Finansų teisės konspektas

1. TEMA VIEŠŲJŲ FINANSŲ SAMPRATA 1.1. Finansų apibūdinimas Terminas finansai pradėtas vartoti 13-15 amžiuje Italijoje, kur klestėjo stambūs prekybos centrai, bankai ir jų atliekami piniginiai atsiskaitymai (ypač Florencijoje, Venecijoje, Genujoje). Vėliau finansai buvo siejami su piniginių išteklių mobilizavimu valstybės funkcijoms vykdyti. Lietuviškoje enciklopedijoje pateiktas toks finansų apibūdinimas: „Finansai valstybės ir savivaldybių pajamos ir išlaidos. Kartais finansais vadinami taip pat pajamos bei išlaidos ir kitų viešojo pobūdžio ūkinių korporacijų, pavyzdžiui, Prekybos, Pramonės bei Žemės Ūkio Rūmų ir kt. Tai viešojo ūkio finansai, skiriant juos nuo privataus ūkio finansų, t.y. privatinių verslovių pajamų ir išlaidų. Paties žodžio finansai kilmė nėra visiškai aiški. Vieni išveda ją iš anglų fine bauda, piniginė bausmė, kiti iš lotynų finire baigti, iš kurio padarytas daiktavardis finatio, finantia baigimas. Finatio pradžioje reiškė bylos baigimą, teismo sprendimą, vėliau ir teismo nustatytą baudą, pagaliau, ne tik teismo, bet ir kiekvieną valdovo užkrautą mokėjimą. Ilgainiui žodžio finansai prasmė susiaurėjo ir finansais pradėta vadinti tik valstybės pajamos ir išlaidos. Išaugus savivaldybių ūkiui, finansais pradėta vadinti ir jų pajamos bei išlaidos“. Kiti autoriai finansus apibūdina kaip: „Finansai yra piniginiai santykiai, kurių dėka perskirstant bei paskirstant bendrąjį vidaus produktą ir nacionalines pajamas yra sudaromi ir panaudojami bendri valstybiniai (centralizuoti) ir ūkio subjektų įmonių bei įstaigų (decentralizuoti) piniginių lėšų fondai.“ Finansai – tai sistema piniginių santykių, susidarančių kuriant bei paskirstant nacionalinį produktą, nacionalines bei grynąsias pajamas ir jų pagrindu sukuriant finansinius išteklius, panaudojamus įvairiems krašto, ūkio valdymo lygiams. Finansai – tai visuma ekonominių (piniginių) santykių, susijusių su nacionalinio ir bendro vidaus produkto paskirstymu, perskirstymu sudarant, paskirstant ir panaudojant piniginių lėšų fondus, reikalingus visuomenės poreikiams tenkinti. Apibendrinant galima teigti, jog finansų apibūdinimuose yra akcentuojamas svarbiausias, esminis finansų bruožas – finansai yra ekonominiai (ar piniginiai) santykiai, susiję su piniginių lėšų fondų formavimu ir panaudojimu. 1.2. Finansų sudėtis: ūkio subjektų (įmonių) ir valstybiniai finansai Finansus sudaro dvi sudėtinės dalys: ūkio subjektų (įmonių) finansai ir valstybiniai finansai. Ūkio subjektų (įmonių) finansai apibūdina ekonominius santykius, kylančius pagrindinių ir apyvartinių lėšų apytakos, produkcijos, darbų ir paslaugų gamybos bei realizacijos, jų piniginių išteklių sudarymo ir panaudojimo proceso metu. Taigi įmonių finansai apibūdina jų gamybinės ir komercinės veiklos finansinę pusę. Ūkio subjektų komercinės ir ūkinės veiklos procese yra sukuriamos ir panaudojamo piniginės pajamos bei sudaromi tiek įmonių, tiek ir valstybės piniginių lėšų fondai. Ūkio subjektų piniginių lėšų fondai pirmiausia yra skiriami jų gamybos ir verslo poreikiams. Be lėšų iš apyvartos neįmanoma jokia gamyba, verslas, komercija, prekyba ir t.t. Būtent įmonių – gamybos, transporto, statybos, komercijos, prekybos ir panašių rūšių – ūkinės ir komercinės veiklos procese sukuriamas bendrasis vidaus produktas, o jį skirstant formuojami valstybiniai (centralizuoti) piniginių lėšų fondai. Nemaža įmonių pelno ar pajamų, išlaidų ir darbuotojų apmokėjimo dalis yra sumokama į nacionalinį biudžetą – valstybės ir savivaldybių biudžetus, taip pat į valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą bei privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetą. Finansų sistemos pagrindas yra valstybiniai