Feminizmas socialiniame darbe

Įvadas Taigi XX amžiuje Vakarų Europoje ir Šiaurės Amerikoje pasirodė naujas socialinis reiškinys – feministinis judėjimas. Šis judėjimas “sudavė stiprų smūgį” socialiniams mokslams, tame tarpe sociologijai bei kriminologijai. Šiandien vis didėja skaičius sociologų, o taip pat kriminologų, save pripažįstančių feministinių idėjų šalininkais. Sąvoka feministas paprastai yra vartojama kreipiantis į asmenis, kurie teigia, kad moterys yra diskriminuojamos dėl jų lyties, ir kurių pagrindinis siekis – galų gale padaryti galą moterų nelygybei socialinių bei teisinių pokyčių pagalba. K. Daly ir M. Chesni-Lind išskyrė penkis esminius feministinio mąstymo elementus, kurie atskiria feminizmą nuo kitų socialinių teorijų formų: • Skirtumai tarp lyčių - ne natūralus faktas, o sudėtinis socialinių, istorinių ir kultūrinių reiškinių produktas. • Lytis bei lyčių skirtumai nulemia gyvenimo turinį bei pagrindinius socialiai priimtinus veikimo būdus. • Vyriškumo ir moteriškumo sampratos konstrukcijos nėra simetriškos (lygiavertės), jos yra pagrįstos gyvenimo principų sistema, pasižyminčia vyrų pranašumu bei socialiniu, politiniu, ekonominiu dominavimu moterų atžvilgiu. • Susiklosčiusi mąstymo sistema atspindi standartinį, besiskiriantį vyrų ir moterų požiūrį į socialinį pasaulį. • Moterys, jų elgesys bei mąstymas turi būti intelektualaus tyrinėjimo centre, atskirtame nuo moters kaip “vyro šešėlio” ar “vyro priedo” suvokimo. [2, 541-542] 1. Feminizmo socialiniame darbe teoriniai pagrindai 1.1.Feminizmo socialinės idėjos Feminizmo doktrinoje yra keletas feministinio mąstymo krypčių: kiekviena jų į vyro ir moters santykius žiūri skirtingai, užduoda skirtingus klausimus, o taip pat skirtingai aiškina nusikaltimo sąvoką. Literatūroje dažniausiai skiriamos keturios feminizmo kryptys: • Liberalusis feminizmas. Liberalaus feminizmo ištakos siekia XVIII a.pab. - XIX a.pr. - laisvės ir lygybės apogėjaus laikus. Laisvė buvo suprantama kaip nepriklausomybė nuo valstybės intervencijos, pirmiausiai, privačioje sferoje. Lygybės idealas reikalavo, kad kiekvienam žmogui būtų suteikta galimybė tobulėti visuomenėje tiek, kiek leidžia jo gabumai, nepriklausomai nuo varžančių įstatymų ar papročių. Svarbiausias valstybės uždavinys – garantuoti, kad kiekvienas asmuo (tiek vyras, tiek moteris) turėtų lygias galimybes plėtoti savo talentus. Taigi liberalios tradicijos įtakoje lygybė buvo suprantama kaip galimybių lygybė. Laisvės ir lygybės formuluotės sukūrė sąlygas, kurios buvo motyvas moterims reikalauti, kad šie idealai būtų taikomi joms lygiai tokia pat apimtimi kaip ir vyrams. Moterų pavaldumo vyrams įsišaknijimas, liberaliųjų feminisčių manymu, įtakojo moterų atsisakymą nuo daugelio socialinių teisių bei galimybių. Liberaliosios feministės įrodinėja, kad moterys turėtų naudotis tomis pačiomis teisėmis, turėti tas pačias galimybes kaip ir vyrai. Moterys yra diskriminuojamos dėl jų lyties, dėl to iš jų atimamos teisės ir galimybės, kuriomis “sklandžiai” naudojasi vyrai. Taigi moterys yra tarsi išstumiamos iš aktyvaus visuomeninio gyvenimo (pvz., politikoje, versle, finansuose, medicinoje vis dar ryškus vyrų dominavimas). Liberaliųjų feminisčių teigimu, šios problemos sprendimas – valstybės reforma, spartinanti moterų integraciją į aktyvų visuomeninį gyvenimą. Viena iš moterų diskriminacijos priežasčių, pagal liberalaus feminizmo doktriną, - lyčių vaidmuo socializacijos procese. Įprastos šeimos modelis formuoja vyriškumo ir moteriškumo identitetą. Viena vertus, mergaitės ir moterys yra skatinamos būti kantriomis, suprantančiomis, jautriomis, pasyviomis, priklausomomis. Moterų vaidmenį charakterizuojantys bruožai pasireiškia ne tik šeimoje, tačiau taip pat darbo rinkoje - moterys dažniausiai dirba daugiau dailiajai lyčiai “tinkančius” darbus. Kita vertus, berniukai ir vyrai yra skatinami būti savimi pasitikinčiais, nepriklausomais, drąsiais, atsakingais, o kartu ir agresyviais. Vyro vaidmenį visuomenėje charakterizuojantys bruožai pasireiškia tuo, kad vyras skatinamas siekti pripažinimo visuomenėje tam, kad galėtų aprūpinti “savo” šeimą materialiai bei garantuotų saugumą. Kai kurių ideologijų teigimu, vyro ir moters vaidmenį visuomenėje charakterizuojantys bruožai, o ypač jų kokybinis įvertinimas, leidžia moteriškumo apraiškas laikyti žemesnėmis už vyriškas, o tai netgi suteikia teisę moteris (ypač tas, kurios yra išlaikomos vyrų) pavadinti “antros rūšies” asmenimis [2, 551]. Atitinkamai pabrėždami lygybės ir socializacijos idėjas, liberaliosios feministės siekė politinių pokyčių, suteikiančių moterims lygias galimybes. Kriminologijoje liberalaus feminizmo teorija buvo naudojama, norint paaiškinti santykį tarp galimybės, socializacijos ir nusikaltimo. R. Simon teigė, kad iki 1970 metų moterų socialinę integracijas buvo neaukšto lygio, nes moterų galimybės buvo suvaržytos. Kilus antrai feministinio judėjimo bangai 1960 metais, iki 1970 metų susiformavo ir įsivyravo liberalios moters koncepcija, tuo pačiu atsirado daugiau galimybių moterims veikti kaip vyrams. Lygybės principas plačiai imtas taikyti darbo teisiniuose santykiuose, būtent dėl to moterims išaugo galimybės daryti su profesija susijusius nusikaltimus (pvz., turto išvaistymas), dar daugiau - moterų socialinę integracijas augo ir ne su profesija susijusioje srityje, pvz., vagystės, sukčiavimas [2,551]. Sudėtingesnę liberalaus feminizmo teoriją pateikė J.Figuera-McDonough. Ji teigė, kad vyrą ir moterį sieja vienodi polinkiai. Lygių galimybių idėjos įgyvendinimas privedė prie vienodo abiejų lyčių nusikalstamo elgesio modelio [2,551]. Liberaliosios feministės taip pat siekia paaiškinti nusikaltimą lyčių vaidmens visuomenėje aspektu. 1970 metais keletas liberaliųjų feminisčių akcentavo ypatingą santykį tarp lyčių vaidmens ir nusikaltimo – nusikaltimų rūšys yra susiję su skirtingais lūkesčiais iš vyrų ir moterų elgesio. A. Oakley teigia, kad vyrų ir moterų daromų nusikaltimų modeliai yra tarsi “pririšti” prie vyriškumo bei moteriškumo kultūrų modelių. Ji nusikaltimą traktuoja kaip reiškinį, labiau būdingą vyriškumo kultūrai, o tai tuo pačiu padeda paaiškinti žemesnį moterų socialinę integracijo lygį. A.Oakley pagrindiniai argumentai: 1) Socialinę integracijas ir vyriškumas yra tiesiogiai susiję. 