Eksporto operacijos

ĮVADAS Pagrindinis tarptautinės prekybos būdas yra eksportas. Jis apima šalyje pagamintų prekių pardavimą užsienio rinkose per brokerius ar užsienio paskirstymo centrus. Skatindama gamybinę veiklą savoje šalyje, eksportuojanti kompanija išvengia poreikio daryti reikšmingus organizacinius ar technologinius pokyčius, jai užtenka tik turėti platinimo kanalus, kad galėtų aptarnauti užsienio rinką. Tai yra pats nerizikingiausias metodas savo tarptautinei veiklai plėsti. Pradžioje nedaug reikia lėšų tam, kad taptum eksportuotoju, ir yra pakankamai lengva pasitraukti iš užsienio rinkos. Vykdant savo produktų marketingą per užsienio agentus, eksportuotojas išvengia didelių investicijų ir didelės valdymo atsakomybės, tačiau kompanija turi nedaug įtakos tam, kaip jos produktai yra platinami užsienio rinkose. Dabar be eksporto savo verslo neįsivaizduoja beveik nė viena didesnė įmonė tiek užsienio šalyse, tiek ir Lietuvoje. Sėkmingas dalyvavimas tarptautinėje rinkoje gali suteikti puikias galimybes pasinaudoti jo visais privalumais- didesne rinka savo produkcijai ir paslaugoms, geresne gyvenimo kokybe, idėjomis, pigesniais darbo ir kapitalo ištekliais, kvalifikuotais žmogiškaisiais ištekliais, bet jis taip pat skatina prisiimti ir didesnę investicijų riziką, aukštą konkurencijos lygį. Darbo objektas: tarptautinis verslas. Darbo dalykas: tarptautinio verslo forma – eksportas. Darbo tikslas: apzvelgti teorinius eksporto aspektus. Darbo uždaviniai: • Apibūdinti tiesioginį ir netiesioginį eksportą; • Apžvelgti eksporto operacijų organizavimą; • Apibūdinti eksporto reguliavimo priemones bei eksporto motyvus; • Apibrėžti eksporto kainų strategiją; • Apžvelgti eksporto plėtrą Lietuvoje. 1. Tiesioginis ir netiesioginis eksportas. Kompanijos, kurios prekiauja per savo personalo atstovus, o ne agentus ir brokerius, yra vadinamos tiesioginiais eksportuotojais. Tos kompanijos, kurios naudojasi tarpininkų paslaugomis yra vadinamos netiesioginiais eksportuotojais. Tiesioginiai eksportuotojai vengia tarpininkų savo produkcijos pardavimui užsienio pirkėjams. Jie patys prisiima atsakomybę dėl užsienio rinkų pasirinkimo, užmegzdami kontaktus su užsienio vartotojais, planuodami transportavimą ir transakcijai atlikti reikalingų dokumentų paruošimą. Bijodamos šių būtinų užduočių, daugelis mažų firmų nusprendžia eksportuoti netiesiogiai, naudodamosi tarpininkų paslaugomis. Stambios kompanijos taip pat gali pasirinkti šią alternatyvą ir pasirašyti brokerinius kontraktus dėl eksporto į mažas rinkas, kur investicijos į užsienio padalinių kūrimą neatsipirktų. Visgi, stambios kompanijos sukuria savus eksporto tinklus, kad galėtų išlaikyti tam tikrą marketingo operacijų kontrolę. Pavyzdžiui, Du Pont prieš 1986 m. reorganizavimąsi gaudavo beveik pusę savo 1,3 mlrd. USD užsienio pajamų, parduodama polimerinius produktus pagal agentūrinius kontraktus daugiau nei 100-te skirtingų pasaulio šalių. Iki 1990 m. Du Pont vykdė didžiąją dalį marketinginės veiklos, susijusios su polimeriniais produktais, per tarptautinį padalinį, tačiau kompanija remia agentūrinius kontraktus daugelyje besivystančių šalių Centrinėje Amerikoje ir Afrikoje. Brokeriniai ir agentūriniai santykiai vis dar yra geriausios alternatyvos mažose ir santykinai nestabiliose rinkose. Sprendimai dėl tiesioginio ir netiesioginio eksporto, visgi, reikalauja gilesnės analizės, nei paprasčiausias tarptautinės veiklos vengimas, o kompanijos gali taikyti kiekvieną įėjimo metodą keliais būdais. Tiesioginis eksportas. Tiesioginio eksporto privalumas yra tas, kad jis leidžia išlaikyti didesnę kontrolę kompanijos vadovų rankose, tačiau jie gali pasinaudoti šiuo privalumu tik tuo atveju, jei jie pažįsta užsienio rinkas ir turi patirties derantis dėl su užsienio vartotojais. Tiems produktams, kuriems nereikia specialaus modifikavimo, tiesioginio eksportuotojo užduotis yra parinkti tokį paskirstymo kanalą, kad būtų pasiektos tikslinės rinkos. Firmos vadovas turi susiderėti dėl pardavimo užsienio vartotojams šio kanalo rėmuose. Tiesioginiai eksportuotojai parduoda produkciją per tokius tris standartinius kanalus: • Užsienio agentus. Užsienio agentas yra bet kuris asmuo ar kompanija, kuriai įstatymiškai yra suteikta teisė importuoti prekes į užsienio rinkas. Eksportuotojas gali parduoti prekes tiesiogiai agentui kaip distributoriui ar didmenininkui, kuris vėliau perparduoda šias prekes vietinėje rinkoje. Dauguma užsienio agentų yra tos šalies, į kurią yra importuojamos prekės, piliečiai arba tose šalyse registruotos kompanijos. Šis teiginys, rodos, yra akivaizdus, tačiau užsienio agentams taip pat priskiriama tarptautinės kompanijos, turinčius pasaulinius interesus. Pavyzdžiui, Gilman Office Supplies sudarė kontraktą tiesiogiai su Apple kompiuterių korporacija ir Hewlett-Packard kompanija, kad per jų ofisus Kalifornijoje bus importuojami Apple mikrokompiuteriai ir HP lazeriniai prinetriai į Honkongą. Gilman yra padalinys Inchcape, kuri yra Britų korporacija, platinanti kelis šimtus produktų, turinti 11 milijardų USD metinę apyvartą. Gilman parduoda Apple ir HP įrangą Honkonge, tačiau Kalifornijoje ji yra įregistruota kaip Inchcape korporacijos užsienio agentas. • Užsienio mažmenininkus. Eksportuotojas gali taip pat tiesiogiai parduoti savo produktus užsienio mažmenininkams, kurie perparduoda šiuos produktus per parduotuves, katalogus, prekybines muges ir t.t. vietinėse rinkose. Ši galimybė yra patraukli tiems verslininkams, kurių produktai nėra įprasti. Pavyzdžiui, kai kurie Rolex laikrodžiai yra parduodami per licencijuotus dilerius; tačiau ši kompanija parduoda beveik pusę savo produkcijos tiesiogiai juvelyrinių prekių parduotuvėms 47-iose šalyse pagal kontraktus, kuriuose išlaikoma griežta kontrolė. Ralph Lauren parduoda savo sportinius aksesuarus per avialinijų katalogus, neapmuitinamas oro uostų parduotuves, stambias regionines parduotuves ir besispecializuojančius mažmenininkus. Parduodant tiesiogiai užsienio mažmenininkams, ant eksportuotojų pečių gula derėjimosi dėl kontraktų, produktų transportavimo ir finansinių transakcijų organizavimo našta. • Tiesioginius pardavimus galutiniams vartotojams. Sandoriai tarp vietinių kompanijų ir užsienio galutinių vartotojų sudaro didžiąją eksporto dalį. Pavyzdžiui, tokios stambios kompanijos kaip Boeing parduoda savo lėktuvus tiesiogiai užsienio avialinijoms. Beveik 200 JAV ir Kanados kompanijų parduoda medicininius instrumentus ir vaistus tiesiogiai nepriklausomoms užsienio klinikoms, ligoninėms ir vyriausybinėms agentūroms. Beveik pusė šios medicininės įrangos tiekėjų yra privačios kompanijos, turinčios mažesnes nei 10 milijonų USD metines pardavimų apimtis. Nors mažos kompanijos dažnai parduoda per agentus, tačiau medicininės įrangos pramonės šakos prigimtis reikalauja formuoti tiesioginius kontaktus tarp gamintojų ir galutinių vartotojų. Netiesioginis eksportas. Kompanijos gali supaprastinti eksporto procesą, parduodamos savo produkciją ne tiesiogiai, o pasinaudodamos ekspertų-tarpininkų pagalba. Kai kažkas kitas imasi derybų užsienyje ir vykdo pačius sandorius, tai šitokia pagalba minimizuoja parduodančio kompanijos vadovų atsakomybę. Be to, tarpininkai paprastai turi nepaprastai gerus ryšius rinkoje. Netiesioginį eksportą remia kelių rūšių tarpininkai: • Agentai, dirbantys už komisinius. Šie prekybininkai veikia kaip paprasčiausi tarpininkai, ieškantys pirkėjų eksportuotojo prekėms arba ieškantys produktų, kurie patenkintų pirkėjų importo paklausą. Jiems gali būti mokamas “suradimo mokestis” arba komisiniai nuo vienos arba abiejų šalių už atliktą sandorį, tačiau jie neperžengia toliau šio brokeriavimo vaidmens. Daugelyje Vakarų šalių agentai, dirbantys už komisinius, privalo būti užregistruoti prekybininkai, turintys vyriausybės leidimus užsiimti verslu. Gavę licenziją, jie veikia kaip didmeniniai brokeriai, ieškodami pirkėjų ir pardavėjų, derėdamiesi dėl sąlygų, tvarkydami sandorio detales ir išmuitindami prekes. Kai kuriose šalyse tik vyriausybinės įstaigos gali būti tokiais agentais. Pavyzdžiui, Rusijoje agentai yra išrenkami per Užsienio Prekybos Ministeriją prekybinės veiklos valdymui, sandorių įgyvendinimui per Valstybinį Užsienio prekybos banką ir derybų su užsienio kompanijomis kaip Rusijos