Europos monetarinių santykių istorijos analizės S. Kuzminsko moksliniuose darbuose

Įvadas Darbo autoriai drįsta teigti, kad Lietuvoje pinigų politikos galimybės reguliuojant šalies ekonomika taikomas labai ribotai jeigu iš vis taikomos, ekonomikos reguliavimas atliekamas išimtinai fiskalinės politikos priemonėmis. To pasėkoje augant BVP pastebimas įplaukų į biudžetą santykinis sumažėjimas, ekonomikos nesubalansuotumas, ilgametė defliacija ir t.t. Todėl darbe nagrinėjamos ekonomikos teorijoje plačiai išnagrinėtos monetarinės, pinigų politikos galimybės reguliuoti šalies ekonomika. Darbo objektas - Europos monetarinių santykių istorijos analizė S. Kuzminsko mokslinio darbuose vertinimas. Darbo uždaviniai. Darbe keliami tokie uždaviniai: 1. Apibrėžti Europos monetarinių santykių istorijos analizė S. Kuzminsko mokslinio darbuose svarba reguliuojant ekonomika 2. Nustatyti Europos monetarinių santykių istorijos analizė S. Kuzminsko mokslinio darbuose privalumus bei trūkumus 3. Išanalizuoti Europos monetarinių santykių istorijos analizė S. Kuzminsko mokslinio darbuose; 4. Europos monetarinių santykių istorijos analizė S. Kuzminsko mokslinio darbuose išanalizuoti monetarinės politikos privalumus bei trukumus Tyrimo metodai. Suformuluota mokslinė problema buvo sprendžiama rinkos ekonomikos kūrimo procesų kontekste, o tai ribojo praktinės patirties ir kiekybinių metodų taikymo galimybes. Kadangi pinigų politika Lietuvoje apsiriboja Lito prisirišimų prie Euro, todėl tyrimų metu buvo remiamasi ir loginės indukcijos metodu. Sudėtingai vadybinei problemai spręsti buvo naudojama ir sisteminės analizės logika. Visa tai leido sukurti integruotą tyrimo metodologinę bazę, su kurios pagalba buvo identifikuotos universalios, monetarinės politiko požiūriu svarbiausios kokybinės pinigų politikos charakteristikos. 1. S. Kuzminskio ekonomikos modelis ir jo kritika Anot S. Kuzminskio monetarizmas – teorija, kurios pagrinde ekonominio stabilumo užtikrinimas pinigų politikos priemonėmis (pinigų kiekio planavimu, palūkanų normomis, infliacijos pažabojimu). Pinigų politika, kaip vienas iš makroekonomikos valdymo svertų, turi sudaryti prielaidas, kad ekonomikos subjektas pats priimtų sprendimus, atitinkančius valstybės interesus.1 Monetarizmo pagrindiniai teiginiai yra šie: • rinkos ekonomika reguliuojasi pati savaime, laisvosios rinkos (laisses faire – leisti daryti) ir nematomos rankos (invisible hand) veikimo principais; • valstybės įsikišimas į ekonomiką turi būti minimalus. Šiuolaikinio monetarizmo lyderiu laikomas Nobelio premijos laureatas Miltonas Fridmanas (g. 1912 m.), įkūręs Čikagos ekonomikos mokyklą. Monetaristinę koncepciją plėtojo toliau Davidas Rikardo, Modiljani. Monetarizmo požiūrio pasekėjams galima priskirti F.Naitą, Dž.Vinerį, G.Saimoną, H.Hempferį, F.Haieką. Monetarizmo idėjos sudarė „šoko terapijos“ pagrindą, kuri buvo daugiau ar mažiau efektyviai taikoma Brazilijoje, Meksikoje, Argentinoje, o taip pat eilėje pokomunistinių šalių pereinant prie rinkos ekonomikos. Monetarizmas – tai alternatyvi teorija Džono Meinardo Keinso makroekonomikos teorijai. Keinso teorijos pagrindinis teiginys – rinkos ekonomika pati savaime (savireguliacijos