2) Fizinės jėgos, agresijos demonstravimas, akivaizdus ir išorinis pasiekimų akcentavimas – tai yra pagrindiniai vyro asmenybės išraiškos rodikliai, pasireiškiantys teisėtu arba neteisėtu būdu. 3) Lyčių skirtumų nykimas išryškėjo paskutiniais metais, šis reiškinys yra susijęs su modernaus gyvenimo teikiamomis galimybėmis. Šį požiūrį toliau plėtojo Adler: būtent dėl 1970 metų moterų judėjimo, lyčių vaidmenys visuomenėje supanašėjo, moterys suvyriškėjo, o tai paaiškina smurtinių nusikaltimų, kuriuos padarė moterys, skaičiaus išaugimą. [2,551] • Marksistinis feminizmas. Marksistinio ir liberalaus feminizmo idėjos žymiai skiriasi. Marksistės-feministės, sekdamos Engelsu, teigia, kad klasės ir lyčių skirtumai ryškūs darbo sferoje, o tai sąlygoja skirtingą vyrų ir moterų socialinę padėtį visuomenėje. Pagal marksistes-feministes, išsivysčius privatinei nuosavybei, vyrai ėmė dominuoti visose socialinėse sferose. Lyčių ir klasių nelygybė susiformavo dėl nuosavybės teisinių santykių bei kapitalizmo išplitimo. Vyrų dominavimas - klasinės visuomenės įrodymas. Marksistinio feminizmo šalininkė Sh.Balcan teigia, kad kapitalizmas – pagrindinis stimulas ir sąlyga moterų socialinę integracijo susiformavimui. Pagal ją, norint suprasti moterų socialinę integracijo priežastis, reikia išmanyti seksologijos teorijas, žinoti “teisėtą” šeimos struktūrą pagal kapitalizmo doktrinos reikalavimus. Remiantis kapitalistinės visuomenės poreikiais, moterų vaidmuo pasireiškia tik šeimoje, namuose ir seksualiniame gyvenime. Seksologijos teorijos – kapitalistinių santykių ideologinis rezultatas, nustatantis moterų padėtį visuomenėje bei paaiškinantis moterų socialinę integracijo augimą. Nesmurtiniai moterų nusikaltimai (pvz., prostitucija, vagystės) atspindi visas išvardintas sąlygas. Dar daugiau, smurtiniuose moterų nusikaltimuose (pvz., žmogžudystėse) aukos dažniausiai yra šeimos nariai, giminaičiai ar meilužiai. Moterys retai naudoja ginklus, jos nusikaltimo įrankiais pasirenka namų apyvokos daiktus (pvz., virtuvinius peilius). Moterų socialinę integracijas – engiamų moterų padėties atspindys kapitalistinės ekonomikos sistemoje. [2,553] J.H.Schwendinger analizuodama išžaginimo priežastis, teigia, kad vyrų smurto lygį bet kurioje visuomenėje sąlygoja santykiai, susiklostę tarp klasių ir gamybos būdo. Ji įrodinėja, kad visuomenėse be prekinės gamybos moterys ir vyrai yra lygūs daugelyje visuomeninio gyvenimo sferų. Dėl to smurtas prieš moteris beveik neegzistuoja. Kai tokios visuomenės ima keistis (nesvarbu, ar savanoriškai, ar priverstinai), vyrai ima kontroliuoti gamybinę sistemą, o moterys “įkalinamos” namuose. Toks darbo pasiskirstymas didina vyrų autoritetą ir menkina moterų socialinę padėtį, o tuo pačiu didina vyrų smurtą prieš moteris. Vadinasi, lyčių nelygybė ir smurtas prieš moteris yra susiję su gamybos būdu. Taigi J.H. Schwendinger daro išvadą, kad naudojami gamybos būdai klasinėje visuomenėje sukelia ir stiprina lyčių nelygybę ir smurtą prieš moteris. • Radikalusis feminizmas. Radikaliosios