įmonių atstovui pravedimui. • Eksporto valdymo kompanijos (EMCs - Eksport Management Companies). Eksporto valdymo kompanija yra privati verslo įmonė, kuri veikia pagal sudarytą kontraktą kaip gamintojo atstovas eksportui. Dauguma EMCs išsikovoja reputaciją tam tikrose pramonės šakose, kaip antai, chemijos ar elektronikos, ir vykdo eksporto sandorius daugelyje įvairių rinkų. Priešingai nei komisinių siekiantis agentas, kuris sutelkia visą dėmesį į vieną šalį, EMC parduos produktus visur, kur tik galimi pelningi pardavimai. Tokios kompanija retai parduoda daugiau nei keletą produktų asortimento grupių tam tikroje pramonės šakoje, tačiau ji vienu metu atstovauja daugelį kompanijų. Lojalumo kriterijus čia yra labai svarbus, nes eksportuotojui iškyla pavojus dėl to, kad EMC gali atstovauti ir konkurentų produktus lygiagrečiai su jos pačios produkcija. To pasėkoje, netiesioginis eksportuotojas turi labai atsargiai pasirinkti EMC, kuri tinkamai pristatinės produktus, nepriešpastatydama jų konkurentų interesams. EMC paprastai atspindi eksportuotojus tiesiogiai, parduodama prekes su jų prekybiniu ženklu be pakeitimų, tačiau licenzija gali būti suteikiama ir kitoms funkcijoms, tokioms kaip pirkimas urmu, perparduodant su vietiniu prekybiniu ženklu, suteikiant rėmimo paslaugas ir fiziškai pristatant prekes. • Eksporto prekybinės kompanijos (ETCs - Eksport Trading Companies). Iki 1982 m. eksporto prekybinės kompanijos JAV buvo privačios kompanijos, panašios į EMC, tačiau atstovaujančios specializuotoms produktų grupėms. Po to, kai JAV Kongresas priėmė 1982 m. Eksporto prekybinių kompanijų įstatymą, ETC veiklos ribos prasiplėtė, esant vyriausybės finansuojamų programų rėmimui ir paskolų garantijoms, siekiant didinti prekybos apimtis užsienyje. ETC dabar gali užsiimti tiesioginių pardavimų eksportu tose srityse, kur EMC vadovai eksportuoja tik už komisinius. ETC parduoda produktus pagal gaunamų prekių prekybinius ženklus arba taiko tiesioginį pirkimą bei garantijas, kurios garantuoja, kad eksportuotojas gaus naudą iš tam tikro pardavimo. Be to, eksportuotojai gali sukurti savo ETCs. Tai populiarus žingsnis Japonijoje, kur ETCs yra pagrindiniai rinkos kanalai, apimantys beveik 60 procentų visų eksportuojamų prekių. Europoje faktiškai netgi stambios tarptautinės kompanijos turi savo ETC, dažnai gaunančią vienokias ar kitokias lengvatas iš vyriausybės. • Eksporto pirkėjai ir perpardavėjai. Nors jie yra vadinami brokeriais, eksporto pirkėjai iš tikrųjų yra eksportuojamų produktų perpardavėjai. Jie perka tiesiogiai iš gamintojo, pasinaudoja gamintojo prekiniu ženklu ir perparduoda jas užsienio rinkose. Šio verslo sėkmė didžia dalimi priklauso nuo sėkmės derėtis. Gamintojas derasi dėl pardavimų didinimo globalinėse rinkose, o eksporto pirkėjas stengiasi gauti kiek galima geresnius pirkimo terminus. Visgi, eksporto pirkėjai siūlo įprastus eksporto kanalus gamintojui, kuris yra atleidžiamas nuo atsakomybės vykdyti marketinginę veiklą užsienyje. Tokie pirkėjai paprastai įsikūrę miestuose-uostuose ir pramoninėse zonose, nes dauguma jų veiklos yra susijusi su prekių fiziniu sandėliavimu, pakavimu, pakrovimu ir transportavimu. Pasirinkimas tarp tiesioginio ir netiesioginio eksporto bei kitos detalaus įgyvendinimo aplinkybės didžia dalimi priklauso nuo kompanijos vadovų sugebėjimų. Įmonė, turinti nedaug tarptautinės patirties, gali akivaizdžiai teikti pirmenybę mažai rizikos turintiems brokeriniams susitarimams. Kai rinka jos produkcija plečiasi, eksportuojanti kompanija gali nuspręsti, kad laikas yra įkurti užsienio paskirstymo centrą, kurio pagalba būtų galima kontroliuoti jos marketingo strategijas ir paskirstymo sistemas. Šis perėjimas nulemia organizacinių pokyčių atsiradimą ir papildomos vadovų atsakomybės už užsienio veiklas strateginę kontrolę. Pardavėjas taip pat turi investuoti į užsienio įstaigos įrangos pirkimą ir surasti užsienio atstovybei personalą. Dauguma šalių reikalauja iš kompanijų, kad jos gautų vietinius kriterijus tenkinančias licencijas ir būtų užsiregistravusios šalyje, kad galėtų vykdyti prekių eksportą. Todėl, jei sprendimas eksportuoti