Frydrichas Nyčė ir jo idėjos

2 ĮVADAS Senovės graikai filosofais vadino žmones, mylinčius išmintį (gr. phileo – myliu, sophia – išmintis), o filosofija jiems reiškė mokymą apie pasaulio visumą, jo pažinimo galimybes. Šiandien filosofija suprantama kaip mokslas, tiriantis gamtos, visuomenės ir mąstymo raidos visuotinius dėsnius. Filosofija susijusi su teisybės ieškojimu. Tačiau filosofijos tikslas yra ne ,,ši tiesa“ ar ,,ta tiesa“, ,,mano tiesa“ ar ,,tavo tiesa“, o tikroji Tiesa. Filosofijos tėvyne pelnytai laikoma Graikija. Čia gyveno ir mąstė daugybė garsių filosofų, kurių mintimis remiamės iki šiol. Filosofija gyvavo ir vystėsi kartu su žmonija. Kiekviena tauta turi savitą mąstymo būdą, kuris atsiskleidžia per filosofiją. Tačiau filosofijos istorikai remiasi rašytiniais šaltiniais. Jeigu ieškotume panašumų tarp įvairių epochų, mąstytojų kūrybos, jų rastume. Vienos tautos darė įtaką kitoms. Vieni mąstytojai atrodo patrauklūs, kiti – ne. Bet ir ,,nepatrauklieji“ atstovavo savo epochai, rodė jos sopulius, grūmėsi už tam tikrų idealų įtvirtinimą. Graikų kalbos žodis ,,filosofas“ yra žodžio sophos (išminčius) priešingybė. Jis reiškia ,,mylintis pažinimą“, skirtingai nuo to, kuris, įgijęs pažinimą, vadina save ,,žinančiuoju“. Ši žodžio reikšmė išliko iki mūsų dienų: tiesos ieškojimas, o ne tiesos žinojimas yra filosofijos esmė. Filosofuoti – tai būti kelyje. Klausimai filosofijai svarbesni negu atsakymai: kiekvienas atsakymas virsta nauju klausimu. Mąstytojo neaplenkia epochos dvasia: jis išgyvena džiaugsmą ir neviltį. Filosofą visada drasko išorinės jėgos ir vidiniai impulsai. Asmeninės nuoskaudos jį šokiruoja, verčia susimąstyti. Vargu ar paprasčiausias įvykių stebėtojas yra ką nors vertingo parašęs. Tačiau šie dalykai realiame gyvenime nėra akivaizdūs: vienas grumiasi dėl savo teisių atvirai, kitas slepia nuoskaudą ir ,,keršija“ visuomenei savo raštais. Žmogų veikia ne visas pasaulis, o tik maža jo dalelė, su kuria jis susiduria. Kiekviena epocha visada prieštaringa. Joje gyvenantys žmonės taip pat skirtingi. Tie, su kuriais bendrauja mąstytojas, vienaip ar kitaip skatina jo kūrybą. Filosofo herojus – epocha. Filosofai kūrė idealių visuomenės santvarkų modelius, nes esama tvarka jų nepatenkino. Visų šių modelių pagrindas – objektyvi tikrovė. Kuriami idealių santvarkų modeliai atspindėjo kūrėjo lūkesčius. Tad kiekvienas modelis tam tikru aspektu yra teisingas. Vienose epochose buvo nagrinėjamos anksčiau suformuluotos idėjos, kitose vyravo pirmtakų darbų neigimas. Bet pripažinti naujas idėjas galima tik tada, kai senosios visiškai išsenka. Kiekviena epocha turi savo idėjų skelbėjus. Tyrinėjant mąstytojų gyvenimą, aiškėja, kad dažniausiai jie gimsta tautose, kurias labiausiai paliečia laiko tragizmas. Kiekvienas mąstytojas - savotiškas keistuolis, kuriam neaišku tai, dėl ko kiti net nesusimąsto. Tačiau jis išjudina sustabarėjusius protus. Ir galbūt didžiausias jo laimėjimas yra tai, kad žmonės kartais staiga susimąsto: kaip mes iki šiol nesupratome tokio akivaizdaus dalyko? Ne tiek daug mąstytojų sulaukė tokio dėmesio ir kritikos, įvairiausių kūrybos interpretacijų kaip Frydrichas Nyčė (Friedrich Nietzsche, 1844-1900). Tai buvo vienas prieštaringiausių XIX amžiaus mąstytojų, o jo kūryba šiandien susilaukia vis naujų leidimų, tebėra skaitoma, cituojama, dėl jos diskutuojama. Kai kada jo žodžius ir vardą galima pamatyti išrašinėtus ant sienų Amerikos ar Prancūzijos miestuose. 1968 metų studentų maišto dienomis greta gausybės grafitų būdavo ir tokių užrašų: ,,Dievas mirė – Nyčė”, ir greta replika: ,,Nyčė mirė – Dievas”. Bent jau antrąją dalį galėtume laikyti tiesa, jeigu ne filosofo ,,pomirtinio gyvenimo” faktas. `Ir šiandien tebėra neaišku, kur jis tyčiojasi iš skaitytojų , o kur nuoširdžiai dėsto savo pažiūras. F.Nyčė – vokiečių filosofas, gyvenimo filosofijos atstovas, siekęs permąstyti daugiau kaip per du tūkstančius metų susiklosčiusią moralės sampratų tradiciją. Filosofo vardą gaubia daugybė legendų. Jis buvo labai silpnos sveikatos, patyrė daug fizinių traumų, kartu žavėjosi jėga, fiziškai stipriomis asmenybėmis, niekino paliegėlius. Šis gyvenime labai mandagus žmogus propagavo grubumą. Jis – griežčiausias antisemitizmo* kritikas, nevertinęs vokiečių, bet nacistams tai nekliudė paskelbti jo savo idėjų tėvu. Ar nesutapatintos F. Nyčės sukurtojo literatūrinio herojaus ir jo paties pažiūros? Jas atskirti nėra lengva. Kurį laiką Nyčės idėjomis buvo arba vien nekritiškai žavimasi, arba jos buvo besąlygiškai atmetamos, o nuo XX amžiaus pradžios jos ima daryti vis didesnę įtaką. Jo įvairialypės teorijos su akivaizdžiais prieštaravimais panėši į patį ,,gyvenimą”, kuriam jis nori nubrėžti tikslą. Jis, aistringas žemiškojo gyvenimo pranašas, kuris ragina žmones patiems teikti prasmę gyvenimui ir pasauliui, ir S. Kierkegaardas,kaip tik šie mąstytojai kol kas yra paskutiniai didieji ,,gyvenimo filosofai . Frydrichas Nyčė tebėra tarp mūsų savo kūriniais; sakytume, jo buvimas dabar juntamas net labiau nei tada, kai dar kūrė. ,,Žmogaus ir antžmogio’’ autoriui, paskutinius