principu) negali pasiekti stabilumo, jai būdingi gamybos apimties ir nedarbo lygio svyravimai, iškraipymai; ir vyriausybė privalo kištis į ekonomiką, vykdyti ekonomikos stabilizavimo politiką, siekdama išvengti ekonominių krizių ir siekdama ekonomikos augimo. Dž. M. Keinso makroekonominio reguliavimo modelis buvo gelbėjimosi inkaras Jungtinėms Amerikos Valstijoms ir Didžiajai Britanijai 30-ųjų metų „didžiosios depresijos“ ir pokario laikotarpiu, tačiau XX a. ketvirtajame dešimtmetyje, atsiradus stagfliacijai, ši teorija buvo smarkiai kritikuojama ir ją pakeitė monetarizmas.2 Monetarizmo modelio esmė glaudžiai siejama su liberaliuoju rinkos modeliu. Laisvosios rinkos ekonomikos šalininkai – neoliberalai, neoklasikinė ir „mainstreem’o“ srovė (pvz., Ronaldas Reiganas – JAV, Margaret Tetčer – Didžiojoje Britanijoje) – tęsė tas pačias idėjas ekonominėje politikoje, jų nuostatos – tikėjimas rinkos jėgų savireguliavimu ir nepasitikėjimas valstybės intervencija. Svarbiausi ekonominės politikos tikslai – ekonomikos augimas, valiutos ir kainų stabilumas, ekonominės pusiausvyros – ekonominio stabilumo siekimas. Nesunku pastebėti, kad monetariniame-liberaliajame modelyje makroekonominiams tikslams teikiamas prioritetas. Todėl, kaip taisyklė, pinigų ir fiskalinė politika – patys svarbiausi ekonominės politikos svertai. Faktiškai anksčiau aptarti Mastrichto kriterijai – tai monetariniam požiūriui atstovaujantys ekonominės politikos indikatoriai: • nacionalinės valiutos stabilumas; • kainų stabilumas arba žemas infliacijos lygis; • biudžeto deficitas; • palūkanų norma; • valstybės skola; • einamosios sąskaitos deficitas.3 Šalies vyriausybės tikslas – fiskaline bei monetarine politika reguliuoti gamybos apimtį, užimtumą ir ekonominį augimą. Ši ekonomikos sistema apima industrines pasaulio valstybes (anglo-saksų arba neoamerikietiškojo modelio), kai kurias Azijos šalis (Taivanį, Pietų Korėją, Singapūrą, Honkongą, Tailandą ir Malaiziją). Nors šioms šalims būdingos bendros ekonomikos sistemos charakteristikos, tačiau jos viena nuo kitos skiriasi. Šiuos skirtumus sąlygoja valstybės ekonomikos reguliavimo apimtis bei pobūdis. Bet tai nereiškia, kad vienas kuris nors reguliavimo tipas yra pranašesnis už kitus. • Anglo-saksų arba neoamerikietiškajam modeliui būdingas nežymus valstybės ekonomikos reguliavimas. Pagal šią teoriją, „geriausia“ yra ta vyriausybė, kuri mažiausiai „kišasi“ į ekonomiką. Modelio šalininkai prekių, paslaugų ir išteklių paskirstymą siūlo spręsti rinkos principu (paklausos ir pasiūlos sąveika). Praktika rodo, kad šie principai yra gana efektyvūs sprendžiant ekonomines problemas. Be to, visuomenė labiau suinteresuojama dirbti, rizikuoti, kurti, jei valstybė nepiktnaudžiauja dideliais mokesčiais. Valstybės reguliavimas dažnai sąlygoja atskirų bendrovių, šakų ar kitų struktūrų monopolinių pozicijų stiprėjimą. Ekonominiu požiūriu visuomenė visuomet patiria nuostolių, kai susiformuoja kokia nors monopolija. Tuo pat metu monopolistai, apsaugoti vyriausybės nutarimų bei prekybos apribojimų, gauna didelius pelnus. Politikams kartais būna netgi sunku atlaikyti stambių bendrovių ar profsąjungų spaudimą. Ekonomikos sistema, neskatinanti