Lietuvos muitų politika integruojantis į Europos Sąjungą (ES)

ĮVADAS Muitai yra tokie mokesčiai, kuriais apmokestinamos per valstybės sieną vežamos prekės ar asmeninio vartojimo daiktai. Tai netiesioginiai mokesčiai (gyventojų arba vartojimo mokesčiai); jie labiau užgula vargingesnius gyventojų sluoksnius, nes šie, pirkdami būtinas vartojimo prekes, dėl muitų valstybei moka didesnę savo pajamų dalį ( Buškevičiūtė, 2005, p. 155). Muitai – viena seniausių mokesčių rūšių. Šie mokesčiai mokėti senovės Egipte, Romos imperijoje, Graikijoje, Kinijoje. Žinoma, kad senosios antikinės Graikijos Korinto miestas praturtėjo iš didelių muitų. (Buškevičiūtė, 2005, p. 155 – cit. pagal.: Žilėnas, 1997, p. 69). Muitai plačiai taikyti viduramžiais Europoje. Muitais apmokestindavo ne tik per valstybės sieną vežamas prekes, bet ir prekių judėjimą valstybės viduje tarp atskirų grafysčių. Dažniausiai muitines įrengdavo ant tiltų ir taikė šiuos muitų tarifus: • įvežamoms prekėms; • išvežamoms prekėms; • tranzitinėms prekėma (pervežamos per valstybės teritoriją). Kai išsiplėtojo geležinkelių susisiekimas, jau nuo XIX a. pabaigos visi kraštai atsisakė tranzito muitų, nes tai trugdė valstybėms gauti didesnes pajamas. Šiandien kiekviena valstybė siekia kuo didesnio prekių tranzito, nes tai sudaro sąlygas geriau panaudoti geležinkelių pajėgumą ir gauti kraštui daugiau pajamų (Buškevičiūtė, 2003, p. 155 – cit. pagal.: Jurgutis, 1938, p. 440). Šio darbo tikslas – apžvelgti egzistavusią Lietuvoje muitų sistemą ir pateikti muitų sistemos pokyčius Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare. 1. Tarptautinės prekybos ribojimo tikslai ir priežastys Prekybiniai apribojimai visada naudingi konkuruojančių su importu prekių gamintojams. Jei prekės gaminamos šalies viduje, gamybos kaštai dideli, ji negali konkuruoti su importuojamomis prekėmis, tai gamyba ir užimtumas šioje šakoje mažės. Šis neigiamas užsienio prekybos poveikis koncentruojasi viename ar keliuose vidaus sektoriuose, kai tuo tarpu užsienio prekybos nauda - galimybė pigiau vartotojams nupirkti importuojamą prekę, nei ją parduoda vidaus gamintojai, pasiskirsčiusi tarp daugelio ekonomikos objektų. Todėl neigiamas pasekmes patiriančio sektoriaus darbuotojai turi žymiai didesnius stimulus ir galimybes siekti, kad sektorius būtų kuo daugiau apsaugotas nuo pigesnių užsienio prekių konkurencijos Vyriausybės lygiu priimant tokius sprendimus dažnai neatsižvelgiama į tai, kad per ilgą laikotarpį tokia apsauga kenkia vidaus gamybai, nes susilpnina kaštų mažinimo ir kokybės gerinimo stimulus. Be to neatsižvelgiama į vartotojų interesus. Šalies pramonės apsauga grindžiama tuo, kad dalis pramonės šakų turi pranašumą, kuriam įgyvendinti reikia laiko. Todėl būtina sukurti palankias sąlygas, kol pramonės šaka sutvirtės ir galės konkuruoti su užsienio produkcija. Jaunos šakos gynimo argumentą panaudojo F. Listas dar XIX amžiuje . Šiuo metu šis argumentas išryškėja vykdant prekybos politiką, kai valstybė remia tam tikros šakos produkcijos eksportą, padėdama tos šalies gamintojams įsitvirtinti užsienio rinkose, arba padeda plėtoti naują pramonės šaką. Pastaraisiais atvejais reikėtų palyginti dabartinius nuostolius su būsimais privalumais. Netgi jeigu prekės importuojamos už normalią (nedempinginę) kainą, jaunai pramonei reikės įveikti nemažai sunkumų skverbiantis į rinką. Tarptautinis patyrimas šioje srityje rodo, kad įvesti muitai paprastai išlieka, o ginama pramonės šaka netampa pajėgi konkuruoti pasaulinėje rinkoje. Paskutinius 40 metų vykdoma potencialių eksporto sektorių gynimo politika Lotynų Amerikoje dažniausiai nuvylė, kai tuo tarpu ryški