Etinės vertybės Aristotelio "Nikomacho etikoje", kinų filosofo Konfucijaus "Apmąstymai ir pašnekesiai" ir M. Aurelijaus "Sau pač

 Kauno medicinos universitetas Filosofijos ir socialinių mokslų katedra Mokslinis projektas Etinės vertybės Aristotelio „Nikomacho etikoje“, kinų filosofo Konfucijaus „apmąstymai ir pašnekesiai“ ir M.Aurelijaus „Sau pačiam“ kūriniuose. Kaunas 2007 Darbo tikslas: išanalizuoti, apsvarstyti etines vertybes Aristotelio „Nikomacho etikoje“, Marko Aurelijaus „Sau pačiam“ ir kinų filosofo Konfucijaus „apmąstymai ir pašnekesiai“ kūriniuose. Laimė-žmogaus veiklos tikslas. Pirmąja moksline etikos sistema reikėtų laikyti Aristotelio „Nikomacho etiką“. Visų kiekvieno žmogaus didžiausių pastangų tikslas, pasak Aristotelio, pasiekti laimę. Tas tikslas „visuomet siekiamas dėl jo paties, o ne dėl ko nors kito“. Žinoma, laimės siekiama praktiniame gyvenime. „Sakėme, kad laimė nėra vien būsena. Jeigu taip būtų, tai laimingi galėtų būti ir tie, kurie visą savo gyvenimą pramiega ar gyvena kaip augalai<...>Jeigu tai mūsų netenkina, privalome pasisakyti už vienokią ar kitokią veiklą. Toliau: jeigu veikla iš dalies yra būtina ir yra kaip priemonė, o iš dalies kaip siektina pati savaime, tai aišku, kad ir laimė suprastina panašiai kaip veikla, kurios verta siekti dėl jos pačios, o ne vien kaip priemonės. Ji nepasigenda jokio kito daikto ar dalyko; jai užtenka jos pačios. Ir veiksmai yra siektini tie, kuriais nesiekiama nieko kito, o tik pačios veiklos(Aristotelis, Nikomacho etika)“ Aristotelis labai griežtai skiria laimės troškimą nuo paprasto malonumo išgyvenimo, kurį dispute gynė kireniečiai. Ryškiausias jų atstovas Aristipas aukščiausiu principu laikė malonumą: tai, kas patiriama šį momentą, turi būti intensyvinama iki tikrai geros savijautos; vienintelė dorybė yra gebėjimas mėgautis. Aristotelis aprašo dvi galimas gyvenimo formas, galinčias įtvirtinti eudemoniją: 1. Aukščiausias modelis – teorinė egzistencija, ieškanti tikrovės dėsnių; pirmenybė teikiama stebėjimui arba kontempliacijai: „Protas yra geriausias dalykas mumyse, o proto objektai vėlgi yra geriausi visoje pažinimo srityje. Be to, pažinimas yra ilgiausiai trunkantis dalykas. Nuolatos mąstyti mums yra lengviau negu ką nors kita daryti“ Panašiai kontempliaciją vertina ir E.Moore‘as savo veikale „Etikos principai“: „Galbūt patys vertingiausi dalykai iš to, kas mums žinoma,-tai tam tikros sąmonės būsenos,kurias apibendrintai galime apibūdinti kaip džiaugsmą žmoniškai apsieiti ir naudotis gražiais daiktais“. 2.Teorinei egzistencijai reiškiantis visuomeninėje polio erdvėje (politiniame gyvenime apskritai), ji yra kaip papildymas, būtinas susiorientavimas praktinėje veikloje, nes teoretikas kartu yra ir „žmogus, gyvenantis drauge su daugeliu kitų žmonių. Norėdamas praktikuoti etines dorybes, jis pasiges tokių dalykų, kurie leistų jam gyventi kaip žmogui tarp žmonių“. Pagal Aristotelį, gyvenimas laimingas tada, kai šalia teorinės egzistencijos praktikuojamos paprastosios dorybės (teisingumas, didžiadvasiškumas, drąsa). Elgesį kuriam toną duoda aistros bei jausmai, pamažu turi pradėti vairuoti teisingas ir nuolatinis auklėjimas. Jo uždavinys – ugdyti dorybes. „Šių savybių skiriamoji žymė bus malonumo ar nemalonumo jausmas, kurį sukelia bet koks veiksmas. Kas susilaikonuo kūno malonumų ir tuo džiaugiasi, yra apdairus žmogus, o kam taip elgtis nemalonu, tas – pasileidęs; kas nedrebėdamas pasitinka pavojų, žvelgiantį į akis, ir tuo džiaugiasi, ar bent nejaučia nemalonumo, tas – drąsus žmogus, o jeigu jam tai nemalonu – bailys. Malonumo ar nemalonumo jausmu reiškiasi žmogaus etinė dorybė, nes dėl malonumo darome pikta, o tuomet, kai nemalonu, liaujamės darę gerą. Todėl, kaip sako Platonas, vaiką iš mažens reikia taip auklėti, kad jis jaustų malonumą ar nemalonumą tuomet, kai toks jausmas yra „savo vietoje“. Tokia yra teisingo auklėjimo esmė“. Etinę dorybę galima apibrėžti kaip protingą vidurį tarp „per daug“ ir „per mažai“: „Kūną mankštinant per daug ir per mažai mažėja jo jėga, per daug ar per mažai valgant ar geriant, genda sveikata, o tinkamas maisto kiekis ją ugdo, stiprina ir palaiko. Tą patį galima pasakyti ir apie dorybes: apdairumą, susivaldymą, drąsą ir kt. Kas nuo visko bėga, visko bijo, nieko neužstoja, yra bailys, o kas nieko nesibijo, į viską veržiasi kaktomuša, yra pramuštgalvis. Taip pat žmogus, ragaujantis visus malonumus nė vieno neatsisakydamas, yra paleistuvis, o visko vengiantis paniurėlis tampa atstumiančiu storžieviu. Taigi ir apdairus susivaldymas, ir drąsa gali nueiti šuniui ant uodegos, jeigu jų bus per daug ar per mažai, ir priešingai – einant vidurio keliu, jos bus išsaugotos“. Teisingo vidurio samprata netaikytina tais atvejais, kai vadovaujamasi gėrio principu: „Beje, ne kiekviename veiksme ir ne kiekviename jausmų protrūkyje galima laikytis vidurio ar vidutiniškumo. Daugelis jų iš pat pradžių, kaip galima spręsti vien iš pavadinimo, pasirodo susiję su blogiu. Antai, jei kalbėsime apie jausmus, džiaugimasis kito nelaime, begėdiškumas, pavydas, o jei apie veiksmus – santuokinė neištikimybė, vagystė, žudymas; ir vieni, ir kiti yra peiktini dėl to , kad tai blogis savaime. Čia nėra nei „per daug“, nei „per mažai“. Taip elgiantis, niekada nebus elgiamasi tinkamai. Bet kuriuo atveju bus daroma klaida. Čia negali būti gero ir negero