feministės teigia, kad vyrų jėga ir privilegijos - pagrindinės priežastys, nulemiančios socialinius santykius ir lyčių nelygybę. Pagal radikaliąsias feministes, svarbiausių visuomenėje susiklostančių santykių šaknys siekia patriarchatą. Jų teigimu, tokie santykiai kaip klasinis susiskirstymas ir gamybos būdai yra visiškai nesusiję su vyrų ir moterų santykiais. Radikaliojo feminizmo šalininkės Jaggar ir Rothenberg teigia: 1) Istoriškai, moterys – pirmoji engiama visuomenės dalis. 2) Moterų priespauda yra plačiausiai paplitęs reiškinys bet kurioje visuomenėje. 3) Moterų priespauda yra giliausiai įsišaknijusi priespaudos rūšis, kurios neįmanoma pašalinti tokiais socialiniais pokyčiais kaip klasinės visuomenės panaikinimas. Garsi radikalioji feministė C.MacKinnon teigia, kad vakarų visuomenėse pagrindinė vyrų dominavimo sritis – moterų seksualinio gyvenimo kontrolė. Seksualumas - pirmoji sritis, kurioje pasireiškia vyrų jėga. Pagal C.MacKinnon, jėga moterims pasireiškia per seksualinę prievartą (žaginimus, žmonos mušimą, tvirkinimą, seksualinį priekabiavimą ar pornografiją) [2,554]. Radikaliosios feministės, kalbėdamos apie moterų socialinę integraciją, koncentruojasi ties smurto naudojimu prieš moteris. Radikalus feminizmas diskusijoje apie nusikaltimą teikia ypatingą reikšmę biologiniam determinizmui. S.Brownmiller, analizuodama išžaginimą, teigia: remiantis anatominiu “įstatymu” – neišvengiama lytinių organų konstrukcija, bei pagal gamtos dėsnius vyras buvo grobikas, o moteris – auka. Taigi lyčių nelygybė – anatominių ir biologinių vyro bei moters skirtumų rezultatas. Vyrų anatominė ir biologinė kūno sandara skatina žaginti moteris, o moterys dėl fizinės kūno sandaros negali “atsilyginti” tuo pačiu. Moterų pavaldumas ir vyrų smurtas prieš moteris – biologinių faktų rezultatas. S.Brownmiller tęsia toliau: vyro anatomija sukūrė vyro-grobiko ideologiją. Dėl to išžaginimas – “sąmoningas bauginimo procesas, kurio metu žagintojas laiko moterį baimės būsenoje” [2,554]. Kai kurių radikalių feminisčių teigimu, išžaginimas kaip reiškinys natūraliai atlieka moterų kontrolės funkciją, dėl to tiek išžaginimas, tiek smurtas yra tik biologiniai aktai. Daugelis radikalaus feminizmo atstovių nesutinka su kraštutiniu biologiniu S.Brownmiller determinizmu, tai argumentuodami: moters-aukos ir vyro-grobiko samprata yra kilusi ne dėl žmogaus biologinių savybių, o dėl socialinės padėties. E.Stanko teigia, kad būtent dėl vyrų dominavimo visuomenėje “normalus” vyras yra fiziškai agresyvus ir “normali” moteris tą agresiją patiria per seksualinę prievartą. Jos manymu, smurtas prieš moteris tapo įprastiniu, universaliu reiškiniu: “Visose visuomenėse, visais laikais būti moterimi reiškia nuolat patirti fizinį ir/ar seksualinį vyrų terorizmą”. Taigi, vyrų smurtas – universalaus vyrų dominavimo ir moterų “žemesnės” padėties atspindys. Dar daugiau, E.Stanko išsako savo poziciją seksualumo atžvilgiu: moterys nuo jauno amžiaus mokomos, kad jų seksualumas priklauso ne joms – vyrai gali bet kuriuo metu įsibrauti į jį. Seksualumas – viena iš jėgos formų, įkūnyta vienoje iš