Kursiniai darbai
Gamybinės įmonės valdymas
Summery This work is appointed to researching and information modeling problems of economical extension and acceleration process in the industrial enterprises as important measure the taking well founded economical decisions in the management of industrial business. There are discussed economical parameters of producing products, analysis the problem of economical extension and acceleration possibilities, industrial value indicators. There are discussed also possibilities of optimization the manufacturing process of production. As important issue there are taken the selecting problem of the directs economical extension related with industrial specialization and conforming producers and investors interests. Economical benefit is related with realization results of production, effects of sinergism, evaluating of investment For extension of industrial business acceleration process in the industrial enterprises There are discussed items of relation’s common and marginal costs of production producing process, of choosing permissible decisions. There are given an optimization model enabling to choose producing program of business enterprise. As important domain there are discussed the directs of specialization of business enterprises. As important area there are analysis problems of extension industrial business on the basis of intensive and extensive factors. Santrauka Darbe nagrinėjami svarbių gamybinio verslo ekonominės plėtros ir akceleracijos informaciniam tyrimui ir modeliavimui, kaip priemonei, įgalinančiai priimti ekonomiškai pagrįstus valdymo sprendimus, įvertini] laukiamą ekonominį naudingumą ir riziką- Nagrinėjami produkcijos gamybos ekonominiai parametrai, gamybos ekonominės plėtros ir jos akceieravimo galimybių ir prielaidų problemos, gamybos vertiniai rodikliai šiame procese. Taip pat aptariamos produkcijos gamybos optimizavimo galimybės. Svarbi vieta straipsnyje skiria gamybinių įmonių veiklos plėtotės krypčių parinkimui siejant tai su gamybos specializavimu, gamintojo ir investitoriaus ekonominių interesų suderinamumu ekonominėje verslo plėtotėje ir jos spartinime. Ekonominis produkcijos gamybos naudingumas siejamas su jos realizavimo rezultatais, smeigiamo efektu investicijų gamybos plėtrai vertinimais. Įvadas Atkuriant ir transformuojant Lietuvos ūkinę sistemą iškyla gamybos ekonominės plėtros problema. Itin aktuali ji dėl to, kad nuo pat Nepriklausomybės periodo pradžios gamybinės įmonės pasikeitusio ūkininkavimo sąlygomis buvo kuriamos arba transformuojamos be reikiamo išankstinio pasiruošimo. Todėl jos atsidurdavo netikėtose ir neprognozuojamose ekonominėse situacijose, ir to pasėkoje susidarydavo potenciali grėsmė produkcijos gamybos apimčių sumažėjimui, jų tolesnės gamybinės veiklos stabilumui. Šią problematiką dar labiau komplikuoja įvairios nuosavybės formos ir jų kaita, nuolat besikeičiančios rinkos sąlygos, gaminių vartotojiškųjų savybių dinamika, konkurentų strategijos dinamika ir kt. Šio darbo tikslas išnagrinėti kai kuriuos svarbius ekonominės plėtros ir gamybinio verslo akceleracijos informacinio tyrimo ir modeliavimo klausimus, kurie leistų priimti ne intuityvius, bet ekonomiškai pagrįstus gamybos valdymo sprendimus, prognozuoti numatomą gauti pelną, tirti gamintojo ir rinkos sąveiką, įvertinti neapibrėžtumo sąlygas bei riziką, parengti ekonomiškai pagristą investicijų politiką. Ekonominės plėtros ir jos spartinimo procesas nagrinėjamas neatsiejamai nuo gamybinės veiklos krypčių parinkimo, gamintojo ir investitoriaus interesų derinimo, ekonominio naudingumo tyrimo. Darbas skirtas svarbių gamybinio verslo ekonominės plėtros ir akceleracijos informaciniam tyrimui ir modeliavimui, kaip priemonei, įgalinančiai priimti ekonomiškai pagrįstus valdymo sprendimus, įvertinti laukiamą ekonominį naudingumą ir riziką. Nagrinėjami konkrečios baldų gamybos įmonės produkcijos gamybos ekonominiai parametrai, gamybos ekonominės plėtros ir jos akceleravimo galimybių ir prielaidų problemos, gamybos vertiniai rodikliai šiame procese. Taip pat aptariamos produkcijos gamybos optimizavimo galimybės. Svarbi vieta darbe skiria gamybinės įmonės veiklos plėtotės krypčių parinkimui siejant tai su gamybos specializavimu, gamintojo ir investitoriaus ekonominių interesų suderinamumu ekonominėje verslo plėtotėje ir jos spartinime. Ekonominis produkcijos gamybos naudingumas siejamas su jos realizavimo rezultatais, smeigiamo efektu investicijų gamybos plėtrai vertinimais, Kiekvienas organizacijos vadovas nori ir siekia, kad jo organizacijai sektųsi ir ji taptų lydere tarp konkurentų. Tačiau ne kiekvienas žino ir suvokia, nuo ko priklauso organizacijos sėkmė. Tai yra globali problema, kurią bando spręsti ir įvairiai interpretuoti dauguma pasaulio valdymo srities mokslininkų ir praktiku. Organizacijos sėkmė priklauso nuo daugelio veiksnių. Svarbiausias iš jų - vystymosi procesas, kuris garantuoja ne tik organizacijos egzistavimą, bet ir sąlygoja organizacijos veiklos bei jos valdymo inovacinį procesą. Galbūt ne visiems suprantama, kuo skiriasi besivystanti organizacija nuo tiesiog funkcionuojančios organizacijos. Esminiai skirtumai -besivystanti organizacija yra kūrybinga, į savo veiklą diegianti inovacijas, todėl didinanti savo galimybes bei jas realizuojanti. Funkcionuojanti organizacija nuolat kartoja ir tęsia savo nusistovėjusią veiklą ir tvarką apibrėžtų galimybių lygmenyje. Besivystanti organizacija niekuomet nesensta: tik funkcionuojanti organizacija jau po 5 ar 3 metų ar dar greičiau pasensta. Žmonės yra visų organizacijų sudedamieji elementai, todėl norint, kad vystytųsi organizacija, reiktų siekti, kad vystytųsi ir žmones. Tiktai besivysiantys žmonės gali sąlygoti pačios organizacijos raidą. Tam tikslui reikia atitinkamos terpės, kurioj e būtų kuriamos ir diegiamos inovacijos. Tai terpei įtakos turi tiek organizacijos vadovo ambicijos ir vystymosi suvokimas, tiek vienas kita atitinkantys organizacijos bei darbuotojo poreikiai. Tyrimo objektas – gamybos įmonės valdymo bei vystymosi bei inovacijų strateginis planavimas darbe nagrinėjama akcinė bendrovė "Kauno baldai" - juridinis asmuo, įregistruotas 1992 m. lapkričio mėn. 16 d. Kauno valdybos potvarkiu Nr. 2037, įregistravimo Nr. AB 92-1028, kodas 3351369. Tyrimo tikslas - apibrėžti besivystančios gamybinės organizacijos ir apskritai sociokultūros sistemos vystymosi proceso turinį ir praktinės įtakos sferas. Tyrimo uždaviniai: • nustatyti ir praplėsti gamybinės organizacijos valdymo bei strategijos sudarymo ypatumus; • apibrėžti ir pagilinti gamybinės įmonės vystymosi sąvoką; • pateikti gamybinės įmonės vystymosi proceso palankios terpės atsiradimo prielaidas. Tyrimo metodai — mokslinių publikacijų ir vadybos klasikos tyrimų sisteminė analizė, statistiniai, ekonominio modeliavimo ir sintezė bei loginis dabartinių sąvokų plėtojimas. 1.Gamybos įmonės valdymas – problemos analizė 2.1. Gamybinės įmonės kaip organizacijos apibūdinimas Mus supa begalės gamybinių organizacijų. Tačiau galbūt ne kiekvienas pagalvoja ir susimąsto, jog lai yra gana sudėtingos struktūros, kurių veikloje patys vienaip ar kitaip dalyvaujame ir darome joms įtaką. Egzistuoja įvairios organizacijos: mokyklos, klubai, visuomenės grupės, kompanijos ir verslo koncernai, ligoninės, politinės partijos ir net religinės bendruomenės ir bažnyčios. Dėl šios priežasties sudėtinga tiksliai apibrėžti, kas tai yra organizacija apskritai. Literatūroje galima aptikti įvairių organizacijos apibrėžimų. Bendras organizacijos suvokimas jungia tokius požymius bei funkcijas: • jei konkrečia ir tikslinga veikla užsiima bent 2 žmonės, tuomet juos jau galima vadinti organizacija: • kai tam tikro skaičiaus žmonių veikla planingai koordinuojama, ir išryškėja visa jos • bendra veikla būna nukreipta konkrečiam organizacijos tikslui pasiekti; • tikslo siekimas pasitelkus darbo ir funkcijų divizijas bei atsakomybės ir valdžios hierarchijas. Tai labai abstrakti organizacijos, kaip žmonijos raidos fenomeno, samprata. Gilindamiesi toliau imame dėsningai suvokti, jog kelių žmonių efektyviai koordinuota veikla kur kas veiksmingesnė negu atskiro individo. Todėl reikia kuo efektyviau suderinti organizacijos narių veiklą ir suvokti bei numatyti jų tobulinimo kryptis bei galimybes. Tam visų pirma turi būti nustatyti konkretūs organizacijos įkūrimo, o po to ir jos vystymosi tikslai. Taip pat derėtu atkreipti dėmesį, jog, norint sėkmingai išvystyti organizaciją, būtina koordinuoti bei tobulinti pačią veiklą, o ne žmones. Žmonės, suvokę veiklos tobulinimo galimybes, savo valia išsiugdys ir realizuos pokyčių siekį, kuris vėliau padidins jų profesijų potencialą. Žvelgdami į dabartines Lietuvos verslo organizacijas, nesunkiai pastebėsime egzistuojančią vadovavimo stiliaus tendenciją, kai dauguma vadovų stengiasi nuolat nurodinėti ir griežtai bei skrupulingai kontroliuoti darbuotojus, bet ne jų veiklą, ir šitaip slopinti darbuotojų vidines galimybes išnaudoti homo sapiens įgimtą tobulėjimo nuostatą, saviraiškos poreikį. Mūsų manymu, tai didelė klaida, kuri užkerta kelią organizacijai vystytis ir geriausiu atveju jai leidžia tik normaliai funkcionuoti. Ar turi organizacija vystytis? Gal jai užtenka tik funkcionuoti? Manytume, reikėtų plačiau apibrėžti, kas yra organizacijos vystymasis, o kas tiktai paprastas jos funkcionavimas, ar vien egzistavimas. Po penkerių, trejų ar net po dvejų metų nes i vystančios organizacijos idėjos ir technologijos pasensta, ji tampa nekonkurentabili. Prieš penkerius ar trejus metus galėjusi būti naujovių lydere, toliau nesivystydama, ji tampa tik geriau ar blogiau funkcionuojanti organizacija. Kiekvienos tik funkcionuojančios organizacijos pagrindinis, galutinis tikslas - gauti tam tikras pajamas, uždirbti pelną. Tačiau laikui bėgant funkcionuojančiai organizacijai gauti pajamas darosi vis sunkiau ir sunkiau, galiausiai išsisemia jos resursai ir ji priversta bankrutuoti. Galima teigti, kad daugelio organizacijų vadovai nesuvokia ir nejaučia organizacijos vystymosi esmės ir prasmės. Matydami ir išlaikydami esamą organizacijos būseną ir jos netobulumus, jie bando, savo supratimu, organizacijos darbuotojus (veiklos vykdytojus) įsivaizduoti kaip veiklos atlikimo mašinas ir paversti jas geresnėmis, tobulesnėmis. O tai reiškia, kad bandoma atsiriboti nuo darbuotojų saviraiškos mechanizmo ir vidinės savasties, padaryti juos tobulesniais robotais. Tačiau žmonės gali tiktai „žmogėti" ir „profesionalėti", t.y., pasiremdami ir plėtodami asmeninės minties ir veiklos potencialą, gali darytis vis geresni savo srities profesionalai. Panagrinėkime, kuo skiriasi profesionalas nuo specialisto. Specialistas - tai žmogus, įgijęs vienai ar kitai veiklos sričiai reikalingas žinias ir praktiką, sugebantis atlikti tam tikrą veiklą. Specialistas, atlikdamas tam tikrą veiklą, „sutelpa" į visuotinai priimtina veiklos rezultatą pagal jos kiekybę, kokybę ir visuotinai priimtas išteklių bei laiko sąnaudų apimtis. Savo ruožtu nespecialistas, atlikdamas tą pačią veiklą, paprastai nepasiekia visų arba keleto įvardintų veiklos rezultato parametrų. Specialistas moka ir žino, kaip pasiekti minimalų reikalaujamą rezultatą, atlikdamas ir nuolat atkartodamas standartines operacijas, nepereikvodamas išteklių ir laiko sąnaudų bei suvokdamas tiktai būtinus technologinius veiklos niuansus. Šiuo požiūriu profesionalas skiriasi nuo specialisto. Būdamas realioje specialisto veiklos pozicijoje, jis gali veikti įvairiose minties veiklos erdvės pozicijose kaip: A - konkrečios veiklos projektuotojas; B - konkrečios veiklos normuotojas; C - konkrečios veikios organizatorius; D - konkrečios veiklos kontrolierius; E - konkrečios veiklos tobulintojas; F - pilietis ir bendruomenės atstovas; G - ekologas; H - istorikas, išmanantis šios veiklos tobulėjimo raidą; I - kultūrologas, žinantis, kaip ši veikla įsikultūrino, įsmormino istoriniame laike; J - veiklos rezultato užsakovas ir naudotojas; K - organizacijos veiklų integruotojas ir koordinatorius; L-organizacijos vystymosi puoselėtojas ir aktyvatorius. Įvardytos 12 pozicijų nesudaro pozicijų pilnatvės, jų gali būti daugiau, tai priklauso nuo sisteminio veiklos tobulinimo supratimo. Tačiau šių minties veiklos erdvės pozicijų eilutė formuoja sampratą, kaip specialistas transformuojasi į profesionalą ir vyksta profesionalo „profesionalėjimo" procesas. 1.1.1. Gamybos proceso organizavimo veiklos charakteristika Šiandieninėje sparčiai besikeičiančioje gamybinė įmonėje "kieta" organizacinė struktūra mėginama suderinti su proceso organizavimu, pastarajam teikiant prioritetą. Organizacinėje struktūroje išskiriamas: aprūpinimas - gamyba - vystymas - aptarnavimas - pardavimai - valdymas, o proceso organizavime: užsakymas -gamybos užsakymas - medžiagų užsakymas - sandėliavimas - gamyba - transportavimas - prekės ir atsiskaitymo popierių pateikimas klientams. Pirmumą suteikus proceso organizavimui, į pirmą vietą iškyla nemaža su procesu susijusių problemų. Proceso analizė apima: • kritinių procesų išaiškinimą (kur procesas blogai organizuotas, kur trūksta gamybinių pajėgumų ir t.t.); • proceso makrostruktūros analizę - marketingo vystymas, pirkimų - logistikos, pardavimų - logistikos stipriosios ir silpnosios savybės; • mikrostruktūros analizę, kai analogiški procesai analizuojami pagal gaminamus produktus, technologijas, apdirbimo trukmes, išdėstymą ir t.t. Išdėstymo problema ir išdėstymo tikslai apima tai, kaip panaudojama suformuota organizacinė struktūra naujiems uždaviniams spręsti. Kaip juos ekonomiškai išdėstyti, pvz., teikiant pirmumą gamybos stambinimui ar greitesniam klientų poreikiui tenkinti. Modernių darbo struktūrizavimo formų taikymas. Orientuojamasi į rutininių darbų atlikimo racionalizavimą; į darbo laiko priderinimą prie savo poreikių, į operacijų sujungimą, buriant projektines grupes, iš dalies autonomiškas darbo grupes. 