veiksmo, pavyzdžiui, negalima skirstyti, su kuo, kada ir kaip yra galima santuokinė neištikimybė, nes toks elgesys yra nedoras iš esmės. Lygiai taip pat negali būti nė kalbos apie vidurio kelią skriaudos, paleistuvystės, bailumo atveju. Niekuomet čia nebus „per daug“ ar „per mažai“. Praktikoje pasirodo gana nelengva apibrėžti vidurio kelią kaip tobulybės mąstą. „Kadangi sunku yra pataikyti tiksliai į vidurį, tai tenkinamasi, kaip sakoma, nors ir abejotina, bet geresne išeitimi, renkamasi mažesnį blogį arba siekiama gėrio, kuris esamomis sąlygomis greičiau pasiekiamas. Reikia kreipti dėmesį į tai, kuria kryptimi mes patys lengviausiai galime augti, mat šiuo atžvilgiu kiekvieno prigimtis yra labai skirtinga“. Aristotelio dorybės pagal Nikomacho etiką Aristotelis išskiria dviejų rūšių dorybes – proto, kurios dažniausiai kyla ir plėtojasi iš mokslo, ir būdo, kurias įgyjame per įprotį. Būdo dorybės iš prigimties yra tokios, kad žūsta ir nuo stokos, ir nuo pertekliaus Aristotelis toliau kalba apie būdo dorybę. Jis teigia, kad būdo dorybė yra susijusi su skausmu ir malonumais. “Juk dėl malonumų darome blogus darbus, o dėl skausmo susilaikome nuo gerų darbų” – teigia filosofas. Tai, kad mūsų veiksmus lydi malonumas ir skausmas, rodo, jog žmogus jau yra susidaręs nuostatą. Aristotelis pagrindiniu laiko teiginį, jog dorybė susijusi su malonumais ir skausmu ir yra tinkama daryti geriausius darbus, o blogybė – priešingai. Kas daroma skatinant dorybei, būna teisinga ir santūru vien todėl, kad veikėjas, atlikdamas veiksmą, laikosi tokių sąlygų: 1. Jis daro tai sąmoningai. 2. Jis būna iš anksto nusistatęs tai daryti – ir daryti dėl paties reikalo. 3. Jis tai daro ryžtingai ir tvirtai. Dorybių įgyti sąmoningumas mažai tepadeda, tačiau kiti du dalykai lemia kone viską. Dorybę įgyjame nuolat kartodami teisingus ir santūrius veiksmus. Filosofas teigia, kad kiekviena dorybė ir tą, kurio ji yra, išlaiko gerą, ir jo darbą padaro geru. Žmogaus dorybė – tai nuostata, dėl kurios žmogus bus geras ir gerai atliks savo darbą. Dorybė yra vidurys tarp dviejų ydų: pertekliaus ir stokos. Trijų pačių primityviausių jausmų – baimės, malonumo ir pykčio – atžvilgiu (perteklius, vidurys, stoka): 1. Per didelė drąsa. Narsumas, drąsa. Baimė. 2. Nesusivaldymas. Santūrumas, nuosaikumas. Nejautrumas. 3. Pyktis. Romumas. Nesugebėjimas pykti. Dviejų svarbiausių socialinių siekiamybių – turto ir garbės – atžvilgiu: 1. Išlaidumas. Dosnumas. Šykštumas. 1.1. Pagyrūniškumas. Iškilnumas, didžiadvasiškumas. Smulkmeniškumas. 2. Garbėtroška. Be pavadinimo. Savimeilės stoka (maža garbė) Trijų dorybių, liudijančių socialinius santykius, atžvilgiu: 1. Pagyrūniškumas. Tiesumas, nuoširdumas. Apsimestinis kuklumas (tiesos atžvilgiu), ironija. 2. Maivymasis(pramogų malonumai). Sąmojingumas, mandagumas. Niurgzlumas, nerangumas. 3.Meilikavimas. Draugiškumas. Stačiokiškumas, aikštingumas. Dvi savybės nėra dorybės, nes tai nėra valios nuostatos: 1. Gėdos stoka. Drovumas. Pernelyg didelis drovumas. 2. Pavydas. Doras pasipiktinimas. Džiaugsmas dėl kito nelaimės. Tie, kurie linkę į kraštutinumus, kiekvieną, kuris laikosi vidurio, nukelia į priešingą kraštutinumą, ir narsų vyrą bailys vadina įžūliu, o drąsuolis – bailiu. Didžiausia priešingybė yra tarp kraštutinumų – didesnė negu tarp kiekvieno kraštutinumo ir vidurio. Kai kurie kraštutinumai yra netgi šiek tiek panašūs į vidurį, o kraštutinumai tarp savęs yra visiškai nepanašūs. Gėris yra retas, pagirtinas ir puikus dalykas. Tas, kuris siekia vidurio, privalo vengti to, kas yra labiausiai jam priešinga, mat iš dviejų kraštutinumų vienas yra klaidingesnis. Labiausiai reikia saugotis to, kas malonu ir smagu, nes apie tai mes nesugebame bešališkai spręsti. Galiausiai Aristotelis pripažįsta atskirus atvejus, apie kuriuos sprendžiama vadovaujantis nuojauta: kartais reikia nukrypti čia į pertekliaus, čia į stokos pusę. „Šitokiu būdu lengvai surasime vidurį ir tai, kas gera“ – teigia mąstytojas. Vertybės pagal Aristotelį Draugystė. Pasak Aristotelio, draugystė yra dorybė, ir ją laiko pačiu reikalingiausiu dalyku gyvenime. Draugystė yra reikalinga ir turtingiems, ir vargstantiesiems. Ji suburia visuomenę, miesto bendruomenę. Anot Aristotelio „didžiausias teisingumas yra draugiškumas“. Ji yra ne tik reikalinga, bet ir kilni. Aristotelis draugystę skirsto į tris rūšis: 1. tai draugaujantieji, kurie vienas kitam linki pagal mylėjimo motyvą; 2. tie, kurie vienas kitą myli dėl naudos, myli ne pačius draugus, o draugauja su jais dėl to, ką vienas iš kito gali gauti gero; 3. tie, kurie yra draugai dėl malonumo, kurie būdami draugijoje jaučia ir teikia vienas kitam malonumą. Kai draugystės pagrindas yra nauda, ir žmonės myli tik dėl naudos arba, kai siekia malonumo, vadinasi, draugaujama ne dėl pačio žmogaus, o tik dėl teikiamo naudos ar malonumo. Tokią draugystę Aristotelis vadina atsitiktine, nes draugas yra vertinamas ne už tai, koks jis yra, o už tai, kad tas draugas teikia naudą arba malonumą. Tokios draugystės yra labai nepastovios, jos lengvai išyra, jeigu draugai pasikeičia, arba jei jie pasidaro nenaudingi ar nebesuteikia norimo malonumo. Kai dingsta draugystės pagrindas, nutrūksta ir draugystė, nes ji buvo užmegzta tik dėl teikiamos naudos ar malonumo. Tokio tipo draugystė, anot Aristotelio, būna užmezgama senatvėje, nes tokio amžiaus žmonės siekia