Gyvūnų fiziologija

 1. Poikiloterminiai ir homojoterminiai gyvūnai. Izotermija. Vidutinė kūno paviršiaus temperatūra, branduolio ir apvalkalo zonų temperatūra. Poikiloterminiai – šaltakraujai gyvūnai. Neturi pastovios kūno temp.ir aplinkos temp. apsprendžia jų apykaitos pastovumą. Mažėjant aplinkos temp. lėtėja gyvūno medžiagų apykaita ir jo temp.mažėja. Homojoterminiai – šiltakraujai gyvūnai. Turi pastovią kūno temp. Tik pastoviomis sąlygomis temp. atžvilgiu, fermentų ir kitų medžiagų aktyvumas yra optimalus. Aplinkos temp. didelės įtakos neturi, nes mažėjant aplinkos temp. gyvūnų energijos apykaita nekinta, o netgi suaktyvėja. Esant šiom optimaliom sąlygom organizme nuolat vyksta medžiagų apykaita. Nuolatos gaminama šiluma. Šiltakraujų gyvūnų kūno temp. pastovi, nes kiek jos pagaminama, tiek jos ir išskiria. Kūno temp. pastovumas vadinamas izotermija. Tai viena iš organizmo konstantų. Šiluma kuri pasigamina žmogaus organizme atiduodama kūno paviršiui. Dėl šios priežasties tos kūno dalys, kurios arčiau paviršiaus – žemesnė temp., o tos, kurios yra organizmo viduje – aukštenės temp.Tos zonos, kurios yra organizmo viduje ar daugiau centre, vadinamos branduolio zonomis, o periferijoje – apvalkalo zonomis. Odos, ypač jos atvirų vietų, temp. daug reikšmės turi aplinkos temp., todėl izotermija būdingesnė vidaus organams. Alvalkalo zonos temp. priklauso nuo aplinkos temp. Mažėjant aplinkos temp. galūnės, nosies galiukas, ausys atvėsta greičiau, o branduolio zona nuolatos išlaiko pastovią temp. Temp., kuri matuojama pažastyje, normoje nuo 36 – 37C. Kūno temp. nėra pastovi ir kinta paros bėgyje.(būdingas paros ritmas) Aukščiausia temp. – dieną, popiečio metu, žemiausia – nakties pabaigoje, ryte. Temp. padidėjimas iki 41,5 C – hipertemija, sumažėjimas iki 35,3 – hipotermija. 2. Fizinė termoreguliacija. Šilumos atidavimo iš organizmo būdai ir keliai. Cheminė termoreguliacija. Šilumos gamybos procesai. Termoreguliacija – organizmo gebėjimas palaikyti pastovią savo temp. ir prisitaikyti prie aplinkos temp. kitimų. Šis pastovumas (izotermija) susidaro per tam tikrą laiką. Izotermiją palaiko sudėtinga cheminė ir fizinė termoreguliacija. T. sistema susideda iš termoriaguliavimo centro, esančio pogumburyje, termoreceptorių, esančių organuose ir audiniuose, bei nervinės termorecepcijos centrų. Odos termoreceptoriai informuoja smegenis apie aplinkos temperatūros kitimą ir skatina šilumos gamybos bei šilumos atidavimo refleksus. Cheminė termoreguliacija (pagumburio užpakalinėje dalyje - centrai) – šilumos gamyba vyksta pastoviai, net ir esant kūno temp. – komforto zonoje. Ją lemia medžiagų apykaita ir egzoterminės chem.. reakcijos. Ramybės būsenoje daugiausia šilumos gaminasi kepenyse (29%), smegenyse(19%), raumenyse(18%), širdyje(10%), inkstuose(7%) ir visuose kituose organuose (17%). Jei aplinkos temp. mažėja, tai šilumos gamyba didėja. Tai vyksta dėl energetinių procesų suaktyvėjimo. Didėjant aplinkos temp. apykaitos procesai taip pat suaktyvėja, bet ne taip intensyviai, kaip mažėjant. Fizinė termoreguliacija (pagumburio priekinėje dalyje - centrai) – šilumos atidavimas vyksta pernešant šilumą iš vidinės branduolio zonos į paviršiaus apvalkalo zoną. Šis procesas – vidinė šilumos tėkmė. Po to vyksta šilumos atidavimas iš kūno paviršiaus į aplinką – išorinė šilumos tėkmė. IŠT susideda iš 1) šilumos atidavimo laidumu, kai kūnas liečiasi su kietu šaltu daiktu ir taip atiduodama (10%) šil. 2) konvekcijos būdu, sušildytas oras kyla nuo kūno paviršiaus, o į jo vietą ateina šaltas oras – (30%) 3) spinduliavimas – šiluma atiduodama dėl spinduliavimo infraraud. sp. – (30%) 4)garinimas – kai vandens išgaruoja nuo kūno paviršiaus ar pro gleivines – (20%) Taip pat atiduodama su iškvepiamu oru, šlapimu, išmatomis. Ramybės būsenoje – daugiausia atiduodama spinduliavimo būdu. Fizinio krūvio – garinimu (70-80% visos šilumos). 3. Nerviniai ir humoraliniai termoreguliacijos mechanizmai. Funkcinė sistema. Funkcinė sistema – tai organų, ląst. ir audinių sistema, dalyvaujanti kurios nors vienos organizmo konst. palaikyme. Nėra kvėpavimo f-nės sistemos. Yra CO2 ir O2 reguliavimo sistema. Funkcinės sistemos teoriją sukūrė Anochinas, kuris davė šį apibrėžimą. Tai dinaminės savireguliuojančios organizacijos pasirinktinai apjungiančios skirtingus organus, nervinius ir humoralinius reguliacijos lygius, tam, kad pasiekti teigiamų organizmo rezultatų. Pakitus kraujo CO2 ir O2 santykiui, humoraliniu keliu informacija eina į CNS. Iš receptorių informacija nerviniu keliu eina taip pat į CNS. Pagumburio užpakalinėje dalyje esančios ląst. Atsakingos už cheminę termoreguliaciją. Nervinė reguliacija – aplinkos temp. pokyčiai veikia ir branduolio ir apvalkalo zonose esančius šilumos ir šalčio receptorius. Pakitusi kūno temp. nerviniu ir humoraliniu keliu veikia pagumburį. Humoralinė reguliacija – 1)skydliaukės horm. – tiroksinas – padidėjus jam, padidėja šilumos susidarymas, suaktyvėja medžiagų apykaita, sumažėjus – sulėtėja medžiagų apykaita. 2)antinksčių šerdinės dalies horm. – katecholaminai, (nor)adrenalinas. Šie hormonai didina šilumos susidarymą ir sumažina šilumos atidavimą, sutraukdami periferines kraujagysles. 3)antinksčių žievinės dalies horm. – gliukokortikoidai – suaktyvina šilumos gamybą. 4. Kraujo ir kraujo apytakos reikšmė. Kraujo funkcijos ir kraujo savybės. Kraujo sudėtinės dalys. Kraujo kiekis. Hematokritas, jo nustatymas. Kraujas – jungiamasis audinys su skysta tarpląsteline medžiaga. Jis sudarytas is skystos dalies-plazmos 55% (tarpląstelinė medž.) ir joje esanciu kraujo lasteliu 45%: eritrocitu(raudonuju kraujo last.),leukocitu(baltuju kraujo last.)ir trombocitu(kraujo ploksteliu). Eritrocitų koncentracija kraujyje maždaug 1000X didesnė negu leukocitų, 10X didesnė nei trombocitų.Trombocitai mažesni nei eritrocitai. Vidutinio amžiaus ir svorio žmogus turi 5,6l kraujo (8% kūno svorio). Kraujas yra raudonas, lipnus, klampus, sūrokas, specifinio kvapo ir skonio skystis. Nors pavieniai eritrocitai yra gelsvai žali, tačiau visi kartu jie suteikia kraujui raudoną spalvą. Kraujui lipnumą suteikia plazmos organinės medžiagos. Klampumas priklauso nuo kraujo sudėtinių dalių santykio (45 % kraujo ląst. ir 55 % plazmos). Santykis tarp plazmos turio ir kraujo forminiu elementu turio nustatomas specialiu rodikliu - hematokritu. Hematokritas(HCT)-tai procentais isreikštas forminių elementų tūrio santykis bendram kraujo turiui.Vyrų HCT vidut.sudaro 47%,moterų 42%.Vyrų kraujyje daugiau eritrocitų nei moterų.Vaikų HCT didesnis nei suaugusiųjų. Plazmą sudaro vanduo(92%)ir tirpios medž.(8%) Kraujo funkcijos:kraujas atlieka transportinę funkc., kuri pasireiškia daugeliu kitų funkc.:1.Reguliacinė funkc.susieta su hormonų ir kt. fiziologiškai aktyvių medž.transportu, kurios turi itakos organų ir audinių veiklai. 2.Homeostazės palaikymo funkc. pastovus pH. 3.Kvėpavimo funkc. pasireiškia O2 transportu iš plaučiu į audinius, CO2-iš audinių į plaučius. 4.Maitinamoji funkc pasireiškia pernešant maisto medž.-gliukozę, riebalus, aminorugštis, vitaminus, mineralines medž. ir kt.- iš virškinimo org. į audinius. 5.Termoreguliaciė funkc.yra šilumos perdavimas su krauju iš giliųjų kūno vietų į paviršių.6.Vandens-druskų pusiausvyros palaikymas audiniuose.7.Išskiriamoji funkc.susieta su apykaitos produktų pernešimu is jų susidarymo vietos į jų išsiskyrimo vietas.8.Kraujo apsauginė funkc.Kraujyje yra antikūniai,kurie susidaro, kai į organizmą patenka mikrobai, virusai ir pan. 5. Kraujo klampumas. Eritrocitų nusėdimo greitis (ENG). Jo reikšmė. Kraujo klampumas – priklauso nuo kraujo sudėtinių dalių santykio (45 % kraujo ląst. ir 55 % plazmos). Santykis tarp plazmos turio ir kraujo forminiu elementu turio nustatomas specialiu rodikliu - hematokritu. Lyginant su vandeniu, kurio klampumas – 1, kraujo ląstelių klampumas yra 5, plazmos – 2, viso kraujo kartu – 3. Didėjant kraujo ląstelių kiekiui, didėja ir klampumas, arba atvirkščiai. Klampumas turi reikšmę hemodinamikai (kraujo tekėjimui): juo klampesnis kraujos, juo daugiau jėgos reikia jam pumpuoti. Klampumas nustatomas viskozimetru. Eritrocitu nusedimo greitis. ENG yra nespecifinis meginys uzdegimui nustatyti. Stovinciame kraujyje eritrocitai letai nuseda, nes ju santykinis tankis didesnis negu plazmos. Laikant kraują mėgintuvėlyje, eritrocitai po tam tikro laiko nusėda ant dugno. Taip išmatuojamas ENG. ENG pagreitėja esant anemijai, o sulėtėja dėl policitemijos. Įšvirkštus į kraują hipertoninio tirpalo, eritrocitai netenka vandens, raukšlėjasi, jų tankis didėja ir nusėdimas greitėja. Esant, kraujotakos nepakankamumui, eritrocitai absorbuoja vandenį, ir jų ENG lėtėja. ENG greitėjimas susijęs ir su fibrinogeno koncentracijos kraujyje padidėjimu, nes eritrocitai jį absorbuoja, dėl to mažėja jų paviršiaus krūvis. Taip būna sergant uždegimu, infekcinėmis ligomis. Cholesterolis eritrocitų nusėdimą greitina, o lecitinas - lėtina. Fiziologiškai ENG padidėja sunkiai fiziškai dirbant ir antroje nėštumo pusėje. ENG vyrams lygus-3-6 mm/val.,mot-8 – 10mm/val. Esant uzdegimams ar augliams ENG gali padideti daug kartu. ENG didejimą lemia plazmos baltymų pokyčiai. 6.Kraujo pH ir jo pastovumo palaikymas (buferinės sistemos) Kraujo pH (7,35 – 7,45) yra labai pastovi ir mažai svyruojanti homeostazinė konstanta. pH reguliuoja rūgščiųjų karbonatų, rūgščiųjų fosfatų, hemoglobino ir plazmos baltymų buferinės sistemos. Viena pagrindinių žmogaus organizmo buferinių sistemų yra rūgščiųjų karbonatų sistema, kurios poveikis kraujo pH pastovumui yra ~-9%. Šią sistemą sudaro laisvoji anglies rūgštis (ištirpusi kraujo plazmoje ir eritrocituose) ir NaHCO3 (ištirpęs kraujo plazmoje) bei KHCO3 (ištirpęs eritrocituose). Kraujo rūgštieji karbonatai yra pagrindinis bazių rezervas kraujyje. Organizme susidariusios rūgštys (pieno rūgštis intensyvaus raumenų darbo metu) jungiasi su plazmos rūgščiaisiais karbonatais, o reakcijos metu išsiskyrusi anglies rūgštis suskyla į CO2 ir H2O. Kvėpavimo centras labai jautriai reaguoja net ir į nedidelį CO2 kiekio padidėjimą kraujyje, todėl intensyvėja plaučių ventiliacija, CO2 šalinamas per plaučius. Pradėjus veikti kompensaciniams mechanizmams (plaučių ventiliacijai), rūgščiųjų karbonatų kiekis kraujyje ir H2CO /NaHCO santykis greitai sunormalėja, ir pH nesikeičia. Taigi pagrindinė rūgščių kiekio kraujyje neutralizuotoja yra rūgščiųjų karbonatų sistema. Kitų buferinių sistemų įtaka šiam procesui nedidelė. Normalų anglies rūgšties ir rūgščiųjų karbonatų kiekių santykį palaiko rūgščių ir bazių pusiausvyros reguliacijos mechanizmai. Jei susikaupęs labai didelis pieno rūgšties (laktato) kiekis sutrikdo medžiagų apykaitą, rūgščių ir bazių pusiausvyrą bei kraujo pH palaiko cheminiai ir neurohumoraliniai reguliacijos mechanizmai, kurie neleidžia priartėti prie kritinės ribos. 