Verslo aplinka (konkurencingumo veiksniai)

VARTOJAMŲ SĄVOKŲ SĄRAŠAS • Išorinė aplinka-visi už organizacijos ribų svarbūs jos veiklai; įeina tiesioginio bei netiesioginio poveikio elementai. • Ištekliai(įėjimai)-aplinkos ištekliai, tokie kaip žaliavos ir darbo jėga, galintys patekti į bet kurią organizacinę sistemą. • Rezultatai(išėjimai)-transformuoti ištekliai, grąžinti į išorinę aplinką kaip produktai ar paslaugos. • Tiesioginio poveikio elementai-aplinkos elementai, darantys tiesioginę įtaką organizacijos veiklai. • Netiesioginio poveikio elementai-išorinės aplinkos elementai, darantys poveikį klimatui, kuriame veikia organizacijos; tiesioginio poveikio organizacijai jie nedaro. • Įtaką darantys asmenys-grupės ar individai, kuriuos tiesiogiai ar netiesiogiai veikia tai, kaip organizacija suvokia savo tikslus. • Išoriniai įtaką darantys asmenys-grupės ar individai organizacijos išorinėje aplinkoje, darantys poveikį jos veiklai. • Vidiniai įtaką darantys asmenys-grupės ar asmenys, kurie, griežtai tariant, nepriklauso organizacijos išorinei aplinkai, bet jiems vadovai atsako. • Specialiųjų interesų grupės-žmonių grupės, kurios organizuojasi panaudoti politinius procesus, kad pažengtų į priekį tam tikrais klausimais. • Kolektyvinė sutartis-derybos ir administracinė sutartis tarp darbuotojų ir organizacijos vadovų dėl atlyginimų, darbo sąlygų bei kitų darbo aplinkos aspektų. • Socialiniai kintamieji- veiksniai, tokie kaip demografija, gyvenimo stilius ir socialinės vertybės; jie gali daryti poveikį organizacijai iš jos išorinės aplinkos. • Ekonominiai kintamieji- bendros ekonominės sąlygos ir kryptys, kurios gali daryti poveikį organizacijos veiklai. • Politiniai kintamieji- veiksniai, kurie gali paveikti organizaciją dėl politinių procesų ar politinio klimato. • Technologiniai kintamieji- nauji laimėjimai gaminami ar procesų srityje, taip pat mokslo pažanga, galinti daryti poveikį organizacijos veiklai. • Vidinė verslo aplinka – tai veiksniai tiesiogiai susiję su verslininko galimybėmis, t. y. vartotojai, tarpininkai, konkurentai, darbo ištekliai ir pan. • Konkurencingumas - ypatingai sudėtingas ir daugiaaspektis reiškinys, kurio įvertinimas reikalauja atsižvelgti į pasiektus rezultatus įvairiose, ir ne vien tik ekonomikos, srityse. • Išoriniai konkurencingumo veiksniai - formuoja įmonės veiklos sąlygas, kurių įmonė negali pakeisti, o turi įvertinti, nes nuo jų priklauso gamybos rodikliai. • Vidiniai konkurencingumo veiksniai – priklauso pačiai įmonei, kuri juos formuoja ir panaudoja rinkoje. • Verslumas – verslininkų vykdoma funkcija, sprendimai lemiantys verslo sėkmę, kai pasirenkamas toks derinys, kuriam esant būtų pasiektas ne maksimalus prekių kiekis, o gauta didžiausia nauda. • PEST analizė – tai ūkio šakos (sektoriaus) arba institucijos politinių, ekonominių, socialinių ir technologinių aplinkos veiksnių įvertinimas. • SWOT analizė – tai analizė apibendrinanti ir sujungianti išvien aplinkos ir išteklių analizės rezultatus, suklasifikuojanti strategiją lemiančius veiksnius į keturias grupes: Stiprybės, Silpnybės, Galimybės ir Grėsmes (liet. SSGG). • Delegavimas – tai tinkamas užduočių paskirstymas. • Sinergija – (gr. synergia – veikimas kartu) – skirtingų jėgų, veiksnių suderintas veikimas, dėl kurio susidaro sinergetinis efektas. • Adaptyvi darbo jėga – gebanti prisitaikyti; prisitaikanti darbo jėga. • Inovacijos – naujas dalykas, naujovė; naujovės įgyvendinimas. Įvadas Temos aktualumas: Visi pradedantys verslininkai nori gerai ir perspektyviai vystyti verslą. Prieš pradėdami verslą jie susipažįsta su rinka, jos veiksniais, ekonomine situacija, bet dažnai neatkreipia dėmesio į verslo aplinką. Tai kartais pakiša koją verslo sėkmei. Taigi verslininkams būtina susipažinti su verslą supančia aplinka, kurios vienas iš veiksnių yra konkurencingumas. Kiekviena verslo įmonė dirba konkurencinėmis sąlygomis rinkoje, tai yra neišvengiamas ekonominis procesas. Be konkurencijos nėra gamybos pažangos, stimulo gerinti darbo kokybę, ieškoti naujų rinkų, bendrai tobulinti verslininkystę, kad ji tenkintų žmogaus poreikius. Taigi konkurencija – tai varžybos, kurių metu ūkiniai subjektai, nepriklausomai veikdami rinkoje, riboja vienas kito galimybes dominuoti toje rinkoje ir skatina vartotojams reikalingų prekių gamybą bei jos efektyvumo didinimą. Darbo objektas: Verslo aplinkos ir konkurencingumo veiksnių įtaka įmonės veiklos perspektyvai. Darbo tikslas: Aptarti įmones supančias verslo aplinkas bei išsiaiškinti, kaip konkurencingumo veiksniai veikia įmones per tas aplinkas. Darbo uždaviniai: Siekiant užsibrėžto tikslo, yra nagrinėjami tokie uždaviniai: • Išsiaiškinti, kaip skirstomos verslo aplinkos ir apibūdinti kiekvieną iš jų, pateikiant pavyzdžių. • Paaiškinti išorinės aplinkos svarbą. • Išskirti organizacijos bei natūralią aplinką. • Išvardinti ir aptarti kintamuosius, sudarančius tiesioginio ir netiesioginio poveikio aplinką. • Apžvelgti išorinės verslo aplinkos analizės metodus. • Atskleisti konkurencingumo esmę bei parodyti, kaip konkurencingumo veiksniai įtakoja įmonės veiklą. Tyrimo metodai: Darbe naudojama literatūros analizė ir Internete skelbtų konferencijų medžiagos analizė bei remiamasi statistikos departamento pateiktais duomenimis. Darbo apribojimai: Analitinėje dalyje teisinė aplinka apžvelgiama tik iš smulkaus ir vidutinio verslo pusės. Konkurencingumas nagrinėjamas daugiausia tik įmonės mastu. Didžiausias dėmesys skiriamas išorinei aplinkai, kaip darančiai didžiausią įtaką verslui. Darbo struktūra ir apimtis: Darbą sudaro įvadas, 2 dalys, išvados. Pagrindinė darbo medžiaga aprašyta 22 puslapiuose, įskaitant 2 lenteles, 5 paveikslus. Panaudotos literatūros sąrašą sudaro 3 knygos ir 8 elektroniniai šaltiniai. Svarbiausia naudota literatūra: Rašydamos darbą naudojomės lietuvių ir užsienio šalių (versta į lietuvių kalbą) literatūra, mokomąja medžiaga. Darbe taip pat panaudoti duomenys iš Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, statistikos departamento internetinių svetainių. Rėmėmės Jono Karčiausko, Lietuvos pramonininkų konfederacijos viceprezidento, kalba bei AIESEC organizuotos konferencijos Lietuvos kompanijoms Remigijaus Šimašiaus, Lietuvos laisvosios rinkos instituto teisės eksperto, pateiktomis pranešimo tezėmis. 1 Verslo aplinka (konkurencingumo veiksniai) Esminį poveikį verslui daro visuomenė, pasirinkdama, ką pirkti, kiek ji turi pinigų ir kaip reaguoja į vieną ar kitą verslą. Bet koks verslas veikia tiek, kiek leidžia visuomenė. T. y. verslas veikia tam tikroje aplinkoje, kurią būtų galima skirstyti į: • Tarptautinę, • Nacionalinę, • Vietinę. Smulkiau verslo aplinka analizuojama per įmonės išorinę ir vidinę aplinką bei nacionalinę verslo aplinką. Pastaroji Lietuvoje yra vertinama kritiškai. Pastaruoju metu vadyba permąstoma iš naujo. Viena iš tokio pertikrinimo priežasčių - pokyčiai, kuriuos atnešė organizacijoms išorės jėgos ir veiksniai. Kaip pvz.:1970m. pasaulį sukrėtė keturiskart pašokusios benzino kainos, ir organizacijos, pradedant “General Motors “ ir baigiant pašto tarnybomis, turėjo nuspręsti, kaip persiorganizuoti, atsižvelgiant į šį įvykį. Taip pat pavyzdžiu galėtų būti ir 1990m. atsiradusios komunikacijų ir informacijos apdorojimo technologijos (nauji, daug galingesni kompiuteriai) bei geopolitinės suirutės iš esmės pakeitė mūsų mąstymą apie organizacijas. Iš tiesų, visi šie veiksniai bei daugelis kitų yra dalis organizacijų aplinkos, ir vadovai privalo jos paisyti, nes verslo sėkmė priklauso ir nuo to, kaip vadovas sugeba prisitaikyti prie išorės aplinkos.