Elektroninė leidyba

Įžanga Šiuolaikiniame pasaulyje informacijos vaidmuo sparčiai auga, atsiranda naujų žmogaus veiklos sričių, susijusių su aprūpinimu informacija bei jos apdorojimu. Informacijos apdorojimo priemonių, bei procesų raidos įtaka visuomenės gyvenimui, keičia senus ir kuria naujus visuomenės santykius, taip kuriasi informacinė visuomenė, kurios svarbiausias produktas yra informacija. Informacinė visuomenė – tai atvira, išsilavinusi ir besimokanti visuomenė, kurios nariai gali ir geba visose savo veiklos srityse veikti šiuolaikinių informacinių technologijų aplinkoje, naudotis šalies bei pasaulio informacijos resursais, o valdžios institucijos užtikrino informacijos prieinamumą. Pagrindiniai informacinės visuomenės veiklos uždaviniai: visokeriopai ugdyti jauną žmogų, suteikti bendrąjį išsilavinimą bei profesinių žinių. Švietimo sistemos turi sukurti palankią aplinką, kuri leistų visokeriopai naudoti naujas technologijas, yra prieinama prie mokymosi visą gyvenimą, nyksta erdvės ir laiko ribojimai, informacija tampa lengvai pasiekiama. Elektroninė leidyba, elektroninė knyga, elektroninė enciklopedija - tai terminai, atsiradę mūsų šnekamojoje kalboje bei spaudoje visai neseniai, tačiau tik vieną kitą apibrėžimą galima aptikti įvairiuose terminų žodynuose. Pavyzdžiui, neseniai išleistame "Knygotyros" žodyne galima atrasti tik vieną elektroninės leidybos apibrėžimą, ne visai atitinkantį dabartinį objekto supratimą. Elektroninė leidyba – "tai leidybinė sistema, kuri naudoja kompiuterius su specialia programine įranga tekstui ar iliustracijoms rengti spaudai pagal leidybos reikalavimus ir spausdintuvus - parengtiems tekstams išspausdinti" (Kompiuterinė leidyba, 1997, p. 202). Elektronine ši leidyba vadinama tik todėl, kad spaudinio rengimas vyksta naudojant kompiuterinę techniką, į apibrėžimą neįtrauktas publikavimo elektroninėje laikmenoje aspektas, kuris šiuo metu suprantamas kaip svarbiausias elektroninės leidybos požymis. Elektroninis leidinys - tai elektroninės leidybos produkcijos vienetas. Dar gali būti apibūdintas kaip vienas iš leidinių tipų pagal informacijos fiksavimo būdą. Tačiau elektroninių leidinių yra tiek daug, kad jie kaip ir įprasti leidiniai gali būti klasifikuojami pagal tam tikrus požymius, pirmiausia pagal turinį, formą ir paskirtį. Egzistuoja elektroniniai žurnalai, laikraščiai, knygos. Elektroninių leidinių klasifikavimo pagal paskirtį ar turinį sistema tokia pat daugialypė kaip ir spaudinių. Šio darbo tikslas – paanalizuoti įvairių tipų elektroninius dokumentus. Šiame darbe buvo iškelti tam tikri uždaviniai: 1. Paanalizuoti elektroninių dokumentų sąvokas ir apibrėžimus; 2. Panagrinėti, kokiose laikmenose saugomi elektroniniai dokumentai. Rašant šį darbą naudotasi šiais tyrimo metodais: mokslinės literatūros analizė – nagrinėjamos elektroninės sąvokos, teorijos. Analizė atlikta remiantis autorių knygomis, konferencijų pranešimų straipsniais; elektroninių informacinių technologijų naudojamų švietimo procese apžvalga bei autorių, kitaip tariant teoretikų, pranešimų straipsniais internete. 