7. Kraujo osmosinis slėgis. Hemolizė Tirpalų osmosinis slėgis priklauso nuo ištirpusių medžiagų dalelių kiekio, o ne nuo jų dydžio bei svorio. Kraujo plazmoje yra daug ištirpusių baltymų(7-8 %) ir nedaugh mineralinių druskų; dar mažiau esti gliukozės (0,08-0,12%). Tačiau kraujo plazmos osmosinis slėgis beveik išimtinai priklauso nuo mineralinių druskų, nes druskoms disocijavus į jonus, jų susidaro labia daug. Nuo ištirpusių mineralinių druskų ir gliukozės priklausanti osmosinio slėgio dalis (apie 7 atm.) vadinama kristaloidu, o nuo ištirpusių baltymų priklausanti nežymi (mažiau kaip 1/200 dalis) slėgio dalis – koloidų osmosiniu, arba onkotiniu slėgiu. Onkotinis slėgis sudaro tik apie 25 mmHg, nuo jo priklauso vandens pasiskirstymas tarp kraujo ir audinių. Visi tirpalai, kurių osmosinis slėgis didesnis už kraujo, vadinami hipertoniniais. Juose eritrocitai iš pradžių susiraukšlėja, o vėliau gali suirti jų membrane ir įvykti hemolizė. Kai tirpalo osmosinis slėgis mažesnis už kraujo – hipotoninis. Jame eritrocitai didėja, brinksta ir sprogus jų membranai, hemolizuojasi. 8.Kraujo plazmos sudėtis. Baltymai, jų funkcijos. Kitos sudėtinės kraujo plazmos dalys. Kraujo plazma sudaro apie 55-60% kraujo tūrio (iš 100% atėmus hematokrito rodiklį), tai sudaro apie 2,5-3 l. Tai gelsvas skystis. Didžiausią jos dalį sudaro vanduo, apie 6-8% sudaro baltymai, o likusią dalį – mineralinės medžiagos, gliukozė, lipidai, aminorūgštys, ištirpę medžiagų apykaitos produktai ir kt. Pastovią plazmos elektrolitų koncentraciją palaiko inkstai. Plazmos baltymai atlieka svarbias kraujo funkcijas. Normali baltymų koncentracija yra 60-80 g/l. Daugelis baltymų gaminami kepenyse. Tarp jų daugiausia yra albuminų (apie 60%). Didesnės molekulinės masės baltymai – globulinai – sudaro apie 35-40%, o fibrinogenas – 4-5% visų kraujo plazmos baltymų. Visi kartu jie lemia plazmos klampumą, vykdo trofinę, buferinę, imuninę ir pernašos f-jas. Fibrinogenas dalyvauja krešėjime. Plazma be fibrinogeno vadinama kraujo serumu. Plazmos baltymai (daugiausia albuminai) dėl savo osmosinių savybių sulaiko vandenį kraujo kapiliaruose, neleidžia jam sunktis į audinius. Dėl badavimo ar kitų priežasčių sumažėjus baltymų kiekiui kraujyje, skystis pereina iš kraujagyslių į audinius – atsiranda patinimų. Skystis gali patekti net į tuščiavidures kūno ertmes, pvz., kauptis pilvo ertmėje (tuomet labai padidėja pilvo apimtis, čia gali susikaupti net iki 10 litrų skysčio). Kai kurie globulinai yra antikūnai, jie dalyvauja apsauginėse ir imuninėse organizmo reakcijose. Kraujo baltymai sujungia įvairias medžiagas, hormonus, vitaminus ar vaistus ir juos perneša organizme. Dažniausiai komplekse su baltymais vaistai yra neveiklūs, jie pradeda veikti tik atsipalaidavę. Kai kurie kraujo baltymai veikia kaip fermentai. Svarbi baltymų dalis vadinama krešėjimo faktoriais, jie dalyvauja krešėjimo procesuose. Įvairių ligų metu gali padaugėti ar sumažėti baltymų, pakisti albuminų ir globulinų santykis (pvz., uždegimo ar infekcijos metu padaugėja globulinų, o sumažėja albuminų). Gliukozės koncentracijos nustatymas kraujo plazmoje svarbus vertinant cukrinio diabeto eigą. Dažnai tiriami kraujo plazmos riebalai ir cholesterolis, jų koncentracijos nustatymas svarbus aterosklerozės rizikai įvertinti. Remiantis įvairių medžiagų koncentracija kraujo plazmoje galima diagnozuoti įvairius medžiagų apykaitos, inkstų ar kepenų veiklos sutrikimus. 9. Kraujo forminiai elementai, jų f-jos. Eritrocitų spalvinis koeficientas (MCH). Hemoglobino f-jos. Eritrocitu pagrindine funkc.pernesti O2 ir CO2, o tai atleika juose esantis hemoglobinas. Suaugusio zm.eritrocitai gaminami kaulu ciulpuose.Eritrocitams vystantis juose kaupiasi Hb.Kaulu ciulpuose per sek.susidaro 2-3mln eritrocitu.Subrende eritrocitai neturi branduolio,ju forma primena is abieju pusiu igaubta diska,jie gali deformuotis judedami siaurais kapiliarais,nes neturi branduolio. Eritrocita sudaro apie 2/3 vandens ir 1/3 kietu medziagu-Hb,kiti baltymai,angliavandeniai,riebalai,druskos.Apie 90% eritrocito sausos mases sudaro Hb,kuris nudazo krauja raudonai ir yra butinas O2 ir CO2 pernesti.Hb molekule sudaro baltymo globino molekule ir gelezi turinti dalis-hemas. Sumazejus Hb konc.eritrocite sumazeja O2 transportines galimybes ir todel sutrinka Hb susidarymo procesas. Leukocitai -tai bespalves,branduoli turincios last.,kurios issivysto is kamieniniu last.kaulu ciulpuose.Leukocitu gamyba vadinama leukopoeze.Kaulu ciulpuose yra apie 30% visu leukocitu,daugiau nei 50%-audiniuose ir maziau nei 20%-kraujyje.Padaugejusi leukocitu konc.del infekcijos ar leukemijos vadinama leukopenija.Kraujyje yra apie 1/3 limfocitu,2/3 granuliocitu ir 2-10% monocitu.Leukocitai teka kraujagysliu pakrasciais.Jie apsupa svetimkunius ir itraukia į citoplazma.Leukocituose gerai isvystyta glikolizes sistema padeda jiems isgyventi kraujagyslese. Granulocitai yra apie 10-17 mm dydzio ir turi netaisyklingus branduolius.Kraujyje jie cirkuliuoja tik kelias val.,po to prilimpa prie kraujagysliu sieneliu ir padeda pseudopodijoms plisti tose kuno vietose kur kontaktuoja su isore,kur yra bakteriju. Neutrofiliniai granulocitai svarbesni apsaugant oragnizma nuo infekciniu bakteriju. Eozinofiliniai granulocitai fagocituoja antigeno-antikuno kompleksus,daugeli audiniu mdzg,juos suardydamas ir nukenksmindamas Bazofiliniai granulocitai vykdo heparino sinteze,kuris svarbus palaikant kraujo skysta bukle,aktyvina trombocitus ir histamino sinteze,kuris veikia kraujagysles. Agranulocitai - Limfocitai yra igyto imuninio atsako nesejai.Ju yra apie 30% ir lb svarbus susidarant organizmo imunitetui, skirtingiems infekciniams susirgimams,taip pat aktyviai dalyvauja neutralizuojant toksisko veikimo ivairias mdzgas. Monocitai atlieka apsaugine funkc. Leukocitu konc.cirkuliuojanciam kraujyje dideja viso darbo metu ir priklauso nuo darbo galingumo.Ilgalaikio darbo pabaigoje leukocitu konc.kraujyje gali 3X ir daugiau virsyti ramybes lygi. Leukocitu kiekio atsistatymas kraujyje vyksta pagal eksponentine kreive-per pirmas min.greitai mazejant ir veliau letai mazejant. Trombocitai-tai mazos,be branduoliu lasteles,kuriu skersmuo 1-4mm.Jie kile is kaulu ciulpu,ju konc.kraujyje sudaro~250x109/l.Didelis kiekis trombocitu yra bluznyje,kepenyse,plauciuose is kur jie reikalui esant patenka i kraujotaka.Netekti daugiau nei 20 %kraujo yra pavojinga gyvybei,todel kraujavimo sustojimas (pirmine hemostaze)ir kraujo kresejimas(antrine hemostaze)yra svarbios apsaugines funkc.Esant kraujagysliu arba audiniu pazeidimui,pirmiausiai aktyvinama pirmine hemostaze.Ji trunka nuo 1 iki 3 min.Pazeistos kraujagysles gali susitraukti del ju sieneles itempimo arba del trombocitu faktoriu issiskyrimo.Mazesni kraujagysliu defektai uzdengiami,vykstant trombocitu agregacijai.Prie nepazeistu kraujagysliu trombocitai neprilimpa,nes neleidzia kraujo tekme ir is endotelio issiskiriantys azoto oksidas ir prostaciklinas. Trombocitai turi imunogeniniu savybiu. 10. Pirminė hemostazė. Kraujavimo sustojimas, jo mechanizmas. Hemostazė – kraujavimo stabdymas. Savaiminė hemostazė – tai organizme kylančių reakcijų kompleksas, stabdantis kraujavimą iš pažeistų kraujagyslių. Jei smulki kraujagyslė (kapiliaras, venulė) menkai (pvz.įsidūrus) pažeista, hemostazė trunka 30-90s. Tokia hemostazė susideda iš vaskulinės bei trombocitinės fazių – pirminė. Pažeistoji ir šalia jos esančios kraujagyslės refleksiškai susitraukia, dėl to iškarto susilpnėja kraujavimas. Prie pažeistos kraujagyslės sienelės vietos prilimpa ir kaupiasi trombocitai. Jie limpa vienas prie kito, greitai netenka savo membranų ir į aplinką išsiskiria jų faktoriai (pvz. Trombosteinas, serotoniinas). Susidaro šiek tiek ir trombino. Pirminės hemostazės pabaigoje pažeistoje kraujagyslės vietoje, susidaro pirminis kamštis – trombocitinis baltasis krešulys ir kraujavimas sustoja. 11. Antrinė hemostazė. Kraujo krešėjimas ir jame dalyvaujantys faktoriai. Fibrinolizė. Antikrešuminė sistema. Jei pažeista stambi kraujagyslė, po pirminės hemostazės vyksta antrinė, nes baltąjį krešulį plūstantis kraujas nuplauna. Antrinė hemostazė – yra labia sudėtingas fermentinis procesas,, per kurį nepatvarus baltasis krešulys sutvirtinamas fibrino siūlų tinklo. Netirpus fibrinas susidaro iš plazmoje ištirpusio fibrinogeno. Ji trunka 7-9min., pabaigoje susidaręs krešulys esti raudonas, nes į fibrino tinklą patenka eritrocitų. Susidaręs fibrino perteklius pasišalina, vykstant fiziologinei fibrinolizei (fibrino (krešulių pagr. nedžiagos) tirpimas kraujyje). 12. Kraujo grupės. Kraujo tipai. Rezus faktorius. HLA sistema. Kraujo perpylimas. Kraujo grupes - tai eritrocitu membranos savybes ir plazmoje esantys antikunai pries svetimas kraujo grupes.Sumaisius nevienodu kraujo grupiu krauja perpilant krauja,galima eritrocitu agliutinacija,t.y. sulipimas. Kraujo grupė nustatoma pagal 2 sistemas. ABO ir rezus. ABO sistema pagrįsta antigenų (agliutinogenų) buvimu eritrocituose ir antikūnų (agliutininų) – kraujo serume. A, B, AB ir 0 kraujo grupes,kurios pasizymi atitinkamomis eritrocitu pavirsiaus antigeninemis savybemis. Pagrindiniai eritrocitų agliutinogenai: A, B Pagrindiniai plazmos agliutininai : alfa, beta Kraujo grupės: I (O) - alfa, beta, II (A) - A, beta, III (B) - B, alfa, IV (AB) - A, B. Buvo išaiškintas universalaus donoro (0 grupės) ir universalaus gavėjo (AB grupės) kraujo grupių savybės. Rezus sistema – pagrįsta agliutinogeno rezus (Rh) buvimu eritrocituose. Jis būdingas 85% baltosios rasės žmonių. Rh turintis žmogus vadinamas Rh+, o neturintis Rh-. Ligoniui Rh- perpylus Rh+, organizmui svetimas antigenas paskatina antikūnų gamybą. Vėl įpylus Rh+ kraujo, jie pradeda lipdyti eritrocitus. Kraujo tipai – MNSs, Lutheran, Kell, Lewis (faktoriai) *Netekusiam kraujo žmogui, būtinas kraujo perpylimas. Tuomet naudojamas konservuotas donorų kraujas. Kraujo perpylimas – tai tarsi organo persodinimas. Jo metu gali kilti įvairių komplikacijų, todėl perpylimas atliekamas labai atidžiai. Iš pradžių atliekamas kraujo grupių tapatumo mėginys. Prieš perpylimą donoro kraujas patikrinamas, ar nėra užkrėstas AIDS, hepatito virusais, kitomis ligomis. Kartais perpilamas ne visas kraujas, o tik jo dalis. Eritrocitų masė perpilama tuomet, kai yra labai ryški mažakraujystė. Jei žmogus kraujuoja dėl krešėjimo faktorių arba trombocitų stokos perpilama šviežia šaldyta plazma arba trombocitų masė. 13. Maisto ieškojimo