Gamtinė-geografinė vandenyno charakteristika

KLAIPĖDOS UNIVERSITETAS GAMTOS IR MATEMATIKOS MOKSLŲ FAKULTETAS GEOFIZINIŲ MOKSLŲ KATEDRA Vandenynų geografija REFERATAS Gamtinė- geografinė vandenyno charakteristika Užduotis: Ramiojo vandenyno pjūvio Nr. 27 ( pagal 30 ° p. pl nuo 155°r.ilg. iki 120 ° v. Ilg., TS stotis 170° r.ilg.) Įvadas Pasaulinio vandenyno dalių ir jų terpių apibūdinimas kompleksiškai svarbus, norint pažinti okeanosferos vandens sąvybes, čia vykstančius dinaminius, hidrocheminius ir kt.procesus, suvokti jų vystimosi tendencijas bei reikšmę globaliniam gamtos kompleksui. Tai apibendrinama atlikus vieno iš 4 vandenynų pjūvio analizę. Šio referato tikslas- Ramiojo vandenyno dugno reljefo analizė, geografinių objektų užfiksavimas pjūvyje nr. 27 ( nuo Australijos rytinės pakrantės iki 120 ° v.ilg.) bei jų įvertinimas, aprašant pjūvyje esančias jūras, jų ilgį, plotį, geografinę padėtį. Aprašiau pjūvyje esančius geomorfologinius elementus- gūbrius ir įdubas, bei nuosėdų tipus ir jų paplitimo arealą; tektoninius elementus- pjūvyje esančius kalnagūbrius, povandeninius gūbrius ir geosinklinius lovius. Įvertinau gamtinę ( klimatinę) zoną. Pats svarbiausias šio darbo uždavinys- kuo tiksliau ir išsamiau išsiaiškinti ir aprašyti pjūvio hidrologiją; rugpjūčio ir vasario mėnesių ( vandens storymės temperatūra ir druskingumas); užfiksuoti ir išanalizuoti vandens storymės temperatūros ir druskingumo kaitos sąlygas, atsižvelgiant į sezoniškumą; išanalizuoti pjūvyje užfiksuotas izotermas ir izohalinas, bei išsiaiškinti temperatūros ir druskingumo poveikį Ramiajam vandenynui, o kartu ir Pasauliniam. Mano pjūvis yra Pietiniame Žemės pusrutulyje, rytinėje Ramiojo vandenyno dalyje. Pjūvis driekiasi pagal 30 ° p.pl. paralelę nuo Rytų Australijos (155 ° rytų ilgumos) krantų iki 120 ° v.ilg (1 pav.). Aprašant tiksliai ir išsamiai minėtas užduotis, mano turimų žinių ir informacijos neužteko. Todėl rėmiausi knygomis, paskaitų konspektais, atlasais. Informacija iš šių šaltinių suteikė man papildomų žinių ir įgalino kompleksiškai įvertinti pjūvį.. Naudojiausi šia literatūra: E. Trimonis „ Vandenynų ir jūrų geologija“, Ramiojo vandenyno atlasas, R.Žaromskis „ Okeanai, jūros, estuarijos“, bei „Vandenynas ir mes“. Šis referatas apibendrino mano žinias, įgytas paskaitų metu, bei savarankiško darbo įgūdžius, gautus per pratybas. Taip pat dalinai parodo mano paskaitų medžiagos įsisisavinimo ir pasirengimo egzaminui lygį. 2. Ramiojo vandenyno akvatorijos trumpas gamtinis- geografinis aprašymas Pasaulinis vandenynas( okeanas) – vieninga ir vientisa hidrosferos dalis, kuri vidutiniu 3795m storio sluoksniu dengia apie 71 % planetos paviršiaus ir sudaro 361 mln.km2 plotą. Vandenynas pasižymi didesne už sausumos vandenyse ištirpusių druskų koncentracija ir sąlyginiu jų sudėties pastovumu. Okeanosfera vaidina lemiamą vaidmenį pasiskirstant šilumai Žemės paviršiuje , taip pat daugeliui cheminių elementų (O2, Ca ir kt.). Pasaulinį vandenyną sudaro 5 vandenynai: Arkties, Atlanto, Indijos, Ramusis ir Pietų, kuris buvo oficialiai pripažintas tik 2000m. Seniai pripažinti trys vandenynai- Atlanto, Indijos ir Ramusis plyti į šiaurę nuo Pietų vandenyno ir atskiria pagrindinius pasaulio sausumos masyvus. Arkties vandenynas dengia šiaurės poliarinė sritį ir yra pats mažiausias vandenynas. Aplink šių vandenynų pakraščius yra mažesnės sritys, vadinamos jūromis, įlankomis. Kai kurios jūros, kaip ir mano pjūvyje esanti Tasmano jūros dalis, neturi aiškių ribų, kaip pavyzdžiui Viduržemio ar Raudonoji jūra, kurias iš visų pusių supa žemynai, o su pasauliniu vandenynu siejasi tik sąsiauriais. Tokios jūros vadinamos vidinėmis, o tos, kurios nuo Pasaulinio vandenyno atskirtos tik salų ar pusiasalių ir yra prie žemynų prisišliejusios- pakraštinėmis. Visą sausumą supa seklios šelfų sritys, už kurių vandenynų baseinai pasiskirsto į dvi pagrindines gylių zonas: gilesnę daugiausia lygią, apie 5000m gylio ir labiau pakylėtą, raižytą 1000-5000m gylyje. Tokios zonos daugiausia yra aplink pjūvyje esančius kalnagūbrius. 1 lentelė. Svarbiausios morfometrinės vandenynų charakteristikos Vandenyno pavadinimas Plotas, mln.km2 Gylis, m Vandenynų tūris, mln.km3 Bendras Be jūrų, įlankų, sąsiaurių Be salų Didžiausias Bendras Be jūrų, įlankų, sąsiaurių Vidutinis Ramusis 178,62 147,04 178,5 11022 710,36 637,21 3980 Atlantas 91,56 76,97 91,4 8142 329,66 300,19 3600 Indijos 76,17 64,49 76,2 7729 282,65 255,81 3710 Arkties 14,75 4,47 14,6 5527 18,07 11,44 5527 Pasaulinis 361,10 292,97 360,7 11022 1204,62 3700 11022 Ramusis vandenynas yra tarp Šiaurės ir Pietų Amerikos vakaruose, bei Australijos ir Azijos- rytuose. Su Indijos vandenynu turi dvi sąsajas: plačią- į pietus nuo Australijos ir siauresnę- Indonezijos salyne. Su Atlanto vandenynu jungiasi Dreiko sąsiauriu ir Panamos kanalu, o Šiaurėje Beringo sąsiauriu siejasi su