didėjimą, nors kainų indeksuose ir neatsispindi. Kai trūksta prekių, atsiranda stovėjimo eilėje kaštai, talonai, klesti šešėlinė ekonomika, grįžtama prie tie­sioginių (barterinių) mainų ir užsienio valiuta besiremiančios prekybos. Taigi, nepaisant to, kad atvira infliacija gali destabilizuoti rinkos mechanizmą, ji vis dėlto leidžia realiai įvertinti situaciją, nustatyti destruktyvius ūkinės veiklos ele­mentus, kartu numatyti priemones rinkos mechanizmui, kaip ekonominių santykių reguliatoriui, normalizuoti. O paslėpta infliacija ne tik destabilizuoja rinką, bet ir sugriauna jos mechanizmą. 3. Infliaciją galima klasifikuoti ir pagal lūkesčių kriterijų, tai yra pagal tai, infliaci­jos tikimasi ir ji numatoma ar atsiranda nelauktai jos nesitikint. • Numatoma infliacija (angį. expected inflation) — tai tikėtina infliacija, į kurią atsi­žvelgiama ūkio subjektų lūkesčiais ir elgesiu. Tokiai infliacijai žmonės būna daugiau ar mažiau pasirengę. • Netikėta infliacija (angį. unexpected inflation) reiškia, kad faktinis infliacijos lygis skiriasi nuo numatyto, dažniausiai jį viršija. Numatomos infliacijos atveju indeksuojamas darbo užmokestis, naudojama kin­tama palūkanų norma, vykdomas socialinių išmokų indeksavimas. Nuo netikėtos infliacijos nespėjama apsidrausti, nes jos nelaukiama.( V.Skominas, Makroekonomika, Vilniaus universiteto leidykla, 2006. 159 – 160 psl.) INFLIACIJOS PRIEŽASTYS Infliacijos priežasčių nustatymas - sudėtinga ir diskutuotina problema. Infliacija yra visos ekonomikos funkcionavimo atspindys. Ne veltui ekonomistai ją kartais lygina su kūno temperatūra, kuri gali būti įvairių ligų požymis. Nepaisant tam tikrų skirtumų, dabartiniu metu tarp ekonomistų gaji nuomonė, kad infliacija yra daugelio veiksnių pasekmė. Naudojant svarbiausią makroekonominį modelį, t.y. bendrosios paklausos-bendrosios pasiūlos sąveikos modelį (AD-AS), išskiriamos dvi infliaciją sukeliančių veiksnių grupės (Makroekonomika, Kaunas, Technologija, 2001.413 psl.): 1. Paklausos arba vartotojų infliacija, kurią gali iššaukti: • Šiuolaikinių pinigų pasiūlos ypatybės; • Deficitiniai valstybių biudžetai; • Noras išvengti mokesčių didinimo; • Nesubalansuota pasiūla ir paklausa. 2. Kaštų infliacija. ▪ Bendrosios pasiūlos šokai – įvykis dėl kurio staigiai pakyla vidutinių gamybos veiksnių kainų lygis kiek vėliau padidėja ir gamybos kaštai; ▪ Darbo užmokesčio formavimas; ▪ Monopolijos ir oligopolijos; ▪ Infliacijos lūkesčiai. INFLIACIJOS PADARINIAI Infliacija turi ne tik neigiamus, bet ir teigiamus padarinius. Neigiami padariniai didžiausi jai pasiekus 25 – 49%. Tada prasideda ryškus ekonomikos smukimas. Ekonomistų skaičiavimais, kritinis infliacijos lygis yra 4,7%, jį viršijus ekonomikos didėjimo tempas pradeda mažėti. Tačiau kurį laiką saikinga infliacija gali turėti teigiamą poveikį ekonomikai. Svarbiausi infliacijos padariniai: 1. Teigiami ▪ Investicinės veiklos pagyvėjimas, realiosios gamybos apimties plėtra ▪ Didėja sumokamų į biudžetą mokesčių sumos, todėl mažėja biudžeto deficitas ▪ Skolininkai patiria naudą 2. Neigiami • Pinigai negali deramai atlikti vertės mato funkcijos. • Prekių perkainojimo kaštai • Infliacija – tai mokestis, kuriam nebuvo pritarta ir kuris nėra įteisintas įstatymais • Infliacija veikia mokesčių sistemą ( pvz.: pajamų mokesčių normas) • Pralaimi skolintojai, nes palūkanas atgauna nuvertėjusiais pinigais • Infliacija skaudžiai „baudžia“ žmones, kurie gauna fiksuotas pajamas. • Krinta realusis darbo užmokestis INFLIACIJOS SAMPRATA EUROPOS SĄJUNGOJE Europos Sąjunga šiandien yra didžiausia pasaulyje tarptautinė organizacija, apimanti 3.9 mln. kv. kilometrų, vienijanti 25 valstybes ir 455 milijonus gyventojų. Tai valstybių asociacija, siekianti glaudesnės ekonominės ir politinės integracijos vardan savo piliečių gerovės užtikrinimo, taikos ir stabilumo Europoje. (http://www.integracija.lt/Default.aspx?tabid=107 ) Europos Sąjunga kuria ekonominę ir pinigų sąjungą, numatančią vieną visai Europos Sąjungai piniginį vienetą