(James A. F. Stoner, R. Edward Freeman, Daniel R., Gilbert Jr., 1999, p. 62) Organizacijos nėra nei visiškai nepriklausomos, nei visiškai uždaros. Jos keičiasi ištekliais su išorine aplinka ir yra nuo jos priklausomos. Išorinė aplinka apibrėžiama kaip visi už organizacijos ribų esantys elementai, nuo kurių priklauso jos veikla. Organizacija iš išorinės aplinkos ima išteklius (įėjimus: žaliavas, pinigus, darbo jėgą, energiją), perdirba juos į gaminius ar paslaugas ir siunčia atgal į išorinę aplinką kaip rezultatus (išėjimus). Išorinėje aplinkoje yra tiek tiesioginio, tiek ir netiesioginio poveikio elementų. Tiesioginio poveikio elementus, dar vadinamus įtaką darančiais asmenimis (angl. stakeholders), sudaro akcininkai, profesinės sąjungos, tiekėjai ir daugelis kitų, kurie daro tiesioginę įtaką organizacijai. Netiesioginio poveikio elementai - technologija, ekonomika ir visuomenės politinės pažiūros - sąlygoja klimatą, kuriame veikia organizacija. Tiesioginio poveikio aplinką sudaro įtaką darantys asmenys, individai arba grupės, kurios tiesiogiai ar netiesiogiai veikia tai, kaip organizacija suvokia savo tikslus. Jie skirstomi į dvi kategorijas. Išoriniams įtaką darantiems priskiriamos profesinės sąjungos, tiekėjai, konkurentai, vartotojai, specialiųjų interesų grupės ir vyriausybės tarnybos. Jie būdami už organizacijos ribų daro įtaką įmonės veiklai. Bei vidiniai įtaką darantieji. Jiems priklauso darbuotojai, akcininkai ir direktorių valdyba. Jie būdami organizacijos viduje, priklausantis tai organizacijai, daro įtaką jai. Išorinės aplinkos netiesioginio poveikio komponentai daro įtaką organizacijoms dviem būdais. Pirmiausia, tam tikros jėgos gali priversti sudaryti grupę, kuri vėliau tampa įtaką darančiais asmenimis. Antra, netiesioginio poveikio elementai sukuria klimatą: greitai besikeičiančios technologijos, ekonomikos augimas arba nuosmukis, pažiūrų į darbą pokyčiai. Fahey ir Narayanan sugrupavo šias sąveikas į keturių plačių veiksnių grupes, kurios veikia organizaciją: • Socialiniai kintamieji (demografija, gyvenimo stilius ir socialinės vertybės). • Ekonominiai kintamieji (algos, tiekėjų ir konkurentų nustatytos kainos ir vyriausybės fiskalinė politika). • Politinai kintamieji. • Technologiniai kintamieji (fundamentalių mokslo šakų laimėjimai, produktų, procesų ir medžiagų tobulinimas). Natūrali aplinka Natūrali aplinka- tai gamta. Pastaraisiais metais labai padidėjo susirūpinimas dėl žalos natūraliai aplinkai - gamtai. Padidėjęs dėmesys šiai aplinkai turi didelės įtakos daugeliui organizacijų, privalančių spręsti pokyčių klausimus, kurių reikalauja ne tik konkretūs įstatymai ir nuostatai, bet ir visuomenė. Daug organizacijų šiandien ėmėsi kurti naujus procesus ir naujus produktus, kurie arba nekenkia aplinkai, arba valo jau užterštą aplinką. Vidinė verslo aplinka – tai veiksniai tiesiogiai susiję su verslininko galimybėmis, tai yra vartotojai, tarpininkai, konkurentai, darbo ištekliai ir pan. Kiekvienas vartotojas skiriasi savo skoniu, charakteriu, norais ir įpročiais. Tik išanalizavus vartotojo poreikius, galima pateikti jam tai, ko jis nori, ką gali įvertinti ir ką gali apmokėti. Svarbu yra įvertinti, kas nulemia vartotojo pasirinkimą: kaina, kokybė, tiekimo terminai, aptarnavimas, asmeniniai kontaktai, politiniai įsitikinimai. Vidinę verslo aplinką lemia firmos vidiniai veiksniai, kuriuos pasirenka jos vadovai ir darbuotojai. Vidinė aplinka skirstoma į: • Tikslus • Uždavinius • Struktūrą • Žmones • Technologijas Sunku žmones valdyti, sunku išvengti konfliktų darbo vietoje, nelengva užtikrinti tinkamas ir palankias darbo efektyvumui darbo sąlygas. Todėl studijuojant organizacijos vidinę aplinką, didelis dėmesys skiriamas ne tik tikslams, uždaviniams, struktūrai, technologijoms aptarti, tačiau ir žmogiškajam faktoriui, jo svarbai pabrėžti, bei akcentuoti. Čia padeda vidinės aplinkos analizė, kurios pagrindiniai siekiai ir yra: • Išmokti įvertinti organizacijos tikslą. • Gebėti organizacijos tikslą skaidyti į tam tikrus uždavinius. • Mokėti laiku ir tikslingai parinkti reikiamą organizacijos valdymo struktūrą. • Gebėti analizuoti esamas bei reikiamas technologijas, siejant tai su kitomis vidinės aplinkos dalimis. • Analizuoti žmogiškuosius organizacijos išteklius šiuolaikinių valdymo teorijų šviesoje. 1.1 Konkurencingumo samprata Pagrindinis kiekvienos valstybės ekonominis tikslas - užtikrinti pastovius ir aukštus ekonominės plėtros tempus, pakankamai aukštą bei kylantį savo šalies piliečių gyvenimo lygį. Svarbus uždavinys tai pasiekti - palaikyti aukštą šalies įmonių konkurencingumo lygį. Mokslinėje ir taikomojoje literatūroje konkurencingumas yra apibrėžiamas, kaip ypatingai sudėtingas ir daugiaaspektis reiškinys, kurio įvertinimas reikalauja atsižvelgti į pasiektus rezultatus įvairiose, ne vien tik ekonomikos, srityse.Todėl būtinas pastovus konkurencingumo veiksnių įtakos bei pokyčių tendencijų analizė.(www.ukmin.lt) Tiriant aplinką ir įmonės galimybes galima įvertinti jos konkurencinį pranašumą. Konkurencinis pranašumas formuojasi pradedant gaminio projektavimu, gamyba, marketingu, įmonės valdymu ir kita pagalbine verslo veikla. Analizuojant konkurencinį pranašumą, būtina orientuotis į vartotojo poreikius. Svarbiausia, kad gaminys ar paslauga išsiskirtų iš konkurentų ir turėtų keletą pranašumų. Pagrindinės konkurencinių pranašumų siekimo strategijos: produktų diferenciacija, mažesnės išlaidos ir lyderystė rinkoje. Konkurencingumui tirti yra naudojamas M. Porterio "deimanto" modelis. Jame išskirti keturi vidiniai veiksniai, veikiantys kiekvienas atskirai ir visi keturi kaip sistema, ir išoriniai veiksniai, sąlygojantys įvairių grupių konkurencingumą. "Deimanto" modelio tipo konkurencingumo analizei daugiau būdingi ne kiekybiniai, o kokybiniai įvertinimai. Taip pat konkurenciniam pranašumui įvertinti gali būti naudojamas ir SWOT analizės metodas. Konkurencingumo veiksnius galima klasifikuoti į išorinius ir vidinius. Išorinius sudaro: politinis klimatas, įstatyminė teisinė bazė, ekonominė šalies padėtis, demografinė būklė, mokslo ir technikos plėtros lygis. Visi išoriniai konkurencingumo veiksniai priklauso nuo šalies ekonominės būkles, ekonominių ryšių ir bendradarbiavimo su užsienio šalimis, vidaus ekonominės politikos. Vietinius arba vidinius konkurencingumo veiksnius sudaro: • Įmonės konkurencinė strategija; • Išteklių naudojimas; • Įmonės veiklos organizavimas; • Produkcijos paklausa; • Mažos gamybos ir pardavimo išlaidos; • Kokybė ir patikimumas; • Dizainas ir įpakavimas; • Aptarnavimo formos; • Informacija apie konkurentes rinkas; • Prekių realizavimo rinka. Ir jie priklauso pačiai įmonei, kuri juos formuoja ir panaudoja rinkoje. Toliau jums pateikiame išsamesnį supažindinimą su verslą supančiomis aplinkomis ir konkurencingumo veiksniais. 2 Verslo aplinkų ir konkurencingumo veiksnių įtaka įmonei Jei turėtume apibūdinti visus išorinius mums, kaip individualiems asmenims, įtaką darančius veiksnius būtų iš tiesų nelengva. Dar sunkiau nustatyti ir įvertinti organizacijos išorinę aplinką. Tačiau šiuolaikinis organizacijos valdymas – neatsiejamas nuo pastovaus išorinių faktų, veikiančių visą organizacijos veiklą, vertinimo, tinkamo ir savalaikio sprendimo priėmimo. 2.1 Išorinė verslo aplinka Bet koks verslas veikia tiek, kiek leidžia visuomenė. Norėtume paanalizuoti žemiau pateiktą bet kurios įmonės ar organizacijos išorinės verslo aplinkos schemą.(1. pav.) Šaltinis : www.eoropulsas.lt Išorinė verslo aplinka, 2004. 1. pav. Išorinė verslo aplinka supanti organizacijas. Kaip matyti iš paveikslo, įmonės veiklą pastoviai silpniau ar stipriau veikia daugelis komponentų. Pati įmonė ar organizacija taip pat įtakoja šias aplinkas. Todėl naujausiose vadybinėse teorijose išorinės aplinkos poveikiui skiriamas itin didelis dėmesys. Nepakanka vien žinojimo, kad įmonę veikia daugelis veiksnių. Siekiant konkurencingumo bei veiklos efektyvumo labai svarbu nuolat susipažinti su naujausiomis aplinkos įvertinimo strategijomis, išmokti ne tik diagnozuoti galimą poveikį, tačiau išmokti analitiškai vertinti galimus pasikeitimus kurioje nors iš šių išorinių aplinkų. Kaip pavyzdį norėtume panagrinėti naujos maisto prekių parduotuvės įkūrimą. Teisinė aplinka palanki, ekonominė aplinka – neutrali (nebrangius maisto produktus žmonės perka bet kokiomis ekonominėmis sąlygomis), pasirinkta tinkama geografinė parduotuvės vieta, tad geografinė aplinka kol kas nesvarbi, nustatėme, jog pasirinktoje geografinėje vietovėje daug jaunų šeimų, - demografinė regiono charakteristika – neutrali, arba palanki naujos parduotuvės steigejams. Politinė situacija – stabili. Technologinę aplinką bus galima valdyti sukuriant tinkamas prekių laikymo technologines sąlygas. Konkurentai – pakankamai toli. Atrodytų, kad