Įmonės (šakos) konkurencingumo didinimas inovacijų pagrindu

 Referatas ,,Įmonės (šakos) konkurencingumo didinimas inovacijų pagrindu” VILNIAUS UNIVERSITETAS EKONOMIKOS FAKULTETAS VERSLO KATEDRA Gintarė Blusevičiūtė, Aistė Krasauskaitė, II kursas 10 grupė Straipsnio tikslas - išnagrinėti inovacijų įtaką pramonės konkurencingumo didinimo procese. Uždaviniai: • ištirti inovacijų įtaką ekonomikos augimui; • išanalizuoti inovacinio potencialo panaudojimo ir pramonės konkurencingumo problemas; • pateikti inovacinės politikos formavimo ir inovacinės veiklos skatinimo Lietuvoje pasiūlymus. Aktualumas. Šiandieniniame pasaulyje viskas greitai keičiasi. Kitimo tempai nuolat auga. Atsiranda perversmą sukeliančios technologijos, nauji produktai, nenuspėjami klientų reikalavimai, nauji darbuotojų poreikiai, finansavimo galimybės. Įvykių prognozavimas tampa ypač sudėtingas. Verslo aplinka įgauna chaoso bruožų. Siekdami suvaldyti situaciją ir laimėti konkurencinę kovą, įmonių vadovai turi įgyti naujų žinių, išmokti naujų valdymo metodų, atskleisti ir pasitelkti ir savo, ir įmonės darbuotojų kūrybinį potencialą. Šiandien turbūt niekam nekelia abejonių, kad stagnacija, stabilumas, konservatyvumas tai nėra verslo sėkmės formulės sudėtinės dalys. Šiandieniniame nuolatinės kaitos pasaulyje iššūkis verslui – žengti vienu žingsniu priekyje savo konkurentų, besikeičiančių rinkos sąlygų, naujų technologijų. Inovacijų diegimas užtikrina įmonės konkurencinį pranašumą bei suteikia tvirtą pagrindą sparčiai įmonės plėtrai. Tampa aišku, kad verslo sąlygos iš esmės keičiasi. Lietuvos įmonės susiduria ne tik su pasikeitimais pereinant nuo planinės ekonomikos į rinkos ekonomiką. Šiuo metu taip pat vyksta pasikeitimai ir rinkos ekonomikoje. Senąją pramoninę ekonomiką keičia nauja žinių ekonomika. Tyrimo objektas. Lietuvos pramonė. Tyrimo metodai. Literatūros analizė, statistikos departamento duomenų analizė. 1. Pramonės įmonių augimas ir konkurencingumas Įmonės plėtros ir augimo samprata bei tarpusavio ryšys Pasaulyje vis labiau intensyvėja integracija ir globalizacija. Vis didesnę reikšmę įgauna globalios ekonominės organizacijos, jų veikla, ekonominė politika. Visi šie procesai skatina nuolatinę rinkų plėtrą, savo ruožtu didina juose veikiančių įmonių konkurencingumą. Siekdamos išlikti ir nuolat klestėti, įmonės turi priimti rinkos iššūkius ir netradicinius sprendimus, nes išorės veiklos sąlygos darosi vis sudėtingesnės. Dinaminėje galimybių ir grėsmių situacijoje siekti verslo sėkmės bene efektyviausias būdas – prisitaikyti. Įmonės prisitaikymą prie išorės aplinkos galima nagrinėti dviem aspektais – kokybiniu ir kiekybiniu. Kokybinis aspektas – tai specialių žinių, išskirtinių gebėjimų kūrimo galimybės, o kiekybinis – šių žinių ir gebėjimų pavertimo įmonės prodkcija kuriant naują (pridėtinę) vertę sąlygos. Šie du aspektai vienas nuo kito nepakeičia, yra glaudžiai susiję ir vienas kitą papildo. Nuolat kintamoje aplinkoje įmonės išsilaiko, jeigu jų priimamų sprandimų sudėtingumas ir veiksmai yra adekvatyvūs išorės aplinkos sudėtingumui ir dinamikai. Konkurencinio pranašumo siekimas verčia įmonę išlaikyti bent keliais punktais didesnį augimo laipsnį nei vidutinis. Iš esmės įmonės augimas, kaip ir plėtotė, yra be galo svarbus norint išlikti. Bendros valstybės ekonomikos plėtros rezultatas yra rinkos augimas, todėl įmonės taip pat turi didinti savo veiklos mast, nes antraip jos praras savo pozicijas ir sunyks. Besivystančios ekonomikos sąlygomis siekimas užvaldyti vis didesnę rinkos dalį yra konkurencinio pajėgumo, kurį stiprinti stengiasi kiekviena įmonė, pagrindas. Augančioje rinkoje įmonės augimo tempai turi būti ne mažesni, nes tik tokiu būdu ji gali padidinti arba bent išlaikyti turimą rinkos dalį. Vienas iš pagrindinių įmonės konkurencinės kovos veiksnių, teikiančių jai pranašumų ir galimybių augti, didelis jos ekonominis ir finansinis potencialas. Tokia įmonė gali panaudoti pranašumus, kuriuos jai teikia išplėsti gamybos mastai ir asortimentas, galimybė investuoti pinigus į dideles tyrimų programas ir panašiai. Įmonė, turinti didelį potencialą, gali diversifikuotis ir esamų gamybų kaštais išlyginti padidėjusias išlaidas, susijusias su naujų produktų gamyba, bei įveikti dideles ,,įėjimo” į naujas rinkas ir jų sektorius kliūtis. Taigi vidutinės arba didelės įmonės turi visai kitas, palyginti su mažomis, konkurencinės kovos galimybes. Be to, joms būdingi visai kitokie ryšiai su valstybės ir finansų institucijomis, mažiau kyla problemų su vartotojais, kadangi tokiomis