Arkties vandenynu. Ramusis vandenynas yra didžiausias. Jo plotas, įskaitant pakraštines jūras sudaro 150,2 mln.km2., užima 31,1 mln.km2 plotą. maksimalus gylis- 11022m (Marianų dubuma). Vidutinis vandenyno gylis 3976m. Ramiajame vandenyne yra daugiau nei 10 tūkstančių įvairios kilmė salų. Pagal bendrą salų plotą ir skaičių Ramusis vandenynas užima pirmą vietą tarp kitų vandenynų. Stambiausios salo, kurių kiekvienos plotas viršija 100 tūkst.km2, yra aštuonios: Naujosios Gvinėjos, Kalimantano, Naujosios Zelandijos, Honsiaus, Sulaveso, Javos ir Lusono. Vandenyną juosia vadinamoji andezitinė linija, kurią 1911m aprašė R.Marshallas. Jai būdinga labai daug veikiančių vulkanų, kurių lava andezetinės sudėties. Vulkanų išsiveržimo metu išmetama daug piroklastinės medžiagos, ji nusėda vandenyno dugne. Iš vandenyno pusės andezetinio vulkanizmo juosta atribota giliavandenių lovių. Vandenyno hidrografija gana paprasta. Šiaurės pusrutulyje pasatų sukelta srovė teka Filipinų link, po to pro Japoniją suka prie Aliaskos, toliau – į pietus ir pro Kaliforniją grįžta į pradinę padėtį – Šiaurės Pasatų srovę ir sudaro didžiulę, pagal laikrodžio rodyklę tekančios srovės kilpą. Besiskečiantį jūros dugną kompensuoja jo grimzdimas povandeniniuose loviuose, kurie ištįsę puslankiu nuo Naujosios Zelandijos iki Aliaskos ir nuo Centrinės Amerikos iki Čilės. Su šiais loviais susiję veikiantys vulkanai juosia vandenyną. Ramiojo vandenyno dugno nuosėdų storis mažiausias guolyje ir jo loviuose, didėja link žemynų ir pusiaujo (iki 3 km). Giliau kaip 4,5 km slūgso raudonasis okeaninis molis; 4–4,5 km gylyje – biogeninės nuosėdos, daugiausia kokolitiniai foraminiferiniai dumblai. Mažesniame gylyje yra kriauklelių, koralų, dumblių nuosėdos. 3.Pjūvio gamtinių (dugno) terpų analizė. 3.1 Geografiniai elementai Mano analizuojamas pjūvio nr.27. Šis pjūvis yra Pietiniame pusrutulyje, rytinėje Ramiojo vandenyno dalyje. Pjūvis prasideda ties 155° rytų platumos ir tęsiasi 30° pietų platuma iki 120° vakarų ilgumos. Šio pjūvio ilgis 7625 m. Vidutinis pjūvio gylis apie 3777,7m. Tai yra 77,77m daugiau už vidutinį Pasaulinio vandenyno gylį, kuris yra 3700m. Geografinių elementų šiame pjūvyje yra nemažai (2 pav.). Tai Tasmano ir Fidžio jūros, Naujosios Kaledonijos dubuma, Kermadeko lovys, Lordo Hau dubuma ir pakiluma, Norfolko kalnagūbris, Fidžio dubuma. Jūra vadinamos akvatorijos, kurias nuo Pasaulinio vandenyno daugiau ar mažiau atriboja sausuma arba povandeninio reljefo iškilimai ir kurios skiriasi nuo vandenyno hidrologiniu bei klimatiniu rėžimu. Jūrų klasifikacija iki šiol galutinai nenusistovėjusi, bet pagal bendriausius morfologinius ir hidrologinius požymius jūros gali būti skirstomos į: vidines, pakraštines ir tarpsalines. Tasmano jūra- vidutinis Pietų Ramiojo vandenyno regionas. Jūra yra pietvakarinė Ramiojo vandenyno dalis, kuri Tarptautinės Hidrografinės Organizacijos teigimu, apima vandenis esančius į rytus Naujosios Pietų Velso, Viktorijos ir Tasmanijos teritorijų. Šiaurinė Kvynslando valstija ribojas su Koralų jūra, o riba tarp Naujojo Pietų Velso ir Kvynslando laikoma ir šių dviejų jūrų riba. Tasmano jūros plotas apie 3336 tūkst. km². Vidutinis gylis 3285 m. Vandens paviršiaus temperatūra vasarį svyruoja nuo 27°C šiaurėje iki 14-15°C pietuose, rugpjūtį šiaurėje temperatūra siekia 23°C, pietuose 9-11°C. Jūros druskingumas 35,0-35,5‰. Potvynio aukštis iki 5,3 m. Į jūrą jokios upės neįteka. T.y.Tasmano jūra neturi intakų. Per jūrą teka Rytų Autralijos šiltoji srovė. Ši srovė yra Pietų pasatų srovės atšaka, teka į pietūs nuo ekvatoriaus, palei rytinius Australijos žemyno krantus. Į pietūs nuo Tasmanijos salos ir Naujosios Zelandijos ši srov įsilieja į galingą Vakarų Vėjų srovę, tekančią iš vakarų į rytus per visą vandenyną. Tasmano jūros temperatūra paviršiuje žiema būna apie 23-25 °C, o vasarą 17-18 °C. Druskingumas svyruoja labai nežymiai nuo 35,00 iki 35,5‰. Tasmano jūros pavadinta garsaus olandų jūreivio Abelio Tasmano garbei, kuris pirmas ją pasiekė. Vėliau jūra tyrinėta apie 1770 m, anglų keliautojo Džeimso Kuko. Fidžio jūra- nedidelis Pietų Ramiojo vandenyno regionas. Jūra yra pietvakarinė Ramiojo vandenyno dalis. Jos plotas 3177km 2, vidutinis gylis 2741 m, o didžiausias 7633m. 3.2 Geomorfologinis dugno apibūdinimas Pasaulinio vandenyno gyliai ir dugno reljefas ėmė ryškėti tik XIX a., kai buvo pradėti tiesti povandeniniai transatlantiniai ryšių kabeliai. Tačiau tiek tada, tiek ir vėliau- iki pat echoloto išradimo, dugnas pažintas tik fragmentiškai. Vėliau gylius registruoti echolotais buvo įpareigoti visi dideli prekybos laivai, o duomenys ėmė plaukti į keletą pasaulinių centrų. Taip pamažu ryškėjo Atlanto, o ir vėliau ir kitų vandenynų dugno vaizdas. Kol kas menkiausiai pažįstamas pietinių platumų dugnas, kur mažiau uostų, laivybos linijų, o vandenyno akvatorijos gerokai didesnės nei Šiaurės pusrutulyje. Turimų duomenų apie Pasaulinį vandenyną vis dėlto jau pakanka nustatyti bendriems jūrų ir vandenynų dugno reljefo bruožams. Pasitelkus dugno reljefo žemėlapius apskaičiuojama kiek procentų dugno ploto užima vieni ar kiti gyliai. Pasitelkęs dugno žemėlapius, batigrafines kreives bei įvairią ekspedicinių tyrimų medžiagą, Maskvos profesorius O.Leontjevas išskyrė stambiausius mūsų planetos morfostruktūros elementus: povandeninį žemyno kraštą, pereinamąją zoną, vandenyno guolį bei vandenyno vidurio kalnagūbrius (2 lentelė). 