Gamtos išteklių naudojimas ir taupymo problemos

ĮVADAS Viskas, ką mes turime ir galime turėti yra gamtoje: tai vanduo, žemė, oras, klimatas, augalija, gyvūnija, naudingos iškasenos, landšaftas ir kt, naudojami visuomenės reikmėms tenkinti. Gamta, mus supantis pasaulis–tai labai sudėtinga ir paslaptinga sistema, kurios reiškiniai glaudžiai ir įvairiai tarpusavyje susiję, vieni nuo kitų priklauso ir vieni kitus sąlygoje. Žmonijos ūkinės veiklos istoriją galima vertinti ir kaip jos santykių su gamta istoriją. Pagrindą sudaro gamtos išteklių naudojimas, nes gamtiniai ištekliai sudaro sąlygas žmonijai egzistuoti ir vystytis. Išteklių iki XX a. pradžios praktiškai netrūko. Jų įvairovė kai kuriose pasaulio šalyse leido susiformuoti požiūriui, kad gamtos išteklių mūsų žemėje yra pakankamai , kad jie neišsemiami. Tačiau vien per nevisą antrojo šio amžiaus pusę mūsų planetos gyventojai gamtinių išteklių sunaudojo daugiau, nei per visą ankstesnį savo egzistavimą. Tai kaipgi mes toliau gyvensime? Jau dabar kai kurių nereprodukuojamų gamtos išteklių atsargos baigia išsekti ir, nekeičiant jų gavybos bei naudojimo būdų, artimiausiu metu galutinai išseks. Apriboti gamybą, nekeičiant jos technologijos, ūkio struktūros, mažinant savo poreikių augimo tempų, žmonija negalės. Reikės ieškoti alternatyvių sprendimų. Mums visiems neišvengiamai reikės tobulesnės naujų energetinių ir kitų išteklių naudojimo paieškos, technikos ir technologijos, gamybos ir įdiegimo būdų. Būsime priversti nuolat ieškoti energijos ir medžiagų imlumo atžvilgiu tobulesnių technologijų diegimo, gamtos išteklių atnaujinimo (reciklavimo) galimybių. Nagrinėsiu tik pagrindines, mano manymu, svarbiausias problemas: tai gamtos išteklių klasifikavimas, išteklių taupymo problemos, Lietuvos gamtos ištekliai, išteklių taupymas ir kitos gan aktualios problemos. 1. Gamtos išteklių naudojimas 1.1. Gamtos išteklių klasifikavimas Gamtos ištekliai šiuo metu apibrėžiami ir klasifikuojami gana įvairiai, gamtos ištekliai apibūdinami kaip gamtos elementai , naudojami gamybinėje ir negamybinėje žmonių veikloje, tenkinant jų poreikius. Poreikiai gali būti įvairūs, greitai kisti, todėl ir juos tenkinantys gamtos ištekliai, jų rūšys bei naudojimo būdai taip pat kinta. Siekiant aiškesnio visuomenės naudojamų gamtos išteklių vaizdo, tenka juos sugrupuoti. Pagal savo savybes, išgavimo bei reprodukcijos sąlygas gamtos ištekliai skirstomi į 2 grupes: 1) realūs ir potencialūs gamtos ištekliai; 2) neišsenkamus ir išsenkamus gamtinius išteklius. Išsenkantys ištekliai skirstomi dar į 2 apibendrintus pogrupius: a) atkuriami ištekliai; b) neatkuriami ištekliai. Realūs gamtos ištekliai–tai žmonių praktinėje veikloje naudojami gamtos ištekliai. Šiai grupei priskiriami eksploatuojami naudingųjų iškasenų telkiniai, dirvožemis, miškai, vandenys, atmosferos oras, augalijos ir gyvūnijos pasaulis. Realių gamtos išteklių kiekis nuolat didėja, apimtis plečiama dėl jų potencialių atsargų. Potencialūs gamtos ištekliai–gamtos turtai, kurie dėl įvairių techninių, ekonominių, socialinių, politinių priežasčių šiuo metu negali būti naudojami. Potencialių gamtos išteklių grupei reikia priskirti ir kol kas dar neįsisavintus žemės ūkiui tinkamų dirvožemių plotus. Šiai gamtos išteklių grupei reikia priskirti ir saulės, vėjų, jūrų potvynių ir atoslūgių, ežerų ir upių vandens energiją, kurių milžiniškų galimybių žmonija kol kas dar nesugeba efektyviai panaudoti, tačiau jiems priklauso ateitis. Pavyzdžiui, surasti didžiuliai geležies rūdos klodai Varėnos rajone yra potencialūs mūsų šalies ištekliai. Tuo tarpu ilgai buvę potencialūs naftos telkiniai vakariniuose šalies rajonuose, pradėjus juos naudoti, tapo realiais. Ir nors šiandien