viskas byloja mūsų priimto sprendimo naudai. Bet ar iš tikro taip yra? Tai, jog konkurentai yra nestiprūs, ar pakankamai toli – iš tiesų kai kuriais atvejais gali reikšti, kad mes juos nepakankamai įvertinome. Dar nepaminėjome socialinės – kultūrinės aplinkos. Susiedami konkurencinę aplinką, vertindami ją iš tų pozicijų, jog joje naudojama daug reklamos, daug vartotojų pritraukimo aspektų, susiesime tai, jog mūsų pasirinktame regione socialinė – kultūrinė arba vartotojiškoji aplinka patenkinta konkurentų kainomis, aptarnavimu, ir pan., ir pamatysime, jog pirminis optimistinis parduotuvės įsteigimo scenarijus jau atrodys ne toks ir geras... Šis pavyzdys įrodo, kaip svarbu mokėti kritiškai vertinti išorinę verslo aplinką. Dažnai manoma, jog ne taip svarbu įvertinti socialinę – kultūrinę aplinką, ar atsižvelgti į geografinius kriterijus. Iš tiesų taip nėra. Išorinę verslo aplinką galima valdyti. Reikia tik įsisavinti šios aplinkos tyrimo būdus, išmokti analitiškai vertinti ir prognozuoti. Organizacijos nėra nei visiškai nepriklausomos, nei visiškai uždaros. Greičiau priešingai, jos keičiasi ištekliais su išorine aplinka ir yra nuo jos priklausomos. Išorinė aplinka apibrėžiama kaip visi už organizacijos ribų esantys elementai, nuo kurių priklauso jos veikla. Taigi organizacija iš išorinės aplinkos ima išteklius (įėjimus: žaliavas, pinigus, darbo jėgą, energiją), perdirba juos į gaminius ar paslaugas ir siunčia atgal į išorinę aplinką kaip rezultatus (išėjimus). Išorinėje aplinkoje yra tiek tiesioginio, tiek ir netiesioginio poveikio elementų.(2.pav.) Tiesioginio poveikio aplinką sudaro įtaką darantys asmenys, individai arba grupės, kurios tiesiogiai ar netiesiogiai veikia tai, kaip organizacija suvokia savo tikslus. Jie skirstomi į dvi kategorijas: Išoriniai įtaką darantieji. Jiems priskiriamos profesinės sąjungos, tiekėjai, konkurentai, vartotojai, specialiųjų interesų grupės ir vyriausybės tarnybos. Ir Vidiniai įtaką darantieji. Jiems priklauso darbuotojai, akcininkai ir direktorių valdyba. Šaltinis: JAMES A. F. STONER, R. EDWARD FREEMAN, DANIEL R., GILBERT Jr. (1999) „Vadyba“ . Poligrafija ir informatika 2. pav. Organizacijos tiesioginio ir netiesioginio poveikio aplinkos. Pastaba: Ribos tarp visų šių aplinkų yra lanksčios ir išlaiko atvirą sistemą. Išoriniams įtaką darantiesiems asmenims, kurie būdami už organizacijos ribų daro įtaką jos veiklai, priklauso vartotojai, tiekėjai, vyriausybės, specialiųjų interesų grupės, žiniasklaida, profesinės sąjungos, finansų institucijos ir konkurentai. Pabandykime juos aptarti plačiau: Vartotojai. Vartotojai keičia savo išteklius, dažniausiai pinigų pavidalu, į organizacijos gaminius ir paslaugas. Vartotojai gali būti: įstaiga - mokykla, ligoninė ar vyriausybės tarnyba; kita firma - rangovas, įgaliotinis ar gamintojas; ir privatus asmuo. Pardavimo metodai skiriasi priklausomai nuo vartotojo ir padėties rinkoje. Dažniausiai marketingo vadovas tiria potencialius klientus bei rinkos padėtį, ir remdamasis tyrimų duomenimis vadovauja marketingo kompanijai. Mažojo verslo taikiniu gali būti labai siaura vartotojų rinka. Pavyzdžiui, Markas Nelsonas pradėjo medicinos programų “CD Plius “ verslą, kaip vieno asmens veiklą. Įvertinus sveikatos apsaugos šakos spaudimą, jis sukūrė vartotojui palankią programą gydytojams ir medicinos srities tyrinėtojams. Stebėdami paprastus nurodymus ekrane, net nežinantys medicinos technologijos ir kompiuterių žmonės gali gauti duomenis iš naujausios literatūros apie tam tikrą vaistą, požymį, ligą ar gydymą. Tiekėjai. Kiekviena organizacija įsigyja išteklių - žaliavų, paslaugų, energijos, įrenginių ir darbo jėgos - iš aplinkos ir naudoja juos rezultatams gauti. Nuo to, ką organizacija pasiima iš aplinkos, bei nuo to, ką ji su paimtais ištekliais daro, priklauso jos galutinio gaminio kokybė ir kaina. Todėl kiekviena organizacija yra priklausoma nuo išteklių bei tiekėjų, ir stengiasi išnaudoti konkurenciją tarp jų, siekdama žemesnių kainų, kokybiškesnio darbo ir greitesnio pristatymo. Kai kurios organizacijos, tokios kaip “Tandem Computers “, nustatė, jog kokybę ilgainiui geriau sekasi kontroliuoti nustačius ilgalaikius, pagrįstus įsipareigojimu ryšius su savo tiekėjais. Kai tiekėjas suprojektavo mikroschemą su trūkumais, ”Tandem “ firma, užuot nutraukusi santykius su šiuo tiekėju ir pradėjus dirbti su jo konkurentu, padirbėjo su tuo pačiu, suteikė dar vieną galimybę suprojektuoti schemą naujausiam “Tandem“ firmos kompiuteriui. Tiekėjui pavyko su užduotimi susidoroti sėkmingai, ir dabar jų santykiai labai geri. Vyriausybė. Nesikišimo(angl. laissez - faire) doktrina, sukurta aštuonioliktajame amžiuje, skelbia, kad vyriausybė neturi stengtis tiesiogiai veikti verslą, ji privalo apsiriboti teisingumo ir tvarkos apsauga, leisti laisvajai rinkai formuoti ekonomiką. Bet kartais tai užmirštama ir vyriausybė leidžia tokius įstatymus, kurie ne visada palankūs verslui, ypač smulkiajam verslui. Specialiųjų interesų grupės. Specialiųjų interesų grupės politinius procesus naudoja tam, kad sustiprintų savo poziciją kai kuriais rūpimais klausimais, pavyzdžiui, ginklų kontrolės, abortų ar privalomos maldos valstybinėse mokyklose. Vadovas niekada negali būti tikras, kad kuri nors tikslinė grupė dėl ko nors neužsipuls jo organizacijos - kad ir dėl nestandartinio vaikų maisto mišinio eksporto į trečiojo pasaulio šalis ar dėl investicijų Pietų Afrikoje. ”McDonald” atveju “Gyventojų atsiskaitymo už kenksmingas atliekas organizacija” - tinkamas pavyzdys, kaip specialiųjų interesų grupės gali daryti įtaką organizacijai. Vartotojų gynėjai. Šiuolaikinis vartotojų judėjimas prasidėjo septintojo dešimtmečio pradžioje, kai prezidentas Kenedy’s paskelbė “Vartotojų teisių deklaraciją”, o Ralphas Naderis pradėjo kryžiaus žygį prieš “General Motors “automobilio modelį “Corvair “. Dar ir dabar vartotojų teisių gynėjai tebėra galingi. Žiniasklaida visada nušviesdavo ekonomikos ir verslo reikalus, nes jie liečia daugybę žmonių. Tačiau šiandien žiniasklaidos ir komunikacijos priemonės pateikia vis platesnius ir išsamesnius duomenis: pradedant bendromis naujienomis, apybraižomis ir baigiant detalia specialaus tyrimo ataskaita. Vis plačiau naudojant ryšio palydovus, naujienos perduodamos beveik tuoj pat. Daugelis stambių organizacijų vadovų šiandien supranta, kad jie dirba kaip akvariume, ir bet kuris jų veiksmas gali tapti informavimo priemonių tyrimo objektu. Todėl buvo įsteigti įmantrūs ryšių su visuomene ir marketingo skyriai, kurie padeda bendrauti su vidaus ir išorės auditorija. Vadovai nuolat bendraują su žiniasklaidos atstovais, dažnai stengiasi baigti specialaus mokymo kursą, kad galėtų aiškiai ir efektingai pateikti informaciją ir vertinimus. Kai kurios organizacijos rengia kursus visiems darbuotojams, kad padėtų jiems kompetentingai elgtis įvairiose situacijose. Pavyzdžiui,”United Airlines” reguliariai rengia pratybas visiems savo darbuotojams, nuo avarinių tarnybų iki ryšių su visuomene padalinių, kur jie mokomi tinkamai elgtis su reporteriais po lėktuvo avarijos. Taigi žiniasklaida gali įtakoti verslą tiek teigiamai, tiek neigiamai. Profesinės sąjungos. Personalo specialistai daugiausiai imasi aprūpinti organizaciją darbo ištekliais, nors kartais jiems talkina kiti vadovai, turintys teisę priimti į darbą ir derėtis. Įvairiais būdais jie stengiasi rasti žmonių, turinčių organizacijai reikalingų įgūdžių bei patirties. Jei organizacija samdo profesinei sąjungai priklausančius darbuotojus, sąjunga ir vadovai dažniausiai sudaro kolektyvines sutartis, kuriose apibrėžiamas atlyginimas, darbo laikas bei sąlygos ir panašiai. Finansų institucijos. Organizacijos priklauso nuo įvairių finansų įstaigų, kaip antai, komerciniai bankai, investicijų bankai, draudimo kompanijos, suteikiančios lėšų joms veikti ir plėstis. Ir naujos, ir seniai susikūrusios organizacijos gali tikėtis trumpalaikių kreditų einamosioms operacijoms finansuoti bei ilgalaikių kreditų naujiems pajėgumams kurti ar naujiems įrengimams įsigyti. Kadangi efektingi darbo ryšiai su finansų institucijomis organizacijai yra gyvybiškai būtini, už šių ryšių kūrimą ir palaikymą dažniausiai kartu atsako