1. ELEKTRONINIŲ DOKUMENTŲ SĄVOKŲ ĮVAIROVĖ 1.1. Elektroninė knyga Anot B. Česnavičienės (2002), elektroninė knyga - tekstinis knygos analogas, esantis elektroninėje laikmenoje ir skaitomas kompiuterio ekrane1. Elektroninė knyga susidaro iš pagal temas organizuotų skaitmeninės informacijos puslapių (šiuo atveju puslapis, priešingai popieriaus lapui, pagrįstam įprastos knygos puslapiu, yra matuojamas monitoriaus ekranu), organizuotų pagal tematiką ir turinčių įprastos knygos požymius. Visi elektroniniai dokumentai yra parengti elektroninės duomenų bazės principais. Pasak A. Miežinienės (1998), duomenų bazė - tai rinkinys duomenų, reprezentuojančių ir aprašančių kokį nors įrašą, dažniausiai didelį ir sudėtingą. Elektroniniams dokumentams būdingas vidinis ir išorinis reprezentavimas. Išorinis dokumentų vaizdas skirtas suvokti žmogaus sensoriniais kanalais, o vidinis reprezentavimas kuriamas ir perduodamas kompiuteriais.Vidinis reprezentavimas, t. y. duomenų bazės struktūros rengimas, atliekamas programuotojų taip, kad vartotojai galėtų matyti duomenų bazės pagrindu paruoštą tam tikrą rezultatą - išorinį reprezentavimą. Būtent ilgo techninio darbo rezultatas ir yra elektroninis dokumentas, kuriame turinio išdėstymo principas - dokumento forma (laikraštis, žodynas, enciklopedija ir pan.) gali likti tokia pati kaip ir spausdinto dokumento.Elektroniniai dokumentai skiriasi nuo spausdintų tik laikmena, kurioje jie yra pateikti, o turinys ir jo išdėstymas lieka tradicinis. Elektroninė knyga gali turėti ne tik tekstą ar statiškus vaizdus, bet ir animacijos, vaizdo bei garso įrašus. Tradicinių dokumentų tipologijos grupes galima traktuoti kaip elektroninių dokumentų. Kiekviena dokumento forma (žurnalas, žinynas, enciklopedija ir pan.) turi savo specifinį turinį, loginę struktūrą ir pateikimą. Taigi elektroninius dokumentus galima skirstyti į tipologines grupes pagal: duomenų tipą (tekstas, vaizdas, muzika, kalba, kiti garsai); informacijos fiksavimo būdą (garsiniai, vaizdo, tekstiniai, multimediniai dokumentai); struktūrą (knyga ir žurnalas, linijiniai dokumentai ir hiperdokumentai); turinio pobūdį (žanras, pirminiai ir antriniai dokumentai ir pan.); panaudojimo tikslus (naujienų, švietimo, mokslo, laisvalaikio ir pan.); bibliografijos priemonės (rodyklės, katalogai, sąrašai); informaciniai leidiniai (kitaip vadinami žinyniniais) (enciklopedijos, žodynai); laikraščiai (moksliniai, populiarieji, reklaminiai); žurnalai (moksliniai, šakiniai, visuomeniniai); 1.2. Skaitmeninė knyga 2002 m. kovo 25 d. įvyko pirmosios skaitmeninės knygos pristatymas. Pati knyga įrašyta ne į magnetofono kasetę, o į kompaktinę, 12 cm skersmens plokštelę: į tokią, kokiose jau maždaug 10 metų daromi muzikiniai įrašai. Šiek tiek išmanantiems apie kompiuterius pasakysime, kad pasirinktas MP3 formatas, neišmanantiems - kad į plokštelę galima sutalpinti iki 25 valandų balsu skaitomos informacijos. Taigi keturių ar penkių kasečių, keturiais takeliais "antru greičiu" įrašyta knyga - nedidelėje, keliasdešimt gramų sveriančioje plokštelėje! Knygą galima skaityti ir kompiuteriu, įdėjus į jame esantį specialų informacijos nuskaitytuvą (CD-ROM'ą) ir naudojantis buitiniu kompaktinių plokštelių grotuvu. 