tai atrodo nerealu, bet potencialių gamtos išteklių grupei ilgainiui bus priskiriami Mėnulio, kitų planetų ištekliai, kosmoso energija. Neišsenkami gamtos ištekliai. Jų bendras kiekis planetoje iš esmės nekinta, tačiau neišsenkamų išteklių gamtoje nedaug. Tai žemė, oras vanduo, klimatas, saulės radiacija, jūrų potvyniai ir atoslūgiai. Nors orą ir vandenį priskiriame prie jų, tačiau jie faktiškai jau nėra neišsenkantys. Žmonės iki šiol juos labai neracionaliai naudojo, todėl pablogėjo jų cheminė sudėtis ir visuomenei kasmet reikia vis daugiau lėšų vandens ir oro valymui. Tik tikslingai ir saikingai juos naudojant bei nepriekaištingai valant, žinoma jie gali ir likti neišsenkantys ištekliai. Išsenkami gamtos ištekliai: Atkuriami gamtos ištekliai. Atkuriamais vadinami tie, kurie atsikuria patys savaime arba padedant žmogui, jeigu nepažeistos jų atsikūrimo sąlygos. Tai gyvūnijos ir augalijos pasaulis. Šių išteklių išnykimo pavojus iškyla tik tuomet, kai jų naudojimas yra spartesnis už natūralią reprodukciją, tai yra, kai pažeidžiama ekologinė pusiausvyra. Žmogus negali pasigirti racionaliu gamtos turtų naudojimu. Per paskutinius 400 metų išnyko 94-ios rūšys paukščių (1,09 proc. Jų bendro kiekio), 63 rūšys žinduolių (1,48 proc.). Iš augalijos pasaulio ypač didelę reikšmę žmonijai turi miškai. Jie užima trečdalį planetos sausumos ir yra ne tik medienos ir miško gėrybių šaltinis, bet ir oro, klimato, vandens režimo natūralus reguliatorius. Miškai yra lėtai atsikuriantys ištekliai, todėl jų kirtimas turi būti ypatingai reguliuojamas, kad nekiltų nepageidaujamų ekologinių pasekmių Iš atkuriamų gamtos išteklių dar yra labai svarbūs dirvožemiai. Juos išsaugoti visuomenei atsieina daug pigiau, negu, tarkime, atkurti erozijos pažeistų žemės ūkio naudmenų derlingumą. Tereikia tik protingai ūkininkauti. Daug gerų, derlingų dirvožemių sugadiname neracionaliai naudodami mineralines trąšas, įvairius pesticidus ir kitas chemines augalų apsaugos priemones. Didžiulius dirvožemių plotus pažeidžia rūgštūs lietūs, sunkieji metalai. Norėdami juos išsaugoti mes privalome tam reikalui skirti pakankamai investicijų. Jeigu to nedarysime, iškils daug naujų maisto produktų gamybos problemų. Neatkuriami gamtos ištekliai. Daugiausiai problemų žmonija turi dėl neatkuriamų gamtos išteklių. Neatkuriamiems gamtos ištekliams priimta priskirti tas naudingąsias iškasenas, kurių natūralus susidarymo procesas užima tūkstantmečius. Tai nafta, metalų rūdos gamtinės dujos, akmens anglys ir kitos nerūdinės medžiagos. Dabar per vienerius ūkininkavimo metus pasaulyje suvartojama tiek akmens anglių, kiek jų susikaupdavo per 400 tūkstančių metų. Naudingųjų iškasenų telkinių plotai taip pat yra riboti, be to, ir pati mūsų planetos pluta nėra begalinė. Neišvengiamai ateis , kada žemės gyventojai pamatys tų telkinių dugną. Todėl mes privalome visais būdais, tarp jų ir efektyviomis priemonėmis, skatinti kuo taupiau naudoti neatkuriamus gamtos išteklius. Taupiai ir efektyviai naudoti per milijonus metų žemės gelmėse sukauptą turtą būtina jau dabar, kol šių atsargų dar gali užtekti dešimtims ar, geriausiu atveju, keliems šimtams metų. Klasifikuoti gamtos išteklius galima ir pagal jų pakeičiamumo galimybes. Juk mineralinius ir organinius kuro bei energetinius išteklius galima pakeisti atomine, vėjo, saulės, vandens energija. Tačiau daugelio gamtos išteklių, kaip, pavyzdžiui atmosferos oro ar vandens –niekuo kitu pakeisti negalima Bet kurios šalies gamtos ištekliai, ištirti, suklasifikuoti ir įvertinti, sudaro jos gamtos išteklių potencialą, lemiantį tos šalies ekonominę raidą. Dažnai yra naudojama integralinių išteklių arba integralinių resursų sąvoka. Integraliniai išteklių – tai visų konkrečių gamtos išteklių visuma kartu su kapitalo ir darbo ištekliais. Ši integracija parodo ir kiekvieno iš šių išteklių pokyčius. 