2 lentelė. Pasaulinio vandenyno dugno morfostruktūrų elementų klasifikacija Pagrindinės reljefo formos Antrinės reljefo formos Plotas Mln.km2 % Povandeninis žemyno kraštas Šelfas, kontinento šlaitas, kontinento papėdė 736 20,3 Pereinamoji zona Pakraštinių jūrų įdubos, vidiniai pakilimai, salų lankai, giliavandeniai loviai 360 100 Vandenyno guolis Abisalinės dugno lygumos, povandeninės plynaukštės, gujotai ir vulkaninių salų grandinės, okeanų dugno kalvagūbriai 200,3 55,0 Vandenynų vidurio kalnagūbriai Riftiniai slėniai, kalnagūbrių šlaitai 53,2 14,7 Povandeninis žemyno kraštas užima 736 mln.km2 (2 lent.), ypač paplitęs Šiaurės pusrutulyje. Arkties vandenyne jis sudaro net 75% ploto, o Ramiajame vandenyne- 10 %. Todėl ir mano pjūvyje ši reljefo forma užima labai nedidelę dalį pjūvio ploto. povandeniniame žemyno krašte išskiriama: šelfas, kontinento šlaitas ir kontinento papėdė (3 lentelė). 3 lentelė. Povandeninio žemyno krašto morfostruktūrinių dalių ypatumai Vandenynas be pakraštinių jūrų Šelfas (gyliai nuo 0 iki 200m) Kontinento šlaitas Kontinento papėdė Viso ploto % Vid.plotis, km Vid. nuolydis Viso ploto % Vid.plotis, km Vid. nuolydis Viso ploto % Ramusis 1,6 52 0° 49` 5,2 139 3° 13 ` 1,6 Mano analizuojamas pjūvis prasideda Australijos žemyno rytuose ir baigiasi ties 120° vakarų ilgumos. Pjūvio ilgis 7625 km. Jo šelfas nuo 0 iki 200m gylio užima apie 75 km einant nuo Australijos žemyno rytinės pakrantės link vakarų. Šelfas sudaro tik 1 % viso pjūvio gylio ( 2d pav.). Šelfas- dinaminė sistema, pasipildanti nuosėdomis, kurių dauguma patenka iš kranto zonos ( žemyno ), o energijos gauna iš vandens storymės. Jis juosia žemynus ir povandeninio pakraščio dalis. Pjūvyje, vyrauja ekvatorinės humidinės morfolitogenezės tipas, todėl šelfas turi išlygintą akumuliacinį paviršių su rifų dariniais. Šelfas suformuotas abrazinių procesų, yra siauras, negilus, užima nedidelį pjūvio plotą. Ties Australijos žemynu, už šelfo zonos dugnas staigiai gilėja sudarydamas kontinentinį šlaitą. Kontinentinis šlaitas- tai Pasaulinio vandenyno dugno dalis, į kurią pereina šelfas, dugno nuolydžiams padidėjus iki 3-6 °. Prie koralinių arba vulkaninės kilmės salų kontinento šlaito nuolydžiai siekia 40- 50°. Kontinentinį šlaitą kaip ir šelfą dažniausiai sudaro žemyninio tipo žemės pluta. Kai kur kontinentinis šlaitas leidžiasi tolygiai, kai kur sudaro vieną arba kelias terasų pavidalo pakopas. Pjūvyje esantis kontinentinis šlaitas yra laiptuotas. Laiptai sudaro 1,2 % pjūvio ploto. Šlaito paviršiuje daugelyje vietų išraižytas „V“ formos raidės povandeninis kanjonas, kurių susidarymas daugiausia siejamas su gravitaciniais ir tektonianias Žemės plutos judesiais. Daugelyje vietų šlaite susidaro povandeninės plynaukštės. Pjūvyje esantis Kermadeko lovys beveik 1,5 karto viršija abisalinį duburių gylį. Lovio gylis pjūvyje yra apie 8 km. Plotis vos keliasdešimt kilometrų. Nuo greta esančių duburių lovys atskirtas naukštais volais. Jame daug smulkių pakopų- laiptų, kurie susidaro spaudžiant okeaninei litosferos plokštę pasineriant po kontinentine. Kontinentinė papėdė šiame pjūvyje nėra labai ryški, lyginant su kitų studentų pjūvių darbais. Čia ji prasideda 4 km gylyje ir tęsiasi iki 5 km gylio. Nuolydis sumažėja ir svyruoja nežymiai (iki 0,1). Žiūrint į pjūvį, papėdė yra tarytum pasvirusi lyguma, kurios plotis gan didelis. Dažniausiai kontinentinės papėdės būna nuo 600 iki 1000km ilgio. Ji ryškiausia Atlanto vandenyne prie Šiaurės Amerikos krantų. 3.3 Tektoniniai ( geologiniai) elementai Pereinamoji vandenyno zona užima didesnį dugno plotą negu kontinetinis šelfas (2,3 lentelės), tačiau nesudaro ištisinės juostos. Pereinamojoje vandenyno zonoje prie kontinento papėdės šliejasi pakraštinių jūrų įdubos, kurias nuo atviro vandenyno skiria statūs kalnų grandinių šlaitai arba lankais nusidriekusios salų virtinės. Taip atskirta Naujosios Kaledonijos dubuma. Kitoje šiū virtinių pusėje aptinkamos pačios giliauslios Pasaulinio vandenyno vietos- loviai. Pasaulinio vandenyno dugne yra 35 giliavandeniai loviai, iš kurių 28- Ramiajame, 4- Atlante ir 3- Indijos vandenyne. Jų ilgis kartais siekia 2000-3000 km, o šonai gana statūs ir asimetriški. Pagrindinis pereinamosios zonos požymis- didelis nuosėdinės medžiagos storymės kiekis. Mano pjūvis apima vieną iš lovių- Kermandeko