finansai, kurie išreiškia ekonominius santykius, susijusius su valstybinių piniginių išteklių fondų sudarymu ir panaudojimu. Tokius fondus būtina sukurti, siekiant garantuoti ūkio, socialinių ir kultūrinių priemonių, valstybės valdymo, krašto apsaugos ir kitų išlaidų finansavimą. Valstybės piniginių lėšų fondams priklauso šie biudžetai: • nacionalinis, kuris apima valstybės ir savivaldybių biudžetus; • valstybinio socialinio draudimo fondas; • privalomojo sveikatos draudimo fondas. Nacionalinis biudžetas yra šalies iždas. Jame sukauptos lėšos naudojamos valstybinėms išlaidoms (švietimo, ūkio vystymo, krašto apsaugos, šalie valdymo ir kitoms). Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžete sukauptos lėšos naudojamos gyventojų socialinėms reikmėms tenkinti: pensijoms, ligos ir motinystės pašalpoms mokėti, gyventojų užimtumo ir kitoms šio biudžeto vykdymo reikmėms. O privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžete sukauptos lėšos yra naudojamos gyventojų gydymo ir sveikatingumo poreikiams tenkinti. Taigi valstybiniai piniginių lėšų fondai sudaro sąlygas valstybei funkcionuoti. 1.3. Finansų vaidmuo Valstybės atlieka daug įvairių funkcijų: apsaugos, gamybinės bei komercinės veiklos, plėtros administravimo. Valstybių kūrimosi pradžioje svarbiausia jų funkcija buvo apginti savo piliečius nuo kitų valstybių užpuolimo ir palaikyti vidaus tvarką. Valstybėms vystantis, jų funkcijos plėtėsi. Tvarkai palaikyti reikėjo sukurti teisingumo bei policijos sistemą, išplėsti ryšius, reglamentuoti turtingųjų vaidmenį visuomenėje, ginti vargšus – teikti jiems socialines paslaugas (nemokamą švietimą, medicininį aptarnavimą), taip pat tvarkyti išsiplėtojusius ūkininkavimo santykius. Valstybės funkcijos labai įvairios ir plačios. Valstybė turi garantuoti savo krašto apsaugą ir viešąją tvarką, švietimo ir socialinės apsaugos teikimą gyventojams, pakankamą šalies ekonominę būklę, tinkamą valstybės bendrąjį ir vidaus valdymą, skirti lėšų ir kitoms valstybės išlaidoms. Valstybės pareiga – užtikrinti savo piliečiams paslaugas, kurių neteikia privatūs asmenys. Pavyzdžiui, jiems būtų nenaudinga organizuoti valstybės apsaugą ir išlaikyti kariuomenę, oro pajėgas, karo laivyną, organizuoti civilinę gynybą bei slaptųjų tarnybų veiklą. Privatūs asmenys vargu ar imtųsi palaikyti vidaus saugumą ir išlaikyti policiją, teismus. Be to, minėtose srityse privačių asmenų veikla būtų nepatikima. Įvairios valstybės įstaigos, ypač vietos savivaldos, tiesiogiai aptarnaujančios bendruomenės narius, teikia jiems įvairiausio pobūdžio paslaugas bei konsultacijas, susijusias, su žemės ir kito nekilnojamojo turto nuosavybės teisių įforminimu, komunalinėmis paslaugomis, įvairių kompensacijų teikimu ir t.t. Teikti gyventojams tokias paslaugas, remiantis įstatymais, privačios struktūros (įmonės ar asmenys) neturi teisės. Valstybė taip pat turi užtikrinti kai kurių produktų gamybą, teikti komercines paslaugas, kurių privati įmonė nesuinteresuota arba nesugebėtų teikti – tiesti kelius, tiltus, kanalus, statyti uostus, elektrines, juos prižiūrėti ir kt. Valstybinės socialinės paslaugos negali būti visiškai perduodamos privatiems asmenims. Dažnas jų nebus suinteresuotas teikti šias paslaugas, neturės tam lėšų arba jų teikiamų paslaugų sąlygos (ypač įkainiai) nebus priimtini vartotojams. Tai reiškia, kad valstybei reikia rūpintis jos piliečių bendrąja gerove, t.y. statyti ligonines, mokyklas, tiesti gatves, kelius, kad piliečiai galėtų užsiimti visuomeniniais ar ūkiniais reikalais, įrengti parkus, žaidimo aikšteles ir pan. Tokių paslaugų naudos vertės išraiška sunkiai apskaičiuojama. Tačiau gerai organizuotas piliečių švietimas, rūpinimasis jų sveikata bei gerove yra labai