įmonėmis labiau pasitikima. Visa tai kartu su didesnės pridėtinės vertės kūrimu įmonės augimą iškelia kaip esminį pradinį strateginį principą. Žinoma, visada yra įmonių, kurios ilgą laiką lieka mažos, nes dėl įvairių priežasčių negali augti. Taip atsitinka tada, kai nesiplečia įmonės rinka, t.y. kai įmonė neturi pakankamų finansinių išteklių arba kai jos savininkai nedisponuoja plėtotis būtinomis specialiomis žiniomis ir gebėjimais (valdymo; organizavimo ir pan.), t.y. kai ji dar nėra pakankamai išsiplėtojusi (arba kokybiškai nepakankamai išaugusi). Kartais teorijoje ir praktikoje plėtros ir augimo sąvokos yra sutapatinamos arba nepakankamai aiškiai apibūdinamas jų ryšys. Mūsų nuomone, jis gali būti apibrėžtas per tikslo ir jam pasiekti reikalingų priemonių ryšį. Minėta, kad esminė įmonės augimo sąlyga yra nenutrūkstamas jos plėtojimas. Savo ruožtu augimas sudaro geresnes sąlygas įmonei prisitaikyti prie išorės aplinkos, o kartu ir tolesnei plėtrai (žr. 1 pav.). 1.1. 1 pav. Įmonės plėtros poveikis jos augimui, augimo - plėtrai Taigi plėtra ir augimas yra susiję. Konkreti augimo išraiška – išteklių ir potencialo padidėjimas, stiprinantis konkurencines pozicijas. Taigi kiekybė (augimas) perauga į naują kokybę (tolesnę plėtrą). Apibendrintai galima teigti, kad įmonė nesiplėtoja, jeigu ji neauga, ir kad plėtotė suformuoja sąlygas augti, o augimas – plėsis. Plėtra apibendrina giliąsias vidines organizacijos kokybines permainas, o augimas yra kiekybinė išorinė plėtros išraiška ir rezultatas. Todėl teisingas teiginys, kad įmonės plėtra plačiąja prasme apima ir jos augimą (Valentinavičius, 2003). Įmonės augimo ir konkurencingumo vertinimo kriterijai ir metodai Įmonės augimas dažniausiai apibrėžiamas ir suvokiamas kaip teigiamas įmonės dydžio pokytis. Savo ruožtu neigiamas įmonės dydžio pokytis (sumažėjimas) vadinamas smukimu. Įmonės dydis ir jo matavimo kriterijai nėra vienareikšmiškai apibrėžti. Įvertinti įmonės augimą ir konkurencingumą šalia kiekybinių rodiklių naudojami ir kokybiniai (Valentinavičius, 2000). Dažniausi kiekybiniai rodikliai yra gamybos veiksnių kiekis ir vertė, investuotas kapitalas, gamybinis pajėgumas ir jo išnaudojimo lygis ir pan. Atliekant finansų analizę didelė rėeikšmė teikiama metinio pelno ar dividentų, kaip įmonės plėtros rodiklių, pokyčiui. Be to, dažnai įmonės dydį lemia gaunamų pajamų dydis. Vadinasi, įmonės dydis ir augimas analizuojami ne kaip turto vertė, bet kaip jos konkurencingumo ir pelningumo potencialas. Finansų teoretikai išskiria daug augimą nusakančių parametrų. Dažniausiai pateikiamimetodai, kuriuose augimo parametrais parenkami tokie kiekybiniai dydžiai: turto vertės, nuosavybės, pardavimų ir pelno kitimas. Šie dydžiai nagrinėjami ne tik atskirai, bet ir nustatant jų ryšius ir santykį (Boguslauskas, 2001). Pasikeitimai vertė naujai mąstyti ir ieškoti naujų rodiklių, kurie ne tik tiksliau parodytų įmonės vertės kitimą, bet būtų lengvai suprantami ir galėtų padėti objektyviai valdyti įmonę. Atkreipus dėmesį į akcininkų nuosavybės vertės didinimą, pakito požiuris į veiklos efektyvumo matavimą – čia įtraukiami ir akcininkų nuosavybės kaštai. EVA ( ekonominis pelnas, pridėtinė ekonominė vertė) buvo pagrininė naujovė, kuri pakeitė situaciją praėjusio šimtmečio devintame dešimtmetyje. Šis rodiklis yra lengvai suvokiamas, padeda suprasti ir įgyvendinti įmonės veiklos tikslą – didinti akcininkų nuosavybės vertę. Nuolatinis vertės kūrimas ir juo labiau didinimas įmanomas tik įmonei augant, t.y. augimas yra būtina ekonominės vertės kūrimo sąlyga, ir atvirkščiai – tik kuriant pridėtinę vertę (arba EVA), imanomas įmonės augimas ir konkurencinio pranašumo didinimas (Valentinavičius, 2003). 2. Inovacijos Inovacijų samprata Pagrindinis būdas šakai ( įmonei ) pasiekti konkurencinį pranašumą - diegti perspektyvias inovacijas, todėl norint ištirti šakos ( įmonės ) konkurencingomo didinimo problemą inovacijų pagrindu pirmiausia reikia apibrėžti inovacijų sampratą bei susipažinti su bendra, jas siejančia informacija. Inovacijos suvokiamos labai plačiai ir įvairiai: mokslinėje lite­ra­tū­ro­je šiuo klausimu yra įvairių nuomonių ir pozicijų. Bendru atveju galima teigti, kad inovacija – tai funk­cinė, iš esmės pažangi naujovė, orientuota į seno pakeitimą nauju. Ino­vacija gali būti laikoma idėja, veikla ar koks nors materialus objek­tas, kuris yra naujas žmonėms, jų grupei ar organizacijai, kuri jį įgyven­di­na ar naudoja. Norint nuodugniau pažinti inovaciją, reikia ją susieti su veiklos są­vo­ka. Galima teigti, kad veikla – tai specifinė žmonių aktyvaus požiūrio į tikrovę forma, pasižyminti veiksmų tikslingumu, kryptingumu ir nuos­ta­tomis į pertvarką. Kiekviena veikla turi savo tikslą, pasižymi sa­vo prie­monėmis bei rezultatu ir nusako veikimo procesą. Todėl inovacinė veikla traktuotina kaip kryptingas inovacijų for­ma­vimas ir įgyvendinimas. Toks požiūris į inovacinę veiklą yra akcen­tuo­jamas įvairiuose literatūros šaltiniuose (.Strazdas, 2003). Inovacijų įvairovė ir jų klasifikavimas Įvairiuose literatūros šaltiniuose inovacijų klasifikavimas pateikiamas pagal tam tikrus požymius. Jų spektras yra gan platus (1 lentelė). 