lovį. Mano pjūvis (2, 2a pav. ) kerta 10 skirtingų tektoninių elementų. Povandeninės ikikainozojinių raukšlinių struktūrų paplitimo sritys užima 14,4 %, okeaninės padidinto purių uolienų storio plokštės sudaro 5,2 %, geosinklinės dubumos sudaro 20,3 %, sausumos pakilumos zonos užima tik 2 % kaip ir pakraštiniai gūbriai. Geosinkliniai loviai užima 1,3 %, geoantiklininiai gūbriai sudaro 4,3% pjūvio ilgio, povandeninė pakiluma užima mažiausiai, ir tesudaro 1,3 %. Daugiausiai viso pjūvio ilgio sudaro okeaninės mažo purių nuosėdų storio plokštės. Jos užima 45,9%, o kainozojinė įduba sudaro 3,3 %. Pereinamojoje vandenyno zonoje prie kontinento papėdės šliejasi pakraštinių jūrų įdubos, kurias nuo atviro vandenyno skiria statūs kalnų grandinių šlaitai arba lankais nusidriekusios salų virtinės. Kitoje šių virtinių pusėje aptinkamos pačios giliausios vandenynų dalys- loviai. Mano pjūvį apima vienas iš lovių- Kermandeko lovys. Jis pasižymi didele nuosėdinės medžiagos storyme, po kuria slūgso okeaninio tipo žemės pluta. Vandenyno guolis užima didžiausius Pasaulinio vandenyno plotus (2 lent.). Jam būdinga lyguminio reljefo dominavimas, vientisa globalinė vidurio kalnagūbrių sistema, vandenyno duburiai, kuriuos skiria kalnagūbriai, atskiri kalnai ir plynaukštės, nesusijusios su vidurio kalnagūbriais, bei okeaninio tipo Žemės pluta. Vandenynų guolis sudaro daugiau kaip 30 % viso žemės paviršiaus. Pjūvyje daugiausia vyrauja kalnotos plynaukštės, esančios 3-6 km gylyje. Kalnagūbriai, pjūvyje esančias lygumas suskirsto į įdubas. Šių įdubų dalis vieną nuo kitos atskiria reljefo paaukštėjimai- slenksčiai. Pjūvyje yra Naujosios Kaledonijos dubuma, Fidžio dubuma. Giliavandeniai loviai kartu su vulkaninių salų lankais sudaro bendrą sistemą, susijusią su andezitinio vulkanizmo zonomis. Jie yra aktyvių kontinento pakraščių juostose ir nusitęsia tūkstančius kilometrų (dažn.apie 1- 2 tūkst.km. ). Tačiau giliavandeniai loviai gali būti ir toli vandenyne, kaip ir pjūvyje esantis Kermandeko lovys. Giliavandeniams loviams būdinga lanko forma, kurios iškilioji pusė dažniausiai nukrypsta vandenyno link, bet pasitaiko ir išimčių. Giliavandenių lovių gylis yra 7- 8 km (maksimalus viršija 11 km), t.t.jis beveik 1,5 karto viršija abisalinį duburių gylį. Kermadeko lovio gylis viršija 9 km. Plotis nėra didelis, apatinėje dalyje- vos keliasdešimt kilometrų, o tarp viršutinių šlaito dalių pasiekia 100- 200 km. Nuo greta esančių giliavandenių duburių Kermadeko lovys yra atskirtas neaukštų ( iki 500 m) volų. Jų šlaitai gana statūs, truputis lėkštesnis yra vandenyno link. Giliavandenio lovio dugnas turi V formos profilį. Šlaito papėdeje gali kauptis nuogriuvų, nuošliaužų, turbiditų ir sudaryti didesnio storio nuosėdų sluoksnį. Litosfera po giliavandeniu Kermadeko loviu yra giliai nugrimzdusi ir nekompensuota. Seismiškumas yra silpnas, o žemės drebėjimų juosta ryškesnė jau šlaito zonoje. 3.4 Sedimentacinės sąlygos ir dugno nuosėdų tipai Dugno gruntas pradėtas tyrinėti tik 1872-1876 m, kai buvo išanalizuoti 354 „Čelendžerio“ reiso metu įvairiuose akvatorijose paimti dugno grunto pavyzdžiai. Remdamiesi šiais pavyzdžiais, amerikiečių tyrinėtojas Dž.Merėjus ir prancūzas A.T.Renaras 1891m pirmą kartą suklasifikavo jūrines dugno nuosėdas. Visas vandenynų ir jūrų dugno nuosdas jie suskirstė į tris dideles grupes: giliavandenės ( esančias didesniame nei 200m gylyje), sekliavandenes ) esančias nuo 200 iki 0m gylyje) ir litoralines ( esančias tarp potvynio ir atoslūgio linijų). Pagal genezę jos skirstomos į pelagines ( susidariusios pačiame vandenyje) ir terigenines ( atkeliavusias iš sausumos). Jūros dugno guntams apibūdinti dažniausiai vartojami „nuosėdų“, „nešmenų“ ir „nuogulų“ terminai. Upių, vandenynų srovių nešamos bei kranto zonoje susikaupusios medžiagos, kurios pasižymi nepaprastu judrumu, vadinamos nešmenimis. Medžiagos, kurios iš pradžių buvo pakibusios ar ištirpusios vandenyje, o paskui nusėdo į dugną, vadinamos nuosėdomis. Tiek nuosėdos, tiek nešmenys perėję į nejudrią būklę ilgainiui tampa nuogulomis. Terigeninės nuosėdos labiausiai paplitusios šelfo zonoje. Tarp jų dažniausiai aptinkamas mėlynasis dumblas, aleuritas, smėlis, žvyras. Tai matoma ir mano pjūvyje (2a pav.). Šiame pjūvyje labiausiai paplitusios: molingas dumblas, smėlis ir aleuritas. Terigeninių nuosėdų ir nuogulų sudėtis smarkiai priklauso nuo uolienų sudėties sausumoje, šalia kurios plyti vandens baseinas. Pjūvyje taip pat yra raudonųjų giliavandenių molių, kurių dalelės ne mažesnės nei 0,001 mm ir priklauso pelitų grupei. Šie moliai raudoną arba rudą spalvą įgija dėl geležies ir mangano junginių. Mano analizuojamame pjūvyje yra 5 skirtingo tipo dugno nuosėdos ir 4 skirtingos granuliometrinės sudėtys. Pjūvyje raudonas giliavandenis molis sudaro 5,9%. Iš jų su molingu dumblu yra 45%, o su aleuritu ( vyraujanti frakcija 0,1- 