Azijos valstybių užsienio orientacija pasižymėjo aukštais ekonomikos augimo tempai. Autarkijos argumentas naudojamas teigiant, kad šalis turi apsaugoti tas importo pakaitalus gaminančias šakas, kurios gamina ir naudoja ribotus gamtos išteklius (pvz. žemės ūkis, anglies pramonė). Šiuo atveju mėginama išvengti aprūpinimo rizikos, palaikant pakankamą vidaus gamybinių pajėgumų lygį. Optimalaus tarifo argumentas naudojamas tada, kai šalies rinka yra tokio dydžio, kad ji gali daryti įtaką pasaulinių kainų lygiui. Tuomet galima parinkti tokį muitų tarifą, kuris būtų naudingiausias šaliai. Nustačius optimalų tarifą, šalis gautų didžiausias pajamas ir apsaugotų savo pramonę (Snieška, Baumiklienė ir kt., 2005, p. 537-538). Muitai nėra efektyvūs nei gamintojų, nei vartotojų požiūtiu. Tačiau muitai naudojami dėl šių priežasčių: 1. Uždėtas konkrečioms prekėms muitas padeda atitinkamoms pramonės šakoms. Per palyginti trumpą laiką firmos ir jų darbuotojai organizuoja efektyvų politinį spaudimą vyriausybei dėl muitų nustatymo. Ypač tai lengvai pasiekiama jeigu organizuojamos specialios grupės, pasisakančios už muitus, kurios balsuodamos gali paveikti rinkimų rezultatus; 2. Muitai naudojami dažniau nei subsidijos dėl dviejų priežasčių: a) uždėjus muitus, akivaizdžiai parodoma, kad vyriausybės tiesiogiai apriboja užsienio gamintojų veiklą; b) muitas yra patogesnis politine prasme, kadangi susidaro regimybė, kad muitai gausina valstybės pajamas, tuo tarpu subsidijos – jas eikvoja. Vadinasi muitai priverčia vyriausybę mažinti politinę įtampą (Snieška, Baumiklienė ir kt., 2005, p. 539). 2. Muitų rūšys ir klasifikacija Muitai gali būti įvairiai klasifikuojami. Pagal ekonominius valstybės tikslus ir interesus muitai skirstomi į šias rūšis: • Specialieji muitai taikytini kaip atsakomoji priemonė prieš diskriminacinius kitų valstybių ar jų grupių veiksmus Lietuvos Respublikos atžvilgiu. Specialiųjų muitų normas ir mokėjimo sąlygas nustato įstatymai; • Antidempinginiai - taikytini, kai į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją importuojamos prekės, kurių eksporto kainos mažesnės už panašių prekių kainas, mokamas įprastomis verslo sąlygomis eksportuojančios valstybės rinkoje, ir dėl to atsiranda materialinė žala Lietuvos vietinei pramonei, tokios žalos vietinei pramonei grėsmė arba reali kliūtis kurti vietinę pramonę. Antidempingo muitų įvedimą ir taikymą reglamentuoja Lietuvos Respublikos antidempingo įstatymas; • Kompensaciniai muitai taikomi, kai į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją importuojamos prekės, kurių gamybai arba eksportui tiesiogiai ar netiesiogiai buvo naudojama užsienio valstybės subsidija, jeigu jas importuojant gali būti padaryta žalos Lietuvos Respublikos interesams. Kompensacinis muitas neturi viršyti nustatyto subsidijų dydžio. Kompensaciniai muitai gali būti įvedami priėmus šių muitų įvedimą ir taikymą reglamentuojantį įstatymą; • Fiskaliniai muitai yra tie, kurių tikslas yra apmokestinti prekes, siekiant padidinti valstybės biudžeto pajamas. • Protekciniai (apsaugos) - taikytini, kai į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją importuojamos prekės ir dėl to vietiniai gamintojai patiria juos žlugdančią užsienio įmonių konkurenciją. Protekciniai (apsaugos) muitai gali būti įvedami priėmus šių muitų įvedimą ir taikymą reglamentuojantį įstatymą. • Statistiniai muitai taikomi prekybos apyvartai apskaičiuoti. • Retorsiniai – taikytini apmokestinant prekes tų šalių, kurios labai padidina muitus savoms prekėms. • Išlyginamieji – muitai, kurie taikomi, kai prekės apmokestinamos, norint išlyginti importinių ir nacionalinės gamybos