Įmonės ekonominės veiklos įvertinimas: IĮ "Jovaras"

 ŽEMAITIJOS KOLEGIJA VADYBOS FAKULTETAS EKONOMIKOS IR VADYBOS KATEDRA JŪRATĖS JUREVIČIENĖS Verslo vadybos studijų programa4V2 gr. IĮ“JOVARAS”ĮMONĖS EKONOMINĖS VEIKLOS ĮVERTINIMAS BAIGIAMASIS DARBAS Vadovė lektorė: D.Aleksandravičienė Rietavas, 2006 TURINYS ĮVADAS PROFESINIŲ KOMPETENCIJŲ LENTELĖ , KURIAS SIEKIAMA PADEMONSTRUOTI BAIGIAMAJAME DARBE 1. ĮMONIŲ EKONOMINĖS VEIKLOS ĮVERTINIMO TEORINIAI PAGRINDAI 1.1. Verslininkystės raida.............................................................................................. 1.2.. Smulkaus ir vidutinio verslo įmonių veikla 1.3 Verslo ekonominiai principai, rodikliai ir tikslai 1.4. Rinka ir jos įtaka įmonės veiklai 2. IĮ “ JOVARAS” EKONOMINĖS VEIKLOS VERTINIMAS 2.1. IĮ “ Jovaras”veiklos charakteristika 2.2. Įmonės ekonominės veiklos analizės tikslai, uždaviniai ir metodai 2.3. Įmonės veiklą apibūdinančių ekonominių rodiklių analizė 2.4. Įmonės ekonominės veiklos analizės išvados . IŠVADOS REKOMENDACIJOS ANOTACIJA ANOTACIJA ( rusų k.) INFORMACIJOS ŠALTINIŲ SĄRAŠAS ĮVADAS Mūsų šalies ekonominė padėtis nuolat gerėja, prisijungus prie Europos bendrijos,pagalbos sulaukiama ir iš stipriausiųjų ES šalių. Tačiau, nepaisant to, ne kiekvienai prekybos ar paslaugų įmonei pavyksta sėkmingai plėtoti pradetą verslą. Savaime suprantama, kad kiekvienas ūkio subjektas siekia pagrindinio tikslo - kuo mažesnėmis sąnaudomis pasiekti kuo didesnį pelną bei užimti stabilią padetį rinkoje. Tačiau sėkmę retai kada garantuoja vien tik pigiau sukurtas produktas. Dinamiškoje ekonominėje situacijoje privalu įvertinti ir visus pašalinius veiksnius, o taip pat neužmiršti nuolatinės savo įmonės veiklos analizės. Praktikoje gausu pavyzdžių, kai pelningesnių rezultatų pasiekimui trukdo neefektyvus ir paviršutiniškas įmonės valdymas, nes visiškai nesigilinama į vidinius veiklos rodiklius. Tuo tarpu efektyviai ir apgalvotai paskirstant atskirus veiklos faktorius ir jų derinius galima pasiekti žymiai geresnių rezultatų. Svarbu tai, kad išanalizavus įmonės veiklą ir priėmus tinkamus sprendimus, patiriamos veiklos sąnaudos išlieka tokios pačios arba netgi sumažėja. Veiklos analizė nėra naujiena tokiems Lietuvos rinkos lyderiams, kaip „VP Market", „Senukai", „Baltic Clipper", „Omnitel" ir kt., kuriuose nuodugniai apskaičiuojami visi pelną bei nuostolius lemiantys faktoriai. Dabartiniu metu ši problema aktuali mažesnio rango įmonėms, o ypač svarbi smulkiajam verslui, kur net ir mažiausi neefektyviai panaudoti ištekliai sudaro didelę procentinę dalį veiklos rezultatams. Dėl šių priežasčių pasirinkau smulkiojo verslo pavyzdį - mažmenine maisto produktų prekyba užsiimančią įmonę, kurios veiklą ir paanalizuosiu. Tyrimo objektas - individuali prekybos įmonė „Jovaras". Darbo tikslas - įvertinti prekybos įmonės „Jovaras" ekonominę veiklą. Uždaviniai : 1) Smulkaus ir vidutinio verslo vaidmuo . 2) Išnagrinėti ekonominės veiklos principus ir rodiklius. 3) Nustatyti įmonės veiklos priklausomybę nuo rinkos tipo. 4) Pateikti individualios įmonės “ Jovaras” veiklos charakteristiką 5) Atlikti individualios įmonės “Jovaras” ekonominę veiklą apibūdinančių rodiklių analizę. 6) Pateikti ekonominės veiklos analizės apibendrinimą ir tobulinimo kryptis. 1. ĮMONIŲ EKONOMINĖS VEIKLOS ĮVERTINIMO TEORINIAI PAGRINDAI 1. 1. Verslininkystės raida “Verslas-ne vien turtėjimo priemonė...Verslas teikia malonumą, nes jis nuolatos skatina galvoti, reikalauja visų proto pastangų, kasdien sprendžiant begalę įvairiausių klausimų- nuo smulkiausių dalykų iki principinių....”(V.Žilinskas ir kt.,2004). Verslininkystės mokslo pradžia laikoma XVIII a.antra pusė. Jau 1776 m. škotų mokslininkas Adamas Smitas ( Adam Smith;1723-1790) knygoje „ Tautų turtas“ rašė apie rinkas ir motyvus bei kuriančius entuziastus. Tada sumanūs verslininkai išrado naujų gamybos būdų , tobulinčių gamybos technologijų. Buvo pradėtos masiškai gaminti prekės, kurias reikėjo realizuoti rinkoje. Pradėjo formuotis verslininkystės mokslas. Terminą verslininkystė ypač išpopuliarino XX a. 5-ojo dešimtmečio pradžioje austrų ekonomistas Džosefas Šumpeteris ( Joseph A. Schumpeter;1883-1950). Jo nuostata: sveika ekonominė sistema ta, kurią dažnai laužo „daugiametė kūrybinio griovimo vėtra...“D. Šumpeteris ekonomikos pokyčius sieja su iniacytiviu asmeniu- verslininku, kuris skatina šį procesą.“Pajutęs pokytį anksčiau už kitus, kurį laiką galėsi būt rinkos lyderiu, kol tave pasivys konkurentai,“- teigia verslo žinovai.Tad, verslininkystė yra glaudžiai susijusi su pokyčiais. Verslininkystė apibrėžiama kaip verslo idėjos brandinimas ir įmonės sukūrimas tam sumanymui įgyvendinti. Asmuo,kuris pastebi aplinkinius pokyčius ir galimybes išnaudoja, kad peteiktų rinkai naujų prekių ir paslaugų, vadinamas verslininku. Jis sugebėjimus sutelkia į tai, kad pokyčiai prasidėtų- kuodrąsesnė idėja, tuo ji vertingesnė, bet ir rizingingesnė. Verslininkystė gali atsirasti tada,kai individas ar jų grupė pradeda naują verslą. Rinkos varomoji jėga yra verslininkai.Jų iniciatyvas organizuoti naują verslą skatina moralus ir materialus nepasitenkinimas esama padėtimi ir naujovių siekimas. Kita vertus, konkurencija priverčia veikti,ieškoti naujų paslaugų rūšių, gamybos būdų ir tolesnių srendimų. Bendriausiais bruožais verslą galima išreikšti kaip veiklą,susietą su prekių gamyba ,prekyba bei paslaugų teikimu siekiant gauti pelno. Verslas- tai veikla, teikianti naudą verslininkui ir kitiems asmenims,tarpininkaujantiems prekių mainams. Be prekių mainų ,teikiama ar gaunama nauda nebus verslas. Pav., jei mes pasigaminsime produktą saviems reikalams, tai dar nebus verslas .Jei tą produktą ar paslaugą parduosime- mūsų veikla įgaus verslo pobūdį. Kiekvieno verslo pagrindas yra verslininkas (savininkas ar valdytojas). Rinkos ekonomikoje verslininkystė visada daugiau ar mažiau susijusi su rizika ir problemomis. Todėl verslininkas turi ne vengti, bet išmokti jausti rizikas, siekti sumažinti problemas, įvertinti jų laipsnį ir neperžengti rizikai leistinų ribų. Pagrindiniai būdo bruožai, reikalingi geram verslininkui: • apsisprendimas ir atkaklumas; • didelių siekių troškimas; • polinkis į galimybių paiešką; • iniciatyvumas ir atsakingumas; • atkaklumas; • patirties įvertinimas; • pasitikėjimas savimi; • nebijojimas apibrėžtumo; • rizikos įvertinimas; • dorumas ir patikimumas; • nebijojimas nesėkmių; • energingumas ir susitelkimas darbe; • kūrybingumas; • perspektyvų matymas; • optimizmas; • nepriklausomybė; Neįmanoma suminėti visų savybių jau vien dėl to, kad kiekvienas verslininkas savitas, turi tik jam vienam būdingų ypatybių. Išleista daug literatūros apie verslininkų laimėjimus ir džiaugsmingas akimirkas. Tačiau reikia įvertinti ir tai jog yra ir “tamsioji verslininko” pusė. Kets de Vries aprašo keturis pagrindinius destruktyvius elementus: • Poreikis kontroliuoti. Verslininkai labai nori kontroliuoti savo verslą, ir likimą. Ši būdo ypatybė ilgainiui virsta poreikiu kontroliuoti visur ir visada. Įkyri autonomiškumo ir kontroliavimo mintis gali skatinti dirbti tik savo sukurtoje sistemoje, kur galioja vien pačių sugalvotos taisyklės. Jei dirbama su grupe, tai gali turėti neigiamos įtakos, nes kitų vadovų veiksmuose toks verslininkas gali įžiūrėti bandymą laužyti susitarimus arba jo norus pajunti kitiems. • Nepasitikėjimo jausmas. Verslininkas visą laiką stebi aplinkos pokyčius, kad būtų pasirengęs netikėtumams dėl konkurento, klientų, ar valdžios organų veiksmų. Reikia įvertinti padėti ir veikti tuojau pat, kol kiti to nepadarė.Ši nepasitikėjimo ir laukimo būsena gali virsti nuolatiniu kasdienių, nereikšmingų įvykių sekimu. Tai gali iškreipti aplinkos sampratą. • Sėkmės troškimas. Verslininko esybėje glūdi sėkmės troškimas. Nors daugelis verslininkų mano, jog balansuoja ties egzistencijos riba, jie nepaliaujamai dega įveikti šią ribą. Kyla grėsmė verslininkui tapti nejautriam visam kitam, kas, jo manymu, bus nesvarbu. Jis yra nusiteikęs sėkmei ir didžiuojasi jei pasiseka. Čia glūdi destruktyvumo pradžia. Jei verslininkas stengiasi parodyti savo sėkmę statydamas sau paminklus(pavyzdžiui, pasistatydamas didžiulį, itin prašmatniai įrengtą kontoros pastatą), esama pavojaus, kad jis pats pasidarys svarbesnis už savo verslą. • Per didelis optimizmas. Sėkmės siekimo pagrindas yra neblėstantis verslininko optimizmas net ištikus nesėkmei. Verslininkas turi ypatingo entuziazmo, galinčio sukelti per didelį optimizmą. Pasiekęs pernelyg aukštą ribą, optimizmas gali peraugti į fantazijas. Galima apgaulinga būsena, kai verslininkas ignoruoja faktus ir šitaip apgaudinėja save, manydamas jog viskas bus gerai. To išvada verslo aplinkos nesupratimas. (Kaip parengti verslo planą) Tyrimais įrodyta, kad mažos ar vidutinės įmonės dažniausiai žlunga dėl verslininko nesugebėjimo vadovauti, rečiau dėl specialių žinių stokos ir dar rečiau dėl finansinių problemų. Tai ir suprantama, nes mažoje įmonėje svarbiausias veikėjas yra vadovas. Iš daugelio vadovui būtinų bruožų ypač reikia organizatorių talento, kuris gali būti apibūdintas ne ilgai svarstyti, o greitai ir tinkamai spęsti. Tai kartais daroma remiantis ne visapusiška padėties analize, o intuicija ir patirtimi. Tada būtina mokėti greitai ir apytiksliai įvertinti padėti padėtį ir principingai veikti; išaiškėjus naujoms aplinkybėms, gebėti bet kuriuo momentu keisti ankstesnį sprendimą; taikytis prie visuomenės vertybinių orientacijų, papročių mados, technikos ir technologijos kitimo. (Verslo rizika,) Mažos ir vidutinės įmonės valdymas ypatingas tuo, kad savininkas tiesiogiai vadovauja visiems darbuotojams, kurių yra kiek galima mažiau, ir pats atsako už įmonės veiklą, o svarbiausia valdo ir atsako už finansus ir prekybą. Ir strateginė ir operatyvi veikla yra savininko-vadovo prerogatyva. Ekonomikos teorijoje akcentuojami trys pagrindiniai gamybos veiksniai. Tai darbo priemonė ( žemė, pastatai, įrengimai, transporto priemonės ir kt.), darbo objektai ( žaliavos, medžiagos ir kt.), ir darbo jėga( darbininkai, tarnautojai, įmonės vadovybė. Ypač išskirtinas žmogaus darbas, kurio efektyvumą lemia veiklumas (planavimas, organizavimas, kontrolė, vadovavimas ir apskaita). Verslininko kūryba susijusi su iniciatyva arba verslumo veiksniu. Verslumas- tai vadovavimo ir organizavimo gebėjimai, būtini įmonių ( firmų) savininkams, kad jų bendrovė pagamintų daugiau reikiamų prekių bei teiktų paslaugų ir nebankrutuotų. Kad vartotojams reikalingos prekės ir paslaugos atsirastų reikiamu laiku ir reikiamoje vietoje, būtina koordinuoti, valdanti bei kontroliuojanti organizacija. Jos tikslas-atitinkamomis proprcijomis sujungti įvairius gamybos veiksnius, garantuojančius jų efektyvų ir pelningą veikimą bei nuspręsti kokias prekes bei paslaugas teikti, kaip ir kiek jų gaminti, organizuoti realizavimą ir imtis rizikos laimėti ar pralaimėti rinkoje. Kaip tik tokias koordinavimo ir reguliavimo, kontrolės ir ūkinės veiklos rizikos funkcijas atlieka asmuo, kurį ekonomistai vadina verslininku. Jo esminis bruožas- gebėjimas sutelkti pagrindinius veiksnius- žemę, darbą, kapitalą- panaudoti naujiems produktams gaminti ar paslaugoms teikti. Verslininkas suvokia galimybes, kurių kiti žmonės nepastebi ar jiems tai nerūpi Pelno siekimas- tai verslininkystės sistemos. varomoji jėga. Norėdamas gauti pelno, verslininkas turi sugalvoti naudingą produktą, rasti efektyvųjį jo gamybos būdą, finansuoti gamybą ir pardavinėti tą produktą didesne negu gamybos sąnaudos kaina. Žmonės, imdamiesi verslo, žino, kad sėkmė negarantuota, ir jeigu reikalai klostysis ne taip, kaip suplanuota, tai jie gali patirti nuostolių.( Lukaševičius K., Martinkus Br., Piktys R., 2005) Verslininkas atsakingas už: 1) verslo sumanymą ir jo eigos organizavimą, sujungiant gamybos veiksnius- prekių ir paslaugų kūrimo tikslu; 2) priimtus verslo sprendimus, interesų pagrįstą iniciatyvą; 3) rizikos pasekmes arba netikrumą, kurio neišvengs joks sumanymas; 4) gamyboje ar paslaugoje taikomas naujas technologijas ; 5) verslo organizavimo formas. 1.2. Smulkaus ir vidutinio verslo įmonių veikla Analizuojant smulkųjį ir vidutinį verslą Lietuvoje, pastebėsime, jog mažos ir vidutinės ( MVĮ)- dinamiškiausia, nuolat besikeičianti įmonių grupė, turinti lemiamą įtaką ekonomikos augimui ir socialinių santykių stabilumui. Steigti MVĮ ir skatinti jų veiklą- tai šalies ekonomikos augimo pagrindas ir vienas svarbiausių darbo vietų kūrimo šaltinių. Pagal LR SVV įstatymą vidutine įmone laikoma, jei joje dirba mažiau kaip 250 darbuotojų. Joje metinės pajamos neviršija 138 mln. Lt., įmonės turto balansinė vertė ne didesnė kaip 93 mln. Lt.Maža įmonė turi atitikti šias sąlygas: dirba mažiau kaip 50 darbuotojų;metinės pajamos neviršija 24 mlj. Lt bei įmonės turto balansinė vertė yra ne didesnė kaip17 mlj. Lt.Įmonė , kurioje dirba mažiau kaip 10 darbuotojų ir metinės pajamos neviršija 7 mlj.Lt. bei įmonės turto balansinė vertė yra ne didesnė kaip 5 mlj. Lt., laikoma mikroįmone. Verslininkai, o ypač mažų ir vidutinių įmonių (MVĮ) lemia šalies ekonomikos augimą ir dinamiškumą. Lietuvos smulkaus ir vidutinio verslo plėtros agentūros duomenimis, 2004m. pabaigoje MVĮ eksporto apimtys sudarė 42,6% bendrojo Lietuvos eksporto. Panaši dalis tenka ir MVĮ grynąjam pelnui. MVĮ bendras vidaus produktas (BVP) vienam gyventojui 2001-2004m. padidėjo 36,7% . Tam įtakos turėjo Vyriausybės ekonominė politika, MVĮ plėtra ir šių įmonių vadyba. Analizuojant Europos Sąjungos (ES) ir kitų išsivysčiusių šalių patirtį negalime nepastebėti, kad rinkos ekonomikos konkurencingumą bei augimą didžia dalimi lemia smulkaus vidutinio verslo (SVV) plėtra.