Gamtos ir žmogaus santykis lietuvių literatūroje (Aistis, Katiliškis)

Vokiečių literatūros klasikas Johanas Volfgangas Gėtė yra pasakęs: „Gamta - vienintelė knyga, kurios kiekvienas puslapis prasmingas“, - šie jo žodžiai nepaprastai aiškiai išsako pačią svarbiausią gamtos reikšmę kiekvieno iš mūsų gyvenime – tai išminties, pilnatvės, grožio ir harmonijos kupinas pasaulis, kuris džiugina širdį savo prasmingumu. Nuo seno žmogus gamtoje rasdavo sielai artimą jautrumą, kuris pripildydavo jo dvasią pačiais nuostabiausiais jausmais. Būtent gamtoje atsiskleidžia tikrieji žmogaus išgyvenimai – čia jo būtis susiliečia su pasaulio ir jis jaučiasi neatsiejama viso to dalimi – jis pajaučia galimybę geriau suvokti pats save. Ne viename lietuvių literatūros kūrinyje gamtos vaizdavimas užima itin svarbią ir reikšmingą poziciją – jis ne tik įprasmina žmogaus jausmus, bet ir sukuria nepaprastą gamtos vaizdavimo tradiciją, reikšmingą visai lietuvių literatūrai. Kaip jau minėjau, jog gamtoje yra randama visa ko prasmė, taip ir literatūroje, vaizduojant gamtos vaizdinius, yra įprasminama reikšminga jos svarba žmogaus gyvenimui. Taigi, savo kalboje Jums pristatysiu, kaip yra vaizduojamas žmogaus ir gamtos santykis, sukeliantis žmogui pačius įvairiausius jausmus, pripildančius jo dvasią vidinės harmonijos ir pilnatvės jausmų.
Visų pirma, ne vienas lietuvių literatūros kūrėjas savo meniniuose darbuose norėjo įprasminti individo ir gamtos santykių paralelę, teikiančią laimės ir džiaugsmo pojūtį. 20-ojo amžiaus trečiajame–ketvirtajame dešimtmetyje iškilusios neoromantikų kartos poetas, vadintas lietuviškuoju „Liūdnojo Veido riteriu“, Jonas Aistis leidžia suprasti, kad gamtos ir žmogaus gyvenimo santykis atsiranda kaip jautrios vaikystės patirtys, kurios tolimesniame gyvenime tampa didžia gyvenimo atrama. Skaitant šio poeto eiles, susidaro nuostata, jog lyrinis subjektas ilgisi gimtojo krašto gamtos kaip didžios gyvenimo atramos. Kartą pats kūrėjas yra pasakęs: „Mane poetu tasai gamtovaizdis ir padarė. Visa buvo gražu, nuostabu ir prasminga. Ten įgudau ieškoti ryšio ir prasmės. Net kuolelis pievoje prasmingas. Argi aš pats nesu tasai kuolelis pievoje, kilnojamas iš vietos į vietą? Jonas Aistis rašė straipsnyje „Poesis et veritas“. Jo eilėraštyje „Miškas ir lietuvis“ skamba tokie žodžiai: „Tylu ik sielvarto, iki nepanešimo! /...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!