1 lentelė. Inovacijų klasifikavimo požymiai Klasifikacijos požymis Klasifikacija Turinys Produkto, tecghnologinės, socialinės, kompleksinės Įgyvendinimo lygis Žmogus, įmonė, ūkio šaka, visuomenė ar valstybė, ekosistema, pasaulis Įgyvendinimo mastas Vienkartinės, daugkartinės Naujumo laipsnis Radikalios, modifikuojančios Organizacinės ypatybės Vidaus organizacinės, tarporganizacinės Pobūdis Kiekybinės, kokybinės Pagal galutinio rezultato prasmę Fundamentinė, eksperimentinė, bazinė, difuzinė, sąlyginė Poveikis Ekonominis, socialinis, ekologinis, kompleksinis Atsižvelgiant į inovacijų įvairovę, tikslinga suformuoti universalų ino­vacijų klasifikacijos modelį, išskiriant galimas svarbiausias kla­si­fi­ka­cines grupes: 1. Klasifikacija inovacijų turinio prasme: • produkto; tokių inovacijų prasmė – naujų galutinių produktų (ga­mybos priemonės, vartojimo reikmenys, materialiniai ar intelektiniai pro­duktai ir t.t.) sukūrimas, gaminimas ir naudojimas, • technologinės; tokių inovacijų prasmė – naujų technologijų su­kū­rimas ir taikymas įvairiose veiklos srityse, • socialinės; tokių inovacijų prasmė – naujų ekonominių, val­dy­mo, organizacinių ir kitų struktūrų bei formų sukūrimas ir diegimas įvai­riose veiklos srityse, • kompleksinės; tokių inovacijų prasmė – produktų, technologinių ir socialinių inovacijų sintezuotas kompleksas. 2. Klasifikacija inovacijų įgyvendinimo lygio prasme: • žmogus, • įmonės, įstaigos ar institucijos tipo organizacija, • ūkio šaka ar kita veikla pasižyminčio sektoriaus tipo orga­ni­za­ci­ja, • visuomenė ir valstybė, • ekosistema, • pasaulis. 3. Klasifikacija inovacijų įgyvendinimo masto prasme: • vienkartinės; tokių inovacijų prasmė – jų įgyvendinimas vieną kar­tą, • daugkartinės; tokių inovacijų prasmė – jų įgyvendinimas keletą ir daugiau kartų. 4. Klasifikacija inovacijų naujumo lygio prasme: • radikalios; tokių inovacijų prasmė – iš principo naujų priemo­nių, skirtų tenkinti naujus arba jau žinomus poreikius, kurie kokybiškai keičia visuomenės veiklos būdus, sukūrimas, • modifikuojančios; tokių inovacijų prasmė – gerinimas ir pa­pil­dy­mas; tobulėjimo laidavimas esamomis priemonėmis, prisitaikant prie kintančių visuomenės poreikių. 5. Klasifikacija inovacijų organizacinių ypatybių prasme: • vidaus organizacinės; tokių inovacijų prasmė – inovacijos įgy­ven­dinamo proceso (kūrimo, diegimo, vystymo) organizavimas tik vie­no­je organizacijoje, • tarporganizacinės; tokių inovacijų prasmė – inovacijos įgy­ven­di­nimo proceso atskirų funkcijų paskirstymas tarp įvairių organizacijų, pvz.: mokslinių tyrimo institutų, konstravimo biurų, įmonių ir kt. 6. Klasifikacija inovacijų pobūdžio prasme: • kiekybinės; tokių inovacijų prasmė – našumo, gamybos apimčių ir t.t. didinimas kiekybiniais aspektais, • kokybinės; tokių inovacijų prasmė – gamybos, valdymo ir t.t. ko­kybės gerinimas. Pateiktas klasifikacijos modelis gali būti suvokiamas kaip tra­di­ci­nis: atskiri jo elementai įvairiais aspektais pažymimi įvairiuose litera­tū­ros šaltiniuose. Kartu pabrėžtina, kad šis modelis vi­siškai neatspindi inovacinės veiklos specifikos ir neleidžia suprasti sisteminio inovacijų pobūdžio. Todėl būtų tikslinga papildyti inovacijų kla­sifikaciją inovacinės veiklos galutinio rezultato prasmę išryškinančia klasifikacija. Pastarojoje gali būti išskirtos: • fundamentinė; jos prasmė – inovacinės veiklos galutinis rezultatas yra mokslinė teorija, pateikta rašytine forma. Šios inovacinės veiklos organizavimas ir valdymas yra labai toli pažengęs ir atitolęs nuo kitų inovacijų, • eksperimentinė; jos prasmė – inovacinės veiklos galutinis rezul­ta­tas yra remiantis moksline teorija sukurtas eksperimentinis produkto (tech­nika, technologinė linija ir t.t.) pavyzdys, • bazinė; jos prasmė – inovacinės veiklos galutinis rezultatas yra su­kurto eksperimentinio produkto pavyzdžio naudojimas masinei ga­my­bai konkrečioje organizacijoje pirmą