Šis ūkio sektorius greičiausiai pajunta rinkos paklausos pasiūlos pokyčius, prisitaiko prie jų, sukuria naujas darbo vietas tose veiklose, kur produktai ir paslaugos konkrečiu laikotarpiu turi didžiausią paklausą. Beveik 99,7% visų Europos Sąjungos įmonių sudaro MVĮ. Šios įmonės yra įdarbinusios 66,8% visų dirbančiųjų. Lietuvos įmonių struktūra pagal darbuotojų skaičių yra panaši į ES įmonių strukūrą. 99,4% visų Lietuvos įmonių sudaro MVĮ, kurios yra įdarbinusios apie 64% visų šalies dirbančiųjų. 2005m.pradžioje Lietuvoje buvo daugiau kaip 67 tūkstančiai MVV įmonių, kas sudarė 99,4% visų šalies įmonių. Bendrasis vidaus produktas (BVP) yra vienas iš svarbiausių rodiklių, kuriuo remiamasi vertinant šalies arba atskiro sektoriaus ekonominės veiklos rezultatyvumą. BVP yra visų prekių ir paslaugų, sukurtų šalyje per ataskaitinį laikotarpį, grynoji vertė, t.y. galutinis gamybinės veiklos rezultatas. Jis skaičiuojamas kaip kiekvienos ekonominės veiklos pridėtinių verčių suma, kuri gaunama iš produkcijos atėmus tarpinį vartojimą. Skaičiuojama taip : prie visų ekonominės veiklos rūšių benrosios pridėtinės vertės, kuri apskaičiuota bazinėmis kainomis, pridedami mokesčiai gaminiams ir minusuojamos subsidijos gaminiams. Sukurto BVP vienam gyventojui rodiklis taip pat svarbus, nes dažnai naudojamas vertinant gyvenimo lygį atskirose valstybėse. Šalies ūkio ir SVV sektoriaus analizei svarbus sukuriamos benrosios pridėtinės veiklos rodiklis. Bendroji pridėtinė vertė, skaičiuojant veikusiomis kainomis, 2001-2003 m. nuosekliai augo ir padidėjo nuo 43,6 mlrd. Lt į 2001 m.) iki 50,5 milrd. Lt į 2003 m.). Duomenys rodo, kad Lietuvos įmonės, užsiimančios transporto ir ryšių veikla, elektros, dujų ir vandens tiekimu, sukūrė didesnę bendrosios pridėtinės vertės dalį negu ES. Tačiau akivaizdus ES-15 įmonių išdirbio pranašumas tokių veiklos rūsių kaip apdirbamoji pramonė, statyba, viešbučių ir restoranų veikla. Nuo 2003 m. sausio 1 d. fiziniai asmenys, norėdami verstis ūkine komercine veikla neįregistravę įmonės, gali užsiimti individualia veikla ir tokiu būdu gauti pajamų. Individualią veiklą fizinis asmuo gali vykdyti įsigijęs verslo liudijimą arba teritorinėje valstybinėje mokesčių inspekcijoje įregistravęs individualią veiklą. 2000 m. pagal verslo liudijimus dirbo 95 718 fizinių asmenų, tačiau 2000 m. pabaigoje fizinių asmenų veiklos pagal verslo liudijimus populiarumas pradėjo sparčiai mažėti. 2003 m. palyginti su 2000 m., fizinių asmenų, dirbančių pagal verslo liudijimus skaičius, sumažėjo beveik 26,5 proc. 2001-2003 m. atitinkamai sumažėjo ir sumokėtų mokesčių už verslo liudijimus suma. Pažymėtina, jog šiuo laikotarpiu dažniausią minėtos sumos dalį (50-60 %) sudarė fizinių asmenų mokesčiai už prekybos verslo liudijimus. LR Vyriausybės ūkio vystymo politikoje jau nuo pirmų nepriklausomybės metų SVV plėtrai skiriamas didelis dėmesys. Smulkiojo ir vidutinio verslo plėtotės iki 2015 metų strategijos parengimas rodo, jog viena iš sudėtinių šalies vystymo krypčių yra SVV plėtra. Numatyti tokie vidutinės trukmės uždaviniai: • užtikrinti prioritetinę SVV sektoriaus plėtrą; • skatinti SVV sektoriaus integraciją ES erdvę; • didinti SVV įmonių konkurencingumą, sudarant palankias sąlygas diegti inovacijas ir naudoti naujas technologijas; • skatinti SVV tarptautinį bendradarbiavimą, produkcijos ir paslaugų eksporto didėjimą; • baigti formuoti SVVsektoriaus plėtros sistemos svarbiausias grandis: institucijų informacinę ir finansinės paramos struktūrą bei kontrolę. Pagrindinės verslininkystės plėtros sąlygos yra šios: 1) privati nuosavybė, ugdanti verslininko šeimininko jausmus irdidinti turtą; 2) ūkininkavimo laisvė, be kurios negali būti rinkos; 3) konkurencija, verčianti gerinti gamonamos produkcijos ar paslaugų kokybę, sumažinti gamybos sąnaudas, diegti naujas technologijas; 4) teisinė verslininkų apsauga; 5) verslininkystės skatinimas. Pradedant verslą, reikia deramai įvertinti visas sąlygas, savo galimybes, parengti verslo planą. Kiekvienas verslininkas turi jausti naujovių poreikį, gebėti išmintingai rizikuoti, pasitikėti, būti darbštus, atkakliai siekti tikslo, būti atsakingas. Šie žmogaus ypač aukštos kvalifikacijos specialisto) bruožai turi būti nuolat ugdomi. Įgyvendindamas 1996 m. balandžio 6 d. Europos Komisijos rekomendaciją dėl mažų ir vidutinių įmonių sampratos (96/280/EC), Lietuvos Respublikos Seimas 2002 m. spalio 22 d. priėmė naują Lietuvos Respublikos smulkaus ir vidutinio verslo plėtros įstatymo redakciją, kuri įsigaliojo nuo 2003 m. sausio 1 d. Įstatyme apibrėžti SVV subjektai, atitinkantys Europos Komisijos rekomendacijas, ir jiems teikiamos valstybės pagalbos formos, kitos šiam verslui svarbios nuostatos. 2 lentelėje pateiktas iki 2002 m. gruodžio 31 d. galiojusios SVV subjektų sampratos palyginimas su SVV subjektų samprata, galiojančia nuo 2003 m. sausio 1 d. 2 lentelė Smulkaus ir vidutinio verslo subjektų sampratos palyginimas LietuvosRespubliko smulkaus ir vidutinio verslo plėtros įstatymas (galiojo iki 2002 12 31) Lietuvos Respublikos smulkaus ir vidutinio verslo įstatymas (įsigaliojo nuo 2003 01 01) SVV subjektai Vidutinės, smulkios įmonės, mikroįmonės bei fiziniai asmenys, įsigiję patentą, šio patento galiojimo laikotarpiu. Vidutinės, mažos įmonės (tarp jų ir mikroįmonės) bei fiziniai asmenys, įstatymų nustatyta tvarka turintys teisę verstis savarankiška komercine, gamybine arba profesine ir kita panašaus pobūdžio veikla, įskaitant tą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą. Vidutinė įmonė Įmonė,kurioje vidutinis sąrašinis metinis darbuotojų skaičius - ne daugiau kaip 49. Įmonė, kuri atitinka šias sąlygas: • dirba mažiau kaip 250 darbuotojų; • metinės pajamos neviršija 138 mln. Lt ar įmonės turto balansinė vertė yra ne didesnė kaip 93mln.Lt; • yra savarankiška. Maža (iki 2002 12 31 – smulki) įmonė Įmonė,kuriojevidutinis sąrašinis metinis darbuotojų skaičius - ne daugiau kaip 9. Įmonė, kuri atitinka šias sąlygas: • dirba mažiau kaip 50 darbuotojų; • metinės pajamos neviršija 24 mln. Lt ar įmonės turto balansinė vertė yra ne didesnė kaip 17mln.Lt; • yra savarankiška. Mikroįmonė Individuali(personalinė) įmonė, kurioje dirba tik savininkas ir jo šeimos nariai (sutuoktiniai, tėvai, įtėviai, vaikai, įvaikiai). Įmonė,kuri atitinka šias sąlygas,: • dirba mažiaukaip 10 darbuotojų; • metinės pajamos neviršija 7 mln. Lt ar įmonės turto balansinė vertė yra ne didesnė kaip5mlj.Lt. • yra savarankiška. Savarankiškomis įmonėmis laikomos visos įmonės, išskyrus tas, kurių 1/4 ar daugiau įstatinio kapitalo ar balsavimo teisių priklauso vienai ar kelioms įmonėms, kurios nėra mažos ar vidutinės įmonės. Ši riba gali būti viršyta, jei įmonė priklauso investicinėms bendrovėms, fondams ar kitiems juridiniams asmenims, investuojantiems rizikos kapitalą į SVV. Ketindami steigti įmonę,pirmiausia turite nuspręsti kokia įmonės teisinė forma ( rūšis) yra tinkamiausia pasirinktiems tikslams igyvendinti. Reikia įvertinti, kokia ūkine komercine veikla versitės , kiek įmonėje dirbs darbuotojų, kiek pradinio kapitalo reikės verslui pradėti ir pan. Lietuvos Respublikos įstatymai numato galimybę steigti šių teisinių formų (rūšių) įmones: individualias įmones, tikrąsias ir komandines (pasitikėjimo) ūkines bendrijas, akcines , uždarąsias akcines, investicines, žemės ūkio, kooperatines bendroves, valstybės ir savivaldybės įmones. Tais atvejais, kai veiklos tikslas nėra pelno siekimas, galima steigti ne pelno organizacijas. Įmonės yra skirstomos į ribotos ir neribotos civilinės atsakomybės įmones.Neribotos civilinės atsakomybės įmonės yra individualios įmonės ir ūkinės bendrijos, o visų kitų teisinių formų (rūšių) įmonės – ribotos civilinės atsakomybės. Ribotos civilinės atsakomybės įmonės už prievoles atsako tik įmonės turtu. Neribotos civilinės atsakomybės įmonės už prievoles atsako įmonės turtu, o tuo atveju, kai įmonės turto neužtenka, už įmonės prievoles individualioje įmonėje atsako savininkas savo turtu, ūkinėje bendrijoje – bendrijos tikrasis narys savo turtu. Verslo įmonės gali būti kuriamos siekiant įvairių tikslų. Dažniausiai įmonės kūrimo priežastis – pelno siekimas, noras užsitikrinti gyvenimo šaltinį. Turintys finansinių išteklių ieško jiems efektuvių ir saugių ilgalaikio investavimo sričių. Jų objektų gali būti gamybinė ar paslaugų įmonė. Įmonės kūrimo idėja yra įforminama jos kūrimo koncepcijoje, kurioje gali būti atsakoma į šiuos klausimus: ar galima tikėtis ekonominės naudos – pasisekimo pasirinktoje veiklos srityje? Ar verslo idėja pakankamai pagrįsta, kad pritrauktų kredito davėją, verslo partnerių dėmesį? Ar pasitikime savo jėgomis, ar pasitelksime konsultantus? Verslo įdėjos realumas, perspektyvumas ir pelningumas pateikimas verslo plane. Įmonės kūrimo pradžioje svarbu įvertinti ir savo, kaip įmonės kūrėjo, asmenybę. Pagal parengtus projektus yra statomas naujos verslo įmonės ir rekonstruojamos jau veikiančios. Projektus rengia nustatyta tvarka atestuotos ir įregistruotos valstybinės bei privačios projektavimo organizacijos. Projektai turi atitikti veikiančius LR įstatymus, normas, taisykles ir kitus normatyvinius dokumentus. Verslo įmonės parengti projektai kartu su užsakovu kompleksiškai derinami šalies miestų ir rajonų valdybose. Projektus tvirtina ir priima užsakovas. Gamybos efektyvumas labia priklauso nuo verslo įmonės vietos. Žinoma, seniai pastatytų įmonių vietos nepakeisi, bet pasirinktą naujų imonių statybos vietą reikia pagrįsti ekonomiškai. Verslo įmonės kūrimas susijęs su vietos pasirinkimu, todėl reikia atsižvelgti į jos plėtimosi perspektyvas – žaliavų ir medžiagų poreikio didėjimą. Ypač tai aktualu žaliavas perdirbančioms įmonėms. Įmonės plėtimasis susijęs su jos filialų steigimu, teisinių ir turtinių aspektų atsiradimu bei plėtros užsienyje galimybėmis. Filialus kartais būtina steigti, siekinat racionaliau panaudoti darbo jėgą arba norint išvengti kokių nors draudimų bei rizijos. Be to, įmonės ir filialo artumas palengvina valdymą, gamybos kooperavimąsi ir visų kitų technologijos uždavinių sprendimą. Tačiau reikia žiūrėti, kad nesusidarytų per didelė konkurencija. Verslo įmonės vietos pasirinkimą gali lemti ir darbo pasidalijimas tarp kitų imonių, pigi statyba, transportas ir kt. Visi įmonės kūrimo vietos pasirinkimo aspektai yra kompromisiniai, priklauso nuo verslo ūkio šakos, įmonės gamybos profilio ir turi būti vertinama kompleksiškai. Be minėtų veiksnių, vietos pasirinkimą dažnai lemia aplinkos apsaugos reikalavimai, žemės sklypo paskyrimas, pramoninio rajono vieta, kvalifikuotų specialistų buvimas, produkcijos realizavimo vietos artumas, transporto tinklas ir kt.( Juozaitienė L.,2000) Kiekviena įmonė turi greitai ir su mažiausiomis sąnaudomis pateikti pagamintą produkciją, todėl svarbu, kad vartotojas būtų arti gamintojo. Ne mažiau svarbūs ir socialiniai klausimai, nuo kurių priklauso įmonės darbuotojų darbo ir gyvenimo salygos. Miesto savivaldybės kelia naujus reikalavimus įmonių statybai ir veikiančių išplėtimui, remdamosi LR įstatymais bei savais nutarimais, apribojimais ir pan. Dažniausiai numatoma keletas verslo įmonės įkūrimo vietų ir iš jų pasirenkama optimali. Įsidėmėtina, kad vietos pasirinkimas daro nemažą įtaką statybos sąnaudoms, o šios turi įtakos ir būsimoms įmonės gaunamo pelno dydžiui bei lemai sėkmę rinkoje. Pagal bendruosius apskaitos principus įmonės turtas apskaitoje turi būti griežtai atskirtas ne tik nuo kitų įmonių, bet ir nuo pačios įmonės savininkų turto. Šis principas taikomas visoms verslo organizavimo formoms, todėl net ir individualioje įmonėje, kurioje turtas ir įsiskolinimai yra glaudžiai susiję su savininko turtu bei skolomis, įmonės veiklos apskaita turi būti atskirta nuo jos savininkų veiklos. Dažniausiai steigiant įmonę ir vėliau plečiant jos veiklą naudojamos paties savininko lėšos – už jas nereikia mokėti palūkanų, be to, savininkas išlieka nepriklausomas. Pagal LR civilinį kodeksą bei LR įmonių įstatymą savininkas už įmonės skolas atsako ne tik turtu, registruotu įmonės vardu, bet ir asmeniniu turtu, net ir po įmonės likvidavimo. Individualios įmonės bendrąsias įplaukas sudaro realizavimo ir apmokestinamųjų nerealizacinių įplaukų suma. Įplaukų priskyrimas realizavimo ir apmokestinamosioms nerealizacinėms įplaukoms nustatomas pagal pelno mokesčio įstatymo 3 straipsnį. Individualios įmonės, skaičiuodamos apmokestinamąsias pajamas, iš bendrųjų įplaukų atskaito Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymo 5 straipsnyje išvardytas ir juridinę galią turinčiais dokumentais patvirtintas sąnaudas toms įplaukoms gauti. Tačiau neretai įmonių veikloje patiriamos tokios sąnaudos, kurių negalima atimti iš bendrųjų įplaukų. Dažniausiai tai būna aktuose įvardytos sąnaudos (komandiruočių, natūralios netekties, reprezentacinės ir t.t), viršijančios nustatytus dydžius; nenudėvėto ilgalaikio materialiojo turto nurašymo sąnaudos, įvairios pašalpos, dovanos ir t.t. Visais šiais atvejais savininko nuosavybė mažėja. Individualios įmonės savininkas gali teikti labdarą arba paramą. Tokiu būdu suteiktų paslaugų ar prekių vertė nepripažįstama įmonės sąnaudomis. Tai yra dar vienas atvejis kai mažėja savininko nuosavybė. 