daugiau naudos, nei malonumo. Tokia draugystė vyrauja ir tarp jaunų žmonių, jei jie siekia naudos. Dažniausiai tokie žmonės nelabai sugyvena tarpusavyje. Kartais jie būna nemalonūs vieni kitiems. Jeigu draugystėje nenusimato naudos, jauni žmonės net nejaučia poreikio draugauti. Tokie žmonės nebendrauja su jais ir būna malonūs tiek, kol jie teikia naudos. Svetingumas yra viena iš savybių , priklausančių tokio tipo draugystei. Anot Aristotelio, jaunų žmonių draugystės pagrindas yra malonumas, nes jaunuoliai gyvena aistromis, labiau siekia malonumo ir to, kas juos tą akimirką jaudina. Aristotelis teigia, kad bėgant metams malonumai keičiasi, mat jaunuoliai begalo greitai susidraugauja, ir taip pat greitai išsiskiria. Bėgant metams, pradeda keistis malonumai, taigi keičiasi ir draugystė. Jaunuoliai yra linkę į kūnišką meilę, kuri dažniausiai susideda iš aistrų ir malonumų siekimo. Taigi jaunimas greitai įsimyli, taip pat greitai ir nustoja mylėti. Filosofas prideda, kad jie dažnai nustoja mylėti net tą pačią dieną. Jaunuoliai ištisas dienas norėtų būti drauge ir kartu gyventi, nes taip jie gauna tai, ko jiems reikia iš draugystės. Aristotelio teigimu dorų ir savo dorybėmis panašių žmonių draugystė būna tobula, nes jie visada vienas kitam linki tik gero, „nes yra lygiai geri, ir geri iš esmės“. Aristotelis teigia, kad „tie, kurie linki draugams gero dėl pačių draugų, yra geriausi draugai.“ Tokie draugai yra geriausi, nes jie myli vienas kito būdą. Taigi jų draugystė tęsiasi iki tol, kol jie yra dorovingi, o dorybė išlieka labai ilgai. „Kiekvienas iš draugų yra geras savaime ir geras draugui“, nes dorovingieji yra apskritai geri, ir vienas kitam naudingi, taip pat ir malonūs. Aristotelis teigia, kad kiekvienam žmogui jo paties poelgiai. Tokia draugystė dažniausiai būna pastovi, nes joje yra visa, kas draugystei reikalinga. Kiekviena draugystė turi savo tikslą – arba gėrį, arba malonumą, arba abu dalykus pačius savaime, arba dėl draugo. Anot Aristotelio, tokie dalykai yra labiausiai verti mylėti, todėl tokių žmonių draugystė yra geriausia ir kilniausia. Tokio tipo draugysčių pasitaiko gana retai, nes tokių žmonių yra nedaug. Aristotelis paaiškina, kad tokiai draugystei reikia ilgesnio laiko ir įpratimo. Filosofas aiškina, kad žmonės vienas kitą pripažina draugais, kai vienas kitam parodo, jog yra verti draugystės ir pasitikėjimo. Susidraugauti galima labai greitai, bet pati daugystė įsižiebia negreitai. „Šita draugystė yra tobula ir trukmės, ir kitais atžvilgiais“ – teigia Aristotelis. Kiekvienas žmogus gauna lygiai tiek pat arba panašiai, kiek jis pats duoda kitam. Taip ir turi būti tarp gerų draugų. Aristotelis teigia, kad draugystė dėl malonumų taip pat yra panaši į tobulą draugystę, pagrįsdamas, kad ir dori žmonės būna vieni kitiems malonūs. Beveik tas pats būna ir draugystėje dėl naudos, nes dori žmonės būna naudingi ir kitiems. Šitokių žmonių draugystė tęsiasi gana ilgai, jei jie viena i kito gauna atpildą. Šiek tiek kitaip būna tarp įsimylėjusio ir mylimojo, nes jie išgyvena ne tą patį malonumą: „Vienas džiaugiasi regėdamas mylimąjį, o kitas tuo, kad jam patarnauja įsimylėjėlis.“ Labai dažnai tokia draugystė išyra senatvėje, nes vienas iš jų jau nebesidžiaugia reginiu, o kitam jis nebeteikia įprastų patarnavimų. Žinoma, daugelis ir toliau išsaugo draugystę, nes jie jau būna pripratę vienas prie kito ir pamilę vienas kito būdą. Jeigu meilėje apsikeičiama tik tuo, kas naudinga, draugystė tęsiasi neilgai, nes ji būna netvirta. Draugai siekiantys tik naudos, greitai išsiskiria, kai nebelieka naudos, nes jie buvo draugai ne vienas kitam, o tik dėl teikiamo naudos. Dėl malonumo ir naudos gali draugauti ir nedori žmonės, ir dori su nedorais, bet dėl pačios draugystės gali draugauti tik geri žmonės. Nedori žmonės nesidžiaugia vieni kitais, jeigu jiems nėra iš to jokios naudos. „Tik gerų žmonių draugystė atsilaiko prieš šmeižtą“ teigia Aristotelis. Geri draugai visada pasitiki vienas kitu ir netiki bei neįsivaizduoja, kad draugas jam darytų ką nors bloga. Jie elgiasi taip, kaip reikalauja draugystė. Saikingumas Taigi saikingumas – tai mokėjimas laikytis vidurio malonumų atžvilgiu, ypač kūno malonumų, kuriuos teikia maistas, gėrimas ir seksualiniai dalykai. Ištvirkavimas ir rajumas yra ydos, bet ne mažesnės ydos graikui yra ir marinimasis, askezė(stoka). Iš tiesų, visų dorybių, kaip vidurio tarp dviejų kraštutinumų, pagrindas yra saikingumas, santūrumas, - visos jos yra savotiškos saikingumo atmainos kitų sielos pradų raiškoje. Nuostatų intelekto, regos, klausos, kvapų teikiamų malonumų atžvilgiu Aristotelis nepriskiria saikingumo dorybei. Jis teigia, kad malonumas yra blogis ir kad dvasinio tobulėjimo kelias reikalauja atsisakyti malonumų. Narsa(drąsa) Baimę Aristotelis apibūdina kaip gresiančio pavojaus laukimą. Bijome visokių blogybių – blogo vardo, skurdo, ligų, senatvės, mirties. Tačiau narsumas pasireiškia ne visų dalykų atžvilgiu. Blogo vardo reikia bijoti. Tas, kuris to bijo, - teisingas ir garbingas žmogus, kuris nebijo, priešingai,- laikomas begėdžiu. O, pavyzdžiui, nuskurdimo, ligos pavydo nereikia bijoti, nes tai ištinka ne dėl mūsų pačių kaltės. Tačiau tokios baimės kontrolė nėra drąsa tikrąja šio žodžio prasme. Drąsa yra susijusi su didžiausio blogiu – mirtimi. Bet ne su bet kokia mirtimi (pvz., jūroj ar nuo ligos), o