1.1.2. Gamybos charakteristika Svarbiausia gamybos efektyvumo sąlyga - nenutrūkstamas procesas, teoriškai vykstantis visai be pertraukų. Praktiškai, jei pertraukos tarp atskirų operacijų neišvengiamos, stengiamasi, kad jos būtų kuo trumpesnės. Šį reikalavimą geriausiai atitinka pažangi gamybos organizavimo forma - srovinė gamyba. Gamybos būdingi šie požymiai: • kiekvienam dirbiniui (detalei, surinkimo vienetui, gaminiui) arba technologiškai panašių dirbinių grupei gaminti skiriamas tam tikras darbo vietų • kiekviena darbo vieta specializuojama vienai tam tikrai operacijai arba ribotam skaičiui technologiškai panašių operacijų atlikti; • darbo vietos išdėstomos griežtai laikantis technologijos proceso operacijų eilės tvarkos ir sudaro gamybinę liniją; • dirbiniai iš vienos darbo vietos į kitą perduodami su mažiausiomis per traukomis, dažniausiai - specialiomis transporto priemonėmis; • visos operacijos laiko požiūriu tarpusavyje suderintos ir atliekamos, laikantis srovinei linijai nustatyto takto (ritmo). Taktas (arba ritmas) - svarbiausias srovinės linijos darbo parametras. Jis nusako minutėmis (sekundėmis, valandomis) laiko tarpą tarp dviejų gretimų to paties pavadinimo dirbinių paleidimo gamybon arba išleidimo. Vadinasi, taktas yra dydis, atvirkščias srovinės linijos gamybiniam pajėgumui. 1.1.3. Gamybos linijų klasifikavimas Vienas kriterijus konkrečios srovinės linijos išsamiai apibūdinti negali. Čia reikia požymių komplekso. Svarbiausias gamybos linijų klasifikacijos kriterijus - gamybos objektų skaičius. Pagal jį skiriamos vienadaiktės ir daugiadaiktės srovinės linijos. Gamybos privalumai ryškiausiai reiškiasi vienadaiktėse gamybos linijose, t.y. tokiose linijose, kuriose ilgą laiką (ištisais metais) gaminamas arba renkamas vienas dirbinys. Tokios linijos įmanomos masinėje (kartais - didelių serijų) gamyboje, esant stabiliai ir pakankamai didelei gamybinei programai. Pasikeitus gamybos objektui, tokios linijos paprastai turi būti iš pagrindų rekonstruotos. Daugiadaiktėmis vadinamos tokios srovinės linijos, kuriose nuosekliai gaminami skirtingi panašių technologijos savybių dirbiniai. Tokiose linijose, pereinant prie kito tipo dirbinių gamybos, dalis arba visi įrengimai perderinami ir prireikus keičiamas linijos darbo režimas (taktas ir kiti parametrai). Daugiadaiktės srovinės linijos dažniausiai naudojamos serijinėje gamyboje. Labai svarbus gamybos linijų požymis - jų mechanizacijos lygis. Automatinės srovinės linijos dažniausiai įmanomos masinėje gamyboje vienadaiktėse gamybos linijose. Tačiau būna ir lanksčių automatizuotų gamybos linijų, kurias galima pritaikyti net gamybai smulkiomis serijomis. Lentelė. Gamybos linijų klasifikacija Kriterijus Gamybos linijų tipas Dirbinių skaičius Vienadaiktė Daugiadaiktė Mechanizacijos lyg:'. Automatinė Automatizuota Mechanizuota Rankų darbo Proceso stabilumas Nenutrūkstamas procesas Nutrūkstamas procesas Ritmas (arba taktas) Reglamentuotas Pusiau laisvas laisvas Ritmo (arba takto) reguliavimo būdas Konvejerio poslinkiai Konvejerio Signalizacija greitis Transporto priemonės Nenutrūkstamo veikimo konvejeris Pulsuojantis konvejeris Robotai Transporteriai, rolgangai ir kt. Rankinis perdavimas Rankų darbo srovinės linijos neturi technologijos privalumų, bet jose išlieka organizaciniai gamybos privalumai. Priklausomai nuo gamybos proceso stabilumo linijoje, išskiriamos nenutrūkstamo ir nutrūkstamo proceso srovinės linijos. Nenutrūkstamo proceso gamybos linijose, dirbiniui arba jų partijai atliekant visas technologijos operacijas, pertraukų nesusidaro (lygiagretusis operacijų derinimo būdas). Nenutrūkstamas procesas gali būti organizuotas tik sinchronizuotose gamybos linijose. Nutrūkstamo proceso gamybos linijose, nesant galimybės visas operacijas sinchronizuoti, kai kuriose operacijose tarpais susidaro pertraukos ir susikaupia tarp operacinės dirbiniu atsargos - įdirbiai. Pagrindinis srovinės linijos parametras - jos ritmas (arba taktas) gali būti reglamentuotas, pusiau laisvas arba laisvas. Reglamentuoto ritmo gamybos linijose dirbiniai iš vienos darbo vietos į kitą perduodami griežtai laikantis linijai nustatyto takto (ritmo), šis griežtas reglamentas išlaikomas automatiškai techninėmis priemonėmis (konvejerio greičiu arba, esant pulsuojančiam konvejeriui, - laikotarpiu tarp dviejų konvejerio poslinkių). Kartais tokiose linijose ritmas (taktas) diktuojamas signalizacijos (optinės arba akustinės). Reglamentuoto ritmo (takto) srovinės linijos jau kuris laikas griežtai kritikuojamos, nes čia darbininkas yra suvaržytas ritmo (takto), o kartais sunkiai prie jo prisitaiko. Pusiau laisvo ritmo linijose konvejerio greitis arba poslinkių dažnumas neautomatizuotas. Čia konvejerį "paleidžia" meistras arba brigadininkas tada, kai iš visų linijos darbininkų gauna signalus apie tai, kad kiekvienas jų savo operaciją jau atliko. Laisvo ritmo gamybos linijose nėra techninių priemonių, reglamentuojančių darbo tempą. Čia nustatytas (projektinis) ritmas, bet darbininkams leidžiama dirbti su nedideliais nukrypimais nuo šio ritmo (taikantis prie savo būsenos ir fiziologinių galimybių kiekvienu laikotarpiu). Kad laisvo ritmo gamybos linijose neįsiviešpatautų visiška savieiga, vidutinis jų ritmas gali būti reguliuojamas, pavyzdžiui, reglamentuotu pirmosios operacijos ritmu. Išdirbio skirtumai įvairiose operacijose atskirais laikotarpiais, kad netrukdytų kitų operacijų darbo, kompensuojami apyvartinėmis dirbinių atsargomis - įdirbiais tarp atskirų operacijų. Transporto priemonės laisvo ritmo gamybos linijose ritmo nepalaiko. Jeigu dirbiniai lengvi ir nedidelių gabaritų, šio tipo linijose galima visai apsieiti be mechaninių transporto priemonių. Dažniausiai gamybos linijose dirbiniai juda, o darbininkai - ne: jie savo operacijas atlieka sėdėdami (kartais - stovėdami) pastoviose darbo vietose. Kai gaminiai stambių gabaritų arba sumontuoti stenduose, jie linijoje gali būti stacionariai pastatyti arba įtvirtinti, o atskiros specializuotos darbininkų brigados iš eilės apeina gaminius ir atlieka operacijas. Galimas ir trečias variantas, kai darbininkas arba jų brigada "pasitinka" konvejeriu arba transporteriu judantį dirbinį, "lydėdami" dirbinį atlieka operaciją, o po to vėl "pasitinka" kitą dirbinį. 1.2. Strateginių pajėgumo įtaka verslo strategijos formavimui Nagrinėdami gamybinio verslo plėtrą ir vystymą, susiduriame ne vien su gamybinio pobūdžio klausimų sprendimu. Būtina nuodugniai ištirti rinką ir jos dinamiką, priimti pagrįstus strateginio planavimo sprendimus. Gamintojų ir rinkos sąveika daugeliu atvejų išreiškiama per konkurencijos santykius, kurie Įtakoja produkcijos paklausos ir pasiūlos procesus, kainas ir kitus ekonominius parametrus, turinčius tiesioginį ir netiesioginę įtaką gamybinio verslo būklei, jo plėtrai, plėtros spartinimui. Konkurencija suprantama kaip dvipusis procesas: gamintojas - vartotojas ir vartotojas - gamintojas. Konkurencijos procesų aiškinimui svarbią reikšmę turi konkurencijos santykinio pranašumo (The Compa-rative Advantages Theory of Competition) teorija (Shdby, Morgan, 1995). Konkurencijos pobūdis ir įtaka produkcijos gamintojams priklauso nuo rinkos situacijų. Konkrečiose situacijose gali išryškėti gamintojų konkurenciniai pranašumai arba sumažėti bei išnykti. Rinkos poveikis gamybai apibūdinamas įvairiais parametrais: jos situacijomis, konkurentų skaičiumi ir konkurencijos pobūdžiu, patenkančių į rinką produktų diferenciacija., gamintojo produktų paklausos elastingumu, produktų grupės paklausos elastingumu, kainų palaikymo būdais ir kt. parametrais. D.Shelby smulkiai ir nuosekliai apibūdina šiuos ir kitus rinkos parametrus, į kuriuos orientuojasi gamintojas t.y. verslo įmonė, pateikianti pagamintą produkciją į rinką (Shelby, Morgan, 1995). Produkcijos pardavimo sėkmę su laukiamu pelningumu apsprendžia socialiniai-ekonominiai veiksniai iš vartotojų pusės ir produkcijos pagaminimo išlaidų lygis iš gamintojo-verslo įmonės pusės. Suprantama, kad didesnis produkcijos paklausos elastingumas gali pateisinti ir aukštesnį produkto pagaminimo bendrųjų išlaidų lygį. Bendrosios išlaidos produkto gamybai apskaičiuojamos pagal esamas konkrečias išorines ir vidines sąlygas, tačiau bet kuriuo atveju produkto bendrosios išlaidos negali būti didesnės negu jo gamybos ribinės išlaidos. Verslo įmonės gaminamos produkcijos sudėtis, jos bendrųjų ir ribinių išlaidu santykis, siejant tai su produkto rinkos kaina, parodytas l pav. l pav. matome produkcijos asortimento pasirinkimo ribas ir galimybe įvertinti šias ribas, taip pat galimybę keisti šią ribą veikiant vidaus, t.y, nuo gamintojo priklausantiems, ir išorės, t.y. rinkos veiksniams. Nors rinkos veiksnius priskiriame prie išorinių, tačiau negalima neigti gamybinės įmonės įtakos minėtų veiksnių susiformavimui. Kaip matome l pav., sumažėjus produkcijos gamybos bendrosioms išlaidoms BĮ, ribinės išlaidos RI visuomet yra mažesnės už BĮ. Ribinių išlaidų RI kreivė kerta bendrųjų išlaidų (BI) kreivę žemiausiame jos taške x. Verslo įmonės, gaminančios produkcija, pelną apibudina bendrųjų išlaidų BĮ kreivės P,x, ir p x taškais apribotas plotas (žr. l pav.). Jeigu verslo įmonės gamybinė programa apibūdinama X - {xi } gaminių rinkiniu, kur i = I, 2 ..., n, tai keičiant gaminamos produkcijos asortimentinę sudėtį, gamybos bendrųjų išlaidų Bl kreivė gali būti taip pat nevienoda, t.y. smailesnė arba bukesnė. Rinkos kainų (RK) tiesė, einanti ?3 taško lygyje tarp P3x( ir P,x taškų, nebus tiesi linija, o vingiuota. Šios linijos kiekvieno taško aukštis priklausys nuo to, kokią rinkos kainą turi bet kuris gaminys, esantis xi,...,xa įmonės gamybinės programos intervale. Tačiau dėl ekonominės analizės patogumo, sąlyginai galime priimti, kad P, x, - P3xii atkarpa yra tiesės pavidalo. Kreivės BĮ teorinis minimumas turėtų būti P, taško lygyje, tačiau praktiškai jis bus aukštesniame lygyje. Produkcijos gamintojo interesais, siekiant didesnio pelno, gamybinė programa turėtų būti sudaroma tokia, kad x. taškas būtų kuo žemiau arba, kitaip tariant, atstumas tarp P2 ir P, lygių turi būti minimizuojamas. Tai rodo, kad ši situacija gali būti optimizuojama. Dauguma šio dydžio minimizavimo priemonių yra produkcijos gamintojo dispozicijoje. Tai naujos technologijos ir jų įsisavinimas, vadybos ir darbo organizavimo gerinimas bei kitos priemonės. Rinkos kainų RK linija galt keisti padėtį aukščio atžvilgiu, l pav. ji yra P3 taško lygyje, tačiau įvairių veiksnių įtakoje ji gali atsirasti DP3 lygyje arba priešingoje P taško pusėje. Šios tiesės padėties kitimą daugiausiai sąlygoja išoriniai rinkos, konkurentu arba kai kurie Makroekonominiai bei socialiniai veiksniai. Priklausomai nuo RK tiesės padėties aukščio atžvilgiu priklauso produkcijos gamintojo pelnas. Tolesniame gamybos procese dalis pelno gali būtį nukreipiama ekstensyviam produkcijos gamybos plėtimui arba priemone, įgalinančia minimizuoti bendrųjų išlaidų ir ribinių išlaidų, t. y. P2 ir P, dydžiu skirtumą. Šią gamybos plėtros kryptį galima laikyti jos intensyvinimo kryptimi, leidžiančia atpiginti produkcijos vieneto pagaminimą. Atskiru tyrimo klausimu galėtų būti tokiu pelno paskirstymo proporcijų pasirinkimas, kurios užtikrintų geriausius gamybos intensyvinimo tempus esamose realiose sąlygose. Tai viena iš gamybos tempų akceleracijos prielaidų. Jos įgyvendinimo tikimybė palyginti aukšta ir žymia dalimi yra priklausoma nuo produkcijos gamintojo. Šio proceso efektyvumą galima padidinti sudarius optimizacinius produkcijos gamybos modelius. Jų galima pateikti keletą variantų priklausomai nuo pagrindinio optimizavimo tikslo ir kriterijų. Jeigu produkcijos gamintojas yra suinteresuotas vykdyti paspartintais tempais produkcijos gamybos plėtrą ir akceleracija, tai galima suformuluoti tokį tiesinį optimizacinį modelį, kurio dauguma parametrų būtų apsprendžiami to paties gamintojo. Turėdami dėmesyje, kad gamintojo pelną nusako plotas, apribotas BĮ kreive ir rinkos kainų tiese RK P3 lygyje x5 ir xn taškų intervale, gamintojo pelną, gaunamą iš produkcijos gamybos, galime maksimizuoti tokia tikslo funkcija: F(x) = (P2i-P1i)-x. ->min. (1) prie gamintojo suformuluotų produkcijos gamybos balansinių apribojimų: Ci Xi ≥ D, (2), kur Di - i - ojo produkto reikalinga pagaminimui gamybinių išteklių apimtis vertinėje išraiškoje. Modelyje laikomasi x. ≥ O (3), t.y. neneigiamumo sąlygos. Išsprendus optimizacinį uždavinį pagal pateiktą modelį, gautume tam tikrą tikslingą gaminimui produkcijos sudėtį pagal gaminius, tenkinančią tikslo funkciją (1) ir funkcijos ribojančias sąlygas (2) ir (3). Laikui bėgant, atskirų gaminių lyginamieji svoriai gali keistis bendroje gamybinės programos apimtyje, tačiau gali būti išaiškintos ir tam tikros kai kurių gaminių pastovumo tendencijos. 