motyvacijos susidarymas. Virškinimas burnoje. Kramtymas, čiulpimas, rijimas. Virškinimo objektas – tai maisto medžiagos, kurias žmogus suvalgo per dieną. Suvartoti per dieną atitinkamą maisto medžiagų kiekį verčia noras valgyti – alkio pojūtis, arba apetitas. Alkis pasireiškia stipriu noru valgyti, Alkiui atsirasti svarbią įtaką turi gliukozės, aminorūgščių ir kt. maisto medžiagų kiekis kraujyje bei maisto tūris skrandyje. Sumažėjus šiems veiksniams, intensyviau jaudinami cheminiai ir mechaniniai receptoriai, kurie dirgina mitybos centrą. Virškinimas burnoje – burnos ertmė pirmoji patiria fizines ir chemines maisto savybes, jo konsistenciją, nes burnoje yra platus įvairių receptorių tinklas (taktilinių, temperatūros, skausmo), padedantis įvertinti maistą. Tai pradinis maisto medžiagų virškinimo etapas. Burnoje maistas mechaniškai susmulkinamas, vilgomas su seilėmis, analizuojama ir įvertinama jo sudėtis, sudaromas kąsnis. Burnos ertmėje vysta kai kurių maisto medžiagų hidrolizė, aktyvinami nesąlyginiai ir sąlyginiai virškinimo refleksai. Tuo pačiu metu vyksta kramtymo, čiulpimo procesai, ,prasideda sudėtyingas rijimo refleksas. Kramtymas – vyksta trys pagrindiniai procesai: 1) smulkinamos maisto medžiagos, didėja jų bendras virškinimo paviršius, prasideda angliavandenių hidrolizė 2)burnoje vykstantys procesai refleksiškai žadina seilių, skrandžio, kasos ir kitų virškinimo organų liaukų sekreciją 3) sukramtymas burnoje maistas maišomas su seilėmis, sudaromas kąsnis, kuris toliau slenka į skrandį. Skystas maistas į burnos ertmę patenka ir čiulpimo metu, kuris būdingas kūdikiams. Jo metu burnos ertmėje susidaro neigiamas spaudimas, ir skystas maistas lengvai patenka į burną. Kramtymo ir čiulpimo procesai vyksta refleksiškai, jų veiklą koordinuoja centrai, esantys pailgosiose smegenyse bei smegenų žievėje. Seilės yra burnos liaukų sekreto mišinys. Per parą išsiskiria 1-2 l seilių, jų pH 5,8-7,8. Seilių liaukos išskiria fermentą α amilazę, kuris burnoje pradeda hidrolizuoti angliavandenius, taip pat seilėms būdingas ir baktericidinis poveikis. Rijimas – susidaręs burnoje kąsnis nuryjamas ir per stemplę patenka į skrandį. Ryjimas yra sudėtingas refleksinis aktas, nes susikryžiuoja rijimo ir kvėpavimo takai. Rijimo fazės: 1)valingo rijimo fazė 2)nevalinga rijimo fazė 3)stemplinė rijimo fazė 14. Virškinimas skrandyje. Skrandžio sulčių sudėtis ir fiziologinė reikšmė. Skrandžiui būdingos rezervinė, sekrecinė, rezorbcinė ir endokrininė f-jos. Jame maistas kaupiamas, mechaniškai, chemiškai veikiamas ir periodiškai išstumiamas į dvylikapirštę žarną. Kelias valandas maistas skrandyje maišomas, minkomas, jis brinksta, daugelis jo sudėtinių dalių ištirpsta ir hidrolizuojama, veikiant fermentams. Per parą žmogaus skrandžio gleivinės ląstelės išskiria apie 2-3l hipertoniškų sulčių, kurių kiekis ir sudėtis kinta, nes priklauso nuo maisto savybių. Grynos skrandžio sultys yra skaidrios, vandeningos, bespalvės, rūgščios reakcijos, specifinio kvapo, turinčios nedaug gleivių. Jose yra organinių (fermentų, šlapimo, pieno rūgšties, aminorūgščių, gleivių) ir neorganinių (katijonų – Na+, K+, Mg2+, Ca2+, H+; anijonų – Cl-, HPO42-, SO42-) medžiagų. Vienas iš svarbiausių skrandžio sulčių komponentų yra HCl. Jos gamyba dengiamosiose skrandžio gleivinės ląstelėse susijusi su apykaitso procesais, vykstančiais skrandžio gelivinėje.HCl f-jos: 1) aktyvina profermento pepsinogeno virtimą fermentu pepsinu 2) sudaro rūgščią terpę, būtiną proteoliziniams fermentams optimaliai veikti 3)denatūruoja baltymus 4) padeda pepsinui ir chimozinui kazeinogeną paversti kazeinu 5) stimuliuoja skrandžio motoriką 6) veikia baktericidiškai 7) skatina kasos sulčių sekreciją. Sudėtis: HCl, fermentai – pepsinas (skaido baltymus į įvairaus ilgio peptidus, taip pat skaido sunkiai virškinamą kolageną), gastriksinas; mucinas – gerina sąlygas fermentams hidrolizuoti baltymą. *) Skrandyje išsiskyrusi mažo fermentinio aktyvumo amilazė, hidrolizuoja angliavandenius skrandžio dugne. *) skrandyje riebalai nekinta, nes jame nėra reikiamų riebalams emulguoti sąlygų. 15. Skrandžio motorinė funkcija. Nervinė ir humoralinė skrandžio veiklos reguliacija. Skrandžio motorika – motorinė veikla atlieka šias pagrindines f-jas: 1) valgant, kaupiantis maistui skrandyje, plastiški lygieji raumenys atsipalaiduoja, ir spaudimas skrandžio ertmėje mažai kinta 2) sumaišo maistą su sultimis ir susidariusi pusiau skysta tyrelė pradedama virškinti 3) periodiškai susitraukiant lygiesiems raumenims, atskiromis porcijomis skrandžio turinys patenka į dvylikapirštę žarną. Tuščio skrandžio raumenys yra įtempti, jo sienelės susiglaudžia, lieka tik nedidielis ištįsęs tarpas. Skrandžio judesiai: 1) peristaltiniai (skrandžio dugno raumenų susitraukimai ir atsipalaidavimai), 2) sistoliniai (prievarčio raumenų susitraukimai ir skrandžio tyrelės slinkimas į dvylikapirštę žarną), 3) tonusiniai (raumenų susitraukimai, kurie didina skrandžio sienelės tonusą ir skatina turinio judėjimą). Skrandžio motorika reguliuojama: 1) nerviniais –refleksiniais, 2) humoraliniais mechanizmais 3) spontaniškai. Klajoklis nervas stipriai inervuoja skrandį, jo postgangliniai parasimpatiniai neuronai didina veikimo potencialų dažnį miocituose, aktyvina ir integruoja tarpraumeninių ir pogleivinių nervinių rezginių motorinį ir sekrecinį aktyvumą. Simpatinės postganglinės nervinės skaidulos, inervuojančios skrandžio kraujagysles bei jo sienelėje esančius nervinius rezginius, sukelia miocitų hiperpoliarizaciją ir slopina skrandžio motoriką, tačiau šis poveikis silpnas. Humoralinis būdas – peptidai ir aminorūgštys skatina hormono gastrino sekreciją iš dvylikapirštės žarnos G ląstelių. Jis sustiprina skrandžio ir prievarčio rauko raumenų susitraukimus, slopina skrandžio turinio evakuaciją, tačiau aktyvina prievarčio judesius, kurie smulkina maisto medžiagas. Skrandžio rūgštus turinys skatina hormono sekretino išsiskyrimą, kuris slopina skrandžio prievarčio judesius, stimuliuoja prievarčio rauko susitraukimą. 16. Virškinimas dvylikapirštėje žarnoje. Kasos reikšmė virškinimui. Plonojoje žarnoje maistas virškinamas iki galutinių skilimo produktų – monomerų, kurie rezorbuojami į kraują ir limfą. Svarbiausia virškinimo viena – dvylikapirštė žarna. Tai proksimali plonosios žarnos dalis (20-30cm), į kurią patenka rūgščios terpės skrandžio turinys, šarminės terpės kasos sultys ir kepenų sekretas – tulžis. Dvylikapirštės žarnos šarminė aplinka (pH 7,2-8,0) veikia taip: 1) neutralizuoja patekusią su skrandžio turiniu HCl 2) slopina skrandžio fermento pepsino aktyvumą 3) sudaro palankias sąlygas kasos fermentams virškinti maisto medžiagas. Čia maistą pradeda virškinti kasos sulčių fermentai. Kasos egzokrininės dalies pankreocitai gamina ir per parą išskiria 1,5-2,0l tirštų, lipnių, skaidrių, šarminės reakcijos sulčių. Didžiausią dalį sudaro proteoliziniai fermentai – karboksipeptidazės ir proteinazės. Pagrindinis proteolizinis fermentas – tripsinas, kuris plonosios žarnos ertmėje hidrolizuoja ne tik peptidus, bet ir tuos baltymus, kurių nesuskaidė skrandžio pepsinas.Kasos ląstelės išskiria lipidus skaidančius fermentus – lipazę, fosfolipazę ir cholesterolesterazę. Dvylikapirštėje aktyviai emulsinami lipidai.(kadangi lipidai – hidrofobiniai junginiai, jų paviršius labai įtemptas vandens aplinkoje, dėl to negali įsiskverbti hidrofiliniai virškinimo fermentai. Tam, kad lipidai, būtų virškinami, jų masę reikia kuo labiau susmulkinti, emulguoti). Angliavandenių virškinimą čia katalizuoja didelio aktyvumo kasos fermentas α amilazė. Ji hidrolizuoja krakmolo, glikogeno ir dekstrinų molekules. 17. Kepenų reikšmė virškinimui. Tulžies reikšmė riebalų virškinime. Kepenų funkcinė svarba: 1) jose iš gliukozės susidaro glikogenas, vyksta glikogenolizė ir gliukoneogenezė; 2) kepenys dalyvauja aminorūgščių sintezėje bei apykaitoje: vykstant aminorūgščių dezamininimui susidarę toksiniai amonio dariniai kepenyse virsta slapalu; 3)dalyvauja reibalų apykaitoje; 4) kepenyse sintetinami vitaminai A ir D, kaupiasi vitaminai K, B12, PP; 5) kepenys dalyvauja purininių medžiagų, vandens, geležies, vario ir kitų medžiagų apykaitoje; 6) jose susidaro poriniai junginiai, kurie neutralizuoja virškinimo metu susidariusias toksines medžiagas (indolą, skatolą, fenolą) 7) kepenys yra svarbus kraujo rezervuaras – jos gali talpinti iki 20 % viso organizmo kraujo 8) kepenys gamina ir išskiria tulžį. Tulžį nuolat gamina hepatocitai, ji kaupiama tulžies pūslėje. Virškinant maistą ir atsidarius raukui, tulžis patenka į dvylikapirštę žarną. Žmogaus organizme per parą išsiskiria 0,8-1,0l tulžies. Tai šarminė reakcija (pH 7,8-8,6) specifinio kvapo, gelsvos spalvos skystis. Joje gausu pigmentų, tulžies rūgščių (67%), fosfolipidų (22%), baltymų (4,5%), cholesterolio (4%) ir bilirubino (0,3%). Svarbiausia tulžies dalis – tulžies rūgštys, kurios (būtent) porinės geriau tirpsta vandenyje ir dalyvauja riebalų virškinime bei jų rezorbcijoje. Tulžies svarba: 1) aktyvina kasos fermentų (lipazės, tripsino, amilazės) poveikį; 2) suskaido riebalus į mažas daleles, didina jų paviršiaus plotą ir lengvina kontaktą su lipazėmis; 3) sudarydama miceles, ji padeda pernešti riebalų rūgštis; 4) aktyvina vitaminų A, D, E, K ir karotinų rezorbciją; 5) tulžis kartu su kitomis virškinimo sultimis neutralizuoja rūgštų skrandžio turinį ir slopina pepsino aktyvumą; 6) skatina žarnyno peristaltiką, slopina virškinimo trakto mikroorganizmų poveikį; 7) tulžis pašalina iš organizmo homonų apykaitos produktus, šlapalą, bilurubiną, įv. vaistines medžiagas. 18. Plonųjų žarnų reikšmė virškinime. Motorikos ir sekrecijos reguliacija. Plonąjai žarnai būdingos šios funkcijos: 1) sekrecinė 2) motorinė 3) rezorbcinė. Plonojoje žarnoje vyksta ertminis ir membraninis maisto medžiagų virškinimas. Jos gleivinės liaukos negamina fermentų. Esančius jos turinyje angliavandenius, baltymus, riebalus hidrolizuoja fermentai, patekę į žarnos ertmę su nusilpusiomis plonosios žarnos epitelinėmis ląstelėmis – enterocitų kutikulėmis. Kutikulių fermentai, skaidantys baltymus (peptidazės), angliavandenius (amilazės), riebalus (lipazės), nepasižymi dideliu aktyvumu. Enterocitų amžius trumpas, jie kas 2-5 dienas nuolat atsinaujina. Kasos ir plonosios žarnos ertmėje esantys fermentai angliavandenius, baltymus ir lipidus hidrolizuoja iki tarpinių ir iš dalies iki galutinių produktų – tai ertminis maisto medžiagų virškinimas. Toliau tarpinius skilimo produktus baigia hidrolizuoti enterocitų membranų mikrogaurelių fermentai – tai membraninis virškinimas. Plonojoje žarnoje maistas virškinamas 3-5 val. Geriausiai maistas virškinamas ir rezorbuojamas normaliai veikiant plonosios žarnos motorinei sistemai. Žarnų judesiai padeda maisto turinį sumaišyti su virškinimo sultimis, todėl gerai virškinamas ne tik pasieninis, bet ir turinio vidus. Plonoji žarna pradeda susitraukinėti po valgio praėjus 15-30min. Yra 2 pagrindinės plonosios žarnos judesių rūšys: 1) segmentiniai judesiai 2)peristaltiniai judesiai. Plonosios žarnos motoriką reguliuoja nerviniai ir humoralinaii mechanizmai. Motorinį aktyvumą koordinuoja intramuraliniuose nerviniuose rezginiuose esantys motoriniai ir sensoriniai neuronai. Aktyvinamieji motoneuronai išskiria Ach ir per M cholinoreceptorius didina veikimo potencialų dažnį. Slopinantys motorinį aktyvumą neuronai išskiria VIP, kuris slopina mioelektrinį aktyvumą ir mažina žarnos judesius. Žarnos judesius skatina hormonai – gastrinas, motilinas, cholecistokininas, serotoninas, histaminas, bradikininas, vazopresinas, o slopina – VIP, neurotenzinas. 