Įgalinimas socialiniame darbe

Įgalinimas socialiniame darbe Įvadas Nagrinėjant šiuolaikinio socialinio darbo procesus ir ieškant efektyvaus veikimo strategijų, daž­ nai minima sąvoka ,.jgalinimas", angliškai vadinama empowemzent. Turėjęs pradžią socialinėje ir bendruomenės psichologijoje praėjusio amžiaus pabaigoje. įgalinimo procesas pradėtas taikyti ir socialiniame darbe, ypač jis atpažįstamas bendruomeninio lygmens modeliuose (community empo­ werment) . Užsienio literatūroje pateikiama informacijos apie įgalinimo proceso išplitimą ir kitose srityse - medicinos, vadybos, organizacijos valdymo, politikos ir kitur. Vakaruose ši strategija tampa populiari ne tik tarp specialistų, bet sulaukia ir nemažai tyrėjų dėmesio. Vienas iš pirmųjų empower­ ment nagrinėjusių ir aprašiusių autorių buvo amerikietis psichologas J. Rappaport ( 1987), galima paminėti ir daugeli kitų tyrėjų - psichologų, sociologų- daugiausia amerikiečių ir anglosaksų kultū­ ros atstovų: M. Levin, D. Perkins ( 1987). C. Swift, G. Levine ( 1987), F. Riessman (1986), C. Kieffer ( 1982), R. Adams ( 1 996) ir kt. Italas E Folgheraiter ( 1998, 2002) i įgalinimo sampratą įtraukia naują akcentą, išryškinęs san­ tykių šiame procese svarbą ir išplėtojęs santykių strategijos paradigmą. Paminėtini ir kiti tokią em­ powerment dimensiją tyrę italų autoriai, kuritĮ įžvalgomis remiamasi šiame straipsnyje - G. Rossi, M. Bruscangnoli, D. Francescato, S. Gheno ir kt. Lietuvoje, nors ir galima rasti užuominų apie įgalinimo procesą socialinės psichologijos, ben­ druomenės teorijos, kai kuriuose socialinio darbo tekstuose, išsamesnių teorinių ir empirinių studi­ jų stokojama. Mūsų šalyje psichosocialinės pagalbos kontekste susiduriant su pakankamai mecha­ niškais šios sąvokos vartoj imo atvejais, kyla klausimas, ar šiandienėje socialinės paramos sistemoje žmogaus įgalinimo sieki deklaruojant kaip efektyvaus veikimo strategiją, yra žinoma ir susimąstoma apie įgalinimo koncepcijos daugiaaspektiškumą, apie pakankamai sudėtingą veikimo būdą, kuris yra grindžiamas tam tikromis principinėmis nuostatomis, apibrėžiančiomis ir specialisto laikyseną, profesionalo ir pagalbos reikalingo asmens santykių pobūdį ir pan. Tad nuodugnesnis šio metodo nagrinėjimas gali būti aktualus socialinio darbo teorijai ir praktikai. Tai paskatino atlikti tyrimą, kurio tikslas - nagrinėti įgalinimo sampratą ir praktinės raiškos būdus socialinės pagalbos proce­ suose. l)'rimo uždaviniai: 1) aptarti įgalinimo teorinius matmenis; 2) analizuoti įgalinimo taikymo galimybes individualiai dirbant su klientu; 3) nustatyti įgalinimo raiškos būdus Lietuvos ir Italijos Lombardijos regiono grupių savigalbos grupėse ir palyginti šių grupių patirtis. l)'rimo objektu pasi­ rinkta įgalinimo samprata ir raiška socialinės pagalbos procesuose. Naudoti tyrimo metodai - lyginamoji mokslinės literatūros analizė, atvejų analizė, inteJViu su šeimLĮ savigalbos grupių vadovais (ekspertais) ir dalyviais Lietuvoje bei Italijos Lombardijos regio­ ne. Straipsnyje siekiama išryškinti įgalinimo proceso specifiškumą ir, remiantis atvejo pavydžiu ir inteJViu analize, atskleisti jo taikymo individualaus ir bendruomeninio socialinio darbo modeliuose ypatumus. Zinoma, straipsnyje pasirinkti nagrinėti tik kai kurie įgalinimo aspektai. T ikimasi, kad pateikia­ ma analizė bus naudinga socialinio darbo mokslininkams ir praktikams ne tik informatyviu požiū­ riu, bet ir suteiks akstiną platesniems tyrimams bei diskusijoms socialinio darbo kokybės tema. 42 1. Įgalinimo sampratos problema Visų pirma pasakytina, kad, pasigilinus i anglų k. žodžio empowerment etimologiją, galima suabe­ joti l ietuviškuoju igalinimo atitikmeniu. Beje, šis terminas neverčiamas ne angliškai kalbančiose šalyse, matyt, būtent dėl to, kad siekiama išlaikyti šios sąvokos originalią koncepciją. Zinoma, at­ sižvelgiant į lietuvių kalbos reikalavimus, taisyklinga vartoti l ietuviškas sąvokas. tačiau šiuo atveju kyla klausimas, ar tikrai