reikšmingas ir efektyvus, nes didina krašto bendrijos produktyvumą. Plačiai ir įvairiai valstybės veiklai ir jos funkcijoms atlikti reikalingi atitinkami finansiniai ištekliai. Kiekviena valstybė tuos išteklius kaupia įvairiuose valstybiniuose lėšų fonduose. Tokie fondai yra valstybės nacionalinis biudžetas, valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo fondų biudžetai. Šių fondų pajamų ir išlaidų apimtis kiekvienais metais tvirtina Seimas. Tokių valstybinių fondų lėšos yra skirstomos ir naudojamos atitinkamoms valstybės funkcijoms ir veiklos sritims finansuoti. Be to, didžiuliais finansinių išteklių fondais disponuoja ūkio subjektai (įmonės) savo komercinei veiklai vykdyti. Taigi finansų sistema valstybėje suformuoja tiek centralizuotus (valstybinius), tiek ir ūkio subjektų (įmonių) decentralizuotus piniginių lėšų fondus. Jie būtini valstybės funkcijoms atlikti ir ūkio subjektų ūkinei – komercinei veiklai. 1.4. Finansų politikos samprata Finansų būklę ir jų vaidmenį valstybėje lemia įgyvendinama finansų politika. Ji yra valstybės finansinių santykių organizavimo, finansinių išteklių fondų (tiek centralizuotų, tiek decentralizuotų) sudarymo ir panaudojimo būdai, kuriuos reglamentuoja valstybės įstatymai ir kiti teisiniai aktai. Finansų politika tiesiogiai įgyvendinama per mokesčių politiką. Mokesčių ėmimo principai (kas ir už ką moka, kokie yra tarifų dydžiai, taikomos mokesčio lengvatos ir kt.) daro įtaką šalies ekonominio ir socialinio išvystymo bei žmonių gyvenimo lygiui ir apskritai visai valstybės raidai. Mokesčių ėmimo principai, jų surinkimas (visiškas ar ne) tiesiogiai lemia valstybės finansinių išteklių fondų didėjimą ar mažėjimą. Surinkus ne visas numatytas valstybės biudžeto ar Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto lėšas, nebus galimybės skirti pakankamai lėšų (finansuoti) numatytoms programoms ar išlaidoms dengti (investicijoms, švietimo, sveikatos apsaugos ir kitų įstaigų poreikiams, pensijoms, nedarbingumo pašalpoms ir t.t. mokėti). Mokesčiai glaudžiai susiję su valstybės veikla, jie priklauso nuo valstybės poreikių ir nuolat kinta. Finansų politika – tai tikslinis finansų panaudojimas valstybės reikalams, juos tvarkant ir panaudojant pagal paskirtį. Finansų politika yra glaudžiai susieta su pinigų ir kredito politika, kuri vykdoma valstybei reguliuojant pinigų apyvartos ir kredito rinką. Jos turinys yra daugiareikšmis. Yra keletas finansų politikos grandžių: 1. Moksliškai pagrįstų finansų plėtojimo koncepcijų parengimas. Tai siejama su valstybės ūkio ir gyventojų poreikiais bei ekonomikos reikalavimais. 2. Pagrindinių krypčių nustatymas panaudojant finansus. Šioje grandyje turi būti įvertinti tarptautiniai veiksniai, numatytos finansinių atsargų didinimo galimybės ir gautų rezultatų įvertinimas. 3. Numatytų tikslų praktinis taikymas. Šių grandžių vienovė apibūdina finansų politiką. Priklausomai nuo periodo trukmės ir keliamų užduočių sprendimo būdų, finansų politiką sudaro: 1. Finansų strategija – ilgalaikis finansų politikos kursas, taikomas atsižvelgiant į perspektyvą, kaip sprendžiamos svarbios šalies ekonomikos problemos. 2. Finansų taktika – tai konkretaus etapo finansinių problemų sprendimas, kuris apima finansinių santykių tobulinimą. Pagrindinis finansų politikos tikslas – tai visiškas finansinių atsargų (išteklių) telkimas visuomenės poreikiams tenkinti. 