19. Kvėpavimo fazės. Išorinio kvėpavimo mechanizmai. Kvėpavimo rūšys. Tarppleurinis slėgis. Kvėpavimo metu ne tik tiekiamas O2 organizmo gyvybiniams procesams palaikyti, bet ir šalinamas CO2, todėl palaikoma organizmo rūgščių ir šarmų pusiausvyra. Dėl plaučių ventiliacijos O2 nuolat patenka į alveoles, iš jų difunduoja į kraują ir nunešamas į organus. Ten vėl difuzijos būdu O2 patenka į ląsteles. Vykstant medžiagų apykaitai, susidaro CO2, kuris priešinga kryptimi pašalinamas į aplinkos orą. Kvėpavimo fazės: 1)išorinis kvėpavimas (plaučių ventiliacija), kurio metu vyksta oro apykaita tarp aplinkos ir plaučių alveolių; 2)dujų difuzija plaučiuose; 3)kvėpavimo dujų pernešimas kraujyje; 4)dujų difuzija audiniuose; 5)audinių kvėpavimas Išorinio kvėpavimo mechanizmas: tarp aplinkos ir plaučių oras pasikeičia išorinio kvėpavimo dėka. Jį sudaro besikeičiantys ciklai: įkvėpimas ir iškvėpimas. Įkvėpimas prasideda susitraukiant pagrindiniams inspiraciniams raumenims: diafragmai, išoriniams tarpšonkauliniams bei tarpkremzliniams raumenims. Įkvepiant diafragma, kuri yra stipriausias ir pagrindinis kvėpavimo raumuo, susitraukia ir sustorėja, jos abu skliautai nusileidžia, pakraštys atsitraukia nuo krūtinės ląstos sienų – tai didina krūtinės ląstos tūrį vertikaliai. Išoriniai tarpšonkauliniai ir tarpkremzliniai raumenys – pakeldami šonkaulius, didina krūtinės ląstos tūrį sagitaliai ir transversaliai. Iškvepiama tada, kai atsipalaiduoja inspiraciniai kvėpavimo raumenys ir orą, esantį plaučiuose, pradeda spausti krūtinės ląsta, pilvo organai ir plaučių tamprioji trauka. Oro slėgis alveolėse tampa didesnis už atmosferos slėgį, dėl to oras iš plaučių plinta į aplinką, prasideda iškvėpimas. Giliau iškvepiant, dalyvauja pagrindiniai ekspiraciniai raumenys – vidiniai tarpšonkauliniai raumenys. Inspiraciniams raumenims susitraukus, krūtinės ląstos tūris didėja. Sumažėjus slėgiui krūtinplėvės ertmėje, alveolės plečiasi, slėgis jose pasidaro mažesnis už atmosferos, ir oras eina į plaučius – įkvepiama. Įkvėpimo pabaigoje oro slėgis alveolėse susilygina su atmosferos slėgiu. Slėgis krūtinplėvės ertmėje būna mažesnis už atmosferos slėgį, nes veikia vadinamoji plaučių tamprioji trauka. Plaučių audinys yra labai tamprus, t.y. nustojus veikti deformuojančiai jėgai, jis sugeba grįžti į pradinę būklę. Krūtinplėvės ertmės slėgis dėl plaučių tampriosios traukos visada būna mažesnis už atmosferos. Jis lygus atmosferos slėgiui atėmus slėgį, kurį išvysto plaučių tamprioji trauka. – tai neigiamas tarppleurinis slėgis, nes jis mažesnis už atmosferos slėgį. Ramiai kvėpuojant iškvėpus jis būna apie 5cm H2O, maksimaliai iškvėpus – 2-3cm H2O, ramiai kvėpuojant įkvėpus – 8 cm H2O, o maksimaliai įkvėpus apie 10-15 cm H2O. Jei į pleuros ertmę patenka oro, tokia būklė vadinama pneumotoraksu. Oro į pleuros ertmę gali patekti pradūrus krūtinės ląstą arba plyšus plaučiui (pvz., stiprios traumos metu). Tada abu pleuros lapeliai atsiskiria, pleuros ertmėje esantis oras suspaudžia plautį, šis subliūkšta ir nebekvėpuoja. Kvėpavimo rūšys: atsižvelgiant į tai, kurie raumenys daugiau skatina kvėpavimo judesius, yra trys kvėpavimo rūšys: krūtininis (tarpšonkauliniai r. – būdingas moterims), pilvinis(diafragma – būdingas vyrams, naujagimiams) ir mišrusis(funkcionuoja visi kvėpavimo r. – dirbant fizinį darbą). 20. Kvėpavimo periodo charakteristika. Plaučių tūriai ir talpos. Spirometrija, spirografija, pneumografija, pneumotachometrija. Nuo krūtinės ląstos padėties priklauso oro kiekis plaučiuose. Yra 4 pagrindinės krūtinės ląstos padėtys: maksimalus iškvėpimo, maksimalus įkvėpimo, ramiai kvėpuojant įkvėpimo, ramiai kvėpuojant iškvėpimo. Oro kiekį plaučiuose rodo plaučių tūris, kuris galima suskirstyti į smulkesnes dalis, vadinamas talpa. Kvėpuojamasis tūris – oro kiekis, kurį žmogus, ramiai kvėpuodamas įkvepia ir iškvepia. Suaugusių žmonių ramybės metu 0,5l. Rezervinis įkvėpimo tūris – maksimalus oro kiekis, kurį galima papildomai įkvėpti po ramaus įkvėpimo. 1-3l. Rezervinis iškvėpimo tūris – maksimalus oro kiekis, kurį galima papildomai iškvėpti po ramaus iškvėpimo. 1-2l. Gyvybinė plaučių talpa – oro kiekis, kurį galima po maksimalaus įkvėpimo maksimaliai iškvėpti. Ją sudaro kvėpuojamasis tūris, rezervinis įkvėpimo ir rezervinis iškvėpimo tūriai. Liekamasis tūris – oro kiekis, likęs plaučiuose po maksimalaus iškvėpimo.1-1,5l. Funkcinė liekamoji talpa – oro kiekis, likęs plaučiuose po ramaus iškvėpimo. Ją sudaro rezervinio iškvėpimo tūrio ir liekamojo tūrio suma. 3l. Bendroji plaučių talpa – oro kiekis, esantis plaučiuose po maksimalaus įkvėpimo. Ją sudaro gyvybinės plaučių talpos ir liekamojo tūrio suma. Įkvėpimo talpa – plaučių įkvėpimo pajėgumas. Iškvėpimo talpa – plaučių iškvėpimo pajėgumas.GPT – ji rodo plaučių ir krūtinės ląstos tamprumą. Jos dydis priklauso nuo amžiaus, lyties, antropometrinių duomenų, kūno padėties, treniruotumo ir kt. veiksnių. Senstant, dėl mažėjančio krūtinės ląstos paslankumo ir didėjančio liekamojo tūrio GPT mažėja. Jaunų vyrų GPT priklausomybę nuo ūgio vidut. apibūdina GPT=7*[ūgis(m)-1] formulė. Panašaus ūgio ir svorio moterų GPT mažesnė 10-20%. GPT ir jos tūriai nustatomi spirometru, metodas vadinamas spirometrija. Norint stebėti kvėpavimą ilgesnį laiką, patogiau naudotis atvirosiomis spirometrinėmis sistemomis. Šiuo atveju naudojami pneumotachografai, kuriais galima užrašyti oro srauto dydį. Tiriamasis kvėpuoja pro specialų vamzdelį, kuriame yra įrenginys, sukeliantis pasipriešinimą. Kai oras eina pro vamzdelį, atsiranda nedidelis slėgių skirtumas, kuris matuojamas specialiais slėgio davikliais. Šis slėgių skirtumas tiesiog proporcingas oro srautui, t.y. oro kiekiui, pratekančiam per laiko vienetą. Jį galima užrašyti, ir toks užrašas vadinamas pneumotachograma. Iš jos, remiantis tūrio kitimo greičiu dV/dt, galima apskaičiuoti tūrį V iš formulės V=∫dV/dt*dt. 21. Plaučių ventiliacijos rodikliai. Įkvepiamojo, iškvepiamojo ir alveolinio oro sudėtis.Kraujas, tekėdamas alveolių kapiliarais, iš alveolių nuolat ima O2 ir atpalaiduoja CO2. Kad alveolių sudėtis nekistų, plaučiai turi vėdintis. Nuolatinis oro pasikeitimas tarp plaučių ir aplinkos vadinamas plaučių ventiliacija. Kiekybinis plaučių ventiliacijos rodiklis yra minutinis kvėpavimo tūris (VE). Jis rodo per minutę įkvėpto ar iškvėpto oro kiekį ir priklauso nuo kvėpuojamo tūrio (VT) ir kvėpavimo dažnio (f). VE= VT *f Suaugę žmonę vidutiniškai kvėpuoja 14k/min, naujagimiai 40-50k/min, ikimokyklinukai – 30-40k/min, mokyklinio amžiaus vaikai – 20-30k/min. Minutinio kvėpavimo tūrio dalis, kuri patenka į alveoles, vadinama alveolių ventiliacija (VA). Kita dalis negyvojo tarpo ventiliacija(VD). VE=VA+VD. Įkvėptame ore yra apie 20,9 % O2. Kitą dalį sudaro daugiausiai N2 ir nedidelis kiekis inertinių dujų, vandens garų ir CO2. 22. Dujų apykaita plaučiuose. Į alveoles patekęs įkvėptas oras susimaišo su ten esančiu oru, turinčiu mažiau O2, bet daugiau CO2. Todėl parcialinis O2 slėgis alveolių dujų mišinyje mažėja, o parcialinis CO2 slėgis didėja. Alveolėse O2 difuzijos būdu patenka į kapiliarus. Varomoji jėga yra parcialinių slėgių skirtumas (ΔP) tarp alveolių dujų mišinio ir veninio kraujo, kuriame parcialinis O2 slėgis yra apie 40 mmHg. CO2, priešingai, patenka iš kraujo į alveoles, nes jo parcialinis slėgis veniniame kraujyje yra 46 mmHg, o alveolėse – tik 40 mmHg. Difunduojančios per laiko vienetą medžiagos kiekis, remiantis Fick‘o dėsniu, priklauso nuo sluoksnio, per kurį vyksta difuzija, ploto (F) ir storio (d), taip pat nuo koncentracijų arba parcialinių slėgių skirtumo abiejose sluoksnio pusėse: M=K*F/d*ΔP K – difuzijos koeficientas, priklausantis nuo difuzijos terpės, difunduojančios medžiagos savybių ir temperatūros. KCO2 yra apie 23 kartus didesnis negu KO2, todėl nors parcialinių slėgių skirtumas mažesnis, CO2 spėja pereiti iš kraujo į alveoles. Kadangi plaučiuose yra apie 3 mln. alveolių, jų bendras paviršius siekia apie 70 m2, o alveolinio kapiliarinio barjero storis sudaro tik kelis μm. Tarp alveolių ir kraujo dujos pasikeičia per gana trumpą laiką, nes eritrocitai praeina pro plaučių kapiliarus per mažiau kaip 0,3 s, tačiau to pakanka, kad CO2 ir O2 parcialiniai slėgiai alveolėse ir kraujyje beveik išsilygintų. 23. Nervinė kvėpavimo reguliacija. Kvėpavimo ritmika, kvėpavimo centrai ir jų veikla. Kad organizmo ląstelės visada turėtų normalias funkcionavimo sąlygas, kvėpavimas turi prisitaikyti prie kintančios medižiagų apykaitos. Dauguma kvėpavimo reguliacijos neuronų yra pailgosiose smegenyse. Ventralinės respiracinės grupės neuronai, daugiausia generuojantys kvėpavimo ritmą, pasklidę išilgai dvejinio branduolio. Kvėpavimo centras - yra pailgųjų smegenų tinkliniame darinyje, 4 skilvelio dugne. Tai grupė nervinių ląstelių, kurios reguliuoja kvėpuojamųjų raumenų veiklą. KC yra porinis darinys, kuris inervuoja tos pačios kūno pusės kvėpavimo organus. Kiekvienos pusės KC sudaro 2 dalys:1)įkvėpimo ir 2)iškvėpimo. KC inspiraciniai neuronai suintensyvėja įkvėpimo metu,o ekspiraciniai - iškvėpimo. Šios 2 dalys susietos reciprokiškai. Vienos dalies darbas slopina kitos aktyvumą ir atvirkščiai. Šių neuronų tarpusavio sąveika formuoja kvėpavimo ritmiškumą. KC inspiracinių ir ekspiracinių neuronų aktyvumo kaitos dažnumas nulemia kvėpavimo dažnį, o KC sujaudinimo lygis apsprendžia kvėpuojamųjų raumenų susitraukimo jėgą, t.y.kvėpavimo gilumą. 