1.2. Išteklių taupymo problemos Dabarties visuomenė savo poreikiams kasmet sunaudoja vis daugiau ir daugiau gamtos turtų, kurių išteklius mūsų planeta savo gelmėse kaupė milijardus metų. Atrodo, kad yra daug didesnė tikimybė, jog tik tam tikri ištekliai sukels mums problemų ateityje. Tad gi kokiais kriterijais mes turėtume vadovautis mėgindami įvardyti iškylančias problemas? 1.2.1. Ar ištekliai yra bendra nuosavybė, ar privati? Pirmiausiai išsiaiškinkime ar ištekliai yra bendra nuosavybė, ar privati? Sakykime pavyzdžiui, žuvys, juk jos gyvena beveik visuose, tinkamose sąlygose, vandens telkiniuose t.y. vandenynuose, upėse ar ežeruose. O jie, galime teigti, yra niekieno arba bendra nuosavybė, taigi ir žuvys yra bendro naudojimo ištekliai. Nors žuvys priskiriamos prie atkuriamų gamtinių išteklių, juos vis tiek reikia taupyti, nes išgaudžius per daug žuvų, gali išnykti kai kurios žuvų rūšys. O pavyzdžiui, mediena -ji taip pat yra atsinaujinantis išteklius, tačiau jis, kitaip negu žuvis, yra privati nuosavybė. Pjaudami medžius, savininkai suinteresuoti juos išsaugoti. Palikdami dalį šiandien nenukirstų medžių, jie turės naudą ateityje. 1.2.2. Kodėl laisvoji rinka netaupo bendros nuosavybės išteklių? Taigi, mes galime suvokti, kad racionalus gamtos išteklių naudojimas labai priklauso nuo jų nuosavybės formos. Žmonijos patyrimas rodo, kad privačioje nuosavybėje esantys ištekliai, palyginti su visuomenine nuosavybėje, naudojami kur kas efektyviau. Savininkas, nesuinteresuotas tik vienadienėmis pajamomis, tolygiau naudoja išteklius laiko atžvilgiu, vengia atliekų, racionaliau naudoja visus išteklių komponentus, stengiasi nepažeisti natūralios išteklių atsinaujinimo ekologinės pusiausvyros. Esminis savininko bruožas yra tas, kad naudodamas išteklius, jis įvertina ne tik einamąsias išlaidas, bet ir išorinį efektą, tai yra, būsimas išteklių atkūrimo ar išsaugojimo išlaidas. Vadinasi, jo ribinės privačios išlaidos (PMC) sutampa su ribinėmis visuomeninėmis išlaidomis (SMC) O sakykime žvejai, naudodamiesi bendro naudojimo ištekliais, t.y. gaudantys žuvis visuomeninės nuosavybės vandenyse–jūrose, ežeruose, upėse, elgiasi atvirkščiai. Jie suinteresuoti vertinti tik privačias einamąsias ribines išlaidas (PMC)–darbą, tinklus, degalus, laivų amortizaciją. Mat individualiai sugautas laimikis šiandien pastebimai nepaveiks galimo laimikio ateityje. Be to, žvejams mažai rūpi žuvų išsaugojimo problema. Jie nesuinteresuoti mažinti žūklės laimikio, net jei dėl to žuvies ateityje padaugėtų. Jiems tai nebūtų naudinga, nes akivaizdu, kad kas nors kitas sugaus jų paliktą žuvį. Todėl konkuruodami tarpusavyje, jie siūlo rinkai žuvų kiekį, tokiomis kainomis, kuriomis neįvertinamos išorinės išlaidos ir galimos pasekmės žuvų populiacijai. Tuo tarpu racionaliu visuomenės požiūriu, žuvų išteklių naudojimas, įvertinamos tiek išorinės išlaidos, tiek ir privačios einamosios ribinės žvejybos išlaidos. T.y. ribinė nauda (MU) lygi ribinėms visuomeninėms išlaidoms (SMC). Vėlgi privačių vandens telkinių savininkai elgiasi kitaip. Rūpindamiesi savo ateitimi, privatūs asmenys skaičiuoja bendras ribines išlaidas, įvertindami tiek einamąsias, tiek ir išorines išlaidas, todėl jų privačios ribinės išlaidos (PMC), sutampa su visuomeninėmis (SMC). Racionalus gamtos išteklių naudojimas yra esamų ir būsimų visuomenės interesų optimalaus suderinimo problema. Kuo daugiau išteklių sunaudojama šiandien, tuo mažiau jų lieka ateities kartoms. Ekonomiškai stiprios valstybės turi daugiau galimybių jų racionaliam naudojimui. Jos gali skirti daugiau lėšų išorinėms išlaidoms padengti, ieškoti substitutų, apriboti savo išteklių naudojimą importuojant juos iš ekonomiškai silpnesnių šalių. 