prekes jau yra didelis žingsnis šalies vietinėms kompanijoms, tačiau sprendimas tapti tiesioginiu eksportuotoju su visomis atsakomybės formomis užsienyje yra didelis šuolis tarptautinio verslo link. 2. Eksporto operacijų organizavimas: 2.1. Eksportas per tarpininkus vidaus rinkoje Tarpininkų savoje Šalyje paslaugomis paprastai naudojasi įmonės, kurios tik pradeda užsienio ekonominę veiklą. Netiesioginiam eksportui reikia mažesnių investicijų (nereikia gaišti užmezgant ryšius su užsienio partneriais, išlaikyti prekybos personalo užsienyje, tirti užsienio rinkos), be to jis susijęs su mažesne rizika. Tačiau daugeliu atvejų netiesioginis eksportas susijęs su atsitiktiniu pardavimu galutiniams vartotojams užsienyje. Tarpininkų funkcijas atlieka įmonės, kurių pagrindinė veiklos sritis yri užsienio prekybos operacijos, arba įmonių asociacijos, kurie specializuojasi užsienio prekyboje. Dažniausiai tarpininkų funkcijas atlieka didmeniniai prekybininke prekių perpardavėjai, komisionieriai ar bro­keriai. Prekių perpardavėjai superka prekes vidaus rinkoje, po to savo vardu parduoda jas užsienyje Šių prekybininkų gaunamas pelnas yra pardavimo ir supirkimo kainų skirtumas. Gaminių ar paslaugų pardaviau tarpininkui vidaus rinkoje galima prilyginti pardavimui vidaus rinkoje. Vidaus rinkoje prekių perpardavėjų funkcijas atlieka eksporto firmos ir prekybos namai. Komisionieriai vykdo eksportuotojų (arba importuotoju komiso pavedimus. Jie veikia komiso sutarčių su užsakovais pagrindu. Sutartį su komisionieriumi pasirašo eksportuotojas, komisionierius; įpareigojamas užsienyje surasti eksportuotojo produkcijos pirkėją Eksporto komisionieriai vykdo užsienio pirkėjų komiso pavedimus.Vietiniai gamintojai per eksporto komisionierius įgyvendina užsienio pirkėjų užsakymus. Į eksporto komisionieriaus funkcijas įeina kontrakto su vietiniais gamintojais pasirašymas, atsiskaitymai pirkėjo vardu, prekių transportavimas ir draudimas. Brokeriai veikia prekių biržose. Jie tik suveda pirkėją su pardavėju ir nuosavybės teisės į prekę neįgyja. 2. 2. Eksportas pagal kontraktą su užsienio pirkėju Įmonei, pradėjusiai eksporto operacijas, reikia vengti ilgalaikių įsipareigojimų. Ji turi būti nepriklausoma nuo prekybos tarpininkų, kad galėtų bet kada nutraukti savo veiklą tose užsienio rinkose, kuriose patyrė nesėkmę. Gamintojas bus labiausiai nepriklausomas, kai jam pačiam pavyks užmegzti ryšius su galutiniu savo produkcijos vartotoju ar mažmeniniu prekybininku užsienyje. Palankus gamybininkui bus variantas, kai jo produkcija galutiniam vartotojui pateks tik per vieną tarpinę grandį - prekių perpardavėją užsienyje. Užsienio rinkose prekių perpardavėjų funkcijas dažniausiai vykdo doleriai, distributoriai, komivojažieriai. Prekiaudamas per perpardavėjus, gamintojas mažiau rizikuoja nei prekiaudamas per atstovus, nes prekių perpardavėjai įgyja nuosavybės teisę į įmonės produkciją. Tačiau prekių perpardavėjai, sudarę su gamintojais išimtinės pardavimo teisės sutartis, gali blokuoti gamintojo įėjimą į rinką. 2.3. Eksportas per atstovus užsienyje Plečiantis ryšiams bei esant sudėtingai situacijai rinkoje, eksportuotojas bus suinteresuotas rasti užsienyje savo atstovą, kuris ten veiktų importuotojo vardu ir jo naudai. Prekybos atstovas priklauso didmeniniams prekybininkams ir nuosavybės teisės į gamintojo produkciją neįgyja. Gamintojas pasirašo sutartį su savo atstovu užsienyje ir jam suteikia teisę surasti prekybos partnerį. Atstovas pagal jam suteiktus įgaliojimus gali veikti kaip agentas, delkrederė agentas, komisionierius, prekybos agentas, prekybos namai. Su agentu gamintojas sudaro tiekimo sutartį, pagal kurią agentu: gali būti suteikti šie įgaliojimai: • surasti potencialius pirkėjus užsienyje ir pristatyti juos gamintojui • gamintojo vardu sudaryti kontraktą su pirkėjais užsienyje Už paslaugas agentui mokamas nustatyto dydžio komiso atlyginimai, kuris sutartyje su agentu apibrėžiamas procentais nuo būsimų kontraktų vertės. Delkrederė agentas nuo agento skiriasi tuo, kad įsipareigoja padengti visus gamintojo nuostolius, kuriuos jis gali patirti, jei pirkėjas, kurį surado delkrederė agentas, neįvykdys savo įsipareigojimų. Todėl ir delkrederė agento komiso atlyginimo procentas yra didesnis. Su komisionieriumi gamintojas sudaro komiso sutartį. Pagal ją komisionierius dažniausiai įpareigojamas surasti užsienyje pirkėju ir savo vardu, bet gamintojo sąskaita sudaryti su jais prekybos kontraktus. Prekybos agentas turi teisę sandėliuoti ir parduoti saugomas prekes. Prekybos namai perduoda gamintojui užsienio pirkėjų užsa­kymus. 