dešimt gyvenimo metų nugrimzdusiam į beprotybę, nebuvo lemta pasidžiaugti šlove, kurios susilaukė jo raštai. F. Nyčė gimė 1844 m. netoli Leipcigo patriarchalinėje šeimoje. Jo tėvas, kilęs iš pastoriaus šeimos, gilinosi į teologiją, labai gerbė Prūsijos karalių ir jo garbei pavadino sūnų Frydrichu. Motina taip pat buvo pastoriaus duktė. Būsimojo mąstytojo šeima išsiskyrė nepaprastu religingumu ir didele meile muzikai. Būdamas penkerių metų, Frydrichas neteko tėvo.Motina su mažamečiais vaikais persikėlė į savo tėviškę. Senelės namuose berniukas atsidūrė visiškoje moterų – motinos, senelės, tetų, jaunesniosios sesers – globoje. Jos buvo labai religingos ir rigoristės*. Namų aplinka, tas beribis religingumas erzino mažąjį Frydrichą ir žadino priešiškumą. Vaikas augo bedieviu. Tačiau savo jausmus ir mintis buvo priverstas slėpti, nes jo samprotavimai sukeldavo namuose tiesiog isterijos priepuolius. F. Nyčė atsidūrė vienoje iš garsiausių Vokietijos gimnazijų, kurioje kažkada mokėsi poetas F.G.Klopštokas, filosofas J.G.Fichtė, istorikas L.Rankė, rašytojai romantikai Novalis, broliai Šlegeliai. Čia F. Nyčė gavo gerus klasikinių, prancūzų ir anglų kalbų pagrindus, išsamiai susipažino su vokiečių literatūra. Be to, jaunasis F. Nyčė domėjosi muzika ir mėgo ją.Gimnazijoje jis susidraugavo su P. Desenu, kuris vėliau tapo garsiu indų filosofijos tyrinėtoju. Dvidešimtmetis F. Nyčė atvyko į Bonos universitetą studijuoti teologijos ir filosofijos. Polinkis į muziką įtraukė jį į muzikinį studentų gyvenimą. Būsimasis mąstytojas domėjosi poezija ,filosofija ir ypač graikų literatūra. O 1865 m. į jo rankas pakliuvo A. Šopenhauerio veikalas ,,Pasaulis kaip valia ir vaizdinys’’, padaręs visam gyvenimui didžiulį įspūdį. 1866 m. prasidėjo prūsų-austrų karas, ir 1867 m. rudenį F. Nyčė pašaukiamas atlikti karinės tarnybos.Bet pirmomis dienomis jį ištiko nesėkmė: nukrito nuo arklio ir nusilaužė koją. Jaunuolio karinė tarnyba taip ir baigėsi, jis buvo nuo jos atleistas Įsikūręs Leipcige, F. Nyčė pradėjo planuoti disertaciją apie I. Kanto filosofiją. Pasirenkant temą, didelę įtaką turėjo neokantininkas O.Langė. Tuo metu F. Nyčė susipažino ir susidraugavo su kompozitorium R. Vagneriu, kuris jau seniai žavėjo mąstytoją. Dabar R. Vagneris jam tapo aukščiausiu autoritetu. Ir R. Vagneris, ir F. Nyčė buvo ištikimi A. Šopenhauerio gerbėjai. Pamažu jaunasis mąstytojas atsidūrė vokiečių kultūrinio gyvenimo centre. Jis garsėjo kaip nepaprastai gabus jaunuolis.Bazelio universitetas pasiūlė F. Nyčei dirbti graikų kalbos ir literatūros katedroje, nors jis dar neturėjo daktaro diplomo.Greitai Leipcigo universitetas jam suteikė daktaro vardą už parašytus darbus.Mąstytojas tapo Bazelio universiteto profesorium.Vėliau pradėjo čia dėstyti ir filosofiją. F. Nyčė atsisakė Prūsijos pilietybės ir tapo Šveicarijos valdiniu. Bazelyje filosofas sulaukė visuotinio pripažinimo, susidraugavo su žymiausiais kultūros veikėjais. Garsios knygos ,,Italijos kultūros atgimimas” autorius J. Burkhartas paskatino mąstytoją tyrinėti kultūros istoriją. Gyvendamas Šveicarijoje, F. Nyčė tebedraugavo su R. Vagneriu ir jo šeima. Bet pamažu draugystė nutrūko. Abu kūrėjai nesutarė dėl vokiečių tautos vaidmens pasaulio kultūroje. Kompozitorius vokiečių kultūrai teikė išskirtinę reikšmę, o F. Nyčė nepripažino šią kultūrą esant vertingą. Be to, R. Vagneris grįžo prie tikėjimo ir bažnyčios, o mąstytojas pasmerkė tokį žingsnį ir apkaltino garsųjį kompozitorių konformizmu*. Asmeninė šių garsių kūrėjų nesantaika peraugo į kūrybinę. Anksčiau F. Nyčė nepaprastai žavėjosi R. Vagnerio kūriniais, o dabar pradėjo žiauriai juos kritikuoti. Filosofas vadovavosi principu ,,arba – arba”. Dėl tokio savo kategoriškumo jis įgydavo nemaža priešų. Apskritai šiam žmogui puikiai sekėsi akademinė karjera, bet visiškai nesisekė asmeninis gyvenimas. 1870 m. prasidėjo prancūzų-prūsų karas, po kurio buvo suvienyta Vokietija. F. Nyčės sieloje prabilo ,,vokiečio pareiga”, ir jis, pasiprašęs atostogų, išvyko į frontą sanitaru. Bet ir šį kartą mąstytoją ištiko nesėkmė: po poros savaičių jis sunkiai susirgo, ir liga nebeišleido jo iš savo glėbio visą gyvenimą.Grįžęs į Bazelį, F. Nyčė daug dirbo, rašė vieną knygą po kitos. Tačiau progresuojanti liga privertė filosofą 1877 m.atsisakyti profesūros Bazelio universitete ir atsiduoti tik kūrybai. 