1.2.3. Neatkuriamų gamtos išteklių naudojimas Tiek žuvis, tiek mediena, yra atsinaujinantys gamtos ištekliai. Dabar panagrinėsiu neatkuriamus gamtos išteklius, tokius kaip: metalas ir energetiniai ištekliai. Kiekvienas metalas vienaip ar kitaip svarbus žmogui. Nemenkindami aliuminio, vario, cinko, volframo, nikelio, sidabro, net aukso ar kito metalo reikšmės, panagrinėkime geležies reikšmę ekonomikai ir jos ribotumo problemą. Tai bene labiausiai paplitęs metalas, kurio kiekis žemės plutoje sudaro apie 5 procentus. Natūralu, kad didėjant geležies paklausai, didėja jos gavybos mastai, o kartu kyla klausimas, ar ilgam dar pakaks jos rūdos atsargų. Viena iš dar šio amžiaus pradžioje pateiktų prognozių skelbė, kad paskutinis geležies gramas turėjo būti išlydytas dar 1980-siais metais, kas, mūsų visų laimei, nepasitvirtino. Svarbiausia dėl to, kad buvo patikslintos geležies rūdos telkinių turimos atsargos, kurios remiantis pačia naujausia informacija vien tik pakankamai detaliai ištirtuose telkiniuose viršija 600 milijardų tonų Būtina pažymėti, kad geležies gavimo kaštai nuolat auga: žmonės yra priversti įsisavinti naujus telkinius, kurie yra toli nuo fabrikų ir gamyklų, reikia tiesti naujus kelius, kurti naujas gyvenvietes, gauti geležies rūdą vis sunkesnėmis gamtinėmis sąlygomis, be to, naujai žvalgomuose ir įsisavinamuose telkiniuose esama mažiau geležies, jos klodai slūgso daug giliau. Tas pasakytina ir apie kitų metalų gavybą. Ne taip seniai išgaunamojo vario rūdoje gryno vario būdavo apie 2-3 procentus, o dabar eksploatuojamuose telkiniuose jo koncentracija rūdoje dažnai nesiekia net 0,5 procento. Mokslininkai yra įsitikinę, kad du trečdalius gamtos materialinių išteklių, tarp jų ir metalų, galima sutaupyti mokslo ir technikos pažangos dėka. Į metalų gavybos, ypač jų apdorojimo procesą įdiegiama nauja technologija. Pavyzdžiui, mašinų gamybos pramonėje į atliekas (drožles, pjuvenas ir kt.) anksčiau patekdavo daugiau nei penktadalis sunaudojamo metalo, o taikant naujausius metalų apdirbimo metodus (tikslų liejimą, gerus presus, štampus, įvairius jų paviršiaus padengimo bei apdorojimo būdus ir kt.) metalų atliekos sumažėjo iki kelių procentų. Vis plačiau metalurgijoje ir metalo apdirbimo pramonėje taikomos plastmasės ir kiti metalo pakaitalai. Vien tik Lietuvoje atlikti paskaičiavimai rodo, kad jau artimiausiu metu turime pasiekti, kad vienai tonai sunaudojamo plieno būtų pagaminta 100–200 kilogramų įvairių plastmasinių pakaitalų. Kol kas šis santykis kelis kartus mažesnis. Žmonijos civilizacijos raida visada buvo ir šiandien yra susijusi su energetinių poreikių tenkinimo galimybėmis. Didėjant gyventojų skaičiui, industrializacijai ir urbanizacijai spartėjo ir energetinių išteklių naudojimas. Nafta šiuo metu plačiausiai naudojama energetinių gamtos išteklių rūšis. Naudojant naftos perdirbimo produktus pagaminama daugiau nei trečdalis pasaulio visuomenei reikalingos energijos. Todėl gamybos vystymasis netolimoje ateityje ir dabar tiesiogiai priklauso nuo naftos naudojimo. Neveltui naftą vadina ekonomikos krauju. Žemėje yra didžiulės naftos atsargos, jų telkiniai beveik nepajudinami gulėjo po žeme iki XX-jo amžiaus pradžios. Žmonės iki to laiko neturėjo didesnio supratimo apie šio gamtos turto naudojimo galimybes ir vargu ar galėjo prognozuoti jo reikšmę šiame amžiuje. Bet šiame šimtmetyje naftos produktų sunaudojimo apimtys augo labai sparčiai. Dabar jau keletą dešimtmečių mus jaudina klausimas, ar ilgam užteks naftos? Kad atsakytume į šį klausimą, reikia pirmiausia įvertinti turimas naftos