kartą, • difūzinė; jos prasmė – inovacinės veiklos galutinis rezultatas yra kažkur jau gaminamo produkto gamybos patirties pritaikymas masinei ga­my­bai konkrečioje organizacijoje, tam tikrame regione, pasižymin­čia­me individualia specifika, • sąlyginė; jos prasmė – inovacinės veiklos galutinis rezultatas yra masinėje gamyboje esančio produkto dalinis modernizavimas ir at­nau­jinimas, kuo remiantis gaunamas visai kitas ar panašus, bet kitų tech­ninių charakteristikų produktas. Gali atrodyti, kad pateikta klasifikacija tik "skaido" inovacinę veik­lą į atskiras dalis (difūzija, paskleidimas). Iš dalies taip ir yra. Tačiau šis klasifikavimas sudaro prielaidas formuoti inovacijų valdymo metodus ir algoritmus. Jis pažymi, kad labiausiai ženklus naujos technikos ir technologijos panaudojimo efektas pastebimas ne ten, kur ji pirmą kartą buvo panaudota (ekspe­ri­men­tinė, bazinė inovacija), o inovacinė idėja dažniausiai duoda daugiau rezultatų tose srityse, apie kurias net nebuvo galvota idėjos formavimo momentu (difūzinė, sąlyginė inovacija). Kartu šis klasifikavimas padeda kompleksiškai suvokti ir įvertinti inovacijas kaip sistemą, turinčią kompleksinį pobūdį, bei sudaro prie­lai­das formuoti inovacijų valdymo metodus ir algoritmus, taip pat numa­ty­ti visuminės inovacinės veiklos, aprėpiančios smulkaus ir vidutinio vers­lo sferą, tikslines nišas ( Strazdas, 2003). Inovacijų paramos programos 2002 metais Ūkio ministerija parengė Lietuvos ūkio (ekonomikos) plėtros iki 2015 metų ilgalaikę strategiją, kuriai 2002 m. birželio 12d. pritarė Vyriausybė. Lietuvos ūkio plėtros strategijoje numatytos ilgalaikės ekonominės politikos kryptys, būtinos šalies ūkio restruktarūzavimui paspartinti bei leidžiančios laiku adaptuotis prie vidinės ir tarptautinės situacijos pokyčių, maksimaliai didinti bei efektyviai išnaudoti šalies ekonominį potencialą. Šioje strategijoje pažymima, kad per artimiausius 10-15 metų mokslo ir technologijų (inovacijų) plėtrai turi būti teikiama išskirtinė reikšmė plėtojant šalies ekonomiką, kad šalies visuomenė gautų kuo didesnę naudą iš mokslinių tyrimų ir inovacinės veiklos ir, kad riboti tos srities ištekliai būtų panaudoti optimaliai. Valstybės parama verslui skiriama per tris programas: • Pramonės konkurencingumo didinimo; • Eksporto plėtros ir skatinimo strategijos įgyvendinimo; • Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros ir skatinimo strategijos įgyvendinimo. Pramonės konkurencingumo didinimo programa Pramonės konkurencingumo didinimo programos lėšos naudojamos: 1. Nacionalinei kokybės programai įgyvendinti; 2. Inovacijų versle programai įgyvendinti; 3. Pramonės plėtojimo vidutinės trukmės politikos ir jos įgyvendinimo strategijai įgyvendinti; 4. Verslo informaciniams ir Lietuvos įvaizdį kuriantiems leidiniams finansuoti; 5. Lietuvoje organizuojamoms konferencijoms ir seminarams iš dalies finansuoti; 6. Atlikties įvertinimo infrastruktūrai stiprinti; 7. Pavojingoms atliekoms sutvarkyti 8. Optimaliai panaudoti antrines žaliavas ir atliekas. 2002 m. suteikta 1,23 mln. Lt dalinė finansinė parama 144 įmonėms kokybės vadybos, aplinkos apsaugos vadybos sistemoms bei gaminiams sertifikuoti. Suteikta parama steigiant mokslo technologijų parkus, įgyvendinant inovacinius projektus. Skatindama pramonės įmonių ir mokslo tiriamųjų institucijų bendradarbiavimą Ūkio ministerija 2002 metais 16 įmonių, įgyvendinančių inovacinius projektus, skyrė apie 1,3 mln. Lt finansinę pagalbą pramonės įmonių projektams įgyvendinti. Projektai buvo vykdomi įvairiose srityse – lazerių, elektronikos, biotechnologijų, aplinkosaugos bei atsinaujinančios energijos. Pramonės konkurencngumo didinimo programai įgyvendinti 2003 metais Lietuvos Respublikos Vyriausybė skyrė 13,25 mln. Litų. Pareiškas pateiktas finansavimui iš šios programos lėšų, svarsto Pramonės konkurencingumo didinimo komitetas. (www.lic.lt/index.php?-303624626 [žr. 2005 10 10]). 