1993 m. gruodžio 9d. LR įstatyme “Dėl Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų brangiam turtui įsigyti arba kitų įsigytų bei perleidžiamų lėšų deklaravimo” nustatyta, kad tais atvejais, kai yra investuojamos lėšos į įmones bei kitus ūkio subjektus, Lietuvos gyventojai privalo deklaruoti pajamas, jei investuotų lėšų vertė yra lygi ar didesnė už atitinkamų laikotarpių minimalų deklaruoti privalomo turto dydį. Savininkas, per metus investuodamas į savo įmonę sumą viršijančią minimalų deklaruoti privalomo turto kainos dydį, privalo deklaruoti šias pajamas savo gyvenamosios vietos valstybinėje mokesčių inspekcijoje, pateikdamas jai pajamų deklaraciją, ir gauti nustatytos formos pažymą apie deklaruotas pajamas. Be to individuali įmonė iki ateinančių metų balandžio 1 dienos turi pranešti savininko gyvenamosios vietos valstybinei mokesčių inspekcijai apie investuotas į įmonę lėšas, jei investuotų pinigų suma yra lygi ar didesnė nei10000 Lt. Kiekvieno ataskaitinio laikotarpio pabaigoje apskaičiuojamas įmonės veiklos rezultatas (pelnas arba nuostolis). Norint apskaičiuoti šį rezultatą, reikia suskaičiuoti įmonės apskaitoje užregistruotų bendrųjų įplaukų ir toms įplaukoms gauti patirtų sąnaudų sumas. Gauti duomenys iš apskaitos registrų perkeliami į juridinio asmenų teisių neturinčių individualių įmonių ir ūkinių bendrijų pajamų deklaraciją. Apskaičiuojamos įmonės apmokestinamosios pajamos bei pajamų mokestis. LR fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinojo įstatymo 24 straipsnyje nurodyta, kad keičiantis investicijoms skirtų pajamų naudojimo paskirčiai, įskaitant atvejus, kai įmonės savininkas išsimoka įmonės pajamų dalį toms panaudotoms pajamoms turi būti perskaičiuojamas pajamų mokestis. Individualių įmonių savininkai pajamas investicijoms turi reinvestuoti į įmonės veiklą. Vadinasi, apmokestinamųjų pajamų suma, kuri buvo apmokestinta pagal nulinį tarifą, negali būti išmokėta įmonės savininkui. Paėmus lėšas savo reikmėms, investicijų lengvata anuliuojama, t.y. įmonės savininkui išmokėjus investicijai panaudotą pajamų dalį, ji turi būti apmokestinta 24 proc. Nepakankamas dėmesys savininkų nuosavybės apskaitai lemia papildomų mokesčių ir delspinigių sumas. Spręsdamas, kaip panaudoti po apmokestinimo likusias pajamas, individualios įmonės savininkas dalį lėšų gali skirti savo įmonės darbuotojams skatinti – premijoms, dovanoms, prizams. Minėtos išmokos, kaip pajamos, apmokestinamos vadovaujantis LR fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinojo įstatymo nustatyta tvarka. Be to nuo šių išmokų turi būti priskaičiuotos valstybinio socialinio, privalomojo sveikatos ir nelaimingų atsitikimų darbe draudimo įmokos. Pagrindines investicijas įmonės daro iš savo lėšų, skirdamos tam dalį pelno. Dėl to įmonės atnaujino technologijas, įrangą, rado naujų rinkų, sukūrė naujų darbo vietų. Laisvosios rinkos instituto prezidentės Elenos Leontjevos teigimu 76% įmonių, investicijoms skiria uždirbto pelno dalį. LR buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymas reikalauja, kad visos ūkinės operacijos būtų pagrįstos juridinę galią turinčiais dokumentais. Ne išimtis ir savininko nuosavybės apskaita. Savininko piniginiai įnašai pajamuojami surašant kasos pajamų orderį. Jei savininkas iš įmonės paima pinigus, turi būti išrašomas kasos išlaidų orderis, kuriame turi būti nurodyta, kokias lėšas nusiima savininkas – anksčiau investuotas į įmonės veiklą, ar įmonės veiklos metu uždirbtas ir apmokestintas pajamas. Kai įmonė atskirais laikotarpiais naudojasi investicijoms taikoma pajamų mokesčio lengvata , pinigų išmokėjimo dokumentuose reikia nurodyti, kelintų metų apmokestinamąsias pajamas savininkas išsiima savo reikmėms. Tik tinkamai dokumentavus pinigų išmokėjimą, savininkas ateityje išvengs ginčų su mokesčių pareigūnais. Pagal Įmonių įstatymą kiekviena įmonė privalo vesti apkaitą. Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatyme (1992 06 18 Nr.I-2654) yra nustatyta, kad buhalterinė apskaita turi būti organizuojama taip, kad būtų teikiama laiku ir tiksli informacija ne tik mokesčius skaičiuojančioms tarnyboms, bet ir valstybinei statistikai, patiems savininkams, kreditoriams ir taip pat garantuojama informacija, reikalinga ūkiniams komerciniams sandoriams sudaryti ir vykdyti. Taigi visos ūkinės operacijos turi būti pagrįstos apskaitos dokumentais, o tos, kurių neįmanoma dokumentuoti, turi būti pagrįstos su jomis susijusių kitų operacijų apskaitos dokumentais. Buhalterinės apskaitos tvarkymo sistema priklauso nuo nuosavybės formos, įmonės rūšies, dydžio, sistema ji nori naudoti. Pavyzdinis buhalterinės apskaitos sąskaitų planas yra patvirtinamas Vyriausybės, tačiau , įmonės, vadovaudamosios šiuo pavyzdiniu planu ir atsižvelgdamos į savo veiklos specifiką, sudaro savo individualų sąskaitų planą, kuris turi būti patvirtintas. Buhalterinė apskaita turi būti tvarkoma valstybine lietuvių kalba. Buhalterinės apskaitos dokumentai negali būti išmetami, o turi būti saugomi tam tikrą laiką. Lietuvos archyvų departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996m. vasario 22 d. įsakymu “Dėl buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimo terminų” nustatė, kad individualios įmonės, tikrosios ūkinės bendrijos, komandinės ūkinės bendrijos privalo saugoti apskaitos dokumentus ir apskaitos registrus 10 metų, bei nustatė nuo kada pradedamas skaičiuoti šis terminas atskiriems apskaitos dokumentams. Juridinio asmens teisių neturinčių įmonių buhalterinės apskaitos vedimo ypatumai: 1.Juridinio asmens teisių neturinčios įmonės, kurios nėra PVM mokėtojos ir kuriose nėra ir praėjusiais metais nebuvo samdomų darbuotojų, tvarkant apskaitą leidžiama taikyti paprastąjį įrašą. 2. Buhalterinės apkaitos tarnyba neprivaloma. 3. Juridinio asmens teisių neturinčios įmonės gali pasirinkti bendrųjų įplaukų pripažinimo būdą: pajamų uždirbimo momentą ar faktišką įplaukų gavimo momentą. Ar gali šiuolaikinėje rinkoje veikianti įmonė apsieiti be apskaitos? Kiekvieno verslo esmę sudaro: valdymas, išorinė informacija, formuojama rinkodaros priemonėmis, ir vidinė įmonės informacija, kurią formuoja įmonės apskaita. Savo ruožtu valdymo efektyvumas, optimalios įmonės strategijos formavimas ir rinkodaros priemonių taikymas visiškai priklauso nuo įmonės apskaitos. Veikti rinkoje be efektyviai veikiančios apskaitos yra tas pats , kas bandyti vienam, visiškai aklam ir kurčiam, išlikti džiunglėse. Ir vis dėl to Lietuvoje galima pamatyti, kai nemažą svorį rinkoje turinti įmonė sugeba vesti tokią chaotišką apskaitą, kad jos teikiama informacija labiau painioja nei padeda įmonės vadovams. Šiuolaikinė rinka - tai nuolat besikeičianti tikrovė, nė minutės neišlieka vienoda. Netgi jeigu įmonė kurį laiką sėkmingai ūkininkauja, niekada negali būti tikras, kad pasikeitus tam tikromis aplinkybėmis, pablogės ir veiklos sąlygos. Keičiasi viskas- įstatymai, mokesčiai, kainos, žmonių pajamos, konkurencinė aplinka, atsiranda naujų technologijų, kinta mados, prekybos sąlygos, darbo rinka ir t.t. Norint tokiomis sąlygomis išlikti ir sustiprėti, būtina mokėti skaityti aplinkos siunčiamus signalus. Tai kas buvo gerai vakar ir šiandien, gali visiškai nepasiteisinti rytoj. Duomenų kaupimas, apdorojimas ir apibendrinimas – tai kūrybinis procesas, sukuriantis tam tikros tikrovės projekciją apskaitos forma. Jei apskaita nelanksti – nelankstus ir verslas, apskaita veiklos pobūdžio. Tokiu būdu įmonėms savarankiškai leidžiama pasirinkti, kokia vidinę apskaitos netiksli – netikslūs vadybiniai sprendimai, apskaita – neteisinga – neteisingi ir įmonės veiksmai. (Vadovo pasaulis, 2001 spalis) Teisinė verslo įmonės registracija. Kiekviena įsikūrusi įmonė ruti būti teisiškai įregistruota, laikantis “Lietuvos Respublikos įmonių rejestro įstatymo”, kuriame pateikti pagrindiniai registravimo reikalavimai. Visų įmonių rejestro steigėjas ir vyriausias tvarkytojas yra Lietuvos Respublikos ūkio ministerija. Prie savivaldybių yra rejestrų skyriai, kurie registruoja ir tvarko, kaupia įmonių, įsteigtų jų teritorijose, regitravimo duomenis, tikrina įmones, įsteigtas iš valstybės lėsų. Visi registracijos duomenys turi būti sutvarkyti per 5 dienas ir perduoti Lietuvos Respublokos ūkio ministerijai. Įmonės steigimo dokumentai priklauso nuo įmonės juridinės formos. Registruojant verlso įmonę reikia pateikti šiuos duomenis: 1)įmonės pavadinimą (vardą); 2) rūšį; 3) adresą; 4) veiklos pobūdį; 5)atstovų vardus, pavardes, adresus; 6) numatomą ūkinės veiklos laikotarpį; 7) įregistravimo datą; 8) narių įnašų sumas. Rejestro tvarkytojui turi būti pateikti šie dokumentai: 1)pareiškimas įregistruoti įmonę; 2) įmonės steigimo aktas; 3) steigimo sutartys arba jų nuorašai; 4) įstatai; 5) pažyma apie registravimo mokesčio mokėjimą; 6) leidimas (licenzija) užsiimti ūkine veikla; 7) žemės sklypo suteikimo aktas. Rejestre įregistruotai įmonei išduodamas Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos nustatytos formos pažymėjimas ir suteikiamas rejestro numeris (kodas). Savivaldybėse įregistruotoms įmonėms (firmoms) pažymėjimus išduoda miesto meras. Už įmonės įregistravimą mokamas nustatytas mokestis. Individualių (personalinių) įmonių registravimas. Pagal įmonių registravimo įstatymus bet kokios rūšies įmonę privalu įregistruoti savo miesto ar rajono savivaldybėje. Registruojant individualią (personalinę) įmonę, savivaldybės įmonių registravimo skyriui reikia pateikti tokius dokumentus: 1) paraišką įregistruoti įmonę; 2) kvitą apie banke sumokėtą registracijos mokestį; 3) įregistavimo duomenis (pagal formą); 4) dokumentą, patvirtinantį, kad verslo įmonės vardas įregistruotas Valstybiniame patentų biure. Kai kuriais atvejais savivaldybės valdininkai gali paprašyti dar papildomų dokumentų, priklausomai nuo to, kokia specifine veikla ketinama verstis: 1) licenzijos verstis tam tikra veikla, pavyzdžiui, vaistų gamyba ir pardavimu, ginklų ir tabako mažmenine prekyba, prekyba alkoholiu, alaus gaminimu, lošimo namų veikla ir t.t.; 2) ekologinio paso – leidimo; 3) registravimo duomenų (pagal formas); 4) dokumento, patvirtinančio, nuosavybę, kai įmonė registruojama asmeniniame bute. Imonių vardai ir jų registravimas. Įmonių vardų parinkimą ir sudarymą reglamentuoja patvirtintos Vlstybinės lietuvių kalbos komisijos taisyklės. Dažniausiai tai simboliniai vardai. Jie išskiriami kabutėmis, pavyzdžiui, Jonaičio baldų įmonė “Ąžuolas”. Simbolinius vardus galima daryti iš prasmingų nelinksniuojamų lietuvių kalbos žodžių ir daiktavardžių žodžių junginių, pavyzdžiui, Kavinė “Dviese”. Simboliniai vardai nekuriami iš savininko pavardės (pavyzdžiui, mezgykla “ Čepaitienė”); įmonę reikėtu vadinti Čepaitienės mezgykla. Kartais įmonių vardai kuriami iš nelietuviškų, t.y. iš tarptautinių žodžių, pavyzdžiui, “Elektronas”, “Ofitecha”, “Modematic”, “Kvalitetas”, “Observer” ir pan. Paminėta tik keletas atvejų, plačiau rekomenduotina pasiskaityti minėtame įstatyme. Yra specialus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas dėl įmonių vardų registravimo. Neregistruojami vardai, sutampantys su jau registruotais, prieštaraujantys doronės normoms; nusakantys paslaugų kokybę, kainą, gamybos būdą, nes tai gali klaidinti visuomenę, o žodis “Lietuva” firmos varde gali būti vartojamas tik Lietuvos Respublikos Vyriausybei leidus. Įmonių vardus registruoja Valstybinis patentų biuras pagal pateiktą paraišką nurodant vardą, įmonės adresą ir veiklos pobūdį. Apie įmonės vardo įregistravimą pranešama per 3 dienas po sprendimo priėmimo, ir vardas įrašomas į Lietuvos Respublikos įmonių vardų rejestrą. Jeigu įmonės vardas neatitinka reikalavimų, Valstybinis patentų biuras priima sprendimą jo neregistruoti ir per 3 dienas apie tai praneša pareiškėjui. Įregistravus įmonės vardą, Valstybinis patentų biuras išduoda pareiškėjui firmos vardo registravimo liudijimą, kuriame įrašomi tie patys duomenys kaip ir Lietuvos Respublikos įmonių vardų register. Visos įmonės gali turėti sąskaitas bet kuriame nustatyta tvarka įregistruotame Lietuvos banke. Atsiskaitomąsiassąskaitas gali atidaryti ir neturinčios juridinio asmens teisių įmonės. Sąskaitų atidarymo tvarką reglamentuoja “Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymas”. Bankui pateikiami šie dokumentai: 1) prašymas; 2) įmonės registravimo dokumentas ir jo nuorašas; 3) įstatų nuorašas; 4) parašų ir antspaudo pavyzdžių kortelės (pirmojo parašo teisę turi įmonės vadovas, antrojo – vyriausiasis finansininkas (buhalteris) arba jų įgalioti asmenys); 5) įmonę įregistravusios įstaigos socialinio draudimo pažyma arba jos nuorašas. Atidarant individualios (personalinės) įmonės sąskaitą pateikiami visi minėti dokumentai, išskyrus įmonių įstatus. Įmonės sąskaita gali būti uždaryta: a) sąskaitos savininko prašymu; b) banko iniciatyva; c) įstatymų nustatyta tvarka. Verslo įmonė (firma) gali būti likviduojama diem atvejais: 1. Įmonės likvidavimas savo noru. Tai normali įmonės likvidavimo procedūra, kai savininkai ar akcininkai nutaria nutraukti savo veiklą laikydamiesi LR numatytų įstatymų. Nutarimas likviduoti įmonę skelbiamas “ Valstybės žiniose”. Įmonė išregistruojama , išbraukiama iš rejestro, dokumentai perduodami valstybiniam archyvui. 