su mirtimi mūšio lauke. Drąsus žmogus, anot Aristotelio, yra tas, kuris nebijo kilnios mirties. Aristotelis išskiria 5 narsumu formas. Pirmiausia, tai pilietinė narsa –drąsa rizikuoti dėl garbės. Kadangi jos motyvas garbė, Aristotelio manymu, ji labiausiai panaši į tikrąjį narsumą. Kita drąsos forma yra profesionalių kareivių patirtis. Taip pat yra drąsa, kurią įkvepia pyktis arba skausmas. Ji primena žvėrių drąsą, kai šie puola tuos, kurie juos sužeidė. Aristotelis šio narsumo nevadina tikrąja narsa, nes narsą jis sieja tik su sąmoningu pasirinkimu. „Panašiai ir išalkusius asilus galėtum pavadinti narsiais: net mušami jie nesiduoda atitraukiami nuo ėdalo. Ir ištvirkėliai, aistros sktinami, išdrįsta leistis į pavojus“. Taip elgiasi ir pasigėrę žmonės: jie tampa nerūpestingi, pakilios nuotaikos. O kai jiems nepasiseka, tada bėga. Taip pat ir tie, kurie per daug pasitiki savimi, iš tiesų nėra narsūs, o tik dėl pasitikėjimo savim yra panašūs į narsuolius.Yra ir nežinojimo drąsa. Kaip argiečiai buvo narsūs puldami spartiečius, nes manė, jog kovoja su sikoniečiais. Drąsa yra vidurys pasitikėjimo ir baimės jausmo atžvilgiu. Jos pabaiga yra maloni, tačiau kelias į ją – susijęs su skausmu. Dorybinga veikla tampa maloni tik pasiekus tikslą. „Taigi narsus bus tas, kuris ir bijos, ir iškęs tai, ką reikia ir dėl ko reikia, ir kada reikia, ir bus deramai pasitikintis, nes narsus ir išgyvena, ir veikia taip, kaip reikalauja esama padėtis ir kaip liepia jo protas. Išmintis ,,Išmintis – kaip teigė Aristotelis knygoje Nikomacho etika – yra tobuliausia pažinimo forma”. Išminčiui būtina žinoti ne tik tai kas kyla iš pagrindų, bet ir aiškiai nusimanyti apie pačius pagrindus. Todėl išmintis yra ir protas, ir mokslinis pažinimas. Nors iš prigimties niekas nesąs išminčius, vis dėlto prigimtis žmogui gali suteikti sveiką protą bei nuovoką. Šie sugebėjimai galimi išugdyti. Supratingumas yra proto priešybė. Protui rūpi bendros sąvokos, supratingumui – paskirybė. Aukščiausias gėris esąs laimė. Kad būtum laimingas nepakanka vien proto, reikia ir supratingumo. O laimei būtina išmintis ir supratingumas, nes tai padeda išugdyti dorybę – sugebėjimą aptikti saiką, ,,aukso vidurį”. Taigi pagal Aristotelį, išmintis - protingosios sielos dorybė – yra vidurys tarp tokių kraštutinumų: tarp perdėto pasitikėjimo savuoju protu, savo žinių suabsoliutinimo ir visiško nepasitikėjimo savimi, rezignacijos, nepilnavertiškumo komplekso (,,aš nieko nežinau”). Sokrato formulė ,,žinau, kad nieko nežinau” ir yra to vidurio apibrėžtis: žmogus blaiviai įvertina savo proto galią, kitų žmonių elgesį, konkrečią situaciją ir visada gali vadovautis protu, vadinasi elgtis išmintingai. Išmintis ir žmogaus narsumą nukreipia į tą vidurį, kurį vadiname drąsa, apskritai išmintis visados yra ne kas kita, kaip proto sugebėjimas surasti vidurį. Kadangi protas yra toji žmogaus sielos dalis, kuri sugeba rasti vidurį, tai protas vadovauja valiai ir jausmams, - šie du patys, be proto pagalbos, negalėtų būti dori, nes jie nemąsto, neturi protavimo funkcijos. Todėl teisinga, kad jausmai ir valia klausytų proto ir jo dėka galėtų įgyti savąsias dorybes. Teisingumas Teisingumas, sako Aristotelis, yra tobula dorybė, bet ne apskritai, o kito piliečio atžvilgiu, Todėl teisingumas yra ne būdo, o pilietinė dorybė. Teisingumui bendriausia prasme Aristotelis suteikia teisinį aspektą. Teisingumas – tai įstatymų paisymas. Įstatymai, pasak Aristotelio apima visą gyvenimą. Jie reguliuoja ir tarpusavio santykius. Geri įstatymai įtvirtina dorybes. Apie teisingumą Aristotelis kalba ir kaip apie dalinį dorybės pasireiškimą. Išskiria dvi jo rūšis: paskirstomąjį ir reguliuojamąjį. Pirmasis patvirtina lygybę dalijant garbę, pinigus arba kitas paskirstomas vertybes. Antrasis kalba apie savanoriškai ir ne savanoriškai žmonių sudaromas sutartis. Tai kas teisinga, rašo Aristotelis, yra proporcinga. Ne teisingas žmogus pažeidžia lygybę – ir paskirstymo, ir sutarties. Reguliuojamasis teisingumas – tai vidurys tarp nuostolio ir pelno. Neteisingumas pasireiškia dvejopai: kai turime per mažai ir kai turime per daug. Pirmuoju atveju patiriame skriaudą, antruoju – neteisingai elgiamės. Teisingumas nėra vien vidurio ir proporcijos laikymasis, jis suponuoja ir tam tikrą proto nuostatą. Tai sąmoningas pasirinkimas veikti tam tikru būdu. Jei nežinodami sukeliame neteisingumą, kurio nebuvo galima tikėtis, tai yra nelaimingas atsitikimas, tačiau jeigu veikiame nežinodami, neturėdami blogų ketinimų, ir sukeliame neteisingumą, kurio buvo galima tikėtis, tai yra klaida. Kita vertus, jeigu veikiame žinodami, bet netyčia (apimti pykčio ar aistros), veiksmas yra neteisingas, tačiau tai dar nereiškia, kad asmuo yra neteisingas. Dosnumas ir iškilnumas Aristotelio etika iš kitų etikos koncepcijų išsiskiria pagarba turtui. Turto išdalijimas – Aristotelio etikoje vadinama švaistymo yda. Pagal Aristotelio etiką, kilniam žmogui turtas būtinas, kitaip pirmasis negalės įrodyti savo kilnumo. Turtas jam reikalingas, kad galėtų dalyti. Jo tikslas – padėti kitiems. Jis visada duoda daugiau, negu gauna. O kilnus žmogus duodamas išreiškia savo galią. Pinigų kiekis, kurį žmogus sugeba išdalyti, netgi suteikia dorybei svarumo. Saikingos, mažos pinigų sumos išdalijimą Aristotelis vadina dosnumu, o didelės – iškilnumu. Tačiau, pasak Aristotelio dažnai duoti