2.4. Eksportas per prekybos atstovybę užsienyje. Eksportuotojo ir jo atstovo interesų konflikto galima išvengti, jei eksportuotojas steigs savo prekybos atstovybę užsienyje. Bet eksportuotojo išlaidos prekybos atstovybei užsienyje steigti visiškai atsipirks tik tada, kai davimo apimtys bus pakankamai didelės. Be to, prekybos atstovybę įsteigti pajėgi tik finansiškai stipri įmonė. Eksportui per atstovą būdingos mažos pradinės komercinės išlaidos (išlaidos užsienio komandiruotėms, sutarties su atstovu sudarymo išlaidos). Tačiau kintamosios komercinės išlaidos, didėjant pardavimo apimtims, auga labai sparčiai. Eksportui per prekybos atstovybę būdingos didelės pradinės komercinės išlaidos (pvz., žemės sklypo nuoma, pastatų statybos išlaidos). kintamosios komercinės išlaidos (prekybos personalo atlyginimas, reklamos išlaidos ir kt.), didėjant pardavimo apimtims, auga iš lėto. 3. Eksporto reguliavimo piemonės. 3.1. Eksporto muitai. Eksporto muitai mokami už išvežamas iš šalies prekes. Normaliomis sąlygomis eksporto muitai imami šiais atvejais: • Norint sulaikyti pačiai šaliai reikalingos žaliavos išvežimą; • Turint pasaulinę monopolinę kurių nors gamtos išteklių gavybą; • Norint priversti pagerinti arba standartizuoti tam tikrų išvežamųjų prekių gamybą. Ekstramaliomis sąlygomis eksporto muitai imami šiais atvejais: • Norint sulaikyti pačiai šaliai reikalingų išteklių, prekių išvežimčą karo metu; • Vyraujant infliacijai bijoma, kad šalys, turinčios tvirtą valiutą pasinaudos šalies žemu kainų lygiu ir pirks tiek preki, kad šalyje susidarys jų trūkumas ir išnyks visi sąlygoti padariniai: prekių kainos padidėjimas, socialinė ir politinė suirutė. Pagrindinės eksporto muito funkcijos: • Fiskalinė. Pinigai, surinkti už prekių išvežimą, patenka į valstybės biudžetą ir naudojami šalies einamosioms finansinėms operacijoms atlikti. • Sulyginimo. Ji leidžia subalansuoti reguliuojamų vidaus ir pasaulinių kainų skirtumą tam tikroms prekėms. Eksporto muito tarifas dažniausiai skaičiuojamas kaip procentas nuo prekės vertės arba kainos. Eksporto muitas padidina eksportuojamos prekės kainą, bet sumažina jos eksporto apimtį. Tokia tarptautinės prekybos eksporto muitų politika naudojama siekiant: • Sumažinti prekės kainą vidaus rinkoje; • Padidinti valstybės biudžeto pajamas; • Įgyti pranašumą prieš konkurentus, kai šalis pasaulinėje rinkoje turi monopolinę galią. 3.2. Eksporto subsidijos. Eksporto subsidijos – tai vyriausybės piniginiai išmokėjimai ūkio subjektams, eksporttuojantiems savo produkciją į užsienio valstybes. Eksporto subsidijos yra: • Nietiesioginės. Vyriausybė suteikia paramą eksportuotojams, organizuodama užsienyje parodas, muges; reklamuodama prekes; padėdama užmegzti verslo kontaktus; • Tiesioginės. Vyriausybė eksportuotojams skiria pinigines išmokas, kurios būna dviejų rūšių: 1. specifinės, kai nustatoma fiksuota pinigų suma už eksportuojamos prekės vienetą; 2. vertybinės, kai nustatomas fiksuotas procentas nuo eksportuojamos prekės vertės. Naudojant eksporto subsidijas, atsiranda galimybė pagerinti šalies užsienio prekybos balansą. Eksporto subsidija veikią eksportuojamų prekių kainos šalies vidaus rinkoje padidėjimą. 