atsargas. Pasaulyje šiuo metu naftos atsargos skirstomos į dvi grupes: išžvalgytas ir patikimai įvertintas bei potencialas. Pirmosios grupės naftos atsargos apskaičiuotos gana tiksliai – paklaida ± 10 procentų, o antrosios grupės išteklių vertinimas labai jau apytikslis. Esant dabartinei naftos produktų naudojimo apimčiai–jos atsargų pasaulyje turėtų pakakti dar XXI-jam amžiui. Džiugina tai, kad nuo 1980-jų metų naftos produktų sunaudojimas mūsų planetoje stabilizavosi ir net ėmė mažėti , nepaisant to, kad ekonomika augo pakankamai sparčiai. Naudojant gamtines dujas šiuo metu pasaulyje pagaminama apie penktadalis energijos. Detaliai išžvalgytos ir pakankamai tiksliai įvertintos dujų atsargos siekia apie 66 trilijonus kubinių metrų. Kadangi gamtinės dujos–ne tik palyginti švarus ir kaloringas kuras, bet ir labai svarbi chemijos pramonės žaliava, labai dažnai visuomenei tenka rinktis, kam pirmiausiai naudoti dujas–kurui ar kaip žaliavą chemijos pramonei. Dėl to naujai iškyla klausimas, ar ilgam dar mums pakaks dujų, ir į tai atsakyti nelengva. Pirmiausiai todėl, kad žemėje gamtinių dujų telkiniai yra ištirti daug mažiau, nei kitų energetinių gamtos išteklių. Ir dar dėl to, kad tobulėjant gamybos technologijai, gerokai daugiau gamtinių dujų bus išgaunama iš tų pačių telkinių. Tačiau mokslininkai linkę manyti, kad ateinančiame amžiuje gyvensiančios kartos dar neturėtų pajusti gamtinių dujų stygiaus. Akmens anglys pasauliui duoda daugiau nei ketvirtadalį jam reikalingos energijos. Manoma, kad šiuo metu pasaulyje žinomos potencialios akmens anglies atsargos siekia 9-11 trilijonų tonų, perskaičiavus ją į sąlyginius kuro vienetus. Tai būtina padaryti atsižvelgiant į labai jau skirtingą anglių kokybę, nes pavyzdžiui, antracitas net kelis kartus kaloringesnis už rusvąsias anglis. 1.3. Lietuvos gamtos ištekliai Lietuvos gamtos išteklių nustatymo ir įvertinimo problema gana sudėtinga. Mokslininkų nuomonė dėl Lietuvos gamtos išteklių gana skirtinga. Vieni tvirtina, kad Lietuva savo gamtos turtų neturi arba beveik neturi, kiti aiškina, kad išteklių turime nemažai, treti teigia, kad apie juos mažai žinome, nes dar daug kas nesurasta, neištirtai ir neįvertinta. Nustatyti, kiek turtinga gamtos ištekliais Lietuva, galima tik gerai išanalizavus jos gelmių turtus, jų sandarą, vertingumą, ypač kreipiant dėmesį į šiandien bene svarbiausią neatkuriamų gamtos išteklių grupę energetinius resursus. Kol kas Lietuva šiuos labai svarbius išteklius importuoja, nors esama jų ir čia mūsų žemėje. Turimos naftos klodai pakankamai gerai ir net detaliai išžvalgyti, nustatyta, kad naftos atsargos glūdi nuo kelių šimtų metrų iki 2,3 kilometro gylyje. Gauta nafta–labai aukštos kokybės, mažai sieringa, bet jos palyginti nedaug, esami kiekiai leistų patenkinti tik nedidelę mūsų valstybės poreikių dalį. Lietuva turi naftos atsargų ir Baltijos jūros šelfos zonoje, bet tai dar kol kas tik potencialūs naftos ištekliai, ir kol jie bus įsavinti, praeis nemažai laiko. Svarbi energetinių poreikių patenkinimo Lietuvos gamtos išteklių dalis durpės. Durpynai yra išsidėstę beveik visoje šalies teritorijoje, jų turime apie 430 milijonų tonų. Tačiau ne visos durpės gali būti panaudojamos kurui. Šiuo metu energetiniams poreikiams sunaudojame tik apie 14-15 procentų gaunamų durpių. Likusios labiau tinkamos trąšoms, įvairių kompostų gamybai, kurios, beje turi nemažą paklausą užsienyje, yra vertinga eksporto prekė. Taigi durpės Lietuvos energetinių išteklių balanse sudaro ne taipjau didelę dalį, tačiau apskritai tai vertingi ir reikalingi šaliai gamtiniai ištekliai. Gana daug Lietuvoje gamtos išteklių, reikalingų statybinių medžiagų gamybai. Viena iš svarbiausių–žaliava cemento