Gėtė „Faustas“

• Kritikuojama baudžiavinė sistema, viduramžiais viešpatavusios pažiūros, ginami visų feodalizmo prispaustų visuomenės sluoksnių interesai, visų žmonių laisvės ir lygybės idėja.
• Iš prigimties visi žmonės lygūs, ir kiekvienam žmogui turi būti suteiktos galimybės išsikovoti vietą visuomenėje.
• Buvo manoma, kad, panaikinus feodalinius įstatymus ir privilegijas, ims viešpatauti tikra visuomeninė gerovė.
• Kritikuojama bažnyčia ir religija už tai, kad mulkino liaudį, paneigiamas bažnyčios mokymas apie dievą, nemirtingą sielą, pomirtinį gyvenimą. Religija yra tamsumo padarinys ir ji išnyks, žmonėms apsišvietus ir išsimokslinus.
• Švietėjai rėmėsi ne tik protu, bet ir žmogaus prigimtimi. Jie teigė, kad iš prigimties visi žmonės lygūs, o feodalinės privilegijos ir luominė nelygybė atima iš žmogaus pačios gamtos jam suteiktas teises.
Švietimo epochoje gyvavo „Audros ir veržimosi“ judėjimas ir sentimentalizmas (lot. sentiment – jausmas), kurie išaukštino jausmą, paprastumą, kvietė grįžti „į gamtą“. Sentimentalizmas pirmumą teikė ne protui, o jausmams, aukštino melancholišką nuotaiką. Daug kalbėjo apie laisvę, bet, kaip ją pasiekti, jie ir patys neįsivaizdavo. Maištaudavo, bet dažniausiai atsisakydavo kovos ir susitaikydavo su tikrove.
• Nerimstantis, maištingas žmogus („genijus“), išsiskiriantis iš aplinkos.
• Literatūros herojus – veikli, drąsi, ieškanti, bet kartu ir vieniša, nuo liaudies atitrūkusi asmenybė.
• Kaip ir švietėjai, taip ir audrininkai tokio herojaus ieškojo antikoje (Prometėjas), viduramžių epochoje (Faustas), o kartais jį rasdavo ir savo meto aplinkoje (Šilerio Karlas Moras, Getės Verteris ir kt.).
• Pripažino rašytojo kūrybinę laisvę, jiems pavyzdžiu buvo Šekspyro kūryba – plati, laisva, vaizduojanti stiprias žmogiškas asmenybes.
• Domėjosi liaudies kūryba (tautosaka), sėmėsi iš jos nemaža motyvų bei siužetų, panaudojo liaudies šnekamosios kalbos turtus.
Filosofinė poema „Faustas”
Faustas, kaip Prometėjas ar Don Žuanas, priklauso amžiniesiems paveikslams. Į literatūrą jie ateina iš tolimos praeities, dažniausiai iš legendų. Pasakojimai apie daktarą Faustą atsirado vėlyvojo Renesanso epochoje, legenda čia susipina su istoriniais faktais.
Faustui būdingas vidinis prieštaringumas, nerimas, harmonijos siekimas. Jo gyvenimo ritmas yra nuolatinė pasitenkinimo ir nusivylimo kaita. Šį pulsavimą sustabdo tik mirtis. Fausto tragizmas yra susijęs su...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!