3.3. Eksporto kreditai. Eksporto kreditavimas – finansinis netarifinis tarptautinės prekybos politikos metodas, numatantis vyriausybės finansinį skatinimą, norint vystyti nacionalinių firmų eksportą. Eksporto kreditavimo formos: • Subsidiniai kreditai nacionaliniams eksportuotojams – kreditai, išduodami šalies bankų mažesne nei rinkos palūkanų norma; • Šalies kreditai kitų šalių importuotojams – išduodami tik esant būtinai sąlygai, t.y. pirkti prekes tik iš šalies, suteikiančios tokį kreditą, firmų. • Nacionalinių eksportuotojų eksporto rizikos draudimai, apimantys komercinę riziką ( importuotojo nesugebėjimą apmokėti už prekes) ir politinę riziką ( nenumatytą vyriausybės veiklą, neleidžiančią importuotojui įvykdyti savo įsipareigojimų eksportuotojui). Eksportuotojams teikiami eksporto kreditai: • Trumpalaikiai – laikotarpiui iki 1 metų. Naudojami vartojimo prekių ir žaliavų eksportui kredituoti; • Vidutiniai – laikotarpiui nuo 1 iki 5 metų. Naudojami mašinų ir įrengimų eksportui kredituoti; • Ilgalaikiai – ilgesniam nei 5 metų laikotarpiui. Naudojami investicinių prekių ir projektų eksportui kredituoti. 3.4. Savarankiški eksporto apribojimai. Savarankiški eksporto apribojimai – tai susitarimai tarp eksportuojančios ir importuojančios šalies, kai eksportuotojas sutinka apriboti eksporto apimtį. Šalys vyriausybiniu lygiu susitaria, kokios tarpusavio prekybos apimtys konkrečiais produktais jas labiausiai tenkins. Abi šalys specialiomis sutartimis pasožada šiuos įsipareigojimus vykdyti ir kontroliuoti, kad jų laikytųsi privatūs verslininkai ir kompanijos. Ši kontrolė įgyvendinama eksporto iš kiekvienos šalies apribojimais. Valstybė, savanoriškai apribodama eksporto apimtis, iš tikrųjų apriboja ir importo į savo šalį apimtis. Naudojant šią priemonę: • Mažinama eksporto apimtis; • Mažinami kasmetinia eksporto augimo tempai; • Padidinamos eksportuojamų prekių kainos. Naudojant šią priemonę, vartotojai patiria nuostolius, o gamintojai – naudą. Prekes importuojanti valstybė iš to negauna pajamų į biudžetą. 4. Eksporto motyvai. Prekių ir paslaugų eksportas padidina prekių kainas šalies viduje, nes sumažėja jų pasiūla vidaus rinkoje. Didėjanti bendroji paklausa leidžia daugiau darbuotojų priimti į darbą, mokėti jiems didesnius atlyginimus. Prekių eksportas padidina bendrąsias pajamas ir teigiamai veikia gamybą. Taigi, prekių eksportas naudingas gamintojui ir nenaudingas vartotojui šalies viduje. Motyvai kurie verčia investuoti svetimoje šalyje, gali būti šie: 1. Noras plėsti pardavimo rinkas. Integraciniai procesai, suvienodindami veiklos sąlygas visose valstybėse, kurias ji apima, sukuria ir atitinkamos apimties rinką. Tokia rinka tampa labai patrauklia investicijoms tiek iš vidaus tiek ir iš išorės. 2. Noras didinti veiklos efektyvumą. Atsiradus galimybei nevaržomai prekiauti tarp skirtingų šalių, atsiranda galimybė surasti tokį pirkėjų segmentą ir jį aptarnauti, kurio poreikius užsienio šalies firma gali geriausiai patenkinti. Veiklos efektyvumo augimas pasiekiamas orientuojant veiklą į tam tikras vartotojų grupes. 3. Noras stiprinti savo strateginę poziciją, o tuo pačiu užimti geresnę padėtį konkurentų atžvilgiu. Integracija sudaro galimybes sukurti tokią strateginę padėtį, kuri užtikrina konkurencingumą ne tik integracinėje grupuotėje, bet ir už jos ribų. 4. Noras rasti pigesnių, natūralių išteklių. Eksportą skatina šie motyvai: • Eksportuodama prekes įmonė siekia padidinti apyvartą ar gauti didesnį pelną; • Eksportas padidina įmonės gamybinių pajėgumų apkrovimą ir kartu užimtumą įmonėje; • Didinant gamybą eksporto sąskaita, gali būti pasiektas kaštų sumažėjimas dėl gamybos masto ekonomijijos, o tai padidina įmonės konkurencingumą užsienyje ir šalies viduje; • Eksportuojant vykdomas gamybos diversifikavimas ir kartu rizikos valdymas, nes įmonė tuomet nėra priklausoma tik nuo vienos rinkos. 5. Eksporto kainų strategija. 5.1. Eksporto kainodaros veiksniai. 1 pav. Eksporto kainodaros veiksniai. Eksporto kainos nustatymą lemia vidiniai ir išoriniai veiksniai. Visi šie veiksniai bendrai paėmus lemia kainos nustatymo galimybes ir apribojimus skirtingose rinkose. Pvz: įmonės vadovybė nusprendžia mesti iššukį savo pagrindiniam užsienio konkurentui jo vidaus rinkoje. Kadangi tokia veikla griežtai reguliuojama vyriausybės, reikia skirti daug lėšų prekei pritaikyti. Tokie kaštai turi būti absorbuoti, kad prekės kaina išliktų konkurencinga. 5.2. Eksporto kainos nustatymas. 