valstybinio ekonomikos reguliavimo, nesumažina monopolizmo susidarymo tikimybės ir jo poveikio politiniams sprendimams. Išsivysčiusios rinkos ekonomikos sistemos apibūdinamos kaip mišrios sistemos, pagrįstos rinkos elementais bei žymiu valstybiniu sektoriumi. • būdingos subsidijos ir protekcionizmo tarifai kai kuriose naujai susiformavusiose veiklos srityse. Tai ypač svarbu tuo atveju, kai vyriausybė numato, jog didelė paklausa tarptautinėje rinkoje išsilaikys ilgą laiką ir kad nacionalinės bendrovės pranašesnės, lyginant su užsienio konkurentais, o sąlygoja gaminamos produkcijos konkurencingumą pasauliniu mastu. Valstybinis reguliavimas šiuo atveju padeda labiau prisitaikyti prie tarptautinės konkurencijos. Be to, šios apsaugos priemonės yra laikinos. Šiam modeliui būdinga stipri orientaciją į eksportą. Ekonominis augimas šiuo atveju pasiekiamas vykdant eksportą skatinančią politiką, o ne „ginant“ savas bendroves vidaus rinkoje. Kita ypatybė – palyginti nedideli mokesčiai, didelis užimtumo lygis, aukštas darbuotojų išsilavinimas. Europos modeliui būdingi ir įvairūs valstybinio reguliavimo lygiai. Visais atvejais valstybinio reguliavimo tikslas yra nacionalinių bendrovių ar šakų konkurencingumo tarptautinėse rinkose didinimas. Vyriausybės nustatė nedidelę palūkanų normą, skatindamos kapitalo imlius gamybos metodus bei stambaus verslo, galinčio sukurti eksportines rinkas ir sėkmingai konkuruoti tarptautinėse rinkose, vystymąsi. Ne mažiau svarbiu ekonominės politikos sričių prioritetu ir veiksmų pasirinkimo laisvę. Tokia politika, nors ir neskatino ekonomikos augimo, tačiau užtikrino kontrolę, skaidrumą ir valdymą, kas buvo labai svarbu EUROPOS ir užsienio prekybiniam kapitalui, kontroliuojant atskirų šalių rinkas.4 Nenuostabu, kad radikalaus monetarizmo ideologija pagrįsta ekonominė politika pasirodė visiškai neadekvati laukiamų rinkos pokyčių rezultatams. Viena iš šios politikos autorių prognozių neišsipildė – padarytoms klaidoms nėra lygių ekonominio prognozavimo praktikoje. Mažai kas atsimena, kad liberalizuojant kainas buvo prognozuota, jog stabilizavimas bus pasiektas kainoms išaugus mažiau nei tris kartus. Tuo tarpu kainos padidėjo Lietuvoje 10-15 kartų, kitose šalyse – 20 kartų, o stabilumas taip ir nepasiektas. Prieš pradedant privatizaciją buvo prognozuota, kad po to sparčiai didės gamybos efektyvumas. Realiai visi gamybos efektyvumo rodikliai žymiai sumažėjo – darbo našumas nukrito daugiau nei 30%, energijos panaudojimo efektyvumas – trečdaliu. Pagal savo mastą gamybos, pramonės potencialo nuosmukis, ekonomikos efektyvumo kritimas neturi lygių ekonominės raidos istorijoje taikos metu. Kaip teigia žymus vengrų ekonomistas Janošas Kornaji savo garsioje knygoje „Deficitas“, planinės sistemos žlugimo ir ekonomikos liberalizavimo toli gražu nepakanka suformuoti visaverčiai rinkos ekonomikai. Rusijos Mokslų Akademijos Ekonomikos skyriaus akademijos -sekretoriaus Dmitrijaus Lvovo nuomone, pasitelkiant didžiulius pinigus, kurie mokami diegiant amerikietiškąją „mainstreem“ propagandą, knygų leidybai, stažuočių finansavimui, tarptautinių konferencijų rengimui, grantų teikimui, pastaruoju metu pastebimas neturintis precedento