1889 metais prasideda krizė ,proto aptemimas, besitęsęs iki pat jo mirties 1900 metais. Taigi jo kūryba priklauso dar XIX amžiaus septyniasdešimtiesiems ir aštuoniasdešimtiesiems metams. Esminiais dalykais jis yra priešingas tam laikui , ypač tai pasakytina apie to periodo Vokietiją: jis priešingas sočiai, filisteriškai*, savimi patenkintai buržuazijai, kuri tikrą jos kultūrą iškeičia į išorinę politinę bei ūkinę valdžią. Tačiau jo mąstymas turi ir savo laikmečio bruožų: tiesos suvokimą, siekį žvelgti į pasaulį ,,realistiškai”, nors čia pat lengvai puolama idealizuoti natūralistiškai traktuojamą žmogaus prigimtį. Natūralistinį romantizmą, kylantį iš šalto realizmo, už kurio slypi romantinis didybės ilgesys, aiškiai rodo Nyčės jėgos ir vyriškumo kultas, turintis neabejotinų feministinių bruožų. F. Nyčės kūryboje galima išskirti du laikotarpius: pirmąjį – iki 1880 m., kai jis, veikiamas R. Vagnerio ir J. Burkharto idėjų, daugiausia domėjosi kultūros problemomis, ir antrąjį, kada F. Nyčė kūrė savo filosofinę koncepciją, pagrįstą antžmogio kultu, kuri iki šiol labai įvairiai interpretuojama. Filosofas stengėsi atsiriboti nuo vokiečių kultūros poveikio.Jis net teigė, jog jo gyslose tekąs lenko kraujas, bet mąstytojo kūrybos tyrinėtojai paneigė šią versiją. F. Nyčė sukūrė ją tik norėdamas pabrėžti savo nepriklausomybę nuo vokiečių kultūros. Paskutiniaisiais F. Nyčės gyvenimo metais, kai jis dėl ligos nepajėgė viešai ginti savo pažiūrų, ir ypač po jo mirties buvo daug spekuliuota šio mąstytojo vardu. Tad reikia paminėti ir filosofo seserį Elžbietą, kuri suvaidino nemažą vaidmenį interpretuojant jo veikalus. Elžbieta buvo ištekėjusi už aršaus antisemito ir nacionalisto B. Forsterio. F. Nyčė nepritarė šioms jungtuvėms.Brolio ir sesers santykiai stipriai atšalo. Tačiau greit Elžbieta tapo našle, o Frydrichas sunkiai susirgo.Sesuo slaugė mąstytoją ir tvarkė jo rankraščius. Elžbietos pasaulėžiūrai daug įtakos turėjo jos vyras. Po B. Forsterio mirties ji visą gyvenimą buvo nacionalizmo , o vėliau ir nacionalsocializmo šalininkė. Tad, remdamasi savo principais ji interpretavo ir brolio kūrybą.Tyrinėtojai nustatė, kad Elžbieta suklastojo kai kuriuos F. Nyčės laiškus ir ,,sutvarkė“ neužbaigtą rankraštį ,,Valia valdyti“ , kurį filosofas rašė nepakildamas iš patalo.Todėl , aptariant kūrybinį F. Nyčės palikimą, svarbu skirti paties mąstytojo mintis ir jo sesers bei jos vienminčių siūlomas pažiūras. Tais laikais filosofijoje, kaip ir visame gyvenime, viskas dar atrodė tikra, nusistovėję ilgam. Buvo aišku, kad filosofija evoliucionuoja, bet revoliucija jai negresia. Tačiau buvo ir tokių, kurie numatė perversmą, tuometinės filosofijos ir visos kultūros griuvimą. Nyčė rašė: ,,Aprašau tai, kas ateis, kas negali neateiti, - nihilizmo* įsiviešpatavimą“. Jis turėjo galvoje ,,visų dogmų griuvimą“: kai sunyko senas tikėjimas ir moralė, laikanti žmoniją tam tikros tvarkos rėmuose, tai ,,nieko nebėra teisinga ir viskas galima“. Nyčės manymu, mus ištiko gili krizė – gyvename pasaulyje, kuriame tradicinės vertybės praranda savo reikšmę ir tuo pačiu nebėra įpareigojančios. Jį domino ir slėgė dvilypė žmonių prigimtis.Nuo mažens jis matė žodžių ir veiksmų neatitikimą krikščionių gyvenime. Pagrindinę kaltę dėl kultūros žmogaus žlugimo Nyčė suverčia krikščionybei, ,,vergų sukilimui moralėje“.Veikaluose ,,Anapus gėrio ir blogio“ (1886) ir ,,Apie moralės genealogiją“ (1887) pirmiausia skiriami du vertinimo būdai arba moralės: tai pirmykštė, aristokratiška riterių moralė, kuri trykštantį jėga bei gyvybingumu laiko ,,geru“ ir natūraliai nuskirtu valdyti ir jam pajungia liguistą ir silpną kaip ,,blogą“. Antroji – tai iš pavergtųjų, trokštančių valdžios, iš pavydo kupino ,,ressentimento“, t.y. nuoskaudos, pagiežos, neapykantos, keršto išauganti demokratiška kunigų moralė, kuri silpną ima vertinti kaip ,,gerą“, o stiprų laiko ,,blogu“. Pasakymas ,,Anapus gėrio ir blogio“ reiškia, kad reikia sugrįžti prie tų pradinių vertinamųjų ,,gėrio“ ir ,,blogio“ reikšmių.Kokios yra tikrosios vertybės? Kas yra gėris ir blogis ? Tai – tradiciniai filosofijos klausimai, apie kuriuos daug kalbėta ir rašyta nuo antikos iki mūsų laikų. Tačiau apskritai gėrio ir blogio problema nė kiek nepaaiškėjo. F. Nyčė savo pažiūras į šias ir kitas problemas išdėstė veikaluose ,,Štai taip Zaratustra kalbėjo“ (1883 -1884), ,,Stabų saulėlydis“ (1889) ir kituose darbuose. Moralės kategorijas, anot mąstytojo , suformulavo žmogus, ir šis jomis operuoja priklausomai nuo konkrečios situacijos.Svarbiausia mūsų veiklos varomoji jėga – savisaugos instinktas. F. Nyčės pažiūroms nemažą įtaką turėjo Č. Darvinas. Mąstytojas Č. Darvino suformuluotą kovos dėl būvio koncepciją perkėlė į žmonių visuomenę.Visuomenėje,aiškino Nyčė ,turėtų veikti natūralus atrankos dėsnis. Bet, deja, pasak mąstytojo, taip nėra, nes silpnieji susivienija kovai prieš stipresniuosius ir juos nugali.Todėl žmonija nežinanti pažangos (evoliucijos). Viena svarbiausių Nyčės etikos kategorijų - ,,valia valdyti“. Iš visų ,,valios valdyti“ apraiškų Nyčė vertino tik atsiveriančios laisvės ir saviraiškos galimybę. ,,Valia valdyti“ – tai sugebėjimas įveikti bejėgiškumą ir išsilaisvinti iš baimės, prietarų, nekritiško tikėjimo, bandos instinkto. F. Nyčė siekė apnuoginti žmogų, parodyti tikrąją jo esmę. Mąstytojo devizas kvietė būti tokiems, kokie esame.