gamybai, be kurio negali išsiversti nė viena statyba. Riekia prisiminti, kad Lietuva, turėdama tiek daug žaliavos cemento gamybai, ilgą laiką buvo priversta jį importuoti iš užsienio ir mokėti aukštą kainą, nors ko reikėjo cemento gamybai buvo čia pat po mūsų kojomis. Ir tik 1952-siais metais pirmąją Lietuvos cemento produkciją pateikė Akmenės cemento gamykla, kurį pagamino iš netoliese esančių klinčių, gipso, molio gamtos išteklių. Lietuvos žemėje daug įvairių molių, kurie susikaupė per ilgus geologinius periodus. Statybos aprūpinamos savo gamybos plytomis, čerpėmis, keramzitu. Daug molio sunaudojama melioracinėje statyboje. Išžvalgytos ir ištirtos molio atsargos Lietuvoje duoda pagrindą teigti, kad jų dar pakaks ateities metams. Dar vienas svarbus, didžiuliais kiekiais liaudies ūkyje naudojamas gamtos turtas–žvyras. Išgauname ir panaudojame jo respublikoje kasmet maždaug po 15 milijonų kubinių metrų arba beveik po 4 kubinius metrus kiekvienam gyventojui. Nemažiau reikalingas smėlis, naudojamas silikatinių plytų, kitos produkcijos gamybai. Ypač galime didžiuotis tuo, kad Anykščių apylinkių žemėje slūgso didžiausi Pabaltyje brangaus kvarcinio smėlio telkiniai. Šis smėlis tinka krištolo, televizorių kineskopų gamybai. Deja , smėlio turimų išteklių dugnas kai kuriuose Lietuvos rajonuose jau pasiektas. Labai svarbi Lietuvos gamtos išteklių rūšis, kurią, taip pat turėtumėm trumpai aptarti, –miškai. Jie užima beveik trečdalį šalies teritorijos. Reikia pažymėti, kad nežiūrint tokio miškų ploto, medienos kaip svarbiausio miškų teikiamo produkto naudojimo požiūriu dabartinė miškų būklė Lietuvoje nėra gera. Vyrauja jaunuolynai ir pusamžiai miškai, tinkamų naudoti brandžių medynų dalis sudaro tik keletą procentų. Esant tokiai padėčiai, miškininkai priversti plačiai taikyti vadinamąjį tarpinį naudojimą , arba įvairaus gana jauno amžiaus medžių kirtimą, nelaukiant miško brandos ir suprantama, nekenkiant visam miškui, o priešingai gerinant jį. Lietuvoje turimi savi plotai leidžia patenkinti didžiąją dalį medienos poreikių. Tačiau iš pastaraisiais metais kasmet sunaudojamo medienos kiekio beveik trečdalis įvežama iš užsienio. Nuolat auga medienos kainos, todėl reikia ieškoti galimybių apsieiti be importo. Ir tam mes turime realių galimybių. Reikia tik iš pagrindų racionaliau pertvarkyti medienos perdirbimo technologijas, siekiant gauti kuo mažiau atliekų, ir esamas atliekas taip pat visiškai sunaudoti. Tinkamai taikant medienos apdirbimo būdus, būtų galima ne tik patenkinti Lietuvos poreikius medienai, bet ir nemažą jos pagaminamos produkcijos dalį eksportuoti. Mes dar negalime pasakyti, kokia bendra Lietuvos gamtos išteklių vertė, palyginti ją su kitais gamybos veiksniais, nustatyti bendrą integralinių išteklių vertę bei jų struktūrą. Visa tai privalome atlikti kuo greičiau ir tai leis mums daug racionaliau naudoti šalies gamtos išteklius. 1.4. Išteklių taupymas Kaip ten bebūtų, gamtos ištekliai pasaulyje ir mūsų šalyje senka, o kai kurie iš jų išseks gana greitai. Tad galime teigti, kad šių dienų didžiausia problema išteklių taupymas. Taigi paanalizuosiu, kaip taupyti išteklius ir kuo įmanoma juos pakeisti? a) naujų išteklių šaltinių paieška; Naujų išteklių paiešką šiuo metu labai spartina naujausi mokslo ir technikos pasiekimai, nes kuo didesnės išteklių kainos, tuo šios paieškos intensyvesnės ir sėkmingesnės. Tačiau šiandien išsivysčiusių pasaulio šalių priklausomumas nuo gamtos išteklių importo vis dar labai didelis. Žinoma jos imasi energingu priemonių nuo šios priklausomybės išsivaduoti: perorientuoja savo energetiką ir gamybos šakas taip, kad jos vis daugiau orientuotųsi ne į importinius neatkuriamus gamtos išteklius, o į savo šalyse