ekonominės minties suprimityvėjimas. Lietuva – ne išimtis. Mūsuose formuojama tokia ekonominė politika, kurios pagrindinius parametrus siūlo EUROPOS ekspertai, o paskui tvirtina Lietuvos Vyriausybė ir Centrinis bankas memorandumo pavidalu. Vienas labiausiai mūsuose paplitusių ekonominio mąstymo stereotipų – tai „gyvenimo pagal išgales“ nuostata, todėl, esą, reikia mažinti valstybės išlaidas. Normalioje rinkos ekonomikoje valstybės išlaidų mažinimas – tai efektyvi biudžeto deficito (ir kitų makroekonominių rodiklių) mažinimo priemonė. Tačiau, kai tik pas mus bandoma mažinti valstybės išlaidas, tučtuojau tuo pačiu metu, – tačiau jau prieš mūsų norą, – ima mažėti pramonės produkcija, įmonės pradeda stabdyti savo veiklą, ima didėti jų skolos, mažėti apmokestinimo bazė, o kartu – ir mokestinės įplaukos. Po to vėl seka biudžeto deficito padidėjimas, – užburtas ratas užsidaro. Pasaulio įžymieji ekonomistai teigia, kad atsižvelgiant į makrolygmenį, būtų teisingiau kalbėti apie kitą „gyvenimo pagal išgales“ prasmę, t.y. gyventi pagal išgales daugeliui šalių trukdo Tarptautinio valiutos fondo politika. Antroji pozicija būdinga JAV ekonomistams, kurie teigia, kad jeigu dabar nebus pašalintos struktūrinės disproporcijos ir iškraipymai, JAV ekonomikos augimas yra neįmanomas. Tačiau iškyla problema, ar užteks biudžeto pajamų, kad išspręsti rimtas socialines JAV problemas – dėl dolerio devalvacijos pakelti nusmukusį gyvenimo lygį, sumažinti padidėjusį nedarbą, išvesti nekilnojamo turto rinką iš nuosmukio. Prezidentui F.Ruzveltui prireikė 10 metų, kad realizuoti savo programą Didžiosios depresijos 1929-1933 metais, kuri buvo nukreipta į struktūrinius, o ne į monetarinius pokyčius.5 Tačiau pagrindinė struktūrinė problema, dėl ko „negali būti JAV ekonomikos augimo“, yra tai, kad krizės pasekmių išdavoje „mirštančios“ ūkio šakos prasiskverbė į visas Amerikos ekonomikos sritis. Monetarinė politika - centrinio banko politika reguliuojanti pinigų masės didėjimą tempus ar palūkanų normos pokyčius. Pagrindinis monetarinės politikos tikslas yra skatinti nacionalinio produkto gamybą, užkirsti kelią nedarbo augimui ir infliacijai. Kiekvienu laikotarpiu šiuos tikslus rikiuoja bei konkrečiai formuluoja vyriausybė, tiesiogiai monetarinę politiką realizuoja šalies centrinis bankas. Greta monetarinės politikos yra fiskalinė politika. Skirtumas tas, kad fiskalinė politika įgyvendinama mokestinėmis priemonėmis bei formuluojant valstybės biudžeto išlaidas ir pajamas, monetarinė politika - reguliuojant pinigų pasiūlą. Jei ekonomika veikia ne visiškai panaudodama darbo išteklius, didinant pinigų pasiūlą pasiekiamas gamybos apimties išaugimas. Šiuo tikslu centrinis bankas ir vyriausybė imasi vadinamosios "lengvų pinigų" taktikos, skatindama palūkanų normos kritimą ir investicinės veiklos pagyvėjimą. Tai vadinama ekspansine monetarine politika. Artėjant prie visiško užimtumo, pinigų pasiūlos didinimas skatina ne tik nacionalinio produkto augimą, bet ir kainų lygio kilimą. Tada ima gręsti ūkio "perkaitimas" su sparčia infliacija ir pereinama prie "sunkiai prieinamų" pinigų politikos priemonių - vadinamosios varžančiosios (restrikcinės) monetarinės politikos; kredito