2. Įmonės bankrutavimas. Jis skelbiamas tuomet, kai jai iškeliama bankroto byla arba taikoma neteisinė bankroto procedūrų nagrinėjimo tvarka. Bankroto procedūra keliama nemokiai įmonei, kai jos finansiniai įsipareigojimai yra lygūs įmonės turtui arba jį viršija. Pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo verslo įmonei gali pateikti: a) kreditoriai, t.y. tiekėjai, bankai, kiti skolintojai. Tačiau tai galima padaryti tik praėjus mėnesiui po skolos termino pasibaigimo ir iš anksto pranešus įmonei; b) savininkai , akcininkai. Jei įmonė nemoki, tai administracija turi apie tai pranešti – sklebti “Valstybės žiniose”, pranešti steigėjui, sušaukti akcininkų susirinkimą ir priimti sprendimą rekonstruoti ar likviduoti įmonę; c) įmonės administracijos vadovas, kuris įstatymu įpareigotas pranešti apei nemokumą ir nustatytais terminais pateikti pareiškimą teismui; d) valstybės ar savivaldybės įmonės steigėjas; e) atlyginimo darbo inspekcija tuo atveju, kai išaiškėja atlyginimo įsiskolinimas daugiau kaip už 2 mėnesius. Teismas, gavęs pareiškimą ir ne vėliau kaip per 2 mėn, priima ( ar atsisako) nutarimą iškelti bankroto bylos teisminį nagrinėjimą. Iškėlus bankroto bylą, teismas skiria įmonės administratorių, kuriam įmonės valdymo organai perduoda visus dokumentus ir įmonės turtą pagal sudarytą įmonės bankroto bylos iškėlimo dienos finansinę atskaitomybę. Įmonės valdymo organai netenka įgaliojimų, atleidžiami įmonės valdybos nariai ir administracijos vadovas. Nuo bankroto paskelbimo dienos sustabdomas visų finasinių prievolių mokėjimas, nutraukiamas ir delspinigių skaičiavimas. Nuo įmonės dydžio, verslo pobūdžio, įmonės valdymo struktūros ir kt. priklauso tai, kas užsiima planavimu. Didesnėse įmonėse gali būti specialūs planavimo skyriai. Plano rengimas prasideda pasiruošimu, o baigiama planu. Pirmajame etape (pasiruošimo) numatoma situacijų alternatyvų paieška, jos įvertinamos, pasirenkamos. Tai gali atlikti specialistai, turintys gerą teorinį planavimo pasirengimą, gerai perpratę savo įmonės veiklą. Antrajame etape, atlikus primojo etapo paruošiamuosius planavimo darbus, sudaromas detalus planas, kuriame numatomos priemonės, skaičiai, datos, laukiami rezultatai, vykdytojai ir pan. Planus tvirtina įmonės vadovas (savininkas). Tinkamai organizuotas planavimas nulemia įmonės verslo veiklos sėkmę, bet savaime nieko negali išspręsti. Tai būtina, bet pagalbinė sėkmės priemonė. Verslo įmonės planai sprendžia problemas ir tikslus, kurie reikalauja gana skirtingos trukmės. Todėl pagal trukmę planai gali būti ilgalaikiai ( strateginiai), jų įgyvendinimo trukmė ilgesnė kaip penkeri metai, vidutiniai ( faktiški), jie apima atskiras veiklos sričių programas ir trumpalaikiai, detalizuojantys programas ( 1 metų trukmės). Planai turi būti datalizuoti: pusmečio, ketvirčio, mėnesio, dešimtadieniai ir pan. Visi planai sudaro vientisą planavimo sistemą, jie vienas kitą papildo ir detalizuoja. Dažniausiai vidutiniai planai sudaromi remiantis strateginiu įmonės planu, o metiniai- vidutiniais planais. Mėnesinio, ketvirčio, pusmečio planai paremti metų plano duomenimis ir tikslais.Šių planų visuma kartais vadinama pagrindiniais planais, o jų sudarymas- periodiniu planavimu, ir šis planavimas turi vykti nenutrūkstamai ir tikslingai. Kartais dalis klausimų nepatenka į periodinius planus, pavyzdžiui: naujų gaminių, technologijų, rinkų įdiegimas; tokiais atvejais sudaromi vadinamieji projektiniai planai.Kiekviena įmonė gali pasirinkti savo planavimo sistemą ir planų rūšis pagal veiklos specifiką ir tikslus. Siekiant verslo ir įmonės veiklos efektyvumo, reikėtų sudarinėti perpektyvinius planus. Kiekviena verslo įmonė turi turėti savo planavimo sistemą, kuri mobilizuotų jos tikslų įgyvendinimą. Šis planas apima visos įmonės veiklos sritis, nuo kurių priklauso veiklos rezultatas. Pavyzdžiui, įmonės plėtros planas, kuriame būtų išvardyti plėtros klausimai ( naujų gamybos paslaugų ar kitų verslo rūšių efektyvumo didinimo priemonės), rinkotyros planas, kur numatomos kainos, pardavimų rinkos ir kt , gamybos planavimo, kapitalinių įdėjimų, , gamtosaugos, tiekimo, personalo, gamybos efektyvumo, finansinės ir socialinės plėtros. Strateginis planavimas- tai strateginio valdymo sudedamoji dalis. Strateginio plano tikslas- suformuluoti verslo tikslus ir juos įgyvendinti. Jie gali būti sudaromi pagal verslo įmonės struktūrinius padalinius bei valdymo funkcijas. Laiko požiūriu strateginiai planai suprantami kaip ilgalaikiai verslo plėtros planai. Dažniausiai jie sudaromi konkretiems tikslams ir uždaviniams įgyvendinti, dinamiški, operatyviniai pakoreguojami, pasikeitus rinkos sąlygoms, turi turėti alternatyvas. Šių planų efektyvumas priklauso nuo jų rengėjų strateginio mąstymo ir atsakomybės. Kaip ir kiekvienas valdymo procesas, strateginis planavimas apima keletą etapų. Pirmas etapas. Įmonės tikslų formulavimas. Suformuluojami pagrindiniai verslo įmonės tikslai, įvertinamos visos verslo sąlygos ir galimybės. Antras etapas. Verslo aplinkos analizė. Išsiaiškinamos aplinkos sąlygos, padedančios įgyvendinti verslo įmonės tikslus ( materialinis, darbo jegos aprūpinimas, realizavimo rinka, finansiniai klausimai ir kt. Trečias etapas. Įmonės išteklių analizė ( darbo, finansinių, materalinių).Atkreipiamas dėmesys į jų panaudojimo efektyvumą. Ketvirtas etapas. Išsiaiškinami strateginiai verslo plėtros klausimai, numatomos potencialios verslo galimybės. Penktas etapas. Strategijų formavimas ir atlikimas . Formuojamos alternatyvos, parenkami verslo organizavimo variantai ir kt. Šeštas etapas. Pasirinktos strategijos įgyvendinimas. Strateginio plano koregavimas ir jo vykdymo kontrolė. Norėdamas sėkmingai realizuoti nurodytuosius verslo gebėjimus verslininkas privalo gauti informaciją apie ekonomikos įstatymų ir kitus pasikeitimus, be to , jis siekia žemų gamybos sąnaudų ir aukšto pelningumo. Verslinkas veikia kaip tarpinė grandis tarp neorganizuotų vartotojų ir neorganizuotų gamybos veiksnių- pinigų, darbo priemonių, darbo objektų ir žaliavų bei medžiagų bei darbo jėgos. Jis rizikuoja, kad jo gaminamos prekės arba teikiamos paslaugos gali neatikti vartotojų reikalavimų- tada bankrutuojama. Jeigu verslininkas sugeba tinkamai išnaudoti pokyčius rinkoje, jis praturtėja, jei ne- patiria nuostolių. Todėl verslininkas, apsisprendęs naują paslaugą pasiūlyti ar ką nors naują gaminti, privalo pasirūpinti, kad vartotojai pastebėtų to produkto savybes bei privalumus, nes tada jį bus galima parduoti reikiama kaina, kuri jam atlygins gamybos ir realizavimo išlaidas bei užtikrins pelną. Todėl verslininko pelnas- tai atlyginimas arba pajamos, kurios atitenka jam už jo kūrybinę veiklą, atsižvelgus į parodytus gebėjimus. Tad naujo verslo organizatorius turėtų savęs klausti: ar žmonės man linkę mokėti už tai, ką aš galiu padaryti? Ar galiu parduoti produktą tokia kaina, kuri padengtų sąnaudas ir duotų pelno? Koordinuodamas gamybos ar paslaugos ruošimo veiksnius ir įsijungęs į rinkodarą (marketingą), verslininkas pats naudoja vien specializuotą savo darbo rūšį,už kurią jis gauna atlyginimą. Šis užmokestis atitinka jo parodytus sugebėjimus. Tačiau negalima pamiršti esminės verslininko funkcijos- rizikos, kuri slypi paslaugos teikime ar gamyboje. Verslininko sėkmė ir reputacija priklauso nuo įžvalgumo, išminties bei drąsos. Naujų prekių ir paslaugų kūrimas bei naujų išradimų įdiegimas labiausiai priklauso nuo pasiryžimo ir gabumų asmenų, kurie imasi pionierių(pradininkų) vaidmens ir išdrįsta rizikuoti . Todėl, neturėdami pakankamos veikimo laisvės ir nematydami galimybės daug laimėti, šie asmenys nesiima naujo verslo rūpesčių ir rizikos. Vakarų Europoje atlikti statistiniai tyrimai rodo, kad mažose ir vidutinėse įmonėse dirba dauguma dirbančiųjų. JAV jie sudaro 53 proc., Danijoje - net 75 proc. mažose ir vidutinėse įmonėse sukuriama didelė dalis bendrojo vidaus produkto: pavyzdžiui, JAV - 50 proc., Suomijoje - 40 proc. Išsivysčiusiose šalyse yra glaudūs ryšiai tarp smulkaus ir vidutinio verslo įmonių ir stambiųjų įmonių. Smulkios įmonės realizuoja stambiųjų įmonių produkciją, teikia pastarosioms įvairias paslaugas- transporto, objektų apsaugos, aprūpinimo žaliavomis ir kt. o Smulkūs ir vidutiniai verslininkai sudaro vidurinės klasės pagrindą. Klestinti vidurinė klasė yra politinio stabilumo garantas. O Lietuvoje sėkmingai dirbusių smulkaus ir vidutinio verslo įmonių skaičius sumažėjo nuo 81,7 tūkst. 1999 m. pradžioje iki 63,9 tūkst. šių metų pradžioje. Per porą metų saulė "nusileido" beveik 18 tūkst. įmonių. Smulkaus ir vidutinio verslo įmonių skaičiaus mažėjimo tendencijas, verslininkų nuomone, lėmė šie pagrindiniai veiksniai: patentų išdavimo ir veiklos pagal patentą tvarkos pakeitimai, įmonių likvidavimo ir išregistravimo procedūrų supaprastinimai, darbo jėgos kainos augimas, papildomų mokesčių įvedimas pagal Garantinio fondo įstatymą, papildomas biurokratizmas darbo santykių srityje (darbo pažymėjimai, papildomi pranešimai "Sodrai" ir kt.), stambių prekybos tinklų atsiradimas prekybos sektoriuje (smulkios prekybos įmonės negali atsilaikyti prieš dempingines stambių prekybos tinklų diktuojamas kainas vidaus rinkoje ir yra priverstos nutraukti savo veiklą), eksporto apimties mažėjimas dėl investicijų stygiaus ir euro vertės smukimo. Smulkaus ir vidutinio verslo įmonių pasiskirstymo pagal veiklos rūšis tendencija rodo, kad santykinai mažėja įmonių, kurios verčiasi gamyba ir prekyba, o daugėja įmonių, teikiančių paslaugas. Analizuojant 2000 m. tyrimo duomenis pastebėtas moterų vadovių dalies iš bendro įmonių vadovų skaičiaus santykio stabilumas: 1997 m. moterys vadovės naujose įmonėse sudarė 28,8 proc., 1998 m. - 30,3 proc., o 2000 m. jų dalis išlikusiose veikiančiose įmonėse buvo 29,2 proc. 2000 m. labai sumažėjo jaunų verslo vadovų skaičius. Jei anksčiau vadovauti įmonėms imdavosi 21-30 m. verslininkai, tai dabar 38,4 proc. vadovų sudaro vidutinio amžiaus žmonės nuo 41 iki 50 m. Lietuvos verslininkai pasižymi aukštu išsimokslinimo lygiu. Pagal 2000 m. tyrimo duomenis net 54,6 proc. turėjo aukštąjį universitetinį išsimokslinimą. Ankstesnių tyrimų rezultatai rodė, kad tik trečdalis vadovų turėjo aukštąjį universitetinį išsimoks linimą. Dauguma vadovaujančių verslui arba verslo savininkų turėjo vadybinio darbo patirtį. Prieš įkurdami įmonę anksčiau įmonių vadovais dirbo 22,3 proc., padalinių vadovais - 20,6 proc., tarnautojais - 36,6 proc. verslininkų. Net du trečdaliai įmonių, kurių vadovai turėjo aukštąjį universitetinį išsimokslinimą ir vadybinio darbo patirtį, tęsia veiklą nuo 1991 m. Pagrindinė priežastis, dėl kurios įmonėms buvo atsisakyta duoti paskolą, - reikiamo užstato neturėjimas. Iš tų įmonių, kurios prašė paskolų ir jų negavo dėl to, kad neturėjo užstato, ypač išsiskiria statybos, viešbučių ir restoranų, apdirbamosios pramonės, transporto įmonės. Dauguma įmonių (67,7 proc.) dėl paskolų į bankus nesikreipė. Tyrimas atskleidė vieną tendenciją: kuo didesnės įmonės, tuo didesnė jų dalis, prašiusių paskolų, jas gavo. Verslininkų nuomone, didžiausia kliūtis pradėti verslą - biurokratizmas. Tai nurodė 44,1 proc. apklaustųjų. Kitos kliūtys - lėšų stygius, paskolų išdavimo tvarka, teisinių žinių stoka. Net trečdalis verslininkų yra įsitikinę, kad biurokratizmo priežastys glūdi įstatymuose ir kituose norminiuose aktuose, reguliuojančiuose verslo santykius. Pagrindinis biurokratizmo židinys, verslininkų nuomone, - mokesčių inspekcijos. Tyrimo rezultatai parodė nuoseklią tendenciją: nuo 1997 m. iki 2000 m. kasmet vis mažiau įmonių dirbo sėkmingai ir tas mažėjimas įgijo tiesiog drastišką pobūdį. Sėkmingai savo verslą vertinusių įmonių skaičius per 3 metus sumažėjo 7 kartus: nuo 51,3 proc. 1997 m. iki 7,4 proc. 2000 m. Pagrindinė priežastis, privertusi verslininkus nutraukti veiklą, jų nuomone, yra pernelyg dideli mokesčiai. Verslininkai nurodė 4 svarbiausius verslo nesėkmės veiksnius: klientų nemokumą, įstatymų kaitaliojimą, lėšų stoką ir konkurentų veiksmus. Tyrimas parodė, kad labai neigiamai vertinami įstatymai. Beveik pusė apklaustųjų verslininkų nurodė, kad, palyginti su verslo pradžia, įstatyminė bazė pablogėjo. Mokesčių sistemos pokyčių vertinimai dar kritiškesni. Verslininkų nuomone, reikalingiausia dviejų rūšių valstybės parama: mokesčių lengvatos pradedantiesiems ir lengvatiniai kreditai. Ūkio ministerija su Statistikos departamentu atliko jau ketvirtą (PHARE lėšomis finansuotą) Smulkaus ir vidutinio verslo sąlygų tyrimą. Kaip teigiama, tyrimo duomenų analizės versija yra originali ir autentiška. Pagrindinis tyrimo tikslas buvo išsiaiškinti verslininkų nuomonę apie verslo sąlygų pokyčius, nustatyti teisėtvarkos, mokesčių sistemos ir mokesčių inspekcijos, muitinių darbo poveikį verslui, numatytiką ką, būtina remti pirmiausiai. Tyrimui buvo pasirinktos 3975 įmonės, veikusios ir tirtos jau 1997-1998 m. Tačiau, 2000 m. spalio-lapkričio mėn. pradėjus ketvirtąjį tyrimą, pasirodė, kad iš šių įmonių 1975 (49,7 proc.) visiškai nutraukusios veiklą. Tad buvo tiriamos likusios 2000 įmonių. Tyrimą apibendrinančioje pratarmėje pabrėžiama, kad mažų ir vidutiniųįmonių ekonominė būklė turi lemiamą poveikį bendram ekonominiam augimui ir socialiniam stabilumui. Nors kelios Vyriausybės vis žadėjo verslo saulėtekį, tam sudarydamos specialias Saulėtekio ir Saulėlydžio komisijas, tvirtindamos verslo plėtros strategines kryptis, programas, vizijas, tačiau, ištyrus verslo sąlygas ir jo būklę Lietuvoje, atsiskleidė liūdnas vaizdas. Per tyrimą išaiškėję faktai ir skaičiai, rodantys problemiškas verslo plėtros tendencijas, kurios pranašauja, ko gero verslo saulėlydį. 