turimus, kol kas dar nepakankamai plačiai naudojamus, atkuriamus gamtos išteklius. Tai sunkus ir brangiai kainuojantis darbas. Kai kurios šalys elgiasi kiek kitaip–vadovaujasi tolesnės perspektyvos prielaida. Išteklių taupymo požiūriu, naujus išteklių šaltinius, ypač turtingesnėms šalims, atskleidžia besiplečianti pasaulinė rinka. Dažnai gamtos turtai importuojami iš ekonomiškai silpnesnių šalių. Pavyzdžiui, JAV nors ir turi savo šalyje dar gana daug tokių išteklių kaip nafta akmens anglys dujų atsargos, bet numato šiuos resursus naudoti vėliau, kai jos pasaulinėje rinkoje dar labiau pabrangs, o šiuo metu savo energetinius poreikius tenkina importuodamos šiuos gamtos išteklius. Arba ilgą laiką taip elgėsi Japonija. 1960–1970 metais esant pigioms pasaulinėms išteklių kainoms Japonija padidino išteklių importą beveik 5 kartus. Todėl jos išgaunamosios pramonės lyginamasis svoris visoje pramonės gamyboje sumažėjo nuo 6,1 proc. 1953 metais iki 0,9 proc. 1970 metais. Pasaulinėje gamtos išteklių rinkoje nepaprastai svarbūs yra jų kainų klausimai. Tai ypač pasakytina apie Lietuvą ir kitas, palyginti daug gamtos išteklių importuojančias šalis. Paimkime naftą. Tokio jos kainų šuolio pasaulinėje gamtos išteklių rinkoje, koks įvyko pastarųjų metų laikotarpyje, vargu ar kas galėjo tikėtis ar jį moksliškai prognozuoti. Neminint, Lietuvoje minimalaus pragyvenimo lygio, naftos kainos auga ir lyginasi su pasaulinėmis naftos kainomis. Šiuo metu mūsų šalyje barelis benzino kainuoja  420,00 litų. Taip atsitiko dar ir todėl, kad pasaulinėje naftos rinkoje paklausa viršija pasiūlą. Tiesa, daug kas gali veikti pasaulines naftos kainas ir jas pakeisti į vieną ar kitą pusę kol kas neįmanoma, nors ir labai norėtųsi. Tai gali priklausyti nuo daugybės vienas nuo kito priklausančių ir tarpusavyje nesusijusių faktorių: tai ir naujų telkinių paieška, ir politinės situacijos pasikeitimas, ir daug kitų veiksnių. Tačiau kainų augimas skatina naujų energijos šaltinių įsisavinimą ir esamų energetinių išteklių taupų naudojimą. b) substitucijos efektas prekių gamybos ir vartojimo sferose; Kylant išteklių kainoms, tiek gamintojai , tiek vartotojai stengiasi mažinti jų vartojimą. Automobilių gamintojai vietoje metalo daugiau naudoja plastikų, baldų gamintojai vieną medienos rūšį keičia kitomis. Pabrangus metalui, gyventojai stogus dengia keraminėmis medžiagomis, pabrangus akmens angliai, daugiau naudojama durpių, malkų ir pan. Substitucijos efektas, be abejo, turi savo ribas. Yra daug gamybos ir vartojimo sferų, kuriose pakeisti natūralius išteklius pakaitalais kol kas neįmanoma. Pavyzdžiui, boksuotų–aliuminio, o kokso–ketaus gamyboje. Pabrangus naftai, kai kurių daugiabučių namų gyventojai, norintys atsisakyti šildymo, negalėtų to daryti jau vien dėl techninių dalykų. Ir vis dėlto substitucijos efekto įtaka taupant gamtos išteklius yra labai didelė ir ateityje dar didės. Naujų, tikslinio pobūdžio substitutų kūrimą skatina pati šiuolaikinė gamyba ir atkakli konkurencinė kova pasaulinėje rinkoje. Kai kurioms ūkio šakoms, substitutai tampa „išgyvenimo“ šaltiniu, nes, tik pagerinus gaminių kokybę, galima išlaikyti ar net išplėsti savo dalį vietinėje ar tarptautinėje rinkoje. Naujų medžiagų kūrimu ir gamyba užsiima daugybė pasaulio firmų. Atsižvelgiant į jų tikslus, jas galima suskirstyti į 3 pagrindines grupes:  pirma, pramoninių medžiagų gamintojai, siekiantys substitutais diversifikuoti savo gamybą. Šiai stambiausiai grupei daugiausiai priklauso apdirbamosios pramonės firmos: metalurgijos, metalo apdirbimo, naftos perdirbimo.  antrai grupei priklauso pramonės firmos, siekiančios pakelti savo technologijos lygį. Čia išskiriamos statybinių medžiagų, keramikos įmonės.  