eurą. Norėdama įsivesti eurą, ES šalis narė turi išpildyti tam tikras sąlygas, kurios nurodytos Europos Sąjungos (Mastrichto) sutartyje. Vienas iš 5 kriterijų – infliacija negali daugiau kaip 1,5 procentinio punkto viršyti trijų ES valstybių narių, kuriose infliacijos lygis yra žemiausias, infliacijos vidurkio. (http://www.finmin.lt/c/portal/layout?p_l_id=PUB.1.109). Nors eurą įvesti naujosioms Europos Sąjungos (ES) šalims narėms yra privalomas, įstoti į Ekonominę ir pinigų sąjungą (EPS) nėra lengva. Reikia įvykdyti nemažai sąlygų, iš kurių turbūt sudėtingiausia infliacijos reikalavimas - neviršyti infliacijos tempų trijose ES šalyse su mažiausia infliacija, pridėjus 1,5 proc. Dažnai iškyla toks klausimas, kodėl Ekonominės ir pinigų sąjungos šalims turi rūpėti, kaip kyla atskiros šalies kainų lygis? Todėl, kad jei EPS priims šalį su didesne infliacija, tai esant bendriems pinigams ji sukurs problemų ir kitiems. Juk jei turi eurus, ne savo nacionalinę valiutą, kainoms kylant toje šalyje sparčiau, brangsta ir jos į EPS šalis eksportuojamos prekės. Jas ims mažiau pirkti. Mažiau reikės jų gaminti; teks mažinti ar net stabdyti gamybą ir atleidžiamiems darbuotojams palinkėti susirasti kitą darbą. Nedarbas padidės, ir darbuotojai patrauks į ES vakarų šalis – didesniu srautu nei dabar. Kils įtampa ir tų šalių darbo rinkose. Sukibirkščiuos ministrų susitikimai ES Taryboje. Vieni bus kaltinami varžantys laisvą darbo jėgos judėjimą, kiti – nesugebantys užtikrinti savos ekonomikos augimo. Kiekviena šalis turi savo valiutą – infliacija yra jos vidaus problema. Bet jei valiuta yra bendra, tai kur nors įsižiebusi infliacija tampa visų reikalas ir problema. Todėl šalių su nestabiliomis kainomis į pinigų sąjungą priimti nereikia. Į ją stojanti šalis turi ateiti su subalansuota, sveika ekonomika, kad ir kokia ta ekonomika - menka ar, priešingai, labai išsivysčiusi būtų. (http://www.estep.lt/lt/news.php?id=2115&strid=2091 ) INFLIACIJA EUROPOS SĄJUNGOJE 2004 METAIS 2004 m. sausio mėn. didžiausi infliacijos metiniai tempai buvo pasiekti Graikijoje (3,1 proc.), Ispanijoje, Airijoje ir Liuksemburge - 2,3 proc., žemiausi rodikliai pasiekti Suomijoje – 0,8proc., Danijoje – 1,0 proc. ir Austrijoje – 1,2 proc. Palyginus su 2003 m. gruodžio mėn., metinės infliacijos rodiklis nukrito devyniose ES šalyse, išaugo penkiose ir vienoje šalyje išliko stabilus (Prancūzijoje). Nors daugelyje šalių buvo pastebima infliacijos mažėjimo tendencija, bendras ES suderintas vartotojų kainų indeksas liko nepakitęs ir išlaikė 2 proc.. Palyginus su 2003 m. duomenimis, didžiausias reliatyvus kritimas buvo Airijoje (nuo 4,0 proc. iki 2,3 proc.). Kiek mažesnis Nyderlanduose ( nuo 2,2 proc. iki 1.4 proc.), Suomijoje (nuo 1,3 proc. iki 0.1 proc.) ir Danijoje ( nuo 2,0 proc. iki 0,9 proc.). Didžiausias reliatyvus išaugimas buvo Liuksemburge (nuo 2,5 proc. iki 3,2 proc.). Vokietijoje išaugo 0,8 proc., Austrijoje 0,7 proc., Belgijoje 0,4 proc., o Prancūzijoje tik 0,1. Žemiausias 12 mėn. vidurkis iki 2004 m. sausio mėn. buvo jau minėtoje Suomijoje (0,1proc.) ir Danijoje (0,9 proc.), tuo tarpu aukščiausias – Liuksemburge ir Ispanijoje. Būtina nepamiršti, kad šie metai svarbūs Europos Sąjungai tuo, kad pakito jos sudėtis. Nors naujų šalių priėmimo sutartis buvo pasirašyta dar 2003 m. balandžio 16d., pilnateisėmis narėmis Čekija, Estija, Kipras, Latvija, Lenkija, Lietuva, Malta, Slovakija, Slovėnija ir Vengrija tapo tik 2004 m. gegužės 1d. Todėl reikia panagrinėti ir naujų ES šalių infliaciją. Infliacija nuo 2003 iki 2004 m. nukrito 3 naujose narėse ir pakilo 7. Didžiausias infliacijos didėjimas buvo pastebėtas Latvijoje, kur SVKI pakilo 3,3 proc. iki 6,2 proc. lygio. Taip pat nemažai pakilo ir Lenkijoje (nuo 0,7 iki 3,6 proc.) 2,9 proc. bei Čekijoje (nuo -0,1 iki 2,6 proc.) 2,7 proc.. Pastarojoje kaip matome iš grafiko duomenų, 2003 metais buvo defliacija. Toks pat reiškinys buvo ir Lietuvoje, tačiau kiek didesnis ir siekė -1,1 proc.. Tuo tarpu 2004 m. Lietuvoje pastebimas infliacijos