igalinimas atskleidžia sudėtingos empowerment strategijos subtilybes. Taigi anglų kalba empowerment reiškia "skatinti galios Įgijimą" arba, anot J. Rappaport ( 1 987), didinti asmenų ir grupitĮ gal imybes aktyviai veikti ir kontroliuoti savo gyvenimą. G. Rossi (2003) atkreipia dėmesį, kad empowerment parodo ne tik gebėjimų bei galių jgijimą, t. y. rezultatą, bet pabrėžia ir patį procesą, kuris gali ir nesibaigti pozityviu rezultatu, arba taip, kaip ii Įsivaizdavo ar suplanavo profesionalas. Juk iš tikrųjų žmogus net ir po ilgo pagalbos proceso nebūtinai ima savarankiškai spręsti problemas ir rūpintis savo gerove ar, suteikęs vidaus ir išorės išteklius. pradeda visavertiš­ kai gyventi. Atrodo, kad būtent proceso ir rezultato aspektų ir neišryškina lietuviškasis jgalinimo supratimas, kuriame vis dėlto labiau orientuojamasi i rezultatą. Šiuo požiūriu turbūt reikėtų dviejų atskirų sąvokų .,jgal inimas" ir "galinimas'', bet, akivaizdu, kad tokie variantai sukeltų dar didesnę painiavą. Tad, matyt, tinkamiausia išeitis, kaip ir kitais atvejais, - turėti galvoje tikrąsias sąvokų reikšmes, joms priskiriamą turinį. Šiame straipsnyje toliau vartojama igalinimo sąvoka, nebekar­ tojant angliškojo termino. Nors, kaip sakyta, problema, ar l ietuviškojo social inio darbo teorijoje ir praktikoje vartojant jgalinimo sąvoką turimas galvoje tas pats empowerment. išlieka. Zmogaus jgalinimo esmę būtų galima glaustai apibūdinti kaip gebėjimą "paimti savo gyvenimą i rankas", telkti pastangas jį keisti, priimti aktyvią poziciją tikrovės atžvi lgiu. Todėl asmeninių kompe­ tencijų veikti didėjimas, naujų. anksčiau nepažintų, vidaus išteklių atradimas, sunkumų priėmimas ir pozityvus jų traktavimas yra tipiški "isigal inusio" žmogaus požymiai (Swift, Levi ne, 1 987). Saky­ tume, kad tai būdinga kiekvienam brandžiam ir sąmoningam suaugusiam žmogui, tad galėtume iš karto klausti, ar tokie "rezultatai" yra Įmanomi dirbant su socialinio darbo klientais. Visų pirma, reikalinga prielaida, kad čia traktuojama kokybinė darbo su žmogumi dimensija, todėl "rezultatas", nors ir turintis pakankamai aiškius vertinimo kriterijus, yra interpretavimo daly­ kas. Dėl to gali kilti nemažai keblumų. F. Folgheraiter ( 1998) jgalinimą traktuoja kaip psichologinę būseną, t.y. veikėjo įsitikinimą, kad jis gali ar turi veikti arba geba veikti; arba kaip intervencijos strategiją, kitaip sakant, gebėjimą veikti kar­ tu su pagalbos reikalingu asmeniu taip, kad nebūtų pakenkiama jo įsitikinimams ir kompetencijoms. Autoriaus nuomone. efektyvus rezultatas pasiekiamas tada, kai pavyksta sujungti abu lygmenis. Kad ir kaip būttĮ, pozityviems santykiams, bendravimui čia tenka pagrindinė vieta. Tad pozityvus pokytis asmens gyvenime iš esmės galimas tik įsi kišant išorės veiksniams - per individualius santykius su spe­ cialistais ar bendruomenės nariais, taip pat dėl grupėse, bendruomenėse vykstančių procesų, kuriuos kuria juose dalyvaujantys. M. Levi ne ir D. Perkins ( 1987) jgalinimo procese išryškina galimybių ir sąlygų suteikimo as­ menims ar grupėms pasinaudoti reikiamais ištekl iais svarbą: jiems reikia suteikti informaciją apie prisitaikymo prie aplinkos, socialinės integracijos būdus, kita vertus, svarbu, kad jie taptų socialiai aktyvūs, t.y. dalyvautų visuomeniniuose - bendruomeniniuose procesuose, kurie gali išjudinti vidin i žmogaus potencialą ir paskatinti prisidėti sprendžiant ne tik savo, bet ir kitų žmonitĮ problemas. Toks veikimo būdas ypač aktualus bendruomeninės psichologijai, kurią domina, kaip jgalinimo pro­ cesai suteikia impulsą dalyvauti socialinėje solidarumo veikloje ir taip inicijuoja pozityvius asmens gyvenimo pokyčius. Anot F. Folgheraiter (2002), teigiamas pokytis įmanomas būtent tada, kai žmo­ nės suvokia, kad šiame procese jie yra veikėjai ir turi teisę ar netgi pareigą būti savo gerovės kūrėjai. Tada "išsigelbėjimo" ar stebuklingų receptų nereikia ieškoti kitur, už grupės ar bendruomenės ribų, 43 bet visavertiškesnis gyvenimas