Žmogaus egzistenciją lemia instinktas išsaugoti save, peraugantis į instinktą valdyti kitus. To ar kito instinkto dominavimas nusakąs žmogaus vietą tarp kitų. Tuos, kuriuose dominuoja siekimas valdyti, filosofas pavadino antžmogiais. Jiems ,,siekimas valdyti“ esąs svarbesnis už instinktą ,,išsaugoti save“. Mąstytojas teigė, jog visa, kas egzistuoja, tėra valios valdyti apraiška.Kovoje dėl būvio vieni tampa valdančiaisiais – antžmogiais, kiti – valdomaisiais – banda. Šie faktoriai esą lemia ir veiklos motyvus: antžmogis vadovaujasi principu ,,aš taip noriu“, bandos narys -,, jis“ taip nori“. Šia koncepcija F. Nyčė grindė ir žmogaus auklėjimo teoriją – stipriuosius išugdo stiprieji. Savo darbe ,,Štai taip Zaratustra kalbėjo“ (1883 – 1884) Nyčė antžmogį prilygina jūrai ir žaibui iš juodo debesies. Žmogus iš prigimties nesąs nei stiprus, nei tobulas. Ką jis laiko savo siela, yra tik ,,skurdas, purvas, malonumas menkas“. Tačiau kiekvienas gali būti tuo, kuo jis potencialiai gali tapti, - jei pasiryš, jei rizikuos, jei ,,eis lynu“. Nyčės pasiūlyto ,,vertybių pervertinimo“ naujumas ir paradoksalumas tas, kad estetinės kūrybos principus jis pritaikė etinėms vertybėms. Nyčė pasiūlė kurti save iš naujo, atsisakyti nusistovėjusių moralės štampų. Silpnas žmogus visada esąs šališkas, jis – savo gamtinių impulsų įkaitas. Savikūra negali būti paremta vien spontaniškumu. Pirmiausia reikia suteikti savo charakteriui stilių. Tai didelis ir retas menas, teigia Nyčė. ,,Valia valdyti“ – tai kūrybinė jėga. Galingi žmonės – kūrėjai, nenorintys paklusti nusistovėjusioms taisyklėms. ,,Kas yra gera?“ – klausia Nyčė. Ir atsako: ,,Visa, nuo ko žmoguje didėja jėgos, valios valdyti, galybės jausmas“. O bloga? ,,Viskas, kas kyla iš silpnumo“, - atsako jis. Save Nyčė laikė aristokratu, be to, jo misija parengti žmogų antžmogio atėjimui. Antžmogis – tai žmogus panašus į gyvulį, nes jis atsisako moralės. Antžmogis – tai viltis išlikti žmogui, jis yra žemiškojo pasaulio prasmė. Antžmogis panašus į tyrą jūrą, o žmogus į užterštą upę, kuri suteka į jūrą, todėl antžmogis nauja žmogiška kokybė. Žmogus yra tarpinė grandis tarp žmogaus ir gyvulio. Pagrindinis žmogaus tikslas – padaryti save antžmogio seneliu ar protėviu. Nyčė atskleidė įvairias žmonių aistras. Jis šaipėsi ne tiek iš silpnųjų, kiek iš demagogų. Antžmogiui demagogija svetima. Jis elgsis natūraliai ir tiesiog vadovausis principu ,,aš taip noriu“. Nors antžmogis veikia ,,anapus gėrio ir blogio“, bet jis skiriasi nuo bandos tuo, kad nesidangsto jokiomis frazėmis apie žmogaus pareigas , kilnumą. Jis mėgsta ir gerbia drąsius, o niekina bailius.Vienintelė moralės norma, kurios privalo laikytis antžmogis, - tai duoto žodžio tesėjimas. Bandos nariui žodis nėra vertybė. Antžmogis – individualybė, nepripažįstanti jokio autoriteto. Zaratustra, - pasakojo Nyčė, - sutiko žmogų, kuris prisipažino jam, jog esąs jo sekėjas. Zaratustra jam atkirto: ,,Geriau nieko nežinoti, negu ką nors pusiau žinoti! Geriau būti kvailiui negu išminčiui, pamėgdžiojančiam kitą!” Antžmogis visada esti tik savimi. Jis nepadeda kitam, nes žino, jog didžiausia bėda – būti skolingam. Antžmogis visada laisvas nuo sąžinės priekaištų. Filosofas apgailestavo, kad nesutiko nė vieno didaus vyro. Dėl to jis ir sukūrė tokio vyro idealą – Zaratustrą, savo išminties jėga priverčiantį visus paklusti. Nyčės evangelija buvo fiziškai ir dvasiškai stiprių individų apologija*. Būtent tokie žmonės – tikrieji kūrybiškų žygdarbių herojai – turi sudaryti valdžios elitą ir valdyti visuomenę, nes jie yra jos egzistavimo pagrindas. Šių individų didybė reiškiasi ne valdžios vykdymu ir neišsipildo politinės veiklos sferoje. Antžmogis yra tik tas, kas pranoksta žmogiškąją menkybę, iškyla virš esamo žmogaus padėties varganumo ir kuria naują kultūrą. Toks kūrybiškas individas buvo Nyčės Zaratustra – filosofas, menininkas, šventasis, valios siekti galios kupinas Naujasis Dionisas. Atgaivindamas antikinį Dioniso mitą, Nyčė buvo įsitikinęs, kad grįžta prie užmiršto motyvo, kuris gali visą tą purvą paversti į auksą. Kartais Nyčė netikėjo savo aprašyto idealaus žmogaus – antžmogio – realumu. ,,Žmogus, koks jis privalo būti, - mums skamba taip kvailai, kaip medis, koks jis turi būti“, - teigė mąstytojas. Žmogui būdinga meilė ir neapykanta, dėkingumas ir kerštas, gerumas ir pyktis, teigimas ir neigimas, ir visos šios savybės viena su kita susijusios. Filosofas pabrėžė, kad didžiausia žmonių yda yra polinkis slėpti savybes, kurias įprasta viešai vertinti neigiamai.Tokioje situacijoje žmogus elgiasi nenatūraliai, jis tampa paties susikurtų koncepcijų vergu. Taip prasideda žmogaus degradacija. Mąstytojui žmonijos istorija – nuolatinė kova dėl valdžios. Ši kova – istorijos raidos varomoji jėga. Todėl karą Nyčė aiškino kaip normalią žmonijos būseną, o taiką – kaip pasiruošimą karui. Demokratiją mąstytojas traktavo kaip silpnųjų susivienijimą prieš stipriuosius. Todėl ji paneigianti natūralius gamtos principus. Filosofas griežtai kritikavo krikščionybę, nes ši atstovaujanti silpniesiems, ginanti jų interesus ir neleidžianti pasireikšti antžmogiams. Taip krikščionybė esą prisidedanti prie kultūros nuosmukio. ,,Valios valdyti“ autoriui krikščionybė yra vergiško mentaliteto raiška, o jos tiesa – pavydo, nuoskaudos, baimės ir agresijos jausmai, kitaip tariant – nepasitenkinimas.Tokią nuolankumą ir silpnumą šlovinančią ideologiją galėjo sukurti tik silpni, menkų vitalinių galių žmonės, negebantys kovoti už būvį.Jie išgalvojo ir prigimtinės nuodėmės idėją, turėjusią žadinti sąžinės priekaištus, ir atpirkimo, malonės bei atleidimo idėjas – visos jos sudaro doktriną, šlovinančią paklusnumo ir nusižeminimo dorybes. Tai darydami jie siekė socialinį pasaulį nužeminti iki savo niekybės lygio, kad galėtų jį užvaldyti, pavergti dvasios elitą, kad stipriuosius valdytų silpnieji, o laisvus vergai. Krikščionių tikėjimas nuo pat pradžių yra išsižadėjimas: jis išsižada laisvės, orumo, pasitikėjimo savimi dvasios; tuo pat metu jis yra pažeminimas ir savęs niekinimas, saviplaka. Religija, skleidžianti tezę, kad žmogus nėra sau pakankamas, kreipia žmogaus dėmesį ir viltis anapusybėn.