augimas, buvo pasiektas 1,1 proc. lygis. Šie rodikliai buvo mažiausi tarp naujai įstojusių šalių. Nors Slovakijoje infliacija nukrito 0,9 proc., vis dėlto joje Suderintas vartotojų kainų indeksas buvo didžiausias ir lygus 7,5 proc.. Nepaisant to, tai pakankamai neblogi rezultatai, kadangi 1999 metais infliacija šioje šalyje buvo 10,4 proc., o 2000 m. - net 12,2 proc.. Nemažas harmonizuotas vartojimo prekių indeksas buvo ir Vengrijoje. Joje tiek 1999, tiek 2000 m. buvo 10 proc. infliacija ir pastebima mažėjimo tendencija, tačiau įstojus į ES padidėjo 2,1 proc. ir buvo lygi 6,8 proc.. Kaip jau minėta, infliacija nukrito trijose naujose narėse,t.y. Slovėnijoje (nuo 5,7 iki 3,6 proc.), ir Kipre (nuo 4,0 iki 1,9 proc.) ir Slovakijoje. ECB atsižvelgdamas į spartų naftos kainų augimą, padidino euro zonos infliacijos prognozes. ECB vadovas Jeanas Claude'as Trichet (Žanas Klodas Trišė) pažymėjo, jog banko prognozėmis, vidutinė infliacija euro zonoje turėtų siekti 2,1 proc., o 2005 m. - 1,7 procento. Anksčiau šiems metams centrinis bankas prognozavo 1,8 proc. infliaciją, o ateinantiems - 1,6 procento. Panašu, kad ECB prognozės buvo beveik tikslios, kadangi eurozonoje infliacija išlaikė tokį patį lygį kaip ir 2003 metais, t.y. 2 proc. O Europos sąjungoje buvo lygi 2,1proc. INFLIACIJA EUROPOS SĄJUNGOS ŠALYSE 2005 METAIS Palyginus su praėjusių metų gruodžio mėnesio duomenimis, sausio mėnesį metinė infliacija pakilo trijose ES narėse, nukrito devyniolikoje, o stabili išliko taip pat trijose. Mažiausia infliacija pasiekta Suomijoje (-0,2 proc.), Švedijoje (0,5 proc.), Danijoje (0,8 proc.) ir Nyderlanduose (1,3 proc.). Tuo tarpu didžiausia – Latvijoje ( 6,7 proc.), Estijoje ir Graikijoje po 4,2 proc. bei Vengrijoje (3,9 proc.). Nemažai šalių pasiekė tokį patį infliacijos lygį: Vokietija, Prancūzija ir Didžioji Britanija 1,6 proc., Belgija, Italija ir Portugalija 2 proc., Kipras, Lietuva ir Liuksemburgas 2,8 proc., Graikija ir Estija 4,2 proc.. Sausio mėnesio labiausiai pabrango tabako gaminiai (7,5 proc.) ir būstas (3,7 proc.), tačiau atpigo drabužiai (-7,1 proc.) ir rekreacija (-2,2 proc.). Europos Sąjungos statistikos agentūros "Eurostat" duomenimis, šių metų vasarį metinė infliacija euro zonoje siekė 2,1 proc., palyginti su 1,9 proc. rodikliu sausį. Infliacija visoje ES vasarį ūgtelėjo 0,1 proc. ir pasiekė tokį patį lygį kaip ir euro zonoje. Šių metų vasarį, palyginti su tuo pačiu laikotarpiu prieš metus, euro zonoje labiausiai pabrango alkoholiniai gėrimai ir rūkalai (7,2 proc.), būstas (4 proc.) ir transporto paslaugos (3,7 proc.). Tuo tarpu atpigo ryšių paslaugos (1,8 proc.) ir drabužiai (0,4proc.). Pabrangus transporto paslaugoms, maisto produktams bei nealkoholiniams gėrimams, vasario mėnesį, palyginti su sausiu, Lietuvoje kainos išaugo 0,2 procento. Per metus - vasarį, palyginti su 2004-ųjų vasariu, kainos Lietuvoje išaugo 3,3 proc., pranešė Statistikos departamentas. Kovo mėnesį tiek euro zonoje, tiek Europos Sąjungoje infliacija liko nepakitusi ir išlaikė 2,1 proc. Lygį. Vartotojų kainos sumažėjo devyniose šalyse, pakilo trylikoje ir dviejose išliko stabili (Italijoje ir Didžiojoje Britanijoje). Žemiausia infliacija buvo Švedijoje (0,5 proc.), Suomijoje (0,5 proc.), Čekijoje (1,2 proc.) ir Danijoje (1,3 proc.). Nors Latvijoje infliacija per mėnesį nukrito 0,4 proc., šalyje vis dar buvo aukščiausia (6,6 proc.) palyginus su kitų ES narių duomenimis. Gan aukšta buvo ir Estijoje (4,8 proc.), Liuksemburge (3,5 proc.) ir Ispanijoje (3,4 proc.). Balandį infliacija ES ir euro zonoje taip pat liko stabili. Palyginus su kovu, metinė infliacija pakilo ir nukrito 12 – oje šalių ir vienoje nepakito. Tačiau jau gegužę padėtis kiek pasikeitė, nes infliacija (ES ir euro zonoje) smuko iki 1,9 proc. ir pasiekė Europos centrinio banko norimą lygį. Visumoje infliacija pakilo tik trijose narėse tiek pat liko stabili ir net devyniolikoje nukrito. Labiausiai ūgtelėjo būsto (4,3 proc.), tabako ir alkoholio (3,9 proc.) bei mokslo (3,4 proc.) kainos. Tačiau 