prekių kainas. • Preferenciniai – kai norima sumažinti muitą prekei, įvežamai iš atskirų šalių. Pagal muitų taikymo pobūdį muitai gali būti: • Nuolatiniai - mokami už importuojamas į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją ar eksportuojamas iš jos prekes, laikantis nuo metų laikotarpio nepriklausančios muito normos. • Sezoniniai - mokami už prekes, tam tikrą metų laikotarpį importuojamas į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją ar eksportuojamas iš jos. Sezoniniai gali būti tik bendrieji ir specialieji muitai. Bendrieji - taikomi siekiant reguliuoti Lietuvos Respublikos užsienio prekybą ir gauti pajamų į valstybės biudžetą. Importuojamoms ar eksportuojamoms prekėms vienu metu gali būti taikomi kelių aukščiau paminėtų rūšių muitai. Kiekvienas iš šių muitų apskaičiuojamas neatsižvelgiant į kitus, jeigu Lietuvos Respublikos įstatymai nenustato kitaip. Pagal kilmę muitai gali būti šių rūšių: • Autonominiai muitai; • Konkonvenciniai muitai; • Preferanciniai muitai. Pagal muitų ėmimo pobūdį muitai skirstomi į šias rūšis: • Vertybiniai muitai; • Specifiniai muitai; • Mišrieji muitai. Pagal judėjimo pobūdį muitai gali būti šie: • importo muitai; • eksporto muitai; • tranzito muitai (Kvainauskaitė, 2004, p. 20-22). Šių trijų pastarųjų rūšių muitus apibūdinsime kitame skyriuje. 3. Muitų esmė ir funkcijos Pasaulinėje praktikoje šalies muitų sistema įforminama dviem savarankiškais įstatymų blokais: ◦ Įstatymais, reguliuojančiais prekių ir kitų gėrybių, kurios vežamos per valstybinę sieną, apmuitinimo metodologiją, juridinių ir fizinių asmenų veiksmus ir kitus su muitų politika susijusius aspektus. ◦ Įstatymais, reglamentuojančiais muitinių tarnybų darbą, jų teises, pareigas, muitinės procedūras, kontrolės tvarką, organizavimą ir kitus su šia veikla susijusius klausimus. Užsienio prekybą sudaro prekių išvežimas iš šalies ir įvežimas į šalį, todėl bendrą muitų sistemą sudaro trys dalys: ◦ Importo (įvežamų į šalį prekių) muitai; ◦ Eksporto (išvežamų iš šalies prekių) muitai; ◦ Tranzitiniai (pervežamų per šalį muitai). Importo muitų sistema – tai atitinkamai sugrupuotas sąrašas prekių, kurios apmokestinamos nustatyto dydžio mokesčiais, įvežant jas per valstybinę sieną. Tai pagrindinė tarptautinės prekybos reguliavimo dalis, nes jos pagalba įgyvendinami muitų politikos tikslai. Eksporto muitų sistema – tai sąrašas prekių, kurių išvežimu į užsienį valstybė nesuinteresuota, tačiau draudimo netaiko. Dažniausiai naudojama siekiant apriboti šalies gamtinių išteklių išvežimą arba šalyje jaučiant kokių nors prekių stygių. Atskirais atvejais eksporto muitai duoda galimybę padidinti eksportuojamos produkcijos kainą kitų šalių vartotojų sąskaita ir, nedidinant eksporto apimčių, papildyti valstybės biudžeto pajamas. Tačiau tada reikia turėti labai tvirtas tos prekės pozicijas pasaulinėje rinkoje. Tranzito muitų sistema- tai mokestis už gabenamas per šalies teritoriją prekes į kitas šalis. Viena vertus, tai valstybės biudžeto pajamų papildymo įrankis, o kita vertus, nepageidaujamų prekių srautų per šalį ribojimas, siekiant nepabloginti ekologinės situacijos ar sprendžiant kai kuriuos užsienio protekcionistinius politikos uždavinius. Tiek visa muitų sistema, tiek jos sudedamosios dalys – muitų funkcijos, struktūra, tarifai, apmuitinamų prekių sąrašai – paprastai yra tarptautinių derybų objektas. Muitų įvedimas dažnai sukelia negatyvią užsienio prekybos partnerių reakciją, nes muitai nenaudingi vartotojams, beveik visuomet blogina gyvenimo lygį ir partnerių šalyse, ir muitą įvedusios šalie, neskatina laisvosios konkurencijos. Jei šalies ekonomikoje esama vidinių