2. ELEKTRONINĖ LEIDYBA – NAUJAS INFORMACIJOS PATEIKIMO BŪDAS VISUOMENĖJE 2. 1. Internetas F. W. Lankasteris numatė, kad bus šimtai elektroninių leidinių, tame tarpe tinklinių duomenų bazių, pilnateksčių laikraščių, mokslinių žurnalų, enciklopedijų bei įvairiausių kitų elektroninių dokumentų. Vienas pirmųjų iki šiol žinomų elektroninis leidybos projektų – „Gutenbergo projektas“, prasidėjęs 1971 m. Šio projekto filosofija – padaryti prieinamą informaciją elektroninėje laikmenoje plačiąjai visuomenei ir sudaryti sąlygas ją skaityti, cituoti bei ieškoti. „Gutenbergo projektas“ turi savo kriterijus: 1. Elektroniniai tekstai turi kainuoti tiek, kad kiekvienam norinčiam kaina nesudarytų problemų juos gauti. 2. Elektroniniai tekstai turi būti lengvai naudojami. Būtent „Gutenbergo projektas“ paskatino kitus kurti ir leisti laisvai prieinamą informaciją elektroninėje laikmenoje, o toliau kompiuteriniame tinkle, Internete. 2. 2. Elektroniniai diskai Kompaktinių diskų technologijos taikymas prasidėjo 1980 m. 1985 m. Elektroniniai leidiniai kompaktiniame diske prigijo šio dešimtmečio pradžioje, o tokios laikmenos kaip magnetiniai diskeliai neprigijo dėl jų ganėtinai mažo talpumo ir itin didelio kompaktinių diskų populiarumo. Kompaktiniai diskai populiarumo nusipelnė dėl kelių priežasčių: 1. Talpi kilnojamoji elektroninė laikmena. 2. Gebėjimas lengvai apjungti tekstą, vaizdą, garsą viename. Trūkumai: amžiškumo problema – informacija juose saugoma 5 metus Kompaktiniai diskai tapo dominuojančia leidybos forma. Be kompaktinių diskų šiomis dienomis vis populiaresni tampa DVD diskai. Jų veikimo principas tas pats, tačiau talpa didesnė. IŠVADOS Iš šiame darbe atliktos trumpos apžvalgos, atsakančios į klausimą: kas apskritai yra elektroninė leidyba, galima teigti, kad tai XXI a. knyga arba kitaip tariant – daugiaformatės informacijos pateikimo būdas, atsisakant tradicinės popierinės knygos. Netikiu, kad ir ateityje elektroninė knyga visiškai pakeis klasikinę knygą. E-knyga turi ateitį, bet kitokią, o šį kitoniškumą lemia ekrano ir užrašyto žodžio opozicija. Nei įprasta knyga, nei elektroninė nėra paprasti dalykai. Tai dvi oponuojančios viena kitai sistemos: vienoje pusėje knyga, istorinė sistema su savo praeitimi, atmintimi, o kitoje – e-knyga, nauja sistema, kuri gimdo informatikos pasaulį be istorijos, bet su ateitimi. Taigi kokia knyga bus naudojama rytoj? Galima teigti, kad ir viena, ir kita turi ateitį. Reikia pripažinti, kad tai yra dvi skirtingos viena kitai oponuojančios sistemos, kur vienos iš jų ateitis yra šiuolaikinė elektroninė leidyba, greitas ir laisvas bet kokios informacijos suradimas – internetas, o kitos, tradicinė, klasikinė knyga, kuri niekada neišnyks iš lentynų. Literatūros sąrašas 1. ČESNAVIČIENĖ, B. Elektroninė knygų tipologija. Tarp knygų, 2002, sausis, p. 3-9 2. JANONIS, O. Bibliografinių nuorodų sudarymo metodika. 2005 3. ROTUNDAS, A. Pristatyta skaitmeninė knyga [interaktyvus]. [žiūrėta 2006 m. lapkričio 25 d.]. Prieiga per intermnetą:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!