2,2 proc. atpigo ryšių paslaugos, drabužių kainos 0.3 proc., rekreacinės ir kultūrinės paslaugos 0,5 proc.. Rekordiškai pakilus degalų kainoms, pakito ir infliacija Europos Sąjungoje. Palyginus su geguže, birželio mėnesį ES infliacija liko stabili ir išlaikė 2 proc. lygį, tačiau euro zonoje pastebimas pakilimas iki 2,1 proc., t.y. 0,2 proc.. Metinė infliacija ūgtelėjo 15-oje šalių, nukrito aštuoniose ir nepakito dviejose. Eurostat duomenimis, šių metų liepą metinė infliacija Europos sąjungoje buvo 2,1 proc., o birželį - 2,0 proc. 2004 metų liepą metinė infliacija buvo 2,3 proc. Liepą, palyginti su birželiu, defliacija euro zonoje sudarė 0,1 proc. . Daugiausia prie šių metų liepos metinės infliacijos prisidėjo 5,1 proc. pabrangęs būstas, 4,9 proc. pabrangusios transporto paslaugos bei 4,3 proc. išaugusios alkoholio ir tabako gaminių kainos. Tuo tarpu ryšių paslaugos atpigo 2,2 proc., rūbai - 0,5 proc., o rekreacinės ir kultūrinės paslaugos - 0,2 proc. 2005 metų gegužės ir birželio mėnesių faktinė mėnesinė metinė infliacija Lietuvoje sudarė tik 2 procentus. Būtent šie du mėnesiai ir yra pirmieji, iš kurių buvo išskaičiuojama vidutinė metinė infliacija bei jos atitikimas Mastrichto kriterijui, kai 2006 metų gegužės mėnesį bus paskelbta ES Konvergencijos ataskaita. Faktai rodo, kad išsilaikius gegužės ir birželio mėnesio infliacijos tendencijoms Lietuvos infliacija svyruos apie 2 procentus arba net bus mažesnė, tad Mastrichto infliacijos kriterijaus neperžengs. Maža to, Mastrichto reikalavimai infliacijai nurodo, kad žema infliacija turi būti tvari, todėl žema ji turės išlikti ir 2006, 2007 bei 2008 metų prognozėse. Rugpjūtį, palyginus su liepa, infliacija Europos Sąjungoje pakilo 0,1 proc. ir pasiekė 2,2 proc. lygį. Tam didžiausios reikšmės turėjo naftos kainų šoktelėjimas. Infliacija ūgtelėjo penkiolikoje šalių, nepasikeitė ir nukrito penkiose.Rugpjūtį, palyginus su liepa, priešingai nei ankstesniaisiais metais, buvo apskaičiuota ne defliacija, o 0,1 proc. infliacija. Ją paveikė 1,2 proc. pabrangusios sporto grupės prekės ir paslaugos bei 0,2 proc. atpigę maisto produktai ir nealkoholiniai gėrimai. Kainų mažėjimas vasarą yra sezoninis reiškinys, būdingas ne tik mūsų šaliai bet ir kitoms ES valstybėms. Rugsėjį infliacija euro zonoje pakilo iki 2,2 proc., o tai yra didžiausia infliacija nuo balandžio. Europos centrinio banko nustatytą 2 procentų ribą infliacija viršija jau antrą mėnesį iš eilės. Visai neseniai Europos Komisija prognozavo, jog infliacijos augimas sulėtės. Tačiau analitikai nemano, jog rugsėjo infliacija privers Europos centrinį banką sumažinti pagrindines palūkanų normas. Vokietijos metinis infliacijos rodiklis nebuvo pasiekęs 2,1 procento nuo 2002 metų pradžios, kai buvo įvesti euro banknotai ir monetos. Paskutinį kartą jis viršijo 2,3 procento 2001 metų birželį. Tuo tarpu mūsų kaimynės Latvijos infliacija šokiruoja ekspertus. Pasak specialistų, kainos čia rugsėjį palyginus su rugpjūčiu, padidėjo 15 proc. ir tai yra didžiausias šuolis nuo 1997 metų. Didžiausią įtaką infliacijai Latvijoje turėjo išaugusios degalų kainos. Ekspertai teigė, kad kai kurių prekių (rūbų ir avalynės) brangimas nenustebino, tačiau kitų (viešojo maitinimo, mėsos ir pieno) kainų augimas buvo didesnis nei tikėtasi. Prognozuojama, jog infliacija lapkritį gali priartėti prie 8 proc., o visų metų rodiklis gali siekti 6,7 – 6,9 proc. Spalio mėnesį kylančios naftos kainos padidino infliaciją euro zonoje labiau nei tikėtasi. Kaip jau minėta rugsėjį ji buvo 2,2 proc., o spalį pakilo net iki 2,6 proc. Per mėnesį prekių kainos 12 šalių, naudojančių eurą, pakilo 1,5 procentais. Buvo susirūpinta, kad aukštos energijos kainos gali paveikti prekių kainas, atlyginimus ir sukelti staigų infliacijos kilimą. Vokietijoje infliacija pakilo greičiausiu tempu per daugiau nei ketverius metus ir pasiekė 2,5 proc.. SVKI pakilo net 1,9 procentus. Federalinio Statistikos ofiso duomenimis pagrindinė to priežastis buvo energijos kainų kilimas, pastūmėtas naftos kainų ūgtelėjimo. 