Šitaip žemiškasis gyvenimas, toji vienintelė žmogui prieinama tikrovė, netenka savarankiškos vertės, o žmogus yra atpalaiduojamas nuo priedermės rūpintis kaip jį pagerinti.,,Anapusybės“, ,,tikrojo pasaulio“ sąvokos buvo išgalvotos tam, kad nuvertintų vienintelį egzistuojantį pasaulį, - įtikinėjo Nyčė. Ir patetiškai pridūrė: Meldžiu jus, broliai, likite ištikimi žemei ir netikėkite tais, kurie jums kalba apie nežemiškas viltis. Jie yra nuodytojai.“ Žmogus mėgstąs melą, apgaulę; jam galima pasakoti apie laimingą ateitį, kad, kūnui mirus, liks siela, ir tada žmogaus akyse spindi džiaugsmas. Tai, anot mąstytojo, - silpnųjų paguoda. F. Nyčė priėjo išvadą, kad žmogus nėra kilnesnis už žvėrį , jis tik slepiąs savo žvėrišką prigimtį. Todėl Nyčei, jo paties žodžiais tariant, baisiau būti tarp žmonių negu tarp žvėrių. Filosofas kiekvienam siūlė užmigdyti savo sąžinę ir elgtis su kit ais savo nuožiūra. Visa moralės filosofija, pasak Nyčės, visada buvo ir yra migdomieji vaistai. Žmonėms įgimtas žiaurumas, ir, pasitaikius progai, jie numalšina jo alkį. Religijos kritika demaskavo ir viešąją dorovę. Filosofo požiūriu, ji irgi kyla iš nepasitenkinimo gyvenimu. Ją kuria prislėgti, kenčiantys, pavargę žmonės, iš kurių atimta laisvė ir savimonė: jie negeba savo egzistenciją padaryti pakenčiamesnę, atlaikyti gyvenimo negandų. Jų etika remiasi tariamai objektyviomis ir visuotinėmis vertybėmis – tokiomis, kaip užuojauta, paslaugumas, kantrumas, stropumas, nuolankumas. Tai vertybės, kurios palengvina bandos gyvenseną. Kiekvienas čia trokšta būti toks, kaip kiti; ieškodami atramos, jie guodžiasi priklausą bendruomenei. Valdžia, pasinaudodama jų troškimais, sukuria bendras normas, nes jos padeda kontroliuoti mases ir joms vadovauti. Tačiau iš tikrųjų dorovė negali būti visiems ta pati. Jokios vertybės neturi transcendentinės sankcijos nei visuotinės, įpareigojančios galios; jos buvo nustatytos žmonių, užtat gali būti tik reliatyvios. Kas dabarties pasaulyje turi vertę, nėra vertinga savaime, iš prigimties – prigimtis visada yra bevertė, - bet toji vertė yra suteikta, dovanota, o davėjai ir dovanotojai buvome mes. Užtat visa , kas etikoje vadinama gėriu arba blogiu, paremta žmogaus sukurta konvencija, kurią vėliau sankcionuoja prievarta. Prievarta, - rašė ,,Nesavalaikių pastebėjimų“ autorius, - yra pirmesnė nei dorovė, net pati dorovė kurį laiką yra prievarta, kuriai pasiduodame, kad išvengtume nemalonumų. Vėliau ji tampa įpročiu, dar vėliau savanorišku paklusnumu, galiausiai bemaž instinktu: tada, kaip ir viskas, prie ko ilgainiui priprantama, pradeda sietis su malonumu ir pavadinama dorybe. Tikėjimas, kad egzistuoja visuotinai reikšmingos dorovės normos, yra vienas iš žmogaus silpnumo požymių. Šitaip reiškiasi žmogaus nesugebėjimas pasikliauti savo jėgomis, noras pabėgti nuo vienatvės ir atsakomybės naštos, vengimas pripažinti faktą, kad tik jo valia yra galutinis įsitikinimų ir sprendimų pagrindas. Žodžiu, tas tikėjimas yra mėginimas įveikti žmogų kamuojantį suvokimą, kad jokia geradariška, universali tvarka jo neapsaugos, kad niekada ir niekur jis neras atramos, o tik pats savyje. Tradiciškai pripažintos vertybės, kurios tariamai kyla iš kažkokios ,, aukštesnės“ tvarkos ir, vadinasi, yra nepriklausomos nuo paties gyvenimo proceso, savo ruožtu turi tą gyvenimą organizuoti, drausminti ir visapusiškai kontroliuoti. Tai yra gryna iliuzija. Nėra vertybių, kurios būtų nepriklausomos nuo gyvenimo, o gyvenimas nepasiduoda valdomas ir kontroliuojamas, nebent jį būtų galima šitokiu būdu suluošinti. Analogišką funkciją atlieka įsitikinimas, kad yra objektyvi tiesa. Tikėjimas, kad ji egzistuoja, savo ruožtu yra žmogaus silpnumo požymis, jis taip pat kyla iš nepasitenkinimo. Jis išreiškia troškimą gyventi saugiame ir jaukiame pasaulyje, kuriame viešpatauja žmogui palanki , jį apsauganti universali tvarka. Tas tikėjimas yra mėginimas pabėgti nuo atsakomybės naštos, nuo suvokimo, kad kiekvienas privalo pasikliauti tik pats savimi ir kad būtent tokio gebėjimo jam stinga. Nyčė dorybę sieja su prigimtimi ir ji taikoma tik aristokratams. Anksčiau žmonės gyveno anapus gėrio ir blogio, būtent Antikoje. Žmogus buvo gyvuliška būtybė, o moralė sugadino žmogų, todėl moralė atsiranda kaip ydingas dalykas. Kadangi yra dvi kategorijos gėris ir blogis, todėl ir supratimas apie gėrį ir blogį gali būti dvejopas. Moralę gali sukurti tik aristokratai, o vergiška moralė yra aristokratiškai išvesta moralė. Moralės tipas