Filosofija ir religija. Teocentrinė būties samprata krikščioniškoje filosofijoje

FILOSOFIJA IR RELIGIJA.
Dažnai girdime posakį „Filosofija- religijos tarnaitė". Krikščioniškoje filosofijoje abi sąvokos susilieja, įvyksta tikinčiojo mąstymo ir mąstančio tikėjimo susitikimas. Yra teigiama, kad žinojimas neprieštarauja tikėjimui. Mokslas ir teologija skiriasi metodu, o abiejų tiesos siekimas sutampa. Mokslinės tiesos yra įrodomos. Teologija gal ir gali apsieiti be filosofijos, nes teologinės tiesos pačios aukščiausios. Filosofijos tiesos-žmogiškasis siekimas pažinti pasaulį giliau, filosofija gali priartinti dieviškąsias tiesas prie žmogaus, ji pasitarnauja tikėjimo sustiprinimui, ji bando pagrįsti tikėjimą. Taigi, filosofija ir religija papildo viena kitą.
Kalbėdami apie krikščioniškąją filosofiją, turime remtis krikščionybės idėjomis. Krikščionybę persmelkia pagrindinė idėja- tai absoliuti transcendencija, nukreipianti žmogų teocentrinės būties link. Krikščionybė kalba apie prigimtinę nuodėmę, siūlo priešintis prieš tokią lemtį. Krikščioniškos filosofijos pagrindas- išgryninti transendeciją. Čia žmogus nėra Dievas ir negali būti Dievu. Tik Dievas yra absoliuti antgamtinė būtybė, iš kurio egzistuoja pasaulis. Praraja tarp Dievo ir žmogaus yra neišvengiama, nes žmogus nuodėminga būtybė. Žmogus yra santykinis kūrėjas, nes gali sukurti iš to, kas sukurta Dievo. Žmogus gyvena laike, o Dievas yra absoliutas, antlaikiškas. Jis- nuolatinis amžinasis dabar. Krikščionybėje įvyksta Dievo įsikūnijimo aktas. Kristus įžengė į pasaulį tam, kad tai, kas neprieinama, tapo prieinama, nes Jis buvo Dievas ir žmogus. Krikščionybė- ne tik Dievo, bet ir žmogaus prisikėlimas, nes Kristus pakiša kiekvienam asmeniškai kopėčias iš nuodėmės prarajos. Bet tuo pačiu krikščionybė- ir didysis prisikėlimas mylėti artimą kaip save patį. Krikščionybė aiškiai pakoreguoja individualumo sampratą. Meilė artimui, kiekvienam žmogui kyla iš meilės absoliutui-Dievui, nes Jis vienintelis Meilė, Tiesa, būties prasmė ir tikslas. Tampa aiškus ir suprantamas rusų klasiko Fiodoro Dostojevskio sparnuotas posakis: „Jei yra bent vienas verkiantis kūdikis, tai nėra laimingos visuomenės", arba Paskalio žodžiai „Visų žmonių protas yra niekas prieš nuoširdų užuojautos atodūsį".
Šio darbo tikslas- peržvelgti krikščioniškosios filosofijos šaltinius bei laikotarpius, o taip pat pristatyti šios filosofijos didžiųjų pogrindžių Šv.AugusUttDit Sv.Tomo Akviniečio teocentrinę būties sampratą.
-2-
Krikščioniškosios filosofijos šaltiniai ir laikotarpiai
1.1 Tikėjimas ir...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!