Johanas Volfgangas Gėtė: kontekstas, jo tragedija „Faustas“

JOHANAS VOLFGANGAS GĖTĖ KONTEKSTAS BIOGRAFINIS-KULTŪRINIS KONTEKSTAS. Johanas Volfgangas Gėtė (Johannas Wolfgangas von Goethe, 1749-1832) daug kuo domėjosi, siekė tobulėti, nuo vaikystės nenustygo vietoje (mokėsi daug įvairių dalykų, bet nesistemingai, lyg žaisdamas, nuolat eksperimentavo). Siekdamas atkleisti gamtos, žmogaus prigimties paslaptis, jis drąsiai imdavosi tos srities, kuri pasirodydavo įdomi. Nors tokie bruožai būdingi Apšvietos žmogui, tačiau Gėtės negalima įsprausti į vienos epochos ar vieno judėjimo rėmus. Senatvėje jis prasitarė, kad „iš visų savo gamtos tyrinėjimų nieko daugiau nelaimėjau, tik įsitikinau, kad nieko nežinau.“ (tą patį garsiausiame Gėtės kūrinyje, poemoje „Faustas“, sako ir protagonistas Faustas). Nusivylimas gamtos mokslais rodo, kad Gėtė nėra tipinis Apšvietos žmogus. Tad ne veltui jį traukė ir „Audros ir veržimosi“ sąjūdis, kuris žavėjosi žmogaus siekiu peržengti savo prigimties ribas, akcentavo maištingo, iš aplinkos išsiskiriančio žmogaus idealą. Šio judėjimo ženklas „Fauste“ – a) mokslinio proto ribotumo ir b) dvasinio nerimastingumo, noro gyvenime patirti kuo daugiau temos. Išsakomos idėjos:  a) kad mokslinis požiūris negali iki galo paaiškinti žmogaus; b) žmogaus siela yra nerimastinga, nuolat kažko ieško, siekia. TRAGEDIJA „FAUSTAS“ Ištrauka „Naktis“. Mokslinio PAŽINIMO RIBOTUMAS: mokslinis požiūris negali iki galo paaiškinti žmogaus. Poemos pradžioje (skyriuje „Naktis“) apmąstoma mokslinio pažinimo ribotumas. Faustas vardija mokslo sritis, kurias jis išmano: „ir filosofijos vingrybes gliaudau,/ Ir medicinos moksluose, ir teisėj,/ Deja, net teologijoje susigaudau <...>.“ Tai, kad vardijama polisindetonu, sukuria įspūdį, kad Faustas išmano daug sričių, bet tas išmanymas yra fragmentiškas (ir tą, ir tą žinau, bet iš tiesų nieko iki galo),  todėl nesuteikia pilnatvės Daug išmanantis, bet nieko iki galo nesuprantantis Faustas save ironiškai pavadina kvailiu. Intelektualinis tobulėjimas vadinamas „tuščiu knisimu“, knyginė išmintis – bedantė. Vidinę frustraciją dėl mokslo ribotumo sustiprina ir „kankynės“ metafora: mokslininkas kažką žino, bet iki galo nieko nežino ir tai kankina. Moksliškumo ribotumas sustiprinamas ir kontrastu tarp kambario ir gamtos erdvių. Kambarys pavadinama „skyle“, apibūdinamas epitetais „užgriozdintas“, „siaurais langais“, „tvaikus“.  Siaurumą ir ankštumą rodantys epitetai ir sustiprina mokslinio žinojimo ribotumą. Gamta čia yra ne mokslinių tyrinėjimų objektas, ji asocijuojasi su laisve, yra natūralumo, pirmapradiškumo šaltinis. Tiek kalbant apie moksliškumą, tiek apie gamtą naudojami retoriniai sušukimai, bet jų funkcija skirtinga: kalbant apie knygiškumą jie kuria neigiamą, desperatišką nuotaiką, o kalbant apie gamtą suteikia polėkio ir malonumo įspūdį. Faustui džiaugsmo neteikia nei sukauptos žinios, nei šlovė, nei turtai, jis tiesiog nori gilesnio visatos paslapčių suvokimo, todėl ir kviečia dvasią. Jis labai skaudžiai išgyvena, kad Dvasia jį atstumia. Pripažintas daktaras, žmonių laikomas išmintingu autoritetu, pasirodo, yra nevertas gilesnio žinojimo. Beprasmybės jausmas, kilęs nusivylus mokslo galiomis, atima iš Fausto norą gyventi ir galiausiai pastūmėja į Mefistofelio glėbį. Gėtė Fausto portretu parodo, kad žmogus yra visoks (ir geras, ir blogas), jis įkūnija ieškantį ir klystantį žmogų. Ištrauka „Fausto darbo kambary“ ir 2 dalies pabaIga. Dvasinis nerimastingumas, gyvenimas kaip ieškojimo procesas (TEMA): žmogaus siela yra nerimastinga, nuolat kažko ieško, siekia, pats ieškojimo procesas įprasmina gyvenimą/ žmogus tik klysdamas suranda savo kelią.(IDĖJA) Iki pasirodant Mefistofeliui, Faustas gyvena nuobodų gyvenimą: jis dirba mokslinį darbą, gyvena pagal visuomenėje priimtas normas. Kad toks gyvenimas Faustą slegia, rodo ir ilgi monologai, kuriuose jis kalba apie knygiskumo beprasmybę, tvankų, užgriozdintą kambarėlį mažais langais. Pasirodžius Mefistofeliui ir pats tekstas tampa gyvesnis, ir Faustas iš nuobodaus mokslininko tampa aistringu ieškotoju, avantiūristu (jo kalboje atsiranda gyvybingumas, daugiau aistros, šmaikštumo, retoriniai sušukimai išreiškia viltį, kad jis patirs, tai ko jam trūko: „Tad leisk panirti į aistros/ Kančias, išlaisvink kūniškumą,/ Kuris bet kokiam malonumui,/ Bet kokiam geismui atsiduos!“). Tiesa, Faustui reikia ne tik malonumų: jis nori patirti viską, ką žmogus gali patirti  („Širdis nuo skausmo nebenori atsitverti,/ Ir tai, kas skirta padermei žmonių,/ Pati patirti trokšta ir įvertint

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!