1.5. Valstybės finansų veikla Valstybės finansų ištakos atsekamos Senovės Rytų valstybėse, Graikijoje ir Romos imperijoje. Tačiau tik po Romos Imperijos žlugimo praėjus keliems šimtmečiams, 13-14 a. Italijoje, formuojantis feodaliniams santykiams, prekybai ir pirklių luomui, ėmė rastis šiuolaikinių valstybės finansų užuomazgos. Valstybės finansų pradžia galima laikyti karaliaus dvarui renkamus mokesčius ir rinkliavas (tarp jų ir natūrine forma). Stiprėjant valstybės vaidmeniui, ėmė vystytis valstybės valdžios struktūros, o joms stiprinti ir išlaikyti reikėjo lėšų. Atsirado piniginių rinkliavų būtinybė, tapo reikalingas jų paskirstymas, o tai ir yra valstybės finansų uždavinys. Finansų teisės buvimą lemia tai, kad bet kuri valstybė savo veikloje naudoja tokius ekonominius svertus kaip finansai ir vykdo finansinę veiklą. Finansų teisė turi savo reguliavimo dalyką, kuris neišvengiamai siejamas su valstybės finansine veikla. Jos atsiradimą sąlygoja kolektyviniai poreikiai, kurių įgyvendinimas reikalauja didelių, centralizuotų finansinių išteklių. Valstybės finansinės veiklos objektas - tai piniginės lėšos, surinktos valstybės piniginiuose fonduose (valstybės, savivaldybių biudžetuose, valstybinio socialinio draudimo fonde, privalomojo sveikatos draudimo fonde). Pagrindas finansiniai veiklai yra visuomenės nacionalinės pajamos kurios paskirstomos tarp valstybės ir kitų ūkio subjektų. Valstybės finansinė veikla – tai iš vienos pusės ekonominės veiklos rūšis, iš kitos pusės tai valdymo rūšis, dėl to ji turi būti įgyvendinama per teisės aktus, kurių visuma ir sudaro finansų teisę. Valstybės finansinės veiklos požymiai: 1) valstybės finansinės veiklos atsiradimą sąlygoja kolektyviniai poreikiai, o jų tenkinimas reikalauja didelių piniginių išteklių, kuriuos sukaupti ir efektyviai panaudoti gali tik valstybė; 2) pagrindinis valstybės finansinės veiklos objektas yra piniginiai ištekliai, sukaupti valstybės ir savivaldybių pinigų fonduose; 3) pagrindas valstybės finansinei veiklai vykdyti yra nacionalinės pajamos, kurios yra periodiškai paskirstomos tarp valstybės ūkio subjektų ir gyventojų; 4) valstybė savo finansinę veiklą vykdo ne tik pati per savo institucijas, bet ir savivaldybės. Valstybės finansinės veiklos uždaviniai: 1) per valstybės finansinę veiklą siekiama sukaupti pakankamai pajamų, kurios yra būtinos valstybės funkcionavimui. Tokios pajamos surenkamos per mokesčius, rinkliavas ir kitais metodais; 2) per savo finansinę veiklą, valstybė siekia tikslingai panaudoti savo piniginius išteklius atsižvelgiant į valstybės raidos prioritetus konkrečiam laikotarpiui; 3) valstybė vykdydama finansinę veiklą siekia griežtai kontroliuoti lėšų surinkimą ir jų panaudojimą; 4) per savo finansinę veiklą valstybė siekia reglamentuoti ir prižiūrėti tų privačių organizacijų veiklą, kurios teikia finansines paslaugas (paskolas, indelius, draudimą, investicijas). 1.6. Valstybės finansinės veiklos metodai. Valstybės finansinės veiklos metodai skirstomi į: 1. Piniginių fondų kaupimo metodai. Tai įstatymų nustatyti būdai, kurių pagalba yra surenkamos piniginės lėšos į valstybės finansinius fondus. Šie metodai grupuojami į: a) privalomų įmokų mokėjimus (mokesčiai, valstybinės ir vietinės rinkliavos, finansinės ir kitos baudos, turto konfiskacija, rinkliavos už specialias paslaugas). Šio metodo ypatumas yra tas, kad subjektai, kurių atžvilgiu yra nustatytos privalomos įmokos turi jas besąlygiškai vykdyti. Už tokių įmokų nemokėjimą kalti asmenys traukiami atsakomybėn. b) savanorišką lėšų perdavimą valstybei ar savivaldybėms (pinigų skolinimas, dovanojimas, lėšų palikimas paveldėjimo būdu). Šio metodo ypatumas yra tas, kad gyventojai ir ūkio subjektai savanoriškai pasirenka remti ar ne. 2. Piniginių fondų panaudojimo metodai. Tai tokie įstatymais nustatyti būdai per kuriuos valstybė paskirsto savo lėšas tarp subjektų, kurie vykdo valstybės jiems pavestas funkcijas. Skirstoma į: a) finansavimo arba biudžetinis metodas - tai negrąžintinas ir neatlygintinas valstybės lėšų teikimas įstaigoms