3. Inovacinės politikos įtaka pramonės konkurencingumui Dabartinės ekonomikos plėtra, bet kurios ūkio sferos pažanga neįsivaizduojama be inovacijų, kaip naujų produktų, technologijų, gamybos valdymo ir darbo organizavimo metodų diegimo. Nesigilinant į inovacijų sąvokos ir jų rūšių klasifikavimo intepretavimo įvairovę būtina pabrėžti, kad, anot žymaus ekonomisto inovacijų teorijos pradininko J.Schumpeterio, inovacijos yra daugiau ekonominis nei tchnologinis reiškinys (Brouwer M. Schumpeterian, 1991).Kad ir koks būtų technologinis atsiradimas, jis nebus laikomas sėkmingu, jei nelems ekonomikos, verslo plėtros ir grynojo pelno didėjimo. Todėl inovacijų diegimo problemos ekonomikos moksle nagrinėjamos makroekonominiu ir mikroekonominiu požiūriais (Melnikas, 2000). Ekonomikos augimas, ciklai, inovacijos Makroekonominiu požiūriu inovacijos dabar yra vienas iš svarbiausių ekonominės plėtros veisknių. Per pastaruosius du šimtmečius pasirodė nemažai svarbuų mokslo darbų, tyrinėjančių inovacinių procesų įtaką ekonomikai. Naujų technologijų diegimas sudaro sąlygas didinti darbo produktyvumą ir pelną įmonėse, skatinti investicinį procesą ir ūkio sektorių restruktūrizavimą. Tyrinėjant daugiau nei dviejų šimtų metų tecninės pažangos laikotarpį, pastebėta, kad svarbiausių (radikalių) techninių (technologinių, naujų produktų) inovacijų bangos (,,puokštės“) pasirodydavo kas 50-60 metų. Tai yra dėsningas, objektyvus, rinkos ekonomikoje vykstantis procesas, kuris turi esminę įtaką didiesiems ekonominiams ciklams. Inovacijų įtaką ekonomikos augimui ir cikliniams svyravimams bei restruktūrizavimui galima pavaizduoti pagal 2 paveiksle pateikiamą schemą (Valentinavičius, 1999). Ekonomikos Bendras augimo augimas metiniai pokyčiai = Augimas dėl Inovacinės veiklos + Klestėjimo Pirminė Svarbių ciklo pab. svarbių inovacijų Restruktū- inovacijų pasirodymo rizavimo fazė Klestėjimo Augimas fazė (4-7m) fazė(10metų) (10-20 metų) ciklo dėl kitų pradžia veiksnių Laikas Recesija (ekonominis nuosmukis) 2 pav. Inovacijų įtaka ekonomikos augimui Inovacijas taikyti praktiškai nėra lengvas dalykas, nes tai ilgas procesas, susidedantis iš atskirų stadijų ir lemiamas daugelio veiksnių. Supapastrinta inovacinio proceso linijinio modelio struktūra pateikiama 3 paveiksle (Valentinavičius, 2003). Technologinis postūmis Koncepsinis Techninis Sprendimas sprendimas Rinkos skatinimas Įdiegimas rinkoje 3 pav. Supapastrinta inovacinio proceso linijinio modelio struktūra Inovacinės politikos tipai Inovacinė politika yra sudedamoji bendros valstybės ekonominės politikos dalis. Ji tiesiogiai siejasi su ekonominėmis ir socialinėmis reformomis šalies viduje ir tarptautinės integracijos problemomis. Siauriau inovacinė politika suprantama kaip technologinė politika. Inovaciniai procesai skatinami taikant įvairius ekonominio reguliavimo mechanizmus, sudarant tam palankią aplinką. Inovacinio proceso aplinka gali būti pavaizduota schema, pateikiama 6 paveiksle (Valentinavičius, 2003). 5 pav. Inovacinio proceso aplinka Inovacinio proceso aplinkai priklauso: techninė (mokslo ir technikos), socialinė-kultūrinė, ekonominė, teisinė ir politinė aplinka. Inovacinis procesas palaikomas ir skatinamas ištekliais ir informacija per įvaires aplinkas. Formuojant inovacinę politiką, siekiama numatyti būdus, kaip paveikti inovacinio proceso vidaus ryšius ir sukurti palankią aplinką, kad būtų kuo veiksmingiau panaudojamas ir plėtojamas mokslo ir gamybos potencialas. Teoriniu požiūriu sąlygiškai galima skirti keturis inovacinės politikos tipus(variantus), kurie literatūroje įvardijami tam tikrais pavadinimais : 1. ,, Technologinio postūmio‘‘ politika, kurią įgyvendinant pagrindiniai naujovių impulsai yra mokslas, technika, ir technologija. Už jų plėtrą visų pirma atsako valstybė, nes ji, disponuodama reikiamais ištekliais( finansiniais, materialiniais), pajėgi nuststyti svarbiausias jos kryptis. Toks variantas susijęs su esamų mokslinių-techninių bei ekonominių ir socialinių problemų sprendimu per įvairias valstybines programas, stambias materialines investicijas ir kitas valstybės tiesioginio dalyvavimo formas. 2. ,, Orientavimosi į paklausą‘‘ politika, kuri remiasi rinkos mechanizmo veikimu paskirstant išteklius, parenkant būsimas plėtros kryptis ir technologines galimybes. Čia daug dėmesio skiriama mokslo tyrimo ir plėtros darbams, svarbiems technologiniams pokyčiams skatinti. Tačiau valstybės reguliuojamasis vaidmuo šiuo atveju yra ribotas, o skatinama rinkos iniciatyva. 3. ,,Socialinės orientacijos‘‘ politikos esmė yra ta, kad inovacijų diegimo rezultatai sugretinami su atsirandančiomis papildomomis socialinėmis išlaidomis. Antraip inovacijos, užtikrinamos rinkos mechanizmu, gali tapti bereikšmės bendrosioms žmogiškoms vertybėms. Čia dėmesio centre yra mokslo ir technikos pažangos socialiniai padariniai. Vykdant tokią inovacinę politiką numatomas tam tikras socialinis reguliavimas, siekiama socialinio-politinio sutarimo, daugiau dėmesio skiriant senyvo amžiaus ir jaunimo interesams. 