0,01mm) 1,1% (2b pav.). Stipriai karbonatinės (daugiau nei 50% Ca CO3) sudaro 39,3%. Iš jų su smėliu (vyraujanti frakcija 1-0,1 mm) sudaro 23,3%. Su aleuritu ( vyraujanti frakcija 0,1-0,01mm)- 1,7 %. Su molingu dumblu ( vyraujanti frakcija 70% ) sudaro 40 %. Karbonatinės (30-50 % Ca CO3 ) sudaro 13,7 %. Visose šiose nuosėdose vyraujanti granulometrinė sudėtis yra molingas dumblas ( vyraujanti frakcija 70% ). Silpnai karbonatinės (10- 30 % Ca CO3) sudaro 0,2 %. Iš jų su filipsitu (mineralas) 100 %. Raudonas giliavandenis molis ( silpnai prisotintas geležies, 5- 10 % Fe ) sudaro 40,9%. Iš jų 100 % su filipsitu ( mineralas). Dugno nuosėdų kaupimosi greitį dažniausiai įprasta matuoti medžiagos sluoksnio storiu milimetrais, kuris susidaro per 1000 metų. Greičiausiai nuosėdos kaupiasi stambių upių priedeltiniuose rajonuose, kai kuriuose jūriniuose baseinuose, giliavandeniuose loviuose. Nevienodas sedimentacijos greitis lėmė ir tai, kad susidarė skiringo nuosėdų storio sluoksnis. Seisminiais- akustiniais metodais bei giluminiais gręžiniais nustatyta, kas Ramiejame vandenyne vidutiniškai yra susikaupęs 280 metrų sluoksnis. Be, to nuosėdų danga storėja artėjant link žemynų. Viena iš labiausiai paplitusių nuosėdinių medžiagų yra raudonieji giliavandeniai dumbliai. Jie dengia net pusę Ramiojo vandenyno dugno. Pjūvio kontinento šlaito papėdėje nuosėdinės storymės sluoksnis siekia iki 3-5 km. Terigeninės dugno nuosėdos užima nemažus okeanų plotus, kurie yra aplink sausumą. Ir tai yra didžioji dalis kontinento šelfo ir šlaito bei papedės. Vulkanogeninės nuosėdos, kurias sudaro šlako, pemzos, vulkaninių pelenų ir kitų vulkanizmo produktų sankaupos, plačiai juostomis supa Ramiojo vandenyno vulkanus, tačiau mano pjūvyje tokių nuosėdų nėra. 4 lentelė. Svarbiausių Pasaulinio vandenyno dugno nuosėdų paplitimas Dugno nuosėdų tipai Plotas, mln.km2 Viso ploto, % Foraminiferinės 140,7 38,8 Giliavandeniai raudonieji moliai 87,5 24,2 Terigeninės ir vulkanogeninės 68,1 18,8 Diatomės 29,3 8,1 Kitos 36,3 10 3.5 Klimatinės zonos ir sritys Ramusis vandenynas tęsiaisi beveik per visas klimatines zonas, todėl pagrindiniai jo vandens parametrai pasižymi nemaža kaita. Didžiausią įtaką vandenynui daro tropinis ir subtropinis klimatas, nes šiose juostose vandenynas plačiausias. Per visą mano pjūvį tęsiasi tik viena klimatinė zona- pietų pusrutulio tropinė zona (2c pav.). Joje vyrauja tropinės oro masės. Dažniausiai pučia rytų rumbų vėjai. akivaizdi sezoninė oro temperatūros kaira. Esant pusiu giedram dangui, vyrauja anticiklonai. Pjūvio zonoje ženklaiai viršija kritulius. Šioje zonoje didžiausias yra paviršinio vandens druskingumas. Taip pat pjūvio zonoje vyrauja nepastovūs vėjai. 4. Hidrologinė vandens storymės sezoninė kaita 4.1 Temperatūros pasiskirstymas Jūrų vandens temperatūra pradėta matuoti dar XVII a., kai tik buvo išrastas termometras. Tada ir paaiškėjo, kad paprastu termometru galima išmatuoti tik vandens paviršiaus temperatūrą. Nepaisant daugelio įvairių šalių bandymų, tik 1878 m buvo sukurtas apverčiamas termometras. Šis termometras tiko matuoti ir temperatūrai dideliuose gyliuose. Šiuolaikiniai termometrai leidžia nustatyti maksimalią, minimalią bet kurio vandens sluoksno temperatūrą 0,01°C tikslumu. Šiuo metu temperatūros matavimai atliekami ir aerokosminiais ( distanciniais) bei elektroniniais metodais. Kadangi giluminio vandens temperatūros matavimai gana sudėtingi, vertikalaus temperatūrų pasiskirstimo dėsningumai paaiškėjo tik XX a. Svarbiausias šaltinis, šildantis vandens paviršių, yra tiesioginė ir išsklaidyta saulės radiacija. Vandenynas šilumą gali gauti ir su krituliais, upių vandeniu, o ypač iš oro, su kuriuo vanduo visada turi tiesioginį sąlytį. Pjūvyje (3,4 pav. ) esantis vanduo šyla sorbuodamas didelio ilgio bangų atmosferos spinduliavimą. Pjūvio zonoje ir visoje planetoje vyksta nuolationė vandens ir atmosferos apykaita. Vasario mėnesį vandens temperatūra mano pjūvio zonoje būna žemesnė nei atmosferos, todėl virš vandens esantis oras, šilumą atiduoda okeanui.. Rugpjūčio mėnesį vandens temperatūra aukšesnė nei atmosferos, todėl šilumos srautas atitenka atmosferai. Tam tikrą įtaką šilumos balansui turi ir žemynų poveikis. Mano pjūvyje tai Australijos žemynas, kuris sušildo virš savęs esančią oro masę. Didžiulį šilumos kiekį vandenynas praranda garuodamas. Žinoma, kad iš Pasaulinio vandenyno per metus išgaruoja 452000 km3 . daugiausia jos prarandama vandenynų tropinėse srityse, kur labai didelį garavimą lemia tiek temperatūrų, tiek oro masių cirkuliacijos ypatumai. Pjūvio paviršiaus temperatūra yra pakilusi vasario mėnesį. Tai galima paaiškinti, kad šilumą itin gerai sugeria paviršinis vandens sluoksnis. Pjūvyje ( 3 pav.) matyti, kad šis sluoksnis nėra didelis, nes vanduo į gilesnius vandens sluoksnius patenka tik vertikalaus konvekcinio maišymosi dėka, kur ji ir