neišsprendžiamų problemų, neleidžiančių panaudoti visų kitų užsienio prekybos reguliavimo būdų, kaip subsidijų, laisvosios prekybos sutarčių, slenkstinių kainų ir kitų, muitų įvedimas šaliai yra naudingesnis nei ekonominis pasyvu- mas. Tačiau dėl to reikia derėtis su užsienio šalimis, jei norima išvengti uždaros ekonomikos žalos. Svarbiausias muitų sistemos elementas yra muitų tarifas. Pagrindinės jo funkcijos yra tokios: 1. Užsienio prekybos protekcionizmo priemonė, sauganti nacionalines ūkio šakas ar atskiras prekes nuo užsienio partnerių konkurencijos. Įvežamų į šalį prekių muitai didina importinių prekių kainą, ir nacionaliniai gamintojai įgauna pranašumą, nes vidaus rinkoje savo gamybos prekes gali parduoti pigiau. 2. Skatina nacionalinę gamybą ir eksportą, darydami įtaką prekių vidaus kainoms. Importinių prekių pabrangimas didina vidaus kainų lygį ir nacionalinių gamintojų pelną bei jų konkurencinį pajėgumą užsienio šalių rinkose. Tačiau ši politika slepia nemažai pavojų, nes šalies gamintojai įpranta dirbti šiltnamio sąlygomis. Vėliau jų produkcija gali techniškai atsilikti ir vėliau tapti nekonkurentiška. 3. Priemonė užsienio prekybinėms nuolaidoms gauti. Gali būti net politinės nuolaidos. Derybose atitinkamoms prekių grupėms siūloma abipusiškai sumažinti muitų mokesčių lygį ir apskritai jų atsisakyti, siūloma jungtis į prekybines, ekonomines ar net politines sąjungas. 4. Muitų tarifai naudojami eksporto plėtrai didinti, kada vienašališkai atsisakoma nuo įvežamųjų tarifų produkcijai, kuri šalyje ir toliau perdirbama, o gautieji gatavi gaminiai eksportuojami į užsienį. 5. Muitų tarifai padeda valstybinei kontrolei sekti įvežamas į šalį prekes, yra svarbi informacijos priemonė sprendimams dėl užsienio politikos, tarpvalstybinių sutarčių, jungimosi į sąjungas ar nesijungimo sprendimams priimti. 6. Galiausiai valstybė, naudodama prekių ir kitų gėrybių apmuitinimą, sprendžia fiskalines ir užsienio prekybos balanso problemas. Idealiausia, kai tam tikro periodo importo apimtis lygi eksporto apimčiai. 4. Muito tarifo nustatymas Kadangi muito tarifo pagrindinis nustatymo tikslas – visiškai eliminuoti skirtumą tarp importuojamų ir nacionalinių gamintojų analogiškų prekių kainų lygių, tai labai didelę reikšmę turi muitų mokesčių apskaičiavimas. Pagal apskaičiavimo būdą skiriami du pagrindiniai muitų tarifų dydžiai: 1. Specifinė (kiekybinė) muito norma nurodoma kaip pinigų suma, tenkanti prekės natūriniam matavimo vienetui, įvertinant kitas su šiuo vienetu susijusias prekės fizines charakteristikas arba jų neįvertinant. Trumpai tariant, tai muitų mokestis, atsižvelgiant į vežamų prekių kiekį, svorį, tūrį. Jei tarsime, kad importuojamo gaminio užsienio partnerio nustatyta kaina yra PI, vidaus kaina Pv, tai muito dydis bus: Tv=Pv-PIPv-PI. Šių kainų skirtumas arba muito tarifo dydis parodo, kokia dalimi muitas gina savo gamybos produkciją. Tačiau įrodytas apskaičiavimas turi nemažą trūkumą – kai kurioms produkcijos rūšims (pavyzdžiui, technologinėms linijoms, sudėtingoms mašinoms ir jų sistemoms ir panašiai) sunku pritaikyti mato vienetą. Be to, kadangi specifinio muito matas tiesiogiai susijęs su kainomis, o pastarąsias veikia infliacija, tai šiuo būdu apskaičiuoto muito vertė santykinai mažėja, tampa mažiau reikšminga ir tenka rengti derybas, peržiūrėti specifinio muito tarifą. Todėl labiau paplitęs yra antrasis muitų tarifų dydis – vertybinis muitas. 