organizacijos finansų vadovas ir jos administracijos vadovas. Konkurentai. Norėdama išplėsti savo dalį rinkoje, organizacija turi pasinaudoti viena iš dviejų galimybių: 1)rasti naujų vartotojų - toje pačioje rinkoje ar ieškodama būdų išplėsti rinką, arba 2)nugalėti konkurentus prasiskverbusi ir įsitvirtinusi naujose besipliačiančiose rinkose. Abiem atvejais organizacija turi išnagrinėti konkurencijos sąlygas ir sukurti griežtą marketingo strategiją, kurios tikslas - pasiekti kuo didesnį vartotojų pasitenkinimą. Vidiniai įtaką darantys asmenys: Nors vidiniai įtaką darantieji nėra organizacijos aplinkos dalis, jie priklauso aplinkai, kuriai individualus vadovas yra atsakingas. Vidiniams įtaką darantiesiems asmenims priskiriami darbuotojai, akcininkai ir direktorių valdyba. Darbuotojai. Darbo jėgos prigimtis iš esmės keičiasi daugumoje organizacijų. Iš dalies tai lemia demografiniai veiksniai. Vadinamoji “demografinio sprogimo” karta sensta, o dėl mažėjančio gimstamumo dauguma šalių ir tuo pačiu įmonės greitai pajus darbo jėgos trūkumą. Kartu keičiasi įgūdžiai, kurių reikalaujama iš darbuotojų. Kompanijos jaučia būtinybę eksperimentuoti. Tai jos daro kurdamos kokybės programas, formuodamos komandos nuostatą, savivaldžias darbo grupes, - o tam reikia geriau išsilavinusių ir lankstesnių darbuotojų. Akcininkai ir direktorių valdybos. Didelių atvirų korporacijų valdymo struktūra leidžia akcininkams pasinaudoti balsavimo teise ir daryti įtaką kompanijai. Tradiciškai akcininkus, visų pirma, domino investicijų pelnas, o pačios organizacijos valdymą jie palikdavo vadovams. Bet pastaruoju metu kai kurios visuomeninių aktyvistų grupės ėmė pirkti po nedaug akcijų tam, kad metiniame akcininkų susirinkime galėtų pareikalauti balsavimo ginčytinais klausimais. Taigi akcininkai pradeda vis labiau veikti organizacijas. Išorinės aplinkos netiesioginio poveikio komponentai daro įtaką organizacijoms dviem būdais. Pirmiausia, tam tikros jėgos gali priversti sudaryti grupę, kuri vėliau tampa įtaką darančiais asmenimis. Antra, netiesioginio poveikio elementai sukuria klimatą: greitai besikeičiančios technologijos, ekonomikos augimas arba nuosmukis, pažiūrų į darbą pokyčiai. Tame klimate organizacija gyvuoja ir jai tenka į jį reaguoti. Fahey ir Narayanan sugrupavo šias sąveikas į keturių plačių veiksnių grupes, kurios veikia organizaciją ir į kurias vadovai turi atsižvelgti: 1. Socialiniai kintamieji skirstomi į tris kategorijas: demografija, gyvenimo stilius ir socialinės vertybės. Demografiniai ir gyvenimo stiliaus pokyčiai veikia organizacijos darbo jėgos pasiūlos ir vartotojų sudėtį, jų išsidėstymą ir lūkesčius. Socialinės vertybės sudaro visų kitų socialinių, politinių, technologinių bei ekonominių pokyčių pagrindą ir lemia pasirinkimus, kuriuos žmonės daro savo gyvenime. 2. Ekonominiai kintamieji. Bendrosios ekonominės sąlygos ir kryptys yra lemiamos organizacijos sėkmei. Algos, tiekėjų ir konkurentų nustatytos kainos ir vyriausybės fiskalinė politika turi įtakos ir gamybos bei paslaugų kaštams, ir rinkos sąlygoms, kuriomis parduodami produktai ar teikiamos paslaugos. Kiekvienas jų yra ekonominis kintamasis. Tradiciniai ekonominiai rodikliai įvertina nacionalines pajamas ir nacionalinį produktą, kainas, atlyginimus, darbo našumą, užimtumą, vyriausybės veiklą ir tarptautinius sandorius.(žiūrėti lentelę 1). Visi šie veiksniai laikui bėgant kinta, ir vadovai turi skirti daugiau savo organizacijų laiko ir išteklių, kad galėtų numatyti ekonomiką ir galimus pokyčius. Kadangi ekonomikos pokyčiai dabar tapo norma, o nebe išimtimi, tai ši vadovui keliama užduotis yra tikrai sudėtinga. 1 Lentelė Tradiciniai ekonomikos kintamieji • Nacionalinės pajamos ir nacionalinis produktas (Bendrasis nacionalinis produktas, asmeninės pajamos, disponuojamos asmeninės pajamos, asmeninio vartojimo išlaidos, mažmeninis pardavimas); • Santaupos (Asmeninės santaupos, verslo santaupos); • Investavimas (Pramonės investicijos, investicijų išlaidos, naujos įrangos užsakymai, investavimas į atsargas, gyvenamojo fondo projektas); • Kainos, atlyginimai ir našumas (Infliacijos lygis, plataus vartojimo prekių kainų kitimas, gamintojo kainų kitimas, žaliavų kainų kitimas, vidutinis valandinis uždarbis, valandinis išdirbis verslo sektoriuje); • Darbo jėga ir užimtumo lygis (Darbuotojų sudėtis pagal amžių, lytį ir klasę, nedarbo lygis); • Vyriausybės veikla (Federalinis perteklius, išlaidų pasiskirstymas pagal tipą, valstybinis prekių ir paslaugų pirkimas, valstijų ir vietinės išlaidos, gynybos išlaidos, pinigų masės pokyčiai); • Tarptautiniai sandoriai (Valiutos keitimo kursai, eksporto pasiskirstymas pagal rūšį, importo pasiskirstymas pagal rūšį, prekybos balansas, prekyba, prekės ir paslaugos, investicijos užsienyje) Šaltiniai: Liam Fahey ir V.K.Narayanan “Macroenviromental Analysis for Strategic Management”,1986,West Publishing Company. 3. Politiniai kintamieji, tai galėtume paaiškinti klausimais: kokią poziciją pasirinks vyriausybė tos kompanijos, su kuria turi reikalų, vadovų atžvilgiu: griežtą ar atlaidžią? ar bus griežtai verčiama laikytis antimonopolinių įstatymų, ar jie bus ignoruojami? vyriausybė slopins ar skatins vadovų veiksmų laisvę? Atsakymai į šiuos klausimus priklauso nuo politinių procesų ir politinio klimato. Politinis procesas apima konkurenciją tarp skirtingų interesų grupių, kurių kiekviena siekia pastumti į prieki savo vertybes ir savo tikslus. Valdžia įtakoja verslo aplinką šiais pagrindiniais būdais: nustatydama (įtvirtindama) "žaidimo taisykles", ribojimų būdu (licencijos, sertifikavimai ir t.t.), rinkdama mokesčius, įtakodama tarptautinę prekybą, vykdydama monetarinę politiką, pati dalyvaudama versle, "skatindama" verslą. 4. Technologiniai kintamieji apima fundamentalių mokslo šakų, tokių kaip fizikos laimėjimus, taip pat produktų, procesų ir medžiagų tobulinimą. Technologijos lygis visuomenėje ar tam tikroje pramonės šakoje plačiu mastu lemia, kokie produktai bus gaminami ir kokios paslaugos bus teikiamos, kokia įranga bus naudojama ir kaip organizacijos bus valdomos. 2.1.1 Išorinės verslo aplinkos įvertinimas Dažniausiai norint įvertinti išorinę aplinką atliekama PEST, SWOT, konkurencijos analizės. Pastarajai analizei atlikti dažniausiai taikomas M. Porterio “Deimanto” modelis (Jį plačiau apžvelgsime skyrelyje “Konkurencijos samprata”). Gali būti atliekami specialūs visos įmonės ar atskiro sektoriaus (atšakos) veiklos aplinkos įvertinimai. Kitas verslo aplinkos įvertinimo būdas - panaudojami šalies, kaip ekonominio vieneto, konkurencingumo įvertinimai. Nors specialistai linkę ginčytis, bet dauguma jų pripažįsta, jog konkuruoja ne valstybės, o įmonės, tačiau apstu tyrimų, kuriuose įvertinamas šalies konkurencinis potencialas pasauliniu (arba grupės šalių) mastu. Dažnai tokių tyrimų galutinis tikslas yra šalių reitingavimas pagal originalias metodikas. Tyrimais atskleidžiami gyvenimo lygio, užsienio prekybos, darbo jėgos potencialo, infrastruktūros sąlygų ir kiti rodikliai, kurie parodo, kokia aplinka sudaroma šalyje verslui. Norėtume jus supažindinti su PEST analizės struktūra. PEST - tai ūkio šakos (sektoriaus) arba institucijos politinių, ekonominių, socialinių ir technologinių aplinkos veiksnių įvertinimas. Šitos analizės metu nustatomi įmonės išorės veiksniai ir įvertinamas jų poveikis įmonės veiklai. Taip pat prognozuojamos galimybės ir grėsmės. Išorės veiksnių formuluotės būna konkrečios, kur įmanoma pateikiami kiekybiškai išreikšti rodikliai. Išorės veiksnių grupes sudaro: 1. Politiniai veiksniai. Jie turi įtakos įmonės veiklos reguliavimo riboms. 2. Ekonominiai veiksniai. Jie rodo šalies ūkio (atitinkamos srities arba sektoriaus) raidą. 3. Socialiniai veiksniai. Jie parodo demografinius, vertybių, gyvensenos bei kitus pokyčius, kurie būdingi tam tikram visuomenės raidos etapui, taip pat ekologinius bei kultūrinius veiksnius. 