2,5 proc. infliacija buvo aukščiausia nuo 2001 metų gegužės. Naftos kainoms pasiekus rekordines aukštumas ir susirūpinus dėl gamtinių nelaimių, tokių kaip uraganas „Katrina“, poveikio ekonominiam augimui, ECB numato metinį infliacijos didėjimą 2005 m. nuo 2,1 iki 2,3 proc., o 2006 m. – nuo 1,4 iki 2,4 proc. J.-C. Trichet teigė, kad infliacija labiausiai gali padidėti dėl kylančių naftos kainų sukeltų atlyginimų ir kainų pokyčių antrinių padarinių. INFLIACIJA EUROPOS SĄJUNGOJE 2006 METAIS Kasmetinė infliacija 2006m. liepos mėnesį Euro zonos valstybių: Suomija 1,4 Olandija 1,8 Austrija 2,0 Vokietija 2,1 Prancūzija 2,2 Portugalija 2,2 Italija 2,3 Belgija 2,4 Euro zona 2,4 Airija 2,9 Liuksemburgas 3,4 Graikija 3,9 Europos Sąjunga 4,0 Kasmetinė infliacija 2006m. liepos mėnesį ES valstybių nepatenkančių į Euro zoną: Lenkija 1,4 Švedija 1,8 Slovėnija 1,9 Danija 2,0 Jungtinė Karalystė 2,4 Čekijos Respublika 2,4 ES 25 2,4 Kipras 2,8 Vengrija 3,2 Malta 3,6 Lietuva 4,4 Estija 4,5 Slovakija 5,0 Latvija 6,9 2006 m.liepą žemiausia metinė infliacija užfiksuota Lenkijoje ir Suomijoje ( po 1,4%), Olandija ir Švedija ( po 1,8%). Aukščiausia užfiksuota Latvijoje ( 6,9 %), Slovakijoje ( 5,0%), Estijoje ( 4,5%) ir Lietuvoje (4,4%) Lyginant su 2006 birželio mėnesiu infliacija pakilo 11 valstybių narių, išliko stabili 4, nukrito 10. Visų 12 mėnesių žemiausias vidurkis 2006 m. liepos mėn Suomijoje 1,2%, Lenkija 1,3%, Švedija 1,4% ir Olandija 1,7%. Aukščiausias buvo Latvijoje 7,0%, Estijoje 4,4%, Liuksemburgas ir Slovakija po 3,9%. Pagrindiniai komponentai, kurie pasižymėjo didžiausiu kainų šuoliu šiais metais buvo apsirūpinimas būstu, namų statybos ( 5 proc.), transportas (4,1 proc.) ir alkoholiniai bei tabako gaminiai (2,8 proc.). Tuo tarpu žemiausias – komunikacija (-3,4 proc.), apranga (-0,2 proc.) ir poilsis, pramogos ir kultūra (0,3 proc.). Degalai transportui (+0,30 proc.), dujos (+0,19 proc.) turėjo didžiausią poveikį kainų kilimui, kai tuo tarpu telekomunikacijos (-0,18 proc.) ir apranga ( -0,15%) – mažiausią. Pagrindiniai komponentai su didžiausia mėnesine kaina buvo poilsis ir kultūra, viešbučiai ir restoranai (po 1,1 proc.) ir žemiausia buvo apranga (-7,1 proc.) ir namų ūkio įranga ( -0,3 proc.). Čia atostogos (+0,13 proc.) ir degalai transportui ( + 0,10) turėjo didžiausią kilimo tendenciją. Tuo tarpu mažiausia pasižymėjo apranga (-0,42 proc.) ir avalynė (-0,10).(http://209.85.135.104/search?q=cache:vc6xhJAY6BgJ:epp.eurostat.cec.eu.int/pls/portal/docs/PAGE/PGP_PRD_CAT_PREREL/PGE_CAT_PREREL_YEAR_2006/PGE_CAT_PREREL_YEAR_2006_MONTH_08/2-17082006-EN-BP.PDF+inflation+rate+of+EU+in+2006&hl=lt&ct=clnk&cd=1&gl=lt&client=firefox-a ) INFLIACIJA EUROPOS SĄJUNGOJE 2007 METAIS Europos Sąjungoje 2007 m. gegužę lyginant su balandžio mėnesiu sumažėjo 0,1 proc. Gegužę buvo 2,1, o balandį 2,2. Prieš metus buvo 2,4 proc. Gegužės mėnesį žemiausias infliacijos lygis užfiksuotas Maltoje (1,0 proc.), Prancūzijoje ir Švedijoje (po 1,2 proc.). Didžiausia Vengrijoje (8,4 proc.), Latvijoje (7,8 proc.) ir Estijoje ( 5,9 proc.). Lyginant su balandžio mėnesiu infliacija išaugo 11 valstybių, 3 išliko nepakitus ir nukrito 12. Žemiausi pastarųjų 12 mėnesių infliacijos rodikliai užfiksuoti Suomijoje (1,3proc.), Maltoje (1,4 proc.) ir Švedijoje (1,5 proc.). Tuo tarpu didžiausi – Latvijoje (7,0 proc.), Vengrijoje (6,6 proc.) ir Bulgarijoje (5,8 proc.) Euro zonoje pagrindiniai komponentai, turintys didžiausią metinį lygį yra švietimas (9,2 proc.), alkoholis ir tabakas(3,6 proc.), viešbučiai ir restoranai (3,2 proc.). Žemiausias užfiksuotas komunikacijose ( -1,8), poilsis ir kultūra ( 0,2 proc.) ir apranga (1,3 proc.). (http://209.85.135.104/search?q=cache:YJLU5rBZIfMJ:epp.eurostat.cec.eu.int/pls/portal/docs/PAGE/PGP_PRD_CAT_PREREL/PGE_CAT_PREREL_YEAR_2007/PGE_CAT_PREREL_YEAR_2007_MONTH_06/2-14062007-EN-AP.PDF+inflation+rate+of+EU+in+2007&hl=lt&ct=clnk&cd=6&gl=lt&client=firefox-a) Šių metų rugpjūtį, palyginti su liepa, metinė infliacija euro zonoje