2 pav. Produkcijos rinkos kuinų ir jos pelningumo ryšis su rizikos laipsniu Plėtojant produkcijos gamybą pagal pasirinktą specializaciją gamintojas orientuojasi į numatomą gauti pelną su tam tikra rizikos tikimybe, išreiškiama 2 pav. atitinkamu rizikos laipsniu. Produkcijos pelningumas prognozuojamas priklausomai nuo produkcijos rinkos kainų, esančių P31 – P32 intervale. Produkto gamintojo kainą ne visai tikslinga sutapatinti su gaminio rinkos kaina. Pastaroji ne visuomet atspindi produkto gamintojo potencialias galimybes, kurios yra svarbios kapitalo investuotojui į gamybos plėtimą. Investitoriaus atžvilgiu nėra taip svarbu, kokios produkto pagaminimo galimybės ir su kokiomis sąnaudomis tai bus atlikta, o produkciją gaminančios įmonės gamybinių ir finansinių rodiklių stabilumas taip pat gali būti sąlyginis ir priklausyti nuo kai kurių išorinių veiksnių. Šiame darbe nagrinėjamos įmonės ekonominei aplinkai būdingi specifiniai bruožai. Jie susiję su Lietuvos valstybingumo atkūrimu ir vykdomomis politinėmis, socialinėmis bei ekonominėmis reformomis. Susiformavę per daugelį metų ekonominiai santykiai ir ūkiniai ryšiai, kurie rėmėsi centralizuota aprūpinimo žaliavomis, energetiniais ištekliais bei pagamintų prekių pardavimo sistema, atkūrus nepriklausomybę, labai greit suiro, o per trumpą laiką sukurti naujus buvo neįmanoma. Pereinant iš komandinio į rinkos principais pagrįstą ūkį susiformavo objektyvios ir subjektyvios prielaidos dideliam bendrojo vidaus produkto sumažėjimui ir gamybos nuosmukiui. Juos lydėjo infliacija, gyventojų pajamų mažėjimas ir gyvenimo lygio kritimas bei nedarbas. 1999 metais Lietuva patyrė stiprų Rusijos finansinės-ekonominės krizės poveikį. Šalies ekonomikoje pasireiškė recesijos reiškiniai. Šalies bendrasis vidaus produktas (BVP) sumažėjo 3,9 proc. (žr. 1.5 pav.). Bendra eksporto apimtis sumažėjo 19,3 proc. Gerokai pablogėjo visų ūkio sektorių padėtis - pramonės, žemės ūkio, smulkaus ir vidutinio verslo. Nuo 6,4 proc. 1998 metais iki 8,4 proc. 1999 metais padidėjo nedarbas, o 2000 metais jis pasiekė 12,6 proc. (žr. 1.5 pav.). Tačiau, nepaisant visų neigiamų reiškinių, Lietuva išlaikė makroekonominį stabilumą. Liko stabilus lito kursas, taip pat žemas infliacijos lygis, toliau daugėjo užsienio investicijų, ir, kas ypač svarbu, Lietuvos eksportas buvo perorientuotas iš Rytų rinkų į Vakarų rinkas. 1999 metais eksportas į ES šalis sudarė 50,1 proc. bendrojo Lietuvos eksporto (1998 metais - 38 proc.).1 Lietuvos ir užsienio ekspertų teigimu, Lietuvoje prasideda ekonomikos augimas. Ekonomikos augimą patvirtina BVP padidėjimas per devynis 2000 metų mėnesius (2,2 proc., palyginti su 1999 metų tuo pačiu laikotarpiu). Šalies ekonomika pradėjusi atsigauti 2000 metais, toliau turėtų augti sparčiau. Todėl 2001 metais prognozuojamas 3,5 proc. BVP prieaugis, 2002 metais - 4 proc., 2003 metais - 5,4 proc. Šis prieaugis susidarys dėl spartaus pramonės, transporto bei ryšių apimties didėjimo. Lietuvos fiskalinė politika 2000 metų pradžioje buvo iš esmės pakeista - fiskalinis deficitas sumažintas daugiau nei du su puse karto, palyginti su atitinkamu 1999 metų laikotarpiu. Šis fiskalinės politikos sugriežtinimas, skolinimosi sumažinimas nuo pat pradžių buvo pavadintas "gyvenimo pagal išgales politika". Svarbiausi vykdytos fiskalinės politikos tikslai ir siektini rodikliai buvo apibrėžti Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Lietuvos banko Ekonominės politikos memorandume laikotarpiui nuo 2000 metų sausio l dienos iki 2001 metų kovo 31 dienos. Tarptautinis valiutos fondas (TVF) jį patvirtino kaip prevencinį susitarimą. TVF remia Lietuvos siekį supaprastinti mokesčių sistemą ir persieti litą nuo dolerio prie euro, tai padės šaliai sklandžiau integruotis į Europos Sąjungą. Pasak TVF, Lietuvos valdžia sėkmingai įgyvendino makroekonomikos programą, kuri padėjo 2002 metais atkurti makroekonomikos stabilumą. Bankų indėlių ir paskolų rinkoje 2002 metais išryškėjo pagrindinės tendencijos. Didėjo iš rezidentų priimtų terminuotųjų indėlių litais sumos (vidutiniškai po 6,6 proc. per mėnesį), indėlių užsienio valiutomis vidutiniškai per mėnesį priimta 4,6 proc. mažiau. Nepaisant to, kad indėlių užsienio valiuta mažėjo, likučiai išlaikė didėjimo tendenciją - 2,9 proc. vidutiniškai per mėnesį. Paskolų portfelis litais trečiąjį ketvirtį sumažėjo. Toliau didėjo išduodamų paskolų užsienio valiutomis lyginamoji dalis. Palūkanų normos už paskolas litais ir užsienio valiutomis sumažėjo, palyginti su antruoju ketvirčiu. Vidutinės paskolų litais ir užsienio valiutomis palūkanų normos rugsėjo mėnesį beveik sutapo (sumažėjo, atitinkamai, iki 10,66 proc. ir 10,61 proc.). Skolinimosi litais sulėtėjimą iš dalies lėmė tos pačios priežastys kaip ir pirmąjį 2003 metų pusmetį: dėl susilpnėjusio dolerio padidėjusi verslo rizika, griežta valstybės finansinė drausmė, konservatyvi bankų politika vertinant kredito riziką (litų pertekliaus rinkoje sąlygomis nedidino kreditavimo litais apimties). Be to, didieji valstybiniai bankai taip pat tapo atsargesni teikdami paskolas, nes artėja jų privatizavimas. Tačiau nustatytos produkcijos gamybos pastovumo tendencijos gali būti vertinamos kaip prielaidos produkcijos gamybos įmonių specializavimui tam tikrų gaminių gamybai ir akceleracijos proceso gilinimui. Jis pasireiškia per naujas investicijų naudojimo proporcijas gamybos plėtrai. 1.2.1. Veiklos plėtotės krypčių parinkimo teoriniai aspektai Gamybinės įmonės valdymo strategiją tiksliau galėtume nustatyti ir geriau ją argumentuoti, sugretiną įmonės pasirenkamas ūkinės veiklos specializacijos kryptis su veiksniais, įtakojančiais tos įmonės veiklos rezultatus. Gretinimui gali būti pasirenkami bent keli būdai. Vienas iš elementariausių - tai veiksniu įtakos tyrimas pasirinktai vienai įmonės specializacijos krypčiai. Tačiau ūkinėje praktikoje retai pasitaiko, kad gamybinė įmonė dirbtų pagal vienos krypties specializaciją. Dažniausiai gamybinė veikla organizuojama pagal mišrios specializacijos principą. Tuomet veiksnių įtaką įmonės veiklos galutiniams rezultatams galėtume pavaizduoti kaip A matricą.. Jos pavidalas būtų toks: matrica. Gamybinės įmonės vidiniu ir išorinių rinkos veiksnių įtaka įmonės veiklos rezultatams Veiksniai Įmonės specializacijos kryptis Įmonės viduje Išoriniai rinkos sferoje Pirmoji X11 X21 X2n X1n+1 Xln+2 Xln+k Antroji X21 X22 X2n X2n+1 X2n+2 X2n+k . . … Xi1 Xi1 Xin Xin+1 Xin+2 Xin+k m-oji Xm1 Xm1 Xmn Xmn+1 Xmn+2 Xmn+k Įmonės veiklos rezultatai gali būti aprašomi pagal gamybinės įmonės laisvai rinktus galutinius rodiklius, tokius kaip; našios pajamos, pelnas, dividendai ar kitokiu pavidalo ūkinės veiklos rezultatai. A matricoje veiksnių įtaka išreiškiama {xij} kintamųjų aibe. Galime teigti, kad X={xij}, kitimo ribos išreiškiamos taip; i= 1,2…,n, n+1, n+2, ..., n+k ir j=l, ..., ml,2, ... In, ...,mn, In+1, ...,mn+l, In+k, ...,mn+k. A matricos pagalba turime galimybę nagrinėti įvairiais aspektais gamybinės įmonės valdymo strategijos galimas pasekmes ir galutinius rezultatus. Jei paimtume matricos vieną eilute- vektorių pvz. x11,x12 ..,xln ,xln+1…, xln+k , tai iš jos galėtume matyti veiksnių įtaką ekonominiams rezultatams įmonėje, kuri turi vienos krypties gamybos specializaciją. Kintamųjų x, reikšmės galėtų parodyti ne tik atskiro veiksnio įtaką, bet ir jo poveikio stiprumą. Ne visi xij dydžiai gali būti determinuoti, dalis iš jų turi tikimybinį prognozuojamą pobūdį arba nustatomi pagal ekspertinius įvertinimus. Šis klausimas yra išsamiai išdėstytas literatūros šaltinyje (, 1999). Sudėtingesnis, bet priimtinesnis atvejis ūkinėje praktikoje yra toks, kai gamybinė verslo įmonė specializuojama daugiau negu pagal vieną produkcijos rinkos veiksnių įtaka įmonės veiklos rezultatams. Pvz., jei vadovausimės A matrica, tai šiuo atveju reikėtų nagrinėti ne vieną eilutę - vektorių, o dvi arba daugiau - priklausomai nuo to kiek ir kokios gamybos specializacijos kryptys numatomos verslo įmonėje. Jei pagal A matricą padarytume prielaidą, kad gamybinė įmonė būtų specializuota pagal matricos pirmąsias dvi eilutes, tai veiksnių įtakos tyrimo procese reikėtų derinti dydžių X11 ir X12, Xln ir X2n+1, X3n+1 it t.t. porų įtaką įmonės veiklos galutiniams ekonominės veiklos rezultatams. Suprantama, kad kiekvienas x dydžių poros elementas turės nevienodą įtaką. Įtakos nustatymas gali būti įvairus: pagal nustatytų kriterijų, proporcijas, jų svorius ir pan. Bet tai yra jau atskira mokslinių tyrimų sritis. Kitas svarbus šios srities klausimas - tai laikotarpis, kuriam pasirinktoji specializacija bus priimtina ekonominiu požiūriu. Tinkamumas apibendrintu atveju gali būti nustatomas pagal išleidžiamos produkcijos pelno sumą, t.y. ar ji pakankama analizuojamuoju laikotarpiu. Vertinimui taip pat gali būti naudojami ir daliniai gaminamos produkcijos pelningumo kriterijai. Pagal l pav. tokiais kriterijais gali būti gaminio kainos kritimas nuo P3 lygio iki P4 arba gaminio bendrųjų išlaidų padidėjimas nuo P2 lygio iki P4. Bendrųjų išlaidų lygis nebūtinai privalo sutapti su P2 lygiu. Jos gali būti tokio dydžio, kurį apibūdina bet kurie BI kreivės taškai, esantys tarp x, ir x,. Tačiau jeigu produktas gaminamas ilgesnį laika, tai labiau tikėtinas pirmasis atvejis - rinkos kainos pasikeitimas. Jei gamybos eigoje pasiekiama riba, kai gamintojo nebetenkina faktiškai gaunamas pelnas įmonei tenka rinktis kitą arba kitas gamybos specializacijos kryptis, kas atitiktų kitas A matricos eilutes. Šiuo atveju būtų reikalinga papildomų investicijų, kurios būtų naudojamos esamos gamybinės bazės pertvarkymui: jos restruktūrizavimusi, naujų gamybinių pajėgumų įvedimui, esamų pajėgumų atnaujinimui ir pan. Tokių investicijų tikslingumas gali būti grindžiamas jų atsipirkimo efektyvumu ir laiku bei kitais rodikliais. Nagrinėjamos problematikos aspektu nuolat turi būti peržiūrimos investicijų į gamybinio verslo plėtrą proporcijos. Gamybinės firmos gamybinės veiklos plėtojimas atliekamas ilgalaikio, vidutinio ir trumpalaikio strateginio planavimo pagrindu, parengiama artimiausios gamybinės veiklos programa, kuri vėliau plėtojama pasirinktomis kryptimis. Plėtotė vykdoma investicijų pagrindu. Bet kuris investitorius, vykdydamas investavimo misiją, susiduria su rizika, kurią suformuoja nuolat besikeičiančios rinkos sąlygos, socialinis klimatas, gaminio kokybės lygis ir kt. veiksniai. Investitorius ir produkcijos gamintojas pagal tarpusavio susitarimą gali pasirinkti gaminamos produkcijos pelningumo ir jos produkcijos rizikos laipsnį. Produkcijos pelningumo ir jos gamybos rizikos laipsnį apibūdina schema - 2 pav. Determinuota balansinių apribojimų sistema, nusakančia gamybinių išteklių apimtis pagal jų rūšis, išteklių naudojimo normatyvus ir kt. Optimizacinio uždavinio ribojančių sąlygų nustatymas yra investitoriaus ir gamintojo derybų objektas. Priklausomai nuo pasiekto abiejų pusių susitarimo dėl gamybinių išteklių naudojimo apimčių bei struktūros, gali būti pasiektas nevienodas sinergizmo efektas pelno formavime su tam tikra tikimybe. Investitoriaus ir gamintojo racionalesniam veiksmų suderinamumui tikslinga išskirti tokius sinergizmo tipus: produkcijos realizavimo, operatyvinį, investicinį, menedžmento (, 1999). Produkcijos sinergizmo efektas gali būti gaunamas, kai keletas gaminių realizuojami tais pačiais paskirstymo kanalais. Tai geriausiai tinka tarpusavyje susijusiems gaminiams su panašia jų realizavimo tvarka, bendrais reklamos bruožais ir pan. Operatyvinis sinergizmas gali sudaryti sąlygas neproporcingam pajamų padidėjimui už realizuotą produkciją dėl gamybinių fondų, personalo ir kitų išteklių kryptingai organizuojant superefektyvų jų panaudojimą tam tikru trumpu laikotarpiu, pvz. atliekant gaminių didelių partijų užpirkimus. Investicinio sinergizmo papildomi rezultatai gaunami investicijas derinant su esamomis apyvartinėmis lėšomis, adaptuojant technologijas atskiriems gaminiams, jų grupėms ir pan. Menedžmento sinergizmas numato pilnesnes ir įvairesnes valdymo panaudojimo galimybes, daugelio veiksnių įtakos akumuliavimą dėl gaminamos produkcijos ekonominio naudingumo padidinimo. Bendroji sinergizmo įtaka gamybinio verslo plėtrai ir akceieravimui gali būti nustatoma ištyrus pasirinkta produkcijos gamybos ir jos realizavimo profilį. Sinergizmo efekto galimybių ir rezultatų analizė įgalina: • įvertinti gamybinės firmos stipriąsias ir silpnąsias puses; • išaiškinti gamybinės firmos būdingiausias sinergizmo formas ir jų panaudojimą ekonominės plėtros naujų galimybių įsisavininimo; • finansinių rodiklių stabilumas, numatomo pelno gavimas su aukštu patikimumo laipsniu. Jei šiuos klausimus vertinsime pagal 2 pav.. tai gamintojo produkcijos gamyba turėtų išsidėstyti x1 - xn intervale. Šį intervalą gali apibūdinti gaminių su nevienodu pelningumu aibė. Vadinasi, gamintojas gali pasirinkti bet kuriuos kreivės taškus (2 pav.) tarp R, ir Rj, atitinkančius tam tikrus gaminius pasirinktos produkcijos gamyboje. Esant specializuotai produkcijos gamybai gali būti pasiekti aukštesni produkcijos kokybės ir jos vartotojiško patrauklumo rodikliai, todėl kainų lygis atitinkamai galėtų būti pakoreguotas nuo P32 iki Z1, ir nuo P32 iki Z2. Produkcijos gamybos specializacijos kryptys yra nagrinėtos aiškinant A matricą. Šiuo atveju gamybinės programos konkretų pasirinkimą gali lemti vidiniai ir išoriniai veiksniai bei jų kitimo dinamika laiko požiūriu. Svarbiu įrankiu šiame procese gali būti vidinių ir išorinių gamybą sąlygojančių procesų prognozavimas ir jo patikimumo tikimybinis įvertinimas. Tačiau jei spręsime ne vien einamuosius produkcijos gamybos klausimus, bet ir gamybos akceleraciją, tai negalime neįvertinti investitoriaus tikslų, kurie apibūdinami ir sąlygojami daugelio parametrų, iš kurių galima paminėti: investicijų maksimizavimą ir racionalia jų struktūrą, kuo spartesnius investuotų išlaidu susigrąžinimo tempus, paskutinio investicijų laikotarpio kumuliatyvinių pajamų dydį ir kt. parametrus. 