24. Humoralinė kvėpavimo reguliacija. Dėl išorinio kvėpavimo ir dujų apykaitos plaučiuose yra palaikomas nekiintanmas kraujo PCO2, PO2 ir pH. CO2 ir ventiliacijos priklausomybė: kintant arterinio kraujo CO2 parcialiniam slėgiui (PaCO2), prasideda ryškūs plaučių ventiliacijos pokyčiai. PaCO2 padidėjus iki 60-70 mmHg, minutinis kvėpavimo tūris didėja iki 70-80 l/min. Ši priklausomybė atspindi kvėpavimą reguliuojančių mechanizmų jautrumą CO2. Padidėjęs PaCO2 sukelia dusimo pojūtį. Kai PaCO2 didesnis už 70 mmHg, pasireiškia narkotinis poveikis, ir ventiliacija vėl mažėja. pH ir ventiliacijos priklausomybė: fiziologinėmis sąlygomis, esant metabolinei acidozei, pH poveikis ventiliacijai yra nedidelis. Tas jautrumas yra daugiau tariamasis, nes dėl hiperventiliacijos mažėja PaCO2. Jei PaCO2 nekinta, priklausomybės tarp pH ir minutinio kvėpavimo tūrio kreivės statumas labai didėja. O2 ir ventiliacijos priklausomybė: sumažėjus arterinio kraujo O2 parcialiniam slėgiui (PaO2), minutinis kvėpavimo tūris kinta neryškiai. Ventiliacija pradeda didėti tik esant PaO2 mažiau kaip 50-60 mmHg. Tai taip pat tariamoji reakcija, nes palaikant kraujo normalų PaCO2, ventiliacijos priklausomybė nuo PaO2, yra daug ryškesnė. Kvėpavimui daro poveikį ir hormonų koncentracija kraujyje: adrenalinas, kurio daugėja fizinio krūvio ar emocinio susijaudinimo metu, kvėpavimą aktyvina. Analogišką poveikį turi skydliaukės hormonai ir progesteronas. 25. Inkstų funkcijos. Inkstų struktūrinis ir funkcinis vienetas. Inkstai yra pagrindiniai organai, atliekantys ekskreciją ( keisdami išskiriamo šlapimo kiekį ir sudėtį, palaiko vidinės terpės pastovumą) – š kraujo pašalina medžiagų apykaitos produktus, reguliuoja organizmo skysčių sudėtį bei kiekį, šarmų bei rūgščių pusiausvyrą. Nefronas - inksto struktūrinis bei funkcinis vienetas, sudarytas iš inksto kūnelio – glomerulo ir kanalėlių sistemos. Glomerulas yra sudarytas iš apvalkalo, vadinamosios Bowmann‘o kapsulės ir kapiliarų kamuolio. Kraujas pro aferentinę arteriolę teka į kapiliarų kamuolį nuo Bowmann‘o kapsulės ertmės, vadinama glomeruline membrana. Kapsulės ertmė yra sujungta su inksto kanalėliu, kurio epitelis sluoksnis yra tiesioginė išorinio glomerulinės membranos sluoksnio tąsa. Tiesiogiai nuo glomerulo prasidedantis kanalėlių sistemos segmentas vadinamas proksimaliniu kanalėliu. Jame yra vingiuotoji ir tiesioji dalys. Proksimalinio kanalėlio ilgis apie apie 15 mm, jis funkciniu požiūriu skirstomas į tris segmentus(S1, S2 ir S3). Proksimalinio kanalėlio tąsa sudaro ploną nusileidžiančiąją Henle‘s kilpos dalį. Šios kilpos ilgis labai varijuoja (2-14mm), o kylančioji Henle‘s kilpos dalis funkciškai jau laikoma distaliniu kanalėliu. Distalinis kanalėlis – savo kelyje (apie 5mm) turi kelis vingius, ir per trumpą tarpinę dalį jungiasi su surenkamuoju kanalėliu. Jis eina piramidės viršūnės kryptimi ( apie 20mm) ir baigiasi inksto taurelėje. Viso nefrono ilgis yra 45-65mm, o jo neįprasta forma (žievė-šerdis-žievė-šerdis) turi didelę funkcinę reikšmę. 26. Glomerulinė filtracija ir jos greitis. Glomerulinė filtracijos greičio nustatymas. Jau seniai buvo pastebėta,kad skystis į glomerulus filtruojasi iš kraujo plazmos. Atlikus tikslesnį Bowman‘o kapsulės turinio tyrimą, buvo pagrįsta ši prielaida: pirminis šlapimas yra plazmos ultrafiltratas. Vadinasi, jo sudėtis atitinka kraujo plazmos sudėtį, tačiau pirminis šlapimas turi labai mažai baltymų. Per minutę vidutiniškai susidaro nuo 100 (moterų) iki 120 ml (vyrų) filtrato. Esant inkstų kraujotakai 1,2l/min., filtratas susidaro pro inkstus pratekančio plazmos tūrio (600-700,l/min) 1/5 dalį. Glomerulinės membranos, pro kurias teka filtratas, yra sudarytos iš keleto sluoksnių. Kapiliarai iškloti endoteliu, su didelėmis poromis, kurių dydis 50-100nm. Kitą sluoksnį sudaro labai stora pamatinė membrana, ant kurios išsidėstę Bowman‘o kapsulės podocitai. Jie atskirti 20-50nm tarpais. Podocitų poros turi sialoproteinų, ir šios struktūros paviršius turi neigiamą krūvį, todėl sudaro labai efektyvų barjerą didelėms, neigiamai įkrautoms dalelėms, pvz., dauguma kraujo plazmos baltymų yra neigiamai įkrauti. Dalelės, kurių skersmuo 7nm, beveik nepraeina pro filtrą. Filtro savybė – jo pralaidumas plazmai ir paviršiaus ypatybės turi įtakos filtracijos procesui. Filtracija glomerule, kaip ir kitų audinių kapiliaruose, priklauso nuo 4 veikiančių jėgų: hidrostatinio spaudimo kapiliaruose PK ir Bowman‘o kapsulėje PB, taip pat nuo koloidoosmosinio slėgio kapiliaruose πK ir Bowman‘o kapsulėje πB. Pef= PK-PB-πK+πB. 27. Klirensas, jo ypatumai ir praktinis pritaikymas. Inkstų kraujotakos tyrimas klinikinėje praktikoje daugiausia atliekamas remiantis Fick‘o principu. Praktiniais sumetimais vartojamos medžiagos, kurios iš kraujo plazmos išskiriamos tik pro inkstus filtracijos ir sekrecijos būdu, ir v. Renalis jos jau nenustatomos, todėl nereikia imti iš venos kraujo. Inkstai valo kraujo plazmą nuo šios medžiagos, iš čia kilęs klirenso pavadinimas. Per laiko vienetą su šlapimu išsiskyrusios medžiagos kiekis (U*V, kur U-medžiagos konc.šlapime, V-šlapimo tūris) padalintas iš tos pačios medžiagos konc.plazmoje P yra lygus kraujo plazmos tėmei inkstuose. Jei tam tikra medžiaga visiškai išsiskiria pro inkstus, renalinė plazmos tėkmė ir šios medžiagos klirensas yra lygūs. Klirensas C plačiai taikomas klinikinėje praktikoje inkstų kunkcijai įvertinti. Jis rodo kraujo plazmos tūrį, kuris išvalomas nuo medžiagos per laiko vieneta: C=U*V/P[ml/min] (plazmos!) Klirenso savybes: 1)jis nepriklauso nuo momentinės medžiagos konc.plazmoje 2) visų medžiagų jo matavimo vienetai yra vienodi 3) visų medžiagų klirensas yra svarbi fiziologinė inkstų f-jos pastovioji (konstanta) 4) inkstų ligų atveju jis rodo funkcijos pažeidimą. 28. Inkstų vaidmuo rūgščių ir šarmų (bazių) pusiausvyros palaikymui, palaikymo mechanizmai. Veikiant medžiagų apykaitai, inkstai gali išskirti rūgštų (pH iki 4,5) arba lengvai šarminį (pH iki 8,2) šlapimą. Maitinantis įprastiniu maistu, organizmo terpės parūgštėjimas (acidozė) yra labiau tikėtinas negu alkalozė. Rūgščių – šarmų pusiausvyrą inkstuose palaiko keletas mechanizmų: be jau minėto bikarbonato išskyrimo ar jo rezorbcijos vyksta NH4+ išskyrimas, inkstinė protonų sekrecija. Protonų išskyrimas inkstuose: šiam procesui priklauso ne tik H+ jonų sekrecija, bet ir šlapime esančių buferių aprūpinimas protonais. Proksimaliniame kanalėlyje skystis, kurio pH po filtracijos lygus 7,4, parūgštinamas, vykstant Na+/H+ priešiniam pernešimui per aplinkinę membraną. Šio pernešimo aktyvumas priklauso nuo pH ląstelės viduje, todėl acidozės atveju daugiau rezorbuojamas HCO3- jonų į intersticiumą. Galutiniame šlapime bikarbonato praktiškai gali ir nebūti, o H+ jonų konc. jame gali būti apie 1000 kartų didesnė už jo konc. plazmoje. Laisvųjų H+ jonų sekrecijos kiekybiškai neužtenka, norint stabilizuoti normalų plazmos pH, nes per parą išskiriama tik apie 5 μmol laisvų H+ jonų. Didžioji išskirtų protonų dalis jungiasi su filtruotais HCO3- jonais. Su kasdienio šlapimo kiekiu be laisvųjų H+ jonų gali dar išsiskirti protonų apie 40-80mmol/l, tai priklauso nuo mitybos. NH4+ išskyrimas inkstuose: NH4+ išskyrimas inkstuose padeda reguliuoti rūgščių – šarmų pusiausvyrą. 29. Respiracinė ir metabolinė acidozė ir alkalozė, jų kompensavimo būdai. Kaip pH organizme mažėja, atsiranda acidozė, jei pH didėja – alkalozė. Esant kvėpavimo sutrikimams, pH pokyčiai vadinami respiracine acidoze arba respiracine alkaloze, o pH nuokrypis nuo normos dėl H+ arba OH- jonų koncentracijos pokyčių – metaboline acidoze arba metaboline alkaloze. Respiracinės acidozės priežastis – padidėjęs PCO2 kraujyje. Tada didėja bikarbonatų konc.plazmoje, o buferio šarmų konc.ir šarmų perteklius nekiinta. Respiracinę acidozę gali sukelti būklės, susijusios su CO2 susilaikymu organizme. Esant respiracinei alkalozei – mažėja PCO2. Šie pokyčiai yra priešingi respiracinės acidozės pokyčiams. Jos priežastis gali būti hiperventiliacija, kurią sukelia kvėpavimo centro dirginimas arba fizinis krūvis aukštikalnėse. Metabolinės acidozės priežastis – H+ jonų konc. didėjimas kraujyje ir kituose audiniuose. Tai sukelia bikarbonatų konc. mažėjimą, nekarbonatinių buferių konc. mažėjimą, buferio šarmų ir jų pertekliaus mažėjimą. Metabolinė aclkalozės priežastis - OH- jonų koncentracijos kraujyje didėjimas, kuris mažina H+ jonų koncentraciją. Jos metu organizme vykstantys pokyčiai yra priešingi negu metabolinės acidozės metu. Šiuos pokyčius sukelia: padidėjęs petenkančių šarminių medžiagų kiekis (adityvi alkalozė), padidėjusi H+jonų netektis (subtrakcinė alkalozė). Šarmų irrūgščių pusiausvyrą kompensuoja pasyvus cheminis buferių poveikis. Po to organizmas aktyviai stengiasi pasiekti normalią pH reikšmę. Tai daroma koreguojant [HCO3-/ CO2] santykį. 30. Šlapimo koncentravimo ir praskiedimo mechanizmai. Gebėjimas išskirti šlapimą, turintį didesnę osmosinę koncentraciją negu kraujo plazma, yra filogenetiškai nauja savybė. Manoma, kad jos atsiradimą lėmė vandens trūkumas kai kuriose žemės paviršiaus plotuose. Jau seniai buvo atrasta, kad gebėjimas koncentruoti šlapimą yra susijęs su Henle‘s kilpa. Žmogus naudoja 3 struktūras hiperosmosiniam šlapimui išskirti: 1) Henle‘s kilpą, kuri veikia kaip priešinių srovių daugiklis; 2) tiesiąją kraujagyslę, veikiančią kaip priešinių srovių difuzijos sistema; 3) surenkamąjį kanalėlį, veikiantį kaip osmosinis keitiklis 31. Šlapinimasis ir jo mechanizmai. Šlapinimasis, pusiau valingas, periodiškai pasikartojantis prisipildžiussios šlapimo pūslės išsituštinimas. Inkstų kanalėliuose susidaręs šlapimas patenka į geldeles, kurioms prisipildžius, išteka į šlapimtakius. Šie varo jį (2-3 cm/s greičiu) į šlapimo pūslę. Apatinėje šlapimo pūslės dalyje šlapimtakiai atsiveria įstrižai, dėl to susidaro vožtuvai, dėl kurių šlapimas negali grįžti atgal į inkstus. Kai pūslėje susikaupia 200-250 ml šlapimo, tempiami pūslės lygieji raumenys ir skatinamas jų susitraukimas, atsiranda noras šlapintis. Šlapimo pūslės apačią supa jos raujo lygieji raumenys. Dar žemiau yra šlaplės raukas, sudarytas iš skersaruožių raumenų – dėl to šlaplės rauką galima valingai sutraukti arba atpalaiduoti. Kai šlapimo susikaupia daug, raukų raumenys atsipalaiduoja, o pūslės sienelės raumuo susitraukia, šlapimas iš pūslės išteka. Šlapinimosi centro parasimpatinės dalis yra kryžmeniniuose nugaros smegenų segmentuose, o simpatinės – juosmeniniuose segmentuose. Šlapinimosi refleksas yra sudėtingas. Susikaupęs šlapimas dirgina pūslės sienelės receptorius. Juose kilęs impulsai dubens ir papilvės nervais pasiekia nugaros smegenis, kur yra šlapinimosi centras. Iš jo gaktiniu nervu impulsai sklinda į šlapimo pūslę. Šlapinimosi centrą veikia impulsai iš pailgųjų ir vidurinių smegenų bei smegenų pusrutulių žievės.Išcentriniai impulsai pūslės raumenis sutraukia, o jos raukų raumenis atpalaiduoja – taip įvyksta šlapinimasis. 