kuriamas kartu su kitais žmonėmis. Pažymėtina. kad įgalinimo sam­ pratoje suponuojamasga/ios matmuo turi teigiamą prasmę. nusako žmogaus vidinį gebėjimą būti ir veikti, pasirinkti, optimaliai panaudoti esamus išteklius, turėti ryšių su išorės pasauliu. M. Bruscaglioni ( 1994) manymu, įgalinimo atskaitos taškas - kliento naujo poreikio ar troški­ mo (daugiau ar mažiau aiškaus ar migloto) atsiradimas. Autoriaus nuomone, neįmanoma kalbėti apie jgalinimą, jeigu trūksta šio dėmens. Būtent poreikiai ir troškimai, susiję su bet kuria gyvenimo sritimi, nors ir labai specifine ar banalia. kasdiene, ir yra aktyvinimo objektas, s iekiant pokyčio. Troškimą šiuo atveju galėtume vadinti pokyčio skatinamąja jėga. Tc"ligi, nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad jgalinimo samprata turi gana aiškius matmenis, esa­ ma įvairių teorinių ir metodologinių interpretacijų. Kaip sakyta, gali būti skirtingų požiūrių, kada žmogų būtų galima laikyti jgalintu, vis dėlto pakankamai sudėtinga nustatyti konkrečius rodiklius. Greičiausiai ir čia būtų pravartu taikyti "Kiekvienas atvejis individualus!" taisyklę. Be to, galima diskutuoti dėl paties proceso, specialisto ar kito subjekto (grupės, bendruomenės narių) laikysenos, veikimo būdo, kuriuo pasiekiamas vienoks ar kitoks rezultatas. F. Folgheraiter ( 2002) skiria dvi pagrindines laikysenas, dt:l kurių labiausiai diskutuojama: igulinimo pa.1yvi strategija ir santykht stra­ tegija. Pasyvi strategija apibūdinama kaip globėjiška specialistų ir socialinių tarnybų veikla pagal­ bos reikalingų asmenų atžvilgiu. F. Folgheraiter įsitikinimu, taip veikiant rizikuojama, kad tarnybos tampa pernelyg globėjiškos, imasi veikti vietoj žmogaus, kuris lieka pasyvus paslaugų ir pagalbos gavėjas. Tokia laikysena, kaip pažymi autorius, nėra racionali ir atitinkanti žmogaus egzistencijos spccifiškumą. Santykių strategijoje, kurią vėliau išplėtojo F. Folgheraiter, atvirkščiai, pabrėžiamas darbuotojo ir kliento santykis, abipusis bendradarbiavimas, dalijimasis atsakomybėmis sprendžiant pagalbos reikalingo asmens problemas. Tokios koncepcijos pagrindą sudaro pasitikėjimo klientu ir jo kompetencijomis nuostatos. Skirtinga m inėtoms strategijoms yra direktyvinė laikysena, kai specialistas yra linkęs dominuoti, tiesiogiai nurodyti "teisingos elgsenos" instrukcijas ar netgi paradoksaliai vietoj teikiamos pagalbos pasisavinti iš žmogaus galią, kurią iš esmės turėtų suaktyvinti. Čia rizikuojama ne tik nesuteikti pagalbos klientui, bet ir jam pakenkti. Tokia psichologinė dinamika, kaip ir daugelis kitų, gali būti ir nesąmoningai įgyvendinama darbe su pagalbos reikalingais asmenimis. F. Folgheraiter kritikuoja ir nedirektyJ•inę C. Rogcrs aprašytą poziciją, pagal kurią specialistas praktiš­ kai suteikia visišką veikimo laisvę žmogui, palikdamas veikti jį vieną, o kartu ir atsiribodamas nuo jo. Kaip sakyta, profesionalui gali kilti veikimo būdo dilema. Minėtas laikysenas galima lengvai atpažinti ir socialinio darbo praktikoje. Akivaizdu, kad tokiais atvejais geriausia išeitis yra ieškoti pusiausvyros, vengiant kraštutinumų kliento ir jo situacijos atžvilgiu -perdėtas globos arba visiško pasyvumo, galinčio nuvesti iki abejingumo, arba direktyvios intervencijos. Todėl svarbu, kad klien­ tas yra skatinamas veikti savarankiškai specialistui įsitraukiant i santykį su juo. bet kartu paliekant erdvės paties kliento laisvei. Taigi igalintojo (t.y. specialistu individualiame pagalbos santykyje su klientu, bet juo gali būti ir grupė, bendruomenė, kaip visumos vienetas) vaidmuo, jo vertybinė laikysena, kompetencija yra la­ bai reikšmingi veiksniai, tačiau kartu pasakytina, kad jie ne visada nulemia pagalbos proceso sėkmę. Kaip žinoma, pozityvus rezultatas priklauso nuo daugelio subjektyvių ir objektyvių veiksnių, vidaus ir išorės išteklių, pagaliau nuo specialisto ir kliento sukuriama santykio, visada implikuojančio "aš" ir "tu" laisv

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!