ir įmonėms, kurios realizuoja valstybės f-jas. Šis metodas taikomas tik biudžetinėms įstaigoms ir valstybės ar savivaldybės įmonėms. Per šį metodą paskirstomos biudžeto lėšos. Gali būti naudojamos ir tikslinių fondų lėšos. Finansavimas gali būti pilnas (biudžetinėms įstaigoms) ir dalinis (išimtinais atvejais valstybės įmonėms). b) kreditavimo metodas – tai lėšų teikimas juridiniams asmenims atlygintinumo, grąžintinumo ir terminuotumo pagrindais. Šis būdas taikomas tik tuo atveju, jei paskolos teikiamos iš Lietuvos Banko lėšų arba jei kreditams naudojamos valstybės pasiskolintos lėšos. c) finansavimosi metodas - visos ūkio subjekto lėšos yra padengiamos iš jo gaunamų pajamų. Šis metodas taikomas tik valstybės įmonėms, valstybės kontroliuojamoms įmonėms, taip pat biudžetinėms įstaigoms, kai jos šalia biudžetinių lėšų, savo veiklai naudoja ir nebiudžetines lėšas. 3. Finansinių paslaugų reglamentavimo metodai. Tai tokie įstatymais nustatyti būdai, kuriais valstybė reglamentuoja finansų įstaigų ir įmonių veiklą. Skirstoma į: a) finansinių paslaugų teikimo licencijavimas; b) finansų įstaigų ir įmonių veiklos normatyvų nustatymas. 4. Finansų kontrolės ir priežiūros metodai. Tai būdai, kuriais valstybė tikrina pinigų fondų sudarymo ir naudojimo teisėtumą bei finansinių paslaugų teikimo teisėtumą (tikrinimas, revizijos, inspektavimas, ataskaitų išklausymas, poveikio priemonių taikymas). 1.7. Valstybės finansinės veiklos formos Valstybės finansinės veiklos formos išreiškia kompetentingų institucijų veiksmus įgyvendinant finansų veiklą. Pagal pobūdį skirstoma į: 1. Teisinės veiklos formos. Jų turinį sudaro kompetentingų institucijų veikla sukuriant ir taikant finansų teisės normas. Pagrindinis jų rezultatas - finansinis teisinis aktas, kuris vienu atveju sukuria, keičia ar panaikina finansų teisės normas, o kitu atveju sukuria arba nutraukia finansinius teisinius santykius. Pagal teisines savybes finansiniai teisiniai aktai skirstomi į: a) norminius aktus, kurie reguliuoja vienarūšius finansinius santykius ir įtvirtina finansų teisės normas. Šiai grupei priklauso visi finansų įstatymai, Vyriausybės Konstitucinio teismo, Lietuvos Banko valdybos nutarimai, finansų ministro įsakymai; b) individualius aktus, kurie priimami kiekvienu konkrečiu atveju, taikomi konkrečiam subjektui ir sukelia konkretų finansinį teisinį santykį. Šiai grupei priklauso Lietuvos Banko valdybos sprendimai skirti poveikio priemones komerciniams bankams, Vyriausybės nutarimai suteikti valstybės garantijas paskoloms, mokesčių inspekcijos raginimai sumokėti mokesčius ir kt. 2. Neteisinės veiklos formos. Jos apima tokius kompetentingų institucijų veiksmus, kurie nesukelia teisinių pasekmių, bet sudaro prielaidas teisinių formų realizavimui. Tai apima informacijos skelbimą apie naujus finansų įstatymus, darbuotojų mokymą, seminarų organizavimą mokesčių mokėtojams arba mokesčių inspekcijos darbuotojams, kasos operacijų vykdymas ir panašiai. 2. TEMA FINANSŲ TEISĖ, KAIP SAVARANKIŠKA TEISĖS ŠAKA 2.1. Finansų teisės samprata Finansų teisę galima suprasti keleriopai, t.y kaip teisės šaką, mokslą, tam tikrų subjektų veiklą ir studijų discipliną. Teisės teorijoje teisės šaka suprantama kaip viduje teisės sistemos atsiskyrusi, giminingų teisės normų, reguliuojančių tam tikrą artimų visuomeninių santykių sritį, visuma. Giminingi vienos ar kitos srities visuomeniniai santykiai suponuoja atitinkamą teisės šaką. Finansų teisei yra būdingi du kriterijai: • Ekonominis kriterijus pasireiškia tuo, kad finansiniai procesai vyksta valstybės pajamų kaupimo, paskirstymo srityje; • Teisinis kriterijus pabrėžia aplinkybę, kad visi finansiniai procesai yra reglamentuojami įstatymais, poįstatyminiais teisės aktais bei tarptautinių sutarčių pagalba. 