32. Vandens apykaita. Vandens pašalinimas ir pasisavinimas. Pagrindinė žmogaus kūno sudedamoji dalis yra vanduo. Jis sudaro apie 75% naujagimio ir apie 65% suaugusio žmogaus kūno masės. Bėgant metams vandens kiekis organizme mažėja, ne dėl ląstelių senėjimo, bet dėl didėjančio riebalinio audinio kiekio. Be to, daug vandens turintis jungiamasis audinys virsta mažai vandens turinčiu jungiamuoju audiniu. Kūno vanduo skirstomas į keletą dalių. 2/3 organizmo vandens kiekio yra ląstelėse (intraceliulinė terpė), o 1/3 – ekstraceliulinėje terpėje: intersticinę terpė ( ¾ - tikroji vidinė terpė – kuri skalauja kiekvieną ląstelę, aprūpindama O2 ir maisto medžiagomis bei pašalindama medžiagų apykaitos produktus ir CO2). Likusį ¼ sudaro kraujo plazma ir apie 1l transceliulinės terpės, kurią sudaro cerebrospinalinis skystis ir vanduo akių kamerose, skrandyje, žarnyne, perikardo ir pilvaplėvės ertmėse bei šlapimo takuose. Vandens kiekio organizme pokyčiai sudaro vadinamąją dinaminę pusiausvyrą: vanduo nuolat gaunamas ir prarandamas. Kasdien organizme keičiasi mažiausiai 5% vandens.Vanduo išsiskiria su šlapimu (1-1,5l), prakaitu (300-500ml), išmatomis (100ml) ir kvėpuojant. Kai vandens išskyrimas per odą ir plaučius yra nepastebimas – nejuntamasis prakaitavimas. Mūsų geografinėje zonoje kvėpuojant kasdien prarandama paie 500 ml vandens. Išskirtą vandens kiekį kompensuoja pasisavinamas vanduo. Apie 60% reikiamo vandens organizmas gauna su maistu. Valgydamas mišrų maistą, žmogus gauna apie 1l vandens Trūkstamas vandens kiekis gaunamas geriant. Apie 300 ml vandens susidaro, vykstant oksidaciniams procesams. 33. Maisto ieškojimo motyvacijos susidarymas. Virškinimas burnoje. Kramtymas, čiulpimas, rijimas. Virškinimo objektas – tai maisto medžiagos, kurias žmogus suvalgo per dieną. Suvartoti per dieną atitinkamą maisto medžiagų kiekį verčia noras valgyti – alkio pojūtis, arba apetitas. Alkis pasireiškia stipriu noru valgyti, Alkiui atsirasti svarbią įtaką turi gliukozės, aminorūgščių ir kt. maisto medžiagų kiekis kraujyje bei maisto tūris skrandyje. Sumažėjus šiems veiksniams, intensyviau jaudinami cheminiai ir mechaniniai receptoriai, kurie dirgina mitybos centrą. Virškinimas burnoje – burnos ertmė pirmoji patiria fizines ir chemines maisto savybes, jo konsistenciją, nes burnoje yra platus įvairių receptorių tinklas (taktilinių, temperatūros, skausmo), padedantis įvertinti maistą. Tai pradinis maisto medžiagų virškinimo etapas. Burnoje maistas mechaniškai susmulkinamas, vilgomas su seilėmis, analizuojama ir įvertinama jo sudėtis, sudaromas kąsnis. Burnos ertmėje vysta kai kurių maisto medžiagų hidrolizė, aktyvinami nesąlyginiai ir sąlyginiai virškinimo refleksai. Tuo pačiu metu vyksta kramtymo, čiulpimo procesai, ,prasideda sudėtyingas rijimo refleksas. Kramtymas – vyksta trys pagrindiniai procesai: 1) smulkinamos maisto medžiagos, didėja jų bendras virškinimo paviršius, prasideda angliavandenių hidrolizė 2)burnoje vykstantys procesai refleksiškai žadina seilių, skrandžio, kasos ir kitų virškinimo organų liaukų sekreciją 3) sukramtymas burnoje maistas maišomas su seilėmis, sudaromas kąsnis, kuris toliau slenka į skrandį. Skystas maistas į burnos ertmę patenka ir čiulpimo metu, kuris būdingas kūdikiams. Jo metu burnos ertmėje susidaro neigiamas spaudimas, ir skystas maistas lengvai patenka į burną. Kramtymo ir čiulpimo procesai vyksta refleksiškai, jų veiklą koordinuoja centrai, esantys pailgosiose smegenyse bei smegenų žievėje. Seilės yra burnos liaukų sekreto mišinys. Per parą išsiskiria 1-2 l seilių, jų pH 5,8-7,8. Seilių liaukos išskiria fermentą α amilazę, kuris burnoje pradeda hidrolizuoti angliavandenius, taip pat seilėms būdingas ir baktericidinis poveikis. Rijimas – susidaręs burnoje kąsnis nuryjamas ir per stemplę patenka į skrandį. Ryjimas yra sudėtingas refleksinis aktas, nes susikryžiuoja rijimo ir kvėpavimo takai. Rijimo fazės: 1)valingo rijimo fazė 2)nevalinga rijimo fazė 3)stemplinė rijimo fazė 34. Virškinimas skrandyje. Skrandžio sulčių sudėtis ir fiziologinė reikšmė. Skrandžiui būdingos rezervinė, sekrecinė, rezorbcinė ir endokrininė f-jos. Jame maistas kaupiamas, mechaniškai, chemiškai veikiamas ir periodiškai išstumiamas į dvylikapirštę žarną. Kelias valandas maistas skrandyje maišomas, minkomas, jis brinksta, daugelis jo sudėtinių dalių ištirpsta ir hidrolizuojama, veikiant fermentams. Per parą žmogaus skrandžio gleivinės ląstelės išskiria apie 2-3l hipertoniškų sulčių, kurių kiekis ir sudėtis kinta, nes priklauso nuo maisto savybių. Grynos skrandžio sultys yra skaidrios, vandeningos, bespalvės, rūgščios reakcijos, specifinio kvapo, turinčios nedaug gleivių. Jose yra organinių (fermentų, šlapimo, pieno rūgšties, aminorūgščių, gleivių) ir neorganinių (katijonų – Na+, K+, Mg2+, Ca2+, H+; anijonų – Cl-, HPO42-, SO42-) medžiagų. Vienas iš svarbiausių skrandžio sulčių komponentų yra HCl. Jos gamyba dengiamosiose skrandžio gleivinės ląstelėse susijusi su apykaitso procesais, vykstančiais skrandžio gelivinėje. HCl f-jos: 1) aktyvina profermento pepsinogeno virtimą fermentu pepsinu 2) sudaro rūgščią terpę, būtiną proteoliziniams fermentams optimaliai veikti 3)denatūruoja baltymus 4) padeda pepsinui ir chimozinui kazeinogeną paversti kazeinu 5) stimuliuoja skrandžio motoriką 6) veikia baktericidiškai 7) skatina kasos sulčių sekreciją. Sudėtis: HCl, fermentai – pepsinas (skaido baltymus į įvairaus ilgio peptidus, taip pat skaido sunkiai virškinamą kolageną), gastriksinas; mucinas – gerina sąlygas fermentams hidrolizuoti baltymą. *) Skrandyje išsiskyrusi mažo fermentinio aktyvumo amilazė, hidrolizuoja angliavandenius skrandžio dugne. *) skrandyje riebalai nekinta, nes jame nėra reikiamų riebalams emulguoti sąlygų. 35. Skrandžio motorinė funkcija. Nervinė ir humoralinė skrandžio veiklos reguliacija. Skrandžio motorika – motorinė veikla atlieka šias pagrindines f-jas: 1) valgant, kaupiantis maistui skrandyje, plastiški lygieji raumenys atsipalaiduoja, ir spaudimas skrandžio ertmėje mažai kinta 2) sumaišo maistą su sultimis ir susidariusi pusiau skysta tyrelė pradedama virškinti 3) periodiškai susitraukiant lygiesiems raumenims, atskiromis porcijomis skrandžio turinys patenka į dvylikapirštę žarną. Tuščio skrandžio raumenys yra įtempti, jo sienelės susiglaudžia, lieka tik nedidielis ištįsęs tarpas. Skrandžio judesiai: 1) peristaltiniai (skrandžio dugno raumenų susitraukimai ir atsipalaidavimai), 2) sistoliniai (prievarčio raumenų susitraukimai ir skrandžio tyrelės slinkimas į dvylikapirštę žarną), 3) tonusiniai (raumenų susitraukimai, kurie didina skrandžio sienelės tonusą ir skatina turinio judėjimą). Skrandžio motorika reguliuojama: 1) nerviniais –refleksiniais, 2) humoraliniais mechanizmais 3) spontaniškai. Klajoklis nervas stipriai inervuoja skrandį, jo postgangliniai parasimpatiniai neuronai didina veikimo potencialų dažnį miocituose, aktyvina ir integruoja tarpraumeninių ir pogleivinių nervinių rezginių motorinį ir sekrecinį aktyvumą. Simpatinės postganglinės nervinės skaidulos, inervuojančios skrandžio kraujagysles bei jo sienelėje esančius nervinius rezginius, sukelia miocitų hiperpoliarizaciją ir slopina skrandžio motoriką, tačiau šis poveikis silpnas. Humoralinis būdas – peptidai ir aminorūgštys skatina hormono gastrino sekreciją iš dvylikapirštės žarnos G ląstelių. Jis sustiprina skrandžio ir prievarčio rauko raumenų susitraukimus, slopina skrandžio turinio evakuaciją, tačiau aktyvina prievarčio judesius, kurie smulkina maisto medžiagas. Skrandžio rūgštus turinys skatina hormono sekretino išsiskyrimą, kuris slopina skrandžio prievarčio judesius, stimuliuoja prievarčio rauko susitraukimą. 36. Virškinimas dvylikapirštėje žarnoje. Kasos reikšmė virškinimui. Plonojoje žarnoje maistas virškinamas iki galutinių skilimo produktų – monomerų, kurie rezorbuojami į kraują ir limfą. Svarbiausia virškinimo viena – dvylikapirštė žarna. Tai proksimali plonosios žarnos dalis (20-30cm), į kurią patenka rūgščios terpės skrandžio turinys, šarminės terpės kasos sultys ir kepenų sekretas – tulžis. Dvylikapirštės žarnos šarminė aplinka (pH 7,2-8,0) veikia taip: 1) neutralizuoja patekusią su skrandžio turiniu HCl 2) slopina skrandžio fermento pepsino aktyvumą 3) sudaro palankias sąlygas kasos fermentams virškinti maisto medžiagas. Čia maistą pradeda virškinti kasos sulčių fermentai. Kasos egzokrininės dalies pankreocitai gamina ir per parą išskiria 1,5-2,0l tirštų, lipnių, skaidrių, šarminės reakcijos sulčių. Didžiausią dalį sudaro proteoliziniai fermentai – karboksipeptidazės ir proteinazės. Pagrindinis proteolizinis fermentas – tripsinas, kuris plonosios žarnos ertmėje hidrolizuoja ne tik peptidus, bet ir tuos baltymus, kurių nesuskaidė skrandžio pepsinas.Kasos ląstelės išskiria lipidus skaidančius fermentus – lipazę, fosfolipazę ir cholesterolesterazę. Dvylikapirštėje aktyviai emulsinami lipidai.(kadangi lipidai – hidrofobiniai junginiai, jų paviršius labai įtemptas vandens aplinkoje, dėl to negali įsiskverbti hidrofiliniai virškinimo fermentai. Tam, kad lipidai, būtų virškinami, jų masę reikia kuo labiau susmulkinti, emulguoti) Angliavandenių virškinimą čia katalizuoja didelio aktyvumo kasos fermentas α amilazė. Ji hidrolizuoja krakmolo, glikogeno ir dekstrinų molekules. 37. Kepenų reikšmė virškinimui. Tulžies reikšmė riebalų virškinime. Kepenų funkcinė svarba: 1) jose iš gliukozės susidaro glikogenas, vyksta glikogenolizė ir gliukoneogenezė; 2) kepenys dalyvauja aminorūgščių sintezėje bei apykaitoje: vykstant aminorūgščių dezamininimui susidarę toksiniai amonio dariniai kepenyse virsta slapalu; 3)dalyvauja reibalų apykaitoje; 4) kepenyse sintetinami vitaminai A ir D, kaupiasi vitaminai K, B12, PP; 5) kepenys dalyvauja purininių medžiagų, vandens, geležies, vario ir kitų medžiagų apykaitoje; 6) jose susidaro poriniai junginiai, kurie neutralizuoja virškinimo metu susidariusias toksines medžiagas (indolą, skatolą, fenolą) 7) kepenys yra svarbus kraujo rezervuaras – jos gali talpinti iki 20 % viso organizmo kraujo 8) kepenys gamina ir išskiria tulžį. Tulžį nuolat gamina hepatocitai, ji kaupiama tulžies pūslėje. Virškinant maistą ir atsidarius raukui, tulžis patenka į dvylikapirštę žarną. Žmogaus organizme per parą išsiskiria 0,8-1,0l tulžies. Tai šarminė reakcija (pH 7,8-8,6) specifinio kvapo, gelsvos spalvos skystis. Joje gausu pigmentų, tulžies rūgščių (67%), fosfolipidų (22%), baltymų (4,5%), cholesterolio (4%) ir bilirubino (0,3%). Svarbiausia tulžies dalis – tulžies rūgštys, kurios (būtent) porinės geriau tirpsta vandenyje ir dalyvauja riebalų virškinime bei jų rezorbcijoje. Tulžies svarba: 1) aktyvina kasos fermentų (lipazės, tripsino, amilazės) poveikį; 2) suskaido riebalus į mažas daleles, didina jų paviršiaus plotą ir lengvina kontaktą su lipazėmis; 3) sudarydama miceles, ji padeda pernešti riebalų rūgštis; 4) aktyvina vitaminų A, D, E, K ir karotinų rezorbciją; 5) tulžis kartu su kitomis virškinimo sultimis neutralizuoja rūgštų skrandžio turinį ir slopina pepsino aktyvumą; 6) skatina žarnyno peristaltiką, slopina virškinimo trakto mikroorganizmų poveikį; 7) tulžis pašalina iš organizmo homonų apykaitos produktus, šlapalą, bilurubiną, įv. vaistines medžiagas. 