Grėtės paveikslas I. Simonaitytės romane “Vilius Karalius“

 Grėtės paveikslas I. Simonaitytės romane “ Vilius Karalius “ Didžiojo Šiaurės karo metu Didžiojoje Lietuvoje ir Lenkijoje siautęs maras 1709 - 1710 m. pasiekė ir Mažąją Lietuvą. Po maro kraštas ištuštėjo, jame išmirė trečdalis visų gyventojų.Todėl tuometinis Prūsijos karalius paskelbė atsišaukimą į Vokietijos gyventojus, kviesdamas juos atvykti gyventi į savo valstybę, žadėdamas jiems paramos ir visokių lengvatų. Iš visur atsikėlę kolonistai nepasižymėjo nei geru ūkininkavimu, nei doru gyvenimu. Kaip teigiama, į Mažąją Lietuvą jie atnešė girtavimą, tinginystę, ir daugelį kitų lietuviams svetimų papročių. Be to valdžia, stengdamasi apsaugoti juos nuo sulietuvėjimo ir išlaikyti kolonistus kaip tvirtą vokietybės atramą, draudė pastariesiems mokytis lietuviškai kalbėti ir lietuviškai rengtis. Tuo tarpu tikrasis Mažosios Lietuvos vokietinimas prasidėjo tik 19 a. Tuo metu lietuvių kalba buvo visiškai pašalinta iš mokyklų bei kitų valstybinių institucijų, net iš bažnyčių. Be to lietuviai pradėti sąmoningai vokietinti per kariuomenę ( vyrai išvežami tarnauti į tolimus Vokietijos kraštus ). 1876 m. buvo išleistas įsakymas, kuriuo vienintele valstybine kalba buvo paskelbta vokiečių. Iš šio krašto kilusios Ievos Simonaitytės romane “ Vilius Karalius “ atskleistas lietuvininkų gyvenimas apima 20 a. pradžią - laikotarpį nuo 1903 m. iki Antrojo Pasaulinio karo pabaigos. Šį kūrinį I.Simonaitytė rašė dvidešimt metų. Jo idėjiniu pagrindu tampa genčių, kaimynų, atskirų personažų šeimų istorijos. Individualūs žmonių likimai, gyvenimai čia tarsi susipina į vieną. Romane vaizduojama daug moterų paveikslų, bet tik dvi iš jų buvo vertos Karalienės vardo: tai senoji motina Katrė Karalienė ir Grėtė Plonikė, vienintelė iš visų Viliaus Karaliaus moterų, išsikovojusi vietą Karalių šeimoje ir gavusi šalteikiškių Karalienės vardą. Grėtės vaikystė buvo skaidri ir šviesi, kol šalia jos būdavo vyresnysis brolis Mikis. Juos siejo ypatinga meilė, saugojusi Grėtę nuo sunkaus ir sudėtingo gyvenimo. …Kol Mikis buvo čia, ji gyveno kažkokį sielos ir grožio gyvenimą, visi žmonės jai buvo mieli ir brangūs. Visas jos pasaulis, neskaitant marių, - toks gražus… Plonikė gyveno skaidriame jaunatviškų iliuzijų pasaulyje, tačiau bijojo vieno - grėsmingo šalia tyvuliuojančių marių bangų ošimo.Grėtė neapkentė žvejų gyvenimo. Kiekvienąsyk jiems išplaukiant į marias ją apimdavo siaubinga baimė, ..ji su didesniu kerštu neapkęsdavo tų baisių vandenų su jų perkūnijomis ir audromis… Grėtė bijojo vandenų , nes bijojo audringo , nepastovaus gyvenimo. …ji nenorėjo prisitaikyti prie šiporiavimo.. svajojo būti ūkinike, toli nuo marių ir žvejybos. Grėtė norėjo turėti grėžų vyrą ūkininką, daug šeimynos, didelę bandą, gražių arklių, tvartus, pilnus kiaulių, kiemą, pilną vištų, kalakutų, ančių ir žąsų…Toks audringas jos priešinimasisgyvenimui prie marių buvo lyg kažkokios grėsmės nujautimas, grėsmės, laukiančios tolimesnėje ateityje. Kai Grėtės motina išvaro Mikį iš tėviškės, ši lieka viena prieš didžiulį tikrovės psaulį, lyg pažadinta iš savo svajų. Grėtė tarsi praregi ir pasaulis , kuris prieš ją atsiveria, jau nebeatrodo toks švelnus ir jaukus, kaip buvo tada, kai jiedu , kartu su Mikiu , svajodavo apie pasakiškas šalis, beribius tolius ir mintimis, kartu su viltį nešančiais paukščiais albatrosais skriedavo į savo vaikiško džiaugsmo kupiną svajų