2.2.2. Gamybinė įmonės gamybinės struktūros samprata ir dedamosios Šiuolaikinė gamybinė įmonė, nepriklausomai nuo to, ar ji maža, ar didelė - tai gamybinis ūkinis, kurį sudaro įvairūs sudėtingais ryšiais susieti struktūriniai vienetai. Šių struktūrinių vienetų, darbo vietų visuma ir jų tarpusavio ryšiai sudaro gamybinė įmonės struktūrą. Gamybinė įmonėje galima išskirti gamybos ir bendrąją struktūrą. Gamybos struktūrą sudaro gamybos ir valdymo vienetai, tarp kurių susiklostę tam tikri tarpusavio ryšiai. Pagrindiniai gamybos vienetai yra gamybinės patalpos. Gamybinės patalpos - tai tam tikrą administracinį savarankiškumą turintis padalinys, dažniausiai dirbantis gamybos struktūros padaliniskaitos pagrindais. Kad gamybinė įmonės gamybos struktūra nebūtų pernelyg sudėtinga, nerekomenduojama organizuoti daug smulkių gamybinių patalpų. Patartina vadovautis teiginiu, kad gamybos gamybinės patalpos gali būti organizuojamas tik tada, jei jame dirba bent 100 darbuotojų, o pagalbinis - kur dirba bent 75 darbuotojai. Todėl mažesnėms gamybinė įmonėms rekomenduojama be ceche struktūra, kur gamybinių patalpų visai nėra, o pagrindinis struktūrinis vienetas yra meistro arba vyresniojo meistro vadovaujamas gamybos veikimo sritis. Priklausomai nuo paskirties, gamybinės patalpos arba gamybos sritis skirstomi į pagrindinius, pagalbinius, aptarnavimo ir šalutinius. Pagrindiniai gamybinės patalpos skirti gamybinė įmonės pagrindinei produkcijai gaminti (tai produkcijai, kuri numatyta produkcijos gamybos ir realizavimo plane). Pavyzdžiui, mašinų gamybos gamybinė įmonėse pagrindiniai gamybinės patalpos yra ruošinių pjovimo, liejimo, kalvės, štampavimo, mechaniniai, terminiai bei surinkimo gamybinės patalpos; lengvosios pramonės gamybinė įmonėse - sukirpimo, siuvimo ir kiti gamybinės patalpos. Eksperimentiniai gamybinės patalpos taip pat priskiriami prie pagrindinių gamybinių patalpų grupės. Pagalbiniai gamybinės patalpos gamina tokią produkciją arba atlieka tokius darbus, kurie užtikrina normalią pagrindinių gamybinių patalpų veiklą. Tai remonto, energetiniai, įrankių gamybinės patalpos. Aptarnavimo gamybinės patalpos, tarnybos arba gamybos struktūros padaliniai produkcijos negamina, o tik sudaro sąlygas pagrindiniams ir pagalbiniams cechams normaliai dirbti (transporto gamybinės patalpos, sandėlių gamybos struktūros padaliniai). Atskirą grupę kartais išskiriami šalutiniai gamybinės patalpos arba gamybos sritis. Jie perdirba pagrindinės gamybos atliekas, regeneruoja formavimo žemes, tepalus ir pan. Įvairių pramonės šakų pagrindiniai gamybinės patalpos labai skirtingi, o pagalbiniai, aptarnavimo ir šalutiniai gamybinės patalpos - panašūs. Tris gamybos fazes atitinka trys gamybinių patalpų tipai: paruošimo, apdirbimo ir surinkimo. Svarstant konkrečios gamybinė įmonės gamybos struktūrą, kartais viename ceche (pavyzdžiui, mechaniniame surinkimo ceche) sujungiamos dvi arba visos trys (pavyzdžiui, įrankiniame ceche) gamybos fazės. Gamybinės struktūros formavimui šiuolaikiniame etape turi būti skiriamas ypatingas dėmesys. Griūva stambios labai centralizuotos industrinės gamyklos, formuojasi naujos, dažniausiai nedidelės gamybinė įmonės, kurios prireikus jungiasi į sąjungas - koncernus. Didelėse gamybinė įmonėse labai rūpinamasi gamybos padalinių savarankiškumo didinimu - pelno, kaštų centrų kūrimu. Bendrąją struktūrą sudaro gamybos struktūra ir negamybiniai gamybinė įmonės struktūriniai vienetai, kurių paskirtis - socialinis darbuotojų aptarnavimas (gamybinė įmonės namų valdyba, bendrabučiai, vaikų darželiai, lopšeliai, medicinos punktai, poilsio namai, klubai, kultūros rūmai, mokymo kombinatai ir pan.). Toliau bus plačiau nagrinėjami gamybinių valdymo struktūrų formavimo principai. 1.2.3. Gamybinė įmonės gamybos struktūros tipų analizė Priklausomai nuo gamybinių patalpų ir gamybos veikimo sričių specializavimo formos, gamybinė įmonė gali turėti trejopą gamybos struktūrą: daiktinę, technologinę arba mišrią. Daiktinės struktūros gamybinė įmonėms būdinga tai, kad atskiri jų gamybinės patalpos bei gamybos sritis specializuoti įvairiais įrengimais ir įvairiais technologijos procesais gaminti sąlyginai baigtus objektus, gaminius, surinkimo vienetus arba detales. Ši specializavimo forma turi nemaža privalumų: ji labai supaprastina operatyvinį planavimą ir padidina atskirų struktūrinių vienetų vadovų atsakomybę už gamybinių programų įvykdymą; sumažėja transporto operacijų, dėl to sutrumpėja gamybos ciklas. Daugelio įmonių patyrimas rodo, kad ši specializavimo forma sudaro sąlygas didinti darbo našumą ir mažinti produkcijos savikainą. Bet daiktinė specializavimo forma labiausiai tinka masinei ir gamybai didelėmis serijomis, nes vienetinės ir gamybos mažomis serijomis įrengimus dėl mažo vienodų gamybos objektų skaičiaus sunku tolygiai ir iki galo apkrauti. Daiktinei specializavimo formai būdinga minimali gamybinių patalpų, gamybos veikimo sričių ir brigadų kooperacija. Parinkus technologinę struktūrą, atskiri gamybinės patalpos ir gamybos sritis specializuojami labai įvairiems objektams atlikti tam tikro pobūdžio technologines operacijas. Mašinų gamybos gamybinė įmonėse šia specializavimo forma organizuojamos liejyklos, kalvės, terminiai, galvaniniai, o dažnai ir mechaniniai bei surinkimo gamybinės patalpos. Specializuojant pagal technologijos principą, sakysim, mechaninio gamybinių patalpų gamybos sritis, organizuojami tekinimo, frezavirno, gręžimo, šlifavimo ir panašūs gamybos sritis. Technologijos specializavimo forma ne tokia racionali kaip daiktinė, todėl ji tinka tik tada, kai daiktinės specializavimo formos negalima panaudoti, ir dažniausiai tik vienetinėje ir gamyboje mažomis serijomis. Bet dauguma įmonių turi mišrią gamybos struktūrą: dalis gamybinių patalpų bei gamybos veikimo sričių specializuojama pagal daiktinį principą, kita dalis - pagal technologijos. Be pagrindinių ir pagalbinių gamybinių patalpų, į gamybinė įmonės gamybos struktūrą dar įeina vadinamieji gamybos struktūros padaliniai: • sandėlių gamybos struktūros padalinis, kurį sudaro įvairių tipų ir įvairios paskirties sandėliai; • energetikos gamybos struktūros padalinis: transformatorinės pastotės, elektros tinklai, garo, suspausto oro bei dujų vamzdynai, ryšio bei signalizacijos įrenginiai; • transporto gamybos struktūros padalinis: remonto dirbtuvės, kartais - geležinkelio linijos ir visos transporto bei krovimo priemonės; • sanitarinis techninis (santechninis) gamybos struktūros padalinis: vandentiekio, kanalizacijos, ventiliacijos, šildymo bei vėdinimo įrenginiai; • centrinė gamybinė įmonės laboratorija ir kitos specialios paskirties laboratorijos. Apibendrintai galima pasakyti, kad visi šie gamybos struktūros padaliniai sąveikauja: vieni kitiems tiekia medžiagas, energiją, ruošinius, detales bei surinkimo vienetus arba atlieka įvairius patarnavimus. Juos sieja informacijos srautai. 2. GAMYBOS PROCESO ORGANIZAVIMO ANALIZĖ Mokslinės techninės pažangos sąlygomis gamybinė įmonės gamybinė struktūra negali būti sustingusi. Atvirkščiai: ji turi būti mobili, nuolat pritaikoma prie besikeičiančių mokslinės techninės pažangos reikalavimų. Gamybinė įmonėms dažnai tenka įdiegti vis naujus gaminius, naujas konstrukcijas, naujas technologijas, keičiasi kooperacijos ryšiai, o visa tai reikalauja atitinkamų gamybos struktūros pokyčių. Rinkos sąlygomis keliama papildomų reikalavimų ir įmonių gamybos struktūrų formavimui. Pirmiausia todėl, kad gamybinė įmonė turi sugebėti operatyviai prisitaikyti prie rinkos reikalavimų: pasikeitus rinkos sąlygoms, greitai persiorientuoti - nustoti gaminti anksčiau gamintą produkciją ir pereiti prie naujų, paklausą turinčių gaminių gamybos. O čia svarbus gamybinės struktūros lankstumas. Ir toliau reikėtų nuosekliai organizuoti daiktiškai uždarus cechus ir gamybos sritis (pelno centrus). Daiktinis gamybinių patalpų bei gamybos veikimo sričių specializavimo principas masinei gamybai būtinas, bet jį verta plačiau taikyti ir serijinėje gamyboje bei gamyboje mažomis serijomis. Daiktinis gamybinių patalpų ir gamybos veikimo sričių specializavimo principas ne tik supaprastina ryšius tarp gamybinių patalpų ir gamybos veikimo sričių, bet ir padeda gerokai sumažinti vidinio transporto išlaidas. Taip pat jis leidžia padidinti padalinių vidinę savivaldą ir jų darbuotojų motyvuotumą. Struktūros lankstumas neatsiejamas nuo jos plokštumo, todėl reikia mažinti valdymo lygių skaičių. Gamybinė įmonės gamybos struktūros lankstumą labai gali padidinti projektų vadybos diegimas. Nestandartiniams, vienkartiniams uždaviniams - projektams realizuoti organizuojamos projektinės grupės, kurios pasibaigus darbui likviduojamos -darbuotojai išsiskirsto į ankstesnius savo padalinius. Projektinėje grupėje darbuotojai atleidžiami nuo kasdieninių, su struktūra susijusių uždavinių vykdymo ir susikoncentruoja tik prie patikėtos užduoties vykdymo. Padidėja jų atsakomybė, motyvuotumas. Kartu nesugriaunama ir suformuotoji struktūra. Projektuojant gamybinė įmonės strategiją ir gamybinę struktūrą, išdėstant gamybinė įmonės teritorijoje sandėlius, cechus, gamybos sritis ir kitus objektus, reikia stengtis sumažinti transporto srautus. Sudarius transporto srautų minimizavimo matematinį modelį, uždavinį gali išspręsti ESM (žinomasis tiesinio programavimo "transporto uždavinys"). Rinkos ekonomikos sąlygomis, matyt, apsimokės įmonių bei susivienijimų gamybinėse struktūrose organizuoti siauros specializacijos cechus arba gamybos sritis nedidelėse bei mažose gyvenvietėse, kur bus laisvos darbo jėgos. Technologijos, gaminių konstrukcijos naujovės, nauji pažangūs įrengimai reikalauja gamybinės struktūros pokyčių. Pavyzdžiui, mašinų gamyboje, atsiradus galimybei gaminti tikslesnius ruošinius, didėja paruošimo gamybinės patalpos. Vis plačiau gaminių konstrukcijoje naudojant plastmases ir sintetines medžiagas, gamybos struktūroje atsiranda specializuotų plastmasinių detalių gamybos gamybinių patalpų bei gamybos veikimo sričių. Antra vertus, statant specializuotas plastmasinių dirbinių gamyklas, atskiroms gamybinė įmonėms racionaliau šių dirbinių pas save negaminti, o gauti juos kooperacijos tvarka. Vienas pagrindinių gamybos struktūros tobulinimo būdų - gamybinių patalpų stambinimas. Didesniuose cechuose santykinai mažesnės gamybos aptarnavimo ir valdymo išlaidos, mažesni kapitaliniai įdėjimai produkcijos vienetui; juose lengviau organizuoti daiktiškai uždarus gamybos sritis. Tobulinant gamybos struktūrą, būtina laikytis proporcingumo principo. Tai reiškia, kad turi būti išlaikytas atskirų struktūrinių vienetų gamybinių pajėgumų santykis. Jei to nebus, gali susidaryti tokia būklė, kad vieni gamybinės patalpos arba gamybos sritis bus perkrauti, tuo tarpu kitų gamybiniai pajėgumai ir įrengimai ne visi bus panaudoti. Taip pat labai svarbu, kad pagalbinių ir aptarnavimo gamybinių patalpų bei gamybos veikimo sričių galimybės patenkintų pagrindinės gamybos poreikius. Sprendžiant kiekvieną problemą, pirmiausia būtina nuodugniai išanalizuoti esamą būklę. Ieškant būdų esamai gamybos struktūrai patobulinti, taip pat pirmiausia būtina nuodugni esamos būklės analizė. Tik jos pagrindu galima suformuoti jos tobulinimo kryptis. O gamybos struktūros tobulinimo kryptys labai įvairios ne tik skirtingose pramonės šakose, bet ir įvairiose tos pačios pramonės šakos gamybinė įmonėse. 