4. ,,Ekonominės struktūros transformavimo‘‘ politika grindžiama ilgalaike technologijų ir visuomenės sąveika. Šiuo atveju inovacinė politika numato stiprią naujų technologijų įtaką, sprendžiant ekonomines ir socialines problemas, kartu keičiant ūkio šakinę struktūrą bei užtikrinant spartų ekonomikos augimą ir gyvenimo lygio kėlimą. Tam pasiekti reikia naujų organizacijų formų, naujų valdymo mechanizmų, sisteminio požiūrio, plėtojant mokslo ir gamybos potencialą, stiprinant jų ryšius. Apibūdinti inovacinės politikos tipai susiformavo per 40-50 metų ir buvo išmėginti įvairių išsivysčiusių šalių praktikoje. Kartais jie buvo vyraujantys, o kartais – taikomi vienas su kitu tam tikruose deriniuose,t.y.panaudojant reguliavimo sistemai būdingus elementus. Nustatyti prioritetai ir trys pagrindinės veiksmų kryptys : 1. Inovacijų kultūros skatinimas; 2. Inovacijoms palankios aplinkos kūrimas; Mokslo orientavimas į inovacijas pramonės ir paslaugų sferoje (www.ekm. ukmin.lt/index.php/lt/pramoneirverslas/inovacijos-strategijos/ [žr. 2005 10 08] ). Inovacinės politikos formavimas ir pramonės konkurencingumo didinimo problemos Lietuvoje Lietuvai siekianti integruotis į Europos Sąjungą, vienas iš svarbiausių spręstinių uždavinių – pasirengti išlaikyti konkurencijos spaudimą ir rinkos jėgų veikimą Sąjungos viduje. Dabar kai kurių mūsų šalies ūkio šakų (lemgvosios, maisto, chemijos, medžio apdirbimo pramonės)įmonės didelį konkurencinį pranašumą dažniausiai turi dėl mažų atlyginimų ir pigesnių kai kurių materialinių išteklių. Tačiau tai laikinas reiškinys ir neperspektyvus konkurencingumo palaikymo būdas. Mūsų nuomone, svarbiausia konkurencingumo didinimo kryptis – darbo produktyvumo didinimas, gamybos atnaujinimas ir diversifikavimas. To galima pasiekti spartinant inovacinius procesus. Visų pirma plečiant mokslo tiriamuosius darbus, daugiau dėmesio skiriant mokymui ir švietimui. Reikia nedelsiant pradėti kurti efektyviai veikiančią inovacijų generavimo ir naujų gamybos technologijų diegimo pramonėje sistemą, nes kokio nors inovacinės politikos varianto įgyvendinimą Lietuvoje dar negalime kalbėti – jos paprasčiausiai nėra. Tiesa, Lietuvos Vyriausybės 1997-2000 metų ir naujoje 1999-2000 metų veiklos programoje keliais sakiniais yra deklaruojama, kad ,,būtina išsaugoti ir racionaliai naudoti efektyvų mokslo potencialą, orientuoti mokslinę veiklą į Lietuvos ūkio ir kultūrines reikmes. Ypač daug dėmesio skirsime mokslo prioritetams – lietuvių kalbos, Lietuvos kutūros ir istorijos tyrimams, taip pat tarptautinio lygio tyrimams, padedantiems integruotis į Vakarų mokslo struktūras bei programas‘‘( 10) . Tačiau apie inovacinės veiklos skatinimą valstybiniu lygiu programoje , deja, visai nekalbama. Be to, iki šiol nėra parengta speciali mokslo tyrimo, technologijų ir inovacijų įgyvendinimo spartinimo Lietuvos ūkio sektoriuose programa, nesuformuota nacionalinė inovacijų generavimo ir skleidimo sistema. Dabar kai kuriose įgyvendinamose valstybinėsr programose( smulkaus ir vidutinio verslo, eksporto skatinimo ir kt.) numatytos tik dalinės pramonės, kurios nekeičia padėties iš esmės. Todėl tenka konstatuoti, kad Lietuvoje inovacijoms ir mokslui skiriama pernelyg mažai dėmesio. Ši veiklos sfera tikrai kol kas netapo prioritetine. Tokią išvadą galima daryti palyginus mūsų ir kitų šalių ir plėtros darbų finansavimo lygį.Pavyzdžiui, bendros vidinės išlaidos mokslo ir plėtros darbams 2003m. vidutiniškai sudarė 1,93 proc. bendrojo vidaus produkto Europos Sąjungos šalyse,o Lietuvoje šis rodiklis atitinkamai buvo: 2003 m. – 0,67, o 2004m. – 0,76. Lietuva labai atsilieka ir pagal tokius inovacinio potencialo rodiklius kaip mokslininkų, ypač dirbančiųjų pramonėje skaičių (2 lentelėje). 2 lentelė.. Mokslo tiriamųjų ir plėtros (MTP) darbų rodikliai (11; 12). Rodikliai Jav Japonija ES Lietuva 2003m. 2004m. Iš viso išlaidų, skirtų MTEP (mnl. Lt) 253 236 210 128 231 854 381,8 472,3 Iš viso išlaidų, skirtų MTEP dalis, BVP,proc. 2,76 3,12 1,93 0,67 0,76 Iš viso išlaidų, skirtų MTEP, tenkančių 1 gyventojui 642 921 482 110,27 137,06 Iš viso išlaidų, skirtų MTEP, tenkančių 1 mokslininkui (tūkst.) 