I. Simonaitytė "Vilius Karalius"

„Vilius Karalius“ – tai epinis pasakojimas, romanas, kurį galime pavadinti paminklu senai, pagoniškai lietuvybei, paveldėjusiai senosios baltų kultūros tradicijas. Ta etninė grupelė buvo mažiausiai paliesta svetimtaučių, ypač slavų įtakos. Rašytoja poetizuoja patriarchalinę lietuvininko buitį. Aprašydama svarbiausius žmogaus egzistencijos įvykius:gimimą, vedybas, mirtį,- realistiškai piešia kiekvieną buities detalę.Romane nėra statiškų aprašinėjimų, ir kiekviena detalė, veiksmas iškyla tarsi skaitytojas dalyvautų romano gyvenime kartu su veikėjais. Atskleidžiama probleminė Klaipėdos krašto žmonių nacionalinė situacija. Būdami Vokietijos imperijos lietuviškame pakraštyje, netgi susieti giminystės ryšiais su kitataučiais , lietuviai apraizgyti prieštaravimų tinklu. Tokioje situacijoje sunku atsilaikyti prieš naująją svetimą kultūrą.
Analizuojamame tekste aprašomos krikštynos.Šeimos santykiai – svarbiausias branduolys romane. Jie atskleisti chronologine seka. Būtent šeimos patvarumas, ta mažiausia visuomenės ląstelė , išreiškia senąjį lietuvininkų gyvenimo būdą.O šeimos irimas sutampa su nacionalinės sąmonės žlugimu.Pasakojimas prasideda veiksmu be jokios įvadinės informacijos ,nėra smulkių buitinių detalių, apeigų aprašymų. Tarsi stebint įvykius iš šalies, keliais sakiniais pasakoma veiksmo situacija, o paveikslas piešiamas per veikėjų dialogus, poelgius, savitarpio santykius. Jaučiamas daugiabalsis krikštynų šurmulys, dialogų partneriai keičiasi. Erdvė siaura , veiksmas vuksta toje pačioje troboje, tarsi prieš akis matytume spektaklį. Visiškai neįsivaizduojame aplinkos, girdime tik veikėjų bendravimą.Rašytoja čia neaprašinėja buities detalių. Svarbūs patys įvykiai ir veikėjų charakteriai. Pirmoje pastraipoje autorė vartoja inversiją, pabrėždama krikštynų reikšmingumą, mat net “keturiais vežimais kūmai išvažiavo į bažnyčią“. Toliau tik girdime veikėjų balsus. Antra pastraipa jau sužinome, kad kūmai iš bažnyčios grįžo: „Pagonėlį išvežėm, krikščionėlį parvežėm“. Vaikas jau pakrikštytas. Rašytojai čia rūpi ne bažnyčia, pačios apeigos, kurių ji ir neaprašo, o žmonių ( lietuvių ir vokiečių) santykiai. Norėdama charakteringiau atskleisti personažų savybes, rašytoja vaizdą kuria ne tiek pasakotojo akimis, kiek veikėjų veiksmais,mintimis, psichologiškai įvedant „ menamąją kalbą“. Nėra kelių pagrindinių herojų- beveik kiekvienas personažas nors trumpam pabūna dėmesio centre, taip atskleidžiant pasaulio daugialypiškumą. Labai greitai pereinama nuo vieno veikėjo nuotaikos, galvojimo – prie kito. Štai rašoma apie Gaidienę, kaip...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!