priklauso nuo valdančios klasės.Vergai iš aristokratų susilaukti užuojautos negali, nes jo kančia yra menkavertiška ir jį užjausti yra šlykštu ir žema. Ir vergai negali užjausti aristokratų. Todėl krikščioniškosios vertybės yra fikcijos, nes kiekvienas žmogus yra suinteresuotas pakenkti kitam: ,,aristokratas – liūtas, o prastuomenė – avių banda“. Aristokratui būdingas silpnaprotiškumas, o protas – vergui, kad jis galėtų išsisukti. Aristokratas gali pasakyti tik ,,taip“, nes jis yra stiprus. F. Nyčė analizuodamas gėrį ir blogį, vertybes apverčia aukštyn kojom. Jis mano, kad moralė nereikalinga. Filosofas gyveno audringu istoriniu laikotarpiu. Prancūzai kariavo su vokiečiais, vokiečiai - su austrais, vengrais. Mąstytojas žinojo ir apie Paryžiaus komuną. Visur liejosi kraujas. Filosofas matė, kad žmonės piktinasi žiaurumais, dėl kurių patys kalti. Nyčė įsitraukė į politinių įvykių sūkurį. Jo vokišką patriotizmą lydėjo nusivylimas. Mąstytojo akivaizdoje istorijos arenoje kovėsi išmintis ir brutali jėga, ir pastaroji nugalėjo. Nyčė stengėsi suprasti epochos dvasią; gal jai nepritarė, bet nematė kelio, kuris išgelbėtų žmoniją. Todėl jo kūriniai prisotinti sarkazmo, o kaltę už epochos brutalumą mąstytojas suvertė miniai. Analizuodamas kūrėjo ir minios santykį, Nyčė suabsoliutino kūrėjo kančias. Minia dažniausiai nekenčia ir nesupranta genijų. Todėl silpnesnės valios asmenybės palūžta, atsisako savo planų. Stipriosios žūva arba įkūnija savo idealus. Minios žmonės nieko netrokšta ir nieko nekuria. Jiems rūpi ne idėjos, o primityvūs gyvenimo malonumai, dėl kurių jie pasirengę išduoti ar sunaikinti kitą. Todėl Nyčė padarė nihilistinę išvadą, kad aukotis dėl kitų – beprasmiška. Bet ką jis tuo norėjo pasakyti? Ar Nyčė įtikinėjo skaitytoją būti savanaudžiam egoistui, ar jis tik su kartėliu konstatavo faktą, kad ,,taip yra“, ir širdies gilumoje tam nepritarė? Mąstytojas daug kalbėjo apie dvasinį žmonių liguistumą, kurio pats labai baiminosi. Viską nugalėti galinti tik valia. ,,Tiktai ten, kur yra gyvenimas,yra ir valia, - teigė Nyčė. – Daug ką gyvenantysis brangina labiau negu gyvenimą, bet ir šiame vertinime prabyla valia, siekianti valdžios.“Valdžios sampratos filosofas neapribojo tik galia įsakinėti kitam. Valdyti per idėjas – štai kas svarbiausia. Nyčė aptarė instinkto pasireiškimo formas. Instinktas vienaip veikia antžmogį, kitaip – minią – bandą. Dėl to neišvengiamai susikerta stipriųjų ir silpnųjų, t. y. bandos narių, interesai. Kadangi pastarųjų yra didžioji dauguma, jie susivieniję neretai laimi prieš talentinguosius. Pasak mąstytojo, Vakarų Europoje kaip tik taip ir įvyko. Europos moralės pagrindas yra bandos moralė. Todėl Nyčė žavėjosi Rytų tautomis, kuriose, pasak jo, silpnieji dar nenuslopino stipriųjų. Žmogus, stengdamasis suvokti save ir savo veiksmus, domisi istorija. Istoriją pažinti mums esą reikia, kad galėtume gyventi ir veikti, o ne tam, kad patogiai atsisakytume gyvenimo, taptume bailiais. Skirtingas yra įvairių žmonių požiūris į istoriją. Vieniems niekas nerūpi. Jie – kaip pievoje besigananti galvijų banda, neišmananti kas yra šiandien, kas buvo vakar, jie šokinėja, skabo žolę, ilsisi ir vėl daro tą patį nuo ryto iki vakaro. Šie žmonės niekuo nesistebi, jiems viskas paprasta ir aišku. Iš tikrųjų žmogus išsiskiria iš minios gebėjimu stebėtis kitais ir savimi. Tikras žmogus neišmoksta ,,užmiršti“, jis visada prikaustytas prie praeities. Nyčė manė, kad istoriškumas ir neistoriškumas vienodai būtini tiek pavieniam žmogui, tiek tautai ir jos kultūrai. Istoriją esą galima vertinti trim požiūriais: 1) iš veikiančios ir kažko siekiančios būtybės pozicijų; 2) iš saugojančios ir gerbiančios būtybės pozicijų; 3) iš kenčiančios ir išsivadavimo siekiančios būtybės pozicijų. Filosofas išsamiai aptarė žmogaus ir visuomenės santykį su istorija ir įžvelgė tris galimus šio santykio tipus: 1) monumentalų, 2) abejingą – antikvarinį ir 3) kritinį. Pasirinktas požiūris į istoriją, anot mąstytojo, byloja apie visuomenės intelektualinį lygį. Monumentali istorija, aiškino Nyčė, yra maskaradinė uždanga, pro kurią prasiveržia epochos neapykanta savo veikėjams. Praeities herojai iškeliami ir keliaklupsčiaujama prieš juos norint kompensuoti nepasitenkinimą dabartimi. Žmonės veikia taip, lyg jų devizas būtų ,,Tegul mirusieji laidoja gyvuosius“. Tie, kurie pasitenkina esamybe ir nori išlikti, veikia kiek įprasta ir į istoriją žiūri antikvaro akimis. Tik tie, kuriems rūpi dabartis ir kurie siekia nusimesti nuo savęs bet kokį jungą, jaučia poreikį kritiškai analizuoti istoriją. Istorija, anot mąstytojo, - tai kovos tarp minios ir antžmogių arena. Miniai pasiekus pergalę, prasideda visuotinis nuopuolis, visų pirma kultūros susmulkėjimas. Istorijos mokslo uždavinys – būti tarpininku tarp didžiųjų ir mažųjų asmenybių, pagelbėti didžiųjų asmenybių tapsmui. Antra vertus, pasak Nyčės, per didelis domėjimasis istorija – liga. Pagrindinis dėmesys, anot jo, skirtinas gyvenimo apmąstymui. Gyvenimas – žmogaus egzistencijos esmė. Gyvastis yra aukščiausioji, viešpataujančioji jėga, nepaveikta