2.1. Gamybinių patalpų gamybos struktūros analizė Gamybinių patalpų gamybos struktūra - tai cechą sudarančių gamybos veikimo sričių, pagalbinių ir aptarnaujančių padalinių, taip pat jų tarpusavio ryšių visuma. Gamybos veikimo sritis - tai tam tikrą administracinį savarankiškumą turintis gamybos vienetas, kuriam vadovauja meistras. Baro vienoje pamainoje turėtų dirbti ne mažiau kaip 25 darbininkai. Gamybos veikimo sritis gali apimti kelias brigadas, bet kartais visi baro darbininkai sujungiami į vieną brigadą. Ir gamybinės patalpos, ir gamybos sritis gali būti specializuojami pagal technologijos arba pagal daiktinį principą. Technologiškai specializuotame bare ruošiniams, detalėms arba surinkimo vienetams atliekamos vienarūšės technologijos operacijos, nepriklausomai nuo to, kokiam objektui šie ruošiniai, detalės arba surinkimo vienetai skirti. Pagal Šį principą sudaromi, pavyzdžiui, terminiai ir galvaniniai gamybos sritis, o mechaniniuose cechuose - tekinimo, gręžimo, frezavimo, šlifavimo, revolveriniai ir panašūs gamybos sritis (pagal įrengimų grupes). Kai gamybos apimtis didesnė, šie gamybos sritis toliau specializuojami. Tada atsiranda, pavyzdžiui, korpusinių detalių frezavimo gamybos veikimo sritis, smulkių detalių frezavimo gamybos veikimo sritis ir pan. Technologinės gamybos veikimo sričių specializavimo formos didelis privalumas tas, kad čia galima visai apkrauti įrengimus. Bet ji turi ir didelių trūkumų: apsunkina operatyvinį gamybos planavimą ir gamybos eigos kontrolę, nuasmenina gamybos vadovų atsakomybę už savalaikį objektų pagaminimą ir dėl daugelio palyginti ilgų transporto operacijų ir tarp operacinių pertraukų pailgina gamybos trukmę. Daiktiškai specializuoti gamybos sritis šių trūkumų neturi. Čia įvairiarūšiais technologijos procesais gaminamos vieno arba kelių tipų technologiškai panašios detalės, surinkimo vienetai arba net gaminiai. Įrengimų tipažas tokiuose baruose didesnis; jie baro teritorijoje išdėstomi, pagal galimybę išlaikant sroviškumo principą. Daiktiškai specializuotų gamybos veikimo sričių pavyzdžiai - velenėlių gamybos veikimo sritis, spindelių gamybos veikimo sritis ir pan. Aukščiausia daiktiškai specializuotų gamybos veikimo sričių forma - tai masinės gamybos srovinė linija. Serijinėje gamyboje gali būti organizuojami daiktiškai uždari gamybos sritis. Organizuojant daiktiškai uždarus gamybos sritis, visus gaminamus objektus (detales, surinkimo vienetus arba gaminius) reikia suklasifikuoti. Jei gamybos veikimo sritis specializuojamas gaminiams arba surinkimo vienetams gaminti, klasifikavimo kriterijai yra šie: gamybos apimtis (objektų skaičius metinėje programoje); objektų technologijos savybės, jų gabaritai ir masė. Jei daiktiškai uždaras gamybos veikimo sritis specializuojamas detalėms gaminti, klasifikavimo kriterijai būtų šie: detalių pritaikomumas (originalios, unifikuotos, normalizuotos ir standartinės detalės), gamybos apimtis, medžiaga (juodieji metalai, spalvotieji metalai, ketaus liejiniai), matmenys arba masė, tikslumas, paviršiaus glotnumas, konfigūracija, technologijos maršrutai. Grupuojant daiktiškai uždarame bare gaminamas detales, galima naudoti detalių klasifikatorius. Tada vienoje grupėje bus jungiamos detalės, kurios apdirbamos neperderinant staklių. Jeigu vienos klasifikacinės grupės detalėmis darbo vietos visai neapkraunamos, tai daiktiškai uždaro baro programa komplektuojama kelių klasifikacinių grupių detalėmis. Bet šių detalių klasifikaciniai kriterijai turi būti panašūs. Elementarus gamybinių patalpų gamybinės struktūros vienetas - tai atskira darbo vieta. Darbo vieta - tai darbo priemonių komplektu aprūpinta gamybinio ploto dalis, kurioje darbininkas arba darbininkų brigada atlieka tam tikrą gamybos proceso dalį. Darbo vietos gali būti paprastos ir kompleksinės. Paprastose darbo vietose vienas darbininkas aptarnauja vienerias arba kelerias stakles. Kompleksinėje darbo vietoje labai sudėtingus įrengimus (pavyzdžiui, valcavimo staklyną) arba įrengimų kompleksą aptarnauja keli brigadą sudarantys darbininkai. Stambius įrengimus surenkančių darbininkų brigada taip pat sudaro kompleksinę darbo vietą. Priklausomai nuo darbo vietoje atliekamų darbų įvairumo, darbo vietos yra specializuotos ir universalios. Dažniausiai gamyboje pasitaiko stacionarios darbo vietos. Jos įrengiamos tam tikroje gamybinio ploto vietoje, o darbo objektai į šią darbo vietą atgabenami. Judamos darbo vietos pasitaiko kur kas rečiau. Čia darbininkas kartu su įrengimais ir darbo objektu juda tam tikru maršrutu. Taip kartais organizuojamas gaminių surinkimo procesas. Be pagrindinės gamybos struktūrinių vienetų, gamybinės patalpos turi ir pagalbinių struktūros vienetų. Tai medžiagų, ruošinių, kooperuojamų bei komplektuojamų dirbinių, nebaigtos gamybos (įdirbių) sandėliai, įrankinės, viso gamybinių patalpų gatavos produkcijos ir kiti sandėliai. Gamybinės patalpos turi savo transporto ir energetinį barą, įrengimų, remonto barą arba remonto dirbtuves. 2.2. Gamybos ciklas ir jo vaidmuo Gamybos ciklu vadinamas laikotarpis nuo tam tikro gaminio, detalės gamybos pradžios iki pabaigos. Kitaip sakant, tai yra laikotarpis, per kurį žaliavos, medžiagos ir kooperuojami dirbiniai, perėję visas gamybos proceso operacijas, paverčiami gatavu gaminiu. Pagrindinė gamybos ciklo charakteristika - jo trukmė - dažniausiai išreiškiama kalendorinėmis arba darbo dienomis, o kartais - kai dirbinys paprastas - ir valandomis. Gaminių gamybos ciklo trukmė gamybinė įmonės veikloje vaidina svarbų vaidmenį. Nežinant gamybos ciklo trukmės, negalima tinkamai sudaryti gamybinė įmonės gamybinės programos, deramai paskirstyti jos trumpesniais laikotarpiais, atskiriems cechams, barams, darbo vietoms. Gamybos ciklo trukmė, kaip normatyvinis dydis, būtinai reikalinga planuojant techninį gamybos rengimą ir materialinį techninį tiekimą. Pagaliau gamybos ciklo trukmė nulemia nemaža ekonominės gamybinė įmonės veiklos rodiklių: kartais darbo ir kadrų plano rodiklius, savikainos rodiklius, o svarbiausia - nuo gamybos ciklo trukmės priklauso gamybinė įmonės reikalingų apyvartinių lėšų suma (kuo ilgesnis gamybos ciklas, tuo didesni nebaigtos gamybos likučiai, tuo daugiau reikia apyvartinių lėšų). Be to, esant trumpesniam gamybos ciklui, reikia mažiau plotų nebaigtos gamybos likučiams sandėliuoti. Sudėtingo proceso gamybos ciklą sudarančius elementus galima suskirstyti į šias keturias grupes: 1. Darbo operacijų trukmė. Čia įeina technologinių operacijų laikas (pasiruošimo, baigimo ir vienetinis laikas), transporto operacijų ir kontrolės laikas. 2. Natūralių procesų trukmė (džiovinimas, sendinimas, rauginimas ir pan.). 3. Automatiškai vykstantys procesai. 4. Pertraukos. Dalis į gamybos ciklą įeinančių pertraukų būna darbo metu. Tai pietų pertraukos ir pertraukos dėl organizacinių priežasčių (laukiant, kol bus laisva darbo vieta; laukiant, kol bus sukomplektuotos visos surinkimui reikalingos detalės; gaminant detales partijomis - laukiant, kol bus apdirbtos visos tos partijos detalės ir pan.)- Kitą pertraukų dalį sąlygoja darbo režimas. Tai šventės ir poilsio dienos, taip pat pertraukos tarp pamainų. Gamybos ciklą sudarančių elementų lyginamoji dalis priklauso nuo daugelio veiksnių, o pirmiausia - nuo gamybos tipo. Masinėje gamyboje, kai remiamasi sroviniais gamybos organizavimo metodais, pagrindinių gamybos operacijų lyginamoji dalis siekia 85-90 proc. visos ciklo trukmės, o vienetinėje gamyboje, atvirkščiai, pertraukų ir pragulėjimo laikas sudaro net iki 70 proc. visos trukmės. Dirbinio arba jų partijos gamybos ciklo trukmę didele dalimi nulemia pasirinktas operacijų derinimo būdas. Operacijų derinimo būdai rodo galimus detalių perdavimo būdus apdirbimo procese iš vienos operacijos į kitą. Operacijų derinimo būdai yra trys: nuoseklusis, lygiagretusis ir mišrusis (lygiagrečiai nuoseklus). Nuosekliajam operacijų derinimui, palyginti su kitais operacijų derinimo budais, būdingas didelis trūkumas: susidaro ilgas detalių partijos gamybos ciklas. Nepaisant šio trūkumo, nuoseklusis operacijų derinimo būdas labai populiarus vienetinėje gamyboje, gamyboje mažomis serijomis ir net serijinėje gamyboje, kurių technologijos proceso operacijų trukmė labai skirtinga. Svarbiausieji šio operacijų derinimo būdo privalumai: palyginti lengvas operatyvinis gamybos planavimas ir tinkamas darbo vietų apkrovimas. Derinant operacijas lygiagrečiai, atlikus eilinę operaciją, detalė iš karto, nelaukiant, kol bus apdorotos kitos partijos detalės, perduodama tolesnei operacijai (8.7 pav.). Kai detalės smulkios, jos iš vienos operacijos į kitą perduodamos ne po vieną, o transporto partijomis, dažniausiai specialiai pritaikytoje matuoklinėje taroje. Operacijas derinant lygiagrečiai, gamybos ciklo trukmė gaunama trumpiausia, nes čia trumpas tarp operacinis laikas - tik transporto operacijų trukmė, nes laukti, kol bus laisva darbo vieta, nereikia. Tai didelis šio operacijų būdo privalumas. Jo trūkumas: kai operacijų trukmė nevienoda, trumpesnėse operacijose įrengimai ir darbininkai stovi, ir dėl trumpalaikių prastovų duoti papildomo darbo neįmanoma. Pasitelkus mišrųjį operacijų derinimo būdą, dalį gamybos ciklo detalės apdirbamos nuosekliai, dalį - lygiagrečiai. Operacijas derinant mišriai, darbo vietos - darbininkai (per ilgesnę operaciją, einančią po trumpesnės) prastovi ilgiau ir, pradėję apdoroti detales, dirba, kol baigia apdoroti visą detalių partiją. Tai leidžia geriau panaudoti laiką. 2.2.1. Gamybos ciklo trumpinimo budai Gamybos ciklo trumpinimo ekonominė reikšmė labai didelė. Sutrumpinus gamybos ciklą: • padidėja kapitalo apyvartumas ir su ta pačia kapitalo suma galima gauti didesnį pelną; • sumažėja nebaigtos gamybos sandėliuose atsargos ir dėl to sumažėja apyvartinių lėšų poreikis; • pagerėja organizavimas, tvarka, o tai veikia darbuotojų psichologiją, o per ją - ir ekonomiką. Todėl gamybos ciklo trumpinimu reikėtų labai rūpintis. Gamybos ciklo trukmė priklauso nuo daugelio veiksnių, todėl ciklas gali būti trumpinamas keliais būdais. 1. Ciklo technologijos dalis gali būti trumpinama, mažinant technologijos operacijų darbo imlumą (diegiant pažangius technologijos procesus, našius įrengi mus ir įrangą), racionaliai organizuojant darbo procesus ir kitomis priemonėmis, skatinančiomis didinti darbo našumą. Ciklo technologijos dalis taip pat gali būti trumpinama, racionaliai parenkant operacijų derinimo būdą. 2. Natūralūs procesai ilgi, bet jų trumpinti negalima. Todėl, norint sutrumpinti gamybos ciklą, kai techninės sąlygos leidžia, vietoj natūralių taikomi dirbtiniai procesai. 3. Kontrolinės operacijos (jei galima) atliekamos per technologijos operacijas, o stendiniai bandymai - per visas tris pamainas. Čia nemažai gali padėti ir kontrolinių operacijų mechanizavimas bei našesnės kontrolės įrangos naudojimas. 4. Transporto operacijos turi būti atliekamos be jokių sutrikimų ir tik specialioje taroje. Pamainomo didinimas ir pertraukų trumpinimas vaidina itin didelį vaidmenį. Čia svarbu tikslus operatyvinis gamybos valdymas, savalaikis darbo vietų aprūpinimas ruošiniais, detalėmis bei įrankiais, gera įrengimų priežiūra. Netolygaus apkrovimo išlyginimui labai plačiai gali būti panaudoti lankstūs darbo laiko grafikai, ne visą darbo dieną dirbantys žmonės ir pan. Sroviniai gamybos organizavimo metodai tinkamiausi masinei gamybai, nes čia maža gaminių rūšių sąrašas (dažniausiai vienas gaminys ir jo modifikacijos) ir didelė bei pastovi gamybos apimtis. Todėl būtent masinės gamybos gamybinė įmonėse srovinės linijos pirmiausia pradėtos naudoti. Išryškėjus gamybos privalumams, sroviniai gamybos organizavimo metodai pasitelkti ir serijinėje gamyboje, o kai kurie gamybos elementai - net ir vienetinės gamybos gamybinė įmonėse. Bendriausios gamybos organizavimo prielaidos yra šios: • pakankamai didelė gamybos apimtis; bet čia negalima nurodyti konkretaus skaičiaus: viskas priklauso nuo gaminio pobūdžio (sakysim, gamybos apimtis 1000 sąvaržėlių per metus - nėra gamybos objektas; 1000 metalo pjovimo staklių per metus - tai gamybos organizavimo objektas); • stabili produkcijos gaminių rūšių sąrašas; gamybos organizavimas netikslingas, kai produkcijos gaminių rūšių sąrašas dažnai keičiasi, nes srovinės linijos dažniausiai nėra mobilios dažniems pertvarkymams, o be to, šie pertvarkymai daug kainuoja; • stabili gaminio konstrukcija ir detalių pakeičiamumas; srovinė gamyba sunkiai įmanoma, jei gaminio konstrukcijoje dažnai daromi pakeitimai ir jei technologijos procesas neužtikrina šimtaprocentinio detalių pa keičiamumo; • stabili ir pažangi technologija (aukštas technologijos lygis, tipiniai ir grupiniai technologijos procesai, tipinė ir grupinė įranga, trumpi natūralūs procesai); • tobulas gamybos ir darbo organizavimas (tikslus atskirų gamybos linijų priderinimas prie viso gamybinių patalpų ar net gamyklos gamybos programos, brigadinė darbo organizavimo forma, tikslus darbo vietų organizavimas bei aptarnavimas ir pan.). 2.3.Gamybos projektavimas Projektuojant gamybinę liniją, vienas pirmųjų uždavinių - linijos takto (arba ritmo) apskaičiavimas. Kai kurių pramonės šakų gamybinė įmonėse šimtaprocentinę gamybos linijų sinchronizaciją retai pavyksta pasiekti. Sinchronizuotos srovinės linijos turi didelių privalumų: geriau naudojamas darbininkų darbo laikas, geriau panaudojami įrengimai; mažesni įdirbiai gamybos linijose leidžia apsieiti su mažesne apyvartinių lėšų suma nebaigtoje gamyboje, nereikia plotų įdirbiams laikyti ceche (prie srovinės linijos). Atsižvelgiant į sinchronizuotų gamybos linijų privalumus, jas projektuojant nuodugniai išnagrinėjami technologijos procesai ir organizacinės sąlygos, siekiant kuo didesnės sinchronizacijos. Sinchronizavimo procesas paprastai atliekamas dviem etapais. Pirmasis etapas - preliminarinis sinchronizavimas. Jį pasiekti padeda šios priemonės: operacijų atlikimo metodo parinkimas, įrengimų ir technologinės įrangos parinkimas, apdirbimo režimų ir operacijų struktūros pritaikymas. Antrasis etapas - galutinis sinchronizavimas: mažosios mechanizacijos priemonių naudojimas, galutinis technologijos įrangos ir apdirbimo režimų nustatymas, kartais - tolerancijų ribų pakeitimas, darbo vietų suplanavimo tobulinimas, darbo vietų aptarnavimo sistemos nustatymas, materialinio skatinimo sistemos parinkimas. Siame etape kartais sunkesnėms vietoms individualiai parenkami našiai dirbantys darbininkai, o retkarčiais - daromi nežymūs pakeitimai dirbinio konstrukcijoje. Pažymėtina, kad rankų darbo operacijos lengviau sinchronizuojamos negu mašininės. Rankų darbo operacijų sinchronizavimo dažniausi būdai: 1) operacijų struktūros pakeitimas: iš operacijų, ilgesnių už srovinės linijos taktą, atskiros dalys (perėjimai, veiksmai, judesiai) atskiriamos ir priskiriamos prie gretimų trumpesnių operacijų; 2) vienai arba kelioms darbo vietoms, kurių operacijos ilgesnės už taktą, priskiriamas pagalbinis darbininkas, kuris atlieka dalį operacijos veiksmų ir tuo būdu padidina sunkesnių vietų laidumą. Mašininių darbų sinchronizaciją labiau nulemia tinkamas įrengimų ir įrangos parinkimas, darbo vietų organizavimas ir jų aptarnavimas. Čia rekomenduotini šie sinchronizavimo būdai: • technologijos operacijos atlikimo metodų pakeitimas, išlaikant operacijos apimtį: atskirų operacijos veiksmų eilės tvarkos pakeitimas; staklių su keliais spindeliais, specialių ir patobulintų įtaisų, specialių fasoninių įrankių naudojimas, ruošinių užlaidų sumažinimas, paviršiaus glotnumo ir tolerancijų ribų pakeitimas; • operacijos suskaidymas, dalį jos veiksmų perduodant kitai darbo vietai; • operacijų sustambinimas, jungiant dvi ir daugiau operacijų į vieną; • vienai arba kelioms darbo vietoms priskiriamas pagalbinis darbininkas, kuris staklininkams sudaro sąlygas sparčiau dirbti; • vienam operatoriui staklininkui pavedama aptarnauti dvejas stakles arba daugiau; šis būdas operacijų trukmės neišlygina ir neužtikrina visiško įrengimų panaudojimo, bet leidžia likviduoti operatorių staklininkų prastovas. Savaime suprantama, kad nurodytieji operacijų sinchronizavimo būdai neapima visų praktiškai pasitaikančių atvejų. Kiekvienos srovinės linijos yra skirtingos technologijos ir organizacinės sąlygos, ir ją sinchronizuojant būtina nuodugniai ištirti visas sąlygas ir į jas atsižvelgti. 