4. Technologiniai veiksniai. Jie svarbūs įvertinant naujų technologijų informacijos srautų poveikį įmonei, valdymo organizavimui, įmonių tarpusavio ryšiams. Išnagrinėjus ir įvertinus išorės veiksnius, vertinami ištekliai (vidaus veiksniai). Tam analizuojamos šios sritys: • Teisinė bazė; • Organizacinė struktūra; • Žmonių ištekliai; • Planavimo sistema; • Finansiniai ištekliai; • Apskaitos tinkamumas; • Ryšių sistema (informacinės ir komunikavimo sistemos); • Vidaus kontrolės sistema (taip pat vidaus audito sistema). Remiantis išteklių analizės rezultatais, nustatomos įmonės stipriosios ir silpnosios vietos. Jų analizė parodo realias įmonės galimybes kovoti su kliūtimis, atsiradusiomis dėl išorės veiksnių. Išteklių analizė leidžia įmonei numatyti tikslų ir uždavinių vykdymo galimybes. Parengus aplinkos ir išteklių analizę, atliekama SWOT analizė. SWOT – tai analizė apibendrinanti ir sujungianti išvien aplinkos ir išteklių analizės rezultatus, suklasifikuojanti strategiją lemiančius veiksnius į keturias grupes: Stiprybės, Silpnybės, Galimybės ir Grėsmes (liet. SSGG). SWOT - tai įrankis modeliuoti ateitį. Šis teorinis instrumentas beveik visada būtinas, jeigu organizacija siekia nustatyti savo koordinates verslo erdvėje. Atliekant šį tyrimą apibrėžiamos įmonės stipriosios ir silpnosios ypatybės, palankios ir negatyvios rinkos tendencijos. Kitaip tariant, išsiaiškinama, kur įmonė yra ir kuria kryptim ji ketina eiti. Tačiau SWOT tyrimas dažnai pernelyg sureikšminamas, analizuojama per plačiai, atitrūkstama nuo rinkos realijų. Kaip ir visame strateginio planavimo procese, svarbiausias tikslas turėtų būti ugdyti gebėjimą kūrybiškai interpretuoti įvairias situacijas, numatant, kaip silpnybes paversti privalumais arba bent jau tiek patobulinti, kad jos netrukdytų pasinaudoti atsirandančiomis galimybėmis. Svarbu įtraukti daugiau įvairių specialistų. Lietuvoje neretai analizė ir planavimas laikomi vadovų prerogatyva. Tačiau akivaizdu, kad į šią veiklą įtraukiant daugiau įmonės darbuotojų planai ir tyrimai tampa išsamesni ir tikslesni: vadovai dažniausiai fiziškai nepajėgia visko pastebėti ir deramai įvertinti. 2.2 Natūrali verslo aplinka Taip pat reikėtų išskirti natūralią verslo aplinką. Pastaraisiais metais labai padidėjo susirūpinimas dėl žalos natūraliai aplinkai - gamtai. Padidėjęs dėmesys aplinkai turi didelės įtakos daugeliui organizacijų, privalančių spręsti pokyčių klausimus, kurių reikalauja ne tik konkretūs įstatymai ir nuostatai, bet ir visuomenė. Ši situacija atvėrė ir naujų galimybių - daug organizacijų šiandien ėmėsi kurti naujus procesus ir naujus produktus, kurie arba nekenkia aplinkai, arba valo jau užterštą aplinką. Tačiau, kad ir kaip stengiamasi neteršti aplinkos, tai vis tiek vyksta. Susirūpinimą kelia dėl žmogaus veiklos atsiradę klimato pokyčiai, tokie kaip globalinis atšilimas. Kai kurių mokslininkų nuomone, globalinis atšilimas kelia rimtą grėsmę gyvybei. Taip pat rimta problema – ozono mažėjimas. Jei žemę saugantis ozono sluoksnis labai suplonės, kenksmingi ultravioletiniai spinduliai sukels odos vėžio bangą. Todėl Ozono mažėjimas paskatino tarptautiniu susitarimu apriboti chloro, fluoro, anglies gamybą, o kai kuriose šalyse visiškai uždrausti. Įmonės vadovui taip pat turėtų rūpėti ir tokios problemos kaip biologinė įvairovė, vandens atsargos, gyventojai ir maisto saugumas. Visos šios globalinės problemos įtakoja verslą, galima sakyti, kad apriboja ar net tenka verslą nutraukti, nes jo pašalinis, neigiamas poveikis gamtai pernelyg didelis. Atsižvelgiant į didėjantį aplinkosaugininkų poveikį organizacijoms, reikalingas modelis, kuris padėtų įvertinti veiksmus ir padėtų atsiliepti į susirūpinimą dėl aplinkos. Organizacijos ima žaliavas ir gamina produktus bei teikia paslaugas. Jei gamybos kaštai viršija gaminio kainą, kurią vartotojai sutinka mokėti, organizacijos negali gauti pakankamai pelno, kad ilgai išlaikytų verslą. Organizacijos išsilaiko tik tada, jei sukuria vertę, žymiai viršijančią kaštus. Jei nauda viršija sutinkančių mokėti kaštus, organizacijos gauna pelną ir gali toliau gaminti gaminius bei teikti paslaugas. Toks “kaštų\ naudos” mąstymo modelis nuo senų laikų valdo verslą. Pastaruosius 30 metų mąstyme apie aplinkos apsaugos sprendimus vyravo kaštų\ naudos modelis, ypač aplinkos apsaugos įstatymų kūrėjų galvose. Jei pasiūlytųjų aplinkos apsaugos taisyklių nauda viršija kaštus, tokių taisyklių reikėtų laikytis. Tačiau jei kaštai tam tikrai aplinkos apsaugos nuostatai įgyvendinti viršija naudą, kurios tikimasi, tos nuostatos nederėtų laikytis. Pvz.: jei galima pagaminti gerus šaldytuvus be chloro, fluoro, anglies už kainą, ne ką viršijančią ankstesnę, tada nauda bus didesnė už išaugusius kaštus ir nebus pakenkta ozono sluoksniui. Tačiau jei šie nauji gaminiai neveiks taip gerai kaip senieji ar bus per brangūs, tada kaštai bus laikomi didesniais už naudą. Neapsiribojant kaštų\ naudos įvertinimu ir atsižvelgiant į tai, jog dauguma kaštų aplinkos apsaugai ir naudos kaupiasi ilgą laiką, daug mokslininkų pradėjo kurti naują modelį, pagrįstą nuosaikaus plėtojimo sąvoka. Jo logika labai paprasta: imtis tokios organizacinės veiklos, kurią galima išlaikyti ilgą laiką ar kuri atsinaujina savaime. Bet ekonomikos plėtojimas, naikinantis išteklius, tokius kaip seni suaugę miškai ar atogrąžų miškai, negali būti remiamas, nes gali iškilti pavojus pačiai gyvybei. Taigi kaip matome reikia labai įdėmiai ištyrinėti natūralią verslo aplinką, nes tai turi įtakos ne tik pačiam verslui, bet ir gamtai, žmonių sveikatai ir t.t. 2.2.1.1.1 Vidinė verslo aplinka Vadybos teorijoje dažniausiai skiriami šie organizacijos vidinės aplinkos kintamieji: • Tikslai; • Uždaviniai; • Struktūra; • Žmonės; • Technologijos. Vidinę verslo aplinką lemia firmos vidiniai veiksniai, kuriuos pasirenka jos vadovai ir darbuotojai. Šaltinis: JUOZAITIENĖ, Liongina. STAPANKIENĖ, Jurga. „Verslo ir vadybos įvadas“, 2003, VŠĮ Šiaulių universiteto leidykla 3. pav. Vidinė įmonės aplinka Schema regis paprasta ir nekelia jokių didesnių abejonių, nereikalauja sudėtingesnių mokslinių analizių. Tačiau iš tiesų taip nėra. Naujos technologijos neduoda pageidaujamos naudos tol, kol iš naujo neįvertinamas žmogiškasis faktorius, kol neperžiūrimos darbuotojams skiriamos užduotys, nepakoreguojama valdymo struktūra. Suformuluoti įmonės tikslą – nėra taip paprasta, siekiant, jog tikslas būtų ne tik deklaratyvus, bet ir reikšmingas, svarbus, apibūdinantis organizacijos filosofiją, pateikiantis pirminę užuominą į organizacinę kultūrą. Vien tikslo nepakanka. Svarbu užsibrėžtą tikslą išskaidyti į loginius uždavinius, kurių pagalba formuojama arba performuojama jau esanti organizacijos struktūra. Aiškios valdymo struktūros nebuvimas byloja apie tai, jog dalis darbų bus dubliuojama, neatliekama laiku, o kaltus rasti taps sudėtinga. Be abejonės sudėtingiausias, reikšmingiausias ir svarbiausias organizacijos išteklius – joje dirbantys žmonės. Būtent jie nulemia organizacijos sėkmę arba nesėkmę. Organizacijos žmogiškasis kapitalas šiuo metu yra vadybinių teorijų, knygų pagrindinis tyrimų objektas, nes žmones sunku valdyti, sunku išvengti konfliktų darbo vietoje, nelengva užtikrinti tinkamas ir palankias darbo efektyvumui darbo sąlygas. Ne taip lengva ir paprasta pasiekti, jog esminės bet kurios organizacijos egzistavimo sąlygos – bendras tikslas, narių noras siekti bendro tikslo ir narių komunikavimas/ bendravimas, būtų tinkamai realizuojamos. Todėl studijuojant organizacijos vidinę aplinką, didelis dėmesys kreipiamas ne tik tikslams, uždaviniams, struktūrai, technologijoms aptarti, tačiau ir žmogiškajam faktoriui, jo svarbai pabrėžti, bei akcentuoti. Susieję vidinės aplinkos kintamuosius jau turėtume kalbėti apie tinkamą darbo organizavimo struktūrą, užduočių paskirstymą, žmogiškųjų išteklių valdymą, vadovavimo stiliaus įtaką valdymui bei veiklos efektyvumui... Galime tęsti regis be galo. Panagrinėkime, kad ir tokį svarbų aspektą, kaip delegavimo procesą. Delegavimas – tai tinkamas užduočių paskirstymas. Paskirstant užduotis, kartu perduodama ir tam tikra atsakomybė. Tinkamai deleguoti – sudėtinga. Jums pateikiame keletą tinkamo delegavimo sąlygų: • Deleguokite laiku. Tai reiškia, jog kam ir kokią užduotį turite pavesti, būtina nuspręsti vos tik priėmus veiksmų planą; • Deleguokite, atsižvelgdami į darbuotojų gabumus, galimybes turimo laiko požiūriu; • Deleguokite užduotis, atsižvelgdami į tai, kaip galite motyvuoti žmones