1.3Verslo ekonominiai principai, rodikliai ir tikslai Pagrindiniai verslo ekonominiai principai yra šie: 1 ) pasirinkimo rinkoje laisvė ir konkurencija; 2) prekinių mainų abipusė nauda prekės pirkėjui ir pardavėjui ; 3) pelno siekis; 4) gamybinės komercinės veiklos paslaptis; 5) ekonominė verslo rizika; 6) visiška ekonominė atsakomybė už verslo rezultatus; 7) neperžengiamos ribos,už kurios prekiniai mainai nepriimtini; 8) prekės pirkėjo ir pardavėjo savitarpio kontrolė; 9) verslo etika. Pasirinkimo rinkoje laisvės ir konkurencijos principas leidžia verslininkai laisvai pasirinkti ūkinės veiklos sritį . Kuriant įmonę pats iniciatorius sprendžia, kokias paslaugas pasirinkti, ką gaminti bei realizuoti, tiekėjus, pardavimo vitą, laiką ir kt. Tai sąlygoja rinkos konkurencija ir lemia verslo sėkmę. Prekinių mainų abipusės naudos pirkėjui ir pardavėjui principas pagriįstas tuo, kad pardavėjas ir pirkėjas turėtų abipusę ekonominę naudą. Šiuo atveju pardavėjas prekiniuose mainuose atiduoda mežesnės vertės prekę ir gauna didesnės vertės negu jam kainavo. Jeigu šis principas būtų pažeistas, silpnėja verslo efektyvumas, krenta įmonės ekonominiai rodikliai. Pelno siekio principas skatina didinti verslo efektyvumą, efektyviai panaudoti visus turimus išteklius, kuo geriau organizuoti savo veiklą, mažinti nuostolius, siekiant gauti pelną. Gamybinės komercinės veiklos paslapties principas reikalauja, kad būtų laikomasi veiklos komercinės paslapties. Verslininko sėkmė ar nesėkmė priklauso nuo specialios informacijos, kuri brangiai kainuoja ( norint pagerinti gamybos technologiją, darbo organizavimą ir kt.) yra kiekvieno verslininko turto bei nuosavybės sudedamoji dalis. Ekonominės verslo rizikos principu įteisinama verslo sėkmės priklausomybė nuo tam tikro rizikos laipsnio, pasirenkant vienus ar kitus ūkinės veiklos sprendimus. Reikia siekti, kad rizika versle sąlygotų kuo mažiausius materialinius ir finansinius nuostolius bei užtikrintų didžiausią gamybos efektyvumą ir pelną. Visiškos ekonominės atsakomybės už verslo rezultatus principu teigiama, kad verslininkas atsako už priimtus komercinius, ūkinius ir kitokius įsipareigojimus , savo veiklos rezultatus, privalo padengti padarytos žalos nuostolius. Svarbu, jog verslininkas pats atsako už savo padėtį konkurencinėje rinkoje. Neperžengimo ribos, už kurios prekiniai mainai nepriimtini, principas paaiškinamas tuo, kad negalima verstis prekyba samdomų žudikų paslaugomis, narkotikų ar prostitucijos verslais. Šis principas atlieka verslo socialinės apsaugos vaidmenį. Prekės pirkėjo ir pardavėjo savitarpio principu reikalaujama, kad abu rinkos sandėrio dalyviai ( pirkėjas, pardavėjas) kontroliuotų vienas kitą, t.y. kad būtų aukšta prekės kokybė, pateikiamos laiku ir teisingai mokėjimo sąskaitos, nebūtų dokumentų klastočių ir kt. Pirkėjo ir pardavėjo savitarpio kontrolė padeda apsisaugoti nuo galimos apgaulės rinkos sandėryje, pastebėti ir laiku ištaisyti klaidas. Šio principo įgyvendinimas priklauso nuo asmeninių pirkėjų ir pardavėjų savybių, nuo jų elgsenos rinkoje. Verslo etikos principas siekia ugdyti moralų ir aukštos kultūros asmenį, kuriam svarbios etikos, dorovės, teisingumo, sąžiningumo bei atsakomybėsnuostatos. 1.4. Rinka ir jos įtaka įmonės veiklai Šiuolaikinėje visuomenėje rinka yra svarbiausias visos ekonominės veiklos organizavimo būdas. Rinka – tai prekinių ir piniginių santykių visuma, prekių ir paslaugų mainai tarp pirkėjų ir pardavėjų, vykstantys pagal prekinės gamybos ir cirkuliacijos dėsnius. Rinka padeda koordinuoti įvairių ekonomikos subjektų veiklą ir tenkinti žmonių poreikius. Ji netapatintina su tam tikra prekyviete, vieta, kurioje vyksta pirkimo – pardavimo sandoriai. Toks požiūris yra per siauras. Bendresnis rinkos supratimas apima prekių kainų formavimo jėgas, paklausą ir pasiūlą. Prekių bei paslaugų kainų lygis ir kitimas informuoja savininkus, kur panaudoti jų išteklius, ką gaminti, kaip gaminti ir kam gaminti, garantuojant didžiausią naudą gamintojams ir vartotojams. Jeigu kurių nors prekių ar paslaugų paklausa didelė, o pasiūla nepatenkina paklausos, tai būtent jų gamybą ir reikia plėsti. Šiuo atveju gamintojai gaus didesnes pajamas, o vartotojai greičiau patenkins savo poreikius trūkstamoms prekėms ar paslaugoms. Svarbiausia šioje situacijoje – aukštesnės kainos. Rinkos vaidmuo geriausiai atsiskleidžia per jos funkcijas: 1) rinka užtikrina racionalų gamybos veiksnių paskirstymą ekonomikoje; 2) rinka, susieja gamybą ir vartojimą į vientisą procesą; 3) rinka suderina vartotojo ir gamintojo interesus; 4) rinka pašalina nuostolingas, nekonkurenciškas įmones; 5) rinka kainų mechanizmo pagalba užtikrina, kad gamybos apimtys atitiktų vartotojų paklausą; 6) rinkoje išryškėja prekių ir paslaugų visuomeninis naudingumas; 7) konkurencijos tarp gamintojų pagalba skatinama techninė pažanga; Prieiname išvadą, jog rinka kainų mechanizmo pagalba užtikrina išteklių, produktų ir pajamų paskirstymą ir panaudojimą ekonomikoje. Rinkos atliekamas funkcijas gali perimti valstybės institucijos, vyriausybė, politinių partijų vadovai; jie gali reikalauti, kad gamintojai gamintų atitinkamas prekes, taupytų išteklius, gerintų prekių kokybę bei asortimentą ir t. t. Tokia ekonomikos organizavimo sistema buvo būdinga administracinei – komandinei valdymo formai. Tačiau ji neįrodė savo gyvybingumo ir buvo priversta užleisti pozicijas rinkos principais pagrįstai ekonomikos valdymo sistemai. Pati rinka skirstoma į: 1) prekių (paslaugų); 2) išteklių rinkas. Prekių rinka, kaip tarpininkas tarp vartotojų ir gamintojų, per kainų kitimą informuoja gamintojus, kokioms prekėms vartotojai išleidžia daugiausiai pinigų, kokias prekes galima brangiausiai parduoti. Todėl gamintojai ir stengiasi gaminti tokias prekes ir tokį jų kiekį, kurių reikalauja rinka ir kurios jiems užtikrina didžiausias pajamas (Jakutis A., 2005) . Išteklių rinkoje susidariusios kainos taip pat padeda gamintojams apsispręsti, kaip gaminti, kokius išteklius naudoti, kad prekių gamybai išleidžiamos lėšos būtų kuo mažesnės, t. y. kad gamybos kaštai būtų kuo mažesni. Kadangi prekės ir ištekliai realizuojami tam tikromis kainomis, išteklių savininkai suinteresuoti taupiai naudoti turimus išteklius, o vartotojai – vartojamas prekes (Jakutis A., 2005, ). Visų šalių ištekliai (resursai) riboti. Ekonominiai ištekliai – tai pagrindinės gamybos proceso sudedamosios dalys. Skiriamos šios ekonominių išteklių grupės: gamtiniai ištekliai, darbo jėga, pagrindinis kapitalas, verslininkystės galimybės (verslumo ištekliai). Visa tai, ko reikia prekių ir paslaugų gamyboje, dėl to dažnai ekonominiai ištekliai, naudojami gamybos procese, vadinami gamybos veiksniais. Todėl būtina pasirinkti, kaip naudoti ribotus išteklius. Visada iškyla pagrindinė ekonomikos problema – rasti efektyviausius ekonominių išteklių paskirstymo būdus ir išspręsti išteklių stygiaus problemą, kuri atsiranda dėl beribių visuomenės poreikių ir ribotų išteklių. Anot, B. Martinkaus ir V. Žilinsko (1997, ), bet kurioje ekonomikoje būtinai veikia tam tikri mechanizmai, padedantys atsakyti į pagrindinius ekonomikos organizavimo klausimus, susijusius su specializacija ir pasirinkimu. Besiformuojant rinkai, iškyla labai daug klausimų (kas transformuojama? kokios bus naudojamos procedūros ir pan.). Todėl, būtina nustatyti rinkos formavimo principus, tikslus, objektą, subjektus, galimus kelius, tempus, procedūras. Jų apibrėžimas, tam tikra prasme, leidžia nustatyti rinkos tapsmo mechanizmą ir tolesnę sisteminio virsmo eigą. (Lydeka Z., 2001, ) Pagrindiniai rinkos formavimo principai yra : Pertvarkymų sistemiškumas – visapusiškas keičiamos sistemos įvertinimas pertvarkymų pradžioje, tarpusavyje siejant, vedamas reformas. Šalies specifikos įvertinimas – šiuo principu įvertinamos gamtinės šalies sąlygos, gyventojų tradicijos ir mentalitetas, šalies geopolitinė ir geoekonominė padėtis, atsilikimas nuo išsivysčiusių pasaulio valstybių mąstas, susiformavusi gamybinė struktūra, mokslinis potencialas. Pasaulinio vystymosi tendencijų analizė. Tai civilizacijos proceso prieštaringumas, gamtos išteklių retumas, tarptautinės integracijos poveikis. Transformacijų tikslų formulavimo tikslingumas. Pagal šį principą vertėtų rengti alternatyvius pertvarkymų variantus, įvertinant juose vidines bei išorines galimybes ir pavojus, parenkant jų įgyvendinimo priemones. Vykdomų pertvarkymų padarinių galutinis įvertinimas. Analizuojamas ekonominės sistemos vientisumo išsaugojimas, ekonominio augimo tempai, įsitvirtinimas pasauliniame ūkyje . Tai reikštų sisteminio virsmo kaštų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasekmių analizę bei atsakomybės faktinį prisiėmimą. Tai ryšiai ir būsenos, kurie reiškiasi virsmo metu nepriklausomai nuo vietos ir laiko. Pagrindiniai dėsningumai galėtų būti šie: a) Pažeidžiamos ankstesniosios visuminės pusiausvyros statinės sąlygos dėl prasidėjusio makroaplinkos, subjektų ir veiklų atlikimo paskatų pradinio pokyčio. b) Pirminis naujosios sistemos atsiradimas vyksta senojoje. c) Tuo pačiu metu vyksta senosios sistemos griovimo ir naujosios kūrimo procesai. d) Ankstesnių apribojimų panaikinimas veiklių žmonių adaptacija . Rinkos formavimo procesų eiga ir rezultatai priklauso nuo vidinių pastangų bei išorinės aplinkos poveikio. Rinkos formavimo proceso unikalumas, nesant analogijos ar visuotinai priimtų, jos vyksmo scenarijų . Rinkos tapsmo trukmė, kaštai ir aktyvieji subjektai yra nevienodi skirtingoms šalims, atskirais istorijos tarpsniais. Strateginis rinkos formavimo tikslas – tai, įsivaizduojama ekonominės sistemos naujoji būsena, į kurią orientuojasi savo nuostatomis bei veiksmais, transformacinius pokyčius inicijuojantis subjektas (Lydeka Z, 2001). Apibendrinant, galima teigti, jog tapsmo pradžioje, vyravusius saviorganizacinius procesus, kaip taisyklė pratęsia ir papildo organizacijos mechanizmas, o valdymo sėkmė nulemta organizaciniu pajėgumu. Rinkos sistema funkcionuos neefektyviai, jeigu vartotojai neturės visos informacijos apie rinkos kainas ar produktų kokybę. Dėl nepakankamos informacijos vienų prekių pasiūla gali būti per didelė, kitų – per maža. Gali pasitaikyti, jog vieni vartotojai nepirks produktų, nors sandoris naudingas, kiti vartotojai įsigys produktų, nuo kurių jiems bus tik blogiau. Pagaliau nepakankama informacija gali visai sustabdyti kai kurias rinkas (Snieška, Startienė, 1997). Informacijos stoka gali nulemti tai, jog konkurencinė rinka bus neefektyvi. R i n k a – tai tokia mainų sfera, kurioje vyksta pirkimo ir pardavimo procesas. Visa, kas reikalinga rinkai susidaryti, yra prekės, kurios galėtų būti perkamos ir parduodamos; vieni žmonės nori jas pirkti, o kiti – parduoti. Pirkėjai ir pardavėjai gali bendrauti tiesiog žodžiu arba laiškais, telefonu, telegrafu, per radiją, televiziją. Būdas ir vieta neturi reikšmės, jei tarp žmonių rinkoje jau užsimezgė kontaktas, pakankamas rastis konkurencijai perkant arba parduodant. Tobuloje rinkoje konkurencija yra visiškai laisva. Ryšiai greiti ir lengvi, čia daug pirkėjų ir pardavėjų. Natūralu, kad rinkos dydis svyruoja priklausomai nuo prekės pobūdžio ir skaičiaus žmonių, siekiančių dalyvauti joje. Todėl rinkos yra, pavyzdžiui, pasaulinės: tam tikros dalies vertybinių popierių; daugelio metalų – tokių kaip auksas, sidabras ir alavas; svarbių medžiagų ir maisto žaliavų – tokių kaip medvilnė, vilna, kaučiukas, kava ir kviečiai. Kita vertus, labai nepatvarių arba pigių ir nepatogių vežti prekių (pavyzdžiui, gėlių, statybinių medžiagų) rinkos yra siauros ir ribotos. Plati rinka būdinga prekėms, kurios turi visuotinę paklausą, patvarios, transportabilios ir lengvai dalomos. Tokias prekes gali pirkti ir parduoti toli vienas nuo kito ir nuo pačių prekių gyvenantys žmonės. Iš tiesų, pirkėjai ir pardavėjai gali būti nei matę, nei lietę tų prekių, kuriomis operuoja; tai pasakytina apie didžiausias medvilnės, kaučiuko, kavos, kviečių ir kitas rinkas. Mažesnės paklausos prekės, kurias, dar ir sudėtinga transportuoti ir atidalinti pavyzdžiams turi visai siauras rinkas. Pavyzdžiui, prašmatnių moteriškų skrybėlaičių rinka labai ribota.Rinka tiriama įvairiais aspektais ir požymiais. Pirmiausia reikia išsiaiškinti, ar rinka yra funkcionuojanti, ar ne. Nefunkcionuojanti rinka yra potenciali, jei ji nesukurta dėl kokių nors būtinų sąlygų, kai įvežtų kokių nors prekių dar nėra, nors pirkėjai yra pasiruošę tas prekes pirkti. Potenciali rinka egzistuoja, ir kai kurioms dar nepradėtoms gaminti prekėms (elektromobiliams). Poreikis jau yra, tačiau tokios prekės dar nesukurtos. Funkcionuojanti rinka yra reali rinka, kurioje realiai vyksta pirkimo – pardavimo procesas. Bet kurioje rinkoje pardavėjas susiduria su daugeliu pirkėjų. Vieni su kitais jie skiriasi poreikiais, pajamomis, įpročiais, charakterio ypatybėmis ir kt.. Pasak B. Martinkaus ir V. Žilinsko (1997) priklausomai nuo to, kas rinkoje svarbiausia, rinkos yra įvairių tipų, tai matome ir lentelėje Nr. 3 3 lentelė Ri Rinkų tipai Vartotojų rinka Sudaro visumą pavienių asmenų, kurie perka sau prekes, naudojasi paslaugomis Pramoninių prekių rinka Sudaro visumą organizacijų ir asmenų, kurie superka medžiagas, gaminius kitoms prekėms gaminti ir teikti paslaugas Prekybininkų tarpininkų rinka Visuma organizacijų ar asmenų, kurie įsigyja prekes parduoti arba naudoti kitiems vartotojams Valstybinė rinka Tai valstybinės ir savivaldybių įstaigos, organizacijos, kurios perka bei nuomoja prekes, reikalingas joms funkcionuoti Esant sudėtingai situacijai ekonomikoje kažkas turi tinkamai valdyti procesus, įvesti tvarką ir apsaugoti nuo chaoso, o tai padaro kainos. Rinkos sąlygų pokyčius atspindi kainų pokyčiai, nes kainos informuoja ir skatina rinkos dalyvius, priverčia juos keisti savo elgseną (Martinkus ir kt., 2001). Kai kuriais atvejais išryškėja rinkos privalumai šioje situacijoje: 1. Rinka skatina gamintojus gaminti tas prekes, kurių pageidauja vartotojas. 2. Skatinamas naujų žinių bei įgūdžių įgijimas. 3. Vartotojai skatinami taupiau naudoti retesnius produktus. 