elgetai nėra iškilnumo ženklas. Nes noras parodyti savo turtingumą, jau liudija ydą – pasipūtimą. Tačiau bene svarbiausia yra pati duodančiojo elgsena – ar duodamas jis geba nutylėti, ar neišlaikęs pasigiria. Didybė Iškilnumas artimas didybei. Didis žmogus yra nepriklausomas, savarankiškas. Didžiu laikomas tas, kuris laiko save vertu didžių dalykų, ir toks yra iš tikrųjų. Galima laikyti save didžiu, bet tokiam nebūti. Tai yda. Toks žmogus – pasipūtėlis. Galima būti nedaug vertam, ir tokiu save laikyti. Toks žmogus bus santūrus, bet ne didis. Didžiam žmogui, pasak Aristotelio, svarbiausia išorinė vertybė yra garbė. Jausti savo pranašumą prieš kitus – tai būtina didžio žmogaus ypatybė. Pasak Aristotelio tik didis žmogus pagrįstai kitus niekina, nes jis teisingai sprendžia, o dauguma žmonių kitus vertina bet kaip. Jis mielai padeda kitiems, bet gėdijasi, kai kiti jam padeda, mat padėti – vadinasi, būti pranašesniam, o priimti pagalbą – vadinasi, jausti kito pranašumą. Aristotelio etikoje nerasime argumentų, skatinančių kilnųjį atlaidžiai, su meile žvelgti į žmonių silpnybes. Laimė Aristotelio teigimu, laimė yra pats aukščiausias gėris. Galutinis žmogaus tikslas yra eudemonija (eudemonija – „geriausias draugas“, „geroji dvasia“). Todėl jo etika vadinama Eudemonistine. Laimė yra savaiminis tikslas, žmogus visada ją pasirenka dėl jos pačios, o ne dėl kokio nors kito tikslo. Laimė siekiama tik veikiant. Anot Aristotelio, laimė yra daug kam prieinama. Ją išgyventi gali visi mokydamiesi ir lavindamiesi, jei tik jie nėra doroviškai suluošinti. Aristotelis teigia, jog siekiant laimės reikia ugdyti dorybes, kurios ir padeda laimę išsaugoti. Konfucijus ir jo mokymas Konfucijus (tradiciškai g. 551 pr. m. e. rugsėjo 8 - m. 479 pr. m. e.) kinų mąstytojas ir filosofas, kurio mokymai smarkiai paveikė Rytų Azijos civilizacijų vystymąsi. Jis gyveno besivaidijančių feodalinių valstybėlių laikotarpyje ir buvo įsitikinęs, kad gali atstatyti pasaulio tvarką, tačiau jam tai nepavyko. Daug keliavo po Kiniją propaguodamas savo idėjas, kol galų gale užsiėmė mokinių mokymu. Konfucijaus mokymo esmė yra dorovės sistema, kuri remiasi paklusnumo hierarchija (pvz.: moteris turi paklusti vyrui, pilietis valstybei, vaikai- tėvams ir t.t), tradicijų ir tvarkos laikymusi. Jis savo tiesas grindė panašiai kaip Buda. Konfucijus pripažino kosmoso pradą ir, kad dangaus jėgos yra labai svarbios formuojant patį žmogų (jo turtus, kilmę). Konfucijaus pasekėjai siekė ištobulinti žmogų per etikos arba doros normas. Reikšmingiausiu ir patikimiausiu konfucianizmo šaltiniu laikoma ,,Lun yu” (,,Apmąstymai ir pašnekesiai”) knyga, atspindinti pirminę konfucianizmo dvasią ir idėją, kad žmogaus likimas yra įkvėptojo kūrėjo rankose. ,,Lui yu” tekstas tampa savotiška kinų Biblija, kuri, įteisina kinų sąmonėje ypatingą mąstymo būdą ir gyvenimo filosofija, kurios svarbiausi principai – tradiciškumas, praeities, protėvių kultas, humanizmo idealų skelbimas, orientavimas idealios ateities kultūros, mąstysenos, etikos, politikos, estetikos, meno ir valstybės modelių į didingą praeitį. Kinų mąstytojas įkūnija idealaus valdovo vaizdinį, jo filosofija - ,,gryną moralę”, o Kinija – tobulesnės, negu ,,barbariškos” Europos šalys, civilizuotos valstybės modelį. Svarbu pabrėžti, kad Konfucijus pirmiausia yra gyvenimiškos filosofijos, mokančios teisingai gyventi, mąstyti, elgtis, tobulėti atstovas, ne abstrakčios moralinės, estetinės, politinės teorijos kūrėjas. Jis pirmasis pasaulinės filosofijos istorijoje pradėjo nuosekliai tyrinėti žmogų kaip veiklią, kūrybingą, o kartu ir socialinę esybę. Konfucijus aukština šviesaus, humaniško žmogaus idealą, asmenybės, kuri, siekdama įprasminti autentišką gyvenimo kelią tao, vadovaujasi aukštais moralės principais, apimančiais: jen (humaniškumas), i (teisingumas), li (etiketas, ritualas), tchne (žinojimas), sin (nuoširdumas). Apie moralės principus Konfucijus moralės principai tarsi upeliukai, kurie suteka į plačią upę, kurią galėtume pavadinti ,,Kilnus žmogus”. Norėdamas pamokyti, ką daryti, kad gyventum pagal moralės principus, filosofas savo mintis tarsi įstato į rėmą: ,,Kilnus žmogus yra...”. Kilniam žmogui būdingas ir humaniškumas, ir teisingumas, ir etiketas, ir žinojimas bei nuoširdumas. Štai kokį kilnaus žmogaus apibrėžimą pateikia filosofas: ,,Kilnus žmogus – tai pirmiausia idealus visuomenės narys, dvasios aristokratas, savotiška žmogiškosios giminės viršūnė. Tokių žmonių atsiradimą lemia ne jų socialinė kilmė, o išimtinai išsilavinimo ir išskirtinių moralinių savybių visuma, gebėjimas sąžiningai atlikti savo visuomenės pareigas. Todėl kilniu žmogumi gali tapti kiekvienas, nes savo prigimtimi žmonės yra vienodi. Svarbiausias kilnaus žmogaus bruožas tampa civilizuotumas, humaniškumas, dvasios aristokratiškumas, teisingumas, kitų žmonių, o labiausiai savęs gerbimas, masinės psichologijos stereotipų ir normų atmetimas, mąstymo ir veiklos vieningumas. Kilnus žmogus stiebiasi aukštyn, jis atviras, dosnus, rūpinasi dvasinėmis vertybėmis, kitais žmonėmis, elgiasi remdamasis pareigos jausmu ir neužmiršdamas moralės reikalavimų, o prastas žmogus, atvirkščiai, linksta žemyn, yra pavydus, gobšus, siekia materialinės naudos, galvoja tik apie save, kaip geriau sutvarkyti asmeninį gyvenimą.” Savo kilnaus žmogaus koncepcija Konfucijus pirmasis kinų filosofas