deleguotoms užduotims tinkamai atlikti; • Būtinai išaiškinkite darbuotojui, ar jam pavedama užduotis trumpalaikė, ar ilgalaikė; • Panašias užduotis stenkitės paskirti tiems patiems žmonėms (bus išvengta didesnių klaidų, o darbuotojams bus lengviau atlikti užduotis turint tam tikros patirties); • Venkite dviprasmių situacijų. Kartais vadovai, siekdami apsisaugoti nuo užduoties neįvykdymo, paveda tą pačią užduotį atlikti keliems darbuotojams, nepasakydami, jog pavesta užduotis ne vienam žmogui. Būtina prisiminti, kad gandai organizacijoje sklinda labai greit. Žmonės netruks sužinoti, jog gavo tą pačią užduotį. Tuomet bus neišvengta žmogiškųjų emocijų protrūkio – nepasitikėjimo jumis, kaip vadovu, nesveikos konkurencijos, galimybės, jog į pavestą užduotį abu darbuotojai žiūrės atsainiai. Analizuojant vidinę organizacijos aplinką siekiama: • Išmokti įvertinti organizacijos tikslą; • Gebėti organizacijos tikslą skaidyti į tam tikrus uždavinius; • Mokėti laiku ir tikslingai parinkti reikiamą organizacijos valdymo struktūrą; • Gebėti analizuoti esamas bei reikiamas technologijas, siejant tai su kitomis vidinės aplinkos dalimis; • Analizuoti žmogiškuosius organizacijos išteklius šiuolaikinių valdymo teorijų šviesoje; Nes tik gebėjimas tinkamai valdyti tiek išorinę, tiek vidinę verslo aplinkas, veda ją į sėkmę. 2.2.1.1.1.1 Teisinė verslo aplinka Bet kokia veikla visada yra reglamentuojama atitinkamais įstatymais, Vyriausybės bei ministerijų nutarimais ir potvarkiais. Teisine verslo aplinka – tai norminių aktų, reglamentuojančių ūkinę - komercinę veiklą, visuma. Ji apima ne tik mokesčiai, kuriuos privaloma mokėti, kaip, kad dažnai yra manoma. Veiklos teisėtai negalėsite pradėti be higienistų, gamtosaugininkų, priešgaisrinės apsaugos, energetikų ir visos eilės kitų institucijų leidimų. Verslininkas, kaip darbdavys, privalo tinkamai įforminti samdomų darbuotojų darbo sutartis, rūpintis darbo sauga, laikytis raštvedybos, lauko reklamos ir net valstybinės kalbos naudojimo reikalavimų ir tai tėra dalis reikalavimų, kuriuos būtų galima tęsti ir tęsti. Nemaža dalis reikalavimų priklauso nuo veiklos rūšies. Tik pradedančiam verslininkui į norminių aktų reikalavimus, jeigu jie atrodo ir nereikšmingi, nereikėtų žiūrėti pro pirštus, nes už jų nepaisymą dažnai numatytos gana didelės baudos. Atskirai būtina pabrėžti, kad skirtingiems teisinio statuso prasme ūkio subjektams - patentininkams, individualių (personalinių) įmonių savininkams, uždarosioms akcinėms bendrovėms - dažnai taikomi skirtingi reikalavimai. Būna, kad pradedantys verslininkai, nesinaudojantys konsultantų paslaugomis, susipainioja ir priima neteisingus sprendimus. Pradedančiajam svarbiausia žinoti skirtumus tarp individualios (personalinės) įmonės ir uždarosios akcinės bendrovės. Daugiausia nemalonumų sukelia tai, kad individualios (personalinės) įmonės savininkas už skolas atsako visu savo turtu, o uždarosios akcinės bendrovės savininkas - tik tuo turtu, kurį perdavė įmonei kaip įstatinį kapitalą. Bet teisinę verslo aplinką sudaro ne vien "represiniai" norminiai aktai. Smulkaus ir vidutinio verslo sektorius yra svarbus ne tik valstybės ekonominis potencialas, bet ir reikšmingas socialine prasme. Nemaža dalis gyventojų būtent šiame sektoriuje užsidirba lėšų pragyvenimui. Todėl Vyriausybė yra numačiusi įvairias smulkaus ir vidutinio verslo skatinimo ir rėmimo formas. Ta parama deja dar neprilygsta esančiai Europos Sąjungos šalyse, bet pradedančiajam verslininkui patartina pasinaudoti visomis galimybėmis, kurių valdininkai dažniausiai nepasako. Tuo verslininkas turėtų domėtis pats, nors tam ir sugaištama nemažai laiko. Pirmiausia reikia žinoti, kokia ūkinė-komercinė veikla priskiriama smulkiam ar vidutiniam verslui. Pagal Lietuvos Respublikos smulkaus ir vidutinio verslo plėtros įstatymą smulkaus ir vidutinio verslo subjektais laikomi: • Fizinis asmuo, įsigijęs patentą to patento galiojimo laikotarpiu; • Mikroįmonė - individuali (personalinė) įmonė, kurioje dirba savininkas ir jo šeimos nariai; • Smulki įmonė (nepriklausomai nuo jos teisinio statuso) - įmonė, kurioje vidutinis sąrašinis metinis darbuotojų skaičius ne daugiau kaip 9; • Vidutinė įmonė (nepriklausomai nuo jos teisinio statuso) - įmonė, kurioje vidutinis sąrašinis metinis darbuotojų skaičius ne daugiau kaip 49. Bet yra ir papildomų apribojimų. Neremiamos įmonės, užsiimančios neskatintina veikla, t.y. alkoholio ir tabako gaminių gamyba ir prekyba jais, azartiniai žaidimai, finansinis tarpininkavimas ir kiti. Neskatintinos ekonominės veiklos rūšių sąrašą tvirtina Vyriausybė. Smulkaus ar vidutinio verslo subjektai gali pasinaudoti valstybės teikiama parama. Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros įstatymas numato šias paramos formas: • Mokestines paskolas ir mokesčių lengvatas įstatymų nustatyta tvarka; • Smulkaus ir vidutinio verslo skatinimo fondų finansinę paramą; • Vyriausybės ir savivaldybių finansinę paramą pagal smulkaus ir vidutinio verslo plėtros programas; • Konsultacines ir mokymo paslaugas lengvatinėmis sąlygomis pagal verslo plėtojimo programas; • Verslo inkubatorių, technologinių parkų paslaugas; • Pagal valstybės skolos įstatymo 7 ir 7-1 straipsnius Vyriausybės įsteigtų garantijų institucijų ir draudimo įmonių bei kitų verslo plėtrą skatinančių institucijų paramą; • Kvalifikacijos kėlimo paslaugas lengvatinėmis sąlygomis pagal verslo plėtojimo ir užimtumo programas; • Valstybės užsakymo preferenciją; • Paramą naujoms darbo vietoms kurti; • Mikrokreditavimo sistemą pradedantiems verslą; • Pagreitintos amortizacijos taikymą. Nors paramos formų ir daug, bet dalis jų realią naudą teikia tik vidutinėms įmonėms. Pavyzdžiui, patentininkui jokios reikšmės neturi galimybė taikyti pagreitintą amortizaciją. Be to, įstatyminių nuostatų praktinis taikymas didele dalimi priklauso nuo poįstatyminių aktų. Priemonių planas - konkretesnis dokumentas, bet irgi netrumpas. Jame nurodytos priemonės, jų įgyvendinimo terminai ir už tai atsakingos institucijos. Be to, šis dokumentas kasmet atnaujinamas. Priemonių plano projektą kitiems metams rengia Lietuvos smulkaus ir vidutinio verslo plėtros agentūra. Jai galima teikti siūlymų. Išskirtume žmonių su negale verslą, nes dažnai manoma, kad privačiai veiklai ir invalidų organizacijų įmonių ūkinei-komercinei veiklai taikoma ta pati įstatyminė bazė. Tačiau taip nėra, nors ir nedaug, bet joms teikiamos lengvatos, be to šios įmonės gauna finansinę paramą. Savivaldybės savo biudžeto sąskaita turi teisę sumažinti 50 proc. patento mokestį žmonėms su negale, bet ne visos savivaldybės tai daro. Patentininkai su negale nemoka socialinio draudimo mokesčio, bet privalo mokėti sveikatos draudimo mokestį. Individualių (personalinių) įmonių savininkai su negale už save taip pat nemoka socialinio draudimo mokesčio - moka tik sveikatos draudimo mokestį. Už samdomus darbuotojus mokami abu mokesčiai. Steigiant darbo vietą žmogui su negale , galima tikėtis finansinės paramos iš darbo biržos. Tačiau ja negali pasinaudoti pats sau darbo vietą įsisteigęs žmogus. Ūkio subjektai (pridėtosios vertės mokesčio mokėtojai), įdarbinę žmogų su negale, turi PVM mokesčio lengvatų. Pastarosios dvi lengvatos nesusijusios su žmonių, turinčių negalę, verslu. Jos taikomos visiems ūkio subjektams. 2.2.1.1.1.1.1 Nacionalinė verslo aplinka Nacionalinė verslo aplinka Lietuvoje yra vertinama kritiškai. Net 65 % iš 1010 apklaustų įmonių vadovų, pasak L. Juozaitienės ir J. Stapankienės, verslo aplinką apibūdino kaip nepalankią. 