4. Rinka suteikia ekonominę laisvę. 5. Rinka skatina gamintojus taupyti ribotus ir retus išteklius. 6. Rinka suteikia informaciją apie vietines sąlygas. Vertinant rinkos veikimą nuolatos reikėtų pagalvoti su kuo lyginame, kadangi net blogai veikianti rinka gali būti efektyvesnė už kitas ekonomikos alternatyvas. Tačiau rinka galima pasikliauti vien todėl, kadangi ji skatina įmones gaminti tai, ko pageidauja vartotojas, bei moko taupiai naudoti ribotas atsargas, bei išteklius. Nepaisant rinkos veiksmingumo, ji turi ir trūkumų: • Neryžtingieji rinkoje nėra lygūs prieš ryžtingesniuosius dalyvius taip atsiranda klasių skirtumas . • Kai kuriose ekonomikos srityse rinka visiškai nefunkcionuoja. Kai yra kariuomenė, pavieniai asmenys savo gynyba nesirūpina. • Kainos ne visada būna nepaveiktos atskirų asmenų. • Privati vartotojų ir gamintojų veikla gali sukelti nepageidaujamus šalutinio poveikio efektus, teršiamos upės, ežerai, oras. • Nereguliuojama privačios verslininkystės sistema gali būti labai nestabili. • Gamintojas dažnai reklamos pagalba, bei kitomis priemonėmis, pats susikuria vartotojų poreikius. Taigi nors rinka ir gyvybingas mechanizmas, tačiau ji turi savo privalumų ir trūkumų, todėl reikalingas vyriausybės įsikišimas, norint panaikinti kai kuriuos rinkos trūkumus ar bent juos sumažinti. Pasikeitus Lietuvos politiniam statusui, pamažu pradėjo keistis ir visi ūkiniai veiksniai. Kai kurios reformos vis dar tęsiasi ir dabar, tačiau didžiausią kontrastą sukėlę veiksniai jau praeityje. Bene vizualiausiai tai gali iliustruoti pokyčiai maisto prekių rinkoje. Per paskutinįjį dešimtmetį skirtingais laikotarpiais vyravo įvairiausių formų bei apimčių prekyba, kol nusistovėjo Europinius standartus atitinkantis modelis. Dabartinę padėtį maisto pramonės prekybos rinkoje mūsų šalyje toliau ir apžvelgsiu. Maisto produktų prekybos srityje, kaip ir prekyboje apskritai, galioja tie patys principai, t y. prekyba dažniausiai organizuojama dviem budais - didmeninė ir mažmeninė prekyba. Didžiausi prekių srautai juda didmeninėje prekyboje. Mūsų šalyje šioje srityje veikia tokie prekybos organizavimo ir aptarnavimo milžinai kaip „Sanitex", „Mineraliniai vandenys", kitos kiek siauresnės specializacijos kompanijos. Dažnai urminė prekyba vykdoma paties maisto produkto gamintojo iniciatyva. Tačiau eiliniam vartotojui didmeninė prekyba lieka nuošalyje. Tiesiogiai nesusidurdamas su šia veikla kasdieninis klientas mato tik vieną būdą prekei įsigyti - mažmeninės prekybos objektus. Mažmeninė prekyba maisto produktais per pastaruosius 5 - 8 m. keitėsi labiausiai. Didžiausios įtakos tam turejo tai, kad maisto produktai yra pirmojo būtinumo prekės, todel jų paklausa bei perkamoji galia tiesiogiai priklauso nuo klientų finansinės padėties. Kitas veiksnys - rinkos ekonomikos sąlygomis atsiradusi stipri konkurencija. Tiek didelės mūsų šalies įmonės, tiek užsienio kapitalu remiamos kompanijos praktiškai perpildė maisto prekių rinką, to pasekoje pasiūla tapo kur kas didesnė už paklausą. Remiantis Statistikos departamento duomenimis vien per 1994 - 2000 m. mažmeninės prekybos maisto prekėmis objektų plotas padidejo dvigubai (R. Žitkiene ir J. Sekliuckienė, 2002). Žvelgiant į šiandieninę padėtį maisto produktų prekybos rinkoje galima susidaryti nuomonę, kad pasiūla kelis kartus viršija paklausą, o rinka yra seniai perpildyta. Tačiau realūs pavyzdžiai rodo, kad vis dar sparti naujų maisto prekių parduotuvių tinklo plėtra. Tam sąlygas sudaro itin didelės kompanijos, kurios didelių atsargų sandeliavimo bei plataus parduotuvių tinklo visoje šalyje dėka, sugeba klientams pasiūlyti maisto produktus uz patrauklią kainą. Tarp paminėtinų tokio tipo įmonių, visų pirma reikia isskirti „VP Market" prekybos tinką. Nuo jo bando neatsilikti ir užsienio kapitalo turinčios kompanijos, plėtojančios tokius prekybos tinklus kaip „IKI", „Rimi", „Norfa". Didesniam klientų lankomumui gerinti, dažnai dideli maisto produktų prekybos centrai projektuojami kartu su šalia esančiais pramogų šaltiniais ar kitomis, dažniausiai nekonkurentiškomis, parduotuvėmis. Gerai organizuota didžiųjų prekybos centrų veikla leidžia pelnyti vartotojų simpatijas, kas tiesiogiai atsispindi finansinėse ataskaitose. Statistikos departamentas skelbia, kad šių metų sausio - vasario mėn. apyvarta maisto prekių srityje, palyginus su situacija prieš metus, išaugo 2,9 %. Tačiau tai bendri duomenys. Detalizuojant matome, kad didžių prekybos imonių (kuriose dirba virš 50 žmonių) apyvarta išaugo 6,4 %, o mažesniųjų įmonių rodikliai suprastėjo. Vidutinio dydžio įmonėse (10 - 49 žmonės) apyvarta sumažėjo 3,7 %, o mažuosiuose (1 - 9 žmonės) prekybos taškuose situacija tapo blogesnė netgi 20,5 %. Žvelgiant i statistiką peršasi išvada, kad vidutinio ir mažo dydžio maisto produktų prekyvietės po truputį praranda klientų ratą ir yra pasmerktos žlugimui. Tačiau realybėje daug pavyzdžių, kai nedidelės maisto prekių parduotuvės sugeba pelningai dirbti, o ateityje netgi praplėsti prekybos mąstus. Dažniausiai tokių parduotuvių sėkmę garantuoja tinkamai pasirinkta vieta, į klientus orientuotas darbo grafikas (dirbama nuo ankstaus ryto, iki vėlaus vakaro ar netgi visą parą). Mažoms parduotuvėms sėkmę gali garantuoti ir specializuotas asortimentas (pvz., rūkyti mėsos gaminiai). Klientas žinodamas produktų kokybę ir dažniausiai patrauklesnę kainą renkasi butent tokio tipo parduotuvę. Kitas svarbus veiksnys - klientų pažinimas ir abipusio ryšio užmezgimas. Pastovūs parduotuvės lankytojai greitai pradeda pažinti parduotuvės personalą, sužino prekių pristatymo dienas, pasitiki pardavėjų patarimais. Parduotuvės personalas savo ruožtu įgauna pasitikėjimą pastoviais klientais, ko pasekoje gali atlikti nors ir neteisėtus, bet efektyvius pardavimus, kai prekė duodama „į skolą". Mūsų šalyje kol kas tai vis dar aktualu, tokiu būdu dažniausiai maisto produktus įsigyti bando socialiai remtini žmonės, kuriems socialinės išmokos ar pensijos mokamos periodiškai, tačiau ne visada užtenka finansinių išteklių. Mažų parduotuvių sėkmę be visų čia išvardintų veiksnių ,lemia ir tikslingas vidinių išteklių paskirstymas. Nuo to, kaip sugebama vadovauti tiek personalui, tiek prekių srautų judėjimui ir asortimento priežiūrai, tiesiogiai priklauso ir įmonės veiklos efektyvumo rodikliai. 2.IĮ ”JOVARAS”EKONOMINĖS VEIKLOS VERTINIMAS 2.1. Darbo metodikos priemonių aprašymas Darbo metodikai ir priemonėm informaciją ėmiau iš ( Tidikio R. Socialinių mokslų tyrimų metodologija, 2003). Aptariant mokslinio darbo metodus, stengiamės kritiškai juos vertinti ir parodyti, kad socialiniuose tyrimuose nėra universalaus metodo, o kiekvienas metodas turi savo privalumų ir trūkumų. Skaičiavimas duomenis ėmiau iš įmonės buhalterinių duomenų. Skaičiuojant IĮ “ Jovaras” pagrindinių rodiklių kaitą 2003- 2005 m. , duomenys puikiai iliustruoja, kad personalo skaičiaus didinimas ženkliai mažina išdirbį.Siekiant nustatyti apyvartos, išdirbio ir vidutinio darbo užmokesčio įtaką personalo išlaidų sumai visus planinius rodiklius ėmiau iš 2004m. įmonės ataskaitos, o faktinius - 2003m. Įmonės veiklos efektyvumui tiesioginės neigiamos įtakos turi išlaidų didėjimas, kurių didelę dalį sudaro personalo išlaidos. Svarbiausių įmonės veiklos rodiklių pagrindu atlikti skaičiavimai parodė. Kad personalo išlaikdos labiausiai priklauso nuo realizuojamų prekių sumos. 2003 m. apyvartos duomenimis remiantis kaip faktu, personalo išlaidos planuojamiems metams sumažėtų netgi 12 % . Įmonės personalo išlaidos taip pat mažėtų ir mažinant vidutinį metinį darbo užmokestį, o didėtų vienu atveju – jeigu sumažėtų pardavėjų darbo našumas. Personalo išlaidų mažinimas mažinant darbo užmokestį nėra tvirtas pagrindas augančio ekonomikos šalyje, tuo tarpu mažėjanti realizacija personalo išlaidas taupytų kyr kas efektyviau, tačiau be papildomų skaičiavimų negalima pasakyti kaip tai atsilieps įmonės pelnui. 2.2 IĮ “ Jovaras” veiklos charakteristika Įmonės veiklos efektyvumo vertinimui pasirinkau ĮĮ „Jovaras". Tai smulkaus verslo įmonė, kuri užsiima mažmenine maisto produktų prekyba. Ši įmonė savo veiklą pradėjo 1992 m. Plungės mieste. Prekybos objektas įsikūręs šalia judriausios miesto gatvės, tankiai gyvenamame rajone. IĮ „Jovaras" veiklos pradžioje prekyba buvo vykdoma 9 m2 ploto prekyvietėje (kioske). Įmonėje tuo metu be savininko dirbo tik vienas samdomas darbuotojas. Ne itin didelės apyvartos, tačiau pelninga prekyba paskatino praplėsti prekybinį plotą bei asortimentą To pasekoje, 1998 m. toje pačioje vietoje pastatyta nauja, maždaug 100 m2 parduotuvė. Išaugus prekybiniam plotui bei pardavimų mąstui, atsirado poreikis didinti darbuotojų skaičių. Šiuo metu įmonėje dirba jau 6 samdomi darbuotojai - buhalterė, vadybininkas ir 4 pardavėjos. Kolektyvas yra jaunas, amžiaus vidurkis nesiekia 30 m., todėl įmonėje vyrauja geras mikroklimatas, gimsta-daug idėjų dėl prekybos skatinimo. Kaip jau minėjau pagrindinis šios prekybos įmonės asortimentas - maisto prekės. Visas prekes, kuriomis šiuo metu prekiaujama, galima suskirstyti į tokias maisto produktų grupes: • duona, pyragai ir kiti miltiniai gaminiai, • pienas ir jo produktai, • mėsa ir jos gaminiai, • žuvis ir jos produktai, • šaldyti pusfabrikačiai, • ledai, • kava,arbata, • gaivieji gėrimai, • alkoholiniai gėrimai,tabako gaminiai, • kitos maisto prekės. Tai didžiausią apyvartos dalį sudarančios prekės, tačiau parduotuvė taip pat prekiauja ir pagrindinėmis buities bei kanceliarinėmis prekėmis. Tokių prekių paklausą sąlygoja aplink esantys daugiabučiai namai, vidurinė mokykla. Pirkimo planavimas – tai viena iš valdymo funkcijų, kuri atsako į pagrindinį klausimą įmonėje dirbantiems darbuotojams - ką daryti, kad būtų tinkamai įvertintos kitos valdymo visumos funkcijos (organizavimas, kontrolė, vadovavimas). Pirkimo planavimo tyrimas vyksta nuolatos, nuo to laiko kai preke buvo nupirkta ir iki to laiko kai ji buvo parduota. Vykdant pirkimą įmonė atsižvelgia į paklausos pokyčius. Kadangi tiekėjų ratas Lietuvoje yra didelis, įmonė pasirenka patikimiausias tiekėjus. Šį pasirinkimą lemia: siūloma tiekėjų prekių kaina, nes ši kaina įmonėje užims didesnę dalį prekės savikainos; tiekėjo turimas asortimentas, nes daug daugiau patogu, turėti kelius stambius tiekėjus nei 10-čia mažų ; asortimento, prekių rūšių paklausa rinkoje, nes nuo tokių prekių daugiausiai priklauso įmonės apyvarta; tiekėjo turimas vienos rūšies prekių kiekis, nes darant užsakymus, tiekėjas sugebėtų jį atlikti; kaina, ji turi būti prieinamiausia, atitinkanti paklausos ir pasiūlos santykiui; tiekimo laikas, jis turi būti pastovus, geriau nurodytu tiekimo grafiku; tiekimo ir mokėjimo sąlygas. Tiekimas turėtų vykti tiekėjo nuosavu transportu; mokėjimo sąlygos. Tiekimas turi būti konsignaciniu būdu, tai yra mokėjimas vyksta tada kai tiekėjo pristatyta prekė bus parduota, mokėjimas vyktų pagal nustatytą grafiką. Prekių priėmimo uždaviniai yra šie: • Priimti prekes; • Patikrinti, ar transportavimo metu nepažeistas įpakavimas; • Patikrinti prekių savybes; • Nustatyti prekių pažeidimus ir matomus trūkumus; • Sulyginti užsakyme ir faktūroje nurodytos gautų prekių rūšį, kiekį ir kainą • Pranešti apie neatitikimus, pagal instrukcijas imtis įmonėje įprastų priemonių; Priimant prekes, reikia atidžiai ir kruopščiai atlikti visus nurodytus uždavinius, kadangi jei iš anksto pastebėti atvežtų prekių tr8kūmą, galima vietoje surašyti aktą, dėl trūkstamų atvežtų prekių, ir ta pačia diena susisiekti su tiekėju, taip galima išvengti ateityje įmanomus pasiaiškinimus kada ir dėl kieno kaltės įvyko atgabentų prekių trukumas. Prekės šioje įmonėje priima vadybininkas ir apskaitos skyriaus darbuotojas. Vienas iš svarbiausių prekių priėmimo momentų yra sulyginti užsakyme ir faktūroje, krovinio važtaraštyje nurodytas gautų prekių rūšį, kiekį ir kainą. Atsargų kontrolė yra būtina kiekvienoje įmonėje. Įmonės vadovai, buhalterijos skyrius turi tiksliai ir laiku žinoti koks yra atsargų kiekis. Ne vien tam, kad žinoti atsargų likučius, darant atsiskaitymus, bet ir tam, kad analizuoti kokias prekės turi paklausą, kurių yra perdaug, kurias galima nukainuoti ar priimti kitą sprendimą. Tad galima pasakyti, kad atsargų kontrolė yra būtina, ir jos rezultatai labai svarbus visiems įmonėms skyriams. 1Į „Jovaras" prekes tiekia per 30 tiekėjų, su kuriais yra pasirašytos bendradarbiavimo sutartys. Pagrindiniai iš jų - AB „Žemaitijos pienas", UAB „Stragutės mėsa", UAB „Plungės duona", UAB „Augma", „Sanitex", UAB „Švyturys", UAB „Mineraliniai vandenys", UAB „Vičiunai" ir kt. Nuolatinis parduotuvės administracijos bendradarbiavimas su tiekėjų atstovais leidžia klientams pasiūlyti platų šviežių produktų asortimentą ir taip išlikti konkurencingais rinkoje. Pardavėjas stengiasi patenkinti pirkėjo poreikius, lūkesčius, kitaip sakant, vien iš to priklauso įmonės pelnas. O pardavėjas tai yra paskutine grandis tarp prekės gavimo ir pirkėjo. Tad pardavėjo požiūris į savo darbą turi būti atsakingas, nes nuo jo priklauso ir įmonės įvaizdis pirkėjo akyse, reputacija ir t.t. Įmonė iškelia būtiniausius reikalavimus sau ir pardavėjui. Žmonės labai skirtingai elgiasi pasirinkdami prekes ir paslaugas vartoti. Jų svajonės, norai ir siekiai tiek kiekio, tiek kokybės prasme labai skirtingi. Be to, jie yra neapibrėžti. Vienas patenkintas poreikis skatina naują poreikį. Poreikio patenkinimas – tai žmogaus pasitenkinimo ar nepasitenkinimo būsena, kurią jis nori pratęsti arba nutraukti. Dažnai gėrybė, teikianti pasitenkinimą vienam žmogui, nepageidautina kitam. Iš daugelio alternatyvių gėrybių žmonės renkasi, jų manymu, geriausią. Šia prasme pasirinkimo galimybes galima pirmenybiškai grupuoti, t.y. vienus poreikius iškelti į pirmą vietą, kitus nustumti toliau, o trečius vertinti kaip nebūtinai tenkintinus. Paprastai pirmenybių skalės viršuje yra būtiniausi poreikiai, t.y. tie, be kurių žmogus iš viso negalėtų gyventi. Parduotuvė dirba nuo 7 iki 21 val., siekiant išlikti patraukliems ir neprarasti klientų, parduotuvė tokiu pat grafiku dirba ir išeiginėmis dienomis. Prasidėjus vasaros sezonui parduotuvės darbo laikas prailginamas, tuo metu dirbama viena valanda ilgiau. Iš pateikto įmonės apibūdinimo galima susidaryti įspūdį, kad tai viena iš daugelio tokio tipo maisto prekių parduotuvių, kurios vis dar populiarios mūsų šalyje. Dažniausiai tokios įmonės neatlieka savo veiklos efektyvumo analizės, dėl ko lieka nepastebėti nepelningi veiksniai, kurie kasdieninėje veikloje atrodo savaime suprantami. Tai gali būti turimų atsargų valdymas, darbo grafikai, žmogiškųjų išteklių paskirstymas ir pan. 2.3.