sumažėjo nuo 1,8 iki 1,7 proc. Prieš metus šis rodiklis siekė 2,3 proc. Rugpjūtį, palyginti su liepa, kainos euro zonoje padidėjo 0,1 proc. Europos Sąjungos (ES) statistikos agentūros „Eurostat“ duomenimis, visoje ES metinė infliacija rugpjūtį, palyginti su liepa, sumažėjo nuo 2 iki 1,9 proc. Prieš metus šis rodiklis sudarė 2,3 proc. Per rugpjūčio mėnesį kainos ES padidėjo 0,1 proc. Rugpjūtį mažiausia metinė infliacija buvo Maltoje (0,6 proc.), Danijoje (0,9 proc.) ir Nyderlanduose (1,1 proc.), o didžiausia – Latvijoje (10,2 proc.), Bulgarijoje (9,3 proc.) ir Vengrijoje (7,1 proc.). Šių metų rugpjūtį, palyginti su tuo pačiu mėnesiu pernai, euro zonoje daugiausia pabrango švietimas (9,3 proc.), alkoholiniai gėrimai ir rūkalai (3,8 proc.), taip pat viešbučių ir restoranų paslaugos (3,4 proc.). Tuo tarpu ryšių paslaugos atpigo 1,1 proc. (http://www.euro.lt/lt/naujienos/euras/naujienos/1505). 2007 m.rugsėjo mėnesį metinė infliacija ES siekė 2,5 proc., o Lietuvoje – 2,6 proc. Europos Sąjungos (ES) statistikos agentūros „Eurostat“ duomenimis, šių metų rugsėjį, palyginti su rugpjūčiu, metinė infliacija ES šalyse padidėjo nuo 2,2 proc. iki 2,5 proc. Lietuvoje šis rodiklis siekė 2,6 proc., o Latvijoje – 7,4 proc. Latvijoje infliacija buvo didžiausia visoje ES jau 14 mėnesių iš eilės. Didžiausia metinė infliacija, be Latvijos, užfiksuota Estijoje (4,9 proc.), Liuksemburge (4,7 proc.), Graikijoje ir Ispanijoje (po 3,8 proc.). Mažiausia infliacija užregistruota Švedijoje ir Suomijoje (po 1,1 proc.), Nyderlanduose (1,7 proc.) ir Lenkijoje (1,8 proc.). Rugsėjį, palyginti su rugpjūčiu, metinė infliacija padidėjo 21 ES narėje, sumažėjo dviejose, o dviejose nepakito. ES valstybėse narėse metinė infliacija rugsėjį, palyginti su rugpjūčiu, padidėjo 0,3 proc. – iki 2,5 proc. Prieš metus šis rodiklis siekė 2,1 proc. ( http://www.vlb.lt/?page;1884;group;145) Visoje ES metinė infliacija rugsėjį, palyginti su rugpjūčiu, padidėjo nuo 1,9 proc. iki 2,2 proc. Prieš metus šis rodiklis sudarė 1,9 proc. Per rugpjūčio mėnesį kainos ES padidėjo 0,4 proc. Rugsėjį mažiausia metinė infliacija buvo Maltoje (0,9 proc.), Danijoje (1,2 proc.) ir Nyderlanduose (1,3 proc.), o didžiausia – Latvijoje (11,5 proc.), Bulgarijoje (11 proc.) ir Estijoje (7,5 proc.). Rugsėjį, palyginus su rugpjūčiu, metinė infliacija padidėjo dvidešimt keturiose ES narėse, vienoje nepakito, o sumažėjo taip pat vienoje. (http://www.euro.lt/lt/naujienos/euras/naujienos/1775/ ). Šių metų spalį, palyginti su rugsėju, metinė infliacija euro zonoje padidėjo nuo 2,1 iki 2,6 proc. Prieš metus šis rodiklis siekė 1,6 proc. Spalį, palyginti su rugsėju, kainos euro zonoje padidėjo 0,5 proc., pranešė Europos Sąjungos (ES) statistikos agentūra „Eurostat“. Visoje ES metinė infliacija spalį, palyginti su rugsėju, padidėjo nuo 2,2 proc. iki 2,7 proc. Prieš metus šis rodiklis sudarė 1,8 proc. Per spalio mėnesį kainos ES padidėjo 0,5 proc. Spalį mažiausia metinė infliacija buvo Maltoje ir Nyderlanduose (po 1,6 proc.) bei Danijoje ir Suomijoje (po 1,8 proc.), o didžiausia – Latvijoje (13,2 proc.), Bulgarijoje (10,6 proc.) ir Estijoje (8,7 proc.). Spalį, palyginti su rugsėju, metinė infliacija padidėjo 25-iose valstybėse narėse, vienoje sumažėjo ir vienoje nepakito. Mažiausia vidutinė metinė infliacija šių metų spalį buvo Maltoje (0,3 proc.), Prancūzijoje (1,4 proc.) bei Danijoje, Suomijoje ir Švedijoje (po 1,5 proc.), o didžiausia – Latvijoje (8,9 proc.), Vengrijoje (7,8 proc.) bei Bulgarijoje (6,6 proc.). Šių metų spalį, palyginti su tuo pačiu mėnesiu pernai, euro zonoje daugiausia pabrango švietimas (9,5 proc.), transportas (4,1 proc.) ir maisto produktai (3,8 proc.). Tuo tarpu ryšių paslaugos atpigo 2,1 proc., o poilsio ir kultūros paslaugų kainos nepakito. Drabužių kainos ūgtelėjo 1,1 proc. (http://www.euro.lt/lt/naujienos/euras/naujienos/2021/) Statistikos departamento duomenimis, spalį, palyginti su rugsėju, užfiksuota 1,5 proc. mėnesinė infliacija – tai beveik dukart didesnė infliacija nei