2 Lentelė Pagrindinės verslo kliūtys ir problemos, % Menka vartotojų perkamoji galia 86,1 Pradinio kapitalo skola 52,7 Dideli mokesčiai 63,4 Valstybės institucijų biurokratizmas 50,6 Apyvartinių lėšų trūkumas 60,4 Per mažai institucijų teikiančių paramą SVV 51,7 Sudėtingos kredito gavimo sąlygos 55,4 Didelė konkurencija 47,9 Šaltinis: JUOZAITIENĖ, Liongina. STAPANKIENĖ, Jurga. „Verslo ir vadybos įvadas“, 2003, VŠĮ Šiaulių universiteto leidykla 2.2.1.1.1.1.1.1 Konkurencingumo samprata Pagrindinis kiekvienos valstybės ekonominis tikslas – užtikrinti pastovius ir aukštus ekonominės plėtros tempus, pakankamai aukštą bei kylantį savo šalies piliečių gyvenimo lygį. Svarbus uždavinys tai pasiekti – palaikyti aukštą šalies įmonių konkurencingumo lygį. Kadangi specialistai vis dar ginčijasi dėl to, ar konkuruoja tik įmonės, ar konkurencingumas yra ir tarp valstybių, apibrėšime jį visais aspektais. Mokslinėje ir taikomojoje literatūroje tarptautinis konkurencingumas plačiąja prasme yra apibrėžiamas kaip šalies sugebėjimas gaminti prekes ir teikti paslaugas, kurios tenkintų tarptautinių rinkų poreikius, ir kartu užtikrinti ir didinti savo piliečių realias pajamas. Siauresne prasme konkurencingumui aprašyti kartais naudojami tik atskiri užsienio prekybos (ypač eksporto) arba makroekonominiai (bendro vidaus produkto (BVP) ir kt.) rodikliai. Tačiau dauguma specialistų sutinka, jog konkurencingumas yra ypatingai sudėtingas ir daugiaaspektis reiškinys, kurio įvertinimas reikalauja atsižvelgti į pasiektus rezultatus įvairiose, ir ne vien tik ekonomikos, srityse. Konkurencingumą galima apibrėžti įmonės (jam daugiausiai kreipsime dėmesio), pramonės šakos ar segmentų bei nacionaliniame lygiuose: • įmonė turi konkurencinių privalumų, jei gali gaminti ir parduoti konkurencinėse rinkose homogeniškus gaminius palankesnėmis kainomis nei kitos be subsidijų, arba jei gali gaminti unikalius gaminius, ar kurti ypatingas savybes esamiems gaminiams – inovacinius gaminius, jų patobulinimus, kurių kitos įmonės gaminti negali; • pramonės šaka ir segmentas turi konkurencinių privalumų, jei: a) yra pakankama konkurencija, kuri gerina produktyvumą ir skatina inovacijas, b) vartotojai yra reiklesni ir pažangesni už konkurentų, c) egzistuoja sinergijos tarp įmonių, galimybės pradėti naują verslą ir pozityvi išorinė aplinka (informacijos gausa), d) įmonės patobulino turimus gamybos veiksnius; • šalis turi konkurencinių pranašumų, jei verslo aplinka palanki atskirų ūkio segmentų plėtrai, o šalies ekonomika gali mobilizuoti išteklius produktyviam jų panaudojimui. 2.2.1.1.1.1.1.1.1 Konkurencingumo veiksniai Verslo įmones taip pat veikia konkurencingumo veiksniai rinkoje, kuriuos formuoja aplinka (4.pav). Juos galima klasifikuoti į išorinius ir vidinius. Išorinius sudaro: politinis klimatas, įstatyminė – teisinė bazė, ekonominė šalies padėtis, demografinė būklė, mokslo ir technikos plėtros lygis, o vidinius – įmonės konkurencinė strategija, išteklių naudojimas, įmonės veiklos organizavimas, produkcijos paklausa, mažos gamybos ir pardavimo išlaidos, kokybė ir patikimumas, dizainas ir įpakavimas, aptarnavimo formos, informacija apie konkurentes rinkas, prekių realizavimo rinka. Išoriniai veiksniai formuoja įmonės veiklos sąlygas, nuo jų priklauso gamybos rodikliai. Stabili politika teigiamai veikia verslo plėtrą. Šiandieną dar negalime pasidžiaugti geru politikos klimatu, nes trūksta tvirtos prieinamosios valstybinės politikos, kuri nuosekliai formuotų verslininkystės plėtrą. Su politiniu klimatu susijusi ir įstatyminė - teisinė sistema, kuri reguliuoja ir reglamentuoja ekonominius santykius, skatinančius ar stabdančius prekybą, investicijų pritraukimą ir kt. Ypač tai akivaizdu šiuo metu veikiančioje mokesčių įstatyminėje bazėje. Šaltinis: MARTINKUS, Bronislovas. „Verslininkystė“, 1999.Technologija, Kaunas. 4. pav. Verslo įmones veikiantys konkurencingumo veiksniai rinkoje Konkurenciją veikia ir ekonominė šalies padėtis, nes nuo to priklauso gyvenimo lygis, o kartu veikia ir prekių paklausą, o paklausa gamybos augimą. Gyventojų pokytis, nacionalinės technologijos formuoja prekių, paslaugų paklausą ir veikia gamybos plėtrą bei rinkos būklę. Pagaliau mokslo ir technikos lygis verslo įmonėse sąlygoja prekių kokybės lygį, patenkina vartotojų poreikius, sudaro galimybes mažinti gamybos išlaidas, kainas ir išlaikyti konkurenciją rinkose. Dalį šių klausimų gali išspręsti pačios verslo įmonės, bet visa mokslo ir technikos pažangos politika priklauso nuo šalies vyriausybės požiūrio į mokslą ir jo finansavimą. Visi šie išoriniai konkurencingumo veiksniai priklauso nuo šalies ekonominės būklės, ekonominių ryšių ir bendradarbiavimo su užsienio šalimis, vidaus ekonominės politikos. Vietiniai (vidiniai) konkurencingumo veiksniai priklauso pačiai įmonei, kuri juos formuoja ir panaudoja rinkoje. Pvz., kad ir konkurencinė strategija. Įmonė pati parengia rinkos strategiją, vertindama konkurenciją, savo galimybes ir rinkos pasirinkimą. Visas šias galimybes riboja ištekliai, jų efektyvus naudojimas. Bet tai yra įmonės reikalai. Efektyvus darbo, gamybos ir valdymo formos ir metodai turi įtakos į įmonės konkurencingumą. Siekiant prekių paklausos rinkoje, o nuo to priklauso ir pelnas, būtina gerinti gaminių kokybę, patrauklumą, plėsti asortimentą ir kt. Čia paminėti tik bendriausieji vardiniai konkurencingumo veiksniai. Kiekviena verslo įmonė turi savo veiklos sąlygas todėl ir šie veiksniai gali būti skirtingi kiekvienoje įmonėje. Tačiau svarbiausia, kad jie veiktų įmonės konkurencingumo didinimą ir jų ūkinės veiklos rezultatų gerinimą, nes būtent konkurencija skatina gamybos pažangą, stimulą gerinti darbo kokybę, naujų rinkų paiešką, bendrai tobulina verslininkystę, kad ji tenkintų žmogaus poreikius. Konkurencija turi būti teisinė ir teisinga, nepažeidžianti ūkių interesų. Draudžiama piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi, nesąžininga konkurencija. Ūkio subjektai negali pažeisti konkurencijos įstatymo reikalavimų. Šis įstatymas reguliuoja santykius, atsirandančius dėl ūkinių subjektų ar jiems atstovaujančių pareigūnų atliekamų veiksmų, kuriomis ribojama ar siekiama riboti konkurenciją, arba nesąžiningai konkuruojama rinkose, nustato atsakomybę už šias veikas, jei jos pažeidžia ar gali pažeisti vartotojų ir ūkio interesus. ES Tarybos požiūriu, analizuojant konkurencingumą svarbiausias dėmesys turėtų būti kreipiamas į šiuos veiksnius: • investicijas į nematerialius aktyvus (pagrindinis įmonės konkurencingumo rodiklis); • verslo aplinkos, ypač konkurencijos, vaidmenį, sąlygojantį įmonės konkurencinių pranašumų įgijimą (dėka inovacijų, spartesnio prisitaikymo ir lankstumo); • tinklo sudarymą, kuris įgalintų mažas ir vidutines įmones pasinaudoti restruktūrizacijos privalumais ir aplenkti didesnes firmas. Tarptautinėse rinkose įmonės veikia tam tikroje aplinkoje, kuri stipriai įtakoja įmonių užsienio prekybos bei kitus konkurencingumo rodiklius. Tik apgalvota valstybės politika gali tikslingai formuoti aplinką, palankią ūkio konkurencingumo lygio augimui, ypač kai ūkio subjektai sąlyginai yra ekonomiškai silpni ir atskirai kiekvieno jų poveikis tarptautinėms rinkoms yra menkas. Konkurencingumą galima didinti įvairiais būdais, tame tarpe - aktyvinant inovacinę veiklą, remiant taikomojo pobūdžio, įmonėms aktualius mokslinio tyrimo darbus. Inovacinės veiklos palaikymas turėtų pasireikšti visuose lygiuose: valstybės, savivaldybių, įmonių. Siekiant efektyviai valdyti ir formuoti palankią verslui aplinką, numatyti tolesnes veiklos kryptis ir neatidėliotinus veiksmus, būtinas pastovus konkurencingumo monitoringas, nuolatinė konkurencingumo veiksnių įtakos bei pokyčių tendencijų analizė. Neskaitant tradicinių veiksnių, tokių kaip stabili makroekonominė aplinka, reikia pabrėžti inovacijų ir žinių, verslumo ir subalansuotumo svarbą. Taigi pagrindinis konkurencingumo augimo veiksnys - sistemingas žinių kūrimas, naudojimas ir skleidimas visame ūkyje bei visuomenėje. Žinios kuo toliau, tuo labiau turės didesnę reikšmę darbo našumui ir gebėjimui konkuruoti. Pasaulio banko ekspertų nuomone, Lietuva, nors ir turi susiformavusią žinių vertinimo kultūrą, nepakankamai išnaudoja savo žinių išteklius - žmones, švietimo sistemas, mokslininkus ir verslininkus, taip prarasdama dalį galimybių konkuruoti tarptautiniu mastu. Žinias, pasak ataskaitos rengėjų, būtina skleisti ne tik išsilavinusiuose elito sluoksniuose, bet ir visoje plačioje visuomenėje. Šiandien mes jau turime stabilią makroekonominę aplinką, gerai veikiančią teisinę aplinką, leidžiančią verslui geriau planuoti ateitį, investuoti ir augti. Kvalifikuota ir adaptyvi darbo jėga, kuri, nors ir reikalauja nuolatinio tobulinimo, yra žinių ekonomikos pagrindas; aukštos kvalifikacijos, efektyvi bei nedidelių kaštų gamyba suteikia Lietuvai konkurencinį