istorijoje pradėjo nuosekliai skelbti asmeninės moralinės atsakomybės ir aukštų etinių idealų svarbą, siekiant visuomenėje skirtingų žmonių interesų harmonijos. Svarbiausia kilnaus žmogaus gyvenimo ir veiklos paskirtis yra šios harmonijos priartinimas. Humaniškumas Pirmasis moralės principas – humaniškumas. Kas yra humaniškumas? Filosofas pateikia kelius atsakymus: ,,Susilaikymas žodžiuose”; ,,Tai, apie ką sunku kalbėti”; ,,Sugebėjimas įveikti save ir remtis etiketu”; ,,nedaryti kitiems to, ko pats sau nelinkėtum”. Humaniškumas skleidžiasi deklaruojamoje meilėje žmonėms, kuriuos, pasak filosofo, reikia mylėti tokius, kokie jie yra, nežeminti jų nei pabrėžtina globa, nei atsainiu abejingumu. Visuomeninio gyvenimo pamatu turi būti tai, kas slypi žmogaus prigimtyje – žmogiškumas, kuris privalo lemti svarbiausius visuomenės narių bendravimo principus. Šių principų esmė – nedaryti kitiems to, ko pats sau nelinkėtum. Etiketas, ritualas Kalbant apie moralės principą li (etiketas, ritualas), Konfucijus tradiciniams kinų ritualams, bendravimo etiketo, etinėms, teisingumo normoms jis suteikia naują humanistinį turinį. Pasak filosofo, ,,Mandagumas, nesaistomas ritualo tampa įkyru. Atsargumas be ritualo virsta baikštumu, o drąsa – maištingumu ir griovimu. Beatodairiškas atvirumas – užgaulus.” Teisingumas Kitas svarbus moralės principas – teisingumas. ,,Teisingumas ir dora žmonėms reikalingi labiau nei vanduo ir ugnis. Aš mačiau žmonių, žuvusių nuo ugnies ar vandens. Bet neregėjau nei vieno, kuris būtų miręs nuo teisingumo ir doros.” Konfucijus rekomenduoja žmonėms, esantiems valdymo struktūroje, laikytis kilnaus elgesio taisyklių, nesikišti į kitų pareigas, neskubėti spręsti ir nepaskęsti smulkmenose. ,,jei skubėsi, nespėsi įsiskverbti į daiktų esmę, paskendęs smulkmenose – nepajėgsi spręsti etinių problemų.” Blogis atsiranda tik dėl klaidingo žmonių auklėjimo ir elgesio. Iš čia išplaukia konfucianistams būdingas teisingo auklėjimo svarbos pabrėžimas. Pateiksiu kinų filosofo mintis, susijusias su teisingumu, teisingu elgesiu: ,,Kilnus žmogus yra bešališkas šio pasaulio dalykams. Jo nuostata – teisingumas.” ,,Kilnus žmogus galvoja apie teisingus pavyzdžius, o prastas siekia prielankumo.” ,,Kas moka valdytis, tas rečiau suklysta.” ,,Kai įstatymasi siekiama paklusnumo, o bausmėmis - tvarkos, tada žmonės, mėgindami išvengti įstatymų ir bausmių, praranda bet kokį sąžinės jautrumą. Ir atvirkščiai – kai valdoma pagal dorovines nuostatas, kai tvarka pasiekiama laikantis ritualų ir teisingų elgesio normų, tada žmonės ne tik nepraranda sąžinės, bet darosi paklusnūs iš įsitikinimo. “ ,,Pirmiau įveikti sunkumus, paskui tikėtis atpildo – tik toks elgesys yra teisingas.” ,,Daryk tai, kas pasiekiama, imk pavyzdį iš kitų – tai ir bus teisingas elgesys.” ,,Kilnus žmogus ieško Teisingo kelio. Gerovė jam nerūpi. Neturtas jo netrikdo.” ,,Už bloga atsilygink teisingumu, už gera – geru.” ,,Kilnus žmogus rūpinasi, kad gyvenimas įgautų tvirtą pagrindą. Kai pagrindas tvirtas, atsiveria teisingas kelias.” Visgi jei žmogus padaro klaidų, pasak Konfucijaus, nereikia drovėtis jas ištaisyti. Žinojimas Konfucijus labai vertina žinias, patirtį, mąstymą. Jo mintys: ,,Kas vertina ne paviršutiniškumą, o žmogaus būdą, dorą ir išmintį, kas rūpinasi savo tėvais, yra ištikimas valdovui, kas nuoširdžiai bendrauja su draugais – tokį vadinčiau mokytu, nors kiti su tuo nesutiktų. ,,Jeigu žmoguje vyrauja prigimtis, o ne išprusimas, jis yra laukinis. Jeigu išsilavinimas užgožia natūralią žmogaus prigimtį, tai jis virsta raštininko siela. Tik tada žmogus yra kilnus, kai jo išprusimas ir prigimtis sudaro pusiausvyrą. “ ,,Kas moka valdytis, tas rečiau suklysta.” ,,Išsilavinimas padeda kilniam žmogui rasti draugų. O draugystė – ugdyti dorovę.” ,,Kilnus žmogus pirmiau pasielgia taip, kaip galvoja. Po to kalba taip, kaip pasielgė.” Vadinasi, išprusimas, išsimokslinimas yra svarbus moralės principas, kuris veda žmogų į kilnumą ir dorumą. Mat, ,,Doras elgesys neatsiejamas nuo asmenybės gebėjimo nugalėti save, įveikti savo norus ir troškimus, gebėjimo vadovautis padorumu, mandagumu ir gerais papročiais.”. O juk nemąstančiam žmogui ir mažai apie gyvenimą žinančiam yra sunku įveikti save. Visgi ,,Žinantis neprilygsta mylinčiam. Mylintis neprilygsta besidžiaugiančiam.”,- teigia filosofas. Kilnaus žmogaus bruožai Nors kilnus žmogus, kaip minėjau, talpina visas dorybes, tačiau Konfucijus suformulavo taisyklių rinkinukus, kurie yra tarsi netikras atspindys Biblijoje 10 Dievo įsakymų. 4 kilnios taisyklės: • Būk mandagus; • Pagarbiai tarnauk savo valdovui; • Daryk žmonėms gera; • Teisingai su jais elkis. • Turtas ir garbė – šito trokšta visi. Tačiau jeigu to negalima įsigyti doru darbu, tai nereikia siekti nei vieno, nei kito. • Skurdas ir negarbė – šito vengia kiekvienas. Jeigu to negalima išvengti dorai, tai ir nereiktų mėginti išsisukti. Kilnaus žmogaus kelią žymi trys dalykai: • Teisingas elgesys su žmonėmis išvaduoja nuo rūpesčių; • Išmintis pasaugo nuo abejonių; • Ryžtas nugali baimę. Kilnus žmogus vengia trijų dalykų: • Jaunystėj, kai kūnas dar nesubrendęs, vengia geidulingų malonumų. • Subrendęs ir sustiprėjęs vengia muštynių. • Senatvėj, kai jėgos išsekusios, jis stengiasi išvengti godumo. Yra devyni dalykai, kuriems kilnus žmogus stengiasi būti dėmesingas: • Žiūrėdamas stengiasi