pasaulį. Brolio netektis dar labiau sustiprino Grėtės troškimą palikti namus…. Greičiau, greičiau iš čia! Nebematyti tų baisiųjų vandenų su jų vėtromis ir perkūnais ! Nebematyti ašarojančios motinos. Bet kaip išeiti ? Pačiai kamnors pasisiūlyti juk negalima. Ji turi laukti , laukti , laukti…Todėl dabar atsiveriąs naujas gyvenimas su Viliumi, toli nuo vandenyno, atrodė toks patrauklus. … Ak, jos širdis nusmuko, pamačius Karaliaus ūkį. Oi , ne, dabar ji jau nemanė atsisakyti nuo Viliaus Karaliaus. Ji visiškai užmiršo negražų Viliaus elgesį …Grėtei rodėsi , jog pagaliau pildosi visos jos svajonės. Viskas taip, kaip ji ir troško : gražus vyras, didžiulis ūkis, daug gyvulių….. Be viso to jai labiausiai reikėjo meilės, šilumos, supratimo , ko ji negaudavo iš savo motinos. Tačiau Vilius Grėtės nesuprato. Šiai atvirai pasisakius, jog jį garbina , Vilius paleido visa gerkle jouktis . … Vyrą garbinti - kokia beprotystė ! Mylėti jį reikia, tik mylėti , daugiau nieko … Keista net sau pačiai Grėtė buvo vestuvių dieną, lyg nujausdama kažką ateityje. Įvairūs ženklai : sulūžęs Viliaus Karaliaus vežimo ratas, Povilo Jonio sutikimas dar labiau didina jos abejones. Tapusi Karaliene, Grėtė nori pritapti prie Karalių šeimos, tvarko, prižiūri namus, gyvulius, bet nesulaukia tos meilės šilumos, kurios taip trokšta jos širdis, net ir gimus Einiukui. O Viliui išėjus į karą, Grėtė nepasiduoda ir Karalių namuose pasirodo visiškai kitokia : stipriai stovinti ant kojų, pasitikinti savimi, aukštai iškėlusi galvą. Pyktis ir keršto troškimas kaip pasipriešinimo pasauliui forma suteikė jai daugiau drąsos ir jėgų : … Ne, Viliukai, aš nebūsiu tik tavo vaiko auklė. Aš būsiu, kas turiu būti : šeimininkė, ūkininkė, Šalteikių Karalienė… Grėtė galiausiai suprato, jog tik būdama ištverminga ir stipri savo vidumi, ji nugalės visus sunkumus ir išaugins sūnų. … Reikia nugalėti ilgesį, reikia nugalėti vienumos jausmą, reikia užmiršti , jog esi išduota… Prieštaringus jausmus, ilgesį Grėtė užgniaužia savyje. Ji turi Eimuką, dėl kurio privalo būti stipri. Grėtė negali palūžti : - Aš - Šalteikių Karalienė - Ji ,Grėtė, atsistojo taip išdidžiai, taip stačiai iškilmingai, lyg… “ Tikrai, lyg kokia kunigaikštienė “ - pagalvojo uošvienė … Bet visi likimo smūgiai : Barbės mirtis, Viliaus teismai , maras išsekina Grėtę. …Ji vis dar tabegyvena toj pačioj vietoj, tiktai nežino, kas bus rytoj … Tačiau gyvenimas vėl pradeda tekėti senesnia vaga. …Grėte, sesyte ! - taip ją vadino kažkada kažkas… Vienintelis… Pagaliau Grėtė sulaukia savo brolio Mikio, kuris kadaise paliko ją vieną akis į akį su žiauriu gyvenimu. Čia baigiasi savotiška Grėtės ir Antigonės, amžinosios sesers, einančios laidoti savo brolio, paralelė, lydėjusi ją iki pat brolio sugrįžimo.Mikis grįžo, dabar .. ašaros turi tiek daug , tiek daug nuplauti, nuskalauti visa tai, kas buvo negera, kas buvo skaudaus Grėtės Plonikės gyvenime Grėtė aiškiai jaučia, kaip ji kyla iš gelmių, traukusių ją vis gilyn ir gilyn… Mikas į jos gyvenima sugrįžta kaip tas baltasis ūkų paukštis albatrosas, atskrendantis į skęstantį laivą pranešti, jog jau netoli žemė. Ieva Simonaitytė romane “ Vilius Karalius “ Grėtės paveikslu atskleidė giliai psichologišką, sudėtingą moters charakterį. Grėtė - ypatingos ištvermės ir stiprybės asmenybė. Ji tikroji Karalienė savo vidinės laikysenos elegancija, vidinio pasaulio skaidrumu.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!