pranašumą regiono ir tarptautinėse rinkose. Konkurencinio pranašumo nesukuria viena ar keliolika atskirai paimtų įmonių. Įmonių veiklos efektyvumas yra svarbus, bet nebūtinai pakankamas, jog įmonės galėtų konkuruoti globalioje rinkoje. Vis svarbesni tampa veiksniai, egzistuojantys šalyje už verslo ribų. Dažniausiai analizuojami makroekonominiai rodikliai (BVP, jo augimo tempai), finansų sektoriaus plėtros lygis (suteiktų kreditų apimtis, paskolų palūkanų normos, vertybinių popierių rinkos kapitalizacija), gyventojų raštingumo ir išsilavinimo rodikliai, energijos sunaudojimas, telefonų, kompiuterių santykiniai skaičiai ir kt. Verslo aplinkos vertinimuose, įtakojančiuose konkurencingumą, vis daugiau vietos skiriama rodikliams, atspindintiems inovacijų, informacinių ir ryšio technologijų lygį, mokslo ir pramonės sąryšį (pvz. išlaidų moksliniams tyrimams ir plėtrai dalis BVP, išlaidų informacinėms ir ryšio technologijoms dalis BVP, mokslo darbai atlikti kartu verslo ir mokslo institucijų ir kt.). Keturi tiesiogiai konkurencingumą lemiantieji veiksniai , pagal JAV Konkurencingumo tarybos narį M. Porterį, „deimanto“ modelio kūrėją yra: 1. veiksnių sąlygos; Tai esami, baziniai šalies veiksniai – gamtiniai ištekliai, klimatas, geografinė padėtis ir demografija, o taip pat pažangūs, specializuoti ir būdingi konkrečioms įmonių veikloms – komunikacijų infrastruktūra, geresnio švietimo dėka įgauti kvalifikaciniai įgūdžiai ir pažangūs tyrimų būdai; 2. paklausos sąlygos; Jas galima įvardinti tikrosiomis inovacijų ir technologinę pažangą skatinančiomis jėgomis, kadangi įmonės jautriausiai reaguoja į artimiausių joms vartotojų poreikius, jų pasikeitimai padeda nuspėti būsimas globalines tendencijas; 3. susiję ir aptarnaujantys pramonės sektoriai; Sėkmingai veikiantys sektoriai linkę dalytis segmentus ir kooperuotis, pvz., tyrimų atlikimui. Tuo pačiu įmonė gali įgauti konkurencinių pranašumų – ji gali sukoncentruoti pajėgumus pagrindinei veiklai vystyti, o likusią palikti tiekėjams; 4. įmonės strategija, struktūra ir konkurencija. Įmonių kūrimo, veiklos organizavimo ir valdymo efektyvumas iš dalies priklauso nuo šalies teisinių sąlygų ypatumų, o konkurencija sektoriaus viduje yra svarbus įmonių konkurencinių pranašumų šaltinis. Išoriniai, bet konkurencingumo vertinimui svarbūs M.Porterio "deimanto" modelio veiksniai: 5) Vyriausybės vaidmuo; Vyriausybė formuodama investicijų ir inovacijų politikas, užtikrindama ūkio sektorių plėtros programų įgyvendinimą, turi sudaryti sąlygas pažangių ir naujoviškų produktų gamybai; teisinių aktų pagalba Vyriausybė turi nustatyti griežtus aplinkos apsaugos reikalavimus, darbo saugos standartus ir prižiūrėti, kaip jų laikomasi, įgyvendinti priemones, užkertančias monopolistiniams susitarimams, užtikrinančias rinkos sistemos funkcionavimą, skatinančias darbo jėgos kvalifikacijos augimą; 6) galimybių vaidmuo; Galimybėmis laikomi išoriniai, kartais netikėti įvykiai - “grynos” inovacijos, technologijos šuoliai, kainų svyravimai, politinių sistemų pasikeitimai, karai ir kt., kurie paprastai turi milžinišką įtaką konkurencinių pranašumų atsiradimui, stiprėjimui arba išnykimui; 7) tarptautinio verslo vaidmuo; Daugelis įmonių turi savo “namų bazę”, iš kurios kyla jų specifinė patirtis, ir kuri yra nuolat tobulinama; tačiau veikia ir pasaulinės korporacijos, kurios atsižvelgdamos į visų geriausią savo veiklai vietą, jau nebeturi vienos tėvynės. Jų vaidmuo gali turėti lemiamos reikšmės, plėtojant tam tikras pramonės veiklas daugelyje pasaulio šalių. Pagal šį modelį yra nagrinėjamos pramoninės grupės apimančios tampriais ryšiais susijusias įmones. Tokie tyrimai ypač plačiai paplitę JAV, jiems vadovauja vienas iš JAV Konkurencingumo tarybos narių, šio modelio kūrėjas M.Porteris. "Deimanto" modelio tipo konkurencingumo analizei daugiau būdingi ne kiekybiniai, o kokybiniai įvertinimai. M. Porterio "deimanto" modelis buvo taikytas Lietuvos pramonės konkurencingumui įvertinti, vykdant PHARE projekto “Parama Lietuvos integracijai į Europą (SEIL)” paprojektį “Vieningos Europos rinkos socialinis-ekonominis poveikis Lietuvos įmonėms” 1998-2000 m. IŠVADOS 1. Esminį poveikį verslui daro visuomenė. Tik ji lemia, kiek ir kaip verslas bus pajėgus vystytis, t.y. verslas veikia tam tikroje aplinkoje, kurią galime grupuoti į tarptautinę, nacionalinę ir vietinę. Smulkiau aplinkos gali būti skirstomos į išorinę, vidinę, teisinę, natūralią, konkurencinę. O kiekvieną iš jų galime suskirstyti į dar smulkesnes aplinkas. 2. Išorinė aplinka apibrėžiama kaip visi už organizacijos ribų esantys elementai, nuo kurių priklauso jos veikla. Ji labiausiai įtakoja įmonę, nors ir pati įmonė daro jai poveikį. Organizacijos nėra nei visiškai nepriklausomos, nei visiškai uždaros. Jos keičiasi ištekliais su išorine aplinka ir yra nuo jos priklausomos. Išorinę verslo aplinką galima valdyti. Reikia tik įsisavinti šios aplinkos tyrimo būdus, išmokti analitiškai vertinti ir prognozuoti. 3. Šalia organizacijos aplinkų egzistuoja ir natūrali aplinka, kuriai pastaruoju metu kreipiamas vis didesnis dėmesys. Toks dėmesio išaugimas turi didelės įtakos daugeliui organizacijų, privalančių spręsti pokyčių klausimus, kurių reikalauja ne tik konkretūs įstatymai ir nuostatai, bet ir visuomenė. Kaip bebūtų ši situacija atvėrė ir naujų galimybių - daug organizacijų šiandien ėmėsi kurti naujus procesus ir naujus produktus, kurie arba nekenkia aplinkai, arba valo jau užterštą aplinką. Tačiau, kad ir kaip stengiamasi neteršti aplinkos, tai vis tiek vyksta. 4. Tiesioginio poveikio aplinką sudaro įtaką darantys asmenys, individai arba grupės, kurios tiesiogiai arba netiesiogiai veikia tai, kaip organizacija suvokia savo tikslus. Jie skirstomi į dvi kategorijas: išorinius įtaką darančius, kuriems priskiriamos profesinės sąjungos, tiekėjai, konkurentai, vartotojai, specialiųjų interesų grupės ir vyriausybės tarnybos; ir vidinius įtaką darančius, kuriems priklauso darbuotojai, akcininkai ir direktorių valdyba. Išorinės aplinkos netiesioginio poveikio komponentai įtakoja organizacijas dviem būdais: • Tam tikros jėgos gali priversti sudaryti grupę, kuri vėliau tampa įtaką darančiais asmenimis. • Netiesioginio poveikio elementai sukuria klimatą: greitai besikeičiančios technologijos, ekonomikos augimas arba nuosmukis, pažiūrų į darbą pokyčiai. 5. Dažniausiai norint įvertinti išorinę aplinką atliekama PEST, SWOT, konkurencijos analizės. Pastarajai analizei atlikti populiariausias yra M. Porterio “Deimanto” modelis. PEST analizė – tai ūkio šakos (sektoriaus) arba institucijos politinių, ekonominių, socialinių ir technologinių aplinkos veiksnių įvertinimas. Parengus aplinkos ir išteklių analizę, atliekama SWOT analizė. SWOT – tai analizė apibendrinanti ir sujungianti išvien aplinkos ir išteklių analizės rezultatus, suklasifikuojanti strategiją lemiančius veiksnius į keturias grupes: stiprybės, silpnybės, galimybės ir grėsmes. 6. Konkurencingumas - ypatingai sudėtingas ir daugiaaspektis reiškinys, kurio įvertinimas reikalauja atsižvelgti į pasiektus rezultatus įvairiose srityse, o ne vien ekonomikos, kaip dauguma linkę manyti. Yra skiriami vidiniai ir išoriniai konkurencingumo veiksniai. Išoriniai formuoja įmonės veiklos sąlygas, kurių įmonė negali pakeisti, o turi įvertinti, nes nuo jų priklauso gamybos rodikliai, o vidinius įmonė formuoja pati ir panaudoja rinkoje. Taigi konkurencingumo veiksniai kaip ir įmonės aplinkos – gali ir įtakoti ir būti įtakojami. LITERATŪROS SĄRAŠAS Knygos: 1. JAMES A. S. STONER; R.EDWARD FREEMAN; DANIEL R.; GILBERT Jr.(1999) „Vadyba“. Poligrafija ir informatika. p. 660. ISBN 9986-850-28-2 2. JUOZAITIENĖ, Liongina; STAPANKIENĖ, Jurga.(2003) „Verslo ir vadybos įvadas“ . Šiauliai: VŠĮ Šiaulių universiteto leidykla. p. 176. ISBN 9986-38-322-6 3. MARTINKUS, Bronislovas. (1999) „Verslininkystė“. Kaunas: Technologija. p. 167. Elektroniniai šaltiniai: 1. Europulsas [interaktyvus]. (2004) Išorinė verslo aplinka. [žiūrėta 2004m. lapkričio 12d.]. Prieiga per Internetą: 2. Europulsas [interaktyvus]. (2004) Vidinė verslo aplinka. [žiūrėta 2004m. lapkričio 12d.]. Prieiga per Internetą:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!