prognozuota. Dar spalio viduryje Statistikos departamentas prognozavo, kad pagal suderintą vartotojų kainų indeksą (SVKI) skaičiuojama mėnesinė infliacija spalį sieks 0,8 proc. Paskelbta spalio mėnesinė infliacija – didžiausia šiemet po buvusios rekordinės 1,4 proc. rugsėjo mėnesinės infliacijos. Praėjusių metų spalį infliacija siekė 1 proc. Šiemet spalio metinė infliacija, palyginti su 2006 m. spalio mėnesiu, sudarė 7,6 proc., o vidutinė metinė infliacija siekia 5,1 proc. Rugsėjį metinė infliacija sudarė 7,1 proc., o vidutinė metinė buvo 4,8 proc. ­­– 0,1 procentinio punkto mažesnė nei pagal SVKI apskaičiuota vidutinė metinė infliacija (4,9 proc.). Spalį metinės infliacijos lygį daugiausia nulėmė 15,8 proc. pabrangę maisto produktai ir nealkoholiniai gėrimai, 12,4 proc. – būsto, vandens, elektros, dujų ir kito kuro bei 6,2 proc. –transporto grupių prekės ir paslaugos, taip pat 5,3 proc. atpigę drabužiai ir avalynė, 7,2 proc. – ryšių grupės prekės ir paslaugos. Vartojimo paslaugos per metus pabrango 7,7 proc., prekės – 7,5 procento. Didžiausią įtaką maisto produktų ir nealkoholinių gėrimų kainų pokyčiui turėjo 6,6 proc. pabrangusi duona ir grūdų produktai. Drabužių ir avalynės grupės prekių ir paslaugų kainų pokyčiui didžiausią įtaką darė dėl naujų žiemos sezono kolekcijų pasirodymo 2,1 proc. padidėjusios drabužių ir 3,6 proc. – avalynės kainos.  Transporto grupės prekių ir paslaugų kainų pokyčiui įtakos turėjo 3,1 proc. atpigęs benzinas, 1 proc. – dyzeliniai degalai. Finansų ministerija paskelbė, kad prognozuojamą šių metų vidutinę metinę infliaciją padidino iki 5,5 proc., o gruodžio mėnesio metinės infliacijos bei 2008 m. vidutinės metinės infliacijos prognozė padidinta iki 6,5 proc. Iki tol Finansų ministerija ir Vyriausybė 2007 metams oficialiai prognozavo 5,2 proc. vidutinę metinę infliaciją. (http://www.euro.lt/lt/naujienos/euras/naujienos/1972/). EKONOMIKOS SPECIALISTŲ PROGNOZĖ 2007 – 2009 METAMS Pagal Komisijos rudens ekonomikos prognozę 2008 ir 2009 m. Europos Sąjungos ekonomikos augimas turėtų sumažėti iki 2,4 % palyginti su 2,9 % 2007 m. (2008 m. euro zonoje jis sumažės nuo 2,6 % iki 2,2 %, o 2009 m. – iki 2,1 %). Tokią prognozę lėmė finansų rinkų krizės, dėl kurios sugriežtintos finansavimo sąlygos ir padidėjo neapibrėžtumas, padariniai. Tačiau dėl vis dar palankių tarptautinių sąlygų ir tvirtų ekonomikos pagrindų 2008 m. abiejose zonose planuojamas augimas sumažintas tik 0,3 procentinio punkto, palyginti su pavasario prognoze. Prognozuojama, kad kartu su palyginti stabiliai augančiu užimtumu pakankamai didės privatus vartojimas, kuris labiausiai skatino ekonomikos augimą šių metų pradžioje. Planuojama, kad 2007–2009 m. visoje ES bus sukurta 8 mln. naujų darbo vietų. Jos papildys 3,5 mln. darbo vietų, kurios jau sukurtos 2006 m. Tai padės 2009 m. nedarbo lygį Europos Sąjungoje sumažinti iki 6,6 %. Iš dalies dėl tokių pakankamai gerų ekonominės veiklos rodiklių prognozuojama, kad 2007 m. ES ir euro zonoje biudžeto deficitas bus mažiausias per daugelį metų: Europos Sąjungoje – apie 1,1 % BVP, o euro zonoje – apie 0,8 % BVP. Šiais metais struktūrinis deficitas taip pat turėtų sumažėti (nors ir nedaug), tačiau bus sustabdytas fiskalinis konsolidavimas. Kadangi išaugo pagrindinių produktų kainos, per kitus ketvirčius infliacija turėtų augti, tačiau 2008 m. viduryje euro zonoje turėtų vėl sumažėti iki maždaug 2 %. „Akivaizdu, kad šią vasarą finansų rinkas sukrėtusi krizė, sulėtėjęs JAV ekonomikos augimas ir nuolat augančios naftos kainos pablogino padėtį. Todėl ekonomikos augimas tampa nuosaikesnis, ir, žinoma, yra didesnis pavojus, kad jis ims mažėti. Tačiau dėl stabilaus pasaulio ekonomikos augimo ir tvirtų ekonomikos pagrindų neigiamas poveikis turėtų būti nedidelis. Kainų infliacija turėtų išlikti nuosaiki, tačiau yra pavojus, kad ji augs,“ – kalbėjo už ekonomikos ir pinigų reikalus atsakingas ES Komisijos narys Joaquín Almunia.