lyčių. Vyro seksualinis ir fizinis “meistriškumas” pirmauja, viršija moters seksualinę ir fizinę autonomiją [2,555]. Moterys, būdamos vyro priedu, turi priimti vyro seksualinę ir fizinę agresiją, nes tai – dalis to, kas vyrą daro tikru vyru. Vyro smurtas – yra patriarchalinės kultūros paprotys. Tokia ideologija padeda išlaikyti vyro dominavimą ir kontrolę moterų atžvilgiu. Taigi radikaliųjų feminisčių pagrindinis teiginys: socialinės visuomenės struktūra atspindi vyro visapusiško dominavimo sistemą. Dominavimo forma, sukonstruota pačių vyrų, įgalina juos kontroliuoti netgi moterų kūnus, jėga įkalinant kaip seksualines verges. 1.2.Socialistinis feminizmas Socialistinis feminizmas skiriasi tiek nuo marksistinio, tiek nuo radikalaus feminizmo formų- jis prioriteto neteikia nei klasinės visuomenės sampratai, nei lyčių fizinei nelygybei. Socialistinio feminizmo atstovės teigia, kad klasinė visuomenė ir lyčių skirtumai sąveikauja tarpusavyje. Klasės ir lytys sąveikauja tam, kad nustatytų visuomenės socialinę organizaciją. Tam kad suprastume, kas yra klasė, mes privalome pažinti jos struktūrą lyčių pasiskirstymo aspektu. Ir atvirkščiai, tam, kad suprastume lyčių skirtumus, mes turime išanalizuoti klasės įtaką jos struktūrai. Vadinasi, visi mūsų gyvenimo patyrimai išgyvenami klasės ir lyčių santykių sferoje. Socialistinio feminizmo šalininkė J.Messerschmidt pateikė nusikaltimo sampratą. Ji teigia, kad Jungtinės Amerikos Valstijos yra patriarchalinė-kapitalistinė visuomenė, dėl to būtent patriarchato ir kapitalizmo sąveika suformuoja nusikaltimų rūšis ir sunkumą. Ši sąveika sukuria bejėgę moterų grupę, darbo bei žemesnes klases, galingą vyrų grupę, tradicinę vidurinę klasę ir kapitalistų klasę. Galingas yra tas (tiek lyčių, tiek klasių sferoje), kuris daro didelę žalą visuomenei, o ne tas, kuris vargšas ir pavaldus. Lyčių ir klasių sąveika nustato jėgos ir bejėgiškumo vietą lyčių/klasių hierarchijoje. Tai sąlygoja socialinę integracijo kokybinius ir kiekybinius rodiklius, o kartu ir galimybes juos paveikti darant nusikaltimus. “Galingieji” turi daugiau teisėtų galimybių, tačiau proporcingai jie turi daugiau galimybių veikti neteisėtai. Vyrai iš kapitalistinės klasės turi didžiausią galią, o tuo pačiu ir didesnes galimybes daryti nusikaltimus ne tik kad dažniau, bet dažnai ir daug pavojingesniu ir žalingesniu visuomenei būdu. Vyrų iš žemesnės klasės padėtis klasinėje visuomenėje apibrėžia sritis, kurių ribose jie gali daryti (pavyzdžiui, dažnai jie neturi galimybės daryti nusikaltimų ekonomikai, taip pat kaip vyrai iš kapitalistinės klasės neturi poreikio daryti “tradicinius” nusikaltimus). Žemas moterų socialinę integracijas, pagal J.Messerschmidt, gali būti paaiškinamas bejėgiška moterų padėtimi visuomenėje. Žeminantis pavaldumas vyrams moterims suteikia mažai teisėtų veikimo būdų, o tuo pačiu mažai galimybių veikti neteisėtai. Taigi socialistinio feminizmo atstovai teigia, kad socialinę integracijas yra susijęs su skirtingų lyčių/klasių galimybėmis. Svarbu paminėti tai, kad šios keturios feminizmo formos yra tradicinės, plačiausiai išvystytos. Literatūroje