Įmonės “ Jovaras” veiklos analizės tikslai, uždaviniai ir metodai Kaip jau minėjau, mažose įmonėse, netgi ir nedidelės finansinės išmokos ar pastovūs kaštai (personalo, nekilnojamo turto nuomos ar išlaikymo, sandėliavimo ir pan.) sudaro didelę finansinių rodiklių procentinę dalį. Kadangi mano analizuojama parduotuvė kartu su prekių sandėliavimo patalpomis yra tiesioginė savininkų nuosavybė, todėl minimalizuoti šioje vietoje patiriamas išlaidas praktiškai neįmanoma, tačiau tikslinga apskaičiuoti dabartinio personalo veiklos efektyvumą. IĮ „Jovaras" siūlomas prekių asortimentas nuolat plečiamas. Tinkamai parinktas ir atitinkantis klientų poreikius prekių spektras sudaro sąlygas apyvartos didėjimui. Tai iliustruoja ir finansiniai pastarųjų 3 m. rodikliai. 2003 m. metinė apyvarta nesiekė 700 000 Lt. (685 808,24 Lt.), po metų ji išaugo daugiau nei 50 000 Lt. (739 597,12 Lt.). 2005 m. metinė apyvarta beveik siekė milijono ribą, ji buvo 958 114,45 Lt. Augančią apyvartą sąlygoja ne tik subjektyvus asortimento išplėtimo veiksnys, tačiau ir augantis klientų pragyvenimo lygis, kai maisto produktams skiriama vis daugiau pajamų. Tačiau apyvartos augimas negarantuoja augančio pelno rodiklių. Dėl produktų žaliavų pabrangimo didėja prekės savikaina, o gausūs konkurentai neleidžia palaikyti aukšto prekių antkainio. Taip pat keičiantis ekonominei situacijai didėja papildomos išlaidos, tokios kaip aptarnavimo mokesčiai, atlyginimai darbuotojams bei pačių darbuotojų skaičius ar panašūs veiksniai. Per 2003 - 2005 m. patirtų išlaidų sumos, skaičiuojant prekės savikainą ir papildomas išmokas personalui ir valstybei, pasiskirstė taip: 2003 m. - 43 891,72 Lt., 2004m. - 56 948,98 Lt., 2005m. - 73 774,81 Lt. Patirtos išlaidos lėmė tai, kad didėjant apyvartai gaunamas pelnas negalėjo tolygiai kilti. Per pastaruosius 3 m. didžiausias pelnas buvo 2003 m. (24 689,10 lt.), mažiausias - 2004 m. (17 010,73 Lt_). Prieš metus pelnas vėl išaugo (22 036,64 Lt.), tačiau nepasiekė 2003 m. rodiklių. Parduotuvės asortimentas parenkamas taip, kad pelningiausi produktai butų populiariausi tarp klienų. Šiuo metu apyvarta pagal prekių grupes pasiskirsto taip: • duona, pyragai ir kiti miltiniai gaminiai - 8 %, • pienas ir jo produktai - 10 %, • mėsa ir jos gaminiai - 30 %, • žuvis ir jos produktai - 6 %, • šaldyti pusfabrikačiai - 5 %, • ledai - 2 %, • kava, arbata - 3 %, • gaivieji gėrimai - 2 %, • alkoholiniai gėrimai, tabako gaminiai - 20 %, • kitos maisto prekės - 14 %. Įmonėje naudojama kasų sistema yra standartine mažųjų individualių įmonių. Yra kasos aparatas, jis nėra kompiuterizuotas, nes tai gan brangi įranga. Kasos aparatas išmuša kvitą, kuriame yra visi reikalingi rekvizitai: • įmonės pavadinimas; • įmonės kodas; • data; • kiekis; • kaina; • suma; • nurodytas PVM mokesčio suma; • kvito numeris; • kasos aparato unikalus numeris. Šio kasos aparato minusas yra tai, kad nėra nurodytas prekės pavadinimas, todėl negalima tiesiogiai dienos pabaigoje sužinoti kiek ir kokių prekių buvo parduota. Tai neleidžia padaryti, kontroliuoti prekių pardavimą tai, kad prekių asortimentas yra labai platus ir tai, kad kasos aparatas yra gan primityvus, jeigu įmonė norėtų tobulinti kasos funkcijas, jai tektų įrengti visą kompiuterizuotą kasos sistemą, kuri būtų prijungta prie pagrindinio kompiuterio, tokiu būdu būtų lengvai stebėti prekių pardavimo eiga. Kasos duomenys, t.y. kasos aparato dienos, mėnesio, ketvirčio, puse metų ir metų ataskaitos duomenys yra surašomos į kasos knygą, ūkinių operacijų registravimo žiniaraštį, elektroninį kasos aparato kasos žurnalą. Pagal šiuos duomenys apskaičiuojamas PVM mokestis, pajamų mokestis, kelių mokestis, socialinio draudimo mokestis. Parduotų prekių kaina apskaičiuojama tokiu būdu, prie šios prekes savikainos, t.y. šios prekes pirkimo savikainos, kurį bus sumokėta tiekėjui, pridedamas antkainis. Į prekes savikaina neįskaičiuojamas kitos papildomos patirtos išlaidos su prekės įsigijimu pvz., kelionės išlaidos, atsargų laikymo sandėlyje sąnaudos, nes šios sąnaudos yra labai mažos palyginus su prekių apyvartą, ir būtų netikslinga kiekviena karta apskaičiuoti tikslią prekių įsigijimo savikainą. Imdamiesi bet kokios skatinamosios veiklos, pirmiausia reikia nustatyti pardavimų tikslus ir nuspręsti, kaip reikia sudėlioti akcentus reklamos, pardavimų skatinimo ir rėmimo srityse. Skatinamosios veiklos tikslai: • atkreipti potencialių vartotojų dėmesį į bendrovę ir jos prekes; • paspartinti pirkimus, informuojant pirkėjus apie prekės savybes bei naudingumą; • parduoti prekes, paslaugas; • pakeisti nuomones, požiūrius, vadinasi, ir rinkos proporcijas; • informuoti ir kartu įtikinti; • išlaikyti dabartinius vartotojus ir patraukti į savo pusę naujus; • gerinti įmonės reputaciją; • padidinti prekybos pagal užsakymus apimtį; • sumažinti pardavimo savikainą ir atitinkamai padidinti pirkinio vertingumą. Pardavimai skatinami dažniausiai organizuojant trumpą skatinimo renginį, kuriuo siekiama paveikti vartotojų įpročius ir padidinti pardavimus. Reklaminės kampanijos turi būti reguliarios ir efektyvios – jos grindžiamos teisinga informacija, tinkamu žiniasklaidos priemonės pasirinkimu ir vykusiu laiko grafiku. Informaciniame pranešime reikia pabrėžti, ką pirkėjas norėtų pirkti, ir ką bendrovė gali jam pasiūlyti. Pardavimo skatinimas pasireiškia per bendravimą su vartotoju ar potencialiu pirkėju (klientu) pasitelkiant įvairius pardavimo būdus, tiesioginius kontaktus, prekių ekspoziciją, informacijos ir kitas priemones, viešosios nuomonės formavimą, aktyviai veikiančias vartotojų nuomonę apie firmą ir jos produktą. Komercinės veiklos rėmimas apima šias sudėtinės dalis: • prekių judėjimo organizavimą; • prekybos darbuotojų skatinimą; • kainų ir nuolaidų sistemą; • pirkėjų ir klientų informavimą ir reklamą; • darbą su visuomene. Kad reklamos priemonės pasiektų reikiamą efektą, būtina laikomasi šių rekomendacijų: • tiksliai išsiaiškinti, kam rinkoje skitas produktas ir kam adresuota reklama; • daryti viską, kad firmos ir prekės ženklai būtų pastebimi ir išsiskirtų iš kitų ir negalima būtų jų supainioti; • reklamuojant vadovautis ne tik jausmais, bet ir faktais; • suformuluoti reklamos skelbimų, prekių prospektų ir katalogų ryškius ir įtaigius pavadinimus; • reklamoje plačiau naudoti iliustracijas ir kitas vaizdines priemones; • reklamos prospektuose, kataloguose, net skelbimuose plačiau naudoti kuponus ir kitas pardavimą skatinančias priemonės; • apie firmą ir jos produktus sukurti viešumo aplinką; • nenutraukti reklamos. Kol ji neišsėmė visų savo galimybių; • pasistengti išryškinti visus produkto privalomus ir suteikiamą vartotojui naudą; • pademonstruoti produkto išskirtinumo ir unikalumo bruožus, pagerintas charakteristikas, suteikiančias pirkėjui didesnę naudą negu jis sumoka už prekę ar paslaugą. Reklamuojant savo prekes ir paslaugas negalima pamiršti ir savo firmos įvaizdžio. Tam ištikimai tarnauja firmos vardas, ženklas, stilius. Firmos stilius – tai įvairių spalvų, grafikos, poligrafijos, eksterjero ir interjero, prekės dizaino bei kitų nuolatinių elementų visuma, užtikrinanti firmos prekių ir paslaugų, jos vidinio ir išorinio įvaizdžio, visuomenės nuomonės ir skleidžiamos informacijos vienybę. Reklama turi tie teigiamų, tiek ir neigiamų bruožų bei savybių. Prie teigiamų galima priskirti prieinamumą, informuotumą, galimybę panaudoti daugelį priemonių ir reklamos rūšių bei jų išankstinę kontrolę. Reklama atlieka rinkos formavimo vaidmenį, palengvina prasiskverbti į rinką, paveikia tarpininkus ir kitus rėmėjus. Prie neigiamų reklamos savybių galima priskirti reklamos priemonių standartizaciją, kuri nėra skirta individualiam vartotojui, o jų visumai, dideles išlaidas, kai vienam vartotojui jos labai mažos, grįžtamojo ryšio silpnumą ar jo nebuvimą, galimybę ignoruoti reklamos priemones, blogą jų įsiminimą, nepakankamą informatyvumą, įtaigumą, uždelstą poveikį, konkurentų nepageidaujamą reakciją ir kitas. Pardavimas su atviru (laisvu) priimu prie prekių ypač didelėse parduotuvėse įgauna kitą prasmę, kai asortimentas yra keli dešimtis tūkstančių pavadinimų, o pasirinkimo laikas ribotas. Reikia greitai susiorientuoti šioje prekių įvairovėje. Tam padeda pardavimo technologija, angliškai vadinama merchandising, kuri suprantama kaip prekybos įrenginių ir prekių paskirstymas bei išdėstymas prekybos salėje. Tai tyrimų ir techninių bei kitokių metodų visuma, leidžianti pasiekti didžiausią realizacijos ir pajamų apimtį prekybos ploto vienetui arba prekių lentynos ilgio vienetui bei fasadu išdėstytų prekių kiekiui. Prekių išdėstymas lentynose taip pat turi įtaką apyvartai. Geriausios prekių išdėstymo vietos yra vadinamose gondole. Tai prekystaliai, turinys įgaubtą formą, ir rentabiliausios prekės išdėstomos rankų ir akių lygyje. Reklamos panaudojimas mokomojoje įmonėje yra nevisai pilnas, nepilnai išnaudojami visos reklamos galimybės. Įmonė ne reklamuoja prekes tiesiogiai. Pritraukdama vartotojus ji reklamuoja įmonės vardą. Reklamos priemonės yra vietine radijo stotis, taip pat vietiniai laikraščiai. Nors šiuo metu parduotuvėje oficialiai dirba 4 pardavėjos, tačiau viena iš jų yra motinystės atostogose. Likusių 3 pardavėjų darbas organizuotas taip, kad didžiausiu klientų srauto metu parduotuvėje dirbtų 2 darbuotojos. Dviejų pardavėjų darbo grafikas yra slenkantis, jos dirba po 2 dienas iš eilės nuo 10 iki 21 val., t.y. iki parduotuvės uždarymo. Trečia darbuotoja dirba kiekvieną darbo dieną nuo 7 iki 17 val. Grafikas yra orientuotas į tiekėjų ir klientų srautus, todėl taip dirbant klientų aptarnavimas tampa operatyvesnis, o pardavėjos nepatiria didelio fizinio nuovargio. Per vieną darbo dieną parduotuvėje apsilanko 350 - 450 klientų, todėl matematiškai skaičiuojant vienam klientui aptarnauti skiriama apie 2 min. Toks aptarnavimo laikas atitinka realybę, kai klientų srautas yra tolygus ir ne itin intensyvus. Savaime suprantama, kad toks srautas praktiškai negali būti pastovus, todel klientų aptarnavimui piko metu antra pardavėja labai pagelbsti aptarnavimo kokybei gerinti. Laisvesniu metu parduotuvėje dirbančios pardavėjos, be pagrindinės funkcijos - prekių pardavimo klientams, dar atlieka tokias funkcijas kaip prekių priėmimas iš tiekėjų bei atsiskaitymas su dalimi is jų, asortimento priežiūra, prekių eksponavimas bei pagrindinės tvarkos prekybos salėje palaikymas. IĮ „Jovaras" dirbančios pardavėjos keičiasi retai. Šiuo metu dirbančiųjų stažas yra 4, 3 ir 1 metai. Mėnesinis atlyginimas su darbo stažu nėra susietas, tačiau bandomuoju laikotarpiu yra mažesnis. Per mėnesį pardavėjos vidutiniškai uždirba 750 Lt. (9000 Lt. per metus), neskaičiuojant jau sumokėtos mokesčių dalies. Maisto produktų kainų maksimalų lygį diktuoja konkurentai, kurių kiekis nuo parduotuvės atidarymo laikų labai pasikeitė. Dar prieš 5 m. tebuvo vienas didelis konkurentas, kas leido disponuoti didesniais antkainiais, tačiau prieš kelis metus šalia buvo pastatyti dar 2 dideli prekybos centrai, kurie pasiūlydami mažesnes kainas nuviliojo didelę dali klientų. Viso to pasekoje parduotuvės savininkams teko priimti sprendimą dėl kainų mažinimo. Vidutinis antkainis, kuris pries 3 - 4 m. buvo apie 18 %, dabar sumažejo iki 10 %. Jo sumažėjimą lėmė ne tik konkurentai, bet ir dėl žaliavų pabrangimo pakilę produkų pirkimo iš tiekėjų kainos. Didesnis antkainis šiuo metu išlikęs tose prekių grupėse, kurias tiekiančios firmos taiko papildomas nuolaidas. Dėl antkainio sumažėjimo patiriamas pelno neprieaugis kompensuojamas platesniu asortimentu ir didesne prekių apyvarta. 2.4. Įmonės veiklą apibūdinačių ekonominių rodiklų analizė Per paskutinius 3 m. IĮ „Jovaras" prekių apyvarta nuosekliai augo, taip pat tolygiai didėjo ir patiriamos išlaidos. Tačiau to paties negalima pasakyti apie gaunamą pelną. 2005 m. dėl patiriamų didelių išlaidų ir nepakankamai didelės apyvartos, pelnas nepasiekė ankstesnių metų duomenų. Visi pagrindiniai statistiniai duomenys pateikti 4 lentėleje. 4 lentelė IĮ „Jovaras" pagrindinių rodiklių kaita 2003 - 2005 m Rodikliai 2003 m. Lt. 2004 m. Lt. Dinamika % Pokytis 2005 m. Lt. Dinamika % Pokytis Absoliutus % Absoliutus % Apyvarta 658808,24 739597,12 112,26 80788,88 12,26 958114,45 129,55 218517,33 29,55 Pelnas 24689,10 17010,73 68,90 -7678,37 -31,10 22036,64 129,55 5025,91 29,55 Išlaidos 634119,14 722586,39 113,95 88467,25 13,95 936077,81 129,55 213491,42 29,55 Reikia pažymėti, kad 4 lentelėje pateiktos patirtos išlaidos apskaišiuotos susumavus ne tik patiriamus kaštus, tačiau prie jų taip pat pridėjus prekių pirkimo sumas bei PVM. Kaip matome, patiriamų išlaidų išaugimas kardinaliai pakeitė gaunamą pelną. 