2.2. Finansų teisės dalykas Finansų teisės dalykas yra nevienalytis, o turintis tam tikrą struktūrą. Teisės teorijoje pažymima, kad teisinio reguliavimo dalyką sudaro reguliuojamų visuomeninių santykių subjektai ir objektai, socialiniai faktai, suponuojantys atitinkamų santykių atsiradimą bei praktinė žmonių veikla. Atsižvelgiant į šiuos kriterijus darytina išvada, kad finansų teisės dalykas - tai visuomeniniai santykiai, kurie atsiranda valstybei įgyvendinant finansinę veiklą arba visuma finansinių santykių, atsirandančių valstybei kaupiant ir naudojant savo finansinius išteklius. Taip pat finansų teisės dalykas apibrėžtinas, kaip turtinio pobūdžio santykiai, atsirandantys dėl turtinių prievolių, susijusių su finansinių fondų sudarymu ir jų naudojimu. Profesorius A.Vaišvila pažymi, kad finansų teisės reguliavimo objektas - tai žmonių santykiai, atsirandantys sudarant valstybės biudžetą, jį naudojant, taip pat nustatant mokesčių mokėjimo pagrindus ir tvarką, teikiant kreditus, vykdant bankų operacijas, leidžiant vertybinius popierius ir kita. Šių santykių subjektai - valstybė, visi juridiniai ir fiziniai asmenys, nes jie saistomi su valstybe pareigos mokėti mokesčius. Tačiau kad tam tikrus visuomeninius santykius galima būtų priskirti finansų teisės dalykui, jie turi atitikti tam tikrus požymius: • Paskirstomasis pobūdis - per finansinius santykius paskirstomos nacionalinės pajamos tarp valstybės, ūkio subjektų ir gyventojų; • Vienija  bendras   tikslas  -  siekiama  sukaupti pinigines lėšas, kurių reikia normaliam valstybės funkcionavimui; • Organizacinis pobūdis - finansiniai santykiai atsiranda ir egzistuoja būtinai dalyvaujant valstybei, kuri organizuoja finansinę veiklą; • Ekonominis pagrįstumas - finansinių santykių atsiradimą inspiruoja valstybės poreikis gauti pajamų, sudarančių visos jos veiklos finansinį pamatą; • Piniginis pobūdis – mokesčiai kaip piniginė prievolė valstybei turi būti vykdoma pinigais, per finansinius santykius surenkamos piniginės lėšos į valstybės fondus ir naudojamos valstybės reikmėms; • Valdingas pobūdis - finansiniuose santykiuose būtinas dalyvavimas valstybės ar savivaldybių institucijų, turinčių valdingus įgalinimus kitų subjektų atžvilgiu. Atsižvelgiant į paminėtus požymius, išskiriamos keturios finansinių santykių grupės, kurios sudaro finansų teisės dalyką: • finansiniai santykiai, kurie atsiranda kaupiant valstybės lėšas į valstybės nustatytus biudžetus ir piniginius fondus; • finansiniai  santykiai, kurie atsiranda paskirstant valstybės  lėšas tarp  subjektų, įgyvendinančių valstybės funkcijas; • finansiniai santykiai, kurie atsiranda naudojant valstybės lėšas; • finansiniai    santykiai,    kurie   kyla   kontroliuojant   valstybės    lėšų   surinkimą, paskirstymą, panaudojimą. 2.3. Finansų teisės metodas Kiekviena teisės šaka turi savo reguliavimo metodą. Teisinio reguliavimo metodas - tai teisinės priemonės, kuriomis valstybė veikia visuomeninių santykių dalyvių valinį elgesį. Jis atsako į klausimą, kaip, kokiu būdu ir kiek reguliuojami visuomeniniai santykiai. Teisės teorijoje išskiriami du pagrindiniai teisinio reguliavimo metodai: imperatyvusis ir dispozityvusis. Imperatyviojo metodo esmė yra ta, kad tai, kas yra nurodyta teisės normose, tą ir reikia daryti. Santykio dalyviams neleidžiama jokia elgesio saviveikla ir nukrypimai nuo teisinių imperatyvų. Dispozityvusis metodas leidžia reguliuojamo santykio dalyviams parodyti iniciatyvą, savarankiškumą, pasirenkant vieną ar kitą elgesio variantą. Kokį teisinio reguliavimo metodą reikia priskirti konkrečiai teisės šakai apsprendžia tokie teisinio reguliavimo metodo požymiai: • Kokių teisinių faktų