trečiai grupei priskiriamos tos pramonės firmos, kurios kuria tikslinius substitutus konkretiems gamybos poreikiams tenkinti. Tai elektrotechnikos, automobilių, karinės technikos įmonės. c) antrinis gamtos išteklių naudojimas; Platus antrinių žaliavų naudojimas ūkinėje veikloje yra pagrindinis veiksnys, leidžiantis taupyti gamtinius išteklius. Utilizavimo ekonominis tikslingumas ypač pasireiškia, esant aukštoms energijos kainoms. Antrinėms žaliavoms perdirbti energijos reikia kur kas mažiau negu pirminiam jų apdirbimui. Pavyzdžiui, aliuminio laužui perdirbti energijos reikia net 36 kartus mažiau negu aliuminį gaminti iš boksuotų. Svarbu utilizuoti ne tik pramonines, bet ir buitines atliekas. Pastarosios gali būti naudojamos kaip energijos šaltinis (jas deginant), tepalų, kieto kuro gamyboje. Racionaliam antrinių išteklių naudojimui didelę įtaką daro valstybės vykdoma ekonominė politika, ypač mokesčių srityje. Jei ji palanki, antrinių žaliavų, taip pat buitinių atliekų perdirbimas ir jų pritaikymas naujoms reikmėms spartėja. Svarbus gamtinių išteklių taupymo rezervas yra beatliekinių technologijų taikymas. Optimalias sąlygas joms įdiegti turi metalurgijos, chemijos pramonės įmonės. Kartu reikia pažymėti, kad dažnai viename technologiniame procese visiškai išvengti pramoninių atliekų neįmanoma. Tačiau tai nereiškia, kad šių atliekų negalima pavartoti kitose, nebūtinai tos pačios šakos įmonėse. d) gyventojų skaičiaus augimo mažinimas. Kadangi išteklių atsargos senka ir brangsta, todėl rinkai veikiant mažėja gyventojų skaičiaus augimo tempai. Pavyzdžiui, padidėjus miesto gyventojų skaičiui, pakilo tokio ištekliaus kaip žemė kaina. Dėl to padidėjo gyvenamojo ploto kainos, pakilo vaikų augimo išlaidos. Išteklių naudojimui įtakos turi ne tik gyventojų skaičiaus augimas, bet ir pajamos, tenkančios vienam gyventojui, taip pat bendrojo nacionalinio produkto didėjimo tendencija. IŠVADOS Taip jau atsitiko ir taip jau yra geografinis pasaulio valstybių apribojimas sienomis netolygiai pasiskirstė tarp jų planetos gamtinius išteklius. Vienoms jų teko daugiau, kitoms mažiau, vienos valstybės turtingos vienos rūšies gamtos turtais, kitos turi daugiau kitos rūšies išteklių. Kad ir kokių išteklių skirtingos valstybės turėtų, visoms be išimties juos reikia taupyti ir tinkamai naudoti. Dar kartą trumpai aptarsiu, kaip mums visiems derėtų spręsti išteklių taupymo problemą: 1) Pirma, ką turėtumėme visi kartu padaryti, tai pradėti taupyti gamtinius išteklius ir mažinti jų vartojimą. 2) Tai pat reikia intensyviai ieškoti naujų išteklių šaltinių. 3) Pagrindinis veiksnys leidžiantis taupyti gamtinius išteklius, tai antrinis žaliavų perdirbimas ir jų panaudojimas. Galiu su didžiausiu įsitikinimu teigti, kad tos šalys, kurios sugebės greičiausiai ir efektyviausiai pereiti prie kuo platesnio antrinių išteklių naudojimo ir jų taupymo. Turės ne tik turtingą ekonomiką, bet ir kokybišką, švarią aplinką. NAUDOTA LITERATŪRA WONNACOTT, Paul; WONNACOTT, Ronald. Mikroekonomika. Kaunas, 1997. 572p. ISBN 9986–850–15–0. SKOMINAS, Vytautas. Mikroekonomika. Vilnius, 2000. 416 p. ISBN 9986–433–24–X. JAKUTIS, Algirdas; PETRAŠKEVIČIUS, Vladislavas; STEPONAS, Artūras; ŠEČKUTĖ, Laima; ZAICEVAS, Steponas. Ekonomikos teorijos pagrindai. Vilnius, 2003. 344 p. ISBN 9986–965–35–7. I Užduotis Skaičiavimas: Elastingimą galime skaičiuoti pagal Lanko elastingumą: E= : ; čia: E – paklausos elastingumas, – kiekio pokytis, Q – kiekis, P – kaina. Taikydami šią formulę, gauname: Apskaičiavę pklausos elastingumą, įvertiname, kad paklausa yra sąlygiškai neelastinga, nes kainos pokytis sukelia mažesnį paklausos apimties pokytį E

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!