vėl yra perskirstoma giluminių srovių. Pjūvio vandens temperatūra priklauso nuo šilumos balanso tarp gaunamos ir prarandamos šilumos kiekio. Kadangi nuo šilumos balanso priklauso daugybė globalinių reiškinių: deguonies apykaita tarp atmosferos ir vandens, klimato ypatumai, lokaliniai reiškiniai, vėjuotumas, atmosferos krituliai ir kt. Temperatūros pasiskirstymas okeano paviršiuje susijęs su Saulės radiacijos kiekiu ir todėl labiausiai priklauso nuo geografinės platumos. Pjūviuose matyti, kad temperatūra vandens paviršiai svyruoja labiausiai, o gilesniuose vandens sluoksniuose beveik nesiskiria. Vandens keitimosi amplitudės, palyginus su oro yra labai mažos. Jos per parą vidutiniškai siekia 0,5 °C. Metinė temperatūrų amplitudė yra gerokai didesnė. Ji labiau priklauso nuo sezoninio radiacijos balanso, srovių, vyraujančių įvairiose platumose vėjų. 4.1.1 Temperatūros pasiskirstymas vasario mėnesį Vidutinė vasario mėnesio temperatūra iki 500m gylio yra 19,3 °C (3 pav.), o rugpjūčio mėnesio (4 pav.) jau tik 17,5 °C. Tai susiję su Pietų pusrutulio sezoniškumu ( vasario mėnesį Pietų pusrutulyje- vasara, o rugpjūčio mėnesį- žiema). Pjūvių vandens paviršių pasiskirstymo pobūdį geriausiai parodo izotermų linijos. Vasario mėnesį didžiausia temperatūra yra 25 °C. O mažiausia iki 500m gylio- apie 7°C. Gilęjant temperatūra krenta ir artėja prie 2 °C. Didžioji vandens dalis iki 500 m gylio yra 18- 22 °C. Taip pat nemažą dalį sudaro 15 -18 °C temperatūros vanduo. Temperatūros esančios didesnės nei 22 °C ir mažesnės nei 15 °C sudaro tik apie 20 %. Prie Australijos žemyno krantų izotermos išlinksta labiau. Čia ir paviršinio ir gilesnio vandens temperatūra yra kai kuriuose vandens sluoksniuose aukštesnė nei artėjant link Pietų Amerikos žemyno, tokiuose pačiuose gyliuose. Ties Australijos žemynu nuo vandens paviršiaus iki 100 m gylio vandens temperatūra daugumoje yra aukštesnė nei 21 °C, o atitinkamai priešingoje pjūvio pusėje temperatūra vidutiniškai yra 20, 21 °C. Temepratūros skiriasi ryškiau tik gyliuose nuo 200m iki 500 m. Temperatūrų skirtumai iki 100 m nėra ryškūs, tačiau net ir tokius nedidelius skirtumus įtakoja Rytų Australijos srovė. 4.1.2 Temperatūros pasiskirtymas rugpjūčio mėnesį Rugpjūčio mėnesio temperatūrų pasiskirstymo skirtumai (4 pav. ) tarp pjūvio pradžios ( Australijos žemyno krantai) ir pjūvio pabaigos (120 ° v.ilg. ir 30 ° p.pl. ) iki 100 m gylio yra šiek tiek ryškesni nei vasario mėnesį. Ties Australijos žemynu temperatūra iki 100 m gylio siekia apie 20, 21 °C, o temperatūra priešingoje pjūvio pusėje siekia 18 °C. Didžiają rugpjūčio mėnesio vandens temperatūrų dalį sudaro 17- 20 °C temperatūra. Ji sudaro apie 70% viso pjūvio atstumo temperatūros iki 500m gylio. Giliau esančių vandens sluoksnių temperatūros tiek rugpjūčio tiek vasario mėnesių yra beveik vienodos ir artėja prie 2 °C. Iki 200 m gylio temperatūra yra beveik vienoda per visą pjūvį. Tai įtakoja ekvatorinė zona, saulės prietaka, vėjuotumas bei kitos priežastys. 4.1.3 TS stoties vertikalaus pjūvio temperatūros analizė vasario ir rugpjūčio mėnesį Vandens temperatūros kitimo priklausomybę vandens storymėje geriausiai apibūdina stratifikacijos kreivė (5a pav.). Ši kreivė parodo vandens temperatūros kitimą įvairiuose gyliuose. TS koordinatės 30° pietų platumos ir 170 ° rytų ilgumos. Vasario mėnesio kreivė prasideda ties vandens paviršiumi, kurio temperatūra 23 °C. Ši temperatūra yra aukštesnė nei rugpjūčio mėnesį ( 19°C ). Vandens temperatūrų skirtumas tarp rugpjūčio ir vasario mėnesių yra 4°C. Gilėjant iki 25m temperatūra vasario mėnesį sumažėja iki 22°C, o rugpjūčio mėnesio temperatūra iki 18 °C. 50 m gylyje temperatūra vasario mėnesį siekia 21°C, o rugpjūčio mėnesio temperatūra taip pat nukrenta vienu laipsniu. Nuo pat 100m iki 200 m rugpjūčio mėnesio temperatūra nekinta ji išlieka stabili- 16 °C. 300m gylyje temperatūra vasario mėnesį nukrenta iki 14 °C, o rugpjūčio mėnesį tame pačiame gylyje ji 1° C aukštesnė. Nuo 350 m gylio tiek vasario tiek rugpjūčio mėnesius vertikalus temperatūros pasiskirstymas išlieka toks pat, ir po truputį mažėja. Ties 500 m gyliu temperatūra siekia 9°C, o 1000 m gylyje- 6 °C. Prie dugno temperatūra pasiekia 2-3 °C. Temperatūros pasiskirstymą iki TS stoties dugno lemia paties paviršinio sluoksnio šiluma, kuri dėl konvekcinio maišymosi, srovių, bangavimo ir kitų dinaminių reiškinių paplinta visoje vandens storymėje. Pjūvio apykaitoje, kaip ir visame Pasauliniame vandenyne, didelę reikšmę turi dinaminiai reiškiniai, be kurių šilumos plitimas į gelmes būtų labai menkas. Dėl dinaminių reiškinių, paros ciklas jaučiamas iki 25-30m. Normali metinė temperatūros kaita jaučiamas iki 500m gylio, nors būna išimčių į vieną ir į kitą pusę. Po viršutiniu gerai bangų ir srovių išmaišytu vandens sluoksniu vasario mėnesį susidaro palyginti nestoras sluoksnis, kuriame didėjant gyliui, temperatūra kinta labai staigiai. Tai temperatūros šuolio sluoksnis, dažnai vadinamas termoklina. Po stipresnių bangavimų šis šuolis gali kiek susilpnėti ar visai išnykti. 