247,04 309,7 259,81 70,72 85,56 Iš viso vyriausybės skirtų MTEP išlaidų, proc. 44,1 26,7 44,5 64,6 62,1 Iš viso pramonės įmonių skirtų MTEP išlaidų, proc. 59,2 74,6 54,9 4,7 5,6 Bendras šalies mokslininkų skaičius 1025100 678 458 892 412 5399 5520 Mokslininkų skaičius pramonės įmonėse 810 100 491 520 523 000 66 91 Mokslininkų skaičius, tenkantis 1000 pramonės darbuotojų 8 7 4 0,2 0,31 Mokslininkų skaičius tenkantis 1000 darbuotojų 8,6 9,2 5,6 2,9 3 Mokslininkų skaičius tenkantis 1000 gyventojų 4,9 5,7 3,3 1,6 1,6 Taigi, kaip matome, finansinis aprūpinimas santykiškai mažesnis apie tris kartus. Dėl tokio aiškiai nepakankamo finansavimo negali būti ne tik efektyviai naudojamas esamas mokslo potencialas, bet jis kasmet silpsta ir ypač dėl blogo aprūpinimo nauja laboratorine įranga. Lietuvos mokslų akademija, žymūs mūsų mokslininkai, įvertinę šalies mokslinio potencialo galimybes ir ilgalaikius ekonominės plėtros uždavinius, pateikė siūlymų parengti Lietuvos mokslo ir modernių technologijų Baltąją knygą (Juodka, 1999m). Šioje knygoje siūloma aiškiai suformuluoti mokslo ir technologijų kūrimo strategiją, kaip per 20-25 metus Lietuvai tapti mokslo ir modernių technologijų šalimi. Tai ypač aktualu turint menkus gamtos išteklius. Norint iš esmės pakeisti padėtį, artimiausiu metu reikia padidinti mokslo sferos finansavimą, teikti paramą įgyvendunti svarbius informacinius projektus įmonėse. Būtina siekti, kad pagal finansinį apibūdinimą Lietuva greičiau priartėtų, o santykiškai neatsiliktų ( skaičiuojant pagal sukurtą BVP) nuo ES valstybių vidutinio lygio. Antraip, anksčiau ar vėliau tapsime pramonine kolonija su pigia darbo jėga ir mokslo neimliomis technoligijomis bei visais iš to išplaukiančiais negatyviais padariniais. Sunki padėtis dabar susiklostė Lietuvos pramonėje, nes daugelis įmonių negali deramai konkuruoti šalies viduje ir užsienyje dėl mažo darbo produktyvumo, žemo produkcijos techninio lygio. Ypač tai paisreiškia gatavų metalo dirbinių, radijo, televizijos ir ryšių bei mašinų ir įrengimų pramonėje, kur vyksta spartūs technologiniai pokyčiai.Tyrimai parodė, kad kai kurių įmonių darbo produktyvumas 2003-2004 m. (skaičiuojant pagal metinę parduotos produkcijos apimtį arba sukurtą pridėtinę vertę vienam darbuotojui), palyginti su išsivysčiusių šalių panašaus profilio įmonių, yra mažesnis keletą ar net keliolika kartų. Tai rodo labai mažą mūsų pramonės konkurencinį pajėgumą (Valentinavičius, 2003). Įmonių konkurencingumą galima didinti visų pirma aktyvinant inovacinę jų veiklą, remiant taikomojo pobūdžio mokslo tiriamuosius darbus,kurių reikia įmonėms. Inovacinės veiklos palaikymas turėtų pasireikšti visais lygiais : valstybės, savivaldybių, organizacijų ir įmonių. Remiantis kitų šalių patyrimu, reikia skubiai parenkti valstybinę inovacinių procesų skatinimo programą, sukurti jos įgyvendinimo mechanizmą, padėti formuoti nacionalinę inovacinę sistemą. Tai būtų bendros valstybinės inovacinės politikos formavimo pradzia. Šiuo klausimu derėtų skubiai susirūpinti dar ir atsižvelgiant į tai, kad vyksta plati diskusija apie esamus inovacinės politikos trūkumus ir būdus juos įveikti pačioje ES. Visų pirma, siekiant didinti pramonės konkurencingumą, aktyvinti inovacinę veiklą, būtina parengti įstatymą ir inovacinių procesų skatinimo programą. Šiuose dokumentuose turėtų būti įstatymiškai įteisintos ir pradedamos vykdyti valstybinės inovacinės politikos strateginės nuostatos, garantuoti nuolat didėjantys finansiniai ištekliai. Antra, inovacinėms programoms finansuoti sukurti Inovacijų rėmimo fondą. Pagrindinio šio fondo paskirtis – remti ir skatinti svarbiausių ūkio sektorių, o ypač pramonės, technologinį atnaujinimą ir restruktyzavimą. Jį būtų galima formuoti iš tokių finansavimo šaltinių : dalies atskaitymų nuo pridėtinės vertės mokesčių (0,5-1 procento); atskaitymų nuo produkcijos(paslaugų) apimties; panaudojant privatizavimo fondo ir kitas lėšas. Iš pradžių metinis šio fondo dydis galėtų būti apie 50-60 mln litų, o vėliau, patikslinus formavimo ir naudojimo tvarką, jis turėtų būti didesnis nei 100 mln litų per metus. Reikia pasiekti, kad mokslo ir plėtros darbų finansavimas iš valstybės verslo sektoriaus per 2-3 metus sudarytų ne mažiau kaip 1,5-1,8 proc nuo BVP. Pagrindinę finansinių išlaidų dalį turi padengti valstybė, nes verslo sektorius kol kas yra nepajėgus. Pavyzdžiui, dabar apie pusę pramonės įmonių dirba nuostolingai. Trečia, skatinti ir finansiškai remti jau pradėjusių ir besikuriančių mokslo ir technologijų parkų, inovacinių centrų ir smulkių inovacinių firmų veiklą. Per minėtų organizacijų tinklą teikti įmonėms lengvatinėmis sąlygomis konsultacijas(iš dalies apmokant iš Inovacijų rėmimo fondų), informacinį aprūpinimą inovacijų valdymo klausimais. Smulkaus ir vidutinio inovacinio verslo plėtrai skatinti sukurti Rizikos kapitalo fondą. Ketvirta, paspartinti pramonės restruktyzavimą, siekiant pradėti formuoti technologiškai giminingos gamybos produktų kompleksus. Pirmiausia tokius kompleksus tikslinga kurti mokslo imliose šakose – metalo apdirbimo, mašinų ir