2.3.1. Gamybos linijų valdymas Serijinės gamybos gamybinė įmonėse vienadaiktės srovinės linijos - retas reiškinys. Paprastai čia tenka įrengti daugiadaiktes srovines linijas. Projektuojant daugiadaiktes srovines linijas, iškyla klausimas, kaip gaminamų detalių visumą racionaliausiai paskirstyti į atskiras srovines linijas. Deja, universalaus konkretaus metodo šiam uždaviniui spręsti literatūroje nėra. Rekomenduojamas toks būdas: • detalių visuma apytiksliai paskirstoma į technologiškai panašių detalių grupes {korpusines detales, velenus, kronšteinus, įvores ir kt.). Čia galima naudotis bet kuriais detalių klasifikatoriais; • sukomplektuojami kiekvienos technologiškai panašių detalių grupės technologijos maršrutai; • technologiškai panašių detalių grupės detalės (pavyzdžiui, velenai) toliau grupuojamos pagal šiuos kriterijus: pirmoji grupelė - detalės, iki galo apdorojamos vienomis staklėmis (pavyzdžiui, tekinimo automatais); antroji grupelė - detalės beveik iki galo apdorojamos vienomis staklėmis, bet reikalaujančios nedidelio papildomo apdorojimo (pavyzdžiui, detalės, pagamintos tekinimo automatu ir po to gręžiamos); trečioji grupelė - sudėtingesnio technologijos maršruto detalės; • pirmosios grupelės detalėms gaminti apskaičiuojamas ir numatomas reikalingas staklių ir darbo vietų skaičius; • antrosios ir trečiosios grupelių detales paskirstyti į atskiras srovines linijas galėtų padėti technologijos maršrutų lentelė. Gamybos linijų planavimo pobūdis priklauso nuo daugelio veiksnių: nuo linijos ilgio (pastarasis priklauso nuo darbo vietų skaičiaus ir nuo atstumų tarp atskirų darbo vietų), nuo dirbinių gabaritų, nuo transporto priemonių ir nuo patalpos konfigūracijos. Projektuojant naują gamybinę liniją, galutinai jos suplanuoti negalima. Apskaičiavus linijos taktą (ritmą), numatomas preliminarinis linijos suplanavimo variantas, - jame pažymimos lygiagrečios darbo vietos. Toliau projektuojant, šis preliminarus suplanavimo variantas tikslinamas, atsižvelgiant į pastatų pobūdį ir konfigūraciją, pasirinktas transporto priemones ir kitus veiksnius. Konvejerizuotoje srovinėje linijoje darbo vietos gali būti išdėstytos vienoje konvejerio pusėje; bet, siekiant sutrumpinti konvejerio ilgį ir geriau išnaudoti gamybinius plotus, jos dažnai išdėstomos abipus konvejerio. Gamybos transporto priemonių parinkimas - labai svarbus uždavinys. Transportas turi priklausyti nuo gamybos linijų takto (ritmo) ir turi prisidėti prie šio takto (ritmo) išlaikymo. Tada gamybos transporto priemonės ne tik atlieka transporto operacijas siaurąja prasme, bet ir vaidina svarbų organizacinį vaidmenį. Gamybos transporto priemonių tipažas didelis ir įvairus. Pradėti galima būtų nuo to, kad esama gamybos linijų visai be transporto priemonių, kuriose lengvi dirbiniai iš vienos darbo vietos į kitą perduodami rankomis (stumiami stalu). Čia tinka įvairios nemechanizuotos transporto priemonės: judamosios (rankiniai vežimėliai, stumiamieji stelažai) ir stacionarios (nuolydžiai, rolgangai ir pan.). Serijinės gamybos linijose naudojami universalūs kėlimo - transporto mechanizmai (telferiai, kranai - sijos, monorelsai, elektrokarai), o jau kuris laikas - ir robotai arba manipuliatoriai. Ir vis dėlto gamybos linijų transporte svarbiausią vaidmenį vaidina įvairių tipų konvejeriai. Visa konvejerių įvairovė dalijama į dvi pagrindines grupes: 1. Nenutrūkstamo veikimo konvejeriai, judantys pastovaus linijinio greičio nenutrūkstamu judesiu, gali būti juostiniai, plokšteliniai (sudaryti iš viena paskui kitą slenkančių, lankstais sujungtų plokščių), vežimėliniai (analogiški plokšteliniams), kabantys (turintys erdvinę trajektoriją), ritininiai (susidedantys iš atskirų besisukančių ritinėlių), sraigtiniai (skystoms ir birioms medžiagoms transportuoti; jie veikia kaip mėsmalės). Prie nenutrūkstamo veikimo konvejerių tenka priskirti ir apskritus besisukančius stalus, pagal kurių perimetrą išdėstytos darbo vietos. Srovinė gamyba - tai efektyvi gamybos proceso organizavimo forma, kuriai būdinga nemaža ekonominių privalumų. Gamybos bendras ekonominis efektas susideda iš atskirų gamybos linijų ekonominių efektų, kurių kiekvienas nustatomas pagal bendrą ekonominio efekto apskaičiavimo metodiką. Nustatant į formulę įeinančių dydžių reikšmes (dirbinio savikainą srovinėje linijoje ir lyginamuosius kapitalinius įdėjimus), reikia atsižvelgti į tai, kad gamybos sąlygomis pagerėja kai kurie ekonominiai rodikliai. 1. Perorganizuojant gamybą į srovines linijas, kartu tobulinami technologijos procesai ir darbo organizavimas, todėl sumažėja atskirų operacijų ir viso dirbinio darbo imlumas. 2. Sumažėjus darbo imlumui, geriau specializuojant darbo vietas, sumažėjus darbo laiko nuostoliams transporto darbams, didėja darbo našumas. 3. Sumažėjus darbo imlumui, transportavimo trukmei, likvidavus pertraukas tarp operacijų, trumpėja dirbinio gamybos ciklas. 4. Sutrumpėjus dirbinio gamybos ciklui, mažėja nebaigtos gamybos likučiai ir apyvartinės lėšos. 5. Kompaktiškai suplanavus įrengimus ir darbo vietas, pakanka mažesnių gamybinių plotų; taigi mažėja reikalinga investicijų suma. 6. Patobulinus technologiją ir darbo organizavimą, pagerėja produkcijos ko kybė ir sumažėja broko. 7. Dėl čia nurodytų veiksnių mažėja dirbinių savikaina. Tiesa, gamybos proceso pertvarkymai į srovines linijas neretai pareikalauja stambių investicijų, bet tai paprastai netrukus atsiperka. Tačiau srovinė gamyba turi ir savų ypatumų tiek gamybos , tiek darbo organizavimo srityje. Prie svarbiausių organizacinių problemų reikia priskirti: • dirbinių paskirstymą lygiagrečiai dirbančioms darbo vietoms; • atsargų sudarymą darbo vietose. Dirbinių paskirstymas lygiagrečiai dirbančioms darbo vietoms gamybos linijose, kur kai kurių operacijų trukmė daug (du, tris ir daugiau kartų) didesnė už linijos taktą, ilgesnėse operacijose organizuojamos lygiagrečiai dirbančios darbo vietos. Tokiais atvejais iškyla klausimas, kaip organizuoti dirbinių paskirstymą, kad jis atitiktų šiuos reikalavimus: • kiekvienas darbininkas operatorius turi žinoti, kuriems pro jo darbo vietą konvejeriu slenkantiems dirbiniams jis turi atlikti tolesnę operaciją; • jeigu konvejerio pabaigoje paaiškėja, kad kai kuriems dirbiniams kuri nors operacija neatlikta (darbininkas operatorius nespėjo) arba operacija atlikta nekokybiškai (brokas), turi būti žinoma, kas praleido savo operaciją arba kas padarė broką. Priklausomai nuo konkrečių sąlygų, dirbinius paskirstyti galima keliais būdais, bet visus juos galima skirstyti į dvi grupes: • mechaninius budus, • vizualinius būdus. Mechaniniai dirbinių skirstymo būdai lygiagrečiai dirbančioms darbo vietoms geriausiai tinka tada, kai dirbiniai yra taisyklingos geometrinės formos (pavyzdžiui - cilindro), arba kai jie transportuojami konvejeriu taisyklingos geometrinės formos taroje. Pastaruoju metu dirbiniams paskirstyti lygiagrečiai dirbančioms darbo vietoms vis dažniau pasitelkiamos kompiuterių valdomos adresavimo sistemos. Taikomos ir kitos priemonės. Pvz., Prancūzijos gamybinė įmonėse darbuotojams suteikta teisė stabdyti konvejerį, jei jis nespėja laiku atlikti operacijos, atlieka nekokybiškai darbą. Svarbu, kad broką jis pats pašalintų. Praktika parodė, kad darbininkų požiūris į darbą pasikeitė, stabdymų skaičius nesutrikdė bendro linijos ritmo, o broko kiekis žymiai sumažėjo. Nesinchronizuotos srovinės linijos darbo ir atsargų grafikas. Vienadaiktės nesinchronizuotos srovinės linijos dažniausiai organizuojamos gaminti daug darbo reikalaujančioms detalėms arba didesniam skaičiui paprastesnių dirbinių. Tokių linijų darbą svarbu griežtai reglamentuoti, t. y. ne tik nustatyti bendrą linijos taktą, bet ir numatyti: • kada (nuo kurio laiko iki kurio laiko) turi dirbti kiekviena darbo vieta; • kada ir kurioje darbo vietoje turi dirbti kiekvienas darbininkas ir kada jis turi pereiti į kitą darbo vietą; • koks bet kuriuo metu turi būti kiekvienos darbo vietos išdirbis; • kokia bet kuriuo metu turi būti apyvartinė dirbinių atsarga (apyvartinis įdirbis) tarp bet kurių gretimų darbo vietų. Visus šiuos linijos darbo parametrus galima apskaičiuoti ir pateikti lentelėje, bet vaizdžiau ir patikimiau juos parodyti grafike. Gamyboje taikomas visas tokių priemonių kompleksas. Operacijų stambinimas leidžia padidinti darbo turiningumą. Operacijos trukmė turi būti ne mažesnė kaip 0,8 - 1 min. Kas 1,5 - 2,5 h būtina daryti trumpas (8 - 10 min) poilsio ir gamybinės mankštos pertraukas. Darbo vietų kaita: darbininkai reguliariai keičia savo darbo vietas, ir taip sumažėja darbo monotoniškumas. Labai plačiai gamybos linijose taikomas grupinis darbas, kuris įgalina darbininkus savarankiškai pavaduoti vienas kitą, prireikus padėti. Teigiama, kad grupinis darbas iš esmės keičia darbininkų darbą gamybos linijose. Pastaruoju metu ypatingas dėmesys skiriamas darbininkų kvalifikacijai. Siekiama, kad darbininkų kvalifikacija aplenktų atliekamų darbų kvalifikaciją, kad kiekvienas darbuotojas mokėtų atlikti visas grupėje atliekamas operacijas, galėtų bet kuriuo momentu vienas kitą pakeisti. Didelis gamybos trūkumas ir tas, kad srovinė gamyba nelanksti: sunkiai pertvarkoma naujo tipo gaminių gamybai, tačiau šiandien ši problema sėkmingai sprendžiama lanksčioje automatizuotoje gamyboje. 2.3.2.Gamybos automatizavimas ir informatizavimas Minėtos problemos yra daugiau techninės, jos labai sėkmingai sprendžiamos elektroninėmis gamybos valdymo priemonėmis. Tačiau srovinėje linijoje dar lieka darbuotojų pasitenkinimo darbu problema, darbo srovinėje linijoje neatitikimas darbuotojo fiziologiniams, socialiniams poreikiams. Konvejeris srovinei linijai diktuoja griežtą taktą (ritmą). Organizaciniu požiūriu tai teigiamas reiškinys: labai palengvina operatyvinį planavimą ir einamąjį gamybos organizavimą. Bet srovinė gamyba, ypač darbas prie konvejerių, iškelia daug socialinių problemų. Ilgus metus buvo laikoma teigiama tendencija kuo labiau smulkinti prie konvejerio atliekamas operacijas. Tokioms operacijoms atlikti nereikia aukštos kvalifikacijos darbininkų. Tačiau, susmulkinus operacijas, darbas prie konvejerio pasidaro monotoniškas, neturiningas. Nenutrūkstamose gamybos linijose operaciją atliekančio darbininko darbo tempas priklauso nuo ankstyvesnės operacijos darbininko darbo, todėl konvejerio greitį tenka derinti prie silpniausio ir mažiausiai kvalifikuoto darbininko darbo tempo. Kiekvieno darbininko individualios galimybės nepanaudojamos. Todėl kolektyvinio darbo efektyvumas mažėja. Srovinėje linijoje darbuotojui dažnai paliekami patys paprasčiausi užkrovimo-nuėmimo, stebėjimo darbai, operacijos yra trumpos, varginančios ir pan., sudėtingesnius darbus atlieka įrengimai. Tai neatitinka šiuolaikinio aukštos kvalifikacijos Srovinės linijos, kai gana didelė gamybos programa, automatizuojant pagrindines ir pagalbines operacijas, sudaro prielaidas įrengti automatines linijas. Automatinėms linijoms, automatiniams cechams ir gamykloms automatams būdingi du bruožai: gamybos proceso nenutrūkstamumas ir operacijų atlikimas automatais. Kompleksiškai automatizuotoje gamykloje automatizuojamos ne tik pagrindinės, bet ir pagalbinės operacijos: • transporto operacijos, t.y. medžiagos, ruošinių, pusfabrikačių ir detalių perkėlimas iš vienos operacijos į kitą; • kontrolinės operacijos; • aptarnavimo operacijos (įrengimų tepimas, aušinimas, drožlių pašalinimas ir kt.); • linijos valdymo operacijos (staklių ir visos linijos paleidimas ir sustabdymas). Priklausomai nuo specializacijos lygio, automatinės linijos gali būti specialios, specializuotos ir universalios. Specialios automatinės linijos yra vienadaiktės -skirtos tam tikro vieno objekto masinei gamybai. Specializuotas automatines linijas Šiek tiek perderinus, galima gaminti kelias technologiškai panašias tam tikro objekto modifikacijas. Universaliose automatinėse linijose įrengiami procesoriai, programinio valdymo staklės, robotai, ir tai gali būti panaudojama įvairiems serijinės gamybos dirbiniams gaminti. Pastaruoju metu šio tipo automatinės linijos pasaulyje labiausiai plinta, formuodamos naują gamybos organizavimo metodą -lanksčias gamybines sistemas (LGS). Priklausomai nuo to, kiek detalių vienu metu apdirbama kiekvienoje pozicijoje, išskiriamos automatinės linijos, kur kiekvienoje pozicijoje apdirbama po vieną detalę (šiose linijose per taktą pagaminama viena detalė), ir linijos, kur vienu metu gaminamos kelios detalės (šiose linijose per taktą pagaminamos kelios detalės). 