pažinimo, nes šis sunaikina gyvenimą, sunaikindamas kartu ir pats save. Mąstytojas neigiamai vertino savo epochą. Ideologinių iliuzijų ir apgaulių demaskavimo procesas, apėmęs religiją, dorovę, pažinimą, istoriją, paskatino Nyčę suformuluoti tezę, kad Dievas mirė. Dievas numiršta tada, kai nustojame tikėję, jog pasaulis – kuris, kaip manoma, yra Dievo kūrinys, ir Dievas yra jo esmė ir tiesa, jo būtį ir dorovę palaikanti atrama, - turi kažkokią objektyvią ir galutinę prasmę, kad jame galima įžvelgti iš anksto nustatytą tikslingą tvarką, sukuriančią virš individo iškilusią, hierarchiškai organizuotą visa apimančią visumą. Paaiškėjo, jog toks tikėjimas ir juo paremtos paieškos - tuščios. Teiginys, kad pasaulyje egzistuoja paslėpta prasmė, pasirodė esąs tik protezas, reikalingas tam, kad faktinis žmogaus egzistencijos varganumas nebūtų toks nepakenčiamas ir skausmingas. Pasaulis, kuriame gyvename, yra tapsmo, kaitos pasaulis – ir už jo nėra jokios kitos tikrovės. Iš to plaukia svarbi išvada: tik pats žmogus kuria savąjį likimą. Iš Nyčės teiginių kilo įsitikinimas, kad pasaulis yra procesas, kuriame nėra kartą ir visiems laikams nustatytos tvarkos, nekintamų formų, privalomos logikos. Tai pasakytina ir apie žmogaus egzistenciją. Aišku, turint omeny ne šių dienų žmogų, kuris yra demoralizuotas, praradęs kūrybos instinktą, energiją, valią valdyti, taigi ne tokį, koks yra, o koks privalo būti. Nihilizmas, - pabrėžė Nyčė, - yra iki galo apgalvota mūsų didžiųjų vertybių ir idealų logika(...), turime pirma pergyventi nihilizmą, kad galop įžvelgtume, ko tos vertybės iš tikrųjų buvo vertos. Laikantis tokio požiūrio, nihilizmo išsipildymas sykiu yra jo krizė ir galutinė riba.Filosofas savo vaidmens neapribojo nihilistiniu credo – vertybių kvestionavimu. Jis troško pervertinti didžiąsias vertybes ir aiškinosi, kaip kitaip jos galėtų rastis. Mums prireiks naujų vertybių, - padarė išvadą, sykiu pripažindamas esąs pirmasis tikras Europos nihilistas, tačiau pats jau pergyvenęs tą nihilizmą iki galo ir nebeturįs su juo nieko bendra. Vertybės bus pervertintos tada, kai žmonės, atsikratę visokiausių fikcijų balasto, pradės organizuoti savo gyvenimą, laikydamiesi naujų, gyvenimą teigiančių ir tikrąjį kūrybos džiaugsmą šlovinančių taisyklių. Todėl Dievo mirtis reiškia žmogaus išlaisvinimą: jis tampa suvereniu individu, tikru subjektu. Tiktai čia, kitame nihilizmo krante, jis geba įsisąmoninti, kad niekas iš šalies – nei Dievas, nei Gamta, nei Teisė – neturi ką jam patarti, kaip jis turi gyventi ir kaip tvarkytis pasaulyje. Nyčė, siekdamas pervertinti vertybes, ieškojo naujo pagrindo, paaiškinančio jų susiformavimą. Taigi, pasak jo, vertybes nustato žmogus. Mes patys, vienaip ar kitaip gyvendami, jas sukuriame. Tvarka, prie kurios gyvenimas yra pritaikomas, formuojasi tik gyvenimo tėkmėje ir sykiu su juo. Vertybės ir vertinimas yra būtinas egzistencijos dėmuo, esminė jos sąlyga. Gyvenimas yra procesas, kuriame nuolat daromi pasirinkimai, o tas, kas renkasi, sykiu išreiškia tam tikras preferencijas – jos ir yra valios aktų, kuriančių žmogaus gyvenimo tvarką, pagrindas. Nyčė buvo laisvės dainius. Žaviuosi nepriklausomybe, - prisipažino, - jai aukoju viską, tikriausiai todėl, kad mano siela yra išties labai nepriklausoma, ir net lengvai supančiotas aš kentėčiau labiau nei kiti, sukaustyti grandinėmis. Šią nepriklausomybę išreiškė ir teoriškai pagrindė jo valios siekti galios kategorija. Mąstytojas jautėsi vienišas ir nesuprastas. Ne kartą prisipažino, kad jį gąsdinanti mintis, jog visokie žmonės bandys remtis jo autoritetu. Išsitarė netgi, kad norėtų savo pažiūras aptverti tvora, kad, jo žodžiais, į mano daržą nesulįstų kiaulės ir fanatikai. Netrukus į jo daržą įsibrovė nacizmo ideologai. Jie stengėsi ,,Anapus gėrio ir blogio“ autorių padaryti dvasiniu nacionalsocializmo sąjūdžio globėju. Perėmė kai kurias jo filosofijos kategorijas (kaip antai valia siekti galios arba antžmogis), be skrupulų pakeisdami jų prasmę. Kai kurie hitlerizmo priešininkai buvo linkę į Nyčės kūrybą žiūrėti per šių sąsajų prizmę, o kiti, pavyzdžiui, Jaspersas – pabrėžė principinį tokios interpretacijos neteisingumą, sykiu traktuodami jo pažiūras kaip tam tikrą prieangį į savo filosofijos rūmą. Būtent įvairios šio traktato interpretacijos, su kuriomis autorius negalėjo sutikti, paskatino jį parašyti veikalą ,,Apie moralės genealogiją“.Pagal pirminį sumanymą tai turėjo būti arba ,,Anapus gėrio ir blogio“ priedas, arba jo tęsinys. Iš pradžių Nyčė ir galvojo jį pavadinti tiesiog ,,Priedu“. Parašė jį vienu prisėdimu per 20 dienų 1887 m. vasarą ir tais pačiais metais išleido pavadinimu ,,Apie moralės genealogiją“. Antraštiniame lape veikalas turėjo tokį moto: ,,Ar viską suprasti jau yra viskas?..