(http://www.euro.lt/lt/naujienos/apie-lietuvos-naryste-europos-sajungoje/naujienos/1967/ ) Remiantis pagrindine Komisijos prognoze, finansų krizė pamažu rims. Tačiau akivaizdu, kad ji nuslopino investuotojų norą rizikuoti, o finansavimo sąlygos tapo sunkesnės. Iki šiol buvo investuojama aktyviai, tačiau šiame ciklo etape investavimas turėtų sulėtėti, visų pirma, dėl smarkiai sumažėjusių investicijų kai kurių valstybių narių statybų sektoriuje. Dėl palankių užimtumo prognozių privatus vartojimas auga ir tampa pagrindine augimo varomąja jėga. Tokia tendencija išliks, jei vartotojai nepraras pasitikėjimo. Tarptautiniu lygmeniu ES augimą ir toliau palaiko palanki pasaulio, ypač besivystančios ekonomikos šalių, ekonomikos prognozė, kuri gerokai kompensuoja JAV ekonomikos augimo lėtėjimą. Todėl Komisija mano, kad per dvejus prognozės metus ES ekonomikos augimo tempas turėtų būti artimas potencialiam tempui. Tačiau prognozuojama, kad dėl padidėjusių pagrindinių produktų kainų infliacija per kitus ketvirčius euro zonoje išaugs iki 2,4 %, bet kitą vasarą sumažės iki maždaug 2 %. (http://europa.eu/rapid/pressReleasesAction.do?reference=IP/07/1666&format=HTML&aged=0&language=EN&guiLanguage=en ) IŠVADOS 1. Infliacija – tai pinigų nuvertėjimas, kuris pasireiškia prekių ir paslaugų kainų lygio kilimu. Dabartiniu metu infliacija įgavo visuotinį pobūdį ir tapo įprastu reiškiniu. Infliacija neigiamai veikia ekonomiką, sukelia daug nepageidaujamų socialinių ir ekonominių padarinių. Tačiau nedideli jos tempai yra netgi naudingi, kadangi tuo atveju pagyvėja investicinė veikla, plečiasi realioji gamybos apimtis ir mažėja nedarbas. Infliaciją gali sukelti tiek vyriausybės politika, tiek ekonomikoje vykstantys procesai, tačiau visi jie veikia per visuminę paklausą ar pasiūlą. 2. Nustatyti infliacijos priežastis nėra lengva. Ji dažniausiai yra visos ekonomikos funkcionavimo atspindys, nors pasireiškia tik pinigų sferoje. 3. Europos Sąjunga kuria ekonominę ir pinigų sąjungą, numatančią vieną visai Europos Sąjungai piniginį vienetą eurą. Norėdama įsivesti eurą, ES šalis narė turi išpildyti tam tikras sąlygas, kurios nurodytos Europos Sąjungos (Mastrichto) sutartyje. Vienas iš 5 kriterijų – infliacija negali daugiau kaip 1,5 procentinio punkto viršyti trijų ES valstybių narių, kuriose infliacijos lygis yra žemiausias, infliacijos vidurkio. 4. Naujose ES šalyse valiutos keitimo kursas neturėjo didelės įtakos infliacijai, nes daugelyje šalių jis buvo pakankamai stabilus, todėl valiutos išliko pakankamai stiprios euro atžvilgiu. Gana nemažą įtaką infliacijos kitimui turėjo pinigų augimo tempų kitimas, nes kai kuriose šalyse jis buvo gana nereguliarus. Didėjant pinigų pasiūlai, didėjo infliacija, mažindama pinigų perkamąją galią. Tačiau Maltoje pinigų pasiūla, priešingai, padėjo infliaciją palaikyti aukščiau nulio, kad ji neperaugtų į defliaciją. 5. Infliacija Europos Sąjungos šalyse 2004 – 2007 metais nuolat kito, tam didžiausios įtakos turėjo naftos produktų pabrangimas, paskatinęs maisto prekių kainų kilimą, energetinių išteklių vertės padidėjimą. Taip pat drabužių, avalynės, alkoholinių gėrimų bei tabako kainų pasikeitimai. Įvedus eurą 2002 metais ne tik prekių, bet ir paslaugų kainos patyrė eurofliaciją, tačiau 2003 – aisiais ir 2004 – aisias metais Europos centrinio banko pastangos pasiekti 2 proc. infliacijos lygį davė rezultatų, nes Europos Sąjungoje suderintas vartotojų kainų indeksas buvo lygus ECB normatyvams. 6. 2008 ir 2009 m. Europos Sąjungos ekonomikos augimas turėtų sumažėti iki 2,4 % palyginti su 2,9 % 2007 m. (2008 m. euro zonoje jis sumažės nuo 2,6 % iki 2,2 %, o 2009 m. – iki 2,1 %). LITERATŪROS SĄRAŠAS 1. S. Kropas, R. Kropienė „Europos pinigai“, Vilnius 2005. 2. Makroekonomika, Kaunas, Technologija, 2001. 3. Makroekonomika, Kaunas, Technologija, 2005. 4. V.Skominas, Makroekonomika, Vilniaus universiteto leidykla, 2006. 5. EUROSTAT. Harmonized Indices of Consumer Prices (HICPs) A Short Guide for Users March 2004. [Žiūrėta 2007 m. gruodžio 1 d.]. Prieiga per internetą:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!