aiškiai matyti; • Klausydamas – gerai išgirsti; • Žmonėms būti malonus; • Elgtis mandagiai; • Kalbėti dorai; • Viską atlinkti sąžiningai; • Kuo nors abejodamas, pasiklausti kitų; • Pykdamas prisimena pasekmes; • Matydamas asmeninę naudą, savęs paklausia, ar turiu teisę į ją. Filosofas taikliai pastebi, kad per daug laikydamiesi vienų moralės principų ir apleisdami kitus, gali prarasti harmoniją, kuri yra laimės šaltinis. Taigi konfucijus pateikia 6 dorybes, kurios virsta 6 nedorybėmis: • Norėdamas būti geru, bet neišprusęs – pasidarysi ribotas; • Norėdamas būt išmintingas, bet neišprusęs – neturėsi nuovokos ir tikslo; • Norėdamas būti nuoširdus, bet neišprusęs – pakenksi pats sau; • Norėdamas būti tiesus, bet neišprusęs – pasidarysi šiurkštus; • Norėdamas būti drąsus, bet neišprusęs – sukelsi netvarką ir maištą; • Norėdamas būti atkaklus, bet neišprusęs – gali tapti kvailai užsispyrusiu. Taigi Konfucijus buvo išsivadavęs nuo keturių dalykų: išankstinio nusistatymo, visažinystės, kuri neleidžia abejoti, užsispyrimo ir savanaudiškumo. Savo etinėje teorijoje jis aukština pagarbą vyresniesiems ir ritualams, gerumui, išminčiai, nuoširdžiam kilnumui, mandagumui, stropumui ir žinojimui. Senovės Romos vertybės Senovės Romos ir Graikijos kultūros yra šiuolaikinio pasaulio pamatas. Būtent čia buvo pradėti nagrinėti klausimai į kuriuos ištisos kartos iki mūsų dienų ieško atsakymų. Čia susiformavo pagrindinės vertybės, moralės normos, valstybės, piliečio sąvokos, jų tarpusavio santykis. Pradinių nuostatų, su kuriomis leidžiasi į kelią kiekvienas filosofas tikslas – suprasti ir paaiškinti objektyvią būties tėkmę, rasti žmogaus ir pasaulio vienovę, atsakyti, kurie žmogaus tikslai yra teisingi ir kurie neatitinka jo, kaip žmogaus prasmės ir vardo. Marko Aurelijaus filosofija tiesiogiai susijusi su šiais klausimais. Jos svorio centrą sudaro etika, tiksliau – gėrio problema, samprotavimai apie tai, koks turi būti žmogus pasaulyje, kuris nepavaldus jam, iš anksto nulemtas, kintantis ir visada tas pats. Tikslo turėjimas gyvenime yra vertybė, aktuali ir šių dienų pasaulyje. Tik žmogus, turintis tikslą, tobulės, sieks savo ir aplinkinių gerovės, bus pilnavertis visuomenės narys. Iš čia kyla įsakmus reikalavimas įsigilinti į save, sutramdyti aistras ir pomėgius, paklusti protui,kuris, būdamas dieviškosios pasaulio ugnies dalis, yra šviesusis žmogaus pradas, jo poelgių ir sprendimų vadovas. Protingos būtybės lemtis – būti dorai, vadinasi, elgtis taip, kaip skirta prigimties, gerbti dievus, mylėti žmones, būti teisingai ir gerai. Dvasinis tobulėjimas siekiant dorybės ir išminties yra toji Romos imperijos piliečio idealo nuostata, kuri tebežavi ir dabar. Dvasinis tobulėjimas nėra savitikslis. Tobulindamas save, žmogus tobulina ir visuomenę, tačiau jis neįgyja teisės primesti kitiems savąjį tobulumo supratimą. Žmogaus apsisprendimas siekti gėrio ir išminties turi būti laisvas, nepriklausantis nuo išorinių veiksnių, atrastas savyje. Gėris ir išmintis – tai abstrakčios sąvokos, kurios savyje talpina daug kitų smulkesnių, konkretesnių dalykų ir vertybių. Senovės Romos imperatoriaus manymu pamaldumas, dosnumas, paprastas gyvenimo būdas, ištvermė, sugebėjimas tenkintis mažu, viską daryti pačiam, nesikišti į ne savo reikalus ir nesiklausyti šmeižtų – visa tai yra vertybės. Žmogus nuolat turi gerinti ir tobulinti savo būdą. Jam nedera dėtis viską išmanančiu, kilniu, gražbyliauti. Reikia mokytis ramiai ir nuolaidžiai elgtis su žmonėmis, kurie įžeidė ar supykdė, jeigu tik jie patys panorėtų taikytis. Knygos turėtų būti skaitomos atidžiai, nesitenkinant paviršiniu susipažinimu, tačiau pernelyg didelis knygų skaitymas nėra naudingas, nes nebelieka laiko gilintis į save, o tai yra svarbiau negu graužti knygas (Seneka). Savarankiškumas, ryžtingumas – taip pat asmenybėje vertinamos savybės. Visuose dalykuose turi būti remiamasi protu, reikia mokėti išlaikyti pusiausvyrą, ištikus net ir didžiausioms nelaimėms, netekus kūdikio, sunkiai susirgus. Žmoguje turi būti ir tvirtumas ir nuolaidumas. Jis turėtų mokėti priimti geradarystes iš draugų per daug nepažemindamas savęs dėkingumu už jas ir kartu neparodydamas visiško abejingumo. Reikia gyventi pagal prigimtį, tačiau neprarasti orumo, būti kantriam su nemokančiais, neparodyti pykčio nei kitokių jausmų, bet būnant tokiam bešališkam, sugebėti užjausti, būti jautriam. Mokant kitus netinka jiems priekaištauti, taisant klaidas neverta jų pabrėžti, o tiesiog pasakyti taip kaip turi būti taisyklingai. Žmogus turi ištiesti pagalbos ranką tam, kuriam jos reikia, nenusisukti nuo prašančio padėti, atsakydamas, kad yra užsiėmęs neatidėliotinais darbais. Reikia gerbti savo mokytojus, atsižvelgti i draugo priekaištus, net jei jie yra neteisingi, bei stengtis palaikyti draugiškus santykius. Žmones reikia vertinti pagal jų nuopelnus, mokėti išklausyti tuos, kurie turi naudingų pasiūlymų visuomenei. Būti atkakliam, visada laikytis kartą padarytų sprendimų, nesivaikyti tuščios garbės, atsakingai dirbti. Klausimai turi būti sprendžiami sąžiningai ir atsidavus jiems, nesitenkinti pirmu pasitaikiusiu sprendimu, bet kruopščiai įsigilinti į visas aplinkybes. Asmuo, kuris visada yra viskuo patenkintas, neapsunkina nei savęs nei aplinkinių. Pozityvus nusiteikimas visada praskaidrina dieną, leidžia blaiviai numatyti ateitį ir iš niekų nedaryti