sąlygos tampa sunkesnės, dalis investicijų atkrenta ir gamybos infliacinis tarpsnis palengva likviduojamas, ekonomika ima veikti savo potenciniu galimybių ribose. Monetarinė politika turi skatinti dar didesnį užimtumą, kartu nesukeldama spartaus kainų lygio augimo.6 Visas laukiamas monetarinės politikos priemonių efektas pasiekiamas tik po gana ilgo laiko. Laiko tarpas nuo sprendimo priėmimo iki jo realizavimo vadinamas realizavimo langu. Jo būvimas labai komplikuoja monetarinės politikos procesus. Realizavimo langas kyla dėl šių priežasčių: 1) atliekant atviros rinkos operacijas, praeina tam tikras laikas, kol vertybinius popierius centriniam bankui pardavę komerciniai bankai savo išaugusius rezervus iš tiktųjų realizuoja naujomis paskolomis; 2) kryptingas poveikis palūkanų normai bus realizuotas (centrinio banko pastangomis didinant pinigų pasiūlą) tik po to, kai pakis šeimų turto, turinčio absoliutų arba didelį likvidumą, struktūra (t.y. pasikeis proporcijos tarp grynųjų pinigų, čekinių depozitų, terminuotų indelių, valstybės iždo vekselių, trumpalaikių ir ilgalaikių paskolų obligacijų bei akcijų) ir šeimų intencijos turėti, tarkime, mažiau grynųjų pinigų, o daugiau palūkanas nešančių aktyvų, realizuosis iki tokio lygio, kad pasikeis ir ilgalaikių paskolų palūkanų norma ( ji, kaip žinome, yra nepaslankiausia); 3) iš palūkanų normos kitimų tikintis poveikio investicijų mastui, taip pat tenka laukti netrumpą laiką, kol tų investicijų prieaugis iš tiktųjų bus; 4) iš investicijų prieaugio tikimasi visuminės paklausos padidėjimo ir tuo pagrindu nacionalinio produkto gamybos išaugimo - tokiam efektui taip pat reikia laiko tarpsnio.7 1.1. S.Kuzminsko požiūris į pinigų politika S.Kuzminsko požiūris į pinigų kiekio poveikio nacionaliniam produktui mechanizmą. S.Kuzminsko manymu, pinigų pasiūlos pokyčio poveikis visuminei pa­klausai yra netiesioginis - tik per investicijų pokyčius atsižvelgiant ir į dauginamąjį poveiki. Padidėjusi visuminė paklausa nustato didesnį pusiausvyros nacionalini produktą ir visumi­nes pajamas. S.Kuzminsko nuomone, pinigų paklausa yra gana elastinga palūkanų normai. Sumažėjus palūkanų normai sumažėja ir pinigų laikymo kaštai, todėl padidėja namų ūkio subjektų grynųjų pi­nigų paklausa. Namų ūkio ir ūkio subjektai patenkina pinigų paklausą, didesnę savo pajamų prieauglio dalį pasilikdami pinigų pavidalu, o ma­žesnę dalį skirdami finansiniams aktyvams, t. y. akcijoms ir obligaci­joms, įsigyti. Nors padidėjus pinigų kiekiui ekonomikoje padidėja ir namų ūkio pajamos, tačiau, S.Kuzminsko nuomone, padidėjusios pajamos neatsiliepia vartojimui.8 Vartojimo išlaidos, jų nuomone, yra gana sta­bilios ir nepriklauso nuo pinigų kiekio, esančio ekonomikoje, pokyčių. Taigi namų ūkio pajamų didėjimas didins tik vartotojų turimą grynųjų pinigų kiekį bei jų investicijas i vertybinius popierius, t. y. tik namų ūkio santaupas. Verslo investicijų paklausa mažai priklauso nuo palūkanų normos, nes jas lemia ekonominė padėtis bei pardavimų perspektyvos. Todėl investicijų paklausa yra mažai elastinga palūkanų normos atžvil­giu. S.Kuzminskis mano, kad pinigų pasiūlos pokyčiai mažai veikia visumine paklausą. Nemažas pinigų pasiūlos pokytis