Gyventojai, plėtra ir aplinka: kiek žmonių gali išmaitinti Žemė?

(parašas)_________________
Darbo įteikimo data_________
Registracijos Nr._______________
Darbas įvertintas_________________________
(data, įvertinimo balas, komisijos pirmininko parašas)
Vilnius, 2006
ĮŽANGA
Tūkstančius metų žmogaus veikla nedarė didelės žalos gamtai, jį supančiai aplinkai. Žmogus buvo laikomas Žemės kūrėju, globėju ir saugotoju. Pirmykštės bendruomenės gyveno darnioje aplinkoje – žmogaus poreikiai atitiko gamtos galimybes. Kai kurioje nors vietovėje maisto ištekliai išsekdavo, žmonės persikeldavo į kitą, ten užsiimdavo gamtos gėrybių rinkimu, medžiodavo arba kokiu nors kitu būdu prasimanydavo sau maisto. Gyvųjų sistemų plėtotė tuo metu harmoningai sutapo su aplinka - oru, dirva ir vandeniu.
Pusiausvyrą tarp gamtos ir žmogaus veiklos pažeidė darbo įrankių tobulėjimas. Atsiradus žemdirbystei, ėmė reikštis pirmieji dirvožemio erozijos reiškiniai – kuo intensyviau buvo naudojama žemė, tuo daugiau jos buvo netenkama. Bėgant laikui, žmogaus veikla plėtojosi, sparčiai vystėsi pramonė ir technologijos. Žinoma, tai turėjo neigiamą poveikį gyvajai gamtai ir aplinkai. Reikia pastebėti, kad aplinkos tarša ir intensyvus gamtinių išteklių naudojimas nėra tik šiuolaikinis fenomenas, sąlygotas ekonominės plėtros ir technologinių naujovių. Per visą žmonijos egzistavimo istoriją buvo daugybė pasikartojančių intensyvaus išteklių naudojimo pavyzdžių, dėl ko išnykdavo vietinės bendruomenės ar ištisos kultūros ir civilizacijos. Toks naudojimas pažeisdavo gamtinių ekosistemų pusiausvyrą, tam tikrą balansą, todėl žmonijos egzistavimas tam tikroje vietovėje tapdavo neįmanomas. Kultūrai sunykus ar bendruomenei persikėlus į kitą vietą, sekdavo gamtinių ekosistemų atsikūrimo laikotarpis, kuris trukdavo gana ilgai.
Pavyzdžiai iš priešistorinių laikų siejasi su vienų iš pirmųjų ekonomistų – Tomo Maltuso - susirūpinimu dėl gamtinių išteklių trūkumo ir greito gyventojų skaičiaus augimo. Žmogus pradėjo žiūrėti į mus supantį pasaulį kaip į naudojimo šaltinį. Požiūris, kad aplinka yra neišsenkantis gausybės ragas, pasirodė klaidingas. Miškų kirtimas, grobuoniškas gamtinių išteklių naudojimas, gyvosios aplinkos, natūralių ekosistemų griovimas, aplinkos tarša – neapgalvotos žmogaus veiklos rezultatai, kurie turi grįžtamąjį ryšį. Didėjantis gyventojų skaičius, o kartu ir dar didesniais tempais augantis gamtos išteklių vartojimas, nelygybė skirtinguose pasaulio regionuose veda žmoniją į aklavietę. Kyla klausimas: “Kiek žmonių gali išmaitinti Žemė? Kada bus pasiekta gamtos išteklių...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!