skiriami jų porūšiai: postmodernistinis feminizmas, “juodasis” feminizmas arba “spalvotųjų moterų” feminizmas, kultūrinis feminizmas, materialinis feminizmas, psichoanalitinis feminizmas, egzistencialistinis feminizmas ir pan. [1,264] Nepaisant feminizmo formų skirtumų, jas vienija keletas esminių teiginių. Caulfield ir Wonders išskyrė penkias, visas feminizmo teorijas siejančias sąvokas: lytis, jėga, socialinė aplinka, socialiniai procesai ir socialiniai pokyčiai.[1, 265] 1.3.Moters vaidmuo socialinėje aplinkoje Moters vaidmuo socialinėje aplinkoje buvo visada išskirtinis. Ypač dviprasmiškai buvo žiū­rima į tas moteris, kurios pagimdė vaiką vieni­šos. Toks merginos poelgis dažnai būdavo neti­kėtas aplinkiniams. Jų elgesys buvo kaip netin­kamo ir nedoro elgesio pavyzdys. Moteris net ir pasiskųsti niekam negalėjo. Vyras apskritai lik­davo tik nuošalyje ir net nebandydavo merginai padėti, ją vesti ar atsakyti už savo kaltę. „Jie tik patardavo slėpti arba nutraukti nėštumą. Iš es­mės tokią partnerių pozicija būtų galima vertinti kaip bendrininkavimą padarant nusikaltimą, bet jų kaitės nebuvo galima įrodyti (Praspaliauskie-nė 2000 62). Antikos mąstytojai, išreiškę savo požiūrį į moterį, pagrindė ilgalaikę moters nepilnavertiškumo nuostatą. Platonas vertino moterį kaip neprilygstančią vyrui protu ir dorybėmis. Todėl sa­kė, kad vyras turi moterį kontroliuoti. Anksty­vaisiais viduramžiais labai išryškėjo panieka mo­ters kūnui. Buvo teigiama, kad moteris yra nuodėminga, niekinga, ji esanti žavėtoja, kerėtoja, burtininkė, ragana, pasmerkta mirčiai ant laužo. Vienuolynai tapo moters prieglobsčiu, kur ji ga­lėjo atsidėti sielos gyvenimui, kur jos nepasiekė vyriškojo pasaulio panieka ir smurtas. Labai ribotu požiūriu į moterį pasižymi M. A. Pavilionienės (Pavilionienė 1998) cituojamas F. Nietzsche, pasaulio centru laikęs vyrišką­ją lytį, o moteriškąją traktavęs kaip biologinę rūšį, kurią vyras, įteigdamas baimę, turi valdyti. Jis teigė, kad "gerai moteriai ir blogai moteriai reikia botago" (Pavilionienė 3998; 308). Moterų emancipaciją jis aiškino kaip regresą ir moters išsigimimą, kuris prasidėjo tada, kai moteris nu­stojo bijoti vyro, kai atsisakė savo moteriškiausių instinktų. Feministinėje teorijoje (Kanopienė 2001) pa­triarchuos sąvoka nusakomas universalus vyro dominavimas šeimoje, kur vyrai kontroliuoja mo­terų seksualumą ir fertilumą. Radikalioji femi­nistinė teorija svarbiausia motėm pavergimo (iš­naudojimo) priežastimi laiko fiziologinius lyčių skirtumus - moterys gimdo ir augina vaikus, to­dėl yra labiau pažeidžiamos, fiziškai silpnesnės ir apribotos jų veiklos galimybės. Ši teorinė tradicija išskirtinį dėmesį kreipia į smurto prieš mo­teris problemas. Radikaliojo feminizmo (EIslitain 2002) pa­teikiamas vyro portretas tam tikra prasme atspin­di tokias moterų pažiūras, kurios yra mizogini jos inversija. Kaip moteris istoriškai buvo vaizduojama kaip nusidėti skatinanti gundytoja arba kaip idealizuoto gėrio šaltinis, o ne kaip sudėtin­ga būtybė, susidedanti iš kūno ir kraujo, kartu ir tauri, ir niekinga, lygiai taip pat radikaliosios