4.2 Druskingumo kaita Vandenynų ir jūrų druskingumo klausimais susidomėta tik tada, kai atsirado gana tikslūs cheminės analizės metodai ir buvo imta organizuoti mokslines ekspedicijas. Per šias ekspedicijas paaiškėjo, kad druskų kiekis okeane nepriklauso nei nuo geografinės padėties, nei nuo gylio. Šiuo metu vidutinis Pasaulinio vandenyno druskingumas yra apie 34,73 ‰. Jūros vandenyje yra visų ištirpusių elementų, kurie šiandien žinomi Žemės planetoje. Kadangi skirtingų elementų tirpumas yra neveinodas, tai vienų junginių koncentracija yra didesnė, kitų mažesnė, o trečiųjų tokia maža, kad ji aptinkama tik jūros organizmuose, kurie akumuliuoja iš vandens šiuos junginius. Pasaulinis vandenynas pasižymi didžiule vientisa mase, palyginti nebloga jos apytaka ir specifiniu vandens balansu, kurio svarbiausia neigiama dalis yra garavimas. Šios ypatybės savo ruožtu lemia gana didelę okeaninio vandens mineralizaciją, druskų santykio vienodumą bei labai lėtą cheminės sudėties kaitą, vykstant geologinei raidai. Visus vandenyje ištirpusius komponentus siūloma skirti į grupes: 1) svarbiausi jonai. Tai jūros vandenyje ištirpusių chloridų, sulfatų, karbonatų ir kitų druskų jonai. 2) ištirpusios dujos. Tarp jų svarbiausios- deguonis, azotas, anglies dvideginis, sieros vandenilis ir kt. 3) biogeniniai junginiai. Juos sudaro tie mineraliniai junginiai, kurie Pasauliniame vandenyne fotosintežės dėka gali virsti organiniais. Biogeniniams junginiams, arba tiesiog biogenams, priskiriamos azoto, fosforo, kalcio, magnio druskos. 4) mikroelementai. Tai ištirpusios medžiagos, kurių koncentracija vandenyje yra mežesnė negu 1 ml/l. Jiems priskiriama: auksas, fluoras, nikelis, uranas ir kiti elementai, kartais vadinami mikrobiogenais- geležis, manganas, varis, cinkas, boras ir kt. Jie taip pat gyvibiškai reikalingi biologiniams procesams. 5) ištirpusios organinės medžiagos. Tai galutinai nesuirusios augalų bei gyvūnų liekanos, kurios iš paviršinės, apšviestos vandenyno zonos pamažu grimzta dugno link. Visų minėtų elemntų ir jų junginių kiekiai labai nevienodi. Didžiausia Pasauliniame vandenyne yra chloro, natrio ir sulfatų koncentracija. Pjūvyje yra daug daugiau natrio, magnio, ličio katijonų, sulfato anijonų neo gėlame vandenyje. Nustatyta, kad upių suneštų bendras druskų kiekis maždaug atitinka nuosėdomi virstančių druskų kiekį. Kadangi šios svarbiausios valanso dalys išsilygina, bendras druskų balansas išlieka stabilus. dDėl šios priežasties atvirame vandenyne druskingumas, ypač paviršiuje, priklauso nuo išgaravusio ir krituliais iškritusio vandens kiekio santykio. Tai lemia kliamto ypatumai. Druskingumą taip pa reguliuoja ir ledas. Ledui susidarant druskos išstumiamos į vandenį, o tirpstant išsiskiria gėlas vanduo, kuris sumažina paviršinio vandens sluoksnio druskingumą. Vandens druskingumas kaip ir kituose vandenynuose priklauso nuo kritulių kiekio ir garavimo santykio. Subtropinėje juostoje druskingumas viršija 35‰, Pietų pusrutulyje jis didesnis ir siekia kai kuriuose srityse 36,5 ‰. Netoli ekvatoriaus druskingumas mažesnis (34,5 ‰ ie mažiau), aukštųjų platumų juostose yra 32 ‰ (šiaurėje) -33,5 ‰ (pietuose). Kadangi atviro vandenyno druskingumą lemia vandens balansą reguliuojantys klimato veiksniai, jis turi platuminį pobūdį. Šių juostų pasiskirstymą vandenynų paviršiuje parodo izohalinos, t.y.linijos, jungiančios vienodo druskingumo taškus. 4.2.1 Vasario mėnesį Vasario mėnesio (6 pav. ) vidutinis druskingumas pjūvyje yra 34,9 ‰. Ties vandens paviršiumi druskingumas siekia 35,5 ‰. Pjūvyje toks druskingumas vasario mėnesį užima apie 45%. Leidžiantis gilyn druskingumas iki 200-300 m mažėja tik kai kuriuose vietose ir daugumos vandens sluoksnių druskingumas sudaro 35 ‰. Pria Australijos žemyno krantų jis yra apie 35,5 ‰, o artėjant link 120 ° vakarų ilgumos jis sumažėja iki 35 ‰. Druskingumas leidžiantis gilyn taip pat neženklaiai mažėja iki 34,7 ‰. 4.2.2 Rugpjūčio mėnesį Rugpjūčio mėnesio (7 pav.) vidutinis pjūvio druskingumas siekia 34,‰. Tai yra toks pat druskingumas kaip ir vasario mėnesį. Didžiają paviršinio vandens dalį sudaro gan druskingas- 35,5 ‰ vanduo. Tokio druskingumo vanduo užima apie apie 90 % iki 500 m gylio. Pjūvyje nėra ryškaus skirtumo tarp druskingumo prie Australijos žemyno krantų ir einant į vakarus nuo jo. Tik kai kuriame gylyje druskingumas skiriasi per 0,2 ‰. Einant gilyn druskingumas nuo 1000m visiškai nesiskiria ir net susivienodina. Rugpjūčio ir vasario mėnesių druskingumas yra didesnis nei ekvatoriaus druskingumas Ramiojo vandenyno zonoje (34,04 ‰). Tai lemia aukštos tropinių vandenų temperatūros ir garavimą skatinantys pasatiniai vėjai. taip pat didelę reikšmę druskingumo