įrengimų bei elektros, radijo, televizijos ir ryšių įrengimų pramonėje. Technologiniams kompleksams kurti ir jų veiklos strategijai parengti galima pasitelkti šalies auštąsias mokyklas ir mokslinio tyrimo institutus, kur atliekami aukšto technologinio lygio moksliniai tyrimai. Pradinėje stadijoje darbų finansavimą reikėtų remti(pavuzdžiui, 50 proc apmokant iš Inovacijų rėmimo fondo), o vėliau turėtų būti finansuojama pagal verslo sektoriaus užsakymus. Tokių kompleksų kūrimas skatintų gamybos kooperavimą ir specializavimą. Ši veiklos kryptis numatyta ir skatinama ES pramoninės politikos strategijoje (Valentinavičius, 1999 m.). Išvados: 1. Ekonomikos teorijos darbai inovacijų klausimais ir pasaulinė rinkos ekonomikos praktika parodė, kad per kelis pastaruosius dešimtmečius gerokai padidėjo inovacinių procesų įtaka ekonomikos augimui, struktūriniams pokyčiams, socialinėms problemoms spręsti. Todėl išsivysčiusiose šalyse valstybiniu lygiu formuojama ir įgyvendinama inovacinė politika, kuri yra bendros valstybinės ekonominės politikos dalis. Joje atsispindi mokslo, naujų technologijų kūrimo ir panaudojimo ūkio sektoriuose strategija, numatomi finansiniai ištekliai, inovacinių procesų skatinimo mechanizmai. 2. Lietuvoje iki šiol per mažai dėmesio inovaciniams procesams skatinti skiriama valstybiniu lygiu. Aiškiai nepakankamas mokslo ir inovacijų diegimo gamybos sferoje valstybinis finansavimas, nesuformuota valstybės inovacinė politika, nesukurta nacionalinė inovacijų sistema. Verslo sektorius dabar dar nėra pajėgus finansuoti naujų technologinijų kūrimo ir diegimo išlaidų. Ypač bloga padėtis susidarė mokslo ir technologijų imliose pramonės šakose. Dėl žemo produktyvumo daug įmonių yra nekonkurencingos vietos ir užsienio rinkose. Tai gali tapti didele kliūtimi restrūktizuojanti ekonomiką, jos plėtrai ES. 3. Lietuva turėtų nedvejodama pasirinkti inovacinį pramonės plėtros planą, skatinant ir finansiškai remiant jau pradėjusių ir besikuriančių mokslo ir technologinių parkų, inovacinių centrų irsmulkių inovacinių firmų veiklą. Formuoti nacionalinę inovacijų sistemą ir per jos tinklą teikti įmonėms lengvatinėmis sąlygomis konsultacijas bei informacinį aprūpinimą inovacijų valdymo klausimais. 4. Siekiant paspartinti pramonės restruktyzavimą pradėti formuoti technologiškai giminingos gamybos produktų kompleksus. Pirmiausia tokius kompleksus tikslinga kurti mokslo imliose ir žiniomis grįstos ekonomikos šakose – metalo apdirbimo, mašinų ir įrengimų bei elektros, radijo, televizijos ir ryšių įrengimų pramonėje. 5. Įmonė efektyviai funkcionuoja ir įgyvendina savo tikslus, jeigu ji nuolat plėtojasi ir auga. Tai yra pagrindinė jos konkurencingumo palaikymo sąlyga, kintant išorės aplinkos poveikiui, prie kurios įmonė turi nuolat prisitaikyti. Plėtra apibendrina giliąsias kokybines permainas, o augimas yra kiekybinė išorinė plėtros išraiška ir rezultatas. 6. Nuolatinė Lietuvos ekonomikos plėtra leidžia teigti, kad Lietuvos bendrovės vystosi, auga ir sugeba sėkmingai konkuruoti vidaus ir užsienio rinkose. Jau dabar Lietuvos įmones pasiekia ES struktūrinių fondų finansinė parama, ji dar didės, todėl neišvengiamai suintensyvės ir augimo procesai. Tačiau siekdamos išsilaikyti naujoje padidėjusios konkurencijos erdvėje ir pritraukus naujus finansavimo šaltinius, įmonės neišvengiamai turės diegti naujus augimo valdymo mechanizmus. Literatūra Boguslauskas V., Jagelavičius G. Įmonės veiklos finansinis vertinimas. Kaunas, 2001. Brouwer M.Schumpeterian puzzles. Technological Competition and Economic Evoliution. New York, 1991. 257 Jakubavičius A., Strazdas R., Gečas K. Inovacijos. Procesai, valdymo modeliai, galimybės. 2003., p. 4 – 30. Juodka B., Vilkas E., Bansevičius N. Lietuvos mokslo ir modernių technologijų Baltoji knyga: vizija ir veiksmai //Lietuvos mokslas ir pramonė. 1999m., p. 46-48. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000-2001 metų veiklos programa, Valstybės žinios Nr. 53, p.50-67. Melnikas B., Jakubavičius A. Smulkaus ir vidutinio verslo inovacinės veiklos aspektai // Ekonomika. Mokslo darbai. 2000, Nr. 46, p. 63-75 Valentinavičius S. Inovacinės politikos įtaka pramonės konkurencingumui // Ekonomika. Mokslo darbai. 1999, Nr. 49, p. 78-86. Valentinavičius S. Pramonės įmonių augimo ir konkurencingumo tyrimai. // Ekonomika. Mokslo darbai. 2003, Nr. 63, p. 128-135. Valentinavičius S. Pramonės konkurencingumas ir ekonominė plėtra // Ekonomika. Mokslo darbai. 2000, Nr. 52, p. 150 – 162.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!