tragedijos. Mokėjimas džiaugtis tuo ką turi ir saikingai naudotis gėrybėmis, netrokšta to, ko nėra, yra žmogaus laimės garantas. Toks žmogus mokės be pavydo pripažinti kitų pranašumą, padės talentingiems rasti savo kelią. Nuodugnus savo veiksmų apgalvojimas apsaugo nuo klaidų. Antikoje susiformavo valstybės, visuomenės, piliečio samprata, todėl čia vertybėmis tapo darbas visuomenės labui, pagarba įstatymui, piliečių lygybė, valdovų atsakomybė už tautą. Todėl blogybėmis buvo vadinama tai, kas trukdė šioms vertybėms: šmeižtas, klasta, veidmainystė, liaupsinimas, pataikavimas, plepumas, lengvabūdiškumas, besąlygiškas paklusimas miniai. Visos ydos yra kilusios iš nežinojimo, kas yra gėris, o kas blogis. Todėl nėra nieko labiau verto pasigailėjimo už žmogų, kuris išmaišo visa aplinkui, bando įspėti, kas dedasi jo artimųjų sielose ir nesupranta, kad jam pakanka rūpintis jame pačiame glūdinčia dievybe ir nuoširdžiai jai tarnauti. O tarnauti jai, vadinasi pažaboti aistras, nepasiduoti tuštybei, būti patenkintu žmonių ir dievų darbais. Didžiausią gėdą, romėnų manymu, žmogaus siela užsitraukia tada, kai tampa tarsi kokiu augliu ar skauduliu pasaulyje. Būti nepatenkintam tuo, kas vyksta – vadinasi nutolti nuo prigimties, kurios dalį turi visų kitų dalykų prigimtys. Toliau ji užsitraukia gėdą, kai nusigręžia nuo kokio nors žmogaus arba stoja prieš jį, ketindama jam pakenkti; tokios yra visų pykstančių žmonių sielos. Žmogaus siela užsitraukia gėdą, kai pasiduoda malonumams, sielvartui bei, kai veidmainiauja arba daro ką nors apsimestinai, nenuoširdžiai. Visos išvardintos vertybės, dorybės ir blogybės primena stoicizmą. Stojišku vadiname tvirtą, ištvermingą, varguose ir džiaugsmuose dvasinės pusiausvyros neprarandantį žmogų. Šia prasme stoicizmas bene giliausiai įsismelkė į kultūros atmintį, visais laikais daugiau ar mažiau veikdamas žmogaus mąstymą. Atsiradęs IIIa.pr.Kr., tolydžio keisdamasis, stoicizmas gyvavo ištisus devynis amžius, kol VIa. jį galutinai įveikė krikščionybė, beje, perėmusi daugelį jo požiūrių ir doktrinų. Blaivumas ir idealistinė pasaulėžiūra, taurūs etiniai principai ir jais grindžiamas žmoniškumas, ginamas sunkiausiose žmogaus situacijose, sudaro išliekamąją, ir mūsų dienomis aktualią, Marko Aurelijaus filosofijos vertę. Kadangi tau niekas negali sukliudyti elgtis teisingai, neatsisakyk savo darbų ir nepyk ant kliudančių, teigia filosofas. Išvados Garsaus kinų filosofo Konfucijaus filosofija įkūnija ,, gryną moralę”, kuri remiasi principais: humaniškumu, teisingumu, etika, estetika, žinojimu, nuoširdumu, tradiciškumu. Etiniai Konfucijaus apmąstymai yra nukreipti į harmoningos asmenybės idealo formavimą. Asmenybės, kuri morali ir dora. Būdamas racionalistinės pasaulėžiūros šalininkas, jis skelbia žmogaus intelekto pirmenybę jo gamtinės prigimties ir jausmų atžvilgiu. Pasak filosofo, kilniai ir dorai iš prigimties ugdomas žmogus žinos teisingą gyvenimo kelią ir niekada nebetaps laukiniu, nors ir atsidurdamas tarp jų. Konfucijaus apmąstymai ir garsumas tik dar kartą parodo, kad moralė ir etika gyvuoja nuo seniausių laikų, ji žmonėms būtina ir bus itin reikalinga ateityje. Taigi susipažinę su Aristotelio etika pastebėjote, jog Aristotelio etikos objektas žmogus, kuriam būdingas gėrio siekimas. Nes būtent antikos etikos didžioji prielaida – gėris yra. Kaip sako žymūs mąstytojai: gėrio apraiška žmoguje yra dorybė. O kiekviena būtybė iš prigimties siekia jai būdingo gėrio, o jei žmogus stengiasi daryti tai kam jis skirtas, žmogus patiria aukščiausią gėrį – eudaimoniją. Savo etikoje Aristotelis nagrinėjo ir pagrindines dorybes, kurių žmogus turėtų laikytis. Šios dorybės svarbios ir šiandien. Aristotelio dorybės apibrėžimas skamba taip: dorybė – tai elgesio įprotis, įgyjamas praktiškai veikiant. Jis išskyrė keturias klasikinėmis vadinamas dorybes: saikingumas, drąsa, išmintis, teisingumas. Bei ne mažiau svarbias – dosnumą ir iškilnumą, didybę, draugiškumą ir sąmojingumą. O, kad geriau apibrėžti specifinį sielos gėrį, Aristotelis išskyrė dianoetines ir etines dorybes. Iš kurių dianoetinės dorybės glūdi paties proto praktikavime. Protą Aristotelis skirsto į teorinį ir praktinį. Tuo tarpu etinės dorybės yra jau žmogui duotos. Ir lieka bene svarbiausias dalykas, kas yra žmogaus gyvenimą įprasminantis tikslas? Pagal Aristotelį tas tikslas tai – eudemonija. Eu – demon – geras demonas, gera dvasia. Todėl žmogaus gyvenimo tikslas – draugauti su gera dvasia, tapti gera dvasia arba pasiekti palaimingą būseną. Ji mums yra aukščiausias gėris, nes ją visuomet pasirenkame dėl jos pačios, o ne dėl ko nors kito. Todėl jei norime pasiekti tą būseną privalome būti dori. Literatūros sąrašas Ackrill J.L. Aristotelis. Vilnius:Pradai, 1994m. 208-211p. Aristotelis Politika. Vilnius:Pradai, 1997m. 12-25p. Baranova J. Etika: filosofija kaip praktika. Vilnius:Tyto Alba, 2002m. 47-59p. Baranova J. Filosofinės etikos chrestomatija.Vilnius:Alma Litera,1998m. 24-26p. Tatarkiewicz W. Filosofijos istorija, 1dalis.Vilnius:Alma Litera, 2001m. 133-134p. www.straipsniai .lt Marija Furst, Jurgenas Trinksas. Filosofija 217-219p. M.Aurelijus. Sau pačiam Konfucijus. Apmąstymai ir pašnekesiai. Vilnius: ,,pradai”, 1997. http://lt.wikipedia.org/wiki/Konfucianizmas Antika.Aristotelis. Nikomacho etika 238-252p.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!