sukelia palyginti nežymų palūkanų normos, in­vesticijų bei visuminių pajamų pokytį. Nežymiai padidėjusi visuminė paklausa net įvertinus dauginamąjį poveiki nedaug padidins visumines pajamas. Todėl S.Kuzminskis teikia pirmenybę fiskalinės poli­tikos priemonėms, tiesiogiai reguliuojančioms visuminę paklausą.9 Monetaristų požiūris yra priešingas S.Kuzminsko požiūriui. Visų pirma jie teigia, jog pinigų pasiūlą ir visumine paklausą sieja ne tik netiesiogi­nis, bet ir tiesioginis ryšys, turintis poveikį vartojimui. Todėl padidėjus namų ūkio pajamoms subjektai, priešingai, nei teigia S.Kuzminskis, daugiau ima pirkti ir prekių, ypač ilgalaikio vartojimo. Dalį pinigų jie pasilieka sau, kitą dali išleidžia finansiniams aktyvams bei prekėms Įsigyti. Monetaristų požiūri į pinigų pasiūlos bei visuminės paklausos ryšį. Pinigų paklausa monetaristų nuomone, ne tiek priklauso nuo palūkanų normos dydžio, kiek nuo sandorių apimties, t.y. nuo nacionalinio produkto dydžio. Todėl pinigų paklausa nėra elastinga palūkanų normos atžvilgiu. Investicijų paklausa, pasak monetaristų, priešingai, yra elastinga palūkanų normos atžvilgiu, todėl net ir nežymus palūkanų normų pokytis smarkiai didina investicijų apimti. Taigi, monetaristų nuomone, pinigų pasiūlos didėjimas lemia nemaža palūkanų normos kritimą ir dėl to padidėja investicijos. Didesnės investicijos padidina visumines išlaidas. Šį netiesiogini poveiki dar su­stiprina ir tiesioginis poveikis, padidinantis asmeninio vartojimo išlaidas. Taigi pinigų pasiūlos didėjimas sukelia gana dideli vi­suminių pajamų didėjimą. Monetaristų teigimu, pinigų pasiūlos įtaka visuminei paklausai yra didžiulė. Monetaristų požiūris i pinigų poveikį nacionalinio produkto gamybos apimčiai.10 Priešingai nei grynoji fiskalinė politika, kuri, kaip teigia monetaristai, yra mažai veiksminga, pinigų politikos priemonės labai veikia na­cionalinio produkto apimti. Tačiau pinigų poveikio mechanizmas gana sudėtingas. Būtina įvertinti ir vėlavimo poveiki. Be to, ekonominiai procesai sunkiai nuspėjami. Todėl yra pavojus, jog aktyvūs centrinio banko veiksmai reguliuojant pinigu pasiūla gali tik destabilizuoti eko­nomiką. Monetaristų rekomendacijos, kaip naudoti pinigų politikos priemones nesukeliant neigiamų padarinių, pagristos klasikinės mainų lygties analizės išvadomis. Vienas iš šios lygties variantų, vadinamas Fisherio lygtimi. Darant prielaidą, kad pinigų apyvartos greitis v yra pastovus (šia prielaida yra grindžiama kiekybine pinigų teorija), iš mainų lygties da­roma išvada, jog nominalusis BNP padidės tiek pat, kiek ir pinigų kiekis. Tačiau trumpojo ir ilgojo laikotarpio pinigų kiekio padidėjimas vei­kia skirtingus dešinės lygties pusės danginamuosius. Trumpojo laiko­tarpio pinigų kiekio didėjimas labiau, veikia gamybos apimtį negu kainas. Todėl jeigu ekonomika išgyvena nuosmukį, tai pinigų kiekio padidėjimas sukelia nedideli kainų didėjimą ir žymų gamybos didėjimą, beveik lygų pinigų kiekio M didėjimui. Ir atvirkščiai, pinigų kiekio ma­žėjimas sukelia žymų gamybos mažėjimą, o tai gali būti ekonomikos nuosmukio pradžia. Tuo tarpu ilguoju laikotarpiu, kai gamybos apimtis

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!