2.4.Gamybinės veiklos rezultatų naudingumas ir sąsaja su investicijų gamybos plėtrai pagrindimu Gamybos plėtotė ir jos investicijų struktūra yra apsprendžiama investitoriaus ir produkcijos gamintojo bendrais interesais bei abipusiu ekonominiu naudingumu, kuris gaunamas produkto gamybos procese. Pagrindinėmis investicijų sritimis galėtų būti: investicijos gamybinių fondų atnaujinimui, investicijos rinkos pozicijų išsaugojimui, investicijos gamybos sąnaudų mažinimui, investicijos grynųjų pajamų didinimui, padidintos rizikos investicijos ir kt. Kiekviena investicijų pozicija turi atitinkamą lyginamąjį svorį bendroje jų apimtyje ir jis gali keisti laiko eigoje, tačiau ši dinamika privalo atitiktį investuotojo ir produkcijos gamintojo bendrus interesus. Abipusių ekonominio naudingumo interesų suderinimas yra pakankamai sudėtinga problema ir ne visada įgyja geriausią sprendimą. Ją nagrinėjant optimizaciniais metodais turėtume atvejį, kai gamybinių išteklių ribojančios sąlygos yra tos pačios, tačiau gamintojo ir investitoriaus tikslo funkcijos yra skirtingos. Negaliu pasiūlyti formalių metodų šių tikslo funkcijų suderinamumo išsprendimui. Abipusis apsisprendimas gali būti pasiekiamas derybų procese. Grįžtant prie 2 pav. galima konstatuoti, kad produkcijos gamybą apibūdins bet kurie kreivės taškai, esantys tarp R1, ir R2, lenkinantys investuotojo ir gamintojo ekonominius tikslus. Jų parinkimas tai ne vien investuotojo ir produkcijos gamintojo derybų objektas, bet kartu ir esamos ūkinės situacijos įvertinimas. Mūsų respublikoje paskutinieji metai nepasižymėjo ekonominiu augimu. Lietuvos respublikos Prezidento metiniame pranešime (Morris, 1992) sakoma, kad 1999 m. bendrasis vidaus produktas sumažėjo 4,1%, valstybės skola yra išaugusi iki 13 mird. Lt. Esamą sudėtingą ir daugeliu aspektų nepalankią ekonominei plėtrai Lietuvos ekonominę ir finansine būklę dar labiau komplikuoja šiais metais Vyriausybės vykdoma mechaninio išlaidų mažinimo programa ūkinėse ir infrastruktūros grandyse. Tai negatyviai veikia įvairius ūkinius subjektus, taip pat ir gamybinio verslo įmones. Tokios politikos neigiamas rezultatas pasireiškia per ekonominės reprodukcijos procesų lėtinimą, gyventojų vartojamosios galios mažinimą. Grįžtant prie 2 pav. kreivės dalies tarp R1 ir R2 apibūdinimo seka, kad atskiroms produkcijos grupėms gamybos taškai bus nevienodi ir nestabilūs. Šiomis sąlygomis pats procesas neigiamai veikia investicijų įsisavinimą ir tuo pačiu ekonominės plėtros bei akceleracijos eigą gamyboje. Esant nepakankamai stabilioms šalies ekonominėms ir finansinėms sąlygoms, kapitalo investuotojui susidaro didesnis rizikos laipsnis. Šiuo atveju pagal 2 pav. schemą gaminių sudėtis parenkama tokia, kuri yra labiau artima kreivės taškui R2 negu R1. Pelningumo užtikrinimui šie gaminiai privalo turėti aukštesnes kainas. Žinome, kad gaminių kainų didinimas neigiamai veikia į produkcijos paklausą, todėl reikalinga įvertinti gaminių kainų didinimo ribas. Vienas iš produkto kainos ribų įvertinimo metodų (Ytkin, 1997) galėtų būti toks, kad gaminio kaina (c) galima išreikšti taip: c - P(xi)/100*v-Q, kur P(xi) -metinė arba kito skaičiuojamojo laikotarpio numatoma pelno suma, v- investicijoms skirto kapitalo skolinimo procentas ir Q - gamybinės firmos gamybos išlaidų balansinis įvertinimas. Nagrinėjamu atveju tikėtina, kad mus tenkins bet kuri gaminio kainos Ci reikšmė gaminiams, esantiems R1 ir R2 intervale. Gamybinio verslo plėtros tempai ir akceleracijos galimybė žymia dalimi tampa priklausoma nuo investitoriaus strategijos. Jei investitoriaus kapitalo naudojimo strategiją dalinai apsprendžia pelno iš gamybos maksimizavimas, tai galima daryti prielaidą, kad investitoriaus veiksmų strategiją gali sąlygoti tokie svarbiausi parametrai: investicijų apimties maksimizavimas, investuoto kapitalo sugrįžimo tempai ir paskutiniojo laikotarpio investicijų kulkuliatyvinės pajamos. Kartu reikia pažymėti, kad kiekvienas investitorius susiduria su tam tikra rizika, kuria gali apibūdinti gamybinės veiklos pelningumo ribos, t.y. jo minimumas ir maksimumas. Investicijų vidutinės normos nusistovėjimui turi įtakos investicijų gamybos plėtrai paklausa, skolinamojo kapitalo palūkanų procentai ir kt. veiksniai. Pagamintos produkcijos realizavimo pajamos ir gaunamas pelnas atsiranda tik ją realizavus. Šia prasme svarbia sritimi yra pagamintos produkcijos prekinių santykių tyrimas, kiekvienas bet kuris gaminio realizavimo variantas savaip veikia pelno bendros sumos susidarymą. Gaminių įvairių prekinių -realizavimo variantu pritaikymas gali duoti sinergizmo efektą ir gamybinės plėtros akceleravimo sprendimą. Tai panašu į pelno maksimizavimo optimizacinį uždavinį su aiškiai determinuota balansinių apribojimų sistemą nusakančia gamybinių išteklių apimtimis pagal jų rūšys, išteklių naudojimo normatyvus ir kt. 2.4.1.Grandininis nuoseklių pakeitimų metodas Grandininis nuoseklių pakeitimų metodas veiksmų įtakai apskaičiuoti skiriasi nuo jau aprašyto tuo, kad kiekvieno veiksnio įtaka apskaičiuojama nuoseklia seka. Skaičiuojant šiuo būdu praktiškai nebūna nepaskirstyto likučio, tačiau iškyla kitų problemų. Reikia mokėti atskirti ar duomenys yra skirti kokybinei veiksnio pusei išreikšti, ar kiekybinei, nes pakeitimų logika reikalauja pradėti skaičiavimus nuo kiekybinių ir baigti kokybiniais veiksniais. Pagal turinį kiekybiniams rodikliams priskiriami tie, kurie nusako objekto kiekio pasikeitimus (dirbančiųjų skaičius, gamybos apimtis vienetais ir pan.), o kokybiniams - kurie nusako objekto kokybinius ypatumus,pvz., darbo našumas, lyginamosios išlaidos produkcijos vienetui ir pan. Nors toks skirstymas ir sąlyginis, analizėje jis labai svarbus. Pradėjus taikyti matematinius metodus, kokybinių rodiklių prasmė susiaurėjo, nes visi išvestiniai rodikliai, kurie išreiškiami kiekybiškai, yra priskiriami pastarųjų grupei, o kokybiniais liko tik tie rodikliai, kuriuos sunku išreikšti skaitmenimis,pvz., produkcijos kokybė, technologijos pažanga ir kt. Todėl, taikydamas grandininį nuoseklių pakeitimų metodą, analitikas privalo laikytis tokių taisyklių: • aprašyti nagrinėjamą objektą taip, kad galima būtų apskaičiuoti visų norimų išnagrinėti veiksnių įtaką, pavyzdžiui y = f (abcd); • pakeitimus atlikti nuosekliai, laikydamasis loginio eiliškumo; • vadovautis tuo, kad kokybiniai rodikliai yra išreiškiami kiekio reikšmės vienetui, todėl kiekybiniai veiksniai turi būti keičiama pirmiau nei kokybiniai. • jeigu nagrinėjam tik kokybinius rodiklius (pvz., kapitalo grąžą ar pelningumą), skaičiavimus atlikti tokia seka, kurią diktuoja nuokrypių savitumai; • kiekvieno kito veiksnio įtakoje gautą reikšmę lyginti su ankstesniojo reikšme; • žinoti, kad pirmasis gautas rezultatas yra nuokrypis, apskaičiuotas kaip ataskaitinės ir bazinės reikšmės skirtumas. Šis skirtumas ir skaidomas pagal veiksnių nuoseklumo seką. Kaip sudaryti pakeitimų grandinę? Tarkime turime rodiklį y, kuris yra funkcija nuo keturių veiksnių: a, b, c, ir d. Kiekvienu laiko momentu mes galime nustatyti šių veiksnių reikšmes, apskaičiuoti y reikšmę ir apskaičiuoti pokytį y = y1- y2. Kaip sudaroma grandinė ir apskaičiuojamos veiksnių įtakos reikšmės atvaizduota 2 lentelėje. Iš lentelės matome, kad veiksnių įtakos reikšmių suma turi būti lygi rodiklio pokyčio reikšmei Ay = y\- y§. Jeigu sudarant grandinę gaunamas 2 lentelė Grandinių sudarymas Rodiklio y reikšmė A veiksnio reikšmė B veiksnio reikšmė C veiksnio reikšmė D veiksnio reikšmė Veiksnių įtakos reikšmės yo = ao bo O) do ya = ai b0 q] do Aya = ya-yo yb ^ ai bi cm do Ayb = yb - ya yc = ai bi ei do Ayc = yc-yb yd = aL bi ei di Ayd = ya - yc Ay=yi + k* yi = ai bi ei di Pasinaudodami paskutiniojo pavyzdžio duomenimis panagrinėkime kaip grandininių pakeitimu metodu būtų apskaičiuota a ir b veiksnių įtaka pardavimo pajamų pokyčiui. Pirmiausia turime nuspręsti, kurį veiksnį keisime pirmą, t.y. kuris veiksnys yra kiekybinis, o kuris kiekybinis. Pardavimų kiekis - kiekybinis veiksnys, o kaina - kokybinis, todėl sudarydami grandinę pirmiausiai turime keisti a veiksnio reikšmę, o po to b. Taip galima apskaičiuoti veiksnių indeksus ir jų absol. Sumas pagal visus kainą formuojančius elementus. Aya = (ai bo) - (ao b0) = 110x4200 - 100x4200 = 462000 - 420000 = -42000 Lt. Ayb - (ai bi) - (at b0) = 110x4500 - 110x4200 = 495000 - 462000 = = 33000 Lt. Aya + Ayb = 42000 + 33000 = 75000 Lt. 2.4.2.Balansinio tyrimo metodas Balansinio tyrimo metodas analizei turi universalią reikšmę, nes įmonės materialieji ir finansiniai srautai taip pat balansuojami. Šiai analizei naudojamos įvairios lygtys bei lentelės: finansinių išteklių balansas, prekių judėjimo balansas, nuosavybės ir turto balansas, piniginių mokėjimų balansas. Balansų pagrindu analizuojama piniginių lėšų šaltinių ir panaudojimo struktūra, nustatomas nesubalansuotumas. Pavyzdžiui paimkime prekių balansą: Iš jo nesudėtingai galima išsireikšti bet kurią dedamąją, pavyzdžiui, pardavimų apimtį: parduota = atsargos + gauta - sugadinta - likutis Turėdami tokį balansą galime taikyti grandininių pakeitimų metodą ir apskaičiuoti kiekvienos dedamosios pokyčio reikšmingumą. Finansinių balansų sudarymu pradedamas kiekvienos įmonės finansinės būklės tyrimas. Matematiniai statistiniais analizės metodai. Šiuolaikinė skaičiavimo technika ir taikomosios matematikos mokslas pasitarnauja finansinės analizės problemų sprendimui. Analitiniams skaičiavimams atlikti kartais taikomi klasikiniai matematiniai metodai: diferencijavimas, integravimas, variaciniai skaičiavimai. Populiarūs statistiniai metodai - koreliacija ir regresija; matematiniai prognozavimo metodai - tiesinis programavimas ir resursų valdymas; matematinė lošimų teorija; sisteminė analizė, imitaciniai modeliai. Matematinis programavimas yra pagrindinis analitinių uždavinių sprendimo įrankis. Daugeliui finansininkų tai yra neatskiriama kasdieninio darbo dalis vykdant planavimo bei kontrolės darbą. Lošimų teorija, tai matematinių modelių, skirtų optimalių sprendimų paieškai, pagrindas. Čia galima užsiduoti įvairias ribojančias sąlygas ir ieškoti priimtino finansinio sprendimo. Masinio aptarnavimo teorija, pagrįsta tikimybių teorijos principais. Analitikas gerai įvaldęs šiuos metodus gali ne tik analizuoti reiškinius, bet ir imituoti ateities situacijas atsižvelgiant į įvairiausių reiškinių atsitiktinumus. Atskirų veiksnių įtakai nustatyti gali būti taikoma faktorinė analizė. Faktorius (veiksnys) - tai priežastis arba reiškinio varomoji jėga, dėl kurio jis įgyja tam tikrą išraišką. Visi faktoriai, darantys įtaką įmonės veiklai (ir finansinei būklei), yra tarpusavyje susiję ir sąveikauja, todėl finansų analitikas pirmiausia turi sugebėti išskirti priežasties ir pasekmės bei determinuotais ryšiais susijusius rodiklius ir veiksnius. Visus matematinius metodus galima sugrupuoti į keturias grupes: • tikslūs optimizaciniai (matematinis programavimas, operacijų tyrimas); • apytiksliai optimizaciniai metodai (ekonominė kibernetika, euristiniai sprendimai); • tikslūs neoptimizaciniai metodais (klasikiniai metodai, ekonometriniai modeliai); • apytiksliai neoptimizaciniai metodai (matematiniai-statistiniai metodai). 3. Praktinis gamybos įmonės valdymo sprendimų pritaikymas Remiantys anksčiau išdėstyta teorinę bei analitinę medžiaga praktinėje darbo dalyje siekiama parodyti jo praktinį pritaikoma UAB “Kauno baldai” gamybinėje įmonėje. Nagrinėjami tris įmonės modernizavimo bei gamybinės veiklos reorganizavimo bei gerinimo projektai. 3.1.Apšvietimo schemos pakeitimas UAB “Kauno baldai” gamybiniame pastate Bendra informacija. Tai keturių aukštų pastatas, pastatytas 1980 metais. Dabar pastatas apšildomas dujomis, nors anksčiau jame buvo įrengtas kieto kuro katilas. Pastatą gerai prižiūri viena iš aptarnaujančių organizacijų, ir prioritetas yra teikiamas išlaidų už energiją mažinimui. Visos investicijų programos yra griežtai tikrinamos. Pirmą kartą energetinis auditas buvo atliktas 1982 metais, o pakartotas 1990. Pastarasis patikrinimas parodė, kad energijos suvartojimas ploto vienetui sumažėjo nuo 0,86 GJ/m2 iki 0,62 GJ/m2, t.y. 28 procentais. Energija buvo sutaupyta, įgyvendinus tokias priemones: • geresnis šildymo sistemos temperatūros reguliavimas; • apšvietimo ir elektros prietaisų išjungimas (rankiniu būdu) pastate po darbo valandų. Pastaroji nieko nekainuojanti priemonė 25 % sumažino elektros suvartojimą pastate. 