2. Vertybinė (advaliorinė) muito norma nurodoma procentais nuo prekės muitinės vertės. Jei importuoto gaminio kaina PI, vidaus kaina Pv, tai muito dydis bus: tv=Pv/PI – 1 . Vertybinio muito apskaičiavimas yra paprastesnis ir objektyvesnis – pakanka importo kainą padauginti iš muito tarifo koeficiento arba procento. Bet čia susiduriama su kita problema – kaip nustatyti, ar importuotojas deklaruoja tikrąją prekės kainą (vertę). Jei prekių importuotojas yra importuojančios šalies atstovas, jis suinteresuotas mažesniu muitu ir daugeliu atveju naudinga prekės kainą sumažinti. Neretai pardavimo sutartyse nurodoma sumažinta prekių vertė. Be to, sudaromos sąlygos muitininkų piktnaudžiavimui, nes už atitinkamą mokestį galima nevienodai įvertinti analogiškas prekes. Todėl, mūsų sąlygomis, tikriausiai geriausias yra kombinuotas (mišrus) muitų apskaičiavimo metodas, derinantis specifinius ir vertybinius skaičiavimo metodus, padedantis, nors ir ne visai, išvengti nurodytų trūkumų. Mišriosios muito normos viena dalis nurodoma procentais nuo prekės muitinės vertės, o kita dalis - kaip pinigų suma, tenkanti prekės natūriniam matavimo vienetui, įvertinant kitas su šiuo vienetu susijusias prekės fizines charakteristikas arba jų neįvertinant. Lietuvos Respublikos muitų tarifai sudaromi pagal šią struktūrą: • prekės kodas pagal kombinuotąją muitų tarifų ir užsienio prekybos statistikos nomenklatūrą; • prekės natūrinis matavimo vienetas; • autonominė importo muito norma; • konvencinė importo muito norma; • preferencinės importo muito normos; • eksporto muito norma. Visos bendrųjų muitų normos gali būti pateiktos keliuose muitų tarifuose, kurių kiekvienas atitinka kombinuotosios muitų tarifų ir užsienio prekybos statistikos nomenklatūros dalį. Muitų tarifuose bendrųjų muitų normos nustatomos kiekvienai kombinuotosios muitų tarifų ir užsienio prekybos statistikos nomenklatūros pozicijos daliai atskirai. Muitų tarifuose importo muitų normos nustatomos ir atsižvelgiant į valstybę, iš kurios yra kilusios importuojamos į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją prekės. Valstybė, iš kurios yra kilusios importuojamos į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją prekės, nustatoma vadovaujantis Muitinės kodekso ir tarptautinių sutarčių nuostatomis. Importo muito norma, atsižvelgiant į valstybę, iš kurios yra kilusios prekės, gali būti: • autonominė - taikoma, kai prekės yra kilusios iš valstybių ar jų grupių, su kuriomis Lietuvos Respublika nėra sudariusi tarptautinių sutarčių, nustatančių didžiausio palankumo prekybos statusą, ar nėra nustačiusi kito prekybos režimo, arba kai prekių kilmė, suteikianti teisę taikyti kitą importo muito normą, neįrodyta; • konvencinė - taikoma, kai pateikiamas įrodymas, kad prekės kilusios iš valstybių ar jų grupių, su kuriomis Lietuvos Respublika yra sudariusi tarptautines sutartis, nustatančias didžiausio palankumo prekybos statusą; • preferencinė - taikoma, kai pateikiamas įrodymas, kad prekės kilusios iš valstybių ar jų grupių, su kuriomis Lietuvos Respublika yra sudariusi tarptautines sutartis, nustatančias laisvos prekybos režimą. Muitų tarifuose preferencinė muito norma nurodoma atskirai kiekvienai valstybei ar jų grupei, su kuria Lietuvos Respublika yra sudariusi tarptautinę sutartį, nustatančią laisvos prekybos režimą. Jeigu preferencinė muito norma didesnė už autonominę ar konvencinę muito normą, apskaičiuojant muitą už importuojamas į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją prekes, taikoma mažiausia muito norma. Valstybių, iš kurių kilusioms prekėms taikomos konvencinės muitų normos, sąrašus, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, tvirtina ir keičia Vyriausybė. Į šiuos sąrašus įtraukiamos ir valstybės, iš kurių kilusioms prekėms konvencinės muitų normos taikomos Vyriausybės nutarimu. Šiuo atveju nurodoma, kokioms