38. Plonųjų žarnų reikšmė virškinime. Motorikos ir sekrecijos reguliacija. Plonąjai žarnai būdingos šios funkcijos: 1) sekrecinė 2) motorinė 3) rezorbcinė. Plonojoje žarnoje vyksta ertminis ir membraninis maisto medžiagų virškinimas. Jos gleivinės liaukos negamina fermentų. Esančius jos turinyje angliavandenius, baltymus, riebalus hidrolizuoja fermentai, patekę į žarnos ertmę su nusilpusiomis plonosios žarnos epitelinėmis ląstelėmis – enterocitų kutikulėmis. Kutikulių fermentai, skaidantys baltymus (peptidazės), angliavandenius (amilazės), riebalus (lipazės), nepasižymi dideliu aktyvumu. Enterocitų amžius trumpas, jie kas 2-5 dienas nuolat atsinaujina. Kasos ir plonosios žarnos ertmėje esantys fermentai angliavandenius, baltymus ir lipidus hidrolizuoja iki tarpinių ir iš dalies iki galutinių produktų – tai ertminis maisto medžiagų virškinimas. Toliau tarpinius skilimo produktus baigia hidrolizuoti enterocitų membranų mikrogaurelių fermentai – tai membraninis virškinimas. Plonojoje žarnoje maistas virškinamas 3-5 val. Geriausiai maistas virškinamas ir rezorbuojamas normaliai veikiant plonosios žarnos motorinei sistemai. Žarnų judesiai padeda maisto turinį sumaišyti su virškinimo sultimis, todėl gerai virškinamas ne tik pasieninis, bet ir turinio vidus. Plonoji žarna pradeda susitraukinėti po valgio praėjus 15-30min. Yra 2 pagrindinės plonosios žarnos judesių rūšys: 1) segmentiniai judesiai 2)peristaltiniai judesiai. Plonosios žarnos motoriką reguliuoja nerviniai ir humoralinaii mechanizmai. Motorinį aktyvumą koordinuoja intramuraliniuose nerviniuose rezginiuose esantys motoriniai ir sensoriniai neuronai. Aktyvinamieji motoneuronai išskiria Ach ir per M cholinoreceptorius didina veikimo potencialų dažnį. Slopinantys motorinį aktyvumą neuronai išskiria VIP, kuris slopina mioelektrinį aktyvumą ir mažina žarnos judesius. Žarnos judesius skatina hormonai – gastrinas, motilinas, cholecistokininas, serotoninas, histaminas, bradikininas, vazopresinas, o slopina – VIP, neurotenzinas. 39. Storųjų žarnų reikšmė virškinime. Defekacija. Storoji žarna skiriasi nuo plonosios žarnos tuo, kad neturi gaurelių ir joje nevyksta membraninis virškinimas, todėl maistas joje praktiškai nevirškinamas, tik rezorbuojamos kai kurios medžiagos, ypač vanduo. Storosios žarnos gleivinė pasižymi sekrecine ir rezorbcine funkcijomis. Ji svarbesnė kaip rezorbcinis organas, nes proksimalinėje jos dalyje aktyviai rezorbuojami likę elektrolinai ir vanduo. Storojoje žarnoje nuolat yra didelis mikroorganizmų kiekis, skatinantis specifinius rūgimo ir puvimo procesus. Bakterijos sintetina vitaminus K, B1, B6, B12, folio rūgštį, greitina askorbino rūgšties, ciankobalamino, cholesterolio pasisavinimą. Į žmogaus organizmą su maistu patenka celiuliozė, kurią iš dalies suardo žarnyno mikrofloros fermentai. Nesuvirškinta celiuliozė veikia kaip mechaninis dirgiklis, skatinantis žarnyno peristaltiką. Storosios žarnos gleivinės limfmazgių M ląstelės, veikiant antigenui, dalyvauja imunoglobulinų sintezėje ir sekrecijoje. Storojoje žarnoje, rezorbuojantis elektrolitams ir vandeniui, skystas žarnos turinys tirštėja, kol virsta išmatų mase - defekacija. Per parą vidutiniškai išsiskiria 200-250 g ekskrementų ir apie 0,5 l dujų. Didžiąją laiko dalį tiesioji žarna yra tuščia, tačiau reti peristaltiniai – propulsiniai judesiai iš lėto stumia turinį, kuris kaupiasi distalinėje riestinės žarnos dalyje ir iš čia išmatų masė patenka į tiesiąją žarną. Tuštintis neleidžia nevalingas vidinis tiesiosios žarnos raukas, kuris sudarytas iš lygiųjų raumenų skaidulų, ir valingas išorinis raukas, sudarytas iš skersaruožių raumenų. Vidinį rauką inervuoja parasimpatiniai dubeniniai vidurių nervai, kurie jį atpalaiduoja, bet sutraukia tiesiosios žarnos raumenis. Apatinis papilvės rezginys ir išorinis gaktinis nervas, į kurių sudėtį įeina simpatinės nervinės skaidulos, sutraukia vidinį rauką ir slopina tiesiosios žarnos peristaltinius judesius. Tuštinimosi refleksas prasideda, kai ryškiai padidėja vidinis spaudimas tiesiojoje žarnoje. Dirginimai, kylantys iš žarnos sienelės tempimo receptorių ir plintantys aferentinėmis rezervinėmis skaidulomis, aktyvina stuburo smegenų sakralinėje dalyje (S1-S4) esantį parasimpatinį tuštinimosi (defekacijos) centrą. 40. Maisto medžiagų rezorbcijos ypatumai. Pasieninis virškinimas. Maisto medžiagų rezorbcija vyksta visame virškinimo sistemos trakte, tačiau jos intensyvumas nevienodas. Burnoje ir stemplėje, kurias dengia plokščiasis epitelis, rezorbcija beveik nevyksta, nes maisto medžiagos būna labai trumpai. Burnos gleivinė rezorbuoja kai kuriuos junginius ir vaistus. Rezorbcija vangiai vyksta ir skrandyje – iš jo daugiau rezorbuojama vandens, alkoholio,, kai kurių ištirpusių druskų. Intensyviausiai maisto medžiagos rezorbuojamos plonojoje žarnoje, ypač tuščiojoje. Nustatyta, kad tarp membraninio virškinimo ir rezorbcijos intensyvumo yra glaudus funkcinis ryšys – greitėjant rezorbcijai, aktyvėja ir membraninis virškinimas. Maisto medžiagoms patekti į kraują padeda žarnos spindžio spaudimas – stipresni žarnos lygiųjų raumenų susitraukimai didina žarnos spindyje spaudima, gerina plonosios žarnos turinio sąlytį su kutikule ir greitina medžiagų pernešimą. Rezorbcijai svarbūs ir žarnos gaurelių judesiai. Gaurelio lygiesiems raumenims susitraukus, turinys greičiau išstumiamas į limfagysles ir kraujagysles. Maisto medžiagų rezorbcija baigiasi plonojoje žarnoje. Storojoje žarnoje rezorbuojamos druskos ir vanduo bei rūgimo/puvimo metu susidarę angliavandenių ir baltymų apykaitos produktai. 41. Endokrininių liaukų ir hormonų veiklos bendra charakteristika. Pagrindiniai reguliacijos mechanizmai. Pagumburio ir pasmegeninės liaukos ryšys. Endokrininės – belatakės liaukos neturi ištekamųjų latakų. Jos gamina biologiškai aktyvias ir stipriai veikiančias medžiagas – hormonus, kurie, išsiskyrę į terpę (dažniausiai į kraują), greitai pasklinda po visą organizmą ir reguliuoja įvairius organizme vykstančius procesus, ląstelių diferencijaciją, jų augimą, medžiagų apykaitą. Audiniuose yra ląstelės taikiniai, kurioms skirtas tam tikras hormonas. Veikdami ląsteles taikinius, hormonai reguliuoja organų ir tam tikras organizmo f-jas – tai humoralinė reguliacija. Hormonams būdingas specifinis, distancinis ir stiprus fiziologinis poveikis. Skiriami 4 hormoninės sistemos reguliacijos lygiai: 1)integracinis poveikis-galvos smegenų sekretuojamiems neuropeptidiniams hormonams 2)moduliaciniu poveikiu – pasižymi dopaminerginės, histaminerginės, serotoninerginės CNS sistemos 3)reguliacinis poveikis – būdingas pagumburio neurohormonams liberinams ir statinams, aktyvinantiems ir slopinantiems hipofizės veiklą 4)efektorinę reguliaciją – atlieka hipofizės tropiniai hormonai, skatinantys periferinių endokrininių liaukų aktyvumą. Pagumburio ir pasmegeninės liaukos sąveika pasireiškia per pagumburio neuronų sintetinamus ir išskiriamus hormonus, kurie veikia humoraliniu būdu. Ragumburio neuronai, reaguodami į aferentinius signalus, išskiria neuropeptidus liberinus – kurie skatina hipofizės tropinių horm. sekreciją ir statinus – slopinančius jų išsiskyrimą. Kortikoliberinas – skatina hipofizės priekinės dalies kortikotropino sekreciją, tiroliberinas – skatina tirotropino išsiskyrimą, somatoliberinas – išskiria somatotropiną – augimo hormoną, gonadoliberinas – skatina folikulą stimuliuojančio ir luteinizuojančio hormonų sekreciją, prolaktoliberinas – išskiria prolaktiną. Somatostatinas – slopina somatotropino sekreciją, o prolaktostatinas – slopina prolaktino išsiskyrimą. Šie nedidelės molekulinės masės hormonai per hipofizės vartų kapiliarus patenka į priekinę bei tarpinę hipofizės dalis ir reguliuoja jų hormonų aktyvumą. Pagumburis užpakalinę hipofizės dalį (neurohipofizę) reguliuoja nerviniu keliu. 42. Antinksčių žievės ir šerdinės dalies hormonai, jų reikšmė. Antinksčių žievė išskiria trijų rūšių hormonus: 1) mineralkortikoidus: aldosteronas (veikimo pusperiodis 20min.) ir mažo aktyvumo dezoksikorikosteronas – sintetinami kamuolinės srities ląstelėse. Didžiausias aldosterono kiekis išsiskiria 8h ryte, mažiausias 23h. Jis aktyvina Na+ jonų reabsorbciją inkstų kanalėliuose ir K+ sekreciją 2)gliukokortikoidus: 95% jų aktyvumo tenka kortizoliui. Jo veikimo pusperiodis 90min. Daugiausiai jo išsiskiria 8h ryte, mažiausiai vakare ir nakties metu. Jį inaktyvina kepenys, kurio metabolitai susijungia ir išsiskiria su šlapimu kaip gliukoronidai. Gliukokortikoidai 1)reguliuoja medžiagų apykaitą – aktyvina angliavandenių sistezę, didina glikogeno kiekį ląstelėse. 2)slopina uždegiminį procesą, ląstelių reaktyvumą 3)adaptacinis gliukokortikoidų poveikis 3)lytinius hormonus: (tinklinė sritis gamina) androgenus(vyr.horm.) jie skatina kaulėjimo procesą, baltymų sintezę raumenyse, kauliniame audinyje bei odos ląstelėse. Antinksčių šerdinė dalis kartu su simpatine nervų sistema sudaro funkcinę simpatoadrenalinę sistemą. Sintetinami adrenalinas (85%) ir noradrenalinas (10%), jiems būdingas mobilizuojantis bei apsauginis poveikis – tai greitos adaptacijos hormonai. 43. Skydliaukės hormonų vaidmuo organizmo procesams. Skydliaukė yra neporinis organas, sudarytas iš sąsmauka sujungtų dviejų skilčių, sveriantis vidutiniškai 45g, raudonai pilkos spalvos. Skydliaukės kubinės ląstelės (tirocitai, A ląstelės) sudaro folikulus, pripildytus koloidinės tiroglobulino masės, kurioje yra hormonų tiroidinų. Kitos skydliaukės ląstelės (parafolikulininės, K ląstelės) gamina ir išskiria kalcio apykaitą reguliuojantį hormoną kalcitoniną – paratiroidino antagonistas. Per skydliaukės tirocitų pamatinę membraną, veikiant jodo siurbliams pernešami jodo jonai, kurie sąveikaudami su tirozino aminorūgštimi dalyvauja skydliaukės hormonų tiroidinų sintezėje. Skydliaukės hormonai skatina organizmo f-jas dviem būdais:1)reguliuoja augimo procesus, skatindami kaulų augimą, audinių diferencijaciją, CNS vystymąsi, mielinizacijos procesą 2)aktyvina medžiagų apykaitą, greitina energijos išsiskyrimą ir skatina funkcinių sistemų veiklą. Tiroidinams veikiant, didėja mitochondrijų kiekis, jų aktyvumas, ATP sintezė, jonų pernešimas, šilumos gamyba, todėl pagrindinė medžiagų apykaita padidėja 45-50%. Kalcitoninas – jis veikia kalcio ir fosforo apykaitą per cAMF sistemą: 1) slopindamas osteoklastų aktyvumą, kaulinio audinio rezorbciją, skatina kalcio ir fosforo pernešimą į kaulinio audinio ląstelę, 2) slopindamas kalcio ir fosforo reabsorbciją inkstų kanalėliuose, skatina jų ekskreciją bei mažina kalcio ir fosforo kiekį kraujyje, 3) slopindamas kalcitriolio sintezę inkstuose, mažina kalcio rezorbciją žarnyne. 