1990 metais buvo suvartota 176 640 kWh elektros energijos, kas sudarė 81 % bendrame pastato energijos sunaudojimo balanse. Apšvietimui buvo sunaudota 128 950 kWh , t.y. 73 % nuo viso elektros suvartojimo pastate arba 0 % bendroje energijos sąskaitoje. Iš čia pateiktų skaičių matosi, kad, taupant elektrą apšvietimo sistemoje, galima žymiai sumažinti energijos sąskaitą. Jau dešimt metų veikianti apšvietimo sistema pastate paseno, kai kurie šviestuvai tapo pusiau tik peršviečiami. Aišku, kad efektyvi, nauja apšvietimo sistema turėjo pagerinti patalpų apšviestumą bei sunaudoti mažiau energijos. Projektas. Projekte buvo siūloma pakeisti visą apšvietimo sistemą, vienus šviestuvus pakeičiant moderniais, kitų atsisakant iš viso. Esami šviestuvai turėjo keturias fluorescensines lempas (36W arba 18W galingumo). Jos buvo pakeistos į M5 rūšies šviestuvus, kur kiekviename buvo 2 lempos. Šie nauji šviestuvai, turintys tik dvi lempas, patalpą apšviesdavo taip pat. Pagal projektą pasiūlyta šviestuvų pakeitimo programa sudarė: Naujų šviestuvų įrengimas: 200 (x2x36W lempos) 100 (x2xl8W lempos) Energijos sutaupymai: 18,0 kW, Nereikalingųšviestuvų pašalinimas: 18(x4x36W lempos) Energijos sutaupymai: 2,6 kW; Bendri sutaupymai: 20,6 kW Šviestuvų darbo valandų skaičius 2750 h per metus. Sutaupymai (per metus) 56 650 kWh Taip pat buvo pasiūlyta įtaisyti du papildomus apšvietimo kontrolės daviklius bei 24 jungtukus (taip vadinamus "patrauk už virvutės" jungtukus). Buvo paskaičiuota, kad tai leis papildomai sutaupyti 3575 kWh. Tada bendra sutaupymų suma būtų 60 225 kWh. 1991 metais esant energijos kainai 0,0793 Litų, būtų sutaupoma 4 776 Litų. Projekto išlaidos buvo: 17 900 Litų. Finansinis pagrindimas. Projekto atsipirkimo laikotarpis yra : 17900 / 4776 = 3,75 metų Tai yra priimtinas investicijų atsipirkimo laiko tarpas, tačiau, jeigu VPN būtų mažiau 10 procentų, tada projektas vargu ar būtų vertas diegti. Tolimesniems skaičiavimams atlikti buvo pasirinktas 5 metų periodas. Grynųjų pinigų cirkuliacija (įvertinant kasmetinius sutaupymus metų pabaigoje): Metai 0 1 2 3 4 5 Išlaidos -17,9 0 0 0 0 0 Pajamos 0 4,78 4,78 4,78 4,78 4,78 Pinigų srautas -17,9 4,78 4,78 4,78 4,78 4,78 Prie 10 % diskonto normos, diskontuota pinigų vertė yra taip apskaičiuojama: Metai 0 1 2 3 4 5 Nediskontuotas pinigų srautas -17,9 4,78 4,78 4,78 4,78 4,78 Diskonto faktorius 1,0 0,909 0,826 0,751 0,683 0,621 Diskontuotas pinigų srautas -17,9 4,35 3,95 3,59 3,26 2,97 Grynoji dabartinė vertė yra visų diskontuotų pinigų srautų suma ir yra lygi 0,219 tūkst. svarų. Neatliekant detalesnių skaičiavimų, yra aišku, kad VPN yra maždaug 10,5 %. Rezultatai. Po to, kai buvo pakeista apšvietimo sistema, rezultatai buvo palyginti, imant 8 savaičių rezultatus 1991 metais ir 1990 metais (prieš projektą) įvertinus suvartojimo apskaitos netikslumus, realūs energijos sutaupymai buvo 60 000 - 65 000 kWh per metus, kai pradinis apšvietimo apkrovimas sumažėjo pusiau. Realūs sutaupymai viršijo skaičiuotinus tarp 3000 kWh ir 8000kWh. Tai reiškia, kad skaičiavimuose buvo naudoti gana tikslūs duomenys. 3.2.Stiklo grūdinimo technologijos modernizavimas baldų gamyboje Pradinė situacija. Baldų gamybos įmonė gamina baldini grūdinta stiklą nedidelėmis partijomis (dienos produkcija 100 m2 stiklo). Stiklas lydomas krosnyje, kurios sienose įrengta 16 degiklių, ir metalinis šilumokaitis. Esant tokiai krosnies konstrukcijai, šilumokaityje pakartotinai nebuvo galima daug panaudoti energijos. taip pat reikėjo, kokiu nors būdu pakelti elektros įtampą. Krosnis sunaudojo: elektros energijos - 302,22 kWh/ tonai mazuto - 210,1 kg/t stiklo, Metiniai suvartojimai buvo: elektros energijos - 14 340 MWh/metus mazuto - 7668 t/metus. Vienos tonos stiklo savikaina buvo 8249 Litų / t. Eksploatacinės išlaidos buvo apie 96 Litų/t. Įgyvendintas projektas Krosnis buvo pakeista modernesne, kitokiu veikimo principu paremta krosnimi. Naujoji krosnis dirba regeneracijos principu. Joje įrengti 6 degikliai, dirbantys pakaitomis po tris, kuriems degant susidaro pasagos formos liepsna, apgaubianti degimo kamerą. Iš degimo kameros išėjusios dujos patenka į dvigubą generatorių, kur jos savo šilumą atiduoda tam tikrai refraktorinei medžiagai. Kai veikia vienas iš generatorių, jo refraktoriaus medžiaga yra šildoma. Po to išeinančių dūmų kryptis pasikeičia, o paduodamas į degiklius oras, praeidamas pro sušilusius paviršius, įkaista iki 900° C. Aišku, šilumos antrinis panaudojimas yra daug efektyvesnis, negu pirmuoju atveju. Naujai įrengtoje krosnyje nereikėjo elektrinių tenų, todėl buvo sutaupyta daug elektros energijos. Nauja krosnis kainavo 767 mln. Litų, 75 procentai mokėjimų buvo atidėti iki krosnies pilno įrengimo. Krosniai dirbant, energijos suvartojimas ir kainos buvo: elektros energijos 14 340 MWh/metus, kaina - 12 000 Litų/kWh mazuto 3295 t/metus kaina - 22 000 Litų/metus Per metus sutaupomos energijos vertė buvo 244 570 000 Litų. Papildomai buvo įvertina tai, kad naujos krosnies eksploatacinės išlaidos sumažėjo 4 mln. Litų. Nauja krosnis davė daug naudos įmonei, ir ta nauda buvo įvertinta 7 mln. Litų. Tai yra: • pagerėjo produkcijos kokybė, sumažėjo brokuotų gaminių; • galima gaminti įvairaus asortimento gaminius; • mažesni gamybos kaštai. Grynųjų pinigų srautų skaičiavimas Projekto pajamos ir išlaidos pateikiamos mln. Litų. Metai 0 1 2 3 4 5 6 7 Išlaidos Įrengimų kaina - 437 - 330 0 0 0 0 0 0 Bendros išlaidos - 437 - 330 0 0 0 0 0 0 Sutaupymai Energijos 0 244,6 244,6 244,6 244,6 244,6 244,6 244,6 Ekspotac. išlaidų 0 4,04,0 4,0 4,0 4,0 4,0 4,0 4,0 Kiti sutaupymai 0 7,0 7,0 7,0 7,0 7,0 7,0 7,0 Iš viso sutaupyta 0 255,6 255,6 255,6 255,6 255,6 255,6 255,6 Pinigų srautas 0 - 437 - 74,4 255,6 255,6 255,6 255,6 255,6 Projekto vertė 0 - 437 -511,4 -255,8 - 0,2 255,4 766,6 1022,2 Projekto atsipirkimo laikas yra trys metai. Diskonto koeficientai prie 10 % diskonto normos yra tokie: Koeficientas 1 0,909 0,826 0,751 0,683 0,621 0,564 0,513 Diskontuota vertė - 437 -67,6 211,12 191,95 174,60 158,73 144,15 131,12 Grynoji dabartinė vertė 507,4 GDV yra teigiama, todėl reikia skaičiuoti prie 20 % diskonto normos. Koeficientas 1 0,833 0,694 0,579 0,482 0,402 0,335 0,279 Diskontuota vertė - 437 - 61,9 177,4 147,9 123,2 102,7 85,6 71,3 Grynoji dabartinė vertė 209,3 GDV yra teigiama, todėl reikia skaičiuoti diskonto normą prie 30 %: Koeficientas 1 0,796 0,591 0,455 0,350 0,269 0,207 0,159 Diskontuota vertė - 437 - 59,21 151,06 116,30 89,46 68,76 52,91 40,64 Grynoji dabartinė vertė 24,89 GDV yra teigiama, dar skaičiuokime, esant 32 % diskonto normai. Koeficientas 1 0,757 0,573 0,453 0,329 0,249 0,189 0,143 Diskontuota vertė - 437 -56,32 146,45 111,18 84,09 63,64 48,30 36,55 Grynoji dabartinė vertė -3,11 Taigi VPN apytikriai yra 31,8 %. 3.3.Antrinis šilumos panaudojimas baldų gamybinė įmonėje Pradiniai duomenys. Baldų gamybinė įmonė gamina medienos plokštes. Gamybinė įmonė turi du pramoninius džiovintuvus, kurių bendras galingumas yra 1 ,27 MW ir našumas 20 000 m trikotažo per dieną. Apdailos bare yra naudojamos trys mašinos, kurių bendras galingumas yra 0,53MW, esant našumui 20 000 m audeklo. Šiluma, tiekiama 1 džiovinimo ir apdailos mašinas, yra pagaminama katiluose, kurių vidutinis našumas yra 80 %, ir kurie yra kūrenami mazutu. Iš džiovinimo ir apdailos procesų išėjęs karštas oro ir dūmų mišinys gali būti rekuperuojamas ir panaudojamas antrą kartą. Šių procesų metu išsiskiria skirtingos temperatūros (t= 200-20=180°C) dūmai (jų kiekis yra apie 25000m3/h). Šiose dujose yra apie 1350000kcal/h šilumos. Gamybinė įmonė dirba 5500 h/metus, taigi metinis energijos kiekis šilumoje yra 7425 000 Mcal. Projekte yra siūloma įrengti oras-oras šilumos rekuperatorius. Išmetamų dūmų ir oro santykis juose 2:1 . Šilumokaičiui reikia 20 kW galingesnio ventiliatoriaus, kad pravaryti 12000 m3/h šalto oro, kurio pradinė 20°C temperatūra turi būti pakelta iki 1 10° C. Šilumos kiekis, kurį dar galima paimti iš išeinančių dūmų yra 324000Kcal/h ( kas atitinka 42,2 kg/h skysto kuro ). Per metus sutaupomas kuro kiekis yra (kai mazutas kainuoja 40 Litų/kg): 42,2 kg/h x 5500 h/metus x 40 Litų/kg = 9 284 000 Litų Dviejų oro ventiliatorių papildomos eksploatacinės išlaidos (kai vidutinė el. energijos kaina yra 17 Litų/kWh) yra: 20x5500x1 7 1 870 000 = Litų Dviem ventiliatoriams įrengti reikalingos investicijos yra: šilumokaičiai 2x 12 000 000 Litų įrengimas 2x 1 500 000 Litų iš viso: 27 000 000 Litų Ekonominis projekto vertinimas buvo atliktas, paskaičiavus tris rodiklius: • atsipirkimo laikotarpį, • vidinę pelno norma (VPN), • grynąją dabartinę vertę (GDV). Projekto atsipirkimo laikas parodo, per kiek laiko atsiperka įdėtos investicijos. Šiuo atveju - investicijos yra 27 mln. Litų, sutaupymai - 7,4 mln. Litų, todėl paprastas atsipirkimo laikotarpis yra 3,64 metų. Tačiau atsipirkimo laikas neparodo grynųjų pinigų cirkuliacijos po to, kai investitoriui grąžinama jo investuota į projektą pinigų suma. Skaičiuodami GDV bei VPN, mes galime gauti dinaminį investuotų pinigų vaizdą, kadangi abu kriterijai įvertina pinigus laike. Atliekant projekto analizę, buvo padarytos tokios prielaidos: • skaičiuojant pinigų srautą, buvo priimta, kad energijos kaina yra pastovi; • diskontuojant buvo priimta reali diskonto norma; • grynųjų pinigų srautai buvo skaičiuojama prieš mokesčius; • skaičiavimuose nebuvo įvertinta amortizacija. Skaičiavimo rezultatai yra pateikti lentelėje (pinigine išraiška, mln. Litų). Buvo priimta, kad investicijos turi grįžti per 10 metų ir kad 10 procentų diskonto norma yra pakankama projekto rizikai išreikšti. Metai 0 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 1. Sutaupyta kuro 0 9,3 9,3 9,3 9,3 9,3 9,3 9,3 9,3 9,3 9,3 2. Išlaidos dviems šilumokaičiams - 27 3. Mokestis už šilumokaičių suvartojamą elektrą 0 -1,9 -1,9 -1,9 -1,9 -1,9 -1,9 -1,9 -1,9 -1,9 -1,9 4. Grynųjų pinigų srautai -27 7,4 7,4 7,4 7,4 7,4 7,4 7,4 7,4 7,4 7,4 Diskontuoti pinigų srautai prie 10 % -27 6,7 6,1 5,6 5,1 4,6 4,2 3,8 3,5 3,1 2,9 Grynoji dabartinė vertė 18,6 Skaičiuojame VPN: Diskonto norma, % GDV, mln. Litų 5 30,2 10 18,6 15 10,2 20 4,1 25 -0,5 Iš skaičiavimų matosi, kad reikiama diskonto norma yra tarp 20 % ir 25 %. Naudodami linijinį interpoliacijos metodą tarp teigiamos ir neigiamos GDV reikšmių, galima apskaičiuoti VPN: VPN = 0,2 + 4,1(0,25-0,20)/4,1 + (-0,5) = 0,44 924,4 %) Dabar galima pataisyti atsipirkimo laiko apribojimus, ignoruojant pinigų nuvertėjimą laikui bėgant. Duomenys pinigų srautų lentelėje rodo, kad GDV tampa teigiamu skaičiumi penktaisiais projekto vykdymo metais, kai diskontuotas pelnas grąžina įdėtas investicijas. Diskontuotų lėšų atsipirkimo laikas = 5 metai (esant 10 % diskonto normai) Kitas būdas įvertinti visas nežinomas aplinkybes yra tikimybių analizė. Čia tam tikri parametrai (diskonto norma, kuro sutaupymai ir t.t.) yra apibrėžiami tam tikra tikimybe. Kiekvieno įvykio tikimybė yra paskaičiuojama kaip tam tikrų įvykių tikimybių suma. Tai galima pailiustruoti tokiu pavyzdžiu: Tikėtina diskonto normos vertė: Diskonto norma, % Tikimybė Paskaičiuota 10 0,8 8,0 8 0,15 1,2 12 0,05 0,06 Tikėtina reikšmė 9,8 Naudodami šią tikėtiną prie tam tikrų sąlygų diskonto normą, gausime, kad GDV lygi 13,5 mln. Litų (pagal ankstesnį paskaičiavimą GDV = 18,6 mln. Litų). Projekto jautrumo analizės lentelė, kurioje du kraštutiniai atvejai lyginami su pagrindiniais projekto skaičiavimų duomenimis. Rezultatai (prielaidos) GDV, mln. Litų VPN, % Paprastas atsipirkimo laikas Diskontuotas atsipirkimo laikas Pagrindinis skaičiavimas 18,6 24,4 4 5 I variantas: kuro sutaupymai mažesni 25 % 4,3 13,6 6, 8 II variantas; investicijų išlaidos padidėja 20 % 13,2 18,8 5 7 Šios taisyklės pagrindą sudaro siekimas rasti kompromisą tarp optimistinio ir pesimistinio požiūrio į aplinką. Balansas yra nustatomas per specialų koeficientą a (0
Šį darbą sudaro 13900 žodžiai, tikrai rasi tai, ko ieškai!
- TURINYS
- Įvadas 2
- 1.Gamybos įmonės valdymas – problemos analizė 5
- 2.1. Gamybinės įmonės kaip organizacijos apibūdinimas 5
- 1.1.1. Gamybos proceso organizavimo veiklos charakteristika 7
- 1.1.2. Gamybos charakteristika 8
- 1.1.3. Gamybos linijų klasifikavimas 8
- 1.2. Strateginių pajėgumo įtaka verslo strategijos formavimui 11
- 1.2.1. Veiklos plėtotės krypčių parinkimo teoriniai aspektai 16
- 2.2.2. Gamybinė įmonės gamybinės struktūros samprata ir dedamosios 20
- 1.2.3. Gamybinė įmonės gamybos struktūros tipų analizė 22
- 2. GAMYBOS PROCESO ORGANIZAVIMO ANALIZĖ 23
- 2.1. Gamybinių patalpų gamybos struktūros analizė 25
- 2.2. Gamybos ciklas ir jo vaidmuo 26
- 2.2.1. Gamybos ciklo trumpinimo budai 28
- 2.3.Gamybos projektavimas 30
- 2.3.1. Gamybos linijų valdymas 31
- 2.3.2.Gamybos automatizavimas ir informatizavimas 35
- 2.4.Gamybinės veiklos rezultatų naudingumas ir sąsaja su investicijų gamybos plėtrai pagrindimu 36
- 2.4.1.Grandininis nuoseklių pakeitimų metodas 38
- 2.4.2.Balansinio tyrimo metodas 40
- 3. Praktinis gamybos įmonės valdymo sprendimų pritaikymas 41
- 3.1.Apšvietimo schemos pakeitimas UAB “Kauno baldai” gamybiniame pastate 41
- 3.2.Stiklo grūdinimo technologijos modernizavimas baldų gamyboje 43
- 3.3.Antrinis šilumos panaudojimas baldų gamybinė įmonėje 46
- IŠVADOS 50
- LITERATŪRA 51
★ Klientai rekomenduoja
Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?
Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!
Norint atsisiųsti šį darbą spausk ☞ Peržiūrėti darbą mygtuką!
- Vadybos kursinis darbas
- 54 psl., (13900 ž.)
- Word failas 507 KB
- Lygis: Universitetinis
Atsisiųsti šį kursinį darbą
Mūsų mokslo darbų bazėje yra daugybė įvairių mokslo darbų, todėl tikrai atrasi sau tinkamą!
Panašūs darbai
Privalumai
Darbo pakeitimo garantija
Atsisiuntei rašto darbą ir neradai jame reikalingos informacijos? Pakeisime jį kitu nemokamai.
Gauk 25% nuolaidą
Pirkdamas daugiau nei vieną darbą, nuo sekančių darbų gausi 25% nuolaidą.
Greitas aptarnavimas
Išsirink norimus rašto darbus ir gauk juos akimirksniu po sėkmingo apmokėjimo!
Atsiliepimai