“ Kitame to lapo puslapyje paaiškinama: ,,Kaip priedas prie ką tik paskelbto veikalo ,,Anapus gėrio ir blogio“. Vartodamas genealogijos* terminą Nyčė tarėsi skelbiąs naują mokslą, siūlantį pažintinių ir moralinių paradigmų metodą, kuris remiasi tam tikromis akivaizdžiomis aksiomomis. Pastarasis veikalas iš visų kitų vėlyvuoju kūrybos laikotarpiu parašytų darbų išsiskiria akivaizdžiu sistemingumu. Jį sudaro trijų tarpusavyje susijusių dalykų – ressentimento (t.y. nuoskaudos, pagiežos, neapykantos, keršto žmogui), nešvarios sąžinės ir asketinių idealų – analizė. Viena šio sistemingumo prielaidų galėtų būti ta, kad čia iškeltų problemų sprendimai buvo brandinami ankstesniuose veikaluose. Pavyzdžiui, veikale ,,Anapus gėrio ir blogio“ atkreipiamas dėmesys į tą faktą, kad formuluojant visus pagrindinius moralinius sprendimus, įsivyravo vienmintiškumas: ,,Europoje šiandien žinoma, kas yra gėris ir blogis“. Tačiau šis patiklus vienmintiškas žinojimas Nyčei ,,rėžia ausį“. Nyčė neretai metaforiškai vartoja žodį ,,ausis“, ir toji metafora labai svarbi. Savo veikaluose jis dažnai kalba apie ,,tiesas“, kurios šiuolaikinei ,,ausiai“, jo manymu, esančios atgrasios, į kurias nenorima įsiklausyti. Daugelį savo išsakytų minčių Nyčė pavadino ,,nesavalaikėmis“, o patį save - ,,pomirtiniu žmogumi“. Jis vylėsi, kad kada nors atsiras jį galinčios girdėti ,,ausys“. Nyčės santykiui su tradicija būdinga tikėjimo ir pasitikėjimo stoka. Todėl įtari nyčiškoji ,,ausis“ tradicijoje girdi ne pasitikėjimą keliantį sakymą, bet jos klausiantį iššūkį. Klausimo ir visuotinio nepasitikėjimo horizonte regima tradicija Nyčę verčia ieškoti naujų, jo manymu, ,,nesavalaikių“ jos įprasminimo būdų ir lemia jo aistringą bei radikalų filosofavimo pobūdį. Skaitant šį veikalą, kur polemizuojama su gėrio/blogio opozicija paremtu moraliniu vertinimu, kyla klausimai, kokiu pagrindu Nyčė nuvertina įprastąją moralę, kas leidžia teigti, kad ji yra gyvenimo krizės, nuosmukio simptomas, kodėl ji įvardijama kaip ,,vergų moralė“, priešinga ,,ponų moralei“? Mes savęs nepažįstame, mes, pažinimo siekėjai, patys nepažįstame savęs, - tai kaipgi vieną dieną imsime ir save atrasime?..Mes neišvengiamai liekame sau svetimi, mes nesuprantame savęs, mes turime painioti save su kitais, mums per amžių amžius galioja principas: ,,Kiekvienas labiausiai nutolęs nuo savęs“. Taigi Nyčė visur ieškojo autentiškumo, tikro, apnuoginto būties paveikslo. Tiesos ieškojimas buvo jo gyvenimo prasmė. Man tikrai įdomu buvo susipažinti su šio filosofo kūryba, jo mintimis, idėjomis. Suvokiau, kad mes kiekvieną dieną gyvename su filosofija ir filosofijoje. Nemaža jo teiginių būtų galima pavadinti amžinosiomis tiesomis, kurias žinojau, bet nesusimąsčiau, iš kur. Juk apie Nyčę anksčiau nesidomėjau. Jo mintys, idėjos paliko pėdsakus daugelyje gyvenimo ir mokslo sričių. Nemažai minčių galima rasti psichologijos moksle ir šiandien. Sakymą ,,aš esu geras“ galima sulyginti su teigiamu žmogaus savęs vertinimu. Kuo žmogus geriau save vertina, tuo jis yra laimingesnis ir gali daugiau pasiekti. Nyčė tokius laikė esant pirmos kategorijos. Kiekvienas gali būti tuo, kuo jis potencialiai gali tapti, - jei pasiryš, jei rizikuos, jei ,,eis lynu“, - taip galėčiau kalbėti apie savo dabartinį žingsnį – studijas. Nyčė netoleruoja pasyvios pozicijos gyvenime ir man tai patinka. Ragindamas tik savyje ieškoti atramos, jis skatina žmonių aktyvumą. Daugelyje gyvenimo situacijų pravartu prisiminti jo mintis, lyg pasisemiant padrąsinimo ar siekiant situacijos aiškumo. Įdomios mintys apie bandos jausmą. Tai būdinga gi visiems laikams. Ir mūsuose kiek galima būtų nusakyti tokių pavyzdžių. Bet šis jausmas visada buvo ir visada egzistuos, kaip ir noras išsiskirti iš minios, išreikšti savo individualumą, nepriklausomybę. Sutinku su jo auklėjimo teorija. Iš tiesų mes mokomės iš savo aplinkos, iš žmonių, su kuriais bendraujame. Nesutinku su pamąstymais apie karą. Pagal jo teoriją žmogus turi nuolat kariauti ar būti tam pasiruošęs, idant galėtų evoliucionuoti. Nelinkėčiau niekam tokio didžiulio nepasitikėjimo žmonėm (,,baisiau būti tarp žmonių, negu tarp žvėrių“). Ir nevalia būti labai kategoriškam. Taip sunku gyventi ir sugyventi su kitais. Turbūt todėl Nyčė jautėsi vienišas ir nesuprastas. Bet gal priešingu atveju nebūtų subrendusios jo mintys ir idėjos?Iš tiesų, jeigu kiekvienas su kitais elgtųsi savo nuožiūra, užmigdęs sąžinę, būtų nuolatiniai nesutarimai ir vaidai. Pačiam žmogui nuo to nei kiek ne geriau. Aš nesutinku su jo moralės filosofijos kritika. Žmogus privalo laikytis tam tikrų normų ir stengtis valdyti save. Žaviuosi šiuo kūrėju, žaviuosi jo nerimąstinga dvasia, žaviuosi jo atkakliu ieškojimu tiesos, jo darbštumu ir protu. . 15 LITERATŪRA 1. Ernst von Aster (1995). Filosofijos istorija. Vilnius. 2. Filosofinės etikos chrestomatija XI – XII klasei (1999). Vilnius. 3. Genzelis B. (1986). Esė apie mąstytojus. Vilnius. 4. Genzelis B. (1994). Pasakojimai apie Lietuvos mąstytojus. Kaunas. 5. Nietzsche F. (1996). Apie moralės genealogiją. Vilnius. 6. Sikora A. (0000). Susitikimai su filosofija nuo Herakleito iki Huserlio. Vilnius. 7. Tarptautinių žodžių žodynas (1985) /Ats. red. V.Kvietkauskas. Vilnius. 8. Tatarkiewicz W. (2003). Filosofijos istorija III. XIX ir XX amžių filosofija. Vilnius. 9. Filosofija(žiūrėta 2005-11-09).Prieiga per internetą:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!