2 pav. Eksporto kainos nustatymo etapai Atliekant tikslinės rinkos analizę, atsižvelgiama į šiuos veiksnius: • Ar kaina svarbi vartotojui apsisprendžiant pirkti prekę; • Kokia vartotojo perkamoji galia; • Ar svarbus prekės ir kokybės santykis; • Kaip reaguojama į marketingo kompleksų elementų taikymą. Kitame etape suplanuojamas prekės marketingo kompleksas, kuris turi atitikti nustatytas tikslinės rinkos charakteristikas. Kaina yra vienas pagrindinių įrankių, formuojančių prekės markės įvaizdį, kurį papildo paskirstymo kanalų strategija ir rėmimo kompleksas. Kainų politikos pasirinkimą lemia įmonės uždaviniai ir tikslai: pelno maksimizavimas, rinkos dalis, išlikimas, palūkanų už paskolas grąžinimas, įvairios konkurencijos strategijos. 5.3. Eksporto kainų strategija. Tarptautiniame marketinge yra naudojamos trys eksporto kainų strategijos: • Standartinė pasaulinė kaina. Ta pati kaina taikoma visiems pirkėjams ir užsienio, ir vidaus rinkose; kaina pagrįsta vidutiniais pastoviaisiais, kintamaisiais ir su eksportu susijusiais kaštais. • Dviguba kainodara. Vidaus rinkoje prekė parduodama už vienokią kainą, o užsienio rinkoje – už kitokią. Kainai nustatyti naudojamas pridėtinių kaštų ir ribinių kaštų metodai. Pasirinkus pridėtinių kaštų strategiją, kaina nustatoma atsižvelgiant į realius kaštus, apimančius prekės vidaus ir užsienio kaštus. Šis kainodaros būdas padeda nustatyti galimas kainos ribas, tačiau gali paaiškėti, kad galutinė prekės kaina tampa pernelyg didelė ir nekonkurencinga. Ribinių kaštų metodo esmė – prekės gamybos tiesioginiais kaštai ir eksporto pardavimo kaštai yra žemutinė riba, ir kaina negali būti už juos mažesnė. • Nuo rinkos priklausanti kainodara. eksporto kaina priklauso nuo dinamiškų rinkos sąlygų. Ribinių kaštų metodu nustatyta kaina imama kaip pagrindas, o kainos skirtingose rinkose gali kisti dėl konkurencijos, valiutų kursų svyravimų ir kitų aplinkos sąlygų. 5.4. Eksporto kaštai. Nustatydamas eksportuojamos prekės kainą, eksportuotojas turi atsižvelgti į visus su eksportu susijusius kaštus ir, jei įmanoma, juos įtraukti į kainą. Šie kaštai būna tokie: • Prekės pritaikymo užsienio rinkai kaštai. • Eksporto operacijų atlikimo kaštai: personalo, rinkos tyrimų, tolimesnio pristatymo, draudimo, komunikacijų su užsienio vartotojais ir užsienio rėmimo kaštai. • Įėjimo į užsienio rinką kaštai: tarifai ir mokesčiai, rizika dėl rinkos ypatumų, užsienio valiutos kurso svyravimo rizika. Visi šie su eksportu susiję kaštai gerokai padidina eksportuojamos preklės kainą, palyginus su tos pačios prekės kaina vidaus rinkai. 6. Eksporto plėtra Lietuvoje. Siekiant sumažinti Lietuvos užsienio prekybos ir paslaugų balanso deficitą bei skatinti Lietuvos Respublikos ekonominę plėtrą, efektyvią Lietuvoje įregistruotų įmonių veiklą, naujų verslų, prekių, paslaugų bei darbo vietų kūrimą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2000 m. rugsėjo 27 d. nutarimu Nr. 1160 patvirtino Eksporto plėtros ir skatinimo strategiją. Svarbi vieta eksporto plėtojimo strategijoje skirta tiesioginiam ir netiesioginiam eksporto rėmimui. Vyriausybė tiesioginio rėmimo srityje numato: • sudaryti palankias sąlygas įmonėms eksportuotojoms gauti kreditus ir finansinę paramą eksporto plėtros projektams įgyvendinti; • tobulinti eksporto plėtrai svarbių finansinių institucijų, teikiančių eksporto kreditus ir jų garantijas, veiklą; • kasmet rengti pagrindinių užsienio valstybių valiutos kurso pokyčių ir galimos įtakos įmonių eksportuotojų veiklai studijas; • efektyviau naudoti šalies ir tarptautinių eksporto plėtros programų finansinę ir nefinansinę pagalbą, skirtą strategijai įgyvendinti; • skatinti tiesiogines užsienio investicijas į tas sritis, kuriose eksportas galėtų didėti; • tobulinti rinkos priežiūros institucijų infrastruktūrą ir veiklą; • supaprastinti laikinojo prekių įvežimo perdirbti procedūras; • sudaryti teisines ir ekonomines sąlygas plėtoti elektroninį verslą; • skatinti eksportuotojų mokymą bei informacinį aprūpinimą; • skatinti smulkaus ir vidutinio verslo bei verslo paslaugų sektorių gaminti produkciją ir teikti paslaugas, turinčias paklausą užsienyje. Finansinė parama eksporto plėtrai Atsižvelgiant į numatytus eksporto rėmimo uždavinius bei Ūkio ministro patvirtintas lėšų skyrimo tvarkas įmonės turi galimybę iš Eksporto plėtros ir skatinimo strategijos įgyvendinimo specialiosios programos lėšų gauti finansinę paramą. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2005 m. sausio 24 d. nutarimu Nr. 64 "Dėl 2005 metų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto patvitintų asignavimų paskirstymo pagal programas" patvirtino lėšas Eksporto plėtros ir skatinimo strategijos įgyvendinimo specialiajai programai (toliau - Specialioji programa). Specialiosios programos įgyvendinimui 2005 metais Vyriausybė skyrė 9236 tūkst. litų. Paraiškas dėl finansavimo įmonės gali pateikti bei išsamesnę informaciją gauti Ūkio ministerijos Pramonės ir verslo departamento Pramonės strategijos skyriuje (tel. (5) 262 79 06, faks. 262 98 15) bei Lietuvos verslo paramos agentūros Nacionalinės paramos skyriuje (tel. (5) 268 74 08). Lietuvos eksporto ir importo draudimas suteikia draudimo apsaugą nuo Lietuvos ir užsienio pirkėjų bankroto ar tyčinio neatsiskaitymo. Prekinio kredito draudimu gali naudotis Lietuvos ir ES valstybių ūkio subjektai, parduodantys prekes ir/ar paslaugas su atidėtu mokėjimu Lietuvos ir užsienio pirkėjams. Informacija apie eksporto rinkas/verslo galimybes Eksportuoti savo produkciją verslininkai ryžtasi tik radę patikimą verslo partnerį, rūpestingai išnagrinėję potencialias eksporto rinkas. Dalyvavimas mugėse ir parodose - viena iš galimybių užmegzti ryšius, ištirti rinką bei sužinoti apie konkurentus, tačiau galima pasinaudoti ir kitais informacijos šaltiniais: • Lietuvos ekonominės plėtros agentūros (LEPA) Eksporto departamentas teikia informaciją apie eksporto rinkas, pasaulyje vykstančias parodas ir pan. Eksporto departamento turima duomenų bazė leidžia daryti preliminarius rinkų tyrimus, analizuoti prekių srautus ir ieškoti vietos Lietuvos produkcijai. Eksporto departamentas teikia informaciją apie daugelio pasaulio šalių teisinę verslo aplinką. • Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų asociacija ir Regioniniai prekybos, pramonės ir amatų rūmai, veikiantys pagrindiniuose Lietuvos miestuose ir rajonų centruose, teikia pagalbą savo nariams bei visiems verslininkams, norintiems eksportuoti prekes (žr. temą Verslininkus vienijančios organizacijos). • Užsienio šalių ambasados Lietuvoje. Užsienio šalies, į kurią planuojate eksportuoti savo prekes, ambasada Vilniuje gali suteikti konsultaciją ir pateikti bendro pobūdžio informaciją. Daugelio valstybių ambasadose Vilniuje yra patarėjai komerciniams reikalams, kurie gali suteikti informaciją apie verslo sąlygas jų šalyje. Danijos ambasada, D.Britanijos ambasada turi komercinius skyrius. • Lietuvoje taip pat veikia Švedijos eksporto taryba, Vokietijos ir Baltijos šalių prekybos rūmai Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje, Rusijos Federacijos prekybos atstovybė, Amerikos prekybos rūmai Vilniuje. Šiose institucijose galite gauti informaciją arba pasikonsultuoti, kaip užmegzti ryšius su tų valstybių bendrovėmis. • Lietuvos ambasados kitose šalyse. Lietuvos ambasada šalyje, į kurią jūs planuojate eksportuoti prekes, gali suteikti informaciją, pakonsultuoti arba padėti užmegzti kontaktus. IŠVADOS Kiekviena valstybė suinteresuota, kad jos šalies ekonomika būtų kuo labiau išvystyta ir subalansuota. Svarbią šalies ekonomikos struktūros dalį sudaro jos ūkio tarptautiniai ekonominiai ryšiai. Jie didele dalimi lemia ūkio proporcijas ir jų gerinimo galimybes, racionalių šalies išteklių naudojimą, šalies gyventojų gerovę. Eksportas ir importas daugeliui šalių yra pagrindinis tarptautinių pajamų ir išlaidų šaltinis. Dabartiniam rinkos ekonomikos etapui būdinga natūrali atranka ir išlieka tik tie, kurie sugeba atlaikyti didėjantį konkurencinį spaudimą, atsirandantį dėl prekių ir paslaugų rinkos liberalizavimo bei priima teisingus ir optimalius sprendimus, išnaudojant internacionalinių procesų teikiamas galimybes verslui. LITERATŪRA 1. Startienė G. Tarptautinės prekybos finansavimas.-K., Technologija, 2002. 2. Tarptautinis marketingas: Monografija/ Juozas Vijeikis, Birutė Vijeikienė. – Vilnius “Vilspa“, 2003. 3. Rita Kuvykaitė

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!