Gamtos vaizdavimas lietuvių literatūroje (Baranauskas, Donelaitis, Radvanas)

Gamtos vaizdavimas lietuvių literatūroje Gamta yra neatsiejama žmogaus ir jį supančio pasaulio dalis. Ji teikia ne tik materialinius turtus – maistą, namus – bet ir globoja mus dvasiškai: suteikia prieglobstį nuo gyvenimo audrų, ramybės jausmą, kurios mums, šiuolaikiniams skubantiems žmonėms, taip trūksta. Todėl vėlesniuose amžiuose gamta tapo pačių įvairiausių menininkų stabu, kūrėjų fantazijos šaltiniu. Žavėdamiesi gamtos grožiu žmonės sukūrė dailės, muzikos, meno, netgi architektūros šedevrus. Lietuvoje tokie menininkai buvo M.K. Čiurlionis, Maironis, A.Baranauskas ir daug kit Didingoji gamta lėmė daugybę svarių minčių ir poelgių. Žymiausi poetai, kalbėję apie gamtą, jos svarbą, ypatingumą ir grožį, buvo Antanas Baranauskas, Kristijonas Donelaitis ir Jonas Radvanas.   Gamta - tai tarsi antrieji namai. Žmogus čia galėjo rasti ramybę, grožį, paguodą, išsakyti savo slapčiausias mintis, pasipasakoti savo bėdas ir vargus. Gamtoje žmonės ieškojo prieglobsčio, paguodos, džiaugsmo. Vienas rašytojų, perteikęs gamtą kaip santarvės ir ramybės buveinę, buvo lietuvių romantizmo atstovas, vienas žymiausių Lietuvos poetų A. Baranauskas. Jo kūrybos viršūnė - tai Anykščių šilelis", kuris visiems laikams įėjo į lietuvių grožinę literatūrą kaip idėjiškai reikšmingas ir giliai poetiškas kūrinys. „Anykščių šilelis“ lietuvių literatūros istorijoje lieka kaip nepralenktas poetinis Lietuvos gamtos vaizdas, be galo giliai sukaupęs savyje daug tauriausių liaudies jausmų, įkūnijęs didžią mūsų liaudies meilę gamtai ir gimtajai žemei, kupinas liaudies kūrybos elementų. Šis kūrinys - tai įkvėpta jausminga giesmė apie senosios Lietuvos grožį. Su didele poetine jėga, su apčiuopiamu konkretumu Antanas Baranauskas savo kūrinyje pavaizduoja senovės Lietuvos miško gyvenimą. Senovėje giria buvo tarsi šventovė, kurios žmogus nedrįso niekinti. Į mišką ėjo kiekvienas, kuris jautėsi gamtos dalele. Ten galėjo pasiklausyti jo ošimo, pasigrožėti ir pailsėti po sunkių dienos darbų. Miškas buvo ištikimas lietuvių draugas net pačiomis sunkiausiomis dienomis. Todėl didžia poeto meile apgaubtas jo apdainuojamas Anykščių šilelis. Autorius puikiai perteikė gamtos paveikslą, kurį jis matė tuo metu. Jo sugebėjimas jausti gamtos grožį iškėlė net menkiausius, rodos, nevertingus dalykus. Tikram lietuviui miškas yra šventa vieta. Juk nuo senų senovės baltai kūreno aukurus girioje, prie medžių. Vaidilutės prižiūrėdavo amžinąją ugnį. Visos šios apeigos rodo, kad prieš daugelį šimtų metų žmogus ir miškas buvo viena visuma, todėl ryšiai tarp gamtos ir žmogaus, dvasinis jų bendravimas nepaprastai glaudūs. Pulsuoja miško gyvenimas – plaka žmogaus širdis. Tai išaukština visus, kurie jaučia tokius jausmus savyje. Būtent tai galime perskaityti „Anykščių Šilelyje”. Baranauskas šia poema norėjo pasakyti, kad įžengęs į girią bet kas galėdavo rasti globą ir ramumą bei išsigydyti savo kūno ir širdies žaizdas, įkvėpęs į plaučius miško esybės, pagonių laužų dūmų. Čia žmonės ieškojo prieglobsčio, paguodos, džiaugsmo: (...) miškas lietuvį kaip tiktai galėjęs,  Taip visados raminęs, visados mylėjęs:  Žvėrim, paukščiais ir vaisiais dengęs ir penėjęs. Girioje būdamas žmogus jautėsi kaip namie. Ten, kur knibždėte knibždėjo žvėrys, čiulbėjo paukščiai, dūzgė bitės, žmogus nejautė nei bado, nei šalčio, nei baimės. Girios buvo žmogaus pastogė, „visų naudų klėtis''. Miškas žmogų gelbėjo maro ir karų metais. Todėl galima teigti, jog gamta yra tas stebuklingasis šulinys, iš kurio žmogus gali pasisemti paguodos širdžiai, atgaivos ir stiprybės sielai. Visais laikais gamta buvo neatsiejama žmogaus gyvenimo dalis. Ji tiekdavo ne tik maistą ir prieglobstį, bet buvo ir susikaupimo, ramybės bei įkvėpimo šaltinis. Todėl Kristijonas Donelaitis poemoje „Metai“ vaizduoja gamtą ir žmogų kaip nedalomą visumą. Poemoje labai stiprus žemdirbio kultūros klodas. Jame svarbiausia yra jo pagrindinė maitintoja Žemė. Žemdirbiui ji yra šventa, kartu su visais dangaus kūnais, lemiančiais darbų ciklą, išaukštinama ir itin gerbiama. Gamta šaukia žmogų į darbą, yra glaudžiai susijusi su juo pačiu. Jis nuo jos priklausomas, norom nenorom su ja susijęs. Nuo gamtos permainų priklauso jo darbai, gyvenimo būdas.  Ji nuolat skatindavo būrus į darbą - gandrai grįžę tvarko savo lizdą, ir žmogus raginamas rūpintis savo būstu: „Ar negirdit, kaip šienaut jau putpela šaukia

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!