pagrindu atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta reguliuojami santykiai. Finansų teisės teisiniams santykiams atsirasti reikia valstybės institucijos akto. Pavyzdžiui, kiekvienas pilietis privalo mokėti mokesčius, jei tai yra nustatyta įstatymo, taigi valstybė įgauna teisę reikalauti  iš konkretaus piliečio  konkrečios sumos,  o  šis yra įpareigojamas sumokėti valstybei tokią sumą; • Teisinio santykio dalyvių teisinė padėtis vienas kito atžvilgiu. Finansų teisinio santykio dalyviai nėra lygiateisiai, vienas dalyvis turi valdingus įgaliojimus, kuriais remdamasis gali duoti kitam to santykio dalyviui privalomus paliepimus; • Valstybės prievartos priemonių už teisės normų pažeidimus taikymas, to taikymo tvarka ir sankcijų pobūdis. Finansų teisės normos numato tam tikras sankcijas už jų pažeidimus (pavyzdžiui, bauda). Finansinių teisinių santykių reguliavimas atliekamas vadovaujantis valdingų nurodymų davimo (imperatyviuoju) metodu. Valdingus įgalinimus turi dauguma institucijų, kurioms administracine prasme nėra pavaldūs kiti finansų teisės subjektai. Valdingų įgalinimų davimas siejamas su mokesčių tarifo (dydžio), mokesčio apskaičiavimo, deklaravimo ir tvarkos nustatymu bei laikymosi priežiūra ir pan., o tokius įgalinimus daugiausiai turi valstybinės valdžios institucijos, įgyvendinančios valstybės finansinę veiklą. Šis metodas būdingas netik visai finansų teisei, bet ir kitoms teisės šakoms, priskiriamoms viešosios teisės sistemai (konstitucinei, administracinei, baudžiamajai teisei ir kitoms). Tačiau imperatyviojo metodo dominavimas finansų teisėje nereiškia, kad čia nėra taikomi ir dispozityviojo teisinio reguliavimo elementai, būdingi privatinės teisės šakų grupei (pavyzdžiui, LR Mokesčių administravimo įstatymo 14 straipsnis suteikia teisę mokesčių mokėtojui užginčyti (apskųsti) bet kurį mokesčių administratoriaus ar jo pareigūno veiksmą ar neveikimą, Pelno mokesčio įstatymo 47 straipsnis suteikia teisė mokesčio mokėtojui pasirinkti avansinio pelno mokesčio mokėjimo tvarką ir t.t.)). Teisinių santykių dalyviai gali tik išimtinais atvejais patys nuspręsti, kokį elgesio variantą pasirinkti, tarpusavio padėtis nėra lygiateisė ir dažniausiai finansiniai teisiniai santykiai atsiranda būtent norminio akto, o ne susitarimo pagrindu. Apibendrinant galima teigti, kad finansų teisėje vyrauja imperatyvusis metodas, draudžiantis finansinių santykių dalyviams elgtis kitaip, nei nustatyta finansiniame įstatyme ar kitame teisės akte, o dispozityvumo apraiškų galima aptikti tik ten, kur tai aiškai nustato finansiniai įstatymai ir jų pagrindu priimti kiti teisės aktai. 2.4. Finansų teisės šaltiniai Savarankiškų teisės šaltinių buvimas – vienas iš būtinų teisės savarankiškumo požymių. Finansų teisės šaltinis – tai kompetentingos valstybės (savivaldybės) institucijos nustatyta tvarka priimtas norminis teisės aktas, įtvirtinantis (pakeičiantis ar pripažįstantis netekusiomis galios) teisės normas, reguliuojančias visuomeninius finansinius santykius privalomų nurodymų davimo pagrindu. Finansų teisės sistemą sudaro finansiniai įstatymai ir šių įstatymų pagrindu priimti įstatymų lydimieji teisės aktai. Lietuvoje tokius teisės aktus gali priimti LR Seimas, Vyriausybė, Finansų ministerija, Valstybinė mokesčių inspekcija, Muitinės departamentas, Savivaldybių tarybos, kai kurios kitos valdžios institucijos. Finansų teisės šaltiniai dėl savo formų, teisinės galios, reguliavimo apimčių įvairovės sudaro sudėtingą sistemą, kurioje gali būti skiriamos atskiros finansų teisės šaltinių rūšys. Pagal teisinę galią finansų teisės šaltiniai skirstomi į: • Konstituciją; • Įstatymus (LR Biudžeto sandaros, LR Seimo statutas, LR Mokesčių administravimo, LR