poyčiams turi ir vandenynų srovės: šiltosios padidina druskų koncentraciją, o šaltosios- sumažina. Metinės druskingumo kaitos amplitudės nėra didelės. Atvirose Ramiojo vandenyno akvatorijose jos ne didesnės kaip 0,1- 0,2 ‰. Tiesa, priekrantinėse dalyse ši amplitudė padidėja iki 1 ‰, o prie upių žočių iki 5- 10 ‰. Be to, druskingumo kaitos amplitudė visada didžiausia paviršiuje, o gilėjant eina mažyn: 2000m ji yra apie 0,04 ‰, o 3000 m gylyje neviršija 0,02 ‰. Ramiajame vandenyne nėra didelis druskingumas, nes tai lemia globalinė garais prisotinta oro masių cirkuliacija. Vidutinėse platumose oro masėms, prisotintoms garais Ramiajame vandenyne, Pietų pusrutulyje kelią pastoja Andų, o Šiaurės pusrutulyje Kordiljerų kalnų grandinės, ir krituliai lieka Ramiajame vandenyne. Taip pat žemose platumose iš Atlanto vandenyno išgaravęs vanduo per Panamos sąsmauką šiaurės pasatų pernešama į Ramujį vandenyną ir tai mažina jo akvatorijų druskingumą. 4.2.3 TS stoties vertikalaus pjūvio druskingumo analizė vasario ir rugpjūčio mėnesį Svarbiausia sąvybė druskingumo vertikaliam pasiskirstymui - druskingumą okeano vandens masė įgija būdama paviršiuje , todėl nuo paviršinio sluoksnio labai priklauso vandenyno, ar kurios nors akvatorijos visos vandens masės sąvybės. Druskingumas, kaip ir šiluma, į gelmes plinta maišantis vandeniui. Gan druskingas vanduo iš Atlanto vandenyno Dreiko sąsiauriu, ir iš Indijos vandenyno aplink Australiją paplinta Ramiajame vandenyne, prarasdami savo šilumą. Toks vanduo atpažįstamas tik pagal šiek tiek aukštesnį druskingumą. Vertikalioje druskingumo (5b pav.) kreivėje matome, kad rugpjūčio mėnesį paviršiniuose vandenyse druskingumas buvo didesnis nei vasario mėnesį. Druskingumas rugpjūtį sudarė 35,5 ‰, vasario mėnesį- 35 ‰. Abiejų mėnesių druskingumas nesiskyrė nuo paviršinio net iki 200 m gylio. Nuo 200m gylio druskingumas rugpjūčio mėnesį pradeda šiek tiek mažėti, ir 300m gylyje siekia 35,00 ‰. Tame pačiame gylyje vasario mėnesio druskingumas vis dar buvo 35 ‰. Ties 350m gylio, druskingumas tiek vasario, tiek rugpjūčio mėnesį susivienodina ir siekia 34,75 ‰. Nuo šio gylio druskingumas nesiskiria priklausomai nuo mėnesio. 34,75 ‰ druskingumas išlieka iki 500 m gylio. Vėliau jis po truputį pradeda mažėti. Ties 1000m gylio riba druskingumas- 34,65 ‰, o 2000 m gylyje siekia- 34,6 ‰. Ties pjūvio dugnu druskingumas yra apie 34,6 ‰- 34,5 ‰. Vertikalus druskingumas kinta dėl tų pačių priežaščių kaip ir paviršiuje. Vanduo pradeda grimzti ir prasiseda konvekcinis maišymasis, kai dėl padidėjusio garavimo paviršiuje druskingumas padidina vandens tankį. Konvekcija vyksta kol visame sluoksnyje druskingumas išsilygina. Konvekcijos apimto apatinio sluoksnio riboje gali susidaryti druskingumo šuolio sluoksnis. Jo gradientas nėra didelis. Pasikeitus gyliui 1m, druskingumas pakinta tik tūkstantąja promilės dalimi. 5 Išvados Atlikus Ramiojo vandenyno pjūvio analizę, sužinojau daug naujos informacijos apie pjūvyje nr.27 esančias Tasmano ir Fidžio jūras. Sužinojau jūrų gylius, plotus, kokią įtaką turi Ramiajam vandenynui ir mano pjūviui. Taip pat įgijau žinių apie Kermadeko lovį, Naujosios Kaledonijos dubumą, Norfolko kalnagūbrį, Lordo dubumą ir pakilumą. Įsisavinau Ryų Australijos srovės įtaką mano analizuojamam pjūviui. Aprašiau Ramujį vandenyną, kuriame yra mano nagrinėjamas pjūvis. Referate atskleidžiau ir aprašiau geomorfologinius elementus, tektoninius elementus, kaip jie susidarė ir kokią reikšmę turi ne tik mano analizuojamame Ramiajame vandenyne, bet ir Pasauliniame. Taip pat užfiksavau ir aprašiau pjūvio dugno nuosėdas, jų paplitimą ir išsidėstymą, sedimentacines sąlygas. Daug darbo ir kruopštumo reikalavo pjūvių hidrologija. Vasario ir rugpjūčio mėnesių fizinių sąvybių apibūdinimas- temperatūros ir druskingumo pasiskirstymas vandens storymėje, temperatūrų ir druskingumo paplitimo aprašymas, bei jų įtaka Ramiajam vandenynui. TS stoties vertikalaus druskingumo ir temperatūros pasiskirstymo vandens storymėje aprašymas ir analizavimas taip pat buvo nelengva užduotis. Klimatinės zonos aprašymas, jos paplitimas bei išsiaiškinimas kaip ji veikia Ramųjį vandenyną referate taip pat buvo atskleista. Rašydama šį referatą susidūriau su sunkumais, nes ne visais klausimais galėjau rasti reikiamos informacijos. Rašant referatą neužteko mano turimų žinių, todėl rėmiausi knygomis, atlasais ir paskaitų medžiaga. Surinkta informacija padėjo detaliai ir išsamiai atlikti pjūvio profilius ir tiksliai parašyti šį referatą. Referatas apibendrino savarankiško darbo įgūdžius ir dalinai parodė teorines žinias bei pasirengimą egzaminui lygį. Literatūros sąrašas 1. Rimas Žaromskis „ Okeanai, jūros, estuarijos“. 2. Rimas Žaromskis „ Vandenynai ir mes“. 3. Egidijus Trimonis „ Jūrų ir vandenynų geologija“. 4. Ramiojo vandenyno atlasas.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!