2004 m. per 13 % išaugusios išlaidos leido pasiekti praėjusių metų pelno rezultatus tik nepilnai 70 %. 2005 m. pelnas stabilizuotas tik išaugusios apyvartos dėka. Mažai įmonei labai svarbu stiprėjant konkurencinei kovai palaikyti stabilius pelno rodiklius. Mano nagrinėjamai įmonei, nors ir didėjant išlaidoms, tai pavyksta padaryti tolygiai didejant apyvartai. Grafiškai tai pavaizduota 1 pav. 2003m. 2004m. 2005m. 1pav.IĮ“Jovaras“ pagrindiniai rodikliai 2003-2005m. Grafike pavaizduota kiekvienų metų apyvarta. Jos augimas akivaizdus net ir be skaitinės išraiskos. Išlaidas rodančios kreivės pokyčiai taip pat akivaizdūs. Tuo tarpu pelno kaita lyginant su ankstesnių duomenų mąstais yra sunkiai pastebima. 2004 m. pelno dinamika buvo neigiama, tai lėmė išaugusios išlaidos, iš kurių svarbiausios - padideję produktų pirkimo kainos, išaugę personalo kaštai bei viso to nekompensuojanti apyvarta. 5 lentelė IĮ „Jovaras“ 2003 – 2005 m. apyvartos ir darbo rodikliai 5lentelėje parodyta kaip augančiai apyvartai įtakos turi personalo valdymas, t.y., kaip didėjant darbuotojų skaičiui, keičiasi išdirbis bei personalo išlaidos ir kokia yra rodiklių dinamika. Duomenys puikiai iliustruoja, kad personalo skaičiaus didinimas ženkliai mažina išdirblį. Tačiau alternatyvus variantai neįmanomi, nes tampa neįmanoma trims darbuotojams atlikti begalę papildomų funkcijų tuo pat metu operatyviai aptarnaujant nuolat didėjantį klientų srautą. Personalo išdirbis 2004 m. sumažėjo daugiau nei 32 %, taciau 2005 m., nepaisant dar 20 % padidėjusių darbuotojų skaičiumi, jis jau buvo teigiamas (išaugo beveik 8 %). Vidutinis vieno 1Į „Jovaras" darbuotojo užmokestis per metus išaugo 6 - 9 %. Tai bendram ekonomikos augimui adekvatus rodiklis, kuris tiesiogiai priklauso nuo minimalių išmokų didinimo. Del šių priežasčių personalo išlaidų vienam darbuotojui sumažinti neįmanoma, tačiau išlieka klausimas ar įmonės vadovybę gali tenkinti kasmetine 130 - 170 % dinamika. Personalo išlaidas įtakojantys rodikliai pavaizduoti 6 lentelėje, kurioje pateikti perskaičiavimo variantai, naudojant grandininio perstatinėjimo metodą. 6 lentelė Perskaičiavimo variantai Rodikliai 2005 m. 1 var. planas 2005 m. 2 var. planas 2005 m. 3 var. planas 2004 m. IV var. faktas Prekių apyvarta, Lt. (R) 958.114, 45 739.597,12 739.597,12 739.597,12 Išdirbis, Lt. (I) 159.685,74 159.685,74 147.019,42 147.919,42 Vidutinis metinis 1 darbuotojo darbo užmokestis, Lt. (Uv) 9000,00 9000.00 9000,00 8280,00 Personalo išlaidos, Lt. (Du) 54.000,00 41.684,21 45.000,00 41.400,00 Siekiant nustatyti apyvartos, išdirbio ir vidutinio darbo užmokesčio įtaką personalo išlaidų sumai visus planinius rodiklius ėmiau iš 2005 m. įmonės ataskaitos, o faktinius - iš 2004 m. 7 lentelėje pateikti gautų skaičiavimų rezultatai, iliustruojantys visų trijų faktorių įtaką personalo išlaidoms . 7lentelė IĮ„Jovaras" faktorių įtaka personalo išlaidoms Bendras visų faktorių skirtumas tarp fakto ir plano yra labai didelis. Nors bendra suma (12 600 Lt.) ir nėra labai didelė, tačiau tokioje nedidelėje įmonėje tai sudaro netgi 22,33 %. Kaip matyti is detalizuotų duomenų, šie skaičiai labai panašūs i realizacijos, kaip fakto personalo išlaidoms, įtaką. Faktinė apyvarta už planinę yra mažesnė 218 517,33 Lt., kas ir nulemia jos pasekoje besikeičiančias personalo išlaidas. Santykinis pokytis dėl faktinės apyvartos yra netgi didesnis už suminį visų rodiklių santykį, jis yra 22,8 %. Tai reiškia, kad sumažinus realizaciją, tačiau palikus tokį pat darbuotojų išdirbį ir darbo užmokestį, personalo išlaidos sumažėtų 12 315,79 Lt. Imant kaip faktą 2004 m. darbo užmokestį, personalo išlaidos taip pat mažėtų. Tiesa, šis pokytis būtų kur kas mažesnis ir sudarytų 6,67 % (3600 Lt.). Tuo tarpu remiantis faktinių išdirbių planuojamos personalo išlaidos didėja 6,14 %, t.y. 3315,79 Lt. Taip yra todėl, kad faktinis našumas yra mažesnis nei planuojamajame periode, vienam darbuotojui tenka kur kas mažesnė apyvarta. Apibendrinant 7 lentelėje pateiktus duomenis, galima dar kartą pažymėti, kad personalo išlaidos is esmės priklauso nuo faktinės realizacijos, o kiti faktoriai išlaidas įtakoja labai panašiai. Tačiau remiantis vienpusiškais duomenimis negalima pasakyti, ar personalo išlaidų taupymas mažinant realizaciją yra naudingas įmonei, reikia išanalizuoti ir kitus finansinę naudą teikiančius rodiklius. Darbo užmokestis per pastaruosius keletą metų kilo visuose Lietuvos įmonėse, todėl nekeista, kad ir "Jovaras" darbuotojų atlyginimai po truputį augo. Per 3 m. vidutinis metinis darbo užmokestis šioje įmonėje pasikeitė nuo 7800 Lt. iki 9000 Lt. Detali su darbo užmokesčiu susijusi rodiklių kaita parodyta 8 lentelėje. 8 lentelė 1Į „Jovaras" personalo darbo užmokesčio fondo ir išlaidų lygio kaita 2003- 2005 m. Iš lentelės duomenų matyti, kad kur kas pastebimesnis už atlyginimo augimą buvo metinio darbo užmokesčio fondo didėjimas. Jis išaugo daugiau nei 2 kartus, tačiau to priežastys labiau sietinos ne su atlyginimų didinimu, o su personalo skaičiaus padvigubėjimu. Pastarasis faktorius nulėmė ir tai, kad išaugo ir darbo užmokesčio išlaidų lygis. Tiesa, šis lygis išaugo santykinai mažiau nei užmokesčio fondas, nes jį kompensuoja auganti apyvarta. Vis tik išlaidų lygis 2003 m. sudarė 3,55 %, 0 2005 m. jau siekė 5,64 %. Mano nagrinėjamoje maisto prekių parduotuvėje be vadybininko, buhalterės ir įmonės savininkės šiuo metu dirba ir 3 pardavėjos. Jų darbo specifika tokia, kad didžiąją darbo dienos dalį prekybos salėje pastoviai dirba 2 darbuotojos. Tikslinga įvertinti ar toks pardavejų kiekis ir darbo grafikas yra būtinas normaliam parduotuvės darbo režimui palaikyti. Skaičiavimai, remiantis vidutine kasdienine prekių apyvarta, parodė, kad per valandą parduodamų prekių kiekiai bei jų finansinė išraiška atitinka poreikį vienu metu dirbti 2 pardavėjoms. Tačiau detaliau nagrinėjant aptarnaujamų klientų kiekį per laiko vienetą paaiškėja, kad įprastu ir pastoviu ritmu klientus aptarnauti sugebėtų ir viena darbuotoja. Šioje vietoje gali iškilti netikslumų, nes parduotuvė yra maža, todėl joje dirbančių pardavėjų darbo specifika yra visiškai kitokia, nei didžiuosiuose prekybos centruose dirbančių kasininkių. Mano nagrinėjamoje įmonėje pardavėjoms tenka bendrauti ne tik su klientais, bet ir su tiekėjais, o taip pat prižiūrėti prekių išdėstymą bei atlikti daugelį kitų papildomų funkcijų. Peržvelgus kelių pastarųjų metų IĮ „Jovaras" ekonominius bei su personalu susijusius rodiklius, galima apibendrinti įtaką įmonės veiklai darančių rodiklių kitimą. Visų pirma labai svarbu yra tai, kad aštrėjant konkurencinei situacijai mažmeninėje maisto produktų prekyboje, šios įmonės apyvarta nesustojo vietoje, o vis dar stabiliai kyla. Tačiau tuo pačiu didėja ir patiriamos išlaidos, kurios ne visada leidžia pasiekti norimą pelną. Galima papildomų išlaidų priežastis - netinkamas personalo administravimas. Atlikus statistinius skaičiavimus, kurie paremti turimais įmonės rodikliais, paaiškėjo, kad įmonės personalo kaštai nuolat didėja, taip užkirsdami kelią siekiant didesnio pelno. 2.5. Įmonės “ Jovaras”ekonominės veiklos analizės išvados IĮ „Jovaras" apyvarta nuolat didėja. Tam įtakos turi bendras mūsų šalies pragyvenimo lygio augimas bei stiprėjanti ekonomika. Tačiau lygiagrečiai su augančia apyvarta didėja ir patiriamos išlaidos. Jos siejamos su produktų žaliavos pabrangimu, su butinybe mokėti didesnes socialines išmokas. Trečias svarbus rodiklis - gaunamas pelnas. Žymiai išaugus išlaidoms pelno augimą sunku palaikyti, mano nagrinėjamoje įmonėje šio rodiklio dinamika 2004 m. buvo neigiama, tačiau 2005 m. vel išaugo į teigiamą pusę. Įmonės pelno dinamika per visą veiklos periodą pasižymėjo stabilumu ir nedideliu prieaugiu, kuris ankstesniais metais daugiausiai priklausė nuo antkainių dydžio, o pastaruoju metu - nuo apyvartos. Įmonės veiklos efektyvumui tiesioginės neigiamos įtakos turi išlaidų didėjimas, kurių didelę dalį sudaro personalo išlaidos. Svarbiausių įmonės veiklos rodiklių pagrindu atlikti skaičiavimai parodė, kad personalo išlaidos labiausiai priklauso nuo realizuojamų prekių sumos. 2004 m. apyvartos duomenimis remiantis kaip faktu, personalo išlaidos planuojamiems metams sumažėtų netgi 12 %. Įmonės personalo išlaidos taip pat mažėtų ir mažinat vidutinį metinį darbo užmokestį, o didėtų vienu atveju - jeigu sumažėtų pardavėjų darbo našumas. Personalo išlaidų mažinimo pagrindus reikia paremti realiomis galimybėmis ir bandyti jas įgyvendinti nagrinėjamos įmonės veikloje. Personalo išlaidų mažinimas mažinant darbo užmokestį nėra tvirtas pagrindas augančios ekonomikos šalyje, tuo tarpu mažėjanti realizacija personalo išlaidas taupytų kur kas efektyviau, tačiau be papildomų skaičiavimų negalima pasakyti kaip tai atsilieps įmonės pelnui. IĮ „Jovaras" per savo veiklos periodą žymiai padidino ne tik apyvartą, bet ir darbuotų skaičių įmonėje bei jų metinį darbo užmokestį. Nuosekliai žvelgiant į pastarųjų metų rezultatus matyti, kad ne visais atvejais tai atnešė naudos. Be to, kad atlyginimai augo panašiai kaip ir visoje šalyje, didėjo ir įmonėje dirbančių darbuotojų skaičius. Visa tai ypatingai atsiliepė metiniam užmokesčio fondui. Nepaisant išaugusios apyvartos personalo išlaidoms tenkanti apyvartos dalis per kelis metus išaugo daugiau nei 50 % ir nekompensavo realizacijos prieaugio. Nors pagal preliminarius skaiciavimus įmonėje dirbančių pardavėjų skaičius ir atitinka teorinius reikalavimus, tačiau realiai tą patį darbą galetų atlikti ir mažesnis darbuotojų skaičius, kas leistu sumažinti bendrai apyvartai tenkančią personalo išlaidų dalį. IŠVADOS 1) Mažos ir vidutinės įmonės- dinamiškiausia, nuolat besikeičianti įmonių grupė, turinti lemiamą įtaką ekonomikos augimui ir socialinių santykių stabilumui. 2) Verslo ekonominiai principai yra pasirinkimo rinkoje laisvė, pelno siekis, visiška ekonominė atsakomybė už verslo rezltatus,pirkėjo ir pardavėjo savitarpio principas, ekonominės verslo rizikos principas, verslo etikos principas. 3) Rinka – svarbiausias visos ekonominės veiklosorganizavimo būdas.Tai prekinių ir piniginių santykių visuma, prekių ir paslaugų mainai tarp pirkėjų ir pardavėjų. Rinka užtikrina racionalų gamybos veiksnių paskirstymą ekonomikoje, susieja gamybą ir vartojimą į vientisą procesą, užtikrina, kad gamybos apimtys atitiktų vartotojų paklausą. 4) Peržvelgus kelių pastarųjų metų IĮ “ Jovaras” ekonominius bei su personalu susijusius rodiklius, galima apibendrinti įtaką įmonės veiklai darančių rodiklių kitimą.Aštrėjant konkurencinei situacijai, šios įmonės apyvarta nesustojo vietoje, o vis labiau kilo. Personalo kaštai didėja užkirsdami kelią siekiant didesnio pelno. 5) Įmonės pelno dinamika per visą veiklos periodą pasižymėjo stabilumu ir nedideliu prieaugiu, kuris ankstesniais metais daugiausia priklausė nuo antkainių dydžio, o pastaruoju metu – nuo apyvartos. REKOMENDACIJOS 1) Įmonės vadovams būtina išnagrinėti galimas personalo valdymo reformas bei išlaidų sąsają su realizacija. 2) IĮ „Jovaras" galima pasiūlyti nesiremti realizacijos mažinimo veiksniu, nes su šiuo rodikliu tiesiogiai susijęs ir pelnas. Dirbtinai mažinant apyvartą būtų galima atsisakyti dalies personalo ir taip sumažinti personalo kaštus, tačiau tokių veiksmų pasekoje tik dar labiau sumažėtų pelnas, o mažesnės personalo išlaidos to nekompensuotų. 3) Prailginti parduotuvės darbo laiką ( arba) galimybę dirbti visą parą. INFORMACIJOS ŠALTINIŲ SĄRAŠAS 1. Mackevičius V. Komercijos įmonių veiklos analizės objektas, turinys, metodai ir organizavimas. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1996. 53 p. ISBN 9986-19-191-2. 2. Sūdžius V. Komercinės įmonės mokslas. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1995. 145 p. ISBN 9986-19-123-8. 3. Žitkienė R. Lietuvos mažmenines prekybos tinklo strukturinių pokyčių vertinimas (1990 - 2000 m.)/ Žitkienė R., Sekliuckienė J. // Inžinerinė ekonomika. ISSN 1392-2785. 2002, nr. 5, p. 106­109. 4. Misevičius V., 2005. Smulkaus verslo vadybos pagrindai, 5. Jakutis, A., Petraškevičius, V., Stepanovas, A., Šečkutė, L., Zaicev, S., 1999. Ekonomikos pagrindai. Kaunas: Smaltija. 6. Lydeka, Z., 2001. Rinkos ekonomikos tapsmas: teoriniai svarstymai. Kaunas 7. Martinkus, B., Žilinskas, V., 2001. Ekonomikos pagrindai. Kaunas: Technologija. 8. Snieška, V., Startienė, G., 1997. Mikroekonomika. Kaunas: Technologija. 9. Lukaševičius K., Martinkus Br., Piktys R. ,2005.Verslo ekonomika 10. A.Andrijauskienė Įmonių ekonomika, 2004, Vilnius 11. R. Tidikis Socialinių mokslų tyrimų metodologija, 2003, Vilnius 12. J.Žvinklys, E.Vabalas, Įmonės ekonomika, 2001 m., Vilnius. 13. Buškevičiūtė E., Mačerinskienė I. Finansų analizė,1998 Kaunas: Technologija. 14 .Darškuvienė V. Įmonės finansų valdymas,1997 Kaunas: Technologija. 15. Juozaitienė L .Įmonės finansai, analizė ir valdymas, 2000 Šiauliai : 16. Kalčinskas G., Černius G. Finansinė ir menedžmento apskaita,1998 Vilnius: Pačiolis 17. Kvedaraitė V.Firmos finansinė analizė, 1996 Vilnius: Lietuvos informacijos institutas. 18. Kvedaraitė V. Įmonės finansų valdymas,1997 Vilnius: Lietuvos informacijos institutas 19. Lietuvos statistikos departamento duomenų bazė [interaktyvus]. Mažmeninės prekybos įmonių apyvarta 2005 metq sausio - vasario men. išaugo 6,8 procento Prieiga per Internetą:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!