Valstybės skolos ir kiti); • Įstatymų įgyvendinamuosius (įstatymų lydimuosius) teisės aktus (Vyriausybės, savivaldybių, ministerijų teisės aktai, kuriuose yra finansų teisės normų. Tačiau šie norminiai aktai finansinius teisinius santykius gali reglamentuoti tik tiek, kiek tai nustatyta įstatymo. Jei poįstatyminiai aktai prieštarauja įstatymams, taikomos įstatymo nuostatos). Pagal visuomeninių santykių reguliavimo apimtis finansų teisės šaltiniai skirstomi į: • Bendruosius ir kitų teisės šakų. Priskirtini tie teisės norminiai aktai, kurie šalia finansinių reguliuoja ir kitų teisės šakų reguliuojamus visuomeninius santykius. Prie jų priklausytų Konstitucija, Baudžiamasis ir Administracinių teisės pažeidimų kodeksai, LR Valstybinio socialinio draudimo įstatymas, LR Vietos savivaldos įstatymas ir pan.; • Specialiuosius. Būdinga tai, kad jie reguliuoja tik finansinius santykius (LR Biudžetinės sandaros įstatymas, LR Valstybės skolos įstatymas, visi mokesčių įstatymai). Ypatingą vietą specialiųjų finansų teisės šaltinių tarpe užima taip vadinami finansiniai planiniai aktai -norminiai aktai, kurie įtvirtina finansinės veiklos uždavinius konkrečiam periodui (pavyzdžiui, įstatymai dėl atitinkamų metų valstybės biudžeto ar savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo). Finansų teisės šaltinių ypatumai: • Tai plačiai naudojami planiniai aktai; • Nėra vieningo kodifikuoto finansų teisės šaltinio. Kodifikacija vykdoma pagal atskirus finansinius institutus (pavyzdžiui, dauguma biudžetinių santykių reguliavimo instituto normų įtvirtinta biudžetinės sandaros įstatyme; valstybės skolos instituto normos – LR Valstybės skolos įstatyme, mokestinių santykių reguliavimo – LR Mokesčių administravimo įstatyme ir pan.). Kas liečia mokesčius, kai kuriose užsienio valstybėse (pavyzdžiui, Rusija) yra priimamas mokesčių kodeksas, kuriame yra susistemintos mokestinius santykius reguliuojančios teisės normos, • Platūs įgalinimai priimant finansinius teisės aktus yra suteikti specialioms finansų institucijoms (Finansų ministerijai, muitinės departamentui, Lietuvos bankui, Draudimo priežiūros komisijai), • Finansų teisės aktų politizuotas pobūdis, t.y. finansų įstatymai ir kiti teisės aktai atspindi valdančiosios daugumos finansinę politiką. Konstituciniai finansų teisės pagrindai Konstitucija yra aukščiausią teisinę galią turintis bet kurios valstybės teisės aktas, kuriuo vadovaujantis kuriama visa valstybės teisės sistema. Tuo pačiu Konstitucija yra pagrindinis bet kurios teisės šakos šaltinis, nes ji įtvirtina principinius teisinio reguliavimo nuostatus ir sudaro įstatymų leidybos pagrindą. Konstitucija kaip pagrindinis teisės šaltinis reikšminga dėl to, kad nustato santykį tarp įvairių teisės šakų, tarp įvairios teisinės galios teisės kitų, tarp nacionalinės ir tarptautinės teisės ir yra pagrindas kitoms teisės normoms, taip pat ir finansų teisės, kurti. Konstitucija įtvirtina valstybės teisinės, ekonominės, finansinės, socialinės, kultūrinės ir pan. sistemų pagrindus. Konstitucijai negali prieštarauti nei vieno kito teisės norminio akto ar tarptautinės sutarties nuostatos. Lietuvos Respublikos Konstitucija, priimta Lietuvos Respublikos piliečių 1992 m. spalio 25 d. referendumu. Joje įtvirtinti visų teisės šakų, tame tarpe ir finansų teisės, pagrindai. Kalbant apie Lietuvos Respublikos Konstituciją pabrėžtina, kad finansų teisei didelės reikšmės turi Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktas, skelbiantis, jog valstybinius mokesčius ir kitus privalomus mokėjimus nustato Seimas, bei 12 straipsnio 2 ir 3 dalys, pagal kurias“valstybės pajamos formuojamos iš mokesčių, privalomų mokėjimų

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!