fe­ministės piešia negailestingo, neatlaidaus ir šiurkštaus vyro paveikslą. Požiūris į vyro ir mo­ters prigimti sudaro radikaliojo feminizmo bran­duolį. Materialinis feminizmas - tai judėjimas, vė­lyvajame XIX a. siekęs išvaduoti moteris pato­bulinant jų materialinę padėtį. Tai reiškė namų ruošos naštos ir maisto gaminimo naštos perė­mimą. Postmoderniojo feminizmo atstovė Simo­ne de Bauvoir (Pavilionienė 1998) teigia, kad šių dienų moterys griauna moteriškumo mitą. Jos pradeda konkrečiau įtvirtinti savo nepriklauso­mybę, tačiau joms nelengvai sekasi gyventi pil­navertį savo, kaip žmogiškosios būtybės, gyveni­mą. Jos išaugintos moterų, galima sakyti, mote­riškame pasaulyje, ir įprasta jų dalia yra santuo­ka, daranti jas priklausomas nuo vyrų. Vyrų pres­tižas - neišnykęs dalykas: jis vis dar laikosi ant tvirtų ekonominių ir socialinių pamatų. Moterims vedybos dažnai sukelia daug išgyvenimų, depresijų, fobijų, nes jos šeimose patiria smurtą ir prievartą. Nelaimingas santuokinis gyvenimas pastūmėja moteris prie savižudybių, alkoholio, narkotikų. Dažniausios smurto prieš moteris priežastys yra šios (Miškinis 2003; Purvaneckienė 1999). Nesutarimai šeimoje (dėl vaikų auklėjimo, dėl materialinių - ekonominių dalykų, dėl požiūrio į darbą ir buities rūpesčių, dėl požiūrio į žmogaus laisvę ir pan.). Alkoholizmas. Girtaujantis asmuo įgyja amoralių, asocialių bruožų, smunka vertybinės orientacijos. Grįžęs į namus, girtuoklis triukšmauja, keikiasi, gąsdina žmoną ir vaikus, mušasi. Nedarbas. Neturintis darbo žmogus jaučia piktumą ant viso pasaulio, visų žmonių. Kadangi arčiausiai yra šeimos nariai, be to, šeimoje išlieti pyktį mažiausiai pavojinga, tai taip ir daroma -susikaupusio pykčio iškrovą patiria šeima. Žiaurus charakteris. Daugelis smurtininkų vaikystėje patys patyrė smurtą. Suaugę jie tarsi keršija už tai, ką patys išgyveno. Pamažu charak­terio nukrypimai pereina į despotizmą ir tampa smurtaujančio asmens gyvenimo norma. Depresija. Depresyvus žmogus viskuo nepa­tenkintas, jaučiasi nelaimingas, dėl to kankinda­mas kitus, tarsi sulygina juos su savimi. Nemokėjimas konstruktyviai spręsti šeimos konfliktų. Nuolatiniai moterų priekaištai. Nepaliauja­mi, labai dažni žmonų priekaištai vyrams arba sugyventiniams taip pat sukelia vyrų žiaurumo proveržius. Skurdas. Skurdas gimdo neviltį, pažeminimą, pyktį. Skurde gyvenantys žmonės nepajėgia mylė­ti, gerbti nei savęs, nei kito. Be to, skurdas yra be­ne svarbiausia psichikos sutrikimų priežastis. Šeimyniniai konfliktai yra neatskiriama ve­dybinio gyvenimo dalis. Gerai, kai jie konstruktyvūs. Daugelyje visuomenių šeimos sąveikos nor­mos pateisina prievartą prieš moteris kaip disciplinos formą ir remia prievartos šeimoje kaip privataus reikalo ir pačios šeimos problemos po­žiūrį. Įstatymo ir papročių prievarta, kaip teigia vokiečių sociologas G. Simmelis (Simmel 1973), išlaiko daugelį santuokų, kurios psichologiniu po­žiūriu turėtų iširti. Žmonės pajungia save įstaty­mui, kuris jų atvejui netinka. Tai daro juos nelai­mingus. Tačiau kitais atvejais „

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!