44. Kasa, kaip endokrininė liauka, jos hormonų reikšmė 1869 m. P. Langerhans‘as nustatė endokrinines kasos ląsteles, sudarančias saleles ir išskiriančias hormonus. Kasos A endokrininės ląstelės sintetina ir išskiria gliukagoną, B – insuliną, D – somatostatiną – (jis slopina gliukagono ir insulino veikimą, jo veikimo pusperiodis – 3min., jis kaupia energetinių medžiagų atsargas organizme. F – polipeptidą (sekreciją skatina cholinerginė sistema, baltymai, hipoglikemija, sunkus fizinis darbas, badavimas. Slopina kasos egzokrininę f-ją, lėtina maisto medžiagų rezorbciją virškinimo trakte). Insulinas – jo veikimo pusperiodis – 5-8 min., norma kraujyje – 3,33-5,55 mmol/l. Tai plataus spektro hormonas, tačiau svarbiausią reikšmę jis turi angliavandenių apykaitai. Jis skatina gliukogenezę, t.y. gliukozės virsmą glikogenu ir jo kaupimąsi kepenyse, raumenyse ir kitose audinių ląstelėse. Insulino veikiamas gliukozės perteklius virsta riebalais. Jis turi reikšmę baltymų apykaitai, skatina aminorūgščių aktyvią pernašą į ląsteles, baltymų sintezę, todėl jo reikia normaliai augti. Gliukagonas – didina gliukozės kiekį kraujyje ir veikia kaip insulino antagonistas. 45. Prieskydinių liaukų, čiobrialiaukės ir kankorėžinės liaukos hormonai, jų reikšmė. Paratiroidinas – prieskydinių liaukų pagrindinės ląstelės išskiriamas hormonas, kurio veikimo pusperiodis – 20 min. Jis veikdamas kaulus, inkstus ir virškinimo traktą, per cAMF sistemą reguliuoja kalcio ir fosforo homeostazę. 1) skatindamas osteoklastų aktyvumą, jų membranose esančių kalcio kanalų laidumą, kalcio siurblių veiklą, didina kalcio išsiskyrimą iš kaulinio audinio ir kalcio fosfatų pernešimą iš osteocitų į tarpląstelinę terpę 2) didindamas kalcio reabsorbciją ir slopindamas fosforo reabsorbciją inkstų kanalėliuose, sekulia hiperkalcemiją ir hipofosfatemiją 3) intensyvindamas 1,25-(OH)2D3 sintezę inkstuose, skatina kalcio bei fosforo rezorbciją plonojoje žarnoje. Čiobrialiaukė koordinuoja organizmo imunines reakcijas ir endokrininės sistemos aktyvumą. Ji svarbi lytiniam brendimui, organizmo vystymuisi ir augimui. Jos epitelinės ląstelės gamina ir išskiria hormonus timoziną ir timopoetiną, kurie stimuliuoja T limfocitų vystymąsi, jų brendimą, migraciją ir sąveiką su kitomis imunokompetentinėmis ląstelėmis. Kankorėžinė liauka – sintetina hormoną melatoniną iš pirmtako serotonino. Ji reguliuoja organizmo bioritmus, jos ciklišką aktyvumą veikia kintanti dienos ir nakties trukmė. Ši liauka adaptuoja endokrininės sistemos aktyvumą bei organizmo metabolizmą, kintant dienos-nakties bioritmui. 46. Lytinės liaukos. Vyriškieji ir moteriškieji hormonai, jų reikšmė. Lytinės liaukos yra mišrios: jos kaip išorinės sekrecijos liaukos, per ištekamuosius latakus išskiria sėklines ląsteles, o kaip endokrininės liaukos – hormonus. Hormonus gamina ir išskiria specializuotos lytinių liaukų ląstelės (sėklidžių – Leydig‘o, kiaušidžių – geltonkūnio ląstelės) ir ląstelės, dalyvaujančios gametogenezėje (sėklidžių – Sertoli‘o, kiaušidžių – grūdėtosios ląstelės). Vyriškos lytinės liaukos išskiria androgenus, o moteriškos – estrogenus. Vyro ir moters lytinės liaukos gamina abiejų lyčių hormonus – androgenus ir estrogenus, bet jų kiekiai skirtingi. Lytinius hormonus gamina ir antinksčių žievė, placenta. Lytiniai hormonai yra steroidiniai dariniai, jie skatina pirminių, antrinių lytinių požymių vystymąsi, reprodukciją, veikia organizmo somatines ir psichines f-jas. Vyrų: Leydig‘o ląstelės išskiria androgenus, svarbiausias vyriškas lytinis hormonas – testosteronas, kurio suaugusio vyro kraujo plazmoje yra apie 600-650ng/dl. Nuo 60 metų amžiaus testosterono sekrecija pradeda mažėti. F-jos: skatina lytinių organų vystymąsi, jų augimą, lemia antrinių vyriškų lytinių požymių vystymąsi: (raumenų augimą, tipišką griaučių kaulų vystymąsi, būdingą plaukų dangą), stimuliuoja lytinius instinktus, lytinį geismą, didina psichinį bei fizinį pajėgumą, veikia anaboliškai, aktyvina lytinę potenciją, aktyvina Na+, Ca+ pernešimą į ląstelę, didina cholesterolio kiekį kraujo plazmoje. Sertoli‘o ląstelės gamina ir išskiria hormonus – inhibiną, folistatiną, (abu slopina adenohipofizės hormono folitropino sekreciją) ir aktyviną (stimuliuoja folitropino sekreciją). Moterų: kiaušidės išskiria estrogenus ir gestagenus. Estradiolis – pagrindinis moteriškasis lytinis hormonas estrogenas, išskiriamas kiaušidžių folikulo tekaluteocitų ir grūdėtųjų luteininių ląstelių. Estrogenai stimuliuoja antrinių moteriškųjų lytinių požymių vystymąsi, skatina medžiagų apykaitą ir rengia moters organizmą apvaisinti, vaisių išnešioti, gimdyti ir maitinti, veikia kaulų augimą, intensyvina Na+ jonų ir vandens retenciją organizme, osteoblastų aktyvumą, kalcio, fosforo kaupimąsi kauluose. Progesteronas – geltonkūnio gaminamas ir išskiriamas gestagenas, kuriam būdingas specifinis fiziologinis poveikis, jis yra estrogenų antagonistas. 47. Neuroendokrininė moters lytinio ciklo reguliacija. Lytinio vystymosi fiziologija. Moters lytinio ciklo metu periodiškai kinta kiaušidžių struktūra, lytinių hormonų kiekis kraujyje ir gimdos gleivinė. Šių pokyčių pasekmė yra: kas keturias savaites besikartojančios menstruacijos, t.y. 3-5 dienas trunkantis kraujavimas iš lytinių organų. Skiriamos trys moters lytinio ciklo fazės: folikulinė – folikulo brendimo, ovuliacija – folikulo plyšimo ir kiaušinėlio išėjimo, luteininė – geltonkūnio susidarymo fazė. Moters lytinį ciklą kontroliuoja periodiškai išskiriami pagumburio gonadoliberinai, hipofizės tropiniai hormonai folitropinas bei lutropinas. 1) Folikulinė fazė (trunka 10–14 dienų) prasideda nuo pirmosios mėnesinių dienos iki liuteinizuojančio hormono (LH) lygio pakilimo (bangos). Pogumburis išskiria hormoną GnRH, kuris skatina hipofizę išskirti hormoną folikuliną, lemiantį, kad kiaušidėse pradeda bręsti grupė folikulų, iš kurių dažniausiai vienas tampa vyraujančiu – Grafo folikulas. Jis auga ir ima gaminti estrogenus. Šios fazės metu gimdos gleivinė pradeda atsinaujinti ir sustorėti. 2) Ovuliacinė fazė yra maždaug ciklo viduryje (12–16 dieną) – ji prasideda LH banga, kurią sąlygoja hipofizė; praėjus maždaug 16–32 valandoms po šio koncentracijos pakilimo, Grafo folikulas galutinai subręsta ir plyšta – įvyksta ovuliacija. Šiuo metu moters organizme yra didžiausia estrogenų koncentracija. Gimdos gleivinė dar labiau sustorėja ir pasiruošia priimti apvaisintą kiaušinėlį. Estrogenai sustiprina lytinį potraukį, todėl daugelis moterų ciklo viduryje patiria padidėjusį lytinį geismą. Ovuliacijos dieną yra palankiausios sąlygos pastoti. Kadangi spermatozoidai moters lytiniuose takuose yra gyvybingi keletą dienų, galima pastoti ir tuomet, jei lytiniai santykiai buvo prieš kelias dienas iki ovuliacijos. 3) Liuteininė fazė prasideda po ovuliacijos, trunka panašiai kaip ir folikulinė fazė. Plyšusio folikulo vietoje ima formuotis geltonkūnis, kuris gamina lytinį hormoną progesteroną, ruošiantį gimdos gleivinę priimti apvaisintą kiaušinėlį, kuris į gimdą patenka po 6–7 parų. Jei kiaušinėlis neapvaisinamas, geltonkūnis nyksta, hormonų koncentracija mažėja, gimdos gleivinės kraujagyslės pradeda trūkinėti, gleivinė atsisluoksniuoja ir galiausiai pasišalina – šitaip prasideda mėnesinės ir moters ciklas prasideda iš naujo. Jei kiaušinėlis apvaisinamas, geltonkūnis padidėja, gamina hormonus ir palaiko nėštumą. Apvaisintas kiaušinėlis įsitvirtina gimdos gleivinėje, pradėdamas dalintis ir augti. Žmogaus lytinis vystymasis skirstomas į 5 pagrindinius laikotarpius: vaikystę( berniukams baigiasi apie 10 metus, mergaitėms apie 8 gyvenimo metus. Pilnai susiformuoja lytiniai organai, tačiau sėklidžių kanalėliai dar silpni, kiaušidėse aptinkama pirminių folikulų), paauglystę(lytinio brendimo pradžia, kuri berniukams tęsiasi nuo 10-14, o mergaitėms nuo 9-12 metų. Tuo metu sparčiai vystosi, auga vidiniai ir išoriniai lytiniai organai, sėklidėse – kanalėliai, atsiranda spermatozoidų pirmtakų – spermatocitų, o kiaušidėse – pirminių folikulų, didėja lytinių liaukų hormoninis aktyvumas), jaunystę (šiuo laikotarpiu toliau vystosi antriniai lytiniai požymiai (balso tembras, veido plaukuotumas, būdingas griaučių, raumenų augimas), jaunuoliai (14-18m.) jau gali atlikti lytinį aktą ir apvaisinti. Merginos organizmas (nuo 13-16m.) visiškai persitvarko pagal lytinių liaukų funkcinį ciklą, prasideda ovuliacija, pirmosios menstruacijos), lytinį subrendimą (intensyviai gaminami lytiniai hormonai, lemiantys lytinį dimorfizmą, prasideda aktyvus lytinis gyvenimas, vyksta reprodukcija) ir senatvę (lytinės organizmo f-jos palaipsniui silpnėja, vyksta lytinių liaukų involiucija. 48. Kalcio ir fosforo apykaitos hormoninė reguliacija. Kalcio druskos sudaro pagrindinę kaulų ir dantų masę. Jo organizme yra 500-800 g, 85% yra kauluose, 5% raumenyse, 15% kituose organuose. Per dieną kalcio reikia gauti 1g, kalcio daug yra pieno produktuose, o augaliniuose produktuose – sojų pupelėse, kruopose, daržovėse(kopūstuose, ropių lapuose). Hormoninė reguliacija – paratiroidinas 1) skatindamas osteoklastų aktyvumą, jų membranose esančių kalcio kanalų laidumą, kalcio siurblių veiklą, didina kalcio išsiskyrimą iš kaulinio audinio ir kalcio fosfatų pernešimą iš osteocitų į tarpląstelinę terpę 2) didindamas kalcio reabsorbciją ir slopindamas fosforo reabsorbciją inkstų kanalėliuose, sekulia hiperkalcemiją ir hipofosfatemiją 3) intensyvindamas 1,25-(OH)2D3 sintezę inkstuose, skatina kalcio bei fosforo rezorbciją plonojoje žarnoje. Vitaminas D – skatina kalcio rezorbciją. Fosforas – kartu su kalciu yra pagrindinė mineralinė kaulų ir dantų sudedamoji dalis, jis įeina į organinių junginių sudėtį, reikalingas baltymų biosintezei ir kitiems svarbiems procesams, pvz., energijai gaminti, fermentinių sistemų veiklai, dalyvauja palaikant nuolatinę organizmo skysčių pH sudėtį. Jo yra riešutuose, ankštiniuose, grūdiniuose, bulvėse ir kitose daržovėse. Pieno produktuose, mėsoje. Paros norma 900mg.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!