prekėms taikomos konvencinės muitų normos. Muitinė, taikydama nustatytus muitus, kitus importo ir eksporto mokesčius, importo, eksporto bei tranzito draudimus ir apribojimus, naudoja Integruotą tarifą. Integruotas tarifas yra oficialus informacijos rinkinys. Integruotas tarifas sudaromas kombinuotosios muitų tarifų ir užsienio prekybos statistikos nomenklatūros ir muitų tarifų pagrindu. Integruoto tarifo struktūrą, taip pat jo rengimo ir naudojimo tvarką nustato Vyriausybė arba jos įgaliota valstybės institucija. Nesumokėtą muito ir delspinigių sumą muitinė išieško Muitinės kodekso nustatyta tvarka už einamuosius ir penkerius praėjusius metus. Muitų grąžinimo ar atsisakymo juos išieškoti atvejus nustato Muitinės kodeksas bei atitinkamų rūšių muitus reglamentuojantys įstatymai. Prašymai grąžinti nepagrįstai sumokėtus (išieškotus) muitus pateikiami teritorinei muitinei ne vėliau kaip per dvejus metus nuo šių muitų sumokėjimo (išieškojimo) dienos. Skundai dėl muitinės sprendimų atsisakyti patenkinti prašymus dėl nepagrįstai apskaičiuotų muitų perskaičiavimo, nepagrįstai sumokėtų (išieškotų) muitų grąžinimo gali būti pateikti ne vėliau kaip po 3 mėnesių nuo prašymą pateikusio asmens informavimo apie atitinkamą muitinės sprendimą. Jeigu prašymą pateikęs asmuo nėra informuojamas apie priimtą sprendimą Muitinės kodekso nustatyta tvarka, skundas gali būti pateiktas ne anksčiau kaip po 2 mėnesių ir ne vėliau kaip po 5 mėnesių nuo prašymo pateikimo dienos. Nepagrįstai sumokėtus (išieškotus) muitus ir su jais susijusius delspinigius teritorinė muitinė grąžina Vyriausybės arba jos įgaliotos valstybės institucijos nustatyta tvarka. Nesumokėjus muitų arba jų nesumokėjus laiku, skaičiuojami delspinigiai. Delspinigių už nesumokėtus arba laiku nesumokėtus muitus mokėjimo bei skaičiavimo tvarką nustato finansų ministras, atsižvelgdamas į vidutinę praėjusio kalendorinio ketvirčio metinę palūkanų, mokamų už valstybės ne ilgiau kaip vieneriems metams išleistas obligacijas, normą. Finansų ministras šią normą padidina, bet ne daugiau kaip 10 punktų. Delspinigiai pradedami skaičiuoti nuo kitos dienos po to, kai muitas turėjo būti sumokėtas, ir baigiami skaičiuoti muito sumokėjimo dieną įskaitytinai, neatsižvelgiant į priežastis, dėl kurių muitai buvo nesumokėti arba laiku nesumokėti.Iš asmens, nemokančio delspinigių nustatyta tvarka, delspinigiai išieškomi tokia pat tvarka, kaip ir nesumokėti muitai. Ir delspinigių sumokėjimas neatleidžia nuo muitų mokėjimo (McGrath, 1999, p. 13-53). 5. Muitų politikos įtaka 5.1. Muitų politikos įtaka vartotojams ir gamintojams Vartotojas yra suinteresuotas didesniu geros kokybės prekių kiekiu. Tas garantuoja jam didesnes pasirinkimo galimybes. Jau vien faktas, kad kai kurios prekės yra importuojamos į šalį, rodo, jog vartotojai labiau vertina nevietinės gamybos analogus. Muito mokesčio, ribojančio importą, įvedimas, akivaizdžiai nenaudingas vartotojams. Be to, apmokestinus įvežamas prekes atitinkamu muito mokesčiu, vartotojas priverstas mokėti už tą prekę didesnę pinigų sumą, nes mokestis padidina kainą. Vartotojas, esant įmporto kainai Pi=100 pirktų Q4 prekių kiekį. Tų prekių nacionaliniu gamintojų kaštai turi neviršyti PI kainų lygio, siūlant Q1 prekių kiekį. Kadangi pasiūla mažesnė už paklausą, būtinas importas lygus Q1-Q4 . Įvedus muito mokestį, tarkim t=25 procentų, vartotojas turės mokėti Pv kainą, kuri bus lygi 125. jis už